Partijos nariams

Rekvizitai

 

 

„Visuomio“ naudą švedas gaudo

Dr. Kęstutis Jaskelevičius

 

Ažotažas, kilęs dėl sumanymo kurti bendrovę „Visuomis“, valdysiančią visą valstybės komercinį turtą, kiek atlėgo. Matyt, įtakos tam turėjo skeptiškas Seimo valdančiosios daugumos didžiausios frakcijos požiūris į tą projektą. Todėl dabar, ko gero, pats metas ramiau aptarti argumentus, kuriais buvo grindžiama ši idėja. Ir, svarbiausia, įsigilinti į aplinkybes, kurios nors slypėjo šešėlyje, tačiau vaidino bene esminį vaidmenį.

Racionalesnis turto valdymas visuomet bus aktualus dalykas tiek privačiam verslui, tiek valstybės valdomoms įmonėms. Kita vertus, valstybinėse įmonėse turtas valdomas pasitikėjimo teise, o naudos gavėjas – visuomenė negali betarpiškai kontroliuoti ūkinių veiksmų, kaip kad tai atlieka akcininkai. Todėl valdžios sektoriuje turto valdymo organizavimas, siekiant konkuruoti su privačiu verslu, yra gerokai reikšmingesnis.
Valstybinių įmonių turto valdymo grandinėje svarbus vaidmuo tenka ministerijoms, kurios skiria tų įmonių vadovus ir formuoja valdymo organus. Būtent nuo šios tarpinės, tačiau daug lemiančios valdymo grandies veikimo principų, o dar labiau nuo besiklostančių tradicijų, nemažai priklauso galutiniai ūkinės veiklos rezultatai. Ir jokia paslaptis, kad ministerijos, vadovaujamos vienų ar kitų partijų atstovų sugeba visuomenės sąskaita išpešti nemenkos politinės, finansinės ir neretai asmeninės naudos. Todėl kai kurie argumentai, pagrindžiantys valstybinių įmonių pertvarkos būtinybę (tarkime, dėl ydingų valstybinių įmonių sąsajų su politinėmis partijomis) yra verti kuo rimčiausio dėmesio.
Tačiau bendras valstybinių įmonių valdymo pertvarkos projektas, įkuriant visas ūkinės veiklos sritis nuo pašto iki miškų apimančią bendrovę, geriausiu atveju dvelkia diletantizmu. Deja, daugelis aplinkybių byloja apie kur kas blogesnį dalyką – sumaniai pridengtą kėsinimąsi užvaldyti valstybės turtą. Ar tik tai nebus itin subtilus korupcijos atvejis, kai tinklas rezgamas pačiu aukščiausiu valstybės lygiu. Kokios tai aplinkybės?

„Visuomio“ preliudija

Šia preliudija, turėjusia sukurti reikiamą ekonominį foną ir įrodyti kardinalios reformos būtinybę, buvo valstybinio turto valdymo metinė apžvalga, paskelbta š. m. liepą. Apžvalgos viešinimo ir komentavimo scenarijus buvo sugalvotas itin sumaniai. Paskelbus šį dokumentą, ūmai kone visi žiniasklaidos kanalai sutartinai ėmė skleisti žinią apie atskleistą vos ne paslaptį, kaip neefektyviai valdomas valstybės komercinis turtas. Priblokšti turėjo šie skaičiai: 300 įmonių, valdančių turto už daugiau nei 18 mlrd. Lt, valstybei dividendų pavidalu atneša naudos vos už 30 mln. Lt.
Pasirodo, čia ne viskas, nes dar neįvertinta valstybei priklausanti ir komercinę vertę turinti žemė ir miškai, turtas, susijęs su švietimo, sveikatos ir krašto apsaugos sistemomis, o taip pat savivaldybių komercinis turtas. Konstatuojama, kad metinė kapitalo grąža valstybės įmonėse sudaro vos 0,1 proc., kai tuo tarpu į biržos sąrašus įtrauktose įmonėse – 10–12 proc. Įsigilinti į skaičiavimus, jų metodikos korektiškumą ar apskaityti turto sudėtį nebuvo jokių galimybių, nes buvo paskelbti tik išvestiniai rodikliai. Tuo labiau, kad minėtosios apžvalgos įžangoje buvo tokia frazė: „Apžvalgos rengėjai negarantuoja ir neprisiima jokios atsakomybės dėl šios informacijos tikrumo, išsamumo ir tikslumo.“ Ar ne komiška situacija? Paskelbiami stulbinantys skaičiai, tačiau rengėjai negarantuoja jų tikrumo.
Tačiau, kaip aiškėja, siekta kitų tikslų. Šis „siaubingo“ neefektyvumo konstatavimas ir galinga informacinė ataka turėjo priblokšti politikus, valdininkus ir, apskritai, visus mąstančius piliečius. Žiūrėkite, kokie slypi finansiniai rezervai, kurių nesugebėjo aptikti ankstesnės valdžios. Įspūdį turėjo sustiprinti palyginimai su kitomis valstybėmis, ypač su Švedija, kurioje kapitalo grąža, anot, apžvalgos rengėjų, yra kone šimteriopai didesnė. Net suskaičiuota, kad laikantis švediškų valstybinių įmonių valdymo standartų, valstybės turto sąskaita į biudžetą turėtų įplaukti ne mažiau 1,5 mlrd. Lt.

„The Economist“ parama

Įdomu yra tai, kad į bendrą komentatorių chorą, koneveikiantį neefektyvų valstybės turto panaudojimą, įsitraukė įtakingu vadinamas britų savaitraštis „The Economist“. Šiame leidinyje išspausdinamas anoniminis straipsnis „demaskuojantis“ Lietuvos valstybės neįgalumą, valdant savo turtą. Ypatingai yra išskiriama neefektyvi valstybinių miškų sektoriaus veikla.
Tačiau kai kurias šios publikacijos aplinkybes atskleidžia viena pikantiška detalė. Straipsnis „The Economist“ išspausdintas keliomis dienomis anksčiau nei buvo oficialiai ir viešai paskelbta valstybės turto naudojimo metinė apžvalga. Akivaizdu, kad tarp apžvalgos rengėjų atsirado paslaugių duomenų nutekintojų, kurie suinteresuoti, kad aidas apie „siaubingai“ neefektyvų valstybės turto valdymą pasklistų tarptautinėje erdvėje, pasiektų ES komisarų ir Tarptautinio valiutos fondo ausis.

Kas apžvalgos autoriai?

Neabejotina, kad daugelį analitikų, nekalbant apie valstybinių įmonių vadovus, o ypač, miškininkus, paskelbti anoniminiai rodikliai pribloškė. Tuo labiau, kad daugelis skaičių, tarkime, apie valstybinių miškų sektorių, kėlė abejonių ir, švelniai tariant, buvo nerealūs. Tačiau nebuvo su kuo diskutuoti ir aiškintis dėl turto grąžos rodiklių skaičiavimo ir pan.
Oficialiai yra pranešama, kad apžvalgą rengė Ūkio ir Finansų ministerijos kartu su premjero tarnyba, remdamiesi įvairiais išoriniais informacijos šaltiniais. Tačiau, pasirodo, kad tikrieji autoriai yra visiškai kiti. Kas jie? Tai 18 privačių bendrovių ir bankų, kurie, matyt, vienaip ar kitaip suinteresuoti valstybės turto privatizavimu ir kaupia ekonominė informaciją užsienio kapitalo įmonių naudai. Tarp apžvalgos autorių neoficialiai minimi „Swedbank“, „DnB Nord“, „SEB Enskilda“, „Deloitte Lietuva“, „KPMG Baltics“, „Pricewaterhouse Coopers“, „GILD Bankers Lithuania“, „Pöyry Consulting AA“, „Carnegie“, „Integrity PR“, „Publicum Fcomm“, „Baltic Institute of Corporate Governance“, „Resoliution advisers“, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir kt.
Kodėl pristatant apžvalgą buvo nuslėpti tikrieji jos autoriai? Juk Ūkio ministerijos valdininkai iš esmės atliko tik redakcinį ir kitą techninį darbą. Kokių sutarčių pagrindu vyko šis bendradarbiavimas ir kiek už tai buvo sumokėta? Kodėl dalyvių tarpe nėra Valstybės kontrolės specialistų, kurie taip pat turi sukaupę nemažai analitinės informacijos. Ir ar visa ši šauni kompanija neprimena maitvanagių būrio, belaukiančio dar vieno pasiligojusio valstybės turto kąsnio? Ar nevertėtų visomis šiomis aplinkybėmis pasidomėti beatsinaujančiam Valstybės saugumo departamentui, nes yra akivaizdus kėsinimasis į valstybės ekonominius pagrindus.

Ryškus švedų pėdsakas

Neoficialioje apžvalgos autorių grupėje ypatingai išsiskiria švedų kapitalo bendrovė „Pöyry Consulting AA“, kuri kartu su kita švedų įmone „Interforest“ dar 1994 m. įpiršo savo paslaugas tuometinės Adolfo Šleževičiaus vyriausybei. Kokios tai buvo paslaugos? Šios dvi bendrovės pasišovė parengti miškų ir medienos perdirbimo sektorių pertvarkos planus, o darbus maloningai finansavo Švedijos vyriausybė.
Anuometiniams valdžios naivuoliams, beje, jų tarpe ir miškininkams, buvo nė motais, kad švedai šitaip kaupia informaciją apie kitų valstybių miškų sektorių. Manyta, kad tai viso labo nesavanaudiškas, kaimyniškas dalijimasis sukaupta patirtimi. Švedų darbo vaisius buvo Lietuvos miškų sektoriaus vystymo programa vidutinės trukmės laikotarpiui, kurios generalinės idėjos buvo
lentpjūvybos koncentracija ir medienos ruošos bei miško atkūrimo bei priežiūros funkcijų atskyrimas. Kitaip tariant, jau tuomet toliaregiški švedai brandino planus išardyti kompleksinę miškų ūkio veiklos schemą, nes tai palengvintų jų skverbimąsi į medienos rinką.
Miškininkų nuovokumo dėka švedų parengta miškų sektoriaus vystymo programa nebuvo įgyvendinta. „Padėjo“ ir nuolat kylanti politinė sumaištis, ir vyriausybių kaita, nes tokiais atvejais miškų sektoriaus reformavimas buvo ne pats svarbiausias dalykas. Tuo tarpu panašaus pobūdžio programas tuo pat metu įpirštas Latvijos ir Estijos vyriausybėms švedams pavyko įgyvendinti. Atribojus medienos ruošos ir miškų atkūrimo bei priežiūros funkcijas, švedų kapitalas užvaldė tų valstybių miškus ir sėkmingai tenkina savo interesus.
Deja, rezultatai nėra džiuginantys. Antai Latvijoje, prisedengiant ekonominiu sunkmečiu, 2009 m. 2 mln. m³ buvo viršyta metinė miškų kirtimo norma. Panaši padėtis klostosi ir 2010 m. Beje, už grobuonišką miško išteklių naudojimą latviai neteko europinio miškų tvarkymo sertifikato.

Tendencingi patarimai ir rodikliai

Pirmosios nesekmės švedų planų užvaldyti miškų ruošos sektorių nepakeitė. Nuo Lietuvos miškų akių nenuleido ir minėtoji švedų bendrovė „Pöyry Consulting AA“, kuri be duomenų kaupimo ir analizės, primenančios ekonominį šnipinėjimą tėvyninių įmonių labui, matyt, teikia aktyvias neoficialaus lobizmo paslaugas. Ne be šios bendrovės pagalbos pernai visas keturias kojas į šalies medienos rinką įkėlė švedų koncernas IKEA, perpirkdamas už ES struktūrinės paramos lėšas modernizuotą Kazlų Rūdos „Girių bizoną“.
Švedų kapitalo bendrovių įsivyravimu įvairiuose ūkinės veiklos srityse (bankų, konsultavimo paslaugų, medienos perdirbimo) galima paaiškinti ir įkyriai peršamą šios valstybės patirtį bei ekonominių rodiklių palyginimus. Antai Ūkio ministerijos vadovų, taip pat ir premjero vos ne kiekvienas viešas kalbėjimas apie „Visuomio“ kūrimą ir valstybės turto valdymo pertvarką remiasi vien švedų pavyzdžiais. Tačiau keisčiausia yra tai, kad jokia valdymo specialistų delegacija taip ir nebuvo išvykusi į Švediją, kad su ta patirtimi susipažinti iš arčiau. Viskas remiasi švedų konsultantų patarimais, kurie yra akivaizdžiai tendencingi.
Ypač nekorektiški yra Lietuvos ir Švedijos miškų ūkio veiklos rodiklių palyginimai. Štai ką apie tai sako Telšių miškų urėdas Bronislovas Banys: „Su ekonominiais rodikliais yra žaidžiama, pateikiami neteisingi duomenys. Antai paskelbtoje metinėje valstybės turto valdymo apžvalgoje yra tvirtinama, kad Švedijos miškuose 1 m³ medienos duoda 16 Lt pelno, o Lietuvoje – tik 1 Lt. Visiška nesąmonė! Štai Telšių miškų urėdijoje vien mokesčiai iš pelno ir pajamų, tenkantys 1 m³ parduotos medienos 2009 m. sudarė 16 Lt. Panašūs skaičiai yra ir kitose urėdijose. Taigi grąža net didesnė nei švedų, nes dalis pelno dar lieka ir miškų urėdijų plėtrai. Kuriam tikslui prireikė klastoti duomenis, kodėl žūtbūt siekiama įrodyti, kad ūkininkaujama neefektyviai. Be to, palyginimai su Švedija yra mažų mažiausiai nekorektiški, nes susiklostė skirtingos ūkininkavimo sąlygos. Štai Telšių zonoje yra 97 tūkst. ha miškų, iš kurių 35 tūkst. ha sudaro valstybiniai miškai. Žemėlapyje tai išsibarstę siauri ruoželiai. Mūsų kertama biržė yra vidutiniškai 1 ha dydžio su 8–10 kampų skaičiumi ir 7–8 medžių rūšimis, kurias reikia išsaugoti. Švedijos miškuose vyrauja vienarūšiai medynai, biržės yra 10 ha dydžio, vos ne taisyklingi stačiakampiai. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis mūsų urėdijos dirba gana efektyviai, gal net efektyviau už švedus. Juk visos urėdijos turi įsigijusios tokią pačią techniką, dirbame 4 pamainomis. Švedai naktį nedirba, mums tai įprastas dalykas. Ar tai ne efektyvesnis technikos panaudojimas?“

Modernus kolonizavimas

Šios aplinkybės verčia susimąstyti. Ar tokia ekonomiškai stipresnių valstybių veikla nėra modernus silpnesniųjų kolonizavimas. Juk panašiai skandinaviškasis, o didžiąja dalimi švediškasis kapitalas užvaldė bankų sektorių. Danų fermeriai, tvirtinama, pirkdami pareigūnų palankumą ir teigiamas poveikio aplinkai išvadas, iš savo šalies perkelia kiaulių auginimo verslą.
Negi dabar atėjo eilė miško išteklių užvaldymui? Beje, pastaraisiais metais šia kryptimi veikiama itin intensyviai. Ne be švedų įvairių sričių konsultantų įtakos yra šmeižiami ir kiršinami miškų tarnybų vadovai. Švedų ranką galima įžvelgti ir šių metų pradžioje Laisvosios rinkos instituto iniciatyva primestoje diskusijoje dėl ūkinės paskirties miškų privatizavimo. Įdomu tai, kad kol miškininkai ir nemaža dalis visuomenės įrodinėjo tokio žingsnio žalą, Ūkio ministerija tylomis stūmė įstatymo pataisą dėl supaprastinto valstybės ir savivaldybių įmonių pertvarkymo į akcines bendroves. Žinoma, pagrindinis taikinys buvo valstybinių miškų įmonės – miškų urėdijos. Pagrindinis taikinys jos yra ir „Visuomio“ projekte.
Vienok ryškėja ir kitos Ūkio ministerijos ir švedų kurpiamo plano aplinkybės. Finansų ministrė ir premjeras, matyt, gerokai apmulkinti nuolat tarsi maldelę kartoja, kad valstybės turto valdymo pertvarka biudžetui duos iki 500 mln. Lt pajamų jau pirmaisiais metais. Tačiau tikrieji šio scenarijaus režisieriai vargu ar tiki šių įplaukų realumu. Antraip nebūtų be jokių parengtinių diskusijų paskelbta keistoka „Visuomio“ pagrindinio valdymo organo – septynių itin profesionalių pusiau visuomeniniais pagrindais triūsiančių vadovų idėja. Visiškai suprantami būtų mėginimai teoriškai pagrįsti tokį valdymo modelį ir pademonstruoti praktinį jo veikimą. Logiška būtų rengti geranoriškus politikų ir specialistų pokalbius, iš anksto kurti ministerijų funkcijų transformavimo projektus.
Tačiau šių veiksmų nebuvo imtasi, nes jokio „Visuomio“, matyt,  nebuvo rengiamasi kurti. Tai paaiškėjo po šio projekto svarstymo pagrindinėje Seimo valdančiosios daugumos frakcijoje, kurios seniūnas pareiškė: „Jokio „Visuomio“ nebus.“ Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos taryba net atsisakė svarstyti šį dalyką.

Daggas – magas

Ko gero tik išorinio solidumo dėlei buvo pakviestas švedų konsultantas Daggas Detteris, kuris pristatomas kaip žinomas valstybės turto valdymo specialistas. Pranešta, kad darbus jis pradeda rugsėjo mėn. ir jam už paslaugas bus sumokėta 100 tūkst. Lt. Tuo tarpu rugsėjo mėn. valstybės turto valdymo pertvarkos ir „Visuomio“ kūrimo projektai jau buvo svarstomi žiniasklaidoje.
Todėl Daggui tereikėjo vos vieną kartą pasirodyti kažkurioje žinių laidoje ir pareikšti, kad valstybės turto valdymas Lietuvoje jam yra juoda dėžė. Ir negi vien už šią diagnozę jam bus sumokėtas minėtasis honoraras. Beje, dar keli žodžiai apie Daggą. Pasirodo, Švedijoje jis labiau žinomas ne kaip valstybės turto specialistas, o Pasaulio banko ekspertas. Jam yra priskiriama švedų geležinkelio optimizavimo plano autorystė. Tvirtinama, kad įgyvendinus šį planą, švedai susikūrė problemų, kurių iki tol neturėjo.

Atpirkimo ožys – valstybiniai miškai

Butaforinis „Visuomis“ turėjo, ko gero, visus tik išgąsdinti ir priversti kažkokių kompromisų paieškas. Šis vaidmuo teko valstybiniams miškams. Logika tokia – jeigu nepertvarkome visų valstybinių įmonių valdymą, tai reformuokime nors miškų sektorių, atskirdami medienos ruošą nuo miškų atkūrimo ir priežiūros.
Šioje turto valdymo pertvarkos idėjų sumaištyje keistu pasirodė netikėtas Prezidentės išpuolis prieš aplinkos ministrą, prikišant jam neveiklumą, o ypač delsimą reformuoti miškų valdymą. Šio ūmaus Prezidentės žingsnio įkvepėjo toli ieškoti netenka. Juo pasirodė vienas iš pagrindinių patarėjų, susijusių su medienos perdirbimo verslu, o galbūt ir su švedų lobistais.
Miškininkai, žinoma, ne juokais sunerimo dėl užmojų išardyti miškų ūkio valdymo ir finansavimo kompleksą ir patys ėmėsi kai kurių skubių, gal net skubotų iniciatyvų. Miškų departamentas ir Generalinė miškų urėdija parengė paketą pasiūlymų, kaip padidinti miškų ūkio efektyvumą. Blogiausia, kad tarp visiškai priimtinų, nors ir diskutuotinų veiklos valdymo gerinimo pasiūlymų, ketinama 1,65 mln. m³ padidinti kasmetinę kirtimų apimtį. Vargu, ar šis kiekis pasotins švedų medienos perdirbėjus, o miškams žalos atneš. Be to, ši nuolaida tik paskatins ieškoti dar išradingesnių medienos išteklių rinkos užvaldymo metodų.