Partijos nariams

Rekvizitai

 

 

APIE RADIKALŲ VALSTYBĖS ATNAUJINIMĄ

Iš Lietuvos centro partijos konferencijos Elektrėnuose

2009 m. rugpjūčio 29 d. Prof. Vytauto Radžvilo pranešimas  

ROMUALDAS OZOLAS. Šis mūsų susibūrimas vyksta labai nevienareikšmiškoje situacijoje. Aišku viena: kas dabar vykta Lietuvoje, turės labai ilgalaikių pasekmių. Prieš savo suvažiavimą turėtume patikslinti pozicijas ir elgesį, reflektuodami naujuosius pokyčius ir rasdami atramos taškus tiek partiniam politiniam, tiek visam nacionaliniam veikimui. Mūsų svarstybų tema – radikalus valstybės atnaujinimas, mūsų pilietijos tiek čia, Lietuvoje, tiek socialinėje tremtyje įvairiuose pasaulio kraštuose, gyvensenos vertinimas. Kad galėtume į problemas pažvelgti iš kuo aukštesnio žiūros taško ir kuo visapusiškiau, šiandien pasikvietėme ir dalyvauti mielai sutiko filosofijos profesorius Vytautas Radžvilas.   
VYTAUTAS RADŽILAS. Sveiki visi! Pasistengsiu jūsų negaišinti ir nevarginti ilga kalba. Pirmiausia norėčiau trumpai paaiškinti, kodėl čia esu.
Mano pozicija yra senokai pasitraukusio iš politinės veiklos žmogaus, kuris dar kurį laiką mėgino reikštis viešojoje erdvėje. Retkarčiais dalyvaudavau televizijos ir radijo laidose, rašydavau straipsnius. Dabar iš esmės nedarau net to. Priežastis labai paprasta. Vis dėlto esu šiek tiek profesionalus, drįsčiau taip teigti, politikos tyrinėtojas, o profesionalas nuo mėgėjo skiriasi tuo, kad supranta, jog politikoje egzistuoja tam tikri veikimo principai, net savotiški „dėsniai“, kurie neleidžia daryti bet ko ir bet kaip. Šiuo požiūriu „socialinės fizikos“ veiksniai mus varžo beveik tiek pat, kiek tikrosios fizikos formuluojami gamtos dėsniai. Juk negalime panorėję imti ir pakilti į orą, nes mus traukia tai, kas fizikos vadovėliuose vadinama traukos jėga. Suvokdamas, kad panašios jėgos, tiesa, socialinės prigimties, veikia ir politikoje, nutariau iš jos trauktis, nes  tapo aišku, jog toliau ja užsiimti būtų beprasmiškas jėgų ir laiko švaistymas. Kur kas prasmingiau mokyti studentus ir atsidėti moksliniam darbui. Bet, žinoma, kaip dalyvavęs Sąjūdžio veikloje ir vis dar besijaučiantis savo valstybės piliečiu asmuo šiek tiek stebiu, kas joje vyksta. Bendroji tendencija akivaizdi – vyksta lėtas tautos ir valstybės merdėjimas, kuris galiausiai gali baigtis visišku žlugimu. Deja, šią tendenciją nuo mažiau akylo piliečio akių slepia iš pažiūros didelių permainų ir tikro ar tariamo šalies modernėjimo reginys.
Jį stebint nelieka nieko kito kaip mėginti susivokti, kodėl taip atsitiko. Kodėl Sąjūdis, davęs Nepriklausomybę – tai neginčijamai yra milžiniškas laimėjimas, – vis dėlto baigėsi tuo, ką viename neseniai paskelbtame straipsnyje ryžausi pavadinti antisąjūdine kontrrevoliucija.  Manau, politologiškai toks apibūdinimas pagrįstas ir teisingas: nuo 1991 m. rudens prasidėjo ir iki 1993 metų Lietuvoje įvyko antisąjūdinė kontrrevoliucija, kurios pirmuoju atviru proveržiu tapo III Sąjūdžio suvažiavimas. Ją bendromis pastangomis ir veiksmais įvykdė kompartijos nomenklatūrinės viršūnės ir savo deklaruotus idealus pamynusi bei išdavusi  Sąjūdžio vadovybės dalis. A. M. Brazauskas ir V. Landsbergis laikytini ne tik pagrindiniais šios kontrrevoliucijos įkvėpėjais ir lyderiais, bet ir jos simboliais. Minėta kontrerevoliucija realiai reiškė tai, kad, įgijusi nepriklausomybę ir tarptautinį pripažinimą, valstybė de facto struktūriškai iš esmės nepasikeitė. Pasikeitė tik valdymo forma ir kai kurie kiti, pirmiausia išoriniai, tos valstybės gyvenimo aspektai. Atkūrę nepriklausomybę sustojome pusiaukelėje, nes pritrūko politinės išminties, valios ir jėgų sukurti modernią valstybę. Pritardamas Romualdui, kad būtina iš esmės atsinaujinti, pridurčiau, jog toks radikalus valstybės modernizavimas yra vienintelis jos išgelbėjimo kelias.
Norint sulaukti esminių pokyčių, būtina apmąstyti ir pagaliau mėginti rimčiau atsakyti į vieną svarbų ir seniai pribrendusį klausimą. Šalyje tvyro visuotinis nepasitenkinimas esama padėtimi. Netrūksta įdomių ir vertingų minčių bei pasiūlymų, kaip spręsti susikaupusias problemas ir išbristi iš gilios sisteminės krizės. Tačiau tebėra neatsakyta į minėtą klausimą – ką daryti, kad tos protingos ir puikios idėjos nepleventų tik paribio politikų marginalų diskusijose ar neliktų tik piliečių virtuvinių pašnekesių tema. Ar įmanoma jas vis dėlto perkelti į viešų diskusijų plotmę, ir, kaip sakytų koks Marxas, paversti materialia jėga, tai yra pasiekti, kad žmonės jomis pradėtų vadovautis ir jos taptų politinio veikimo paskatomis ir gairėmis?
Mėgindamas įžvelgti, kas galėtų būti esminių permainų variklis, šiek tiek stebiu ir partijų veiklą, bet ne itin atidžiai, nes ji neverta didesnio dėmesio. Vis dėlto per Europos parlamento rinkimus žvilgtelėjau į TV laidose dalyvavusius jūsų partijos atstovus. Čia kalbėdamas nesiekiu kam nors patikti ar juo labiau įtikti, todėl tai, ką pasakysiu, galbūt šiek tiek šokiruos, bet manau, jog karti tiesa yra geriau, negu saldus pataikavimas ar melas. Dar anksčiau Arūnui [Grumadui] po vieno Sąjūdžio renginio pasakiau, kad jūsų partijos atstovai tose laidose paliko nepaprastai prieštaringą įspūdį. Viena vertus, protingos mintys, kurioms daugeliu atvejų galima tik pritarti, kita vertus -- neįtikėtinas politinis naivumas. Jis pasireiškia tuo, kad dalyvaujama gryniausiame politiniame spektaklyje. Galbūt tokį dalyvavimą galima pateisinti tuo, kad kiekviena partija vis dėlto turi stengtis išnaudoti kiekvieną galimybę skelbti savo idėjas. Bet kyla klausimas (atvykdamas į šį renginį kaip tik ir norėjau bent jau iškelti šį klausimą, kurį patys apsvarstysite), ar vis dėlto nevertėtų liautis dalyvavus tokiuose spektakliuose. Juk rinkimų progomis šitaip šmėžuoti TV ekranuose palaikant politinės sistemos demokratiškumo regimybę galima dar 5, 10, 15 ar 20 metų. Vis dar puoselėjamos viltys, kad prisiklausę svarių kalbų rinkėjai kada nors praregės ir parems vadinamąsias „idėjiškas“ partijas gali niekada neišsipildyti. Todėl, užuot toliau gyvenus tokiomis tuščiomis viltimis, gal būtų geriau susimąstyti, kodėl visuomenė taip nenori ar nesugeba įsiklausyti į sąžinės ir proto balsą ir per rinkimus paremia seniai susikompromitavusias „tradicines“ partijas arba kiekvieną kartą desperatiškai ieško vis naujos  „gelbėtojų“ komandos.
Bet kuri visuomenė gali išlikti ir turi ateitį tik tuo atveju, jeigu ji sugeba nuolatos atsinaujinti. O atsinaujinti pirmiausia reiškia gebėti įsivaizduoti save kitokią negu ji yra čia ir dabar. Taikant šią visuotinę taisyklę Lietuvai pasakytina, kad atsinaujinusios mūsų valstybės projektas arba vizija taip pat gali būti tik iš tiesų gyvos ir kūrybingos socialinės vaizduotės kūrinys. Kas šiandien pajėgtų pateikti tokią viziją ir įsivaizduoti Lietuvą visai kitaip, negu ji suvokiama šiandien?
Deja, panašu, kad išsiskiriančios tokia vaizduote ir matančios ateitį bei gebančios į ją vesti politinės jėgos šiandien paprasčiausiai nėra. Vaizduotės stoka ir mąstymo inercija yra visuotinis reiškinys, nes visos šalyje veikiančios partijos uoliai dalyvauja rinkiminiuose žaidimuose, kurių taisyklės tokios taip, kad laimėtojai būna iš anksto atrinkti ir aiškūs. Taip elgiasi net tos partijos, kurioms skirtas tik rinkimų statistų arba „fono“ bei amžinų pralaimėtojų vaidmuo. Todėl nereikia stebėtis, kad valstybę galinčios atnaujinti idėjos sklando tik privačiuose užstalės pašnekesiuose ir niekaip neprasiskina kelio į viešąją erdvę.
Neįtakingų, iš esmės marginalizuotų partijų bejėgiškumą turbūt lemia ne viena priežastis. Kai kurios iš jų yra objektyvios. Tačiau drįsčiau teigti, jog ne mažiau svarbūs yra ir subjektyvūs veiksniai. Pirmiausia tai būtų minėta vaizduotės stoka ir politinio mąstymo sąstingis bei inercija, pasireiškiantys nesugebėjimu išsiveržti iš žiniasklaidos kryptingai suformuotų ir įteigtų politinių mitų ir propagandinių stereotipų liūno. Pagrindinis visais įmanomais būdais skleidžiamas propagandinis teiginys yra Lietuvos „sėkmės istorijos“ mitas. Uoliausiai ir tiesmukiškiausiai jį bruka tokie žiniasklaidos atstovai kaip, pvz., p. Lina Pečeliūnienė, jie be paliovos su nedidelėmis variacijomis kartoja vieną ir tą pačią giesmelę: esą atkūrus nepriklausomybę reikėjo nesiblaškyti, nešokinėti nuo vienų „gelbėtojų“ prie kitų,  ramiai ir gražiai bręsti patiems ir brandinti savo valstybę. Klausimas, ar ne toks jau du dešimtmečius trunkantis „brendimas“ ir kuria vis naujų „gelbėtojų“ poreikį,  tokiems propagandininkams nekyla -- jie apie tai galbūt net nesusimąsto. Tačiau jų pastangomis sėkmingai diegiami mąstymo stereotipai yra paveikūs ir darosi pragaištingi. Jų neįmanoma vertinti kitaip, kaip nuolatinį raginimą susitaikyti su tuo, kas yra, nes „brandinti“ esamybę reiškia toliau palaikyti ir skatinti dabartinį valstybės sąstingį ir merdėjimą. Taigi tokių autorių kaip p. Lina Pečeliūnienė asmenyje (atkreiptinas dėmesys, kad jie ir šiandien mėgina sieti save su Sąjūdžiu) turime Lietuvoje įsitvirtinusios naujos nomenklatūrinės sistemos apologetus ir propagandininkus, kurie nuosekliai ir metodiškai „plauna“ piliečių sąmonę ir perša įsitikinimą, jog šalyje iš esmės viskas gerai. Visur išplito ir įsitvirtino dalykišką ir reiklią politinio gyvenimo analizę pakeitusi ideologinė propaganda, ne ką besiskirianti nuo sovietinės. Kaip ir anais laikais, visos dabartinės Lietuvos blogybės esančios tik „laikini augimo sunkumai“, tad belieka pamažu ir ramiai „priaugti“ iki tikros demokratijos ir civilizuotos bei visavertės valstybės standartų.
Įsigilinus į tokių išvedžiojimų esmę, nesunku išvysti tą pačią lyg ir turėjusio seniai nunykti sovietinio mąstymo schemą: tada irgi buvo pripažįstama, kad esama santvarka turi „laikinų trūkumų“ ir buvo raginama kantriai darbuotis siekiant juos pašalinti.  Taigi šių dienų Lietuvoje klesti absoliučiai sovietinis mąstymas ir kartojami tų laikų propagandos štampai. Vertinant naująją Lietuvoje suvešėjusią ideologinę propagandą reikia pripažinti, kad ji gana veiksminga. Jos „tiesomis“ vis dar tiki daugybė pilietiškai mąstančių bei visuomeniškai aktyvių žmonių. Viena iš pavojingiausių tokių „tiesų“ – nuoširdus net ir politiškai išprususių žmonių įsitikinimas, jog šalyje veikia demokratija, kurią tereikia „tobulinti“, ar net požiūris, jog toji demokratija esanti visai neprasta, tik piliečiai nemoka tinkamai pasinaudoti jos atveriamomis galimybėmis. Tokio naivaus tikėjimo apraiškų netrūksta ir partijose, nors jis yra gal net svarbiausias jas demoralizuojantis ir žlugdantis veiksnys.
Juk ne kas kita, o būtent minėtas tikėjimas Lietuvos politinės santvarkos demokratiškumu skatina partijas atkakliai „žaisti“ pagal sistemos primestas taisykles viliantis, kad toks „žaidimas“ kada nors atneš sėkmę. Todėl rimtai nesusimąstoma, ar nebūtų prasmingiau, užuot taip be galo „žaidus“, užsibrėžti iš tiesų didelį ir visai valstybei svarbų tikslą – pagaliau mėginti iš esmės keisti pačias taisykles. O tas nenoras ir neryžtingumas tai daryti yra viskas, ko reikia esamai politinei sistemai ir prie jos gerai prisitaikiusioms bei joje puikiai besijaučiančioms „tradicinėms“ partijoms. Visuminis ir šviežias žvilgsnis į šalies gyvenimo tikrovę yra būtina bet kokių tikrų permainų sąlyga. Tačiau taip žvelgti bijoma ir vengiama, nes tektų pripažinti, kad Lietuva nėra ta šalis, kokia esant ją skelbia prie esamos konjunktūros prisitaikę naujieji ideologai ir propagandininkai. Aptarinėjant valstybės padėtį renkamasi kita taktika – visuminį jos vaizdą siekiama užgožti detalėmis, o dalykų esmę skandinti smulkmenose.
Pavyzdžiui, vargu ar atsitiktinai dabartinės Vyriausybės siūlomame nacionaliniame susitarime net nemėginama apibūdinti Lietuvos socialinę, ekonominę ir politinę santvarką, kuri neabejotinai prisideda prie to, kad pasaulinio ūkio krizė smogė mums stipriau, negu daugeliui kitų šalių. Šito daryti vengiama todėl, kad nesant visuminio valstybės padėties vaizdo kur kas lengviau manipuliuoti atskirais faktais bei statistika ir nukreipti visuomenės dėmesį nuo pamatinių klausimų. Taip pasiekiama, kad svarbiausiu politinės darbotvarkės  klausimu tampa ne struktūrinės įvairių gyvenimo sričių reformos, bet diskusijos, kiek reikėtų didinti ar mažinti PVM  – 1, 1,5 ar 2 procentais.
Toliau norėtųsi nors šiek pasvarstyti, kodėl ir kaip nepriklausoma Lietuvos valstybė atsidūrė tokioje padėtyje, kad tenka suabejoti, ar ji apskritai gyvybinga. Tai labai plati ir sudėtinga tema. Mums svarbūs tie jos aspektai, kurie susiję su Lietuvos politinių partijų raida. Mąstant apie ją` taip pat naudinga būtų išvengti kai kurių stereotipinių sampratų, nes partijų „indėlis“ stumiant šalį į dabartinį sąstingį ir krizę yra iš tiesų nemenkas. Pati partijų sistema reikalinga rimto „gydymo“, todėl svarbu kuo tiksliau išsiaiškinti ją kamuojančių chroniškų ligų priežastis. Atrodo, kad jas suvokti galima atidžiau pažvelgus į kai kuriuos iki šiol nepastebėtus arba nutylimus  Atgimimo ir Sąjūdžio bangos bruožus.
  Šiandien stebimasi, kur dingo tautos vienybė ir entuziazmas, kurie išvedė ją į Baltijos kelią. O stebėtis, ko gero, pernelyg nederėtų. Iš tikrųjų stebimės todėl, kad esame linkę pasiduoti kai kurių spėjusių įsitvirtinti sąjūdinę „dainuojančią revoliuciją“ gaubiančių romantiškų mitų žavesiui, trukdančių objektyviau ir blaiviau įvertinti jos tikrąjį pobūdį ir mastą. Iš tiesų nuolatos kartojamos ir todėl trafaretinėmis virtusios skambios frazės, kad Sąjūdis buvo milžiniškas pilietinės visuomenės prabudimas, leidęs į laisvės kovą pakilusiai tautai nusimesti okupacijos pančius, įgijo kone oficialių istorinių tiesų statusą. Jomis abejoti tapo beveik nepadoru.
Tačiau jomis aklai tikėti jau darosi neleistina prabanga. Revoliucijos amžininkų ir dalyvių atmintyje įstrigę Sąjūdžio organizuotų masinių akcijų ir mitingų vaizdai neturėtų klaidinti: tai greičiausiai nebuvo tikros pilietinės visuomenės sambūriai. Be abejo, tam tikro pilietinio  jausmų prabudimo iš tiesų būta, juos turėjo pažadinti istorinė atmintis ar bent jos skeveldros, kurias išsaugojo per okupacijos laikotarpį sovietinimui taip ir nepasidavusi  mūsų visuomenės dalis. Tačiau toji dalis tikrai nebuvo tautos dauguma. Apskritai jokios pilietinės visuomenės Lietuvoje 1989 m. greičiausiai negalėjo ir būti. Juk tokia visuomenė pirmiausia yra išsidiferencijavę, aiškiai suvokiantys savo interesus ir vertybes socialiniai sluoksniai. Sąjūdžio revoliucijos metais šiuos požymius atitiko, ko gero, vienintelis visuomenės segmentas – partinė, ūkinė ir kultūrinė nomenklatūra, kuri buvo suinteresuota išsivaduoti iš Maskvos priežiūros. Bet kokius interesus, vertybes ir savimonę galėjo turėti kolchozo baudžiauninkas? Jį vadinkime tikruoju vardu – kuo jis iš tiesų buvo. Arba fabriko proletaras? Pati tuometinės visuomenės struktūra verčia manyti, kad jeigu Lietuvoje ir būta pilietiškumo pradmenų, jie nebuvo natūraliai išaugę iš pačios visuomenės, o egzistavo tik kaip kultūrinę ir valstybinę atmintį išsaugojusių šeimų perduotos tradicijos likučiai.
Galiausiai nereikia apsigaudinėti ir dėl kovos už nepriklausomybę masto: parlamentą gynė ne tokia jau didelė tautos dalis, kaip kartais mėginame įtikinti pačius save. Todėl Sąjūdžio tarpsnį vadinti pilietine revoliucija greičiausiai nederėtų – jos Lietuvoje paprasčiausiai nebuvo. Tiksliau būtų sakyti, kad prasidėjo, įsisiūbavo ir sėkmingiau nei, ko gero, buvo galima laukti baigėsi nelaisvų žmonių maištas, kurį padarė įmanomą neįtikėtinai palankiai  susiklosčiusi politinė konjunktūra – sovietinės imperijos krizė, privertusi jos valdovus griebtis „varžtų atleidimo“ politikos ir toleruoti, iš dalies net skatinti, maišto prieš „sistemą“ nuotaikas, padėjusias rastis masiniams kvazipilietiniams sąjūdžiams. Jų masiškumas kaip tik ir klaidina, nes trukdo įžvelgti arba skatina nepripažinti, jog dideliu mastu tai buvo „iš viršaus“ sumanyta ir organizuota revoliucija, kuri be tuometinės valdžios palaiminimo greičiausiai net nebūtų prasidėjusi. Pripažinus šį faktą tampa suprantamiau, kodėl toji pilietiškumo banga taip greitai nuslūgo ar buvo nuslopinta: aiškėja, kad jis buvo gerokai dirbtinis ir menamas, nes sąmoningai ir valingai nepriklausomybės siekė tik palyginti nedidelė tautos dalis. Dar mažiau būta pasiryžusių prireikus dėl jos atkakliai kovoti ar juo labiau aukotis.
Kritiškiau pažvelgus į Atgimimo laikotarpiu gimusius mitus ir atsikračius kai kurių iliuzijų darosi aiškiau ir tai, kodėl Lietuvoje partinė sistema yra tokia, kokia ji yra šiandien. Tai, kad iš Sąjūdžio ir kompartijos išsirutuliojo dvi pagrindinės „tradicinės“ partijos, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, atrodo visiškai natūralu ir neišvengiama. Juk šių partijų branduolį sudarė daugiausia sovietmečiu augę ir brendę žmonės, kurių mąstymo būdą formavo anoji santvarka. Šiek tiek supaprastinant reikalo esmę vis dėlto galima teigti, kad sovietinė sistema sukūrė du  ryškius ir lengvai atpažįstamus žmogaus tipus – neturintį jokių pasaulėžiūrinių ir moralinių principų bei niekuo netikintį „pragmatišką“ ciniką ir ideologiškai užprogramuotą bei nemėgstantį ir nepratusį kritiškiau mąstyti „idėjišką“ zombį. Šie du tipai savaip atspindi ir įkūnija sovietmečiu išplitusį asmens susidvejinimo reiškinį – prarają tarp mąstymo ir veiksmo, kurią galima vadinti visaip -- atotrūkiu tarp „realizmo“ ir „romantizmo“ arba „idealizmo“ ir „pragmatizmo“. Šiuo atveju tikslinti terminų nėra reikalo, nes visi jie vienodai tinka apibūdinti minėtiems dviem homo sovieticus porūšiams. Čia svarbu tik tai, kad tos dvi žmonių grupės – viskuo aklai ir nekritiškai tikintys naivūs „idealistai“   ir niekuo netikintys
ciniški „pragmatikai“ – kaip tik ir tapo dviejų pagrindinių Lietuvos politinių jėgų  branduoliais. Siauresnio dvasinio ir kultūrinio akiračio ir jau praradę istorinę atmintį, tautinę savigarbą bei valstybinę sąmonę žmonės iš atsikuriančios Lietuvos  laukė ir reikalavo tik vieno – materialinės gerovės. Jie nuėjo paskui drg. A. M. Brazauską. Tuo tarpu „idėjiškesni“, tokią atmintį ir savigarbą bent iš dalies išsaugoję šalies gyventojai savaime ir natūraliai tapo didžiausiais ir ištikimiausiais būsimųjų konservatorių rėmėjais ir rinkėjais. Šiems žmonėms iš tiesų nuoširdžiai rūpi Lietuvos nepriklausomybe, dėl jos jie buvo pasiruošę kristi net po sovietų tankais, tačiau jie turi vieną, lyg ir mažytį, bet iš tiesų lemtingai svarbų trūkumą – savo mąstymo būdu jie taip pat yra tik šiek tiek kitokia homo sovieticus atmaina. Anoji sistema – ir tai buvo didžiausias jos laimėjimas bei triumfas – sugebėjo perkurti pagal savo kurpalių net principingus ir atkaklius savo priešininkus. Vertinant pagal mąstymo būdą, vienintelis tokio „idėjiško“ žmogaus skirtumas nuo tipiško fanatiško komunisto yra tik tas, kad jo orientacijos ir atsidavimo „objektas“ yra jau ne, tarkime, koks nors Josifas Visarionovičius, bet „savas“ vedlys. Liūdna ir net tragiška, bet tiesa tokia: šių žmonių sąmonėje „išmintingojo tautų vado“ vietą paprasčiausiai užima taip pat „niekada neklystantis“ buvęs Sąjūdžio pirmininkas...
Iš pirmo žvilgsnio „idealistai“ ir „pragmatikai“ yra absoliučios priešingybės. Tačiau toks įspūdis iš esmės klaidingas. Iš tikrųjų jie įkūnija du tos pačios – homo sovieticus – sąmonės ir mąstysenos profilius arba, kalbant vaizdžiau, tėra dvi tos pačios monetos pusės. Patriotiškai nusiteikę „idealistai“ beveik nesidomi  vadinamąja „pragmatika“, tačiau jie neįtikėtinai imlūs ideologinės propagandos poveikiui, tad jais lengva manipuliuoti. Tuo tarpu „pragmatikams“ nerūpi idėjos. Taigi esminis homo sovieticus sąmonės bruožas yra jos susidvejinimas, sukuriantis tai, ką galima vadinti vertybių ir interesų išsiskyrimu. Sovietinė santvarka suspėjo sukurti ir peerduoti kaip paveldą būsimai nepriklausomai mūsų valstybei du vienodai problemiškus piliečio tipus – viena vertus, abstrakčiomis vertybėmis besivadovaujančius ir tikrovės nepaisančius grynai „idėjiškus“ patriotus, o kita vertus – tik nuogus interesus pripažįstančius ir visus kitus vertybinius orientyrus atvirai niekinančius „pragmatiškus“ vartotojus. Tačiau „idealistai“ nėra tokie tyri kaip patys įsivaizduoja, o „pragmatikai“ nėra tokie praktiški kaip patys norėtų tikėti. Iš tikrųjų „pragmatikas“ yra gana primityvus „pilvažmogis“, kuriuo nesunku politiškai manipuliuoti, nes jis net nesuvokia savo ilgalaikių interesų: norint jį „nupirkti“ prieš rinkimus, pakanka pažadėti kokiais 20 litų padidinti pensiją. „Idealistų“ palankumą, kaip rodo patirtis, galima beveik neribotai ilgą laiką išsaugoti maitinant juos gražiomis, bet tuščiomis kalbomis apie Tėvynės meilę ir retkarčiais leidžiant patirti moralinį ir psichologinį pasitenkinimą kartu su jais sudainuojant apie Lietuvos žemėje žaliuojančius ąžuolus.
Apskritai riba tarp posovietinio žmogaus „idealizmo“ ir „pragmatizmo“ yra labai paslanki – vienas lengvai pereina į kitą. Kaip tik šitoks paslankumas padaro įmanomus tokius abejotinus ir iš pažiūros neįtikėtinus politinius sandorius kaip ilgalaikis ir tvirtas „2K“ bendradarbiavimas, virtęs tikra sąjunga. Jie galimi todėl, kad linkęs bjaurėtis nuogu pragmatizmu „konservatorių“ šalininkas ar rėmėjas lengvai susitaiko su juo kai šį pragmatizmą demonstruoja „savi“, o idealus linkęs niekinti „socialdemokratų“ gerbėjas nepurkštauja dėl partijos vadų vartojamos patriotiškos retorikos kai jos prireikia norint pripulti prie valdžios vairo ir šalia jo stovinčio materialinių gėrybių lovio. Trumpai galima pasakyti taip: kai prireikia „savai“ partijai, „idealistiškas“ konservatorius akimirksniu tampa politiniu „ciniku“, o „pragmatiškas“ sociademokratas – politiniu „idealistu“. Štai ant šitokio susidvejinusios ir suskilusios sąmonės pamato buvo renčiama ir tebestovi visa Lietuvos politinė ir partinė sistema.
Šitoks vyraujantis sąmonės tipas lemtingai paveikė ir vadinamųjų „naujųjų“ partijų, kurių vienai teko vadovauti, deja, ir man pačiam, formavimąsi bei raidą. Visavertės ir sveikos daugiapartinės politinės sistemos pagrindas Lietuvoje galėjo būti tik pilietinė visuomenė. Tačiau, kaip tik ką minėta, atkuriant valstybę šalyje buvo tik menkos jos užuomazgos. Todėl naujosios partijos kūrėsi ant labai trapių pamatų. Tai puikiai patvirtina kad ir Liberalų sąjungos pavyzdys. Ją sukūrė nedidelis būrys liberalizmo idėjas teoriškai išmaniusių akademinio pasaulio žmonių. Tačiau jie tapo partijoje bejėge mažuma kai tik toji partija tapo kažkam reikalinga kaip kovos dėl valdžios įrankis. Pačios idėjos akimirksniu tapo beveik niekam nesvarbios ir neįdomios. Apskritai visada vengiau kalbėti apie savo pasitraukimo iš LLS priežastis, nes iki šiol nemačiau reikalo ir prasmės tai daryti. Tačiau dabar manau, kad atėjo metas jas atvirai atskleisti, nes šis pasitraukimas yra mūsų partijoms tipiška ir pamokanti istorija. Ji iliustruoja, kaip naujai susikūrusios partijos nusirito iki dabartinės padėties. Liberalų sąjunga beviltiškai pralaimėjo savo pirmuosius rinkimus, tad savo atsistatydinimą iš jos pirmininko pareigų laikiau natūraliu ir savaime suprantamu žingsniu. Tačiau partija nežlugo. Priešingai – ji pamažu augo ir stiprėjo. Sunku kalbėti apie tai, kas būtų, jeigu... tačiau manau, kad buvo visos prielaidos jai pamažu virsti brandžia ir visaverte tikrai europinio lygio politine partija. Tačiau ši natūrali jos raida buvo šiurkščiai nutraukta, ir tai lėmė tik egoistiški ir trumpalaikiai saujelės žmonių interesai.
Artėjo savivaldos rinkimai. Ir šios vis dar mažos ir silpnos, tačiau perspektyvios partijos kažkam žūtbūt prireikė tiems rinkimams. Kam – netruko paaiškėti. Partijos Kauno skyrius visada buvo gana menkas, jam priklausė vos keliasdešimt narių. Kur kas mažesnių miestų, pvz., Plungės skyrius jį lenkė gausumu ir veiklumu. Tačiau prasidėjo stebuklai. Per keletą savaičių iki artėjusio partijos suvažiavimo Kauno skyrius neįtikėtinai pagausėjo. Negana to, buvo paskelbta, kad suvažiavimas būtinai turi vykti Kaune. Netruko paaiškėti, kad tikrieji jo organizatoriai yra dabar jau liūdnai pagarsėjęs EBSW koncernas. Buvau primygtinai prašomas, net reikalauta, kad dalyvaučiau tame suvažiavime ir net „leista“ kalbėti, ką noriu. Pastarojo siūlymo potekstė ir prasmė buvo akivaizdūs: kalbėk ką nori, tik būtinai dalyvauk. Tačiau suvokiau, kad dalyvaudamas savotiškai pritarčiau partijos virsmui politiniu neaiškios reputacijos verslo grupuotės priedeliu bei įrankiu. Gaila, bet ištisai virtinei įtakingų LLS narių – a. a. E. Vilkui, E. Gentvilui, J. Čekuoliui, G. Steponavičiui ir kitiems – bendradarbiavimas su šia grupuote  neatrodė  politiškai pavojingas ar moraliai nepriimtinas, tad jie noriai dalyvavo iš anksto kruopščiai surežisuotame suvažiavimo spektaklyje, kurio metu partijos pirmininku buvo išrinktas koncerno statytinis. Svarbu pabrėžti, kad jie taip elgtis apsisprendė visiškai sąmoningai ir negalėjo nesuvokti šio apsisprendimo padarinių tolesnei partijos raidai. Turbūt tam tikras šių buvusių bendrapartiečių patirtas moralinis diskomfortas paskatino juos tarp LLS narių ir visuomenėje skleisti gandus, neva aš „išdavęs“ partiją ir iš jos „pabėgęs“, nors tai visiška netiesa.
Paprasčiausiai gerai suvokdamas LLS narių moralines bei politines nuostatas ir matydamas jėgų santykį jos gretose nenorėjau būti bejėgiu partijos nuosmukio stebėtoju ir būti paverstas marionete, tarnaujančia nematomiems „globėjams“ – kriminalizuoto „verslo“ veikėjams. Šią patirtį tenka priminti todėl, kad būdama asmeninės biografijos epizodas ji kartu yra visiškai neasmeniška: panašius virsmus bei sukrėtimus išgyveno ir kitos naujosios partijos. Labai anksti prasidėjęs iš esmės dar tik besiformuojančių partijų susiliejimas su kriminalizuotomis verslo struktūromis buvo viena svarbiausių ir pavojingiausių mūsų šalies politinės raidos tendencijų, nulėmusių dabartinį apgailėtiną politinio gyvenimo ir pačios partinės sistemos vaizdą.
Tačiau pasakyti tik tai, kad politinės ir partinės sistemos išsigimimą daugiausia ir pirmiausia lėmė kriminalizuoto verslo įtaka „politikai“, būtų paviršutiniška ir net klaidinga. Toji įtaka neabejotinai buvo ir tebėra svarbus veiksnys, tačiau suvokti gelminę Lietuvos politinio gyvenimo ir partinės sistemos raidos logiką įmanoma tik atskleidus tą vaidmenį, kurį stabdant visavertės partinės sistemos ir civilizuotos politikos plėtrą suvaidino „socialdemokratai“ ir „konservatoriai“ – dvi „tradicinės“ šalies politinės partijos. Aiškinantis jų „nuopelnus“ Lietuvos partinės sistemos statybos baruose pirmiausia krenta į akis ir yra  dažniausiai primenamas šių dviejų partijų viršūnių kone tobulai įvaldytas intrigų menas, leidęs joms sėkmingai „praryti“ bei „suvirškinti“ ne vieną rimta varžove galėjusią tapti partiją arba sumaniai skaldyti ir priešinti potencialius konkurentus neleidžiant jiems augti ir stiprėti, juo labiau – susivienyti. Tačiau šio meno vaidmuo griaunant ir pakertant Lietuvos šalies demokratijos ir sveiko partinio gyvenimo pamatus tėra antrinis. Jo nederėtų pervertinti, nes tai tik ledkalnio viršūnė.
Pažvelgus atidžiau aiškėja, kad savo griaunamąją misiją ir siaurus egoistinius tikslus minėtos dvi partijos įgyvendino visai kitoje plotmėje ir kitais būdais. Svarbiausiu įrankiu, padėjusiu joms sunaikinti daugiapartinės demokratijos pradus ir įtvirtinti oligarchinį „valdomos demokratijos“ režimą buvo ir tebėra ne tiek meistriškai rezgamos politinės intrigos, kiek jų vykdoma ekonominė bei socialinė politika, kurią pasitelkus sąmoningai ir kryptingai naikinamas  struktūrinis pamatas, ant kurio galėjo atsistoti normali partinė sistema – vidurinioji klasė ir pilietinė visuomenė. Dėl jų nuosekliai ir metodiškai vykdytos politikos tokios klasės ir visuomenės Lietuvoje praktiškai  nėra. O tai reiškia, kad potencialūs mėginančių kurtis ir trokštančių sustiprėti tikrų, europinio tipo ir lygio partijų rėmėjai šiandien yra arba užsieniuose, arba tyliai vegetuoja namie kaip bebalsė ir nereikšminga mažuma. Tapę išsklaidytų ir dezorganizuotų rinkėjų būreliais, jie gali nebent bejėgiškai piktintis ir murmėti stebėdami rinkiminių spektaklių ir fasadinės demokratijos grimasas.
Tuo tarpu abi „tradicinės“ partijos ištisus du dešimtmečius stropiai mokėsi išlikti net pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Kovodamos dėl vietos po saule, jos demonstruoja lankstumą ir išradingumą, kuriais, jeigu jie nebūtų tokie pragaištingi  tautai ir valstybei, būtų galima tik žavėtis. Šių partijų gebėjimas prisitaikyti prie bet kurių sąlygų yra tiesiog „genetinė“ jų savybė. Jos ne tik apsukriai skaldo ir  „ryja“ varžovus, bet ir nuolatos mutuoja  kaitaliodamos savo pavadinimus arba generuodamas vis kitokius savo pavidalus – tariamai „naujas“ partijas.  Komunistai arba LDDP – nuostabiausias tokio politinio chameleonizmo pavyzdys. Pradėję vaidinti socialdemokratus, sukūrė savo mutantines atplaišas – socialliberalus, vėliau -- Darbo partiją, o galiausiai „prarijo“ tikruosius socialdemokratus pasisavindami net jų vardą. Konservatoriai taip pat neturėtų didžiuotis savo kilme. Jie – antisąjūdinės kontrrevoliucijos kūrinys ir atsirado kaip Sąjūdžio principus ir idealus išdavusios bei sunomenklatūrėjusios jo dalies sambūris. Niekuo nenusileisdami komunistams, jie taip pat sukūrė savąjį mutantą – „tvarkiečius“ ir, iki galo kartodami „kairiosios nomenklatūros“ nueitą kelią bei mėgdžiodami jos veiklos, sėkmingai „suvirškino“ krikščionis demokratus, taip pat pasigrobdami šių pavadinimą. Nors iš tikrųjų ši partija neturi nieko bendro su krikščionimis demokratais. Šiuo pavadinimu paprasčiausiai dangstosi krikščioniškoms vertybėms absoliučiai abejingų neokonų sambūris, išpažįstantis radikaliausias „laisvosios rinkos“ idėjas. 
Šitoks abiejų partijų naudojamų politinės veiklos ir prisitaikymo prie kintančių sąlygų būdų panašumas anaiptol nėra atsitiktinis ir kelia slogias mintis. Aiškėja, kad skirtumo tarp „idėjinių“ ir „neidėjinių“ partijų moraliniu ir politiniu požiūriu nėra. Nesunku suvokti, kodėl. Paimkime, pavyzdžiui, konservatorių rinkėjus. Žinant subjektyvius jų įsitikinimus derėtų sakyti, jog daugiausia tai idėjiški, kilnias vertybes išpažįstantys ir Lietuvą mylintys žmonės. Tačiau juk ne kieno nors kito, o jų balsais atsirado Vyriausybė, įvykdžiusi, be daugybės kitų „žygdarbių“, nuožmiausią Lietuvos istorijoje aukštojo mokslo „reformą“, kuri masiškai veja mūsų jaunimą iš šalies. Šitie žmonės unikalūs tuo, kad gali beveik panirti į ekstazę giedodami „Tautišką giesmę“ arba dainuodami apie tuos mūsų žemėje žaliuojančius ąžuolus, tačiau jie net nesusimąsto, kad fanatiškas jų atsidavimas tuščia patriotine retorika manipuliuojančiam vedliui padaro jų nuoširdžią meilę  Lietuvai aklą ir todėl pavojingą. Tokia akla meilė iš esmės yra amorali pozicija: patys to nesuvokdami, šie žmonės tampa tikrais savo tautos naikintojais, nes jau du dešimtmečius besąlygiškai dovanoja savo balsus jų nevertam perėjūnų sambūriui – balsuoja už patriotiškai šūkiais besidangstančią politinę jėgą, ne blogiau nei komunistai gebančią naikinti tautą ir griauti taip sunkiai atkurtą valstybę.
Tuo tarpu absoliučiai amoralūs pragmatikai mėgina dangstytis „idėjiškumo“ kauke, nes savo cinizmą siekia paversti tikru „vertybiniu“ politinės veiklos principu. Pavyzdžiui, koks nors „Abonentas“ drįsta aiškinti, kad politiko amoralumas ir cinizmas yra savotiškai „idėjinė“ nuostata ir net vertybė, nes yra naudingas visai valstybei – mat pirmiausiai nuosava kišene besirūpinantis „tautos tarnas“ geriausiai sugebąs spręsti ir bendruosius valstybės reikalus. Teigdamas, kad pirma reikia sutvarkyti valstybę, žinoma, nepamirštant savęs, o tik paskui kalbėti apie moralę, tam tikra prasme toks cinikas yra „idėjiškas“ ir nuoširdus. Šitoks cinizmas – tai jo tikroji savastis be jokios refleksijos, tokia pat artima kaip žuviai vanduo. Taigi matyti, kad nemąstančio „idealizmo“ ir tokio pat nemąstančio „pragmatizmo“ nuostatos savo praktiniais padariniais sutampa – jos vienodai žalingos visuomenei ir valstybei.
Tai vertėtų gerai įsidėmėti ir šiuo metu politinio gyvenimo paribiuose esančioms, tačiau save laikančioms „principingomis“, „idėjiškomis“ ir „padoriomis“ partijoms. Jokia paslaptis, kad jų nariai ir ypač vadovai linkę nuoširdžiai piktintis rinkėjais, kurie šių puikių savybių užsispyrusiai nevertina ir mieliau balsuoja net už per dieną sukuriamus populistų ar net visiškų politinių klounų sambūrius. Tokį apmaudą suprasti galima, tačiau apskritai kaltinti rinkėjus „nesąmoningumu“ ir „neracionalumu“ bei priekaištauti jiems, kad nebalsuoja už protingų ir padorių žmonių partijas yra milžiniška strateginė klaida. Iš tikrųjų jie elgiasi absoliučiai racionaliai, nes nuojauta ir sveikas protas jiems pasako tai, ko dažnai nepajėgia suprasti besipiktinantieji, būtent, kad politikos pagrindas, jos „turinys“ yra galios santykiai, o politinė veikla iš esmės yra ne kas kita, o šių santykių reguliavimo menas. O juk rinkėjai ne tik nutuokia, bet ir gerai žino, kieno rankose yra reali galia. Su politika ir rinkimais jie visada sieja tam tikrus lūkesčius, tad visiškai natūralu, kad, atėję prie balsavimo urnų, gana sąmoningai dalyvauja loterijoje verčiau rinkdamasis naują cinikų kompaniją, negu balsuoja už tuos, kuriais tarsi ir derėtų pasitikėti. Kaltinti juos už tai nėra pagrindo – taip elgtis būtų labai trumparegiška.  Iš tikrųjų tokie rinkėjai yra savaip išmintingi ir įžvalgūs. Jie yra perpratę šalyje veikiančias politikos gyvenimo taisykles ir rinkimuose dalyvaujančias partijas kur kas geriau, negu galbūt kai kam norėtųsi manyti. Taigi gyvenimiška patirtis ir išmintis leidžia jiems nujausti, o dažnas ir sąmoningai suvokia, kad per rinkimus pirmiausiai balsuojama – protingai renkantis taip ir dera balsuoti – ne už teisingas ir gražias idėjas, bet už realią jėgą, kuri bent jau iš principo galėtų ką nors pakeisti į gerąją pusę. Padori ir turinti gerų idėjų, bet neturinti struktūrinės atramos, tai yra socialinio sluoksnio, kurio interesą galėtų autentiškai reikšti, partija, yra bejėgė, todėl iš tiesų racionaliau paremti tuos, kurie panorėję gal šį kartą jau  „tikrai“ ką nors „duos“ ne sykį apgautiems ir nuviltiems žmonėms.
Daugiausia iki šiol valdžiusių dviejų „tradicinių“ partijų pastangomis normalaus partinio ir politinio gyvenimo Lietuvoje socialiniai ir struktūriniai  pamatai ne tik nebuvo klojami ir stiprinami, bet priešingai – nuosekliai ir metodiškai ardomos net jų užuomazgos. O jų nesant visos  pastangos sukurti, tarkim, politinį mažesnių partijų „centrą“ buvo a priori pasmerktos: kaip jau minėta, daugybė potencialių tokio centro rėmėjų išsibarstę po užsienius, o pati  Lietuva muša Europos rekordus savaisiais rinkimuose nedalyvaujančių piliečių procentais.
Lietuvos politinis gyvenimas sukasi užburtu ratu.  Pirmasis žingsnis esminio valstybės atsinaujinimo link turėtų būti rinkimai, galintys atvesti į valdžią naujas – atsakingas ir rimtų permainų iš tiesų siekiančias politines jėgas. Jas atvesti galėtu tik rinkėjai. Tačiau dalyvauti rinkimuose piliečiai vengia, nes teisingai mano, jog esant dabartinėms politinio gyvenimo ir rinkimų taisyklėms jokie sisteminiai pokyčiai negalimi, nes jų siekiančios politinės jėgos iš anksto pasmerktos pralaimėti. Tačiau norint pakeisti tas taisykles reikia jėgos – čia ir glūdi minėto rato kuriama politinė visos valstybės aklavietė.
Prisipažįstu – matydamas šią aklavietę nebalsuoju už jūsų partiją, nors daugelis jūsų programinių nuostatų man artimos arba bent jau priimtinos. Negana to, pradėjau nebevaikščioti į rinkimus arba nuėjęs sąmoningai gadinu biuletenį. Žinau, kad galiu būti apkaltintas nepilietiškumu. Tačiau ar gali būti laikomas visaverčiu ir sąmoningu piliečiu ir toks asmuo, kuris yra praradęs elementarią žmogiškąją savigarbą, nes suprasdamas vykstančių rinkiminių spektaklių absurdiškumą vis vien atkakliai, net su buku užsispyrimu, vaikšto į tokius rinkimus ir meluoja pats sau bei kitiems, neva atlieka pilietinę pareigą? Šiandienos valdantieji šią pareigą nuolatos primena, tačiau kas primins jų pareigą – tvarkyti šalies gyvenimą taip, kad rinkimai piliečiams neatrodytų tuščias ritualas ir jie tikėtų jų prasmingumu – žinotų, kad dalyvaudami juose gali ką nors pakeisti?
Liūdniausia, kad su šia aklavietė iš esmės susitaikė ir partijos, dejuojančios dėl rinkėjų neatsakingumo ir trumparegiškumo. Įrodymas, kad susitaikyta – per kiekvienus rinkimus keliami itin kuklūs tikslai. Mesiu akmenėlį ir į jūsų daržą. Kiek žinau, jūsų partijos svajonių viršūnė – turėti Seime nors kelis – pavyzdžiui, tris, keturis ar „net“ penkis atstovus. Bet juk tai beprasmiška. Seime ir dabar yra keletas ar keliolika padorių žmonių, bet jų balsas yra šauksmas tyruose. Beviltiškas šauksmas į dangų, nes šalyje nomenklatūrinė-oligarchinė santvarka sustiprėjo tiek, kad valdančiųjų jau nebebaugina net atviriausia ir aštriausia tos santvarkos ir jų pačių kritika. Mūsų valstybėje egzistuoja „žodžio laisvė“ ir leidžiama „sakyti tiesą“, nes visi žino ir supranta, kad toji tiesa niekam nepavojinga, mat ją išsakius niekas nesikeičia.
Tad suvokiant politiką kaip galios santykių sritį ir svarstant, kaip vis dėlto būtų įmanoma iš pagrindų atnaujinti ir atgaivinti tiesiog visų mūsų akyse jau merdinčią ir leisgyvę valstybę, svarbiausius šiandienos uždavinius galbūt galima trumpai apibendrinti ir nusakyti vienu fundamentaliu klausimu: ar yra galia, kurią būtų galima priešpriešinti kaip atsvarą didžiulei ir sutelktai tautą ir valstybę naikinančiai siauro valdančiųjų politikų, aukštųjų valdininkų ir su jais suaugusių įtakingiausių oligarchų sluoksnio ekonominei ir politinei galiai?
Iš esmės tai hamletiškas klausimas „būti ar nebūti?“, į kurį ieškoti atsakymo derėtų visiems kartu. Tiesą sakant, nesu tikras, ar toks atsakymas dar apskritai yra, nes jo ieškoti galbūt jau per vėlu. Tad juo labiau neturiu ir negaliu pasiūlyti recepto, kuris leistų iš karto išgydyti nesuskaičiuojamas ir chroniškomis tapusias mūsų valstybės gyvenimo ligas ir piktžaizdes. Galiu pasidalinti nebent trumpais pamąstymais šia tema.
Pirmas ir svarbiausias klausimas – ar nevėlu ką nors daryti? Jis anaiptol ne tuščias ar retorinis. Pavadinti valstybės padėtį prasta būtų netikslu ir per švelnu. Jos karkasas ir vidus ne papuvę, bet kiaurai perpuvę. Tebestūksantį išorinį fasadą nuo visiško sugriuvimo gelbsti tik kaip niekada istorijoje palanki tarptautinė padėtis, dėl kurios jis nepatiria jokių didesnių sukrėtimų ir tik todėl nesubyra kaip kertų namelis. Tai leidžia teigti, kad kol ši palanki tarptautinė aplinka išliks, rusens ir silpstanti Lietuvos  valstybės gyvastis, kuri savaime palaiko viltį, kad jai gal dar kada pavyks vėl atsistoti ant kojų. Tačiau tai įmanoma tik vienu atveju – jeigu ryžtingai ir išmintingai bus vykdomos gyvybiškai svarbios reformos. Kad jos įvyktų, būtina sutelktai ir profesionaliai pradėti veikti visiems susirūpinusiems valstybės ateitimi piliečiams..
Įžvelgiamos ir kai kurios būtinų permainų kryptys ir gairės. Pirmiausia reikėtų taip iš pagrindų keisti pačias „politinio žaidimo“ taisykles, kad mūsų valstybė liautųsi buvusi tik pelnijimosi ir pasiplėšimo vieta – minėtų trijų grupių grobstoma ir engiama teritorija. Būtina pagaliau pradėti ta valstybe ne vien naudotis, bet ir ją kurti. O tikra jos statyba prasidės tik tada, kai į šį darbą bus įtraukti visi geranoriški jos piliečiai. Radikali politinio gyvenimo pertvarka jį sudemokratinant yra esminė ir būtina tokio įtraukimo sąlyga.
Tačiau šiandienos valdantieji šių taisyklių patys, niekieno nespaudžiami, niekada nesutiks keisti. Tai labai akivaizdžiai rodo kad ir nuosekliai ir sistemingai žlugdomos visos pastangos reformuoti Lietuvos savivaldą. Valdantieji puikiai supranta, kad net ir vienoje valdymo grandyje davus nors mažiausią laisvę žmonėms, gali prasidėti jų nebekontroliuojami procesai ir savotiškai sugrįžti  nomenklatūros ir šiandien su šiurpuliu prisimenami bei nekenčiami „perestroikos“ laikai. Dabartinė Lietuvą valdanti nomenklatūra nori naudotis valstybe savo poreikiams tenkinti ramiai ir be sukrėtimų.
Nuoširdžiai žaviuosi tokių žmonių kaip Danutė Jokubėnienė kova už tikrą piliečių savivaldą. Tačiau ją stebint neapleidžia  ir tas pats jausmas, jog kol neišsiplės šios kovos tikslas ir laukas, t. y. kol ši kova nebus platesnio mūšio už Lietuvos sudemokratinimą dalimi, ji liks beviltiška kova su vėjo malūnais. Taip yra todėl, kad mėginimai keisti ar tobulinti tegul ir labai svarbias valstybės gyvenimo detales ir aspektus šiandienos sąlygomis iš principo negali būtų sėkmingi kol neįvyks struktūriniai ir sisteminiai šio gyvenimo pokyčiai. Jų pirmiausia sutelktomis jėgomis ir reikėtų siekti.
Į klausimą, nuo ko turėtų prasidėti tokie sisteminiai pokyčiai, atsakyti gana paprasta. Be abejo, valstybės atnaujinimo pirmasis žingsnis turėtų būti iš tikrųjų laisvos viešosios erdvės sukūrimas. Tokia erdvė taptų natūraliu visų kitų permainų placdarmu ir atramos tašku – net savotiška modernios Lietuvos statybos aikštele. Kol kas tai, kas vadinama viešąja erdvę, kurioje turėtų vykti tikras – laisvas ir autentiškas – visuomeninis, politinis ir partinis gyvenimas yra užgrobta ir paversta šios erdvės parodija – savotiška visuomenine masine plepykla, kurioje šnekama apie viską, išskyrus esminius tautos ir valstybės ateities klausimus. Tikrieji šios plepyklos šeimininkai – valdančios nomenklatūros ir oligarchijos viršūnės, o jos herojai ir žvaigždės – šias viršūnes ideologiškai ir propagandiškai aptarnaujantys „idėjinio fronto“ kariai. Ši visuomeninė plepykla tėra tikros viešosios erdvės – piliečių forumo – apgailėtina imitacija ir parodija.
Laisva viešoji erdvė yra vienintelė ir natūrali norinčių ir pasiryžusių atnaujinti savo valstybę žmonių rinkimosi bei telkimosi vietą. Todėl ją sukurti yra svarbiausias – pirmutinis ir neatidėliotinas uždavinys. Tačiau ši mintis Lietuvoje skinasi kelią sunkiai ir lėtai, o partijos apskritai kol kas labai atsargiai ir įtariai žvelgia į visas tikro pilietiškumo bei sutelkto  pilietinio veikimo apraiškas. Drįsčiau teigti, kad net „idėjiškomis“ ir „principingomis“ save laikančioms partijoms tebėra būdinga iš esmės sovietinė, t. y. grynai instrumentinė, piliečio ir visuomenės samprata. Nors žodžiais pilietinės visuomenės ir piliečių iniciatyvų svarba pripažįstama, praktiškai jų bijomasi ir vengiama. Platesnį žvilgsnį į valstybės padėtį ir perspektyvas užgožiantis siauras partinis požiūris vis dar palaiko ir maitina tikrąją, nors viešai neskelbiamą ir tik per veiksmus atsiskleidžiančią partijų ir ypač kai kurių jų vadovų nuostatą, jog piliečiai tėra „medžiaga“ ir resursų šaltinis, kuriais partijos turi pasinaudoti įgyvendindamos jų viduje subrandintus didingus ir kinius tautos ir valstybės gebėjimo planus. Kalbant dar aiškiau, piliečiai traktuojami tik kaip partijų pagalbininkai, rėmėjai ar – dar geriau – „pritarėjai“,  bet jokiu būdu ne lygiaverčiai ir lygiateisiai bendražygiai ir partneriai sprendžiant visai valstybei svarbius klausimus.
 Kad šitokia nuostata gaji, teko įsitikinti asmeniškai šiek tiek dalyvaujant piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ veikloje. Pastangos bendradarbiauti su partijomis ir, konkrečiai, Socialdemokratų sąjunga, nebuvo itin sėkmingos ir gerokai nuvylė. Gražiai prasidėjęs ir vilčių teikęs bendradarbiavimas gana greitai nutrūko, nes netruko paaiškėti, jog partijos vadovo p. A. Akstinavičiaus ir jo bendražygių mūsų judėjimo siekiai kurti čia vis  minimą viešąją erdvę visiškai nedomina. Įsijautę į dar vienų „gelbėtojų“ vaidmenį, jie buvo įsitikinę, kad jų partijai tereikia pritraukti į savo gretas vieną kitą žinomesnį žmogų, kurie „ištrauks“ ją iš politikos paribių, o jau prasiveržę į Seimą keli jos atstovai tikrai įgyvendins puikią rinkiminę partijos programą ir įvykdys jai skirtą misiją  išgelbėti valstybę.
Panašios svajonės ir viltys iškalbingai rodo, kad nors visuotinai kalbama apie šalyje įsitvirtinusį nomenklatūrinį-oligarchinį režimą, iš tikrųjų nejučia pasiduodama jo propagandos mašinos tiražuojamų ideologinių vaizdinių įtaigai. Daugybės žmonių galvose teberusena naivus tikėjimas, kad Lietuva yra tik vis dar „nekonsoliduotos“ demokratijos šalis, kuriai pakeisti tereikia keleto iškilių žmonių autoriteto ir teisingų kurios nors padorios partijos idėjų. Autoritetai pritrauks iki šiol nesusipratusius rinkėjus, šie praregės ir balsuos už anksčiau jų nesuprastą ir neįvertintą partiją  ir... didžioji valstybės atnaujinimo lygtis bus akimoju išspręsta. Nesunku pastebėti, kad šitaip mąstant ir puoselėjant tokias viltis vadovaujamasi ta pačia „gelbėtojų“ logika. Skirtumas tarp gelbėtojų „populistų“ ir „rimtai“ užsimojusių gelbėti valstybę „mąstančių“ ir „kompetentingų“ partijų yra tik tas, kad „populistai“ neretai laimi rinkimus, o „rimtieji“ juos amžinai pralaimi. Ir atkakliai vengia įdėmiau analizuoti tų nepabaigiamų pralaimėjimų priežastis. Todėl nesuvokiama ar nenorima suvokti, kad ir visas būrys „iškilių“ žmonių šiandien jau yra bejėgiai prieš oligarchinės diktatūros mašiną, kuriai sulaužyti reikia nepalyginamai didesnių pajėgų – praktiškai visos tautos ar bent didelės jos dalies sutelktos jėgos. Kadangi užsiminta apie „laužymą“, iš karto skubu pridurti – toji jėga neturi būti smurtinė. O kad taiki jėga galėtų būti didžiulė, jau buvo nenuginčijamai įrodyta prieš du dešimtmečius.
Apskritai derėtų pagaliau pripažinti, kad tokie efemeriški ir trumpaamžiai dariniai kaip TPP sėkmingai dalyvauja rinkimuose ne todėl, kad mūsų piliečius  apakina ir hipnotizuoja jų metamas jaukas – karikatūriškas tariamų „garsenybių“ paradas rinkiminiuose sąrašuose. Naivoka manyti, kad tos pseudožvaigždės rinkėjams iš tiesų patrauklesni už, pavyzdžiui, tikrai iškilius menininkus ar žinomus akademinio pasaulio bei kitų svarbių profesijų atstovus.  Ne, tas „žvaigždžių“ iškamšas „politikais“ padaro už jų stovinti rėmėjų ir šeimininkų jėga, kurią esant rinkėjai puikiai nujaučia ir todėl noriau balsuoja už statytinius negu už visais atžvilgiais solidesnes, tačiau, deja, niekieno neremiamus partijas.
Kol kas belieka tik apgailestauti, kad jos įgyti rėmėjų perdaug ir nesistengia. Nemėgina ieškoti jas galinčios paremti jėgos. Kalbant aiškiau, užuot ėmusios iš tiesų didžiulio ir sunkaus darbo kurti pamatinę savo gyvavimo ir veiklos sąlygą ir prielaidą – laisvą ir demokratišką viešo kalbėjimo ir veikimo erdvę – jos prieš kiekvienus rinkimus beviltiškai apeliuoja į piliečių „sąmoningumą“ prašydamos ir net gailiai maldaudamos „susiprotėti“ ir pagaliau joms atiduoti savo balsą. Todėl norėtųsi dar sykį pakartoti ir pabrėžti: kol nebus tokios viešosios erdvės, vienintelės vietos, kurioje susibūrę žmonės, kaip ir Sąjūdžio laikais, pajustų ir vėl patikėtų, kad jie gali būti reali jėga, iš tiesų mąstantys ir įžvalgūs asmenys nedalyvaus politiniame gyvenime, kuris šiandien labiau primena vaikiškus žaidimus smėlio dėžėje. Kalbant tiesmukiškiau – jie neeikvos laiko beprasmiškai „partinei veiklai“, kuri dabartinėmis sąlygomis tėra rimtos politinės veiklos imitacija ir parodija. 
Į neišvengiamą ir natūralų klausimą, kuo virstų šiandien atomizuoti ir supriešinti Lietuvos žmonės, jeigu vis dėlto ryžtųsi ir pamėgintų tą viešąją erdvę kurti, atsakyti gana lengva: jie taptų  daug ką pakeisti gebančia viršpartine pilietine jėga. Tai reiškia, kad norint tapti tikrai visavertės politinės partijos nariu būtina pirmiau tapti laisvu savo valstybės piliečiu. Nelaisvoje ir nedemokratiškoje šalyje veikiančios partijos tokios laisvės duoti negali, juo labiau nepajėgios jos sukurti, nes pačios yra nomenklatūros ir oligarchijos kontroliuojamo valstybės aparato dalis.
Ši griežtoka  dabartinės partijų būklės ir jų veiksmų kritika iš esmės yra ne kas kita, o raginimas keistis. Užsimojusios radikaliai atnaujinti valstybę partijos pirmiausia turėtų pačios atsinaujinti, prabusti iš intelektualinio ir praktinio snaudulio, kurį iš dalies lėmė pernelyg skeptiškas ir atsargus požiūris į visas jų tiesiogiai nekontroliuojamas pilietines iniciatyvas. Iki šiol jos dažnai būdavo suvokiamos kaip potenciali grėsmė partijų egzistavimui. Nesinorėtų, kad ir šį kartą išgirdus kvietimą bendromis jėgomis kurti Lietuvoje viešąją erdvę nenugalėtų baimė, kad įsitraukusios į tokios erdvės kūrimą partijos „ištirps“ šiame projekte – atiduos jam savo jėgas bei išteklius ir nieko už tai negaus, net priešingai – galutinai susinaikins ir išnyks iš šalies politinio žemėlapio. Tokie būgštavimai, kuriuos žadina pernelyg stiprus ir todėl trukdantis blaiviai ir toliaregiškai mąstyti savisaugos instinktas, yra visai nepagrįsti.
Priešingai, dalyvavimas minėtame projekte yra vienintelė bet kurios partijos galimybė iš esmės atsinaujinti ir augti bei stiprėti. Žaisti politikos smėlio dėžėje gal ir malonu, bet tai trukdo bręsti. Esu tvirtai įsitikinęs, kad ateitį turi tik tos partijos, kurios sugebės įžvelgti šiandien atsivėrusias galimybes ir supras, kad labiausiai ir greičiausiai augama sprendžiant ne siaurus partinius, o kur kas didesnius ir sunkesnius nacionalinio masto ir svarbos uždavinius. Šiuo požiūriu – ir tai yra šiek tiek paradoksalu – susiklostė itin palankios sąlygos partijoms atsinaujinti ir tobulėti: tokių „viršpartinio“ masto ir lygmens uždavinių šalyje prisikaupė daugiau, negu reikėtų ir norėtųsi. Tad belieka šia proga pasinaudoti.
O proga iš tiesų reta. Nacionalinio masto problemos ir uždaviniai, verste verčiantys burtis į bendrą viešąją erdvę, yra kone vienintelė galimybė partijoms ištrūkti iš savotiškų getų, į kuriuos ją suvarė ir uždariusi laiko šalies oligarchinė-nomenklatūrinė politinė sistema. Buvimas ir veikimas kartu su kitais toje bendroje erdvėje neišmatuojamai padidina visų jos dalyvių jėgą, o partijoms tai reikštų, kad joms nebereikėtų siekti akivaizdžiai nepasiekiamų ir neįgyvendinamų tikslų – tokių, kurių įgyvendinti be plačios geranoriškų žmonių paramos ir talkos jos niekada nepajėgtų. Akivaizdžiausias tokio neįgyvendinamo tikslo pavyzdys turbūt ir yra čia minėtas užmojis bei siekis „prastūmus“ keletą savo padetijos narių į Seimą įvykdyti valstybės gelbėjimo misiją.
Juk mūsų politinė ir partinė sistema sukonstruota taip, kad vaizdžiai kalbant, tokios partijos kaip jūsų yra priverstos ir beviltiškai mėgina plaukioti politikos vandenyse su įspūdingais svarsčiais prie kojų. Būtent tai turėjau omenyje mėgindamas apibūdinti tą dviprasmišką įspūdį, kurį paliko rinkimų laidose dalyvavę jūsų partijos kandidatai į Europos parlamentą. Turbūt nepakenktų pamąstyti, kaip tų svarsčių atsikratyti. Manyčiau, tai įmanoma padaryti tik liovusis žaidus pagal sistemos primestas taisykles. Šio pasisakymo pradžioje buvo užsiminta apie didžiausią ne tik jūsų, bet ir visų kitų Lietuvos politinių partijų trūkumą ir silpnybę – savotišką profesionalumo stoką, dėl kurios nesate linkę deramai atsižvelgti į tai, jog „socialinės fizikos dėsniai vis tik yra tikrovė, kurios nepaisyti yra žalinga ir net pavojinga. Šį priekaištą galbūt galima patikslinti ir sukonkretinti paaiškinant, kas slypi už tik ką pasitelkto „svarsčių prie kojų“ vaizdinio. Didžiausią ir atkakliai tebekartojamą Lietuvos politinių partijų strateginę klaidą politine kalba galima apibūdinti taip: „plaukiojimas su svarsčiais prie kojų politikos vandenyse reiškia tai, kad šios partijos mėgina išlikti demokratiškos ir veikti demokratinės politikos metodais visiškai nedemokratiškoje politinėje sistemoje. O pasakant dar paprasčiau – jos mėgina kaktą pramušti šios sistemos sukurtas lubas užujot pirmiau pamėginusios jas pašalinti – panaikinti nedemokratiškas ir jokių perspektyvų nežadančias pamatines savo buvimo ir veiklos sąlygas. Todėl valstybės ir pačių partijų ateitis šiandien lemtingai priklauso nuo to, ar bus suprasta, kad užsidariusios savo partinės veiklos kiautuose ir neišėjusios į viešumą partijos šių sąlygų niekada nepajėgs pakeisti.
Tad jeigu jūsų partija, kaip, beje, ir kitos partijos, imtųsi vienintelio perspektyvaus –autentiškos viešosios erdvės kūrimo projekto – rastųsi žmonių, kurie suprastų ir įvertintų šitokio žingsnio svarbą valstybei, vadinasi, ir stotų į talką.  Jos rezultatas ir turėtų būti radikalaus valstybės atnaujinimo programa – aiškių ir praktiškai įgyvendinamų politinių reikalavimų rinkinys, savo turiniu ir pobūdžiu panašus į tautą laisvės kovai įkvėpusią Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio programą.
Tai turėtų būti ne partinė, bet nacionalinė programa, kurios paskirtis – iš esmės pakeisti žmonių santykius ir gyvenimo kartu sąlygas mūsų valstybėje. Radikaliai atsinaujinti – tai pirmiausia iš pagrindų pakeisti mūsų visuomenėje veikiančias „žaidimo taisykles“, kurios, paprastai sakant,  iki šiol palankios tik dideliems, stipriems ir įtakingiems. Tai liečia ir politines partijas bei verslą. Jų gyvavimo ir veiklos sąlygos stebėtinai panašios – į tai verta atkreipti dėmesį.
Smulkiam ir vidutiniam verslui Lietuvoje leidžiama gyvuoti tiek, kiek jis yra stambiojo oligarchinio verslo priedėlis ir papildas bei šiam tarnauja.  Panašiai yra ir su partijomis. „Mažosioms“ partijoms šalies politinėje sistemoje skirtas aiškus vaidmuo – jos reikalingos „didžiosioms“ tik kaip statistės, arba butaforinis rinkimų spektaklių priedas, turintis palaikyti demokratijos regimybę.
Į tuos panašumus būtinai norisi atkreipti dėmesį, nes jie yra savotiška nuoroda, kad kiekviena šalies partija turi du kelius įgyti politinį svorį ir laimėti rinkimus. Pirmąjį kelią jau aptarėme. Antrasis kur kas aiškesnis ir, ko gero, gerokai trumpesnis ir lengvesnis. Galima kreiptis į kurį nors oligarchų klaną ir pasižadėti klusniai jam tarnauti – vykdyti visus jo pageidavimus. Laimėjimas garantuotas – neabejotinai taptumėte parlamentine partija.
Tad belieka apsispręsti, kuris iš šių dviejų kelių jūsų partijai yra priimtinesnis. Nesiryžtu, o ir nenoriu spėlioti, koks bus pasirinkimas. Tačiau tikiuosi, kad jis bus toks, kad šį pokalbį bus verta ir norėsis tęsti. Tiesą sakant, kitos išeities jau nebėra.
Juk vienintelis šalies ateitimi susirūpinusių žmonių jėgos šaltinis šiandien, kaip ir prieš dvidešimt metų, yra tik jų vienybė ir ryžtas. O jiems susivienyti trukdo valdančiojo elito primestos sambūvio taisyklės, skatinančios galvoti tik apie save ir skaldytis. Tad norint valstybę radikaliai atnaujinti būtina pirmiausia sukurti tikrus ir tvirtus bendro gyvenimo pagrindus – viešąją erdvę, į kurią įžengęs žmogus privalėtų mąstyti ir kalbėti apie tai, kas svarbu ne tik jam pačiam, bet ir visiems šios šalies piliečiams.
ALVYDAS ŠIMKUS. Žmogui, kuris nieko nedaro, tik nebalsuoja, gadina biuletenius, sunku būtų ką nors pakeisti. Jūs kritikuojate visus aplinkui, o pats nieko nedarote.  Jeigu visi blogi, nieko nedaro, tai kodėl jūs nesiimate iniciatyvos ir nedarote?
VYTAUTAS RADŽVILAS. Pamėginsiu atsakyti.
Pirmiausia apie darymą. Tai, ką aš čia susakiau, pavyzdžiui, apie Lietuvos partinę sistemą, yra šiokio „darymo“ – minties darbo – rezultatas, kuriuo kaip tik ir mėginau pasidalinti su jumis. Apskritai nenorėčiau sutikti, kad dalyvavimas kokios nors partijos veikloje savaime yra „darymo“ požymis. Karštligiška veikla, kuriai trūksta minties, vargu ar gali būti sėkminga bei naudinga – tai greičiau jos imitavimas. Todėl man atrodo, kad kartais naudingiau, užuot skubėjus veikti, pirmiau pamąstyti, ką ir kaip reikėtų daryti.
ROMUALDAS OZOLAS. Noriu pasakyti apie tai, kas vadinama darymu ir nedarymu. Alvydas pateikė labai opų klausimą. Laisvas mąstymas šiandien yra pats svarbiausias darbas. Net jeigu kurtųsi konglomeratas, kuris galėtų priešpriešinti rimtą jėgą šiandieninei oligarchinei galiai, aš sakyčiau, kad Vytautas ir toliau neturėtų ten organizaciškai įeiti, kad išlaikytų teisę laisvai, be įsipareigojimų joms, matyti visas organizacijas, visas partines organizacijas. Nacionalinė refleksija turi būti įtakojama vieno vienintelio rūpesčio – tautos likimo ir valstybės suvereniteto. Mąstymas apie tai yra didžiulis darbas, sunkus tikrovės darymas.
Kitas klausimas – kas  galėtų būti tas darinys, kuris galėtų pateikti tuos nacionalinio lygmens reikalavimus. Ar tai galėtų būti koks nors Jungtinis demokratinis judėjimas, gal kokia nors Piliečių santalka, gal Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas? Gal tai pagaliau galėtų būti kas nors panašaus į susiėjimą Kalnų ar Vingio parke, kurį galėtume pavadinti nacionaliniu susirinkimu ar kuo. Svarbu, kad jis galėtų organiškai pasiimti suvereniteto alternatyvinį atstovavimą, valios nacionalinei laisvei pademonstravimą. O kaip visa tai išeitų organizaciškai, tai jau mūsų atsakomybės, mūsų sugebėjimų klausimas. Todėl mūsų šiandieniniai pamąstymai yra labai prasmingi. Manau, kad šiandien mes juos svarstysime toliau.
VYTAUTAS RADŽVILAS. Aš įsivaizduočiau, kad šis darinys pirmiausia turi būti naujas. Nes politika pirmiausia yra simboliniai veiksmai. Pavyzdžiui, mums kovojant dėl nepriklausomybės kada sustiprėjo nuojauta, kad Lietuva bus nepriklausoma? Manyčiau, kai Marčiulionį su didžiule reklama priėmė į NBA. Tai jau buvo simbolinis pripažinimas, kad Lietuva yra. Ir jis pirmiausia atėjo per „antrąją nacionalinę religiją“ – krepšinį. Realūs įvykiai pirmiausia vyksta simbolinėje erdvėje. Tuo noriu pasakyti, kad visuomenei turi būti pasiųsta  tvirta ir labai aiški žinia, iš esmės vienas trumpas žodis: GANA! Ją galėtų ir privalėtų pasiųsti moralinį autoritetą turintys žmonės ar jų grupė, kuria pasitiki visuomenė. Manau, tokių žmonių atrasti vis dar įmanoma. O paskui jau organizaciniai dalykai. Bet tautai pirmiausia turi būti aiškiai ir autoritetingai pasakyta, jog tokio gyvenimo, koks buvo ir tebėra iki šiol, iš tiesų gana, ir su tokiu gyvenimu toliau nebebus nuolankiai taikstomasi.

   

 

Atgal