Partijos nariams

Rekvizitai

 

 

 

Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo
Atviras laiškas Lietuvos Respublikos Prezidentei
J. E. Daliai Grybauskaitei  

 

Jūsų Ekscelencija!
Lietuvos valstybė dūsta, merdi ir griūva. Švedijos bankai paralyžiavo finansų apytaką. Lenkijos naftininkai nusitaikė į paskutinę jų monopoliją tramdančią Lietuvos atramą – „Klaipėdos naftą“. Europos Komisijai nė motais, kad Ignalinos atominė – pakankamai saugi, o Visagino atominė – šakėmis ant vandens rašytas lietuvių projektas, blokuojamas dar ir Rusijos bei Baltarusijos atominių užmojų. Ką mes gaminame pasaulio rinkoms? Net pagrindinė mūsų – žemės ūkio – produkcija brangi ir nepakankamai konkurentiška. Privatizavom aukštojo mokslo studijas. Mediciną baigiam paversti privačiu verslu. „Sodra“ perpuvus ir kiaura. Sunaikinom savo oro linijas, užsimojam privatizuoti geležinkelius. Išparceliavimui ir iškirtimui rengiami valstybės miškai. Konstitucinis Teismas iš principo legalizavo nacionalinio raidyno – mūsų bendrinės kalbos stuburo – sunaikinimą.
Tai tik patys bendriausi šiandieninio mūsų Valstybės peizažo kontūrai. Kasdienybės darbai skandina juos miglose ir pavojingai fragmentizuoja, nusistemina. Bendras vaizdas yra kraupus.
Kaip ir daug kas Lietuvoje, ateities viltis siejau su valdžių kaita Lietuvoje. Klostosi įspūdis, kad visą valstybės tvarkytojų energiją tebedegina kova dėl valdžios, dėl įtakų sferų ir finansinių srautų administravimo be apčiuopiamesnės naudos nacionalinei bendruomenei ir pačiai valstybei.
Kaip ir daugelis Lietuvoje, buvau įsitikinęs, kad pasaulio finansų krizė, Lietuvoje sustiprinta beveik visuotinės privatizacijos ir visiško valstybės finansų iškaštavimo, privers mus išspręsti ne tik einamųjų mokėjimų subalansavimo, bet ir fundamentaliųjų valstybės pajamų klausimus. Ką daryti, kad mūsų biudžetiniai mokėjimai priklausytų ne tik nuo užsienio paskolų bei varganų Lietuvoje reziduojančių užsienio verslininkų mokesčių? – apie tai šiandien nebekalbama – viską užgožia rūpesčiai dėl kasdienių išmokų. Netgi nedarbas ir nemąžtanti emigracija laikomi ne Vyriausybės reikalais.
Vargu ar išdrįstų kas nors neigti, kad Lietuvoje susiklostė nepaprastoji padėtis. Tačiau dar labiau neįtikėtina, kad Vyriausybė išdrįstų tai viešai pripažinti.
Tačiau kalbėti apie radikalų Valstybės atnaujinimą, jeigu mes dar norime Valstybę turėti, yra būtina.
Į idėjų banką norėčiau įnešti savo indėlį. Siūlau tokius neatidėliotinus Valstybės atkūrimo darbus.
1. Sustabdyti bet kokį valstybės (ir savivaldybių) turto išpardavimą. Kai, naudodamiesi sunkmečiu, ir valdžios, ir privataus sektoriaus vertelgos pardavinėja pastatus, žemes, miškus, geležinkelius, paštą ir visa, ką tik pasiekia jų rankos, moratoriumas „privatizacijai“ yra neišvengiamas, o šis nacionalinei bendruomenei priklausantis turtas turėtų būti prilygintas nacionalinėms aukso atsargoms.
2. Įkurti Lietuvos nacionalinį inovacinį banką ir įsteigti Krizių amortizavimo fondą. Nacionalinis inovacinis bankas (analogiškas Europos inovacijų bankui) galėtų remti visas neprivačias valstybės kūrimo iniciatyvas bei administruoti Vyriausybės paskolas bei įvairių programų finansavimą. Nacionalinis inovacinis bankas turėtų būti Lietuvos gyvenimo finansinio deblokavimo valstybinis įrankis.
3. Lietuvos teritorijoje esančių energetikos resursų ir įrenginių valstybinė nuosavybė arba kontrolė. LEO LT akivaizdžiai pademonstravo, ką reiškia žaidimai su privatininkais energetikoje: verslas negali nesiekti pelno netgi tuo atveju, jeigu valstybei tai gresia bankrotu. Energetikos valstybinė priklausomybė reikštų, kad valstybės žinioje esanti ūkio šaka nėra verslo šaka, o nacionalinis turtas ir nacionalinei bendruomenei išgyventi būtina veiklos sritis.
4. Verslo, gaminančio konkurentiškas pasaulio rinkose prekes, valstybinis protekcionavimas. Finansų krizė įtikinamai įrodė, kad „laisvoji rinka“ ekonomikos problemų automatiškai nesprendžia. Nes – tiesą sakant – tokios rinkos ir nėra. Jeigu norim gyventi ne iš išmaldų, o iš savo pačių protu ir išmone pagamintų bei parduoti įmanomų prekių, turim pasirūpinti, kad tokių gamintojų ir atsirastų, ir jų nenužudytų pigūs užsienietiški surogatai. Parengiamoji tokių prekių gaminimo fazė – smulkaus ir vidutinio verslo valstybinio rėmimo programa.
5. Sustabdyti visų nacionalinių išmokų mažinimą. Mes neturim nacionalinės ekonomikos, turim tik žmones. Išsaugokim juos, kad paskutiniai neišsivaikščiotų uždarbiauti kitur arba neišmirtų dėl skurdo. Išsaugokim žmones – jie gal sukurs naują, iš mūsų nacionalinės bendruomenės energijos iškelsimą ekonomiką, kurios sukūrimas – tai mūsų valstybės ateities pamatas. Tačiau šiandien neturim mažinti socialinių išmokų motinoms, pensininkams, kultūrininkams, mokslo žmonėms ir kitiems nacijos gyvybinį bei kultūrinį potencialą saugojantiems ir gaminantiems žmonėms.
Visi, kurie nenori imtis kokių nors esminių pertvarkų, klausia: iš kur imti pinigų? Tai nėra argumentas, tai yra demagogijos kertinis akmuo. Jį paprasčiausiai reikia nuritinti. Jeigu reikia gelbėti paskutines tautos gyvasties liekanas, galima atsisakyti daug ko – ir niekam nereikalingų begalinių konsulatų, net ambasadų, ir pasaulio tvarkymo misijų kažkieno užraugtuose karuose, ir Gugenheimų, ir dar daug ko, ko reikalautų nepaprastoji ekonominė padėtis, į kurią pateko Lietuva. Svarbiausia – reikėtų pagaliau pajudinti uždumblėjusiuose finansų vidaus vandenyse pūvančius privačius milijardus. Kas darosi vien lošimo biznio požemiuose?
Koks turėtų būti mūsų pokrizinis ūkis, turėtų būti permanentinės fundamentaliosios diskusijos apie postfinansinį kapitalizmą rūpestis. Viena iš akinančių akivaizdybių yra liberalizmo be ribų ideologijos bankrotas su pačiomis liūdniausiomis pasekmėmis Lietuvai, dar ir dabar kaip gėris tebeperšamomis Laisvosios rinkos instituto.
Dėkodamas už galimybę pasidalinti savo nerimu ir mintimis, noriu, Jūsų Ekscelencija, priminti vieną Jūsų kadencijos pradžioje pasakytą mintį: skiriate Ministru Pirmininku Andrių Kubilių, nes jis dar neišnaudojo pasitikėjimo kredito. Drįstu pasiteirauti: ar tikrai jis ir dabar dar neišnaudotas?

Pagarbiai –
Romualdas Ozolas,
Nepriklausomybės Akto signataras,
Lietuvos centro partijos garbės pirmininkas