Partijos nariams

Rekvizitai

 

 

NAUJOSIOS LIETUVOS PROJEKTAS: GALUTINIS VARIANTAS

Kai kalbama apie krizę Lietuvoje, ji suvokiama kaip pasaulio finansų krizės pasekmė, toks savotiškas jos „padalinys“. Tik debatuose su opozicija Lietuvos ekonomika keistai ištrūksta iš „pasaulinio konteksto“, opozicijai (socialdemokratams) tvirtinant, kad naujajai Vyriausybei Lietuvos ekonomika perduota su pliuso ženklu, o naujajai daugumai atkertant, kad socialdemokratų mažumos vyriausybė meluojanti – „Sodros“ biudžeto „skylė“, įvairios kitos neišmokos tai akivaizdžiai liudijančios. Viešajai sąmonei taip ir neaiškus lieka klausimas, kada ir kaip susidarė tas 5 mlrd. litų mūsų biudžeto deficitas ir kas už tai atsakingas. Dar gruodžio pradžioj apie krizę ne tik Lietuvoj, bet ir gretimose Lenkijoje, Latvijoje kalbėta kaip apie galimybę. Realėjo ji taip, kaip intensyviai naujoji Vyriausybė konstravo savo programą, iš normalios tolydžio mutuojančią į Antikrizinę, nulėmusią visą 2009 metų biudžetą.
Norėdami susigaudyti šiame chaose, išdėstykim visus mūsų situaciją sąlygojančius faktorius atskirai. Jų trys: pasaulio finansinė krizė, lėtėjanti Lietuvos nacionalinė ekonomika ir – trečia – naujosios mūsų Vyriausybės realūs veiksmai.

Ne tik finansų krizė
Galima buvo suprasti JAV prezidentą Dž. Bušą, kodėl jis kalbėjo apie pasaulio finansų tvarkymą tik griežtinant bankų buhalterinę apskaitą ir kontrolę: jo krizių prevencijos instrumentariume kitų priemonių ir nebuvo, nes tris laisvosios rinkos banginius – laisvąją gamybą, laisvąją prekybą ir laisvą finansų apyvartą – laikė esant nejudinamus: ant jų stovi visas JAV ekonomikos dangoraižis, o jų sveikata JAV rūpinasi nesidrovėdama ir karinių priemonių. Nežinia, kaip Dž. Bušui pavyko iš tolesnių svarstybų eliminuoti Kinijos pasiūlymą atsisakyti dolerio kaip tarptautinių atsiskaitymų valiutos, tačiau du trilijonai JAV dolerių Kinijos dispozicijoje klausimą bet kada gali iškelti ir vėl.
Galima suprasti ne tik JAV, bet ir kitų G-20 pasitarimo dalyvių susirūpinimą dėl trijų JAV banginių ištikimiausių JAV prižiūrėtojų – Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio prekybos organizacijos – likimo: niekam ne paslaptis, kad jų veikla labai dažnai nesutapdavo su nacionalinių valstybių interesais, o ne vienu atveju kai kurie iš jų, pavyzdžiui, TVF, buvo priverstas skubiai retiruotis. Nenuostabu, kad G-20 pakankamai vieningai nutarė šias tarptautines organizacijas stipriai reformuoti.
Niekam nesukėlė abejonių pirmąsyk tokiu lygiu suformuluota tezė, kad laisvoji rinka yra pernelyg laisva ir turi būti reguliuojama. Nors Vašingtono dvidešimtukas apsiribojo pusiau juokais, kad reguliavimą, matyt, teks pavesti Kinijai, tačiau už viso to slypėjo vienas didelis nerimas: spekuliacinis kapitalizmas priėjo ribas, laukinio liberalizmo ideologija turėjo pripažinti savo praktinį fiasko, kaip ir „pertvarką“ 1985 metais paskelbusi komunizmo ideologija, todėl XXI amžiaus kapitalizmo modelis dabar yra atviras dienotvarkės klausimas. Prancūzijos prezidentas, imdamasis lyderio vaidmens, pakvietė prancūzus parodyti, kaip tokias ir panašias problemas moka spręsti Prancūzija, šitaip tyliai suformuluodamas pagrindinę tezę: alternatyva nuo godulio ir nebaudžiamumo išprotėjusiai „laisvajai rinkai“ yra nacionalinės valstybės ekonomika – už savo žemėje kaip vienintelėje gyventi tinkamoje teritorijoje teisiškai ir morališkai atsakingos bendruomenės ekonomika.
Kaip ir visi nauji fundamentalieji atsakymai, šis iš pradžių bus skandinamas pašaliniuose triukšmuose. Lietuvoje – bent kol kas – tai daroma tobuliausiai.

Ką su mūsų finansais daro Lietuvos naujoji Vyriausybė
Buvo sakoma: ji kuria Antikrizinį planą ir jam realizuoti būtiną 2009 metų biudžetą.
Iš viso to, kas išryškėjo per Seimo posėdžių transliacijas bei įvairius teledebatus, aiškėjo tik viena: biudžetą dėl įvairių „skylių“ buvo būtina nedelsiant „sutrumpinti“ 5 mlrd. litų, todėl, sakyta, reikia sumažinti įvairias išmokas ir pakelti mokesčius, dėl ko mes visi turėsime „susiveržti diržus“.
Kokias „išmokas“ mažinti užsimojo Vyriausybė? Klaikoka, tačiau tiesa: išlaidas šeimos rėmimui, švietimui, mokslui, kultūrai, žemės ūkiui – toms sritims, kurios Vakarų civilizacijos erdvėje yra prioritetinės valstybės rūpesčių rejestruose, tos, dėl kurių apskritai europietiškosios valstybės ir kuriamos!
Kadangi biudžetinių išmokų „sutrumpinimas“ valstybės buhalterių netenkino, buvo pasiūlyta įvesti 19 proc. PVM mokestį. Turto mokestį įvesti nutarta esant netikslinga, nes daugiau kaip milijono litų vertės turtą teturį 4084 žmonės ir 1 procentas nuo jo teduotų 64 mln. litų, o 1 proc. PVM visiems sudarytų 600 mln. litų. Apie progresinius mokesčius nė neužsiminta.
Šių ir panašių samprotavimų strategija aiški: biudžeto „skylių“ lopymą užkrauti ant eilinių mokesčių mokėtojų pečių.
O jeigu išeitume už šio diskusijų rato?
Ne vieną kartą viešai jau pripažinta, kad beveik pusės valstybės biudžeto apimties lėšos Lietuvoje funkcionuoja neapskaitomos – kaip pilkoji ar juodoji ekonomika. Pakankamai gerai valstybės pareigūnams žinomos ir jos egzistavimo formos. Tačiau, sakoma, tų lėšų greitai nepaimsi, o „skylei“ jų reikia tuoj pat, kitaip, kaip grūmoja Dalia Grybauskaitė, bus blogai.
Užsienio bankai, užvaldę visą lito aptarnavimo Lietuvoje erdvę, kasmet išsiveža keletą milijardų neapmokestinto pelno. Bet – sakoma – tokios jų atėjimo Lietuvon sąlygos. Su „savo“ pelnu jie galį elgtis kaip tinkami. Nenuostabu, kad su pirmuoju finansiniu nerimu iš Lietuvos buvo nutekinti 2 mlrd. litų į Švedijos nacionalinį banką. 3 mlrd. litų buvo išduota sunerimusiems indėlininkams. Tiesa, paskui Švedija gražią sumelę mestelėjo Latvijos finansų sistemai stabilizuoti, nes bankininkystės sektorius ir ten dominuojamas švedų. Broliška pagalba, taip sakant. Ir dar viena (ar ta pati?) „skylė“ mūsų finansų buhalterijoje?
Išvada, kurią galima pasidaryti žvelgiant į visą Lietuvos gyvenimą, ne tik į mokesčių mokėtojų engimo galimybių gausinimą, viena: ne mokesčių mokėtojai, o jų nemokėtojai sukūrė biudžeto „skyles“, tačiau ši Vyriausybė, kaip ir visos iki šiol, nė nemano judinti suklostytų santykių ir visą finansų „sureguliavimo“ naštą krauna ant eilinių piliečių, tokiu būdu ir toliau juos skurdindama, varydama iš Lietuvos ir paprasčiausiai niekindama bei naikindama.
Niekaip netelpa galvon, kad tie 5 mlrd. litų buvo tas tikslas, tas nepajudinamas siekinys, vardan kurio būtų galima žlugdyti patentininkų kultivuojamą smulkųjį verslą, griauti visus Lietuvos žemėn beįsikimbančius ūkius, žlugdyti kultūros projektus, nebepasiekiamos prabangos daiktais daryti knygas ir pan.
O tuo pat metu nenaikinti aiškiai nereikalingų išlaidų (pavyzdžiui, išlaidų valdžios įstaigų remontams, ministerijų savireklamai žiniasklaidoje ir pan.), eilinį kartą praeiti pro progresinius mokesčius, „pilkąjį biudžetą“ ir pan. Pernelyg ryškūs tie nutylėjimai, kad juos būtų galima nutylėti lyginant su ta aistra, su kuria užsimota „išmušti“ 5 milijardus iš eilinių mokesčių mokėtojų.
Ekonomikos nuosmukis negali neslinkti Lietuvon, nes ji labiau negu bet kada anksčiau susijusi su pasauline, bent jau Europos, ekonomika. Tačiau ar būtent lėtėjanti pasaulio ekonomika buvo bankų tarpusavio nepasitikėjimo priežastis, ar naujosios Vyriausybės diskusijos apie galimą mūsų finansinį susivaržymą? Konkrečiau: kas sustabdė tarpbankines operacijas ir kreditus Lietuvos įmonėms, jau beveik masiškai stabdančioms gamybą būtent dėl apyvartinių lėšų stygiaus? Juk – pripažįsta daugelis analitikų – ekonomikos nuosmukis Lietuvoje prasidės tik apie metų vidurį.

Kas glūdi biudžeto pamatų tyloje?

Atsakymas daugiau nei akivaizdus: LEO LT. Tų 4084 „apmokestinti nevertų“ milijonierių skaičiuje – „Vilniaus dešimtukas“ bei aplink juos susispietę bendražygiai, ir liesdami juos, anot finansų ministro A. Šemetos, „tikrai nieko nelaimėtume“. Sunkiai įsivaizduojama, kokia jėga galėtų priversti IAE bloko statybą „pradėti nuo nulio“, t. y. sunaikinant LEO LT: tai reikštų ne tik naujus milijardinius valstybės nuostolius, bet ir vilties, kad IAE bus kada nors atnaujinta, atsisakymą! – viskas būtų per vėlu.
Štai kodėl LEO LT kūrėjas G. Kirkilas ir socialdemokratai ramūs: už jų nepajudinama ir finansinė, ir politinė tvirtovė.
Kaip tik dėl to labai neramūs konservatoriai. Jie puikiai supranta, kad IAE yra „amžiaus projektas“ ir jį reikia priimti ir kaip ekonominį, ir kaip politinį Lietuvos tolesnio gyvenimo atskaitos tašką. Kas lieka?
Už LEO LT tiesioginės galios zonos dar lieka šios Vyriausybės neapmokestintieji milijonieriai bei nekontroliuojami užsienio bankai. Jeigu pakankamai pajėgios „rėmimo grupės“ A. Kubiliui ir nepavyks sutelkti pakankamai greitai (beprincipis biudžeto konstravimo procesas liudijo, kad tas darbas tikrai sunkus), tai sąlygos „sutelkimui“ rengiamos sėkmingai – naujosios mokesčių politikos praktiškai naikinama visa smulkiojo ir vidutiniojo verslo klasė, pagal ekonomikos gaivinimo programą dotuojama bus selektyviai, dėl ko ir su „oligarchais“ bendrauti politinėmis priemonėmis bus daug lengviau. Bankų dispozicijoje jau šiandien ir nebeišsimokamas nekilnojamasis turtas, ir netrukus laisvai supirkinėsima žemė, net ir valstybės palaikymo nebetenkantys studentai, atiduodami ilgalaikėn bankų priklausomybėn. Taigi, konservatorių finansinė padėtis nėra beviltiška – galimų rėmėjų esama.
Bergždžia būtų spėlioti, kiek užtruks ši politinių šachmatų partija. Kad joje pralaimėjusiųjų nebus, parodė viena LTV „Versijų“ laida: premjeras Andrius Kubilius opozicijos lyderį Gediminą Kirkilą jau dabar laikė esant vienodai atsakingu už valstybės likimą ir kvietė geranoriškai bendradarbiauti; opozicijos lyderis, kaip ir dera faktiniam padėties šeimininkui, kukliai nutylėdamas nuoskaudas dėl premjero stuksenimo į „smunkančios ekonomikos“ gumbą, nesišiaušė dėl šio savo trumpalaikio vaidmens, nes santykius nuo šiolei ir konservatoriams, ir socialdemokratams reikės palaikyti gerus. Abu puikiai suprato, jog tobulas įspėjimas, į Seimą pasiųstas tokiu gražiu būriu šoumenų, jiems reiškia viena: arba jūs, berniukai, su mumis, arba mes štai šitaip – be jūsų. Smagiai ir sparčiai. Abu lyderiai ne pirmamečiai politiniai  artojai, ir be žodžių sakė vienas kitam: esant reikalui, bus galimi ne tik tarppartiniai, bet ir nacionaliniai susitarimai. Pagaliau koks skirtumas, kaip vadinsis partijos 2012 metų Seime – ir socialdemokratai, ir konservatoriai tuo metu jau bus tokie liberalai, kad R. Rutkelytei su K. Glavecku problemų beveik nebeliks. Liberalų partijų Seime taip pat nebereikės, kaip šiame nebereikia socialliberalų ar pilietininkų. Dvipartinė sistema, elito galios įtvirtinimo būdas, viso šito Lietuvos ekonomine krize vadinamo chaoso politinis tikslas, bus realizuota tvirtai ir negrįžtamai, nes abi „konkuruojančios“ partijos tuo metu jau bus finansuojamos iš to paties mūsų laisvosios rinkos giganto – LEO LT – banko. A. Kubiliui ir G. Kirkilui liks tik pakaitomis realizuoti M. Tečer ir R. Reigano pradėtąjį rinkos fundamentalizmą, apie ką A. Kubilius, kaip apie savo ideologinę bazę, taip pat jau pranešė. 2K projektas yra patikimas projektas.
Aš klystu?
Labai to norėčiau. Bet nesitikiu. Neleidžia faktai. 

 

 

Lietuvos centro partijos
Romualdas Ozolas

 

Atgal