Partijos nariams

Rekvizitai

 

 

Politinė kultūra krizėje ar krizė politinėje kultūroje

 


2010-ųjų sausį Masačiusetso valstijoje senatoriaus rinkimus laimėjo respublikonas Skotas Braunas, įgijęs lemtingąjį 41-ąjį balsą Senate, leidžiantį boikotuoti prezidento Barako Obamos siūlomą sveikatos apsaugos sistemos pertvarkymo įstatymą. Paradoksalu, bet tai įvyko demokratų tėvonijoje, kurioje beveik penkis dešimtmečius karaliavo Edvardas Kenedis. Vadinasi valstijos gyventojai tokiu būdu pasisakė ne prieš šviesų žymaus senatoriaus atminimą, o – prieš sveikatos sistemos reformą. Pavydėtinas politinio gyvenimo stabilumas, suteikiantis piliečiams rinkimų metu galimybę realiai matyti savo valstybės vystymosi perspektyvą. Jį įtakoja susiklosčiusi politinė sistema, kurios pagrindiniai elementai – valstybė, politinės partijos, ideologija, politinė kultūra – atlieka visuomenės politinio gyvenimo stabilizavimo funkciją. Deja, Lietuvoje ši sritis yra gana problematiška. Šiandien sunku pasakyti, kiek toli mūsų valstybė pažengė nuo senosios sovietinės link naujai kuriamos demokratinės politinės sistemos. Tiesa, pažanga matyti, bet apie politinio gyvenimo stabilumą dar anksti kalbėti. Šiandien tegalime konstatuoti, jog sukūrėme neaiškią oligarchinės demokratijos politinę sistemą su visiškai išsiderinusiais jos pagrindiniais elementais. Tad tokie rezultatai po dvidešimties įtemptų naujo gyvenimo statybos metų. Jie gali džiuginti tik nepataisomą optimistą.
Lietuvos visuomenės politinio gyvenimo stabilumą neigiamai įtakoja vyraujantis pasyvios politinės kultūros modelis, politinių partijų deideologizacijos procesas. Dėl šios priežasties rinkimai į šalies aukščiausiosios valdžios institucijas virto loterija. Žemas masinės politinės kultūros lygis bei politinio elito pragmatinės manipuliacijos žmonėmis leido suvešėti populizmui, o taip pat sudavė smūgį partijų ideologiniam tapatumui. Dėl to politinių organizacijų veiklos programos visuomenei tapo nebeįdomios. Šią poziciją užtvirtino ir politikos grandai postringavę iš aukštų tribūnų, kad tai tik rinkiminiai pažadai, kuriuos po rinkimų geriausia visiems pamiršti. Toks požiūris dar kartą iliustruoja profesionaliosios politinės kultūros, būdingos politikams, degradaciją. Vadinasi piliečiai, balsuodami už politinę partiją, nėra tikri, jog ši vykdys savo veiksmų programą. Taigi, politinė kultūra Lietuvoje pergyvena krizę pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis. Sunku vien dėl to kaltinti tik globalizaciją ar sovietinį palikimą. Prie politinės kultūros krizės prisidėjome ir mes patys.
Galima sutikti su teiginiu, kad XX a. paskutiniame dešimtmetyje amerikiečių pradėta kurti nauja pasaulio tvarka bei jos deklaruojamos kategorijos – demokratizacija, deideologizacija, globalinė ekonomika – padarė neigiamą įtaką mūsų politinės sistemos kūrimo procesui. Tačiau dar didesnę antrosios Lietuvos Respublikos politinio gyvenimo priklausomybę galima įžvelgti nuo Sovietų Sąjungoje prasidėjusios sovietinės sistemos deideologizacijos, sukėlusios sumaištį valstybės socialinėje ir politinėje sistemoje. Absoliutus netikėjimas, netgi tyčiojimasis iš „šviesaus komunizmo rytojaus“ idėjos prisidėjo prie blogio imperijos griuvimo. Priklausymą komunistų partijai tebuvo galima paaiškinti noru užsitikrinti galimybę kilti profesinės karjeros laiptais, gerinti savo socialinę bei materialinę padėtį. Michailo Gorbačiovo pertvarkos laikotarpiu tik nedaugelis partiečių savo veiksmus grindė marksistine – leninine ideologija. Taip atsirado asmeninis interesas priklausyti partijai, kuris šiandien dar labiau suvešėjo. Ar ne apie tai byloja dabartinės valdančiosios daugumos nepaliaujamas kėdžių dalijimosi procesas?
Tačiau grįžkime prie istorinių faktų. Naujausioje lietuvių istoriografijoje 1989 m. gruodžio 19-20 d. vykęs LKP XX suvažiavimas vienareikšmiškai vertinamas kaip herojiškas žingsnis atsiskiriant nuo SSKP. Kita vertus, egzistavo ir antra šios istorijos pusė – interesas išlikti respublikos politiniame gyvenime. Tragiškai pralaimėti rinkimai į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą komunistinei nomenklatūrai parodė, kad tai tėra vienintelis kelias išlaikyti nors minimalią įtaką atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje. Paradoksalu, bet atsirado savarankiška LKP, nebesivadovaujanti komunistine ideologija. Visgi pasirinkta taktika pasiteisino. Tokiu būdu Kovo 11- osios išvakarėse dėl valdžios kovojo dvi deideologizuotos politinės jėgos – LKP ir Sąjūdis. Pastarasis, būdamas savaveiksmiu nepriklausomu judėjimu, paprasčiausiai ir negalėjo turėti bendros ideologinės platformos. Sąjūdininkus vienijo kilnus tikslas – noras atstatyti šalies Nepriklausomybę. Po Kovo 11- osios šalies politikai susiskaldė į dvi grupes – pragmatikus ir idealistus, kurie iš esmės tebuvo sovietiniai žmonės. Pirmajai daugiausia priklausė buvusi sovietinė nomenklatūra bei naujai besiformuojanti biurokratija. Prie antrosios grupės galima priskirti didesniąją dalį sąjūdininkų, kuriems tebuvo brangūs Sąjūdžio kelti idealai. Tačiau pastarieji buvo pasmerkti nunykimui arba politinei izoliacijai naujai besikuriančioje politinėje sistemoje. 1992 m. pragmatikai įvykdė kontrrevoliuciją, sunaikinusią Atgimimo laikotarpiu puoselėtus idealus. Į valdžią atėjo pirmoji šalyje susikūrusi populistinė partija – LDDP, vėliau neaiškiu keliu įgijusi socialdemokratų pavadinimą. Tad sovietmečiu prasidėjęs deideologizacijos procesas tęsėsi. Jis neaplenkė ir kitos šalies didžiosios politinės jėgos – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių). Šią partiją sudarė ta sąjūdininkų dalis, kuri tebesivadovavo principu – „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Ji neturėjo tvirto ideologinio pagrindo, tik interesą – kuo greičiau sutriuškinti savo priešus. Štai kodėl šiandien susidarė tokia politinė situacija, kada, atėję į valdžią, konservatoriai vykdo kairiųjų politiką, o socialdemokratai – liberaliąją. Galima konstatuoti, jog nuo antrosios Lietuvos Respublikos egzistencijos pradžios kurta iškreipta partinė, o kartu ir politinė sistema. Nepavyko pastatyti modernios valstybės, nes jos struktūra dar nuo sovietmečio iš esmės nepakito. Tiesa, buvo bandymų padėtį taisyti. LCS susikūrimas reiškė trinarės partinės sistemos atsiradimą šalyje. Ideologinio tapatumo paisė tautininkai, centristai, krikščionys demokratai, senieji socialdemokratai ir liberalai. Tačiau sukurta oligarchinė politinė sistema vienus privertė prisijungti prie didžiųjų politinių jėgų, o kitus padarė marginalais. Normaliai partinei sistemai būtina pilietinė visuomenė, kurioje ypač svarbų vaidmenį atlieka vidurinysis sluoksnis arba inteligentija. Deja, pastaroji šiandien yra suskaldyta ir netvirta. Ji nebeturi visuomenėje tokio svorio, kad galėtų egzistuojančią pavaldinio politinę kultūrą keisti pilietine. Inteligentija dar pati nesugebėjo atsikratyti sovietinio mentaliteto, besireiškiančio didele savo gyvenimo priklausomybe nuo valstybės.
 Susidariusi padėtis tiesiog prašosi kardinalių permainų šalies vidaus gyvenime. Pirmiausia būtina partinės sistemos reorganizacija. Partijos privalo turėti savo ideologinį tapatumą, atsispindintį veiklos programoje, kurios niekas negalėtų įtakoti iš šalies. Dėl šios priežasties būtina koreguoti partijų finansavimo įstatymą bei uždrausti galimybę materialiai remti politines organizacijas fiziniams ir juridiniams asmenims. Reikia skatinti naujų politinių darinių , ilgainiui pakeisiančių deideologizuotas partijas, atsiradimą. Tačiau tam būtina užtikrinti minimalų neparlamentinų partijų valstybinį rėmimą, sumažinant Seime esančių politinių organizacijų finansinius apetitus. Kita vertus, reikalinga priimti naujus juridinius dokumentus, kurie sugriežtintų partijų politinės veiklos kontrolę. Turi atsirasti politinę atsakomybę reglamentuojantys įstatymai. Be to, privalome kardinaliai atnaujinti pačią valstybę. Joje neturėtų likti neaiškaus politinio – finansinio klano uzurpuotos viešosios erdvės. Būtina atrasti naujus vertybių valdymo ir organizavimo metodus, kurių pagalba išsaugotume etninę ir kultūrinę tapatybę, spręstume gyvybiškai svarbias mūsų šalies problemas, maksimaliai apsisaugotume nuo globalizacijos įtakų. Mūsų inteligentija pagaliau turi duoti atkirtį, anot Vytauto Radžvilo, šliaužiančiam liberalistiniam totalitarizmui, apraizgiusiam visas gyvenimo sritis bei pradėjusiam trinti ribą tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo. Tik atlikę šiuos namų darbus galėtume tikėtis išlikti žiauriame globaliame pasaulyje.

 

 

Arūnas Gumuliauskas