Partijos nariams

 

 

2006 m.

LIETUVOS CENTRO PARTIJOS POZICIJOS

Centro partija nuo pat pasirodymo politiniame Lietuvos gyvenime buvo labai nemėgiama ir kairiųjų, ir dešiniųjų. Algirdas Brazauskas niūriai tylėjo, Vytautas Landsbergis kosčiojo, o Aloyzas Sakalas vadino ją dvasios būsena. Žinoma, kam iš atkurtosios Lietuvos politinių lyderių, nuožmiai kovojančių dėl valdžios, galėjo būti miela politinė jėga, kuri buvo už pilietinį vienijimąsi ir stiprios nacionalinės valstybės kūrimą, prieš žmonių skurdinimą ir oligarchinės gerovės garbinimą!
Dabar, kai mes ir vėl esame sąjungoje, vis aštriau keliančioje klausimą, kaip gi mes gyvensime savo Lietuvoje – išsiriedami ir išsivaikščiodami, ar vis dėlto rasdami būdus išgyventi savo pačių žemėje, centristinės pozicijos staiga parūpo daugeliui. Tačiau kai Lietuvos centro partija paskelbė centro jėgų vienijimą, netgi tie, kurie kiekviena proga kalbėjo apie būtinybę vienytis, telktis, nustėro – Ozolas su Muntianu? Na, su Muntianu – dar dar, bet su Prunskiene!
Centristai – tai ne Ozolas, pilietininkai – ne Muntianas, valstiečiai liaudininkai – ne Prunskienė. Ozolas ryt partijos pirmininku gali ir nebūti, nes Centro partija, kaip ir kiekviena kita, turi daug vedančiąsias pozicijas užimti galinčių žmonių, o partijoms svarbiausia – jų pozicijos, jų programos.
Be to, centristinių partijų yra ir daugiau. Jų požiūriai netgi į principus kartais labai skiriasi. Suderinti juos – milžiniškas darbas, kurį lydi skandalų trokštantys komentatoriai. Kol kas paskelbėme tik ketinimus aiškintis galimybes. Ar pavyks – neaišku, bet bandome. 
Stipri Centro partija Europos Sąjungos sąlygomis būtina kiekvienai valstybei, nes ir socialdemokratai, ir konservatoriai, ir liberalai Europos Parlamente yra integruoti į savo pakraipų „internacionalus“ ir kuria unitarinę Europos valstybę, Lietuvoje atstovaudami Europos Sąjungos interesams. Būtinas „internacionalų“ nerežisuojamas Lietuvos interesų kėlimas. Jau aiškiai matom, kad tokių yra ir kad jie nutylimi, kaip nutylima tai, kad „vamzdis“ su nafta visų pirma uždarytas Lietuvai, o tik po to – kitoms šalims, kurios su ES pagalba bent jau dujų „kranelius“ atsisuko. Vamzdis į Vokietiją per Baltiją – tiesiog avantiūra. Nekeliamas ir ydingas Ignalinos atominės elektrinės uždarymo „įsipareigojimas“, nors po pastarosios „dujų krizės“ ir ES pripažino, kad atominė energija – vienintelis realus energetinės nepriklausomybės šaltinis.
Lietuvos centro partija nuo pat savo įsikūrimo sakė, kad galių išgyvenimui turim ieškoti visų pirma savyje. Ir mūsų kažkada išsikovotos nepriklausomybės Rusija nebūtų „atidavusi“, jeigu jos patys nebūtume „pasiėmę“ – išsikovoję. Ir mūsų nepriklausomo gyvenimo niekas veltui nefinansuos. Ir jeigu nenorime būti vergiškai priklausomi, turime gaminti tai, ką galime parduoti pasaulio rinkose ir už tai gauti tautai išgyventi reikalingų lėšų – vaikų mokymui, jaunų šeimų būstų lengvatinėms paskoloms, normalioms pensijoms, žmoniškai sveikatos apsaugai ir t. t. Dabar taip visų trokštami ES milijardai po 2013 metų bus išsemti, o daugiau – nebus. Jeigu nesugebėsim iš jų sukurti konkurentiškų gamybų, turėsim dar kartą masiškai bankrutuoti. Savivaldybės turi atlikti daugybę gyvenamosios aplinkos gerinimo kolektyvinių – šilumos ūkio, kanalizacijos, gatvių ir kelių tvarkymo bei kitų darbų, kurių niekada neatliks pavieniai žmonės. Kas iš kitų partijų su tauta apie tai kalba atvirai ir ragina telktis atsilaikyti? Tik centristai. Tai sunki pozicija, bet vienintelė tikrai optimistiška.
Lietuvių tauta – nepaprasta tauta. Gindama savo tikėjimą ji sukūrė didžiausią viduramžių imperiją, paskui uždususią bajorų respublikos laisvėse be ribų. Keletą kartų atkūrinėjusi savo valstybę, žlugusią dėl valdančiųjų trumparegysčių ir išdavysčių, ji ir šiandien vis dėlto gyvena, kai ne viena kita tauta per tą laiką žuvo galutinai. Tai buvo įmanoma todėl, kad Lietuvoje vis atsirasdavo žmonių, kurie mylėjo ją kaip savo žemę, kaip vienintelę gyvenimui tinkamą vietą – kaip savo Tėvynę.
Rinkimai į savivaldybes yra proga dar kartą pajusti ir pagalvoti, ką reiškia Lietuva kaip Tėvynė, ir susiorganizuoti joje gyventi kaip vieningai tautai – pradedant bendruomene, seniūnija, savivaldybe ir baigiant Lietuvos valstybe. 
Lietuvos centro partija yra savarankiška politinė organizacija, kurią paremti per rinkimus – tai balsuoti už savo patikimo gyvenimo Tėvynėje garantijas.                

 


LIETUVOS CENTRO PARTIJOS
SAVIVALDYBIŲ RINKIMŲ PROGRAMA
Priimta LCP konferencijoje Šiauliuose 2006 m. gruodžio 16 d.

Savivalda atkurtoje Lietuvos Respublikoje greitai baigs skaičiuoti antrąjį dešimtmetį. Tačiau vis dar negalime pasigirti stipriomis bendruomenėmis. Savivaldybės stokoja finansinio savarankiškumo savo įsipareigojimams vykdyti. Valstybėje klesti centralizacija ir netvirtos vietinės valdžios bendravimo su žmonėmis tradicijos.

Lietuvos Centro partija sako, kad atėjo laikas permainoms.
Mes už tvirtą, finansiškai savarankišką savivaldą, kur sprendimai priimami tik atsižvelgus į bendruomenės ir kiekvieno jos nario nuomonę.

Mes prieš:

  1. įsivyraujančias neskaidrias tradicijas;
  2. monopolistinių grupuočių interesus, užgožiančius bendruomenės ir jos narių iniciatyvas ir poreikius;

Mes už pareigą dirbti pasitikėjimą suteikusiai bendruomenei.

Lietuvos Centro Partija pasisako už tikrą bendruomenės narių savivaldą ir svarbiausiu savo veiklos savivaldybėse tikslu skelbia siekį suteikti sprendimo galias kaimo, gyvenvietės, miestelio, miesto žmonėms. Mes už tikrą, o ne butaforinę partnerystę.

Įgyvendindami šį tikslą didinsime seniūnijų savarankiškumą, suteiksime joms finansinius išteklius, kurių panaudojimas būtų susietas su vietos bendruomenių iniciatyvų įgyvendinimu. Didinsime seniūnų įgaliojimus, siekdami, kad pastarieji būtų skiriami (nesant galimybės rinkti) tik vietos žmonėms pritarus.

Savivaldybių institucijų darbas turi būti viešas ir skaidrus, visa informacija visuotinai prieinama, o svarbūs sprendimai priimamai tik pasitarus su gyventojais.

Lietuvos Centro Partija sieks, kad svarbiausiais, prioritetiniais savivaldybės veiklos uždaviniais būtų:

  1. skirtumų mažinimas tarp viešųjų paslaugų ir gyvenamosios aplinkos kokybės kaime ir mieste, miesto centre ir gyvenamuosiuose rajonuose;
  2. puoselėjamos vietos tradicijos ir saugomas kultūrinis bei istorinis paveldas;
  3. investuojama į viešąją kultūros, sporto ir poilsio infrastruktūrą; sveiką gyvenseną ir visiems prieinamas kokybišką gydymą;
  4. sudarytos sąlygos ir suteiktos naujos galimybės sugrįžti į miestus smulkiam ir vidutiniam verslui paslaugų sferoje;
  5. plečiamos socialinės paslaugos, jų kokybė, užtikrinama saugi, kokybiška bei patikima švietimo sistema;
  6. sprendžiamos viešojo transporto ir kokybiško susisiekimo su visomis gyvenamosiomis vietovėmis problemos.

 

Įgyvendindama šiuos uždavinius Lietuvos Centro Partija sieks, kad būtų tobulinama įstatyminė bazė, suteikiant savivaldai būtinąsias galias pilietinės visuomenės plėtrai ir finansinius išteklius gyvenimo kokybei gerinti. Sieksime, kad regioninė politika neapsiribotų deklaracijomis, o realiai, finansinėmis intervencijomis, sudarytų prielaidas gyvenimo kokybės skirtumų mažinimui tarp miesto ir kaimo, tarp sostinės ir kitų Lietuvos regionų.

Esame įsitikinę, kad Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos turi būti racionaliai naudojamos regioninės politikos įgyvendinimui. Lėšų naudojimo klausimai turi būti perduoti regionams ir savivaldybėms, kurie geriausiai žino vietos poreikius ir gali mažiausiomis sąnaudomis pasiekti didžiausių rezultatų.
Mūsų šūkis:
 Dirbkime savo kraštui, savo bendruomenei!

Dirbkime atvirai, dorai ir sąžiningai.
Kiekvienas tarnaukime savo kaimui, miesteliui, miestui.

Dirbkime, kad savas kraštas būtų patrauklus ne tik žmonėmis ir gimtosiomis vietomis, bet ir sąlygomis gyventi, kad nereiktų laimės ir duonos kąsnio ieškoti svetur, o išvykusieji turėtų kur grįžti ir būtų čia laukiami.

 


 

Aktuali informacija
(paskelbti operatyviai)

 

            Gruodžio pradžioje įsteigti 2 nauji  Lietuvos centro partijos skyriai: Gargždų (pirmininku išrinktas  Viktoras Kura) ir Šilutės (pirmininku išrinktas Rimantas Jarškevičius). Antnaujinta Kauno skyriaus veikla. Steigiamuosiuose skyrių susirinkimuose  dalyvavo partijos pirmininkas R. Ozolas, pirmininko pavaduotojas A. Grumadas bei atsakingasis sekretorius  E. Skrupskelis. Be minėtų skyrių partijos vadovybė lankėsi Kretingoje bei  Mažeikiuose.
Gruodžio 10 d. suplanuotas Plungės skyriaus steigimas.

Valdybos pirmininkas  Vytautas Prialgauskas

 


 

Siūlymas partinei diskusijai
2006 m. lapkritis 18 d.

Dirbti ilgiau kad uždirbtume daugiau

Suprantamas yra dirbančiųjų noras uždirbti daugiau, net jei tektų dirbti ilgiau. Valdžia siūlo prailginti darbo savaitę iki 60 valandų. Tačiau dirbantieji nesupranta, ar dėl to uždirbs daugiau. Valdžia prikiša dirbantiesiems neišmanymą, vietoj aiškinimo, įtikinimo ir garantijų dėl galimybės daugiau užsidirbti suteikimo.
Gal Lietuvos politinė valdžia kartu su pinigų valdžia yra prieš dirbančiuosius? Gal mano, kad dirbančiųjų Lietuvoje yra per daug, todėl nereikia kreipti dėmesio į jų norus? Ir, tikriausiai, mano, kad pelnas yra paskirstomas solidariai ir humaniškai?
Lietuvos Centro partija, pagrindiniu savo politikos tikslu laikydama, jog atlyginimas už darbą turi garantuoti kokybišką dirbančiojo ir jo šeimos gyvenimą, siūlymą prailginti darbo savaitę, laikytų priimtinu, jeigu:
- normali darbo savaitė yra 40 darbo  val.;
- darbo savaitėje, dirbant iki 48 savaitinių darbo valandų,  yra mokama dvigubas tarifas už 8 darbo valandas, pasirašius priedą prie darbo sutarties tarp darbuotojo ir darbdavio ir apie tai pateikus informacija darbo inspekcijai ir Sodrai;
- darbo savaitėje dirbant virš 48 iki 60 darbo valandų yra mokamas trigubas tarifas už 12 darbo valandų, pasirašius priedą prie darbo sutarties tarp darbuotojo ir darbdavio ir apie tai pateikus informacija darbo inspekcijai ir Sodrai;
- darbuotojas negali dirbti iš eilės daugiau kaip 3 mėn. po 60 savaitinių darbo valandų;
- minimali mėnesio alga nuo 2007.01.01 - 800 Lt

Lietuvos centro partija Mažeikių skyrius

.


Romualdas Ozolas, Nepriklausomybės Akto signataras

Lenkijos spaudoje pasirodę teiginiai, kad pasitikėjimą praradusio „Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus P. N. Inglišo (English) atleidimas suteiktų galimybę nutraukti naftos perdirbimo įmonės pardavimą ir procesą pradėti iš naujo, yra tikrovę iškraipantis išpuolis prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybę: tik ji turi teisę nutraukti sandorį, o to daryti, kaip rodo oficialūs pranešimai, Vyriausybė neketina, toleruodama netgi abejonių keliančią generalinio direktoriaus vadybą. Vyriausybė ne kartą patvirtino, kad lenkų firmai PKN Orlen nekeičiant sandoryje numatytų finansinių įsipareigojimų, susitarimai dėl pardavimo nebus stabdomi.
Tuo tarpu toje pačioje Lenkijos spaudoje pasirodė ne vienas pranešimas apie galimus PKN Orlen ketinimus po gaisro „Mažeikių naftoje“ persvarstyti susitarimą dėl įmonės įsigijimo kainos. 
Yra vilties, kad Lietuvos Specialiųjų tyrimų tarnyba tiksliai nustatys, kiek pagrįstos yra kalbos apie gaisro sąsajas su p. P. N. Inglišo darbo kokybe ir garantijomis jam likti naujojo savininko vadybos vadovybėje, tačiau Lenkijos spaudos suinteresuotumas išsaugoti generalinį direktorių poste ir po tokių katastrofiškų jo vadybos rezultatų yra pritrenkiantis: nesibodima netgi prielaidų, kad p. Inglišo nušalinimu tiesiogiai suinteresuotas Kremlius. Tokia Lenkijos spaudos priedanga p. Inglišui, kurio dėka PKN Orlen įgijo galimybę vis dėlto kelti klausimą dėl sandorio finansinių įsipareigojimų peržiūrėjimo, demonstruoja ne tiek strateginius Rusijos, kiek taktinius Lenkijos interesus.

2006-11-03   

 


 

Lietuvos centro partijos spaudos tarnyba informuoja:

            Spalio 25 d. Joniškio kultūros centre vyko susitikimas skirtas Nepriklausomybės akto signataro, vieno iš Centro sąjungos kūrėjų,  Gintaro Ramono atminimui.     Susitikimą vedė kultūros centro renginių organizatorė Nelija Stirblienė. Prisiminimais pasidalijo R.Ozolas, artimai G. Ramoną pažinoję joniškiečiai. Šis susitikimas- pirmas bendro LCP ir Joniškio kultūros centro ilgalaikio projekto “Gintaro Ramono politinės minties studijų klubas” renginys. Klubas planuoja reguliariai rengti diskusijas aktualiais visuomeniniais – politiniais klausimais, kaip ekspertus kviesdamas žymius savo srities specialistus.

 


 

Lietuvos centro partijos spaudos tarnyba informuoja:

 

            2006m. spalio 6 d. Elektrėnuose įvyko LCP valdybos posėdis.

Pasibaigus valdybos pirmininko A.Grumado kadencijai, išklausyta ataskaita apie valdybos veiklą. Nauju valdybos pirmininku išrinktas Vytautas Prialgauskas.  Telšių-Tauragės regiono skyrių siūlymu, regiono koordinatorium patvirtintas Jonas Kasiulis (Tauragė). Klaipėdos regiono skyrių teikimu valdybos nariu ir regiono koordinatorium patvirtintas Raimundas Grigaliūnas (Klaipėda).
Valdyba patvirtino pateiktą rinkimų štabo struktūrą ir funkcijas, aptarė rinkimų strategijos metmenis. Štabo vadovo V.Prialgausko siūlymu, centrinio rinkimų štabo nariais patvirtinti A.Grumadas, L.Ragauskis ir E.Skrupskelis.
Iškausyta regionų koordinatorių informacija apie LCP skyrių veiklą, pasiruošimą rinkimams. Valdyba konstatavo, kad būtina palaikyti glaudesnius ryšius su skyriais, didesnį dėmesį skirti jų veiklos aktyvinimui bei plėtrai.
Valdyba aptarė nario mokesčio klausimą ir nutarė po konsultacijų su LCP skyriais teikti Tarybai tvirtinti pataisytą nario mokesčio nutarimo projektą.
Išklausiusi informaciją apie bendradarbiavimo perspektyvas su kitomis politinėmis partijomis ir atsižvelgdama į LCP Politinės tarybos sprendimą dėl glaudesnio bendradarbiavimo su Pilietinės demokratijos partija, valdyba patvirtino veiksmų planą bei derybų vadovą.


 

Marius Kundrotas: Parlamentinių partijų tragikomedija


Staigus valdančiosios Pilietinės demokratijos partijos (PDP) posūkis į Centro sąjungos atkūrimą iš pažiūros galėtų stebinti. Vos prieš trejus metus kūrę Darbo partiją, dar tiktai šių metų pavasarį – Pilietinės demokratijos partiją, šiandien tie patys žmonės jau svarsto trečios partijos įkūrimą. Nespėjus aiškiai apsibrėžti savo ideologinių pagrindų, kuriami vis nauji ir nauji politiniai dariniai.
Kita vertus, šiuo metu jau gyvuoja ir daugmaž sėkmingai veikia dvi centro ideologiją deklaruojančios partijos: Vilniaus mero A. Zuoko vadovaujama Liberalų ir centro sąjunga (LCS) bei prof. R. Ozolo vadovaujama Nacionalinė centro partija (NCP).
Dar įdomiau, jog siūloma kurti naują politinį bloką su perspektyva į vieningą politinę partiją, susijungiant su tradicinės Centro sąjungos branduoliu – šiandienine NCP.
Ši tendencija Lietuvoje jau turi tam tikrą tradiciją. 2001 m. iš Lietuvos komunistų partijos (LKP) išsivysčiusi Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) susijungia su tradicine Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), perimdama jos vardą ir taip savotiškai atsižegnodama nuo savojo komunistinio paveldo, kartu išlaikydama visą jo turinį. 2004 m. žiniasklaidoje pasirodo skandalingi pranešimai: R. Pakso įkurta Liberalų demokratų partija (LDP) jungiasi su tradicine Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS). Ši idėja taip ir liko fikcija, tačiau pats jos iškėlimas aiškiai atspindi bendrą Lietuvos politinio gyvenimo dėsningumą. Dviejų ekspremjerų – K. Prunskienės ir G. Vagnoriaus – partinės rokiruotės bei transformacijos taip pat vargiai laikytinos atsitiktiniais sutapimais. Moterų partijos virsmas Naujosios demokratijos partija, susijungimas su Valstiečių sąjunga ir galiausiai – perėjimas prie tradicinio Valstiečių liaudininkų sąjungos vardo – aiškiai rodo šio dėsningumo tąsą. Galiausiai – nuo Tėvynės sąjungos atsiskyrusios Nuosaikiųjų konservatorių sąjungos mėginimai jungtis su krikščionimis demokratais ir dalinis jų vardo perėmimas tarsi užbaigia visą imituojamų tradicinių partijų spektrą.
Šiame kontekste PDP ketinimai transformuotis į Centro sąjungą – visiškai dėsningi ir suprantami. Nekelia nuostabos ir tai, jog Lietuvoje siekiant atkurti vieningą ir stiprų centro judėjimą, svarstoma galimybė sugrįžti prie jo šaknų. Tai – kur kas nuoseklesnis ir garbingesnis žingsnis, negu palikti jas už borto. Visas šios idėjos paradoksas glūdi kitur.
Absoliuti stambiųjų parlamentinių partijų dauguma turi kiekybinę jėgą, tačiau stokoja aiškaus ideologinio tapatumo ir kokybinių pagrindų. Už parlamentinių rinkimų borto liekančios partijos niekinamai vadinamos „marginalinėmis“, tačiau kartu turi tai, ko neturi politinis „elitas“. Ir svarbiausia, jog šis „elitas“ vis aiškiau suvokia savo padėtį. Iš čia ir kyla siekiai perimti smulkesniųjų ideologinių partijų nišą bei vardą. Kai kurios šių pastarųjų partijų savo įtaka neprilygsta „didiesiems broliams“ – kaip socialdemokratai susijungimo išvakarėse, kitos išvis neturi nė vieno parlamentinio mandato – kaip tautininkai, krikščionys demokratai bei nacionaliniai centristai. Susibūrusios idėjiniu pagrindu, šios partijos stokoja grobuoniško pragmatizmo ir jau vien dėl to – nepaisant kitų priežasčių – joms šiuo metu belieka tenkintis antraeiliu vaidmeniu arba politiniu užribiu. Savo ruožtu parlamentinės partijos ima ilgėtis to, ką iki tol pačios labiausiai niekino: idėjinio pagrindo ir garbingo, nesuteršto vardo, kas yra tiesioginė šiandieninio politinio „marginalumo“ priežastis, o iš dalies – galbūt ir padarinys.
Lengva nesusitepti neturint politinės įtakos. Dar lengviau suvilioti galima įtaka, siūloma iš parlamentinės partijos rankų. Socialdemokratai – išskyrus negausius atsiskyrusius arba vidinės rezistencijos kelią pasirinkusius šios partijos elementus – lengvai užkibo ant siūlomos valdžios kabliuko. Tautininkai ir krikščionys demokratai – nepaisant saujelės atplaišų – šito išvengė pasirinkdami savarankiško stiprėjimo kelią: ilgesnį, tačiau labiau užtikrintą. Ką šiuo klausimu nuspręs šiandieniniai centristai – dar nėra galutinai aišku, juolab kad jų perspektyva šio susijungimo atveju atrodo gerokai šviesesnė.
Brazauskininkai, prunskininkai, vagnorininkai ir netgi paksininkai dar iki savo daugmaž sėkmingų mėginimų jungtis su ideologinėmis bei tradicinėmis partijomis jau turėjo aiškiai susiformavusią partinę struktūrą ir tai neišvengiamai brėžė susijungusiems „mažesniesiems broliams“ visiško išnykimo perspektyvas. LSDP pavyzdys tai aiškiausiai įrodo: ankstesnieji socialdemokratai, išskyrus iškilusius vienetus, savo pačių partijoje liko visiški „marginalai“. Jų vardu šioje partijoje šiandien šeimininkauja LDDP. Visiškai tikėtina, kad panašus likimas laukė ir tautininkų jungtinėje partijoje su buvusiais liberalais demokratais. Dar liūdniau, kai perimant vardą lieka išplauti ideologiniai pagrindai: LSDP atvejis tai vėlei aiškiai patvirtina.
PDP – atvirkščiai, dar tėra vystymosi stadijoje. Aiškios ir vieningos struktūros šioje partijoje nėra, jos viduje vis labiau ryškėja skirtingos kryptys ir interesų grupės. Susijungus su NCP ar dar keliomis partijomis, ši vidinė įvairovė išaugtų dar labiau. O tai jau suteikia pagrindą ir galimybę ideologiniu bei organizaciniu požiūriu stipresnei – kad ir ne pačiai gausiausiai – grupei formuoti visą partijos liniją. Žinoma, iki tol reikėtų aiškiai apsibrėžti galimo jungimosi pagrindus bei ribas. O tai – ne toks jau lengvas uždavinys.
Pirmiausia kyla klausimas: kiek centro poziciją galima laikyti ideologija. Akivaizdu, jog ši pozicija skirtingų savo šalininkų labai skirtingai interpretuojama.
Vieniems centrizmas – tai darbo ir turto darna, kitiems – įvairių politinių ideologijų konvergencija, tretiems – tautinis ir valstybinis interesas, priešpastatytas liberaliajam ir socialistiniam kosmopolitizmui, ketvirtiems – galimybė kažkuo pridengti ideologinę tuštumą arba tiesiog – sujungti po savo vėliava skirtingų pažiūrų ir interesų rinkėjus: angliškai tokia politinė pozicija vadinama „catch all“.
Siekis atsiriboti nuo kraštutinės kairės bei dešinės centro pozicijai teikia neabejotiną privalumą. Jau Lietuvos Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame Seime susiformavo Centro judėjimas, vėliau išaugęs į Centro sąjungą, kuri savo ruožtu davė pagrindą LCS bei NCP. Dalis Centro sąjungos atstovų su liberalais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais susijungė į LCS, dalis transformavosi į NCP. Taigi netgi pačių Centro sąjungos kūrėjų bei lyderių galvose mintys dėl centro pozicijos išsiskyrė. Nepaisant šito, centro idėja lieka itin populiari. 1996–2000 m. kadencijos parlamente valdančiosios koalicijos branduolį sudariusi Tėvynės sąjunga iš tradicinės dešinės pasuko į centro dešinę: ši pozicija imta viešai deklaruoti kaip oficialus šios partijos kursas. Šiandieninė valdančioji koalicija skelbiasi centro kairiąja, nors ką tai turėtų reikšti, eiliniams rinkėjams iki šiol neišaiškinta. Taigi šiandieninės įvairių parlamentinių partijų kalbos apie centro koaliciją ar netgi jungtinę centro partiją – visiškai dėsningos.
Kita vertus, rimtų abejonių kelia šiandien įvardijamas galimų jungimosi partnerių spektras: kartu su NCP ir PDP nurodomas Liberalų sąjūdis bei Naujoji sąjunga (socialliberalai), o antrajame ešelone – dar ir Darbo partija. Kas gali išaugti iš tokios beviltiškos mišrainės – ko gero, retorinis klausimas. Kaip ir tai: ar šitoks junginys išvis įmanomas? NCP deklaruoja aiškiai vertybinį kursą: žinant ligšiolinę šios partijos istoriją, tai skamba visiškai nuoširdžiai. PDP – bent jau šiandieninės vadovybės lygiu – taip pat atrodo nuoširdūs, nors gal kiek naivoki: jų politinį kursą dar galima laikyti tolesnės raidos reikalu. Liberalų sąjūdis atrodo aiškiai turintis konkrečią ideologinę kryptį, tačiau tai – kita kryptis, vargiai suderinama tiek su NCP, tiek ir su PDP programiniais punktais. O Darbo partija su Naująja sąjunga tėra žlungančio politinio avantiūrizmo bei karjerizmo pavyzdžiai. Naująją sąjungą subūręs A. Paulauskas savo politinę karjerą pradėjo su liberalais, vėliau perėjo prie šiandieninių socialdemokratų. Dar vėliau visiškai analogiškas scenarijus pasikartojo ir visos Naujosios sąjungos istorijoje. Užtenka prisiminti kad ir parlamentines bei vyriausybines rokiruotes, palaidojusias prezidento V. Adamkaus „naujosios politikos“ viziją. Faktiškai pagimdęs Darbo partijos lyderį, A. Paulauskas staiga paskelbia jį didžiausia valstybės grėsme, o paskui sudaro su juo koaliciją. Praradęs valdžią pereina prie konservatorių ir liberalų, o šiandien vėl flirtuoja su Darbo partija. Pastarosios atsinaujinimas kelia šypseną netgi nuosaikiausiems politikos apžvalgininkams ir analitikams: teisėsaugos ieškomą V. Uspaskichą šios partijos vadovybėje pakeitė ištikimas jo bendražygis. Kas pasikeitė? Absoliučiai niekas.
Iš tiesų būtų gaila, jei V. Muntianas pasuktų šia kryptimi. Iš pažiūros jis ir daugelis jo partiečių verti daugiau, nei virsti dar viena konjunktūrine valdžios partija, kuri keistų vardus ir partnerius vien tik dėl asmeninės arba grupinės naudos. Susijungimas ar net partnerystė su tokiais politiniais dariniais kaip Darbo partija arba Naujoji sąjunga visiškai palaidotų galimas PDP perspektyvas.
Galimybė sujungti centro jėgas pirmiausia turėtų reikšti šį tą daugiau nei vien populiarų vardą. Kokios idėjos, vertybės ir programinės nuostatos apibrėžtų šį centrą – štai pagrindinis klausimas, kuris šiandien turėtų rūpėti ne tiktai politologams, bet ir šio jungimosi iniciatoriams.
NCP ir PDP jungimosi perspektyva – visai įdomi. Gal net ir su Liberalų sąjūdžiu: jei ši jungtinė jėga iš anksto apsispręstų pasukti liberalesniu keliu. Tiktai ne su tokiais politinio cinizmo kūdikiais kaip Darbo partija ar Naujoji sąjunga. Ko gero, verčiau apie galimą NCP ir PDP aljansą jungti smulkesnes centro, centro dešinės bei centro kairės jėgas, šitaip sudarant platesnį ir įvairesnį spektrą. Čia galėtų savo vietą rasti ir kai kurios mažesnės parlamentinės grupės, ir politinės partijos – kad ir apmirusi, tačiau gana gerą įdirbį turinti Respublikonų partija arba kadaise V. Muntianą į Kėdainių mero postą iškėlusi Ūkio partija.
Plataus centro jėgos susikūrimas iš tiesų galėtų subalansuoti šiandieninę Lietuvos politinę sistemą. Kartu su tradicinės dešinės ir kairės jėgų vidiniu susijungimu bei stiprėjimu. Juolab kad šiandien realiai nefunkcionuoja nė vienas šių trijų klasikinės partinės sistemos segmentų. Geriausiu atveju galima kalbėti apie jų užuomazgas arba kitais atvejais – likučius. Dešinumas ir kairumas šiandien – visiškai išskydęs. Dabartinių liberalų populizmas ne daugiau primena dešinę negu nomenklatūrinė dabartinių socialdemokratų oligarchija – kairę. Nenuostabu, jog tokioje pačioje padėtyje šiandien matome ir centrą. O gal ši padėtis ir yra centras? Daugeliui, ko gero, – iš tiesų taip.
Vienu ar kitu atveju, stiprėjantis parlamentinių partijų ilgesys ideologiniam tapatumui džiugina. Viena vertus, šis tapatumas gali būti tiktai imituojamas. Kita vertus, net ir tai akivaizdžiai rodo vieną ir tą patį: jog rimtai politinei raidai jis būtinas. Ir tai teikia šiandieniniams politiniams „marginalams“ kur kas geresnių ilgalaikių perspektyvų negu susikompromitavusiam nomenklatūriniam „elitui“. Kaip šias perspektyvas įgyvendinti – jungiantis ar savarankiškai – belieka spręsti kiekvienai šių partijų atskirai.
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos tarybos narys.

 

2006.09.07

http://www.omni.lt/index.php?base/z_371629


 

Apie kokį stabilumą mes šnekam?

 

Daug įdomiausių įvykių laukia mūsų politinį rudenį, bet intriga liks ta pati: nulinguos pirmoji Lietuvos istorijoje mažumos Vyriausybė iki savivaldybių rinkimų, ar ne. Kai kalbama apie stabilumą valstybėje, kalbama būtent apie tai. Kai džiūgaujama dėl pagaliau ryškėjančių tikrų valstybininkų, sugebančių pro partinius interesus įžvelgti valstybės interesus, kalbama vėlgi apie tą patį – apie išsilaikymą. Iki rinkimų – savivaldybių rinkimų. Seimo normalios kadencijos pabaiga per toli, ją teks artinti. Ir tai darys arba socialdemokratai, arba konservatoriai – tai priklausys nuo to, kuri pusė pasijus stipresnė, surinks daugiau daugumų rajonuose. Dabar gi jėgos apylygės, elektorato gelmės nepermatomos, todėl jas perėminėjant iš darbiečių reikia itin gražiai draugauti oficialiose arenose – imtinai iki neoficialios vaivorykštinės koalicijos. Joje Gediminas Kirkilas su Andrium Kubilium šiandien puikiai sutaria, dalindami vienas kitam komplimentus ir postus.
Tai kas gi vis dėlto mums grasina nestabilumu?
Visų pirma iš noro vėl būti Seimo Pirmininku politine žaltvyksle virtęs Artūras Paulauskas: perėjęs visas frakcijas nuo kairės iki dešiniausios dešinės, sudegęs su Centro bloku, dabar jis vėl braunasi į valdančiąją koaliciją. Žinoma, į jį jau būtų galima nekreipti dėmesio, jeigu ne jo bičiulis, Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas, kurio kompiuteriai kupini įvairiopos kompromituojančios informacijos, nors kiti kompromato nestokoja taip pat ir apie jį. Šis taškas karštas, o tarpais gruzda ir žaižaruoja.
Antras židinys – tai po didelį Seimo plotą užimančių darbiečių pelenais smilkstantis kerštas, ir visų pirma dabartiniam Seimo Pirmininkui Viktorui Muntianui. Abejotina, ar šios aukos darbiečiams socialdemokratai nepalaikytų per didele ir neprotinga, nes V. Muntianas gali pirmininkauti tik jų ir jų bendrininkų konservatorių remiamas, taigi išskaičiavimai ir čia – stabilumo naudai.
Esama ir trečio įtampos lauko – žiauriai visų blokuojamų liberaldemokratų, iš desperacijos tapusių darbiečių juodadarbiais klibinant Seimo Pirmininko kėdę. Vargu jie tai daro A. Paulausko naudai. Arba kurio nors liberalo. O bandymai prastumti saviškį ir socialdemokratų, ir konservatorių sparnuose vaivorykštę gerokai išblukintų.
Taigi, valdžios galių dalybos ir dvipartinės sistemos formavimo požiūriu vyksta labai strategiškai.
Grėsmės Seimui kol kas už Seimo.
Žinoma, artimiausia – lietuviškoji čeka (galima vadinti ir KGB). Jeigu mūsų saugumiečiai neparankiuosius ir toliau bandys eliminuoti kaip Vytautą Pociūną, o savo nacionalinę žiniasklaidą tramdys kaip „Laisvą laikraštį“, netgi A. Sadecko vadovaujamas Seimo komitetas nebepajėgs išsaugoti ne tik „Vaivorykštės“, bet ir jokios kitos koalicijos. Atrodo, šią grėsmę Seimas būtų linkęs pašalinti, tik klausimas, ar A. Pocių pašalinti pasiūlys Prezidentas, o dar didesnis klausimas, ar konservatoriai panorės VSD užleisti socialdemokratų žmogui.
Kad ir kaip būtų keista, rimčiausia grėsmė ne tik Seimui burbuliuoja Maskvoje, ypač jei ją eskaluos brutaliai nemokšiškos televizijos laidos, ir iki šiolei intensyviausiai kūrusios Viktoro kaip „gero ruso“ įvaizdį. Ne kompromatas, kuriuo be jokios abejonės disponuoja V. Uspaskichas, ne tarptautiniai teismai, kurie garbės Lietuvai taip pat neatseikėtų, bet tautos balsavimai 4:1 Viktoro naudai yra ir bus pats didžiausias pavojus ne tik mažumos (vos neparašiau: Laikinajai) Vyriausybei. Nepatenkintieji gyvenimu Lietuvoje, bet iš Lietuvos nebėgantieji, šitaip reiškia savo nepasitenkinimą, dar kartą bandydami pasufleruoti savimi patenkintai ir tik savimi besirūpinančiai valdžiai: ne Rolandas Paksas, ne Viktoras Uspaskichas ar dar kuris kitas veikėjas, tai mes, juos remiantieji, esam jūsų nelaimė.
Valdžioje esančiųjų kompromitavimo ir eliminavimo procedūros jau išmoktos. Galima neabejoti, kad visi, pradedant Prezidentu, baigiant merais, šiandieninį politikos vežimą įsiręžę temps iki savivaldybių rinkimų finišo. O po to? Ar ne naujas figūrų perstatinėjimo turas prasidės po rinkimų?
O kada pagaliau bus imtasi esminių klausimų? Tauta miršta ir išsivaikšto. Lenkai, rusai svarsto ir diegia nuostatą, kad darbą turėjusi (pabrėžiu: dirbusi!) ir gimdyti pasiryžusi moteris finansiškai prilyginama valstybės tarnautojai: vaiko auginimas – valstybės apmokamas darbas. Seniai aišku, kad jaunimas išvažinės, jeigu negalės čia pasistatydinti būsto. Visas pasaulis verslo pradžiai žmones paremia, bent jau neapmokestina. Ką darom mes? Kokių interesų koridoriuose uždūsta šie ir kiti panašūs strateginiai klausimai?
O politikos „senbuviai“ patikimai atsitvėrė ir nuo naujų idėjų, ir nuo naujų žmonių ir, pjaudami vienas kitą, toliau sau projektuoja dvipartinį stabilumą Europos išmokoms dalintis.
Ką jie darys po 2013 metų, kai finansiniai kraneliai iš Briuselio bus užsukti? Pasitrauks? Įsikurs Europos Parlamente ar Europos Komisijoj? O kas įsikurs pas mus? Danai? Gudai? Kinai?
Tai apie kokį stabilumą mes šnekam?

    

2006 m. rugsėjis 12 d.

Romualdas Ozolas


 

IDĖJOS NEMIRŠTA

 

Politinis rudens sezonas Lietuvoje žada daug naujo.
Rugsėjo 5-osios „Lietuvos ryte“ – anoniminis išpuolis prieš centrizmo ideologiją ir pačią centro idėją.
Kodėl taip rašo laikraštis – aišku: dvipartinė sistema yra pati parankiausia valančiajam elitui pakaitomis dalytis pinigėlius iš valstybės iždo ir priklausomų verslo struktūrų. Ir nugyventi tautą. O nugyventos tautos yra kitų tautų grobiai.
Kad laikraščio argumentacija silpna – jam nė motais. Svarbu, kad būtų kalama į galvą – jei kalama, bus įkalta, o kas – tai jau kalančiojo reikalas.
Deja, ir mūsų.
Jau pagrindinė LR tezė, kad centro idėja mirė, yra absurdiška: idėjos nemiršta, jos gali tik priblėsti ir vėl atsigauti. Idėja – tai ja tikintys žmonės. 
Ar gali mirti idėja, kad kiekviena tauta turi turėti vietą po saule? Net pačiame priešiškiausiame pasaulyje? Kalbėt, kad tokia idėja merdi, miršta ar mirė – galima, bet tai – tik kalbos. Net jei pati tauta išties merdi, idėja apie jos teisę gyventi, persikūnijusi į prisikėlimo, atgimimo idėją visada gyva. Pavyzdys – airiai su savąja dabar atkuriama stipria Airija. Lietuvių tautos ir Lietuvos idėjos gyvenimas XIX–XX amžiais yra dar įspūdingesnis pavyzdys.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, jos partinę sistemą su kaire ir dešine papildė centrizmas kaip tautos gyvenimo būdo tobulinimo ideologija: norim gyventi ir savo galias kurti savo žemėje ir iš savo pačių sugebėjimų. Atrodo, kas čia ypatingo! Deja, buvo daug tokių, kuriems tai nepatiko. Prasidėjo politinė kova už teisę būti tokiai ideologijai. 
Buvo du etapai: centrizmo kaip santarvės tarp kairės ir dešinės paieška Nepriklausomos Lietuvos erdvėje ir centrizmo kaip gyvenimo tarp Rytų ir Vakarų paieška Lietuvai tapus globalizuojamo pasaulio dalimi (ES nare).
Pirmajame etape centrizmas, įkūnytas Lietuvos centro sąjungos politinėje praktikoje, išaugo iki antros pagal mandatus Seime politinės partijos, atvedė prie valstybės vairo Prezidentą ir darė įtaką visam Nepriklausomos valstybės gyvenimui.
Antrasis etapas parsidėjo su Lietuvos „integracijos į Europos Sąjungą“ stiprinimu, kuris Lietuvos gyvenime pasireiškė visų nacionalinių struktūrų griovimu, inspiruojamu iš Briuselio ir palaikomu čia besiformuojančio tautinį gyvenimą niekinančio elito. Politikoje tai reiškėsi dvipartinės sistemos kūrimu, skaldant arba jungiant partijas taip, kad nebeliktų aiškaus centro su akivaizdžiais nacionalinio gyvenimo prioritetais. Tai pavyko padaryti Prezidentui Centrą sujungus su liberalais.
Šiuo metu, kai katastrofiška emigracija daiktiškai parodė gyvenimo ne savo šalyje daugiaprasmybę, gyvenimo savo žemėje vertės supratimas pamažu vėl atgyja ir turi tendenciją stiprėti. Valdančiajam elitui centristinių jėgų susivienijimas į stiprų Centrą būtų pats baisiausias smūgis. Tai aiškiai rodo ir „Lietuvos ryto“ straipsnis.
Idėjos nemiršta. Jų trauka tik apsilpsta ar sustiprėja. Dabar vėl atėjo Centro metas.      

 

2006.09.06

Romualdas Ozolas


 

NUOMONĖ

 

Na štai: nesubyrėjo Darbo partijos kolosas. Taip, bus klibinamas ir dar byrės, bet dabar – tvarka. Nors pirmininkaus ne V. Uspaskicho proteguota L. Graužinienė, bet – svarbiausia – prie vairo neprileistas pernelyg daug savarankiškumo rodęs V. Gedvilas, o K. Daukšys bus „kaip tik tai, ko reikia“. Visais požiūriais. Taip pat ir A. Paulausko, vienintelio iš partijų vadovų dalyvavusio darbiečių suvažiavime.
Neveltui A. Paulauskas kaito tame DP suvažiavime: jis buvo vienintelė jo viltis. Tiesa, balsavimo rezultatams įtakos padaryti Seimo ekspirmininkas negalėjo, bet užtat daug ką savo buvimu pasakė apie save: ir kad nepyksta už darbiečių smūgį žemiau juostos Seime per balsavimą dėl pasitikėjimo juo kaip Seimo pirmininku, ir kad Darbo partiją, ir visų pirma Darbo partiją laiko perspektyvos partija, ir kad jis, Artūras Paulauskas, yra toliausiai tą perspektyvą įžvelgiantis.
Pasakė, tik vargu bau kas tuo labai patikėjo. Niekam ne paslaptis, kad nebuvo dar atvejo, kad Artūras Paulauskas neatsilygintų savo skriaudėjams, galimybei esant ir su kaupu. Ir kad Darbo partija taip jau išsprendė savo problemas, jog gali būti išbraukta iš lūžinėjančiųjų partijų sąrašo. Ir kad socialliberalų lyderis yra toks įžvalgus, jog gali matyti kelią į ateitį ir juo sėkmingai vairuoti „trečiosios jėgos“ sąstatą. Priešingu atveju ar nedraugams suteiktų galimybę save vadinti vadovu be partijos. Dabar jau nebeaišku, ir kieno vadovu.
Atrodo, tai aišku ir pačiam Artūrui Paulauskui. Kitaip – argi jis imtų viešai nusirenginėti, kad susideginimas būtų mažiau skausmingas? Juk kas gi, jei ne vieša politinė savižudybė yra siūlymas bendradarbiauti partijai, kurią tu vakar kaltinai galint daryti antivalstybinius veiksmus? Senas triukas kolektyvinį subjektą teisinti suskaldant jį į asmenis, kurių tik dalis gali būti kalta, čia nieko nekeičia: Darbo partija ta pati, su tomis pačiomis problemomis, to paties buvusio vadovo iš užsienio (emigracijos? tremties?) kontroliuojama. Rinktis ją partnere, kol tos problemos neišspręstos – tai gerokai supanašėti, jeigu ne susitapatinti su ja. Tad viena iš dviejų: arba padėtis Naujojoje sąjungoje tokia katastrofiška (ką iš dalies rodytų ir Blinkevičiūtės išėjimas pas socialdemokratus), kad skęstant galima bandyti griebtis ir už skustuvo; arba partijos taip panašios, kad siūlymas suartėti yra viso labo siūlymas nusiimti kaukes. Net jeigu socialliberalų padėtis iki šiolei ir nebuvo kraštutinai katastrofiška, tai siūlymas kurti centro partijų bloką Naujosios sąjungos ir Darbo partijos aljanso pagrindu pats yra katastrofa: tai Naujosios sąjungos kapituliacijos siūlymas. Partijos narius perduodant arba Darbo, arba kitoms partijoms, pačiam su grupe draugų per bloko sąrašą vėl ateinant į Seimą ir laikytis valdžioje kontroliuojant tas ar kitas teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijas, kuriose jau įtvirtinti „saviškiai“. Tai – sena Artūro Paulausko taktika ir savo, ir kitų partijų, ir viso Lietuvos politinio ir valstybinio gyvenimo atžvilgiu.
Tačiau kuo čia dėtas Centras? Su dešine ar su kaire savęs netapatinančios „vidurio“ partijos savaime nėra centristinės partijos, jeigu jų ideologija nepabrėžia, kad svarbiausia joms – savo žemėje iš savo darbo savo tautos galias kurianti politika. Kur, kada ir kaip šitai buvo akcentuota Naujosios sąjungos ar Darbo partijos programose?
Politikoje rizika būtina. Tačiau ir rizikuoti būtina rimtai – tam tikruose rėmuose. Kitaip rizika tampa avantiūra.

 

2006.09.02

Romualdas Ozolas

Žinių radijo diskusijų laida „Raktas“
A. Antanaitis, R. Ozolas, J. Čekuolis, A. Monkevičius
2006 m. rugsėjo 1 d.

 

Audrys Antanaitis. Sveiki! Naujosios sąjungos lyderis Artūras Paulauskas pasiūlė burti centro bloką. Į šį bloką galėtų įeiti ir Darbo partija, prisijungtų ir kitos, galėtų prisijungti, pasak jo. Patys socialliberalai kažkada buvo „centro kairė“, buvo ir „centro dešinė“. Tapti „centru“ jiems neturėtų būti sunku. Darbo partijos ideologija iki šiol buvo daugiau skaitmeninė – 11, 111, 1111... Taip ir buvo lyg bandyta šaudyti į centrą. 
Tačiau kur šiuo atveju dėtis liberalcentristams, kurie jau seniai pasiskelbė pačiam centre besą? O ką besakyti Romualdui Ozolui, kuris apskritai yra Lietuvos centrizmo kūrėjas? Atrodo, kad Romualdui Ozolui iš pasipiktinimo net užima žadą... Jis paskelbė griežtą pareiškimą, kuriame sako, kad Artūrui Paulauskui laikas pasitraukti iš politikos, ir apkaltino šį politiką intelektine ir politine vagyste.
Šiandien „Rakte“ ir išsiaiškinsime, kas ką iš ko pavogė ir kas yra centrizmas. Laidoje dalyvauja Lietuvos centro partijos pirmininkas Romualdas Ozolas, Naujosios sąjungos (socialliberalų) pirmininko pavaduotojas Algirdas Monkevičius ir Liberalų ir centro sąjungos tarybos narys Jonas Čekuolis. Laba diena, gerbiamieji.
Pone Ozolai, ir „Delfio“naujienų portale paskelbtame anonse mūsų klausytojai klausia, kas yra centrizmas.  
Romualdas Ozolas. Centrizmas yra politinė ideologija, kuri pagal centristinių partijų formavimosi istorinę tradiciją yra siejama su savo nacionaline tapatybe – su savo žeme, su savo tauta, su jos galiomis, kurios gali būti išugdytos gyvenant šitoje žemėje. Tai yra savotiška tautos ugdymo ideologija. Taip ji suformuota Skandinavijoje. Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, atsirado labai dėkinga situacija: ideologinio susipriešinimo tarp vadinamųjų patriotų ir vadinamųjų komunistų pjautynių, kurios išvirto į priešpriešą ir kenkiančią valstybei situaciją, būtinai reikėjo pasakyti, kad mes visi šitos žemės vaikai, pagalvokim, ką darom, ir raskime būdą gyventi čia. Taip, rodos, iš pradžių ir buvo, bet atsimenant tai, kad visa Antrosios Respublikos kaip nepriklausomos valstybės istorija buvo tolydus nepriklausomybės principų iškreivinimo ir, sakyčiau, degradavimo procesas, tai tolydžio degradavo ir ideologijos, griaudamos tikrąsias Nepriklausomybės metu deklaruotas mūsų vertybes ir principus. Aš labai džiaugiuosi, turėdamas prieš akis 1991 metų gegužės 26 d. suformuluotus 10 centrizmo principų, kurie iš esmės tie patys ir šiandien, tik šiek tiek kitais žodžiais, dėstomi.
A. A. Jūs esate Lietuvos centrizmo tėvas, taip?  
R. O. Tai jūs taip sakote. Aš tiesiog bandžiau suformuluoti tai, kas yra reikalinga mums gyventi savo tautoje, savo žemėje atvirai žiūrint į visą pasaulį, paimant tai, kad mums neišvengiamai būtina kaip moderniai visuomenei ir moderniai valstybei, bet būtinai suvokiant, kad būtent mes esame savo žemės šeimininkai.
A. A. Kuriais metais jūs tą padarėte, pone Ozolai?
R. O. 1991 metų gegužės mėnesį šie principai buvo paskelbti ir ėmiau telkti žmones, 1992 metais buvo suformuotas Centro judėjimas, o 1993 metais įkurta partija.
A. A. Vis dėlto koks buvo šios partijos likimas ir kas dabar stovi centre?
R. O. Partijos likimas buvo gana dramatiškas, bet, sakyčiau, labai pamokantis. Mes nepakankamai aiškiai pasakėme, kas yra nekintantieji pamatiniai teiginiai, o rūpinomės Lietuvos modernizavimo aspektais, todėl ir savo ideologijoje, ir politinėje veikloje nukrypome į liberalines nuostatas. Kai kam tai pasirodė labai naudinga, ir tada, kai iškilo reikalas apsispręsti, ar mes kaip partija laikome Lietuvos politinį ir ideologinį stuburą, ar einame su tais, kurie krivuliuoja į kairę ir į dešinę, partija nulūžo. Aš džiaugiuosi, kad ji nebuvo nulaužta visiškai. Dabar, turėdami nedidelę, bet labai kovingą ideologiškai nusiteikusių žmonių partiją, galime kalbėti apie centrizmą kaip apie principą, kuriuo remdamasi Lietuva turi galimybę eiti į protingesnį savo buvimą.
A. A. Tai tarp nulūžusiųjų buvo ir Jonas Čekuolis?
R. O. Jonas Čekuolis niekada nebuvo mūsų partijoje, jis tik padėjo nulaužti (visi juokiasi).
Jonas Čekuolis. Niekada nebuvau centristas.
A. A. Padėjo nulaužti. Taip, garbusis Jonai, esate Liberalų ir centro sąjungos tarybos narys, tai vis tiek esate tarp nulūžusiųjų.
J. Č. (juokiasi). Ne, nesutikčiau.
R. O. Tarp nukrypusiųjų.
J. Č. Labai įdomiai buvo pristatyta centrizmo ideologija, tegu jinai tokia ir egzistuoja, bet tai ne mūsų reikalas, paprastai kalbant. Liberalų ir centro sąjunga yra liberali partija, ir mūsų pasaulėžiūra, mūsų programiniai principai yra liberalios organizacijos programiniai principai: asmens laisvė, individo laisvė. Pagrindinis supratimas – paklausykim žmonės, kiekvienas iš mūsų esam unikalūs, tokių pasaulyje, šioj Žemėje niekada nebuvo ir nebus. Todėl geriausias gyvenimas yra tada, kada tau niekas netrukdo realizuoti savo sugebėjimus. Todėl minimalus valstybės kišimasis, maksimalus pasitikėjimas žmogumi yra visa iš to išplaukianti sistema. Žmogaus teisės – taip, laisva rinka – taip. Su centrizmu, kurį išdėstė ponas Ozolas, yra sankirtos taškų, bet yra ir daug skirtumų.
A. A. Tai jūs esate grynas liberalas?
J. Č. Absoliutus.
A. A. Tai kodėl jūsų sąjunga yra Liberalų ir centro sąjunga?
J. Č. Todėl, kad susijungė trys partijos į vieną – Liberalų sąjunga, Centro sąjunga ir Modernieji krikščionys demokratai. Pavadinimas yra duoklė politiniam procesui. Ponas Romualdas negalėjo susijungti ir pasiliko nesusijungęs.
A. A. Tai yra gryna politika, bet tada jūsų pavadinimas neatspindi jūsų ideologijos.    
R. O. Tikrai neatspindi.
J. Č. Na kaip? Aš ginčyčiau. Nelauktas toks klausimas, bet manau, kad visiškai atspindi.
R. O. Palaukit, o kas tada yra Liberalų sąjūdis, jeigu jūs grynieji liberalai?
J. Č. A, tai čia jų reikia paklausti. Dabar mes turime problemų su Liberalų sąjūdžiu vien dėl mūsų partijos pirmininko. Tai yra asmeniniai ginčai ir absoliutūs kvaili lietuviški politiniai asmeniškumai, ne daugiau.
A. A. Dvi liberalų sąjungos. Bet dabar klausimas yra toks: ar turi centristinė ideologija daugiau sau atstovaujančių partijų negu vieną ar ne, užimta ta vieta ar ne? Pone Monkevičiau, dabar, kai Artūras Paulauskas pasiūlė kurti Centro bloką, jis mušė į tą dešimtuką, kur jau yra politinė jėga. Didelė, maža, stipri, nestipri – čia visai kitas klausimas, bet Romualdo Ozolo vadovaujama Centro partija yra, o liberalai ir liberalcentristai gal turi šiek tiek problemų su ideologija.
J. Č. Audriau, mes kaip tik neturim problemų su ideologija.
R. O. Liberalai padarė jums problemą.
J. Č. Nieko panašaus.
A. A. Gerai, bet kaip bebūtų, pone Algirdai, vieta vis dėlto užimta. Artūras Paulauskas sako – kurkime, jis tiesiog mina ant tų, kurie ten jau yra, jis nesako – junkimės prie jų.
Algirdas Monkevičius. Nemanau. Netgi šita diskusija, kuri dabar čia vyksta, byloja, kad vis dėlto reikėtų daugiau pasikalbėti prie arbatos ir partijų lyderiams, ir partijų žmonėms, pirmiausia tiems, kurie visgi pripažįsta nepragmatinę politiką, ne kad įgyti valdžią dėl valdžios, dėl kokių nors siauresnių pragmatiškų tikslų, bet būtent tiems partijų atstovams, kurie manytų, kad partija yra būdas valstybėje piliečiams išreikšti savo pasaulėžiūrą ir keisti visuomenės, valstybės gyvenimą pagal šitą pasaulėžiūrą tam tikra linkme. Aš visiškai gerbiu tai, ką pasakė Romualdas Ozolas, centristinė ideologija būtent tokia ir yra. Liberalai turi seną, nuo XVIII a. pabaigos einančią savo ideologiją, kuri irgi yra gerbtina, ji egzistuoja, gal šiandien grynu pavidalu nėra niekur išreikšta, bet politikoje ji daug kur daro didelius postūmius. Ir štai apie ką mes šiandien ginčijamės? Artūras Paulauskas ne tą turėjo minty. Jis nevogė jokios idėjos, jis sako tik paprastą dalyką, kad yra daugiau ir ideologijų, ir politinių jėgų, kurios yra politinio spektro vidury. Lietuviškai tas žodis dar vadinamas centru. Štai jis ir kviečia tas jėgas gal tuščiai nesiginčyti. Yra skirtumų, yra klaidų, gal yra ir daugybė kažkokių blogų darbų padaryta, bet pabandykim vardan valstybės, dėl to, kad šiandien reikia stabilumo. Žiūrėkit, artėja energetikos krizė, o mes apie tai net nekalbam. Mums reikia susitvarkyti su Šengeno reikalavimais, mums reikia kovoti su korupcija, mums reikia daugybę dalykų padaryti, o mes  mažoj valstybėj gyvendami pešamės dėl smulkmenų. Tai raskim tai, kas mus jungia, ir vardan stabilumo, tie, kurie iš kairės ir iš dešinės, tegul labiau grįžta prie savo tapatumo, o tie, kurie yra politinio spektro centre, susikalba dėl tam tikrų darbų, kuriuos susivieniję kartu gali nuveikti. Tada tokia triašė politinė sistema Lietuvoje bus stipresnė negu dviašė.
A. A. Na, čia pas mus, radijuje, liberalizmo nėra, turiu skelbti pertrauką. 

Audrys Antanaitis tęsia „Rakto“ diskusiją. Šiandien mes kalbame, kas slypi už Artūro Paulausko pasiūlymo Lietuvoje kurti centro bloką. Laidoje dalyvauja Lietuvos centro partijos pirmininkas Romualdas Ozolas, Naujosios sąjungos (socialliberalų) pirmininko pavaduotojas Algirdas Monkevičius ir Liberalų ir centro sąjungos tarybos narys Jonas Čekuolis.
Pone Monkevičiau, gal dabar pabaigtumėte mintį dėl tuščios ir užimtos vietos. Jūs sakėte, kad reikia susėsti prie arbatos ir kalbėtis. Bet po to, kai Artūras Paulauskas pasiūlė Centro bloką, jis nuėjo kalbėtis ne su Romualdu Ozolu ar Artūru Zuoku, bet atsisuko į Darbo partiją. Štai kas nustebino. Kokį ryšį su centrizmu turi Darbo partija? 
A. M. Čia ir yra būtent tai, kad žiniasklaidoje ir visuomenės opinijoje atsiranda tik paviršinis efektas, o ne tai, kas yra daroma ir norima daryti. Artūras Paulauskas ir  mes ir frakcijos, ir prezidiumo posėdžiuose apie tai kalbėjom ne kartą. Mes jokiu būdu, jokiu būdu nepretenduojam į centrizmo idėją, į štai šitą ideologiją, į politinę nišą, kurią užima gerbiamas Romualdas Ozolas. Tačiau yra, kaip sakiau, žodis vidurys, centras, ir kalba būtent yra apie tai, kad politinio spektro vidury, centre esančios jėgos yra gana smulkios, jos vargiai peržengia penkių procentų barjerą, bet šiaip politiniame gyvenime jos yra reikalingos. Netgi dėl to, apie ką ir kalba gerbiamas Romualdas, – turėti tam tikrą pasaulėžiūrinį, ideologinį tapatumą ir pabandyti sąveikauti ir suvienyti pastangas, tapti netgi įtakinga politine jėga. Štai ta idėja yra.
Tarkim, dėl Darbo partijos. Artūras Paulauskas kritikuoja ir kritikavo suvažiavime Darbo partiją. Mes ir dabar manome, kad neatsiribojus nuo Viktoro Uspaskicho, Darbo partija neturi ateities, ir tai yra jos tragedija. Jie turi patys nuspręsti ir galvoti. Jeigu jie nori būti rimta politinė partija, jie irgi turi turėti ideologinį tapatumą. Šiandien mes jo nematom. Yra vienas kelias – sunaikinti, sugriauti Darbo partiją, – tai vienas iš būdų spręsti politines problemas. Arba galima pabandyti įtakoti, netgi pabandyti padėti ten esantiems žmonėms  – tarp jų yra žmonių, kurie to nori, – visgi įgyti tapatumą ir tarnauti Lietuvai. Konstruktyviai veikti ir Seime, ir politiniame gyvenime. Artūro Paulausko kvietimas ir buvo tik tokiam žingsniui, bet jokiu būdu nepretenduojant į centrizmą. Čia yra nesusikalbėjimas, o prie arbatos iš tikrųjų mes galėtume pasikalbėti ir, man atrodo, tokių konfūzų nebūtų.
A. A. Bet vis dėlto ar jums neatrodo, kad dabar, praėjus savaitei, šis Artūro Paulausko šūvis pro šalį, nes sekė griežtas Ozolo pareiškimas, kuriame sakoma, kad tai – politinė ir intelektinė vagystė, ir pasiūlymas...
A. M. Tenka tik apgailestauti, kad taip buvo suvokta. Bent jau aš sau išvadą padariau ir tikiuosi, kad verta ir kad mes rasim būdų, kaip ne žodžiais, o darbais pasikviesti gerbiamą Romualdą ir kitus panašiai mąstančius politikus pasikalbėti apie daug ką ir apie tai, kaip mums reikėtų bendradarbiauti.
A. A. Tai dabar, pone Ozolai, tonas švelninamas. Ar jūs matote kokią nors konstruktyvaus bendradarbiavimo galimybę?   
R. O. Čia ne tas klausimas. Visų pirma aš labai atsiprašau gerbiamo Monkevičiaus dėl to, ką dabar pasakysiu. Aš nenoriu pasakyti, kad man neįdomu su juo kalbėtis, tačiau šiandien, kiek žinau, čia turėjo sėdėti Artūras Paulauskas, buvo su juo kalbėta. Katinas Leopoldas kažkur dingo. Mano šiandieninis kalbėjimas reikštų, kad po kiekvieno sakinio aš turiu ponui Monkevičiui sakyti: perduokite tai Artūrui Paulauskui, nes jūs čia atstovaujate ir jam, o tai, ką aš pasakysiu apie jo elgesį, būtų nekorektiška sakyti Artūrui Paulauskui čia nedalyvaujant. Centro bloko kūrimo idėja yra visų pirma Artūro Paulausko elgesio klausimas. Kodėl aš iškėliau tą intelektualinės nuosavybės problemą? Jeigu mes kalbame apie modernią visuomenę, savo intelekto rezultatus turime vertinti visose srityse. Jeigu Artūras Paulauskas būtų korektiškas politikas ir nesiektų tik savo tikslų, pragmatinių valdžios tikslų, tai visų pirma jis būtų paskambinęs man ir pasakęs: pone Romualdai, yra subrendusi tokia mintis, ar jūs neprieštarausite, būdamas mūsų užblokuotas, ir netrukdysite mums kurti centro bloką tų partijų, kurios šiandien yra valdžioje ir daro poveikį visuomenei. Aš būčiau Artūrui Paulauskui atsakęs: na, centro bloko kurti jūs neturite teisės, bet liberaliųjų partijų arba centristinių partijų – o tai yra didelis skirtumas – arba vidurio partijų bloką – prašom! Tai jūsų reikalas, čia yra jūsų idėja, čia yra ne mano idėja. Aš atstovauju centro ideologijai, turiu Centro partiją, aš žinau, su kuo galiu bendradarbiauti ir kaip bendradarbiauti, ir tai darau ir darysiu. Aš visiškai pagrįstai Artūrą Paulauską esu pavadinęs nekorektiškai besielgiančiu žmogumi ir pasakęs, ką visa tai reiškia. Čia jau nebe ideologijos, čia politikos reikalai. Mūsų ideologijos pakankamai aiškios. Ir liberalų ideologija man pakankamai aiški: nors jie sako, kad pagrindinė vertybė yra asmuo ir jo laisvė, elgesys daryti ką nori...
J. Č. Laisvas elgesys su atsakomybe.
R. O. Palaukit! Netiesa!
J. Č. Nėra elgesio daryt ką nori. Baikit! 
R. O. Netgi jūsų filosofiniuose pozicijų pagrindimuose pastoviai yra – aš esu laisvas ir darau ką noriu. Ši pozicija, kuri yra praktinė liberalų pozicija, veda į juodžiausią diktatūrą.
J. Č. (kvatoja) Baikit! Ką jūs šnekat!
R. O. Paklausykite, pone Jonai! Jeigu aš noriu, kad mano laisvė būtų realizuota jūsų atžvilgiu, tai aš noriu, kad jūs man paklustumėte. Tai – vienintelė logika. Taip vedant iki galo, kas išeina? – kad tas liberalas, kuris galų gale pasiekia savęs realizavimo tobulybę, yra fiureris.
J. Č. (juokiasi) Bravo! Bravo!
A. A. Oho! Čia gražu!
R. O. Atsiminkite, vieną dalyką: ne veltui šiandien egzistuoja mintis, kad šitame chaose, kuris praktikuoja liberalizmo ideologiją kaip kažkokią ne amorfišką, o reguliuojamą liberalizmo sklaidą, galima apibūdinti kaip šiuolaikinį finansinį bolševizmą, šiuolaikinį komunizmą.
J. Č. (juokiasi) Siaubas!
A. A. Jonai, jūs esate liberalai, bet, žiūrėkit, toks įspūdis, kad centrizmas pavadinime jums reikalingas tam, kad užimtumėt tam tikrą teritoriją, kurioje kol kas jūs nieko nesiruošiate veikti.
R. O. Negali veikti.
A. A. Arba nenori veikti. Gal nenori.
J. Č. Pasirodo, neleidžia,  gal ir norėtume, bet negalima (kvatojasi). Aš tiek prisiklausiau, kad nebežinau, ką ir daryti.
A. A. Atsakyti.
J. Č. Be juokų, rimtai, pone Ozolai, jūs esate labai simpatingas disputantas, bet jūsų ideologinių insinuacijų šiandieną nėra laiko liesti, nors jos yra labai žavingos.
R. O. Neverta. Neverta, nes iš tiesų jūs neturėsite kontrargumentų.
A. A. O vis dėlto pabandykite kokį vieną kitą pasakyti.
J. Č. Ne, net nesiruošiu ir palikime tai...
R. O. Prie arbatos, ar ne?
J. Č. Ne, ne, ne, palikime tai, kaip sakoma, kalbančiojo sąžinei. Šiaip yra netikęs dalykas bet kokiu atveju bet kurią ideologiją, išskyrus fašistines arba diktatūrines, vertinti tokiu principu, kad jos nuveda į diktatūras ir dėl to jos yra ydingos ir žalingos. Čia yra principinis požiūris, tad aš nenorėčiau sutikti ir prašyčiau tokio požiūrio nevartoti. Tai yra ideologija, kuriai yra pora šimtų, trys šimtai metų, ir per eiles kartų ir per eiles valstybių, per eiles sprendimų ji parodė savo gyvybingumą. Tad kalbėti apie jos iškrypimą, apie jos amoralumą, kaip jūs bandėte pasakyti yra iš principo neteisinga. Aš prašau daugiau šito nedaryti.
A. A. Pone Ozolai, bet mes dabar nekritikuojame liberalizmo, netgi ne ta tema.
R. O. Ne, ne, aš labai džiaugiuosi, kad Jonas taip pat kaip ir aš, tiki savo idėjomis. Tai yra didelė vertybė, apie tai mes ir šnekėjome. Bet pats svarbiausias dalykas yra tas, kad, deja, šiandieninis liberalizmas visa tai rodo praktikoje.
J. Č. Nieko panašaus.
R. O. Ne aš kalbu, faktai kalba. Globalizacija – tai yra pasaulio liberalizacija, totalinė pasaulio liberalizacija.
J. Č. O jūs bijot globalizacijos?
R. O. Aš jos nepriimu iš principo, nes tai yra pasaulio unikalumo, apie kurį jūs šnekate, taip pat ir individo atžvilgiu, naikinimo metodas.
A. A. Gerai, bet mes priversti grįžti į Lietuvą. Pone Jonai, ar jūsų vienaip ar kitaip neužgavo Artūro Paulausko siūlymas kurti centro bloką? Ar jūs jaučiate, kad jūs irgi esate centre, kad jūs esate centristai, kad vienaip ar kitaip tai pavadinimo daliai, kurioje liberalų yra ir centro, turite atstovauti?
J. Č. Mes partijoje neturėjome jokios diskusijos šiuo klausimu, ir tai yra geriausias atsakymas. Mūsų neužgavo, tegul kuria centristų bloką, jeigu jiems patinka, ir Dieve padėk.
A. A. Jūs pripažįstate, kad esate liberalai, o centras jums yra priedėlis, politinis palikimas, kuris liko, kai susijungė trys partijos?
J. Č. Geras klausimas, bet jeigu paskaitytumėt mūsų partijos programą arba susijungimo programines nuostatas, jūs akivaizdžiai pamatytumėt liberalią poziciją. Ji yra švelnesnė ir ne tokia radikali kaip buvusios Liberalų sąjungos – čia ir yra susijungimo pasekmė, – bet esminės nuostatos išliko. Į ką norėjau sureaguoti, kas buvo pasakyta – būtent dėl Naujosios sąjungos ir darbiečių prasidėjusių pokalbių, apie kuriuos ne tiek daug žinoma ir stengiamasi išsisukinėti ir nepasakyti, apie ką kalbama. Pone Monkevičiau, perduokit savo vadui, jeigu bus proga, arba pats pagalvokit apie tai – neik su velniu obuoliauti. Žinot ką, neikit su velniu obuoliauti!
A. A. Tai yra su Darbo partija?
J. Č. Atskirai paėmus darbiečiai yra nuostabūs žmonės, protingi ir t. t. Bet žinot, na, pasakysiu savo mintį. Mano nuomone, politikos veikimo lauke neturi būti vietos tokioms partijoms, kaip Darbo partija. Ir ne Uspaskicho čia klausimas, visiškai ne. Paskaitykit internete jų programinius principus. Jie patys skelbiasi, ir aš labai tikėjausi, kad jų neseniai buvęs suvažiavimas tai pakeis. Deja, nepakeitė. Taigi, jie ir toliau patys skelbiasi, juodu ant balto parašyta – citata iš atminties – mes esame partija be ideologijos, mes esame specialistų komanda. Atseit. Taip neturi būti, partija privalo turėti ideologiją, priešingu atveju visas supratimas apie demokratiją, apie partinį gyvenimą žlunga.
A. A. Specialistų komanda jau parodė su savo skaičiais, ką gali.
J. Č. Ir apie specialistus, vienas sakinukas. Vienas specialistas sako – einam į kairę, kitas sako – einam į dešinę. Abu yra apsiskaitę, abu yra paradoksaliai teisūs ir kažkas turi priimti sprendimą. Politikai turi priimti sprendimą, o kaip jį priimsi, kada neturi pažiūrų, neturi ideologijos. Tad neikit su velniu obuoliauti.
A. A. Neikit. Pertrauka.

Audrys Antanaitis ir pokalbių bei ginčų laida „Raktas“. Šiandien kalbame apie tai, kas slypi po pasiūlymu kurti Centro bloką, kas iš tikrųjų slypi ir kas gali jį kurti šiandien Lietuvoje. Laidoje dalyvauja Lietuvos centro partijos pirmininkas Romualdas Ozolas, Naujosios sąjungos (socialliberalų) pirmininko pavaduotojas Algirdas Monkevičius ir Liberalų ir centro sąjungos tarybos narys Jonas Čekuolis.
Pone Monkevičiau, Jonas Čekuolis patarė jums neiti su velniu obuoliauti, t. y. jeigu eisite su Darbo partija, nieko gero nebus, nes ten jis neįžvelgia jokios ideologijos apskritai. Aš irgi sakiau, kad man ideologija asocijuojasi tik su tais skaičiais – 11 ir 111, o daugiau kol kas aš irgi nematau to grūdo. Bet vis dėlto tada su kuo jūs įsivaizduojate galį kurti šitą bloką?
A. M. Iš tikrųjų, patarlė labai taikli. Bet pirmiausia gal ir patiems liberalcentristams reikėtų pabandyti save matant gerai pagalvoti, ar tas priežodis ir patiems negalėtų būti taikomas, kuomet kalbam apie netgi Prezidento išreikštas abejones dėl lyderio problematikos. Aš sutinku, kad partija neturi būti tapatinama su lyderiu, bet tas pats turi galioti visoms partijoms. Iš tikrųjų lyderis yra labai svarbus, jis yra veidrodis, jis yra labai įtakinga figūra, daug ką nulemianti. Štai todėl neatsitiktinai, kuomet pati Darbo partija pripažįsta, kad ji yra partija be ideologijos, labai svarbu mums visiems ir ypatingai politikams atsakyti į klausimą, ar, matydami to neigiamo populizmo pasekmes Lietuvoje ir galimas naujo populizmo bangas, mes nekartojam tų pačių klaidų. Ar vėlgi tą pačią politinę jėgą, kuri šiandien bene didžiausia ir yra įtakingiausia Seime, nors ji ir trupa po truputį, tikslinga toliau spausti, paverčiant ją politiniu ežiu, netgi tuos žmones, kurie yra pakankamai konstruktyvūs ir kaip matom profesionalūs, kurie netgi kalbantis suvokia, kad reikia to tapatumo ir reikia ideologijos, reikia keisti tą partiją. Buvo netgi kalbama apie tai suvažiavime, bet silpnai. Tenka apgailestauti, kad tas posūkis neįvyko. Mes tikėjomės, kad jis bus ir, skirtingai nuo kitų, kurie norėjo griauti tą partiją, bandėm padėti, bandėm įtakoti, kalbėtis su žmonėm, kad jie suvoktų, apie ką mes šiandien ir kalbam, kad visgi būtina tam tikra ideologija, tam tikras tapatumas. Dar šiandien turim viltį, nors ta viltis jau labai nedidelė, nes po tų įvykių, kuomet matom, kad jau šiandien ir dėl Uspaskicho yra prokuratūros tam tikri sprendimai, nepakanka ryžto, nepakanka valios ir tos vilties daug nėra. Bet visgi manom, kad siekiant išvengti spekuliacijų, politinio populizmo bangų, naudingiau padėti jai tapti konstruktyvia, versti tą politinę jėgą atsitiesti ir tapti visateise politinio žaidimo dalyve. Bet pabrėžiu, mes norėtumėm ne primesti, o pasiūlyti jiems socialliberalizmo kelią, t. y. vėlgi šiek tiek kitoks, negu centristinis, požiūris, nors kai kurie elementai ir sutampa. Derinti jau ne tautinio tapatumo pagrindu, kaip yra apibrėžtas centrizmas, o klasikinės ideologijos kraštutinumų suderinamumo požiūriu. Asmenybės ir bendruomenės problematiką bandyti suvokti taip, kad tobulėk pats, o tobulėjimą dovanok bendruomenei ir valstybei. Valstybės instrumentai čia labai svarbūs. Jeigu mes su Darbo partija galėtumėm kalbėti apie tai, kad štai centre esančios partijos bando rasti tokį kelią, kaip kompromisų, taikaus sprendimų  paieškos kelią išvengiant kraštutinumų ir garantuojant valstybei didesnį stabilumą, tuo keliu eidami mes galėtume bandyti kalbėtis su visais partneriais, kurie yra ideologinio spektro vidury.
A. A. Galbūt. Pone Monkevičiau, jūs labai pavojingus dalykus kalbat, nes jūs kaip ir pripažįstat, kad byrančią Darbo partiją ir jos frakciją Seime jūs bandote reanimuoti, jūs bandote išsaugoti. Juk jeigu ji byra, logiška...
A. M.  Kaip konstruktyvią... Ne, aš manau, kad ne išsaugoti, jūs visgi bandot ją įsivaizduot... Aš iš karto pasakau: jeigu ji elgiasi destruktyviai, nesikeičia, ji pati nyks, pati sau pasirašys nuosprendį. Bet mes turim viltį, kad ji gali keistis. 
A. A. Dabar, po suvažiavimo?
A. M. Na, aš sakiau, kad vilties labai nedaug, nes to posūkio, kurio tikėjomės, neįvyko. Ką suvažiavime pasakė Gedvilas, atitiko mūsų lūkesčius, bet jis turėjo tik 10 nuošimčių palaikymą tame suvažiavime. Taigi, vilties labai nedaug, aš tai pabrėžiu. Bet mūsų pastangos yra ne blogos, o ta linkme veikti verta buvo bandyti ir stengtis. Aš negaliu atsakyti už visus mūsų politikus pragmatikus, bet mūsų vadovybėj po ilgų svarstymų mes tokią strategiją buvom apsibrėžę, ar griauti Darbo partiją, ar jai padėti.
A. A. Tuomet nusprendėt padėti.
A. M. Tuo metu taip.
J. Č. O kokia geriausia pagalba būtų – sugriūti?
A. A. Pagalba – čia kitas kelias. Bet vis dėlto pone Monkevičiau, ar galime mes šiandien sakyti, kad jūsų partija atsisako vilčių bendradarbiauti su Darbo partija, matydama ją tokią, kokia ji yra? Jeigu, pavyzdžiui, mes žinioms galėtume pateikti pranešimą, ar galėtume taip sakyti, kad jūs praradote viltis su Darbo partija būti viename bloke?   
A. M. Aš norėčiau pamatyti tai, apie ką Kęstutis Daukšys neseniai yra pasakęs: nespręskit iš to, kas buvo deklaruota, pasakyta, bet stebėkit mūsų darbus. Man norėtųsi pamatyti pokyčius, apie kuriuos mes kalbam. Vilties tikrai yra nedaug, bet štai netgi iki sesijos, kuri prasidės netrukus, ar jai prasidėjus, kokia bus elgsena, kokie bus sprendimai, kokie bus konkretūs žingsniai. Labai svarbus yra santykis su Uspaskichu. Jeigu nebus valios atsiriboti ir įvertinti visą lyderio problematiką, aš asmeniškai kaip Naujosios sąjungos atstovas matau, kad mums neįmanoma bendradarbiauti, jeigu partija nesikeičia.
A. A. O, tą ir norėjau išgirsti. Pone Ozolai.
R. O. Aš labai norėčiau pagelbėti ponui Monkevičiui, kadangi jis, žinoma, negali pasakyti to, kas turi būti pasakyta šia proga.
A. A. O kas gali būti pasakyta dar daugiau?
R. O. Turi būti pasakyta labai aiškiai, kad Paulauskas, stengdamasis, gauti sau eilinės politinės naudos, įstūmė savo partiją į pelkę.
J. Č. Teisingai. Ne pirmą kartą.
R. O. Taip, ne pirmą kartą. Tarp kitko, Artūro Paulausko elgesys su partija yra neleistinas. Ir su kitomis partijomis taip pat neleistinas. Atsiprašau, kad aš vėl priverstas kalbėti už jo akių, būčiau mielai jam pasakęs į akis. Jis išdavė Rolandą Paksą, kada buvo Naujojoj politikoj, ir labai bjauriai, jis išdavė socialdemokratus, kada praėjo į Seimą, dabar jis išdavė konservatorius, Kubilius dejuoja, kad galutinai palaidota vaivorykštinė koalicija kaip idėja, kaip vertybė. Iš tiesų, kada nori naudos, Paulauskas išduoda visus, savo partiją – taip pat. Man atrodo, kad čia ir yra pagrindinė problema. Nelįskite jūs į šituos abejotinus bendradarbiavimus. Čia mano toks geranoriškas – jeigu ten esama žmonių, kurie dar tiki idėjomis – patarimas: iš tiesų, gryninkite tai, ką galite išgryninti kaip, sakysime, kairiojo tipo vidurio partijos elgseną, kuri rūpinasi žmonėmis konkrečiai šitoje situacijoje, visais žmonėmis, ne kokia nors grupele. Tai vienintelis kelias, kuris skirtų nuo socialdemokratų ir nereikalautų jums susijungti, nes pagal ideologiją jūs tiesiog esate pritapę prie jų, tik tokia neįvardyta grupe. Kas dabar šiandien yra Darbo partija? Netgi Seime? Vakar Virgis Valentinavičius „Spaudos klube“ pasakė labai teisingai. Negalima tvirtinti apie visus, kad jų mandatai yra pirkti, bet ta finansavimo tvarka, kuri dabar ryškėja kaip visuotinė, gali inkriminuoti tai, kad Darbo partijos frakcija arba didžioji jos dalis yra nelegali. Tai yra Valentinavičiaus terminas, kuris man atrodo labai charakteringas ir labai tikslus.
A. A. Gerai, gal dabar taip padarykime: Jonas Čekuolis ir paskui jūs, pone Algirdai, atsakysite į abi replikas, nes abudu jus kritikuos, ne tik ponas Ozolas.  
J. Č. Taip, Audry, jūs esate teisus. Tikrai, galima tik pasikartoti ir socialliberalams pasiūlyti priminti, kad jie yra Liberalų internacionalo nariai, ir vargu bau ar reikia kankintis dar kažką formuojant ir nauja kuriant. Grįžkit prie savo šaknų pagaliau. Grubiai gal skamba, bet tegu taip būna. Ir nežiūrėkim į Darbo partiją arba į jos perspektyvas jos vadovybės santykyje su Uspaskichu. Žiniasklaida įsikalė, visą laiką skamba Uspaskichas. Žiūriu, ir politikai įsikalė. Tai yra elementariausia politikos varnalėša, nieko daugiau. Prisikabino ir kabo varnalėša. Ar jis bus, ar jo nebus – jokio skirtumo. Kol partija nepakeis savo požiūrio į pažiūras, kol partija nepasakys, kad mes pagaliau esam, turim ideologiją, sakom – norėjom, kad darbiečiai keistųsi suvažiavime – teisingai, labai teisingai, tikrai norėjosi. O jei staiga jie būtų paskelbę – mes esam tautininkai arba mes esam konservatoriai, o gal mes esam socialistai, o gal komunistai. Bet kas galėjo paskelbti, nes yra elementariausias valdžios ėmimo ir otkato darymo uabas, ne daugiau.
A. A. Bet jie pasakė – nesikeičiam visai.
J. Č. Apgailestauju dėl to.
R. O. Aš labai norėčiau, kad mes baigtume apie Darbo partiją, nes tai yra klampynė, nebeklampokime.
J. Č. Teisingai.
R. O. Man atrodo, kalbant apie Darbo partiją labai svarbus štai koks dalykas: ji nėra niekas. Po Darbo partijos tokių partijų nebebus įmanoma kurti. Tai yra labai svarbus mūsų politinės raidos proceso faktas, nes kol kas žmonės dėjo viltis, kad ateis visiškai savarankiški, galintys veikti neįsipareigoję žmonės, specialistai ir t. t., ir galės padaryti tvarką. Nieko negalėjo padaryti tvarkos ir negalės padaryti tos tvarkos, nes jie neturi krypties, neturi ašies, apie kurią galėtų sukti tą tvarką, identifikuoti su visuomene ar bent jau su labai stambia jos grupe. Po šito ateis partijos, kurios turės vertybinę orientaciją. Žmonės jau šito nori, ir aš manau, kad tai labai gerai. Ir jeigu dar šitas Seimas iki pasileidimo arba iki kadencijos pabaigos sugebėtų sutvarkyti partijų finansavimo reikalą taip, kad naujosios partijos, tokios kaip mūsų, neįklimptumėm į verslo kišenes, o būtumėm iš valstybės savo minimaliems poreikiams realizuoti finansuojami, tai mes galų gale turėtumėm galimybę pasakyti: išlipome iš politinės smegduobės, išsikabarojome pamažu į kitą krantą ir dabar jau einame lygia pieva.
A. A. Pone Monkevičiau, man dabar galvoj įkyriai ėmė skambėti ta frazė, kad palikime mirusiems laidoti savo mirusius ir tikrai nebekalbėkim tada apie kitus. Jonas Čekuolis sako: jūs esate Liberalų internacionalo nariai, lyg ir pakvietė jus su jais blokuotis, su liberalcentristais, žinoma, jeigu neliktų tos uodegos – centro, kaip sako Romualdas Ozolas. Iš viso, dabar yra tokia klampynė, kad nesuprasi, kas su kuo ir prieš ką. Dėl to ir sakau, kad labai svarbu tuos santykius pasvarstyti. Ar neatrodo, kad Artūro Paulausko pasiūlymas nebuvo labai konstruktyvus, bet iškėlė vieną bėdą – nežinome, kas esame?
A. M. Jis apie tai ir kalbėjo. Tai ir yra esminė, ko gero, problema. Tik gaila, kad mes patys sukuriam spekuliacijų ir bandom panaudoti iš savo kampo bet kokį įvykį, bet kokį faktą. Aš pats buvau liudininkas ir buvau vyriausybės narys, kuomet teko išsiskirti su liberalais, ir turėčiau pasakyti, kad šiandien jie ir patys turbūt pripažįsta, kad Paulauskas nebuvo pagrindinis kaltininkas. Buvo visai kiti santykiai. Aš puikiai žinau, kad tą vakarą mes dar kalbėjomės, kaip toliau būtų galima dirbti, ir tikrai čia ne Artūro Paulausko ir Rolando Paso buvo sprendimas... Vėlgi lygiai kaip bendram sąraše – būkim teisingi – proporcija buvo sustatyta 2,5 su 1, bet mūsų santykis išėjo geresnis – 2 su 1, mūsų lyderiai sąraše buvo reitinguojami kur kas geriau negu socialdemokratai. Todėl tas sakymas, kad socialdemokratų garvežys išvežė – atvirkščiai, socialliberalų garvežys patempė visą sąrašą. Toliau, jeigu kalbėti, kad Artūras Paulauskas dabar lyg tai išmestas iš posto, tai vėlgi aš buvau liudininkas, kai mes sprendėm tą klausimą: buvo pasiūlyta vykdyti ultimatyvų Uspaskicho reikalavimą – dalyvauti kaltinant Prezidentą. Iš socdemų pusės vėlgi buvo reikalavimai. Jeigu mes būtumėm patenkinę tuos reikalavimus, Paulauskas ir šiandien būtų poste ir gal net nebūtų tos krizės, kurią šiandien turim. Tada Paulauskas sąmoningai pasirinko štai tą kelią, šiandien jis savotiška auka. Jis neatsitiktinai labai daužomas, nes ta idėja, man regis, kelia labai daug kam daug pavojų. Aš sutinku, kad klaidų yra ir dar kažko, bet man atrodo, kad reikia įžvelgti esminį dalyką: reikia to tapatumo, ir mes būdami iš tikrųjų liberalai, socialliberalai, bandom suderinti tą esminę problemą, kaip tai, ką liberalai nori padaryti atsakinga, laisvę žmogui suteikti, mes bandom dar įjungti ir bendruomenę, apie ką kalba Romualdas Ozolas, tą bendruomenę, kurioj mes gyvenam, valstybės instrumentus. Ir mūsų ideologija čia daug kur padeda rasti, kaip taikiu būdu, kompromiso būdu suderinti kraštutines pozicijas.
A. A. Galbūt. Laikas visai baigiasi, per likusias 30 sekundžių bandau suvokti, kas toliau? Pone Ozolai, šitas pasiūlymas palaidotas, ar dar kažkur kažkas turi vykti?
R. O. Aš taip sakyčiau: atsikvošėkime, neskubėkime ir elkimės taip, kad negalėtume būti apkaltinti bent jau politiniu nesąžiningumu. Tai yra kiekvieno mūsų valioje. Aš manau, kad svarbiausia yra ištverti šitą krizę, nepadaryti dar didesnių klaidų. O nepadaryti dar didesnių klaidų galima tiktai kalbantis su savo sąžine.
A. A. Ar jūs kviečiate dabar eterio bangom Paulauską jums paskambinti?
R. O. Aš tikėjausi su juo kalbėtis čia.
A. A. Jūs tikėjotės kalbėtis. Laikas dar nesibaigė.
R. O. Dar nesibaigė.
A. A. Jonai, jeigu 20 sekundžių, tai dar galima, tik labai trumpai.
J. Č. Centristinių partijų jungimasis yra pačių centristinių partijų reikalas, bet kuo čia dėta Darbo partija, nesuprantu, ir kuo čia dėta Naujoji sąjunga, irgi visiškai nesuprantu.
A. A. Ką gi, dėl Darbo partijos mes nusprendėme, ir Algirdas Monkevičius pasakė: jeigu jie nesikeis, tegul eina savo keliais. O dėl to, dėl ko ir paklausiau Romualdo Ozolo, laikas dar nesibaigė. Susėskite, susiskambinkite – gal kas nors pavyks.
R. O. Sėsti nebūtina, būtina gyventi sąžiningai.

A. A. Puiku. Dėl to tada ir tarkimės. Ačiū už šitą pokalbį, sėkmės jums, sudie.   

 


 

 

NUOMONĖ

 

Vienas lauke – ne karys, sakoma.
Netiesa. Karys. Jei jis kovoja. Ir nebūtinai – su ginklu rankoje.
Nelabai seniai „Lietuvos žinos“ paskelbė dramatišką informaciją apie Lietuvos piliečio žūtį Novgorodo srityje pakeliui į Sankt Peterburgą. Tolimųjų reisų vairuotojas vilnietis Jurijus Petrovskis, vakarieniaudamas kavinėje su savo porininku, maskviečiu firmos apsaugininku Aleksejum Šukalo, atsisakė pakelti tostą už rusų armiją, pavadindamas ją okupacine. Ginkluotas apsaugininkas šovė į vairuotoją, o paskui spardė ir kitaip niokojo merdėjantį žmogų. Teisme paaiškėjo, kad maskvietis seniai kalbėjo užmušiąs bent vieną lietuvį. Neapykantos laipsnį rodo tas faktas, kad milicijos surakintas jis laižė savo rankas ir džiūgavo nors kartą atsigersiąs prakeikto lietuvio kraujo. Jurijus Petrovskis, matyt, žinojo apsaugininko pažiūras, nes iš Maskvos kartu su juo jau buvo nuvažiavęs apie 500 kilometrų, tačiau pasakė, ką galvoja, ir patvirtino tai veiksmu.
Ar tai ne žūtis kovoje?
Dar nesibaigė Lietuvos diplomato Vytauto Pociūno žuvimo Baltarusijoje, Bresto mieste, aplinkybių tyrimas, jau nuo pat pradžių primenąs pėdsakų naikinimą, palydimas pasakų darželinukams, kurios vadinamos oficialiaisiais Minsko pranešimais. Girdėjom tokių ne kartą, kai reikėjo aiškinti pačių baltarusių opozicionierių ir laisvosios spaudos atstovų „dingimo be žinios“ aplinkybes. Jau vien tas faktas, kad Vytautas Pociūnas viešbutyje – ir bare, ir kambaryje – buvo ne vienas, nubraukia visas insinuacijas ir spekuliacijas. Nežinia, ar kas nors Lietuvoje tiki Minsko kliedesiais, tačiau jie žeidžia velionio atminimą, ir Lietuvos valstybės visų lygių pareigūnų nepajudinama priedermė yra jį apginti. Žuvusiojo savo tarnybos poste. Dėl Lietuvos.
Vytautas Pociūnas palaidotas su valstybine pagarba. Tačiau pasigirsta kalbelių, kad mes, Lietuvos valstybė, neturime teisės kištis į Baltarusijos teisėsaugos reikalus. O daryti poveikį Baltarusijos valstybei – taipogi? Pavyzdžiui, atšaukti mūsų ambasadorių ilgalaikėms konsultacijoms? Ne mano reikalas spręsti, kas būtų priimtina Užsienio reikalų ministerijai, kuri, kaip žinia, veikia ranka rankon su Prezidentu. Tačiau ko aš kaip pilietis norėčiau tikėtis jau šiandien – tai Prezidento dekreto dėl Vytauto Pociūno apdovanojimo aukščiausiu Lietuvos koviniu ordinu. Minske tai būtų labai gerai suprasta.
Prieš daugelį metų Gruzijoje, Tbilisyje, žuvo jaunas jaunos Lietuvos diplomatas Antanas Nesavas, ambicingas vyras ir perspektyvus filosofas. Ar visai aiškios ir jo žuvimo aplinkybės?
Kai mąstau apie vilnietį Jurijų Petrovskį, Lietuvos rusą ar gal baltarusį (kilmės jis iš Gudijos), su tikru susijaudinimu galvoju: kokie pokyčiai per tuos Nepriklausomybės metus turėjo įvykti Lietuvos kitataučių piliečių sąmonėje, kad jie, gindami Lietuvą, žūtų už ją netgi taikos dienomis!
Ką jiems šitaip pasiaukojus begali valstybė?
Tik pripažinti tai kaip aukščiausią pilietinę vertybę. Vienas iš vertingiausių tokio pripažinimo ženklų – kovinis ordinas. 

 


2006.08.29

Romualdas Ozolas


NUOMONĖ

 

Na štai: nesubyrėjo Darbo partijos kolosas. Taip, bus klibinamas ir dar byrės, bet dabar – tvarka. Nors pirmininkaus ne V. Uspaskicho proteguota L. Graužinienė, bet – svarbiausia – prie vairo neprileistas pernelyg daug savarankiškumo rodęs V. Gedvilas, o K. Daukšys bus „kaip tik tai, ko reikia“. Visais požiūriais. Taip pat ir A. Paulausko, vienintelio iš partijų vadovų dalyvavusio darbiečių suvažiavime.
Neveltui A. Paulauskas kaito tame DP suvažiavime: jis buvo vienintelė jo viltis. Tiesa, balsavimo rezultatams įtakos padaryti Seimo ekspirmininkas negalėjo, bet užtat daug ką savo buvimu pasakė apie save: ir kad nepyksta už darbiečių smūgį žemiau juostos Seime per balsavimą dėl pasitikėjimo juo kaip Seimo pirmininku, ir kad Darbo partiją, ir visų pirma Darbo partiją laiko perspektyvos partija, ir kad jis, Artūras Paulauskas, yra toliausiai tą perspektyvą įžvelgiantis.
Pasakė, tik vargu bau kas tuo labai patikėjo. Niekam ne paslaptis, kad nebuvo dar atvejo, kad Artūras Paulauskas neatsilygintų savo skriaudėjams, galimybei esant ir su kaupu. Ir kad Darbo partija taip jau išsprendė savo problemas, jog gali būti išbraukta iš lūžinėjančiųjų partijų sąrašo. Ir kad socialliberalų lyderis yra toks įžvalgus, jog gali matyti kelią į ateitį ir juo sėkmingai vairuoti „trečiosios jėgos“ sąstatą. Priešingu atveju ar nedraugams suteiktų galimybę save vadinti vadovu be partijos. Dabar jau nebeaišku, ir kieno vadovu.
Atrodo, tai aišku ir pačiam Artūrui Paulauskui. Kitaip – argi jis imtų viešai nusirenginėti, kad susideginimas būtų mažiau skausmingas? Juk kas gi, jei ne vieša politinė savižudybė yra siūlymas bendradarbiauti partijai, kurią tu vakar kaltinai galint daryti antivalstybinius veiksmus? Senas triukas kolektyvinį subjektą teisinti suskaldant jį į asmenis, kurių tik dalis gali būti kalta, čia nieko nekeičia: Darbo partija ta pati, su tomis pačiomis problemomis, to paties buvusio vadovo iš užsienio (emigracijos? tremties?) kontroliuojama. Rinktis ją partnere, kol tos problemos neišspręstos – tai gerokai supanašėti, jeigu ne susitapatinti su ja. Tad viena iš dviejų: arba padėtis Naujojoje sąjungoje tokia katastrofiška (ką iš dalies rodytų ir Blinkevičiūtės išėjimas pas socialdemokratus), kad skęstant galima bandyti griebtis ir už skustuvo; arba partijos taip panašios, kad siūlymas suartėti yra viso labo siūlymas nusiimti kaukes. Net jeigu socialliberalų padėtis iki šiolei ir nebuvo kraštutinai katastrofiška, tai siūlymas kurti centro partijų bloką Naujosios sąjungos ir Darbo partijos aljanso pagrindu pats yra katastrofa: tai Naujosios sąjungos kapituliacijos siūlymas. Partijos narius perduodant arba Darbo, arba kitoms partijoms, pačiam su grupe draugų per bloko sąrašą vėl ateinant į Seimą ir laikytis valdžioje kontroliuojant tas ar kitas teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijas, kuriose jau įtvirtinti „saviškiai“. Tai – sena Artūro Paulausko taktika ir savo, ir kitų partijų, ir viso Lietuvos politinio ir valstybinio gyvenimo atžvilgiu.
Tačiau kuo čia dėtas Centras? Su dešine ar su kaire savęs netapatinančios „vidurio“ partijos savaime nėra centristinės partijos, jeigu jų ideologija nepabrėžia, kad svarbiausia joms – savo žemėje iš savo darbo savo tautos galias kurianti politika. Kur, kada ir kaip šitai buvo akcentuota Naujosios sąjungos ar Darbo partijos programose?
Politikoje rizika būtina. Tačiau ir rizikuoti būtina rimtai – tam tikruose rėmuose. Kitaip rizika tampa avantiūra.

 

2006.08.28

Romuadlas Ozolas

 


 

KOKIE MŪSŲ TIKRIEJI TIKSLAI?

 

Ką iš tiesų sako tie, kurie teigia, kad Lietuvos tikslas po išsivadavimo 1990-aisiais  buvęs NATO ir ES, t. y. integracija į euroatlantines struktūras? Dabar – įsitvirtinimas ir sustiprėjimas.
Nebūtina galvinėti (= blūdinėti). Pasiimkim žodyną. Integracija – tai dalių jungimasis į vieną visumą, bendros politikos vykdymas, internacionalizacija, (kalbų) suartėjimas iki susiliejimo. Tai ar mūsų tikslas toks ir buvo – susiliejimas?! Vos išsivadavus?
Ar tikslas gali būti susinaikinimas? Tikslas gali būti sunaikinimas, o ne susinaikinimas. Jeigu kas pritaria susinaikinimui – yra savižudis, o kas pritaria sunaikinimui, yra išdavikas! Ar kalbantieji apie Europos Sąjungą kaip  europinę integraciją nesuvokia kalbą kaip išdavikai? Tai gal laikas būtų atsipeikėti?!
Tai pirma, ką turėtume sau pasakyti. Antra būtų štai kas. Na, įstojome mes ir į NATO, ir į ES. Ar tai mūsų laimė, ar nelaimė – pasakys mūsų vaikai. Patys mes turim suvokti, kad tuo žingsniu siekėm geriau gyventi, o ne geriau mirti. Tai galbūt apsidairykim, ką su mumis daro tos sąjungos ir ką patys su savim darom? Ką jau turim ir ko norim. Ar tikrai gyvenam?
Štai čia ir prasideda problemos, kurių svarbiausia tokia: ar turėsim drąsos pripažinti europeizacijos sąlygų sukurtą realybę, bent jau atskirus jos faktus? Pirmas ir svarbiausias: mūsų gyvenimas komercializuotas, o gyvenimo būdas – vartotojiškas. Antras: vyresnioji karta sparčiai išmiršta, vidurinioji – išsižudo, o jauni ir darbingi žmonės emigruoja. Trečias: didžiausią turtą ir svarbiausias pozicijas Lietuvoje jau turi svetimšaliai. Tai ne faktai? Ar tai dar galima kaip nors nutylėti ir pateisinti?
Du tikrai aiškūs strateginiai tikslai kyla šiandien lietuvių tautai: išsaugoti savo žemę kaip Lietuvos teritoriją ir išlaikyti nenumirusią savo tautą. Nepadarysim to – nebus išvis apie ką kalbėti. Daugybė tautų Žemėj nė nemano mirti, visomis jėgomis kovoja už gyvenimą. Mes jau nebegalim, nebepajėgiam? 
Bet vos tik kas prabyla apie tikruosius šių dienų tikslus, prasideda jų naikinimas. Visų pirma – mūsų viešajame mąstyme. Populiariausias klausimas toks: o kodėl tai lietuvių tikslas? Tarsi Lietuvoj negyventų lenkai, rusai, žydai, jau ir kinai? Tad kodėl tai neturėtų būti Lietuvos tautos tikslas? Kitas klausimas toks: o kaip tu paskatinsi gimstamumą? Ir t. t.
Žodžiu, demagogijai – nearti dirvonai.
Už Lietuvą, už Lietuvos valstybę visų pirma atsakingi lietuviai. Nes už Rusiją atsakingi rusai, o už Vokietiją – vokiečiai, už Lenkiją – lenkai. Mūsų gudručiai bijo kelti tautos atsakomybės už savo likimą klausimą, net atsakomybės kaip tokios klausimą, teigdami, kad kolektyvinės atsakomybės nėra, yra tik asmeninė. Kodėl tąsyk fašistinę kariuomenę ar bolševikinę armiją laikom okupacinėmis ir nusikalstamomis?
Taip, mintis, idėja gimsta kokioje nors vienoje galvoje. Tačiau ji ten galėtų ir numirti, jeigu jos nepriimtų kitos galvos, neįgyvendintų kitos rankos. Iš tokių pavienių atsakomybių ir kuriasi bendroji atsakomybė. Tauta atsakinga už savo likimą, jeigu ji kieno nors melą priima kaip tiesą. O per mūsų galvoti nenorinčias smegenis pakertama mūsų valia veikti, ir mes ir nebenorim, ir nebemokam atsakingai gyventi nei skyrium, nei kartu.
Sako: taigi visos Europos tautos gyvena taip pat – ir vartotojiškai, ir emigruodamos, ir išmirdamos. Eina į Europos saulėlydį.
Bet po jo saulė virš Europos ir vėl patekės. Eidami savo naktin, kam ruošiam savo žemę? Musulmonams?
O lenkai diskutuoja, ar turėto darbo atsisakančioms ir vaiko auginti išeinančioms moterims nemokėti atlyginimo kaip už valstybinę tarnybą? Ko gero, sutars. Jie visada žiūrėjo ir matė šiek tiek tolėliau.

 

2006.08.28

Romualdas Ozolas


 

NUOMONĖ

 

            Rugpjūčio pradžioje Vilniuje įvyko Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XII Seimas. Jis praėjo beveik nepastebėtas, faktiškai nepalietęs mūsų visuomenės sąmonės, nors proga savo padėties apmąstymams buvo tikrai gera – aprobuota „Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vizija ir misija“, suformulavusi po pasaulį sklindančių lietuvių santykių su savo tauta ir valstybe ideologinius principus. 19 rezoliucijų juos išskleidė politiškai.
Dokumentų visuma susiejo okupacijos metų politinę emigraciją su nepriklausomybės metų ekonomine emigracija, nors šiandieninių emigrantų problemų sprendimo konkrečių siūlymų buvo galima tikėtis daugiau. Tuo labiau, kad Lietuva emigracijos stabdyti dar nesirengia: Lietuvos piliečių išvykimas ir gyvenimas užsienyje dar laikomas jų pačių asmeniniu reikalu. Netgi Lietuvos diplomatinėse tarnybose. Todėl ir Seimo sąmonėje šiuolaikinė lietuvių migracija mąstyta kaip naujoji išeivijos banga. 
Pasaulio lietuvių parlamento strateginis dokumentas prasmingai pabrėžė, kad visuomenės jungtis yra kultūra, o vertingiausias jos elementas – kalba. Deja, emigrantų lietuviškos mokyklos kol kas tėra altruistinė saviveikla, ir netgi tada, kai Lietuva malonėja paremti kurią nors bendruomenę, siunčia mokytoją iš Lietuvos, nors kvalifikuotų mokytojų emigracijoje – kiek nori. Kaip ir kitų specialistų, beje. Jie Lietuvos valdžios atstovams – beveik užsieniečiai, nes tarnybon užsienyje galima pasiųsti „savą žmogų“, kai anie – nežinia kas. Apie valstybinį lietuviškojo gyvenimo organizatorių parėmimą – nė kalbos, nors vizituotojai iš Lietuvos gauna viską, netgi dienpinigius. Mes bandom sau pripažinti, kad diaspora visame pasaulyje neišvengiama, tačiau naujieji lietuvių emigrantai ypač sparčiai integruojasi į kitas tautas ir kultūras.
Sakoma, kad artimiausiu metu bent trečdalis „moderniosios Lietuvos“ gyvens už Lietuvos teritorijos (apie tai, kas keliasi į jos teritoriją – kita kalba, bet irgi ne mažiau rimta). Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas jau šiandien atrodo kaip dykumoje pasiklydęs dvikupris. Neveltui PLB Seimas pasiūlė skirti tautinių mažumų ir išeivijos klausimų sprendimą atskirti instituciškai. Pritarta Seimo komisijos emigracijos problemoms spręsti steigimui.  
Žiūrint į tolimą perspektyvą, reikėtų, ko gero, dar ryžtingesnių žingsnių, tarkim, subendravardiklinti ir sujungti į vieną instituciją – ministeriją ar kokį departamentų susivienijimą – Užsienio reikalų ministerijos, Kultūros ministerijos ir minėto Tautinių mažumų ir išeivijos departamento funkcijas. Svarbiausia, kad ši institucija lietuvių interesus pasaulyje traktuotų jau nebe kaip užsienio reikalus.
Pasaulyje to dar nebūta?
Globalizatoriai dėl to ir trina savo minkštas rankeles.
O PLB XII Seimas, tegul ir labai korektiškai, pasiūlė mums kurti vis dėlto kitokią situaciją.

 

2006.08.28

Romualdas Ozolas


 

Romualdas Ozolas: NUOMONĖ

            Kad Lietuvos politinis gyvenimas pasiekė valstybės struktūrinės krizės stadiją, manytina, neabejoja daug kas. Prieštarautų nebent tie, kurie šiandien valdžioje. Deja, krizės faktai akivaizdūs: nė viena Seimo partija neturi daugumos ir jos nepajėgė suburti, rinkėjams atstovauja dvi rinkimuose nedalyvavusios ir legalaus mandato neturinčios partijos, vyriausybėje – netgi du Abonento partijos ministrai, ir į tai aukštą vyriausybės partijų švarumo reikalavimą iškėlęs Prezidentas ramiai sau užmerkia akis. Seimas, kalbant tiesiai, sugriuvęs, Vyriausybė nešvari, o Prezidentūra neveiksni. Kokie žodžiai gali tai pridengti, kokie lūkesčiai gali tai pateisinti?
Kodėl nebuvo apsispręsta priešlaikiniams rinkimams, aiškinama tuo, jog rinkimai nieko nebūtų pakeitę. Netiesa. Visai tikėtina, kad parlamentinėmis būtų išlikusios tik trys partijos. Būtent to ir vengta? Nors šiaip šnekama apie partijų perteklių.
Koks vėjas galėtų atnešti atlėgį politinės sausros kamuojamai Lietuvai?
Pastaruoju metu itin reklamuojasi visuomeninė Piliečių santalka, šiek tiek pakedenusi aukščiausius teisėjų santalkos ešelonus. Mažiau, nors surengė keletą akcijų, viešojon informacinėn erdvėn išeina pilietinių organizacijų sambūris Tautos frontas – neturi pinigų. Kol tokios visuomeninės organizacijos priklausys nuo tarptautinių fondų, poveikio nacionaliniam gyvenimui jo konsolidavimo ir racionalizavimo kryptimi laukti vargu bau verta.
O ir apskritai – ar galima? Ar nėra atsitikę kas nors esmingesnio, panašiai kaip 1949–1953 metais, kai per patį kolūkių steigimo sunkmetį, žmonės buvo priversti išmokti vogti – kad išgyventų? Ar ir dabar, iš mūsų skurdo ir prabangos gniaužtų gelbėtis priversti kaip kuris išmano, žmonės neišmoko bėgti  iš Lietuvos, jau nebetikėdami savo valstybe? Ar savarankiško nacionalinio gyvenimo idėja nėra jau tik praeities atgyvena?
Šiuo metu mes aistringai diskutuojame amerikiečių krepšininkės K. Duglas lietuviškosios pilietybės klausimą. Žymių Lietuvos žmonių grupė parašė dramatišką laišką Prezidentui, iš kurio buvo galima suprasti, jog pilietybės suteikimas ar nesuteikimas – tai beveik pasitikėjimo ar nepasitikėjimo pačiu Prezidentu klausimas. Prezidentas problemą skubiai permetė parlamentui. Čia per valandą buvo padarytos Konstitucijai prieštaraujančios pataisos, kurias vienas Seimo narys pateisino maždaug taip: koks skirtumas prieštarauja ar ne, svarbu, kad krepšininkė žais už Lietuvą, – tokia dabar tvarka visur. Kita garsių žmonių grupė į Prezidentą kreipėsi ne tokiu dramatišku laišku, kad pilietybė nebūtų suteikta. Nors problema yra ne K. Duglas, o mūsų pačių – visų, nuo viršaus iki apačios – santykis su savo Konstitucija.
Tiesą pasakius, tikrai ar verta jaudintis dėl savo esmės senokai netekusios Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kai lietuvių krepšinio kunigai neberanda reikalo žaisti nacionalinėje rinktinėje ir, patys lietuviškai rašydami su klaidomis, moko mus kalbėti angliškai? Arba kai nacionalinė Lietuvos vėliava gaminama Kinijoje?
Krizė apėmusi ne tik politikus. Krizė apėmusi visą tautą. Pastarosios du tipiškiausi bruožai – katastrofiška emigracija ir atlaidus pralenkiančios įvairiausiosios alaus šventės.
Seimo Pirmininkas V. Muntianas neseniai pareiškė, kad Lietuvai būtini revoliuciniai pertvarkymai. Matėm mes ir ne tokių revoliucionierių! Teisėjai jau pareiškė Pirmininką pažeidus Konstituciją dėl neleistinos teisėjų darbo kritikos. Seimo opozicija juos jau parėmė.
Ką gi, iki kitos sesijos, kitos apkaltos!

Vasarą kažkaip užkliuvau už Adomui Mickevičiui skirto „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tomo ir dar sykį perskaičiau „Poną Tadą“. Kas šiandien itin uoliai samprotauja apie Abiejų Tautų Respublikos demokratijos pamokas absoliutistinei Europai, kurios, esą, tebevertintinos ir šiandien, turėtų žvilgtelti bent į kai kuriuos poemos puslapius – jie ir po poezijos kerais nepajėgia paslėpti šlėktiškosios demokratijos katastrofos. Dvivalstybės patriotizmas ten siejamas jau tik su kokiu nors gelbėtoju, kad ir iš užsienių.
Kad ir etniniai lietuviai savo ateitį, pradedant nuo Pirmojo atgimimo (XIX a.), tesiejo su galiūnu, prikeltu iš „kapų milžinų“ – ne naujiena. Nauja yra štai kas: kaskart, kai pabandydavo keltis po nuosmukio, lietuviai pasiremdavo demokratija – taip buvo ir po 1918 metų, vadinamuoju Seimų laikotarpiu, ir Sąjūdžio, netgi pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais.
Ką tai galėtų reikšti? Instinktyvią savo prigimtinio individualizmo refleksiją, bandomą paversti natūraliu visos visuomenės gyvenimo būdu? Ar gal – kaip sako daug kas – brandesnių Vakarų Europos demokratijų standartų perėmimo nesėkmingus bandymus?
Ir vienas, ir kitas aiškinimas, ko gero, būtų šališki. Pirmasis mistifikuotų prigimtinį lietuvių individualizmą. Antrasis pervertintų tautų istorinės patirties tęstinumo galimybę: juk savo akimis matom, kaip jaunoji lietuvių karta tarsi peiliu nurėžia kultūrinį ryšį su tėvais!
Tai kas gi yra mūsų demokratijos „Achilo kulnas“?
Kam spėlioti! Niekas dar neužmiršo „Abonento byloje“ išgarsinto vieno vienintelio balso reikšmės: balsuos savivaldybės tarybos narys X „už“ – Abonentas bus meru, balsuos „prieš“ – nebus. „Auksinis mandatas“ gali paralyžiuoti ne tik savivaldybę, jis gali parklupdyti ir nacionalinį parlamentą (ES parlamento – ne: jis principinės reikšmės mūsų gyvenimui neturi ir neturės netgi Sąjungai tapus konstitucine federacija). Taip yra ir bus su visomis atstovaujamosios demokratijos institucijomis, kuriuose nebelieka aiškios daugumos – nedvejotinai aiškaus supratimo, koks klausimas ir koks to klausimo sprendimas yra tikrai siektinas. Kaip kad 1990 metų Lietuvos parlamentui buvo aišku: svarbiausia – Nepriklausomybė. Kitaip sakant, kai prasideda diskusijos dėl valstybės tikslų.
Kai generalinė gyvenimo linija pasidaro nebeaiški, prasideda atstovaujamosios demokratijos kova dėl vieno balso. Tai paprastai tampa pataikavimu, išvirstančiu į grupuočių kovą epochai ir finansiniam pajėgumui derančiais būdais: anksčiau – kardais, nuodais, dabar – valgomaisiais ledais, koncertais, bet svarbiausia – alumi. Tai rezultatų negarantuoja, tačiau kovotojus dar stipriau sutelkia. Kam? Įsipareigojimams finansuotojams, rėmėjams, palaikytojams, na, ir, žinoma, balsuotojams – „elektoratui“. Dabar jau suvokiama, kad toks atstovavimas – nelabai patikimas, todėl verslininkai linksta į parlamentą eiti patys. Ar ne toks yra šis mūsų parlamentas?
Tarptautiniu lygmeniu įsipareigojimai daromi „žmogaus teisių“ globojamoms grupėms: tautinėms mažumoms, seksualinėms mažumoms, feministiniams ir kitokiems judėjimams. Demokratija pamažu matuoja į mažumų demokratiją. Įsipareigojimai tam, kas kūrė valstybę – tautai, visuomenei, žmonių visumai, nuo kurios ir tepriklauso kiekvieno gyvenimas – lieka „už skliaustų“.
Šiandien visi kalba apie valdžių ir valstybės krizę. Ne veltui: pirmąkart suformuota mažumos Vyriausybė, kas reiškia, kad mes galutinai pasimetėme tarp takų ir takelių, kurlink turi eiti valstybė, vesdama tautą į gyvenimą, o ne į išmirimą ir išsivaikščiojimą. Netgi aukščiausių valdininkų „interesų konfliktai“ – jau mažai ką bedominanti kasdienybė. Iki kokios kolektyvinės beprotybės ateita, rodo Apeliacinio teismo sprendimas, kad Seimo Pirmininkas neturi teisės kalbėti apie teismų darbo ydas!                 
Ką tik grįžau iš Bazilionų miestelio 420 metų jubiliejaus minėjimo – gražios šventės su rimta moksline konferencija, koncertais, bukletu. Jo kamputy radau: kasmet čia miršta 6–8 gyventojai, gimsta tik 3–4 vaikai. Taip merkiasi ne vienas savo jubiliejus dar švenčiantis Lietuvos miestelis. Gal ir apie tai neturime teisės šnekėti?
Diktatūra nebūtinai vienpartinė, gali būti ir daugiapartinė. Ji ima klostytis, kai atstovaujamoji demokratija tampa atstovavimosi tvarka.

Kai kurie „Pono Tado“ puslapiai – tiesiog apie mūsų dienas ir mus.

 


 

JAUNOJO CENTRISTO POŽIŪRIS Į VALSTYBĖS POLITIKĄ

 

Pagrįstai galime teigti, kad jaunimo ugdymo programos bei jos vystymo politikos strategija buvo ir yra nukreipta į kosmopolotizmą bei supernacionalinių interesų tenkinimą, t.y. ES plano vykdymą plačiąja prasme. O tas planas paprastas - užimti teritorijas, šiuo laiku investuoti, o po kurio laiko atsiimti pelną dvigubai. Tik šis planas daug klastingesnis. Jei mes patyrėme, kad SSSR mus okupavo plačiąja prasme, tai dabar  Vakarietiškų vertybių priėmimą ir gyvenseną su jomis mes suvokiame kaip normą, visiškai nesistengiant atmesti tai, kas mums netinka arba nuosekliai sekant keliais, kurie atvedė Vakarų Europą prie moralinio degradavimo. Skirstydamas Europą į Vakarų, Vidurio, o ne kalbėdamas apie vientisą junginį, pabrėžiu, kad mes buvome ir esame europiečiai, nepaisant to ar mes esame ES sudėtyje, ar ne. O tiems, kurie nuolat kiša europietiškumo būseną, gyvenseną per ES, galėtume priminti, kad mes visada buvome europiečiais, jais išlikome ir mūsų valstybės santvarkos, įvairiais laikais, niekada nebuvo azijinio tipo, o okupaciniais periodais, pastarąsias bandant įtvirtinti, mes visada atmetėme kaip svetimą.
Dabar, žaidžiant „Vakarietiška korta“ bandoma įpiršti, ir, beje, sėkmingai, žlugdančius nacionalinę valstybę bei jos piliečių interesus, projektus. Kyla klausimas, kur lieka mūsų valstybės nacionaliniai projektai? O, kad žmonėms jie reikalingi ir įdomūs, liudija ir neseniai gimęs, beje, daug dėmesio ir dalyvių susilaukęs, „Diktanto“ projektas.
LR Prezidento pastabos apie patriotizmo bei nacionalinių vertybių stoką jaunimo tarpe yra pavėluotos. Pavėluotos ta prasme, kad 1990 m. karta jau nebus tokia, kokios tikėjosi žmonės, kovoję už Lietuvos nepriklausomybę ir ją įtvirtinę 1991-01-13, ir apskritai, žmonės, tikėję atgimusia Valstybe. Bet dar nevėlu atgaivinti vėlesnes kartas ir tai privalu padaryti. Bent aš taip  manau, kuris nori, kad politikai atstovautų mūsų tėvynės ir jos žmonių, o ne kitų užsienio valstybių, savo verslo bei finansinių partnerių įtakos interesus, būdami jų vykdymo sraigtais.
Su mokyklomis beveik baigta. Jei dabar sustabdysime prasidėjusią komercializacijos reformą mokyklose, dar galima būtų padėtį ištaisyti, tačiau panašu, kad dabartinė valdžia neturi politinės valios sustabdyti mokyklose pradėtą švietimo reformą, mat, jau užsimojo prieš universitetus. Taigi, pasirodo, jie galės tapti viešosiomis įstaigomis. Norintis įgyti aukštajį išsilavinimą būsimasis studentas turės pakloti didelius pinigus. Tik ar paprastas periferijos jaunuolis išgalės užsimokėti už „paslaugas“. Tai kur ta žadėtoji žinių visuomenė ir mokymasis visą gyvenimą?  
Mokinio krepšelio įdiegimas pavertė mokyklą ne kokybiškai švietimo funkcijas atliekančią valstybės įstaiga, bet komerciniais santykiais ir konkurencija pagrįsta „įmone“, kuri gali išsilaikyti turėdama tam tikrą būtiną mokinių, t.y klientų skaičių. Sakytų kiti - gerai, juk yra pasirinkimas rinktis geresnę mokyklą. Toli gražu, tikslai yra kiti.  Mokinio krepšelio faktorius išplauna mokytojo, kaip tautos švietėjo autoritetą ir įtvirtina bei priverčia pastarąjį elgtis taip, kaip jam įsakyta, t.y. būti pirkėjo vergu. Puikiai suprantame, kas tas pirkėjas. Apskritai, kyla klausimas, ar nebus prieita prie to, kad universiteto dėstytojas atsidurs panašioje vertinimo skalėje, kaip ir mokytojas. Juk pirkėjas visada teisus. Dabartinei valdžiai nėra jokio skirtumo, kur jis, ar prie VP Market parduotuvių tinklo kasos, ar mokykloje prie lentos.
Antra vertus, už tokius pasiektus „rezultatus“ niekas neprisiėmė atsakomybės. Prezidento žodis buvo išgirstas, bet švietimo reforma, kuri pagrįsta tolimesniu nacionalinės valstybės šaknų išrovimu, deja, tęsiasi. Ji gali būti naudinga ir prasminga tik tuo atveju, jei mes savo nacionalinių interesų bei politikos atsisakome. Daugelis priimtų tarptautinių sutarčių liudija, kad valdžia atsisako vykdyti nacionalinius interesus atstovaujančią politiką. Kodėl sakau - valdžia, o gi todėl, kad ji neatsiklausė nei apie ES Konstituciją, nei apie nacionalinės valiutos pakeitimą į eurą, o vykdydama viešąją kampaniją „balsuokime už įstojimą į ES“ Lietuvos žmones tiesiog apmulkino. Leisti, kad žemę supirktų užsieniečiai, tai švelniai tariant, savižudybė. Tą suvokė dar LDK bajorai, kurie derėjosi dėl unijos su Lenkija. Pastarosiose derybose buvo pasielgta daug protingiau, ir sakyčiau, išsireikalauta daugiau nei dabar derantis su ES. Tiesa, dėl pastarosios išlieka klausimas, buvo derėtasi, ar buvo prisitaikyta prie didžiojo žaidimo taisyklių?
Dabartiniu atveju jaunimo problemą bei visuomenės ir jos organizacijų veiksnumo bei aktyvumo problemą išspręstų rengiami nacionaliniu interesu pagrįstų finansinio rėmimo programų steigimas, kaip alternatyva kai kurioms ES inicijuotoms valstybių nutautinimo programoms. Aišku, valstybė savo skirtomis lėšomis ES finansiniams fondams prilygti negalės, bet nors ir 30 proc atspirties jau būtų žingsnis, atstatant valstybės pamatus, kurių vertę taip atkakliai bandoma pakeisti ekonomine.

 

Jaunujų centristų sekcijos pirmininkas Tomas Čeponkus

2006.07.24

 


 

Š.m. liepos 1 d. Elektrėnuose įvyko LCP valdybos posėdis. Jame aptartas pasiruošimas artėjantiems savivaldos rinkimams, LCP tinklapio pertvarkymo projektas, įsteigta LCP spaudos tarnyba, patvirtinta LCP pirmo pusmečio išlaidų sąmata. Organizacinis komitetas informavo apie pasiruošimą sąskrydžiui.
Valdyba konstatavo, kad dauguma skyrių, artėjantiems savivaldos rinkimams skiria nepakankamai dėmesio, todėl būtina šį klausimą apsvarstyti artimiausiame Tarybos posėdyje. LCP skyriai įpareigoti iki š.m.liepos 16 d. pateikti kandidatų į vienmandates apygardas ir savivaldos rinkimų sąrašus.

           
Valdyba siūlo sąskrydžio metu sukviesti skyrių pirmininkų susirinkimą.

 


 

2006 07 03. Lietuvos centro partijos (LCP) spaudos tarnyba praneša.

 

Partijos pirmininko Romualdo Ozolo teigimu, LCP nuosekliai laikosi nuostatos, kad korupciniais ryšiais kaltinamas Vilniaus meras, Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Artūras Zuokas yra nepatikimas Lietuvos politinio gyvenimo dalyvis. LCP su nepasitikėjimu ir nepritarimu žiūri į Lietuvos socialdemokratų partijos sprendimą formuojamos koalicijos partneriu kviesti Liberalų ir centro sąjungą, tuo paremiant susikompromitavusį A. Zuoką, ypač po to, kai teismas pripažino, kad, pavadindamas Abonentu, šiuo vardu „Rubikono“ juodosios buhalterijos sąrašuose įslaptinusiu A. Zuoką, konservatorius Kęstutis Masiulis A. Zuoko negalėjo įžeisti. Lietuvos centro partija laikosi nuomonės, kad vardan politinės naudos atsisakyti politikos padorumo – tai atsisakyti ir jos skaidrumo. Liberalų ir centro sąjungai atstovaujantis ministras naujojoje vyriausybėje būtų rimta naujosios vyriausybės klaida.   

 


 

Centro partija atsilaikė

 

Lietuvos centro partija atlaikė partijas nusiaubusią krizę ir grįžta į Lietuvos politinį gyvenimą atsinaujinusi bei stiprėjanti. Tiesa, ji patyrė ir nuostolių, kai kuriems protingiems, bet nepakankamai nuosekliems žmonėms nuėjus paskui valdžią ir naudą tuoj pat, šią minutę. Užtat liko Tėvynės, tiesos ir teisingumo idėjoms ištikimiausi žmonės, kurie, nepaisydami Lietuvą nugyventi vis tebenorinčiųjų puolimo, dirba ir dirbs politinį darbą, telkdami prieš naująsias pasaulio negandas atsilaikyti norinčią visą lietuvių tautą su jos nepaprastai gražiomis žemaičių, aukštaičių, dzūkų ir sūduvių bei mažlietuvių kultūromis.
Lietuvos centro partija yra labai neparanki visoms šiandien valdžioje esančioms partijoms. Neparanki ir netgi nepriimtina todėl, kad Centro partija seniai ir nuosekliai kritikuoja Lietuvoje praktikuojamą biudžeto sudarymo ir panaudojimo tvarką.
Sudaromas biudžetas iš lėšų, kiek jų malonėja numesti į „bendrą katilą“ amžinai alkani didžiųjų pelnų gamintojai, ir svetimi, ir savi. Biudžeto dydžio kriterijus yra ne ta suma, kuri turi būti surinkta visapusiškai tautos plėtrai garantuoti, o ta, kurią kaip išmaldą sumeta į užsienius milijardus išvežantys vadinamieji investuotojai.
Suprantama, ir paskirstomas toks biudžetas ne pagal tai, kiek reikėtų, kad, pavyzdžiui, netektų uždarinėti mokyklų, kultūros centrų, bibliotekų, ambulatorijų ir net ligoninių, kad pensininkai gautų pakankamai maistui, drabužiams ir būstui, o pagal tai, kiek yra. Mėgiamiausias klausimas dar ir dabar – galim duoti, bet iš kur paimti? Iš mokytojų, iš gydytojų, iš kultūrininkų? Tačiau niekad rimtai nesvarstyta, kad pinigus, reikalingus elementariausiai išgyventi, nebėgti į užsienius arba žudytis čia, Lietuvoj, galima būtų paimti iš tų, kurie pelnus pasidarė, nemokėdami žmonėms už darbą tiek, kiek jiems pridera.
Kam malonūs šitie klausimai – ar tai būtų valdantieji konservatoriai, liberalai, ar valdantieji socialdemokratai? Valdžioje jie greitai supanašėja, todėl ir jų „vaivorykštės“ šiandien irgi nieko nestebina. O turėtų stebinti. Ir netgi labai. Nes konservatoriai su liberalais turėtų atstovauti stambiesiems pinigautojams, o socialdemokratai – iš savo darbo duoną užsidirbantiesiems. Deja, pastarųjų, nors jų Lietuvoje – dauguma, Seime šiandien nuosekliai negina niekas. Kam malonu, kai tuo badom akis?
Užtat visos Seimo partijos ir joms ištikimi apžvalgininkai bando pavaizduoti, kad mūsų nėra. Sako: centristai neturį ideologijos. Nors mūsų ideologija aiški kaip kristalas: iš savo darbo savo žemėje pragyvenantis Lietuvos žmogus. Gali būti ir Lietuvą tėvyne laikantis ateivis, bet geriau, kad jų būtų mažiau – Vakarų Europa nuo to jau kenčia. Sako, kad mes neturim žymių žmonių. Užtat mes turim švarių ir švariais norinčių būti jaunų žmonių. Galinčių ir norinčių dirbti ilgai, nuolat, nesiblaškant. Centro partiją bandoma užblokuoti ir dar vienu labai savotišku būdu – kuriant įvairių pavadinimų vadinamąsias centristines partijas ir Seime garsiai kalbant apie visokias centro kairės ar centro dešinės grupuotes. Kas nustatys jų įsipareigojimus rinkėjams? Niekas. To šiandien ir reikia, kad tik niekas nepasikeistų ir Europos Sąjungos pinigai tekėtų jau iškastais grioveliais. Kurie veda ne tiek į žmones sodybose ir miesteliuose, kiek į dangoraižiuose nusėdusias grupuotes.
Lietuvos centro partija atėjo kaip socialinės santarvės ir gerovės visiems, o ne vien išrinktiesiems, kūrimo partija, buvo tokia, tokia ir liko. Ji buvo sulaužyta atsiradus grupelei pardavėjų, bet dabar pardavėjai gailingai verkia, o Centro partija atsikūrė ir auga, kai įtrūkimai ir braškėjimas girdisi be išimties visose Seime esančiose partijose. Tai nereiškia, kad partijomis reikia nusivilti. Tiesiog atėjo metas, kai ir jose, ir visoje Lietuvoje turi būti pagaliau išgirstas proto balsas, kad Lietuvoje turi būti sukurta visai kita tikrovė – ne beprotiška pelnų gamybos, o normalaus žmonių gyvenimo tikrovė.
Lietuvos centro partija būtent tam gyvuoja ir dirba.           

 

Lietuvos Centro partijos pirmininkas Romualdas Ozolas

2006 m. liepos 1 d.

 

CENTRO PARTIJOS TUOJ PRIREIKS

Pokalbis su Žinių radijo laidos „Prie pietų stalo“ vedėju

Ginu Dabašinsku 2006 m. birželio 19 d.

 

Laba diena! Šiandien kalbamės su žmogumi, kuris kažkada buvo politikoje, o dabar yra politikas, galbūt taip būtų galima pasakyti. Dabar tas žmogus tuoj įsižeis, atsistos ir išeis. Kol dar neišėjo – tai Lietuvos centro partijos pirmininkas Romualdas Ozolas,. Laba diena, Romualdai.
– Sveiki gyvi!
1.
– Prie kokios koalicijos prisijungtumėte?
– Nėra tokios koalicijos šiandieninėje maišatyje. Matau tiktai alternatyvių jėgų valdantiesiems koaliciją, tą koaliciją, kuri dabar yra vadinama paribio arba paraščių partijomis, kurių dar nėra Seime, bet kurios tikrai turėtų ateiti, nes atvestų naujų jėgų.
Jūsų požiūriu, Seime jau yra tos partijos, kurios yra paraštėje?
– Mano supratimu, jos yra save diskvalifikavusios ir joms visoms be išimties reikia rimtai atsinaujinti.
Kaip čia išėjo, kad parlamentinės partijos save diskvalifikavo, futbolo terminais šnekant?
– Dabar būtų galima šnekėti ir futbolo terminais. Jos visą laiką žaidė politiką ir netvarkė gyvenimo, kaip dera įstatymus gerbiančioje valstybėje, t. y. nebaudė aiškiai prasikaltusių žmonių, tarp jų ir savo partiečių, nekalbant apie partijų lyderius, kurie tiek diskreditavosi, kad reikalauja ne tik partinio, bet ir valstybinio vertinimo.
Šiaip tai čia galima įžvelgti du lygmenis: tai politinis futbolas – kas kam įmuš, kas ką palaikys, susirenka aistruoliai, yra tam tikros politinės komandos, kurios varinėja kamuolį ir su permaininga sėkme pasiekia tam tikrų rezultatų. Yra galbūt ir kitas lygmuo – o ką daryti tiems žmonėms, kurie renka, kurie jaučiasi esantys piliečiai ir galvoja, kad valstybė yra daugiau, negu tas partinis žaidimas?
– Ne veltui šnekam apie politinius žaidimus. Ne vienu atveju politikai atvirai ir sako: žaidžiam, toks žaidimas, tokios taisyklės. Deja, tos taisyklės galioja ir reikalingos tik jiems, o ne rinkėjams. Todėl žaidimas, kuris iki šiolei tebevyksta bandant suformuoti daugumą socialdemokratų sparne, yra žaidimas be perspektyvos. Tokios koalicijos suformuoti nepavyks, o jeigu ji bus sukurpta surinkus matematinę daugumą, tai ji bus nuolat bombarduojama žiniasklaidos,  tąsoma teisėsaugos ir kokių nors naudingų valstybei ir jos žmonėms sprendimų padaryti negalės. Tai bus agonijos pratęsimas. Tai, kas daroma po visu tuo ir ką tai reiškia rinkėjams – dar vienas visiškai atskiras ir labai sudėtingas klausimas.
Gerai, o jeigu mes kalbam apie kitą pasirinkimą – turiu galvoje dešinę pusę – ten apskritai nieko neįmanoma konstruoti ir lipdyti?
– Manau, kad tai tas pats variantas, tik siūlomas dešinės pusės.
Jie kokybiškai skiriasi.
– Nelabai. Lietuvoje nei dešinės, nei kairės politika esmiškai skirtis negali, nes daugybė mūsų valstybės normų yra Europos Sąjungos normų transkripcija į Lietuvos gyvenimą – įstatymais ir jų pataisomis tai jau seniai įtvirtinta, ir daugelį dalykų Lietuva turi tiesiog vykdyti. Ką tu gali smarkiau paveikti? Nebent sutramdyti savo biurokratijos korupcinį siautėjimą, grupuočių žaidimus, grobstymus ir pan. Bet tai, palyginus su tuo, ką reikia nuveikti visuomenės labui, kad ji kitaip pasijustų ir kitaip gyventų, yra maža tikrųjų poreikių dalelytė. Todėl aš ir manau, kad dešinėj pusėj būtų kitas tos pačios politikos variantas.
– Tai jums tie proveržiai yra tik žodžiai, o ne reali politinė programa?
– Jeigu žiūrėtume iškvėpuotos Lietuvos politinės atmosferos požiūriu, atmosferos, kurioje deguonies jau labai nedaug, tai galima būtų palyginti su kokiu nors orlaidės atidarymu: vilties tai galbūt įneštų, nes dešinieji sako, kad tai būtų pokyčiams konstruota dauguma. Aš gi sakau, kad pokyčiai galėtų vykti tokioje erdvėje, kuri pakeitimų nedaug ir teleidžia.
Gerai, bet ta erdvė jau yra susiformavusi ir pakankamai stabili. Galima sakyti, kad nėra stabilesnio darinio, kaip nuolat kritikuojama ir nuolat verčiama vyriausybė. Pamenat, kiek laiko buvo kalbama apie Algirdo Brazausko vyriausybės griuvimą, ir tik dabar visa tai įvyko. Ar jums neatrodo, kad tas toks nestabilus darinys, kurį dabar būtų galima apibūdinti kaip lietuvišką politiką, turi galimybę toks išlikti pakankamai ilgą laiką?Susiformuoja uždaras ratas.  
– Būčiau linkęs iš dalies sutikti. Manau, kad būtent eurointegracinė kryptis, eurointegraciniai projektai yra sukūrę gana aiškų ir visoms partijoms, ir visiems politikams pakankamai vieningą politinio elgesio kodeksą, netgi ir atitinkamą moralę. Todėl partijų, kurios pagal mūsų Konstituciją turėtų realizuoti politinę santvarką Lietuvoje, veikimas yra be kokių nors ryškesnių galimybių įnešti ką nors nauja. Kaip tik dėl to jų žaidimai išvirsta tarpusavio rietynėmis. Tai yra labai labai pavojingas demokratijos nugyvenimo procesas. Jeigu paliksim taip, kaip yra, nors aš manau, kad reikėtų nepalikti, į politinio gyvenimo avangardą neišvengiamai turėtų išeiti Prezidentas ir stipriai veikti pagal visas jam Lietuvos Konstitucijos suteikiamas galias. Ką jis turėtų daryti? Inicijuoti nacionalinius susitarimus. Partijos, kaip matote, šito padaryti nepajėgia. Jos suklumpa, dar prieš žengdamas per slenkstį ar net nebandydamos jo peržengti. Kad ir štai ši byla arba, tiksliau sakant, žaidimas tarp Prezidento ir daugumą bandančių suformuoti kairės ir dešinės antagonistų. Kaip matėt, Prezidentas imasi iniciatyvos, bet pasako daugiau ar mažiau moralinio lygmens reikalavimus, o po to – tyla: darykit, ką norit, pjaukitės, ir toliau diskredituokit save ir visą politinę sistemą, valstybinį politinį gyvenimą, o aš liksiu moralinio autoriteto aukštumoj. Kai šitokia padėtis Lietuvoj, tokie dalykai jau darosi labai labai problemiški, švelniai tariant.
Ką būtų galima padaryti Romualdo Ozolo požiūriu, bandysime išsiaiškinti iš karto po nedidelės pertraukėlės. Likite su Žinių radiju.
2.
– Toliau šnekučiuojamės su Lietuvos centro partijos pirmininku Romualdu Ozolu. Ką daryti? Tas klausimas buvo svarbus nuo pat XX amžiaus pradžios. Pamenate, buvo toks trumpas kursas, apie kurį norėjo sužinoti Andrius Kubilius iš Zigmanto Balčyčio – išėjo tą kursą jis ar ne, žino, ką daryti, kas kaltas ir, kaip sakė Vasilijus Šukšinas, kas su mumis dedasi? Štai šitas paskutinis klausimas, kurį užduoda inteligentas, žmogus, galvojantis apie tuos, kurie gyvena greta, tuos, kurie gyvena valstybėje, jis yra kone svarbiausias. Kas dabar su mumis dedasi? Ar mes iš tikrųjų esame moralinėje politinėje krizėje, apie kurią kalba Prezidentas? Jūs jaučiatės esąs krizėje? 
– Aš nesijaučiu esąs krizėje, nes tai, ką galvoju, veikiu ir noriu nuveikti, nėra pajungta kokiems nors antilietuviškiems užmojams, užmačioms ir veiksmams. Mano kriterijus vienintelis: tai, ką darau, darau ko reikia visai mūsų visuomenei, o ne kokios nors partijos ar visuomenės grupės, netgi ištisai paimtino elito ar vadinamųjų nesėkmingųjų, t. y. skurstančiųjų, labui.
– Ar tai ne pernelyg didelė abstrakcija?
– Ne. Tai, apie ką kalbu, yra tauta, kuri privalo gyventi pasaulyje kaip ir visos tautos, išsikovodama sau vietą po saule nuolatinėse pasaulio grumtynėse. Niekada nieko kito nebuvo, tik mes galvojame, kad galbūt buvo ar gali būti kitaip. Todėl darau, ką pajėgiu padaryti, o ko nepajėgiu – yra tik eilinis pralaimėjimas grumtynėse. Ką reikia daryti Lietuvos mastu, taip pat ir visoms valdžios struktūroms? Kaip nuolat sakau, baigti rietenas dėl neesminių dalykų. Niekas kitas šiandien negali...
Bet, žiūrėkit, dvi pagrindinės politinės jėgos bandė susitarti netgi ne dėl kokių nors ideologinių principų – drįsčiau manyti, kad jų derybose ant stalo padėta nebuvo. 
– Kalbėta apie pakankamai konkrečius dalykus.
Bet ir dėl konkrečių darbų – nieko. Tas popierius toks ir liko – popierius.
– O jūs manote, kad jie norėjo susitarti? Aš taip nemanau. Visi, abi pusės, vaidino norą susitarti. O šiaip tai vyko gūžynės, nes tai kartu ir pozicijų būsimuosiuose rinkimuose užėmimas. Baisiausia – taip vardan partinių pozicijų atsisakoma valstybinės pozicinės. Ji išgaruoja kažkur pakeliui. Manau, buvo galima susitarti, tik gal tartis reikėjo ne kur nors Seimo ar Vyriausybės koridoriuose. Gal Prezidentas galėjo uždaryti juos kaip konklavoj – ir neišeisite iš rūmų, kol neišrinksite popiežiaus. Kol nebus susitarimo, neišeisite, vyrai, jeigu atėjote čia norėdami to susitarimo! Kokios dar problemos?! Tokių štai žingsnių aiškiai stokojama. Susitarimų, dėl ko negalima rietis – tiek ir tiek. Pirmiausias dalykas – dėl tų pinigų, dėl kurių Lietuva, atsisakydamadidelės dalies savo nepriklausomybės, įstojo į Europos Sąjungą, tikslingo panaudojimo tam, kad ji prisitaikytų naujajam gyvenimui atvirame pasaulyje, Europos Sąjungos konkurencijoje, kad įgytų pranašumus ten, kur ir kuo jinai privalo konkuruoti su kitais, o ne palikti pinigus biurokratijos kontrolei. Tai – nacionalinis uždavinys, svarbesnio šiandien nėra. Apie ką šneka susitariantieji arba ieškantieji susitarimo? Apie postus.
Bet instrumentai, sutikite...
– Labai atsiprašau, instrumentai yra renkami tam, kam jie reikalingi – arba daržui kasti, arba širdies operacijai daryti. Kam mes rengiamės šiandien – daržui ar širdies  operacijai? Aš nežinau, dėl ko ginčijasi kairė ir dešinė, ir nematau, dėl ko ir kairė, ir dešinė nesusitaria. Jūs žinot?
– Aš žinau, kad nesusitaria, ir žinau, kad jūs sakote: turi susitarti! 
– Pirmiausia, mes turime žinoti, nes mes esame tie, kurie čia, Lietuvoje, daro savo kapitalą ir visas savo nacionalines galias. Antra, Prezidentas privalo žinoti. 
– Gal čia iš tikrųjų hormonų krizė, sulaukus 16 metų, kaip sako metaforiškai mąstantys žmonės. O gal egzistuoja tam tikri etapai, tam tikros patirtys, kurias reikia įgyti einant iki galo ir suvokiant, kad toliau taip gyventi neįmanoma. Tokio ciniškumo politiniame gyvenime anksčiau juk nebuvo?  
– Aš nenorėčiau sutikti, kad tai hormonų siautėjimas. Mes įėjome į visiškai naują Lietuvos valstybės, Lietuvos visuomenės ir lietuvių tautos gyvenimo situaciją. Mes įėjome į naujos sąjunginės valstybės gyvenimo situaciją. Niekas nenori apie tai kalbėti ir niekas nenori šitos realybės pripažinti. Tiktai pripažinę šitą padėtį kaip faktą, mes galėsime pakankamai tiksliai įvertinti savo galias ir savo poreikius, pasižiūrėti į savo ministerijas, kurios sukasi kaip tušti malūno ratai.
– Pabandykime įvertinti. Ką mes dabar galime pasakyti? Ką mes turime? Kad tas įstojimas į Europos Sąjungą pakeitė mūsų politikų mentalitetą ir staiga jie pradėjo rietis dėl visų dalykų, kuriuos įmanoma padėti ant stalo?
– Ne, anaiptol. Tautos brandai gal ir būtų galima taikyti jūsų metaforą apie hormonų siautulį. Valstybės požiūriu tai yra visiškai kas kita. Valstybė – tai tautos instrumentas daryti savo gyvenimą. Šituos instrumentus patvarkyti tikrai reikia. Na, dvi užsienio politikos erdvėse veikiančios institucijos – Užsienio reikalų ministerija ir Prezidentūra. Ar jie daro ką nors skirtinga? Jie daro lygiai tą patį. Kam reikalingas tąsyk toks dubliavimas? Lietuva nebedaro savo užsienio politikos, išskyrus tą, kurią vykdo pagal įsipareigojimus Jungtinėms Valstijoms ir, netgi prieštaraudama Europos Sąjungai, daro revoliucijas Kaukaze ir Vidurio Europoje. O kada nuvažiuoja į Briuselį, kur daug kartų važinėja užsienio reikalų ministras, Prezidentas tik  pakartoja, ką sakė Užsienio reikalų, Finansų ministerijos vadovai. Net neaišku: ar iš tiesų pasakė tą savo griežtą kalbą apie euro įvedimo būtinumą, – bet vis tiek nieko nepakeitė.
Aš nelabai suprantu jūsų mėginimo viską suversti Europos Sąjungai. Ta kokybinė situacija. Tarsi... 
– Tarsi mes nebūtume Europos Sąjunga?
Gerai, bet ar tai taip stipriai veikia tą mūsų partinį gyvenimą?
– Be jokios abejonės.
– Kokiu būdu partijų vadovai taip stipriai suvokė tą naują situaciją ir staiga įprato nesilaikyti susitarimų, derėtis su visais prieš visus, draugauti. Pastaruoju metu kažkokia maišalynė. Nežinau, ar ji buvo ir prieš penkerius ar prieš dešimt metų, bet į viešumą tokie dalykai nepakliūdavo.
– Prieš penkerius ar prieš dešimt metų irgi buvo rietynės, bet buvo pakankamai aiškios daugumos, kurios kovodamos vis dėlto galėjo išsakyti savo pozicijas, nes jos skyrėsi.
Tai gal čia fragmentizacijos problema. Kai atsirado daug nedidelių dydžių, jie staiga pradėjo...
– Ne. Aš kalbu apie tai, kad yra bendra Europos Sąjungos mums nustatyta kapitalo apyvartos ir darymo politika, ir ar tu būsi socialdemokratas, ar tu būsi konservatorius, ar liberalas, vis tiek suksiesi toj pačioj erdvėje. Kodėl mes jau kelinti metai šnekam, kad socialdemokratai kartais yra didesni liberalai, o liberalai – kartais didesni socialdemokratai, kada reikia laimėti balsų? Ogi todėl, kad dirba tame pačiame politikos modelyje ir negali labai smarkiai skirtis. Smarkiai skirtis gali tik tos partijos, kurios atstovauja stambiajam kapitalui, Europos Sąjungos toleruojamam ir visaip proteguojamam, taip pat ir Lietuvoje, ir tos partijos, kurios atstovauja vadinamosioms masėms arba žmonėms, gyvenantiems iš savo uždarbio, tiems, kurie dabar bėga ir išsisklaido po visą pasaulį. Tačiau valdžioje – Seime – pastarosios neatstovaujamos. Štai kokia šiandien situacija. Fragmentizacija vyksta ne dėl to, kad visi dabar pjaunasi, o dėl to, kad paralyžiuotos įsipareigojimų Briuseliui ir įsipareigojimų rinkėjams nesuderinamumo.
Tada vaizdelis pakankamai nykus jau vien tuo požiūriu, kad ne nuo mūsų čia viskas labai ir priklauso.
– Apie tai aš visą laiką ir kalbu.
– O kas priklauso nuo mūsų?
– Nuo mūsų galėtų priklausyti tai, ką mes vadiname nacionaliniais susitarimais, šventais visoms partijoms, net jeigu jie netelpa į Briuselio rėmus.
– Ar galima pasikliauti tais susitarimais kaip kažkokiu veiksniu dalyku? Taigi popierius iškenčia bet kokį susitarimą. 
Tačiau susitarimas turi būti visų pirma. Pradžioje buvo žodis. Jeigu nebus šito kaip švento daikto visiems...
– Čia jau jūs kaip literatas – pradžioj žodis. Politikoje pradžioj buvo spyris. 
Kaip pats nuosekliausias politikas. Be žodžio, kad valstybė turi būti, jos nebus. Be žodžių, kaip ji turi gyventi – Konstitucijos – joje bus anarchija ir chaosas. Be visuomenės politinės valios ryškinimosi – partijų programų – bus tik asmeninių nuomonių migla, o ne politinė visuomenės valia. Aišku, demokratinis valdymasis sunkus, bet visos visuomenės, visos tautos turi ieškoti jėgų, kurios pajėgios tai daryti. Todėl aš ir sakau, kad netgi esamos partijos gali tam pasitarnauti, jeigu mes aiškiai žinosime savo naujosios situacijos kontūrus, modelius ir nuveiktinų darbų kryptis.
– Man patirtis sako, kad yra du dalykai: arba nauda, arba spaudimas. Jie nurodo kryptį, kurlink viskas juda.
– Sutinku.
– Jeigu mes nustatėme, kad visos tos naudos, kurias įžvelgia politinės jėgos, politinės partijos, mums visiems, mums kaip visumai, kaip pilietinei visuomenei, yra ne tiek naudingos, kaip atrodo jiems, tada kalbam apie spaudimą – ką mes galime padaryti, kad šita situacija pasikeistų. Yra koks nors spaudimas?
Yra, žinoma, yra. Lietuva jau yra šiaip ar taip pabudusi tam žmonių veikimui, kurį galima pavadinti valdžios spaudimu. Jeigu kalbėsime ir apie ūkinį savo kilimą, kuris vyksta pamažu, bet vis dėlto vyksta, tai daugiausia šitai pasiekta ne dėl to, kad valdžia padėjo, o dėl to, kad ji nemaišė. Kuo mažesnis buvo valdžios įsikišimas, tuo didesnis buvo Lietuvos laimėjimas. Tačiau šiandien situacija kitokia: to spontaniško augimo užtikrinti nebus įmanoma, jeigu neturėsime tikslingų taip pat ir Europos pinigais finansuojamų nacionalinių programų. Tiktai šitos programos galės esmingiau padėti gyventi žmonėms apačioje, kurie ir yra tas verslo substratas, be kurio jokia nacionalinė ekonomika negali augti, negali išsilaikyti, negali būti konkurentiška. Nėra beorės erdvės. Koks vokietis priims kokį lietuvį verslininką? Bando mūsiškiai išeiti į Latviją, į Lenkiją, į Kaukazą, kitur – ir visur gauna atkirčius. Tik patys galingiausieji kai kur įsikimba, bet dažniausiai irgi nusileidžia. Nes savo gerovės erdvę galime kurti tik čia, santarvėje su tais, kurie iš tiesų darbą dirba neišsilakstydami po visą pasaulį. Štai kodėl reikalingi susitarimai.
O spaudimas reikalingas iš visuomenės organizacijų. Aš matau labai reikšmingus, naują etapą žyminčius faktus – Piliečių santalkos ir Tautos fronto radimąsi. Manau, kad šitie judėjimai labai nelengvai kibsis į visuomeninio gyvenimo pertvarkas, bet kaip spaudimo įrankiai jie vis tiek egzistuos ir turės perspektyvą tiek, kiek galės dalyvauti pačių esmingiausių Lietuvos gyvenimo klausimų sprendime – spaudžiant valdžią, kad ji veiktų ne chaotiškai ir ne grupuotėms tarnautų, o mums visiems, visuomenei ir tautai.
Vėl nedidelė pertraukėlė.
3.
– Su mumis Lietuvos centro partijos pirmininkas Romualdas Ozolas. Bandome negailestingai diagnozuoti šiandienos politinę situaciją. Klausimas pabudinantis: Romualdai, grįžtate į politiką ar negrįžtate?           
– Aš visą laiką buvau joje, tiktai...
– Tokio atsakymo ir tikėjausi: aš visada buvau politikoje.
Atrodo, kad jau ir grabas manęs neišlygins. Klausimas tik toks: kiek aktyviai joje gali dalyvauti? Tikiuosi.
Su kuo susijęs tas jūsų tikėjimas? Su tokia politine partija, kuri norėtų dalyvauti aktyviai formuojant valdžią, vyriausybę? Ji turėtų turėti rinkėjų pasitikėjimą.
– Noriu atvesti naujas galias – naujus žmones, kurie turi pasakyti ką naujo.
Anksčiau jie nedalyvavo?
– Nedalyvavo. Jie yra švarūs, pasiryžę mokytis politikos, pasiryžę negriebti jos iš karto, bet įeiti taip, kad galėtų apsispręsti: štai aš esu politikas ir lieku tam tikram laikui, kol pasijusiu, kad išsekau, kaip dabar yra išsekę iš esmės visi politikai Seime. Partijos, kurios buvo valdžioje iki šiol, išsikvėpė, idėjų jos nebeturi. Jos nenori pripažinti situacijos, kuri realiai mus valdo, ir dėl to, manau, neišvengiamai vyks du procesai: naujų partijų rodymasis, ir geriau būtų, kad tos partijos rodytųsi valstybės remiamos, taigi, su įsipareigojimais valstybei, negu stichiškai kiltų kaip Darbo partija arba kaip dabar Seime gimė dvi partijos. Ir antra, kaip sakė kinai, tegul žydi tūkstantis rožių, – tegul būna visokiausi judėjimai, tegul ateina žmonės, aktyvizuojasi kildami iš nevilties, kurioje dabar skendi, ką rodo ir balsavimo minimalūs skaičiai. Po to ateis Seimo kaitos metas. Manau, kad jis prasidės per ateinančius Seimo rinkimus. Net jeigu jie bus priešlaikiniai rinkimai, kuriems Seimas apsispręstų, atsižvelgdamas į valstybės krizę. Jeigu Seimas dar gali iškentėti, kad ir sunkiai spręsdamas kai kuriuos klausimus, gal tegu dar kenčia, kad pasiruoštų tie žmonės, kurie jau suvokia, kad be jų nieko doro nebus, kad be jų mes maknosime šiandieniniame purve. Politinis mūsų gyvenimas yra drumzlinas ir be horizonto. Dėl to aš ir sakau, kad naujieji rinkimai nėra alternatyva. Priešlaikiniai rinkimai galėtų būti tik priemonė sparčiau išbristi iš dabartinės situacijos ir ją šiek tiek praskaidrinti, nes iškristų kokios keturios dabar ten esančios partijos, pasirodytų galbūt dvi šiek tiek stipriau žmonių paremtos ir, ko gero, ateitų užuomazgos tų partijų, kurios formuotų būsimuosius Seimus, vestų naujas pajėgas į būsimuosius Seimus, Seimus, kurie suvoks, ką Lietuvai reikia padaryti, kad įmanoma būtų gyventi ir Lietuvoj.
Jūs kalbate apie ateinančius, o aš galėčiau išsakyti kitą nuomonę.
– Apie nueinančius?
Taip, apie nueinančius ir įsitvirtinančius, apie dvipolę arba dvipartinę sistemą, kuri palaipsniui formuojasi. Jums nėra tokio įspūdžio, kad tik jūs įžvelgiate, nes norite įžvelgti, jog kažkas ateina? Realiai formuojasi dvipolė sistema, kuri pramaišiui turėtų formuoti valdžią.
– Sutinku. Tokia galimybė yra. Aš ne noriu norėti, aš noriu padaryti, kad ateitų ta naujoji žmonių karta, ir ji tikrai eina ir eis. Tačiau jeigu dabar susiformuos dvipartinė sistema su tokiais pat vertybiniais ir tokiais pat ideologiniais veikimo principais, kokie yra šiandien, t. y.  visišku apačioje esančių žmonių nuvertinimu ir tiktai kalbomis apie jų gerovę, tuo pat metu mažinant ir poliklinikas, ir aukštojo ir vidurinio mokslo galimybes, uždarant filologijos fakultetus ir t. t., ir pan., t. y. persmelkiant visą mūsų kultūrinį gyvenimą ir net ekonomiką juodo pelno kriterijais, tai, žinokite, anksčiau ar vėliau ta dvipartinė sistema bus labai stipriai tūsoma įvairiausių socialinių sukrėtimų arba dar blogiau.
Bet tie socialiniai sukrėtimai iš esmės galėtų sutvirtinti tą sistemą, nes sukrėtimų metais ji ir formuojasi. Patys žmonės palaipsniui pradeda suvokti, kad pasirinkimas labai paprastas: arba daug įvairių ir jie nesusitaria, ir niekaip susitarti jiems neįmanoma, arba du dideli ir jie pramaišiui valdo. Pavaldys vienas, išplėšim naudos iš to, ką pasiūlys ateinantysis, ir vėl iš naujo.  
– O kuo geresnis šitoks Dviejų, negu buvo Vienos ir teisingos, valdymas?
Aš netvirtinu, kad jis geresnis, aš sakau, kad tokio demokratinio dviejų valdymo modelis irgi labai įsišaknijęs.
– Aš manau, kad ir Amerikoje jis baigia išsisemti ir išsigyventi, ir tai jau yra nebe demokratijos raiškos būdai, o daugiau demokratija pridengtų manipuliacijų būdai.
– Ar jūs nejaučiat politinio romantizmo? Pas jus yra tas... Žinot, politinis romantikas visą laiką kalba apie naujas politines jėgas, kurios ateina – nauja karta, nauji žmonės, švarūs, nesusitepę, turintys norą ir sugebėjimą atsisakyti arba subręsti ir t. t. Ar tokius žmones jūs galėtumėt suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų?
Aš jums galiu atsakyti klausimu: kas buvo Europos literatūroje ir kultūroje po romantizmo epochos? Buvo labai nuostabus realizmas. Aš ir kalbu apie tą būsimąjį realizmą, kuris iš tiesų visiems mums bus aukso amžiaus realizmas. Bet be šito romantizmo tikrai nebus to būsimojo realizmo. Man visiškai nepriimtinas tas politinio elgesio modelis, kada cinizmas yra norma, kada amoralumas yra tiesiog dorybė, kada nebaudžiamumas yra džiaugsmas, ir tu gali, pasitelkdamas netgi pačius aukščiausius valdžios pareigūnus, šituos dalykus kultivuoti – prieš visų partijų valią, prieš visos visuomenės valią. Tai veda tiktai į išsivaikščiojimą ir į išmirimą. Aš nemanau, kad jūs, kad mes norėtumėm labai greitai mirti. Kiekvienas žmogus nori gyventi. Kiekviena tauta nori gyventi. Anksčiau ar vėliau ateis supratimas, kad po pasaulį pazyliojus reikia dairytis tos savo žemės Lietuvos. O ji jau bus užsėsta, ją reikės vėl atrasti ir atsiimti. Tada ir prasidės realizmo epocha. Man atrodo, kad tada Lietuva ir lietuviai bus galutinai išsivadavę tikrai laisvam gyvenimui – aiškiai matant visus sunkumus, be jokių iliuzijų priimant gyvenimą ir nemanant, kad Europa elgsis altruistiškiau negu Rusija, kad Amerika mus labai myli ir mylės. Naudojasi jie mumis, kaip ir visi naudojosi, bet tik tiek, kiek jais pasinaudoti mes sugebam, tiek mes ką nors ir turime. Mūsų globojimo politika yra naivi politika. Mes turime išsivaduoti iš naivios mūsų nūdienos politikos, galbūt net šiek tiek ir romantizuodami savo galimybių suvokimą, bet jeigu netikėsi, kad tas galimybes turi, tada jau tikrai lieka prisibaigti. Aš to daryti nenoriu.
Gal ne politika yra dabar pagrindinis svertas pakeisti tą bendrą situaciją? Galų gale, tai yra viena iš daugelio sferų.             
– Aš dar kartą tvirtinu, kad tik politika ir tik konsoliduota politika šiandien gali išspręsti kokius nors Lietuvos tolesnio gyvenimo klausimus, nes reikia prisitaikyti konkurencingai veiklai Europos Sąjungoje ir pasaulyje. Nes mes turime šansą, mes turime šiek tiek pinigų, kurie yra duodami, kad kažkas čia kažką padarytų ir galbūt išsilaikytų, o galbūt parengtų iš Vakarų atėjusiems verslininkams perpirkti tuos mūsų jau gerai padarytus verslo daiktus. Tačiau aš viliuosi ir tikiu, kad mes galėsim patys kažką ir ateity veikti bei galvoti apie savo nuosavą gyvenimą, neprašydami kokių nors investuotojų mokesčių ar „geradarių“ mums teikiamų dotacijų.
Konkurencija gerina prekių kokybę, bet gadina žmones.
– Konkurencija ne visada gadina žmones, konkurencija įtempia žmogų tiek, kad jis kartais peržengia per visas savo negalias ir padaro tai, ko net pats nesitikėjo. Tiktai, žinoma, jis negali veikti vienas, jis turi vis dėlto veikti su kažkuo, kažkame, jis turi jausti bent tą dvasinį saugumą, kad įtampa šiandien – baisu, bet rytoj ji atlėgs, bus gerai, aš pailsėsiu ir vėl galėsiu dirbti. Mes, deja, šito pasitenkinimo jausmo, kad, štai, aš gyvenu Lietuvoj, ji gera, ji graži, žmonės supranta vienas kitą ir niekada nesmeigs man peilio į nugarą – šito tikrai nėra. Iš šito cinizmo ir nihilizmo mes dar turėsim išropoti.
– Pone Romualdai, jūs prisimenate, kai atsistatydinote po Seimo rinkimų iš partijos pirmininko posto, bent pareiškėte, kad atsistatydinsite, o po to ir pasitraukėte? Kada tai buvo?
– Tuoj po rinkimų, kai pralaimėjom rinkimus.
Ačiū Dievui, jau prabėgo...
– Šešti metai.
Šešti metai. Ar nesigailite dabar?
– Aš labai sunkiai dirbu, bet, ačiū Dievui, partija atkurta, partija pamažu įsitvirtina, renkasi žmonės, ir aš tikiuosi, kad jie savo žodį tars, nes jie iš tiesų nori dirbti.
Bet ar tada tai nebuvo impulsas? Pamenat, naktį jus užklupo, jūs tada tikėjotės, visi tikėjosi, kad Centro partija...
– Kai kas projektavo, kad jinai taip pasirodytų.
O jūs tada pasakėt – ne, išeinu. Tai buvo vienas iš nedaugelio žingsnių politikoje, kur pirmiausia, jeigu žmogus vidurnaktį pasakė žodį, tai paryčiais jis ir prisimena, kad pasakė, o antras dalykas, pasitraukėt savo valia, savo noru, dėl moralinių, ne dėl politinių sumetimų. Jūsų niekas gi nevarė. 
– Atvirai jums pasakysiu: pasitraukiau dėl to, kad per daug patikėjau ir buvau naivus ten, kur reikėjo dešimt kartų tikrinti. Bet aš maniau, kad aplink – bičiuliai ir bendražygiai. Buvo kitaip. Dėl to privalėjau visų pirma apkaltinti save.  
O buvo kitaip, kad visi staiga pradėjo ploti: va, pasitraukėte, taip ir reikia!
– Ne, buvo ir kitaip mąstančių. Ir dabar partija dažnai priekaištauja, kad be reikalo pasitraukiau. Tokių tyruolių niekam nereikia. Bet aš tikrai patenkintas, kad duotas tam tikras standartas ir kad dėl to man niekas negali padaryti jokių priekaištų.
Bet tik ką pasakėte, kad buvote naivus. Koks čia standartas, jeigu naivumu grįstas, ir dar politikoje?
Palaukit, aš apie save buvusį kalbėjau – per daug pasitikėjusį Centro sąjungos pirmininką. Aš dabar esu Centro partijos pirmininkas, kuris šiek tiek daugiau mokytas. Ir kada kas nors šneka, kad šiandien Lietuvoj galima tik dvipartinė sistema, kad Lietuvoj apskritai jokio centro nėra ir būti negali, aš galiu su visišku tikrumu pasakyti, kad Centras yra ir atstovauja didžiajai tautos daliai, tiktai jis suskaldytas į fragmentus, kaip ir visa tauta.
– Tai ką, centre gali būti visos – ir dešiniosios, ir kairiosios – partijos?
– Čia jau jūsų žaidimai, jeigu leisit pareikšti. Centro partijas sukūrė skandinavai. Jie puikiai žino, kad centrizmas – tai savo žemėje ir iš savo žemės gyvenančių žmonių bandymas išgyventi iš savo pačių darbo. Ir šiandien jie gyvena, atrodo, taip, kad Europa vis bando prie jų prisilyginti, tik vis nepavyksta. Kada Lietuva ir lietuviai galutinai suvoks, kad be savo žemės jie neturi ateities, kad ir kažkokiuose pasaulio kraštuose tąsytųsi, bandydami ten užsidirbti geresnį pragyvenimą, tada prireiks ir Centro. Man svarbu atkurti tautos savivoką. Mūsų partijai svarbu atsilaikyti. Aš nė kiek nesigailiu, kad tuos šešerius metus, jeigu reikės  – ir dar daugiau, kaip juodas jautis dirbu dieną ir naktį, blokuojamas ir skatinamas, bet savo darbą aš padarysiu: tautos mąstymą pakeisiu. Manau, kad tas tylus politinis darbas kartais reikšmingesnis, negu garsios derybos dėl postų.
Tai buvo Romualdas Ozolas, Lietuvos centro partijos pirmininkas. Ačiū jums pokalbį, ačiū už dėmesį. Likite su Žinių radiju.


 

Romualdas Ozolas: NUOMONĖ

 

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aštuonioliktosios metinės šiemet praėjo visai tyliai. Ir vis dėlto jos buvo reikšmingos. Mat gegužės 31 dieną, 13-osios Vyriausybės griuvimo dieną, buvo paskelbtos dviejų iniciatyvinių grupių – Piliečių santalkos ir Tautos fronto – deklaracijos apie naujų visuomeninių judėjimų įkūrimą. Piliečių santalka pasivadinę visuomenininkai paskelbė norį susigrąžinti valstybę. Aktyviais Lietuvos piliečiais save vadinantys į Tautos frontą besitelkią visuomeninių organizacijų atstovai pareiškė siekią atkurti tautą. Santalkininkai svarbiausia normalios valstybės sąlyga laiko nomenklatūrinės sistemos suardymą ir konstitucinės tvarkos atkūrimą. Frontininkai – skurdo ir neteisybės įveikimą, išsivaikščiojimo sustabdymą ir tautos konsolidavimą globalizacijos sąlygomis. Abu judėjimai nė nesitarę aiškiai apsibrėžė veiklos ribas: be stiprios tautos nėra stiprios valstybės, netinkama valstybė sparčiai degraduoja tautą. Ar dirbti šiems judėjimams pavyks taip pat sėkmingai?
Jau pačiuose ir vieno, ir kito judėjimo pamatuose esama ideologinių problemų. Santalka skelbiasi tiesiog „piliečių santalka“, piliečių susivienijimu. Turint omenyje, kad Europos Sąjunga yra inicijavusi judėjimą „Aktyvių piliečių Europa“, kurio biudžetas iki 2013 metų yra 235 mln. eurų, o tikslas – referendumai nacionalinėse valstybėse dėl Europos konstitucijos pakeitimo taip, kad būtų įvesta Europos Sąjungos pilietybė, o nacionalinė ją tik papildytų, Santalkai ateityje teks aiškiai nustatyti savo santykį su Briuselio inicijuojama programa. Kaip ji žiūri į ES konstituciją – išvis neaišku. Frontas deklaravo esąs aktyvių Lietuvos piliečių ir organizacijų tinklas, taip nustatydamas Lietuvos pilietybės prioritetiškumą, tačiau principiniu nūdienai tautiškumo ir pilietiškumo sąsajų klausimu taip pat nieko nepasakė.
Politinės problematikos lauke Fronto manifestas kur kas neapibrėžtesnis už Santalkos deklaraciją – jis orientuotas daugiau į vertybinę vienijimosi motyvaciją, primenančią, o vietomis netgi cituojančią 1988 metų Vienybės deklaracijos šūkius. Santalka gi aiškiai kalba apie nacionalinės valstybės negalias ir siekį pilietiškai kontroliuoti politinę valdžią. Jeigu Santalkai tai pavyktų, galima būtų konstatuoti didelę demokratizacijos proceso sėkmę. Jeigu Frontui pavyktų nacionalinių vertybių pagrindu konsoliduoti po visą pasaulį išsklidusią tautą ir sutelkti ją gyventi Lietuvai ir su Lietuva, galima būtų pasakyti, kad lietuviai išlaikė patį rimčiausią naujausiųjų laikų iššūkį ir nusipelnė gyventi taip pat ir globaliame pasaulyje. Deja, vien vertybinės motyvacijos bus aiškiai per maža, abiejų judėjimų bendradarbiavimas neišvengiamas, kaip būtinas bus ir valstybinės valdžios sąveikavimas su jais.
Čia, deja, reikalai prasčiausi. Pagal tradiciją visuomeninės organizacijos yra tarsi valdžių podukros: nei nacionalinio biudžetinio finansavimo, nei pagaliau įsiklausymo į jų balsus jos nėra sulaukusios. Tai kokia gi valdžia panūs remti nacionalinio masto judėjimus?! Nebent siekdama juos prisijaukinti.
Šiandien rimtesnes finansines galias, atrodo, turi Santalka: ji sugebėjo apie savo įsisteigimą pranešti įvairiais žiniasklaidos kanalais. Frontas tebeplevena virtualioje erdvėje. Netgi dvi jo steigimosi konteksto akcijos – konferencija dėl valstybinės kalbos Mokslų akademijos salėje, kur įkurtas ir 1988 metų Sąjūdis, bei mitingas prie Lietuvos televizijos birželio 1-ąją, liko už žiniasklaidos dėmesio ribų. Tokios tų judėjimų reiškimosi kryptys, matyt, išliks ir ateityje.
O dabar tenka su pasitenkinimu konstatuoti: visuomenė bunda.

    


 

2006 gegužis

 

Partijos pozicija valstybinių brandos egzaminų užduočių išslaptinimo klausimu.

 

Brandos egzaminų užduotys išslaptinamos ir patenka į pardavinėtojų rankas ne pirmą kartą. Net ir šiemet, kai lietuvių kalbos egzaminą abiturientams tenka perlaikyti, Nacionalinio egzaminų centro direktorius kalba apie savo komandą kaip apie visiškai patikimą, o švietimo ir mokslo ministras konstruoja papildomas techninės apsaugos priemones. Ne prasta technika nutekino užduotis, o žmonės. Atsižvelgiant į psichologinę traumą ir moralines pasekmes, kurias patyrė tūkstančiai Lietuvos moksleivių, tikslinga būtų paleisti visą Nacionalinio egzaminų centrą ir sukomplektuoti naują.

 


 

 

2006 gegužis

Romualdas Ozolas: NUOMONĖ

 

2006 metų Vilniaus konferencija – tai Rusijos kritikos forumas, kuriame demokratija buvo matuota JAV masteliu. Tad rusai, ko gero, reagavo teisingai: nėra vienodo demokratijos modelio, kiekviena nacija ją įsivaizduoja ir praktikuoja savaip, ir vykti klausytis priekaištų, kad rusų demokratija ne tokia, kaip amerikiečių – nėra nei ypatingos prasmės, nei didelio reikalo.
Kas iš tiesų reikšminga ir Rusijai, ir Lietuvai, taip pat ir JAV, tai kad Vilniaus konferencija reiškia Europos Sąjungos plėtros „trečiosios bangos“ formavimą tuo metu, kai pati Europos Sąjunga tolsta nuo Vidurio Europos, baigia užsisklęsti Vakaruose ir planuoja netgi „antrąją bangą“ palikti „antro pagreičio“ zonoje. Šitoks regionavimasis yra visos Vidurio Europos, taigi, ir Lietuvos tam tikro savarankiškumo, visų pirma liekant prie savos valiutos – lito, galimybė, o pasaulio mastu – visos Europos Sąjungos primygtinio blokavimosi su Rusijos Federacija realus pristabdymas.
Tokiame kontekste itin svarbu Vilniaus konferenciją suvokti ne kaip Vakarų ir Rytų demokratijos modelių pranašumų ir trūkumų diskutavimo vietą, ką taip kietai akcentavo JAV viceprezidentas, o kaip Lietuvos gyvenimo ES „antrojo pagreičio“ zonoje modelio paieškas.
Pirma išvada, kurią galim pagaliau padaryti, yra ta, kad mes ne Rytų Europa, ir šis Vakarų mums primetinėjamas vardas yra susitaikėliškos su Rusija pozicijos diplomatinis įteisinimas, nes Rytų Europa yra Rusija. Priešingu atveju Rusijos išvis nelieka arba ji yra azijinė valstybė. O tai galėtų reikšti, kad Vakarų Europos biurokratija visai išpuiko ir iš didybės nenori pripažinti net geografinių realijų, pagal kurias Europa iki šiolei buvo iki Uralo kalnų.
Antra išvada, kuri pagaliau irgi padarytina netamsinant nieko jokiomis diplomatinėmis vingrybėmis: Lenkija kaip Vilniaus konferencijos globėja po Kačynskio pareiškimo apie „galingos Lenkijos“ kūrimą yra arba anachronizmas, arba būdas Lenkijai pretenduoti į kažkada jai – Galingajai – priklausiusias Ukrainos ir Gudijos teritorijas.
Trečia visai nekenkianti, o pozityviai vienijanti Vidurio Europą išvada būtų istorinės vienijimosi paradigmos išryškinimas. Ji jau bandoma apibrėžti kaip buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvė, ir tas apibrėžimas tikrai nėra neprotingas. Dar daugiau: tai realistinis ir mūsų vietos „antrojo pagreičio“ Europoje nusakymas, ir santykio su nacionalistiškai ekspansyvėjančios Lenkijos užmojais nustatymas.
Dar vienas svarbus motyvas: konferencija akivaizdžiausiai parodė, kad mažųjų Europos Sąjungos valstybių nacionaliniai interesai Briuseliui neegzistuoja.
Taigi, Vilniaus konferencija buvo naudinga.

Svarbu jos reikšmes įžvelgti ten, kur jų tikrai verta ieškoti.

 


 

2006 gegužis

 

Romualdas Ozolas: NUOMONĖ

            Gegužės pradžia turtinga istorinių dienų.
Vienoje iš LTV antrojo kanalo laidų trys istorikai liūdi, kad Lenkija – štai – kaip nacionalinę šventę mini 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucijos priėmimą, o Lietuva – štai – nė žodeliu apie ją neužsimena. Bent jau atmintina diena gegužės 3-iąją paskelbtume...
Kodėl gi ne! – atmintinomis mes paskelbėme jau daug dienų, čia mes greiti.
Bet ką gi minėtume tą dieną? Juridinę savo Senosios valstybės pabaigą? Lenkų proto triumfą? – iš tiesų, ilgaamžė lietuvių kultūrinė kolonizacija tądien užsibaigė galutine pergale – juridine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aneksija: „... be perstojo atsižvelgdami į Mūsų pareigas bendrai Tėvynei – Lenkijos Respublikai, įsipareigodami rūpintis jos visapusišku orumu, visuotine gerove .... turėdami visai mūsų valstybei – Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei – tarnaujantį vieną bendrą ir nedalomą valstybės įstatymą (= Gegužės 3-iosios Konstituciją) ...“. Lietuvos iždo kasa, pirmininkavimas Karo ir Iždo komisijoms ir kiti mažmožiai dar palikti Lietuvos kompetencijai ar pakaitiniam valdymui, bet visa tai juridiškai jau gobė Lenkija, „kaipo vieninga ir bendra bei nedaloma Respublika“ (citatos iš Konstitucijos).
Į klausimą, ką gi atsakyti tiems lietuviams, kurie Konstitucijoje „neberanda Lietuvos vardo“, t. y. diplomatišką „Gegužės 3-iosios konstituciją“ perskaito teisingai, kaip tekste ir parašyta – „bendra Tėvynė – Lenkijos Respublika“, vienas iš laidos dalyvių atsako taip: o aš prie problemos prieinu kitu aspektu – ne valstybės, o vertybių, t. y. vertindamas ne tai, kad Lenkijos Respubliką postuluojanti Gegužės 3-iosios konstitucija sukurta iš Lietuvos Statuto griuvėsių, o kad ji paremta principais, kurie keletu mėnesių anksčiau nei Prancūzijos konstitucija pasirėmė pilietinėmis žmonių laisvėmis, tapsiančiomis Europos Sąjungos Konstitucijos esminėmis nuostatomis.
Po tokio „priėmimo“ klausimų nebelieka: jeigu žmogui nesvarbu pati valstybė, tai – savaime suprantama – koks skirtumas, naikina Gegužės 3-iosios konstitucija Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip valstybę ar ne, naikina Europos Sąjungos konstitucija Lietuvos Respubliką, atkurtą 1991 metų kovo 11 dieną, ar ne, – svarbu, kad konstitucija pagrįsta „pažangiais principais“!
Tačiau vienas klausimas vis dėlto lieka, nors ir už laidoje dalyvavusių pokalbininkų svarstybų lauko. Klausimas toks: iš kur šitoks mąstymas?
Kas suformavo Lietuvos Statuto kūrėjų ir Gegužės 3-iosios konstitucijos konstruktorių mąstymą – irgi įdomu. Atsakyti iš principo įmanoma: Statuto – pagonybė, Gegužės 3-iosios  – sekuliarėjanti krikščionybė.
O šiandieninį mūsų mąstymą, leidžiantį lenktyniauti dėl Europos Sąjungos konstitucijos patvirtinimo, nors kiek vėliau ją atmeta šiuolaikinio europinio gyvenimo pamatus sukūrusi Prancūzijos tauta? Kas – į globalizmą mutavęs marksistinis internacionalizmas? Komjaunuoliškas servilizmas?

Jeigu tokie klausimai būtų nagrinėjami gegužės 3-iąją kaip ir mums atmintiną dieną, mielai sutikčiau, kad tokia būtų mūsų kalendoriuose.

 

KAS ATSITIKO?

 

Lietuvos centro partija sako: mus nugyveno. Ir niokoja toliau.
Iki kokių 2000 metų dar ne viskas buvo aišku. Atrodė, mūsų gyvenimo bėdos – tai daugiau mūsų pačių neišmanymo, godumo, piktumo vaisiai. Kuo labiau artėjo stojimo į Europos sąjungą diena, tuo geriau matėsi, kad ne mes vieni, o visa Vidurio Europa – nuo Estijos iki Bulgarijos – kapstosi po tokias pat problemas: šalys užverčiamos atliekinėmis vakarietiškomis prekėmis, o geriausius protus ir darbo jėgą parduoda Vakarams bei grimzta į tokią pat socialinę nelygybę su mažuma turtingųjų viršuje ir dauguma neturtingųjų apačioje. Žmoniškas pragyvenimo lygis, sukurti žadamas per 25–30 metų, mums reiškia ištisų socialinių sluoksnių, net regionų, paspartintą išmarinimą, kas vykdoma nekuriant darbo vietų, galinčių pristabdyti emigraciją (išvykti iš Lietuvos yra linkęs dar vienas milijonas žmonių), pasityčiojamai lėtai didinant pensijas, mažinant sveikatos apsaugos įstaigų patarnavimų apimtis, siaurinant mokyklų tinklą ir pan. Jeigu reikalai Lietuvoje bus tvarkomi taip, kaip iki šiolei, tamsios atminties Suslovo Lietuvos be lietuvių arba Rozenbergo Pabaltijo be baltų projektai bus įgyvendinti iki šio šimtmečio pabaigos, jeigu ne greičiau. Imigracija tiek iš Rytų (pigesnė darbo jėga), tiek iš Vakarų (turtingi kolonizatoriai) jau prasidėjo, ir ji spartės. Vakariečiams nesinorėtų čia prisileisti slavų ar bėglių iš Vidurinės Azijos bei Kaukazo, tačiau Kinijos spaudžiami migrantai vis tiek grūsis link Baltijos jūros.
Mums sako: jūs dramatizuojate padėtį. Mes atsakom: ir mes dar nežinom tikrosios padėties dramatiškumo. Tačiau mes norim žinoti tiesą ir siūlom visiems kartu jos ieškoti. Tik taip dar kartą pajėgsim atsilaikyti ir nežūti. Mes nesutinkam su tais, kurie sako, kad tautos XXI amžiuje nebeturi prasmės, tad nėra ko priešintis. Mes sakom: žus tik tos tautos, kurios nesugebės atsilaikyti, o didžiosios tautos jų sąskaita sustiprės. Kodėl vardan dar didesnės vokiečių, lenkų ar rusų tautų galybės turi būti sunaikinti lietuviai, klausiame mes.
Niekas nenori apie tai kalbėti Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje: tai neatitiktų mūsų „europeizacijos“ politikos, už kurią gerovę gauna tik tie, kurie skirsto šiuo metu dar duodamus „integracinius“ pinigus, bei juos gaunantieji išrinktieji.
Kai mes klausiame, kodėl apmokestinami verslą vos pradėję žmonės, nors pelnu dar nė nekvepia, kodėl atkakliai naikinamos visokios smulkiojo verslo įmonėlės, kioskai, turgūs, visą rinką stengiantis perduoti tik stambiesiems prekybos tinklams – atsakymo nesulaukiam. Net „Ekranas“,davęs Panevėžiui apie 5000 darbo vietų, paliktas „savo pačių nuožiūrai“, tarsi Lietuva neturėtų Vyriausybės, o vyriausybių svarbiausias rūpestis nebūtų visuomenės bendrasis gėris!
Daug klausimų, į kuriuos mes nebesitikime atsakymo iš valdžios nei šiandien, nei rytoj. Todėl ir kalbam apie alternatyvios politikos sukūrimą bei politinės alternatyvos suorganizavimą. Kaip yra – būti nebegali. Esamą padėtį reikia pakeisti.
Lietuvos centro partija renka žmones, kurie pasiryžę dirbti, kad ir kaip jie būtų spaudžiami mūsų oligarchinės demokratijos. Centristai tiki, kad prasiblaiviusi Lietuva supras, jog nėra pasaulyje didesnės vertybės, kaip saugiai gyventi savo pačių namuose. Užjaučiant kitaip galvojančius ir stengiantis jiems padėti praregėti.
Lietuvos centro partija kelia sau tris svarbiausius uždavinius. Pirma, pakeisti valstybės biudžeto struktūrą, didžiausią mokesčių mokėtojų pinigų dalį paskiriant socialinėms reikmėms – švietimui, kultūrai, sveikatai, socialinei rūpybai, o ne keliams ar turniškėms. Antra, ryžtingai pakeisti požiūrį į valstybės turtą ir vyriausybės santykį su verslu: tik kontroliuodama ir valdydama ekonomikos procesus Lietuvoje, vyriausybė gali garantuoti nacionalinės ekonomikos plėtrą jos tautai naudinga, o ne žalinga kryptimi. Trečia, visos valdžios atsakingos už tautos išsaugojimą ir sustiprinimą,nes tautos, jos žmonių, liaudies yra tam ir rinktos, tam joms ir suteikti įgaliojimai – politiškai aptarnauti visą visuomenę, o ne kurią nors jos dalį.
Visų didžiųjų atsinaujinimo darbų pradžia yra išsivaikščiojimo sustabdymas. Mes sakom: jaunieji, kas jau prisiklajojot po užsienius, grįžkit – ir kartu pertvarkykim Lietuvą! Padėkim savo senoliams, o patys pasistatykim savo gyvenimo namus čia, Lietuvoje!

 

Romualdas Ozolas
Lietuvos centro partijos pirmininkas 

Straipsnis išspausdintas "ŠILALĖS ARTOJUJE" 2006.04.21    


 

 

2006 balandis

Romualdas Ozolas: NUOMONĖ

 

Ir Sąjūdžio, ir Kovo 11-osios dienomis galvojome kurią Nepriklausomą Lietuvą. Na, manau, jog taip galvojome. Tik lenkų frakcija tada susilaikė.Tačiau matant, ką šiandien daro didžiuma mūsų „valstybininkų“, sunku atremti mintį, jog lenkų autonomininkai tąsyk buvo nuosekliausi: jei ne su Lenkija, tai dar palauksim. Šiandieninis Seimas jiems jau padeda – priimdamas įstatymą, leidžiantį rašyti pavardes „originalo forma“, jis sako: gyvenkit, tarsi čia jau būtų Lenkija.
Kurį laiką aš sudarinėjau tokį mūsų viešojo elgesio idiotizmų sąrašą. Lietuvių vaikus įsivaikina ir išsiveža užsieniečiai, o mes ne klausiam, kaip juos įvaikinti Lietuvoje, bet džiūgaujam, kaip tie vaikeliai gražiai gyvena JAV, Italijoje ar Vokietijoje. Europos Sąjunga siunčia Lietuvon negendančio maisto atliekas ir dalina varguoliams, o mes ne patys savo žmonių skurdą naikinam, bet džiaugiamės šita mus į trečiųjų šalių rangą nurašančia „parama“. Uždaromi 27 Lietuvos geležinkelio ruožai, buvę vieninteliu žmonėms prieinamu susisiekimo būdu, o mes smagiai įrodinėjam, kad ES draudimas nuostolingus keleivinius ruožus dengti iš pelningųjų pervežimo linijų nėra labai skausmingas, nes tais tuščiais ruožais galį būti paleisti autobusėliai. Dar geriau: Laisvosios rinkos institutas entuziastingai pritaria ir siūlo visiškai privatizuoti ir Lietuvos geležinkelius, ir Klaipėdos uostą, kaip buvo privatizuotas LAL’as, dabar „taupąs“ keleivių sąskaita, Vakarų skirstomieji tinklai, pakėlę aptarnavimo tarifą ir pan. Suprantama, tokia „nerentabili“, jeigu nedraugauja su morgais, greitoji pagalba taip pat negali būti neprivatizuota! Tikslinga išparceliuoti ir universitetus. Danų kiaulių fermos jau šiandien atkūrinėja Lietuvos kaip Sąjungos kiaulidės įvaizdį (su tuo skirtumu, kad ne Maskvos, o Briuselio), tačiau fermas reikia plėsti! Gerai yra ir Neringoje (na, šiokių tokių problemų iškilo su Sabonio boteliu), ir Lietuvos paežerėse, kur įsikūrę visi Lietuvos „didieji“. Prekybos koncentravimas „Akropoliuose“, „Babilonuose“ ar kituose gigantuose reiškia visišką smulkiojo ir vidutiniojo verslininkų sluoksnio blokavimą, bet apie tai niekas nė blakstienom neklapteli. Eurą įvedus kainos, be abejo, pakils, tačiau pats euras yra gerai ir labai gerai!
Stebėtis, kad žodžiai skiriasi nuo darbų, mes jau atpratom seniai. Kad darbai skiriasi nuo skelbiamų tikslų – baigiam suvokti, bet dar lyg ir sutrinkam, kai prieštara  pernelyg akivaizdi. Tačiau kartais ir tuos idiotizmus pavyksta parduoti: Artūras Zuokas – „abonentas“, tačiau stato Vilnių; ES parama kaimui mažėja ir mažės, bet jos nepanaikinusi, Europos Sąjunga žlugtų; emigracija – taip, sekina populiaciją, tačiau mažina nedarbą. 
Antrųjų Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą metinių proga pasirodė daug įvairiausių samprotavimų bei pareiškimų. Visur – šviesus optimizmas su vienu kitu abejonės ar nepasitenkinimo štrichu.
Suprantama, tokiam kontekste neįmanoma nepaklausti savęs: o kodėl gi tu manai, kad visa, ką čia minėjai kaip idiotizmus, yra būtent mūsų nuprotėjimo ženklai? Gal iš tiesų, kaip sako vienas provincijos inteligentas, jaunimas tvirtai pasijuto būtent dėl to, jog „gavo bilietą į užsienį“? – t. y. jog savo ateitį susiejo nebe su Lietuva? Ar kas nors sukilo už savo teises Lietuvoje taip, kaip už savąsias kovojo Prancūzijos jaunimas? Ar šito nesupranta mūsų politinis elitas?  
Tada viskas aišku.

Tada tai, ką čia minėjau, nėra jokie idiotizmai. Idiotas esu aš pats.

 


 

2006 kovas

Romualdas Ozolas: nuomonė

 

Visada sakiau, kad dešinėjanti Lenkija geriau, negu kairėjanti: susikalbėti bus gal sunkiau, bet aiškiau.
Ir štai, pirmasis pro diplomatines banalybes prasprūdęs naujojo Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio sakinys buvo toks: leiskit pagaliau Lietuvos lenkams savo pavardes rašyti lenkiškai – tai jums gal ir nereikšmingas klausimas, bet mums jis principinis.
Aiškiau nepasakysi, konkrečiau Lenkijos pozicijos neišreikši.
Ar suprantam, ką ji reiškia mums?
Ji vienareikšmė: pagal Lenkijoje galiojančią rašybos tvarką rašomos pavardės žmones įjungia į Lenkijos jurisdikciją. Tegul, atrodytų, „tik“ kalbos sferoje. (L. Kačynskis teisingai sako: jums tai gal atrodo nesvarbu – ir tai irgi yra tiesa: mums kalba ir rašyba nesvarbu.) Tačiau kalba yra spindinti kultūros viršukalnė, ir kokia spalva ji šviečia, tokia ir kultūros papėdė. Lenkiško raidyno taikymo Lietuvoje atvejis – tai tarsi nuošliauža, kuri kultūriškai pridengia dideles rytines Lietuvos teritorijas. Ar tai gali būti neprincipinis klausimas vėl „galinga ir išdidžia“ pasiryžusiai tapti Lenkijai? Ar ne dėl lenkiškųjų nuošliaužų į Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą grėsmių formuojasi Lenkijos įtampos su rytiniais kaimynais? 
O Lietuva? Kaip ji reaguoja į visiškai aiškią ir „nebeatidėliotiną“ savo didžiosios kaimynės pretenziją?
O Lietuva reaguoja taip pat labai aiškiai: taip, taip, žinoma, būtinai ir nedelsiant išspręsim tą nelemtą Lietuvos lenkų pavardžių rašymo klausimą – jis „nėra iš tų, kurie galėtų sukelti įtampą tarp valstybių“. Ir šitaip – nuo Lietuvos prezidento iki Seimo komitetų. Kad galėtume, padarytume tuoj pat. Kad tik Europos vidury iš tiesų vėl kylanti savo galias pajutusi Lenkija nepamestų mūsų kur pakely. Nors jau „atvedė“ ir į NATO, ir į Europos Sąjungą ir „paliko“ vienus be greitkelių į Vakarus, be elektros tiltų, be vakarietiškų geležinkelių. Mums vis dar tikintis, vos ne maldaujamai prašant, o Lenkijai atkakliai ir prie kairiųjų, ir prie dešiniųjų kartojant: leiskit Vilniją padengti lenkiškuoju raidynu. Pradžiai. Paskui dar ką nors sugalvosim: kokį nors regioninį referendumą ar dar ką.
O elektros tiltas į Vakarus?
Nebus jo. Kad ir mokėdama baudas už oro taršą, Lenkija eis savo akmens anglies naudojimo elektros gavybai keliu, ir jeigu mes norim pralaužti  šią energetinę blokadą, turim nedelsdami spręsti elektros tilto per Baltijos jūrą tiesimo problemą. Lenkijai visiškai nenaudinga ir Baltijos branduolinė jėgainė, todėl siūlymas Lenkijai dalyvauti jos statyboje – tai dar vienas šansas lenkams kelti sąlygas Lietuvai, kuri ugdo savo ekonomiką sparčiau nei Lenkija, bet tarsi kurtinys per tuoktuves negirdi net JAV primygtinių raginimų spartinti Šiaurės Europos integraciją.
Ne lėšų stygius stabdo ir Via Baltica bei Rail Baltica tiesimą per Lenkiją: Lietuva lėšų rado, o galingoji Lenkija – ne? Tiesiog Lenkijai nenaudinga praleisti Baltijos šalių ekonomikas į Vakarus, kai ji pati gali tapti visos Vidurio Europos ne tik kelių, bet ir ekonomikos reguliuotoja. Sunku pasakyti, kokia dogmatine mažakraujyste reikia sirgti, kad būtų galima atsisakyti suvokti visai naujas europines realijas ir pagal jas koreguoti savo elgesį!
Sakoma, kad Lietuva Lenkijai iš tiesų gali būti naudinga tik vienu požiūriu: kaip naujos antirusiškumo kampanijos partnerė. Bet ir šiuo požiūriu Lietuva Lenkijai nebūtina kaip partnerė, nebent kaip rezervas. Gi siekdama savo nacionalinių tikslų, jeigu ji tokių turi, Lietuva prieš Rusiją gali eiti su pačios Rusijos pagalba, tiksliau – prieš Maskvą eiti su Karaliaučiumi, kur situacija taip pat ganėtinai sparčiai kinta.
Neounijinės nuotaikos, kurios kuo toliau, tuo ryškiau apima adekvačių geopolitinių tikslų Lietuvai surasti nepajėgiantį politinį elitą, atrodo, baigia užslopinti ir elementariausią jo politinę nuovoką, reikalauja falsifikuoti tikrovę, pradedant nuo istorinės (ryškiausias faktas – Jogailos kulto inicijavimas), baigiant dabartine (visiškas mūsų vaistinių tinklo invazijos Lenkijon sužlugdymas lenkų politikų dėka).

Todėl naujojo Lenkijos prezidento vizitas Lietuvon buvo tikrai naudingas: jis gana aiškiai nurodė, kas yra kas.

 


2006 kovas

Romualdas Ozolas: nuomonė

 

Scenoje – naujas „apsivalymo“ spektakliukas.
Kolei kas prasidėjo jo antrasis veiksmas – Seimo kanceliarijos dusinimas. Pirmojo veiksmo – Turniškių rezervato perversijų – artistai užkulisiuose rengiasi antrai scenelei –dalyvių viešai apklausai. Sakoma, dalyvausią netgi Prezidentas ir Vyriausybės vadovas. Kiek bus veiksmų – neskelbiama, bet jau šiandien aišku, kad jie vyks „perdengdami“ vienas kitą ir, ko gero, scenoje taip keisis iki tikro pavasario. Žodžiu, viskas gerai: ir žiniasklaida, ir visuomenė turės naudingą ir smagų užsiėmimą.
Gyvenimas už politinio teatro tekės sava vaga. Ką atneš jo pavasariniai vandenys?
Belaukiant atmintyje blaškosi keisti fragmentai.
Blėsta taip ir neišgirstas (nesinori tikėti, kad negirdima iš nesupratimo) vienos TV laidos vieno dalyvio primygtinis tvirtinimas, kad Turniškėmis prasidėjusio spektaklio galėjo ir nebūti, jeigu valstybinis turtas Lietuvoje būtų aiškiai atsietas nuo privataus. Dar tada, kai buvo priiminėjamas turto akcijavimo įstatymas, dorai nepaaiškinta, kodėl ir valstybės turtas turi būti paverstas akcijomis, jeigu akcijos yra privataus arba mišraus kartu su privačiu kapitalu turto valdymo būdas. Jeigu valstybei turtas pasidaro nebereikalingas, jis tiesiog įvertinamas rinkos kaina ir parduodamas aukcione. Valstybės turto akcijavimas jo valdymą automatiškai pakiša po bendrovių valdymo tvarka, kuri sprendžiamąją galią iš savininko (valstybės) leidžia perimti administratoriams ir disponuoti juo savo nuožiūra.
Nežinau, ar bus galima įrodyti, kad V. Račkys elgėsi nusikalstamai: jo argumentai, kad įstatymai Prezidento apartamentų įkeitimo nedraudė, ko gero, liks neatmesti, nors paneigti savo savanaudiškumą jam vargu ar pavyks. Tai kuo baigsis spektaklio pirmasis veiksmas? Tuo, kad visuomenės akyse bus dar kartą sukompromituotas Prezidentas? – nežino, kas darosi jo kieme? O keletas jaunų vyrų per gyvenimą toliau eis, vilkdami savo naivaus godumo uodegas?
Ką žada antrasis veiksmas?
Ar bus išgirsta kitoje TV laidoje nuskambėjusi užuomina apie Seimo kanceliarijos Teisės departamento vadovo paslaugų prabangiuose automobiliuose prie Seimo laukusiems ir mobiliaisiais bendravusiems vyrukams? Ar tai tik Seimo kanceliarijos, ar gal labiau Saugumo departamento reikalas?
Atgimimo metais diskutuodami apie biurokratinės sistemos įveikimą, mes skyrėm nuopelnus nuo privilegijų. Šiandien nebeaišku, nei kas yra nuopelnai, nei kas privilegijos, nei kas – elementari atitinkamo rango tarnybos tvarka. Ar ta mąstymo maišatis negula ant Seimo narių ir vadovų sąžinės? Niekas neužsimena, kad Seimo narių aptarnavimo tvarka yra visų pirma Seimo valdybos rūpestis ir darbas. Ir visiškai naivus pasirodytum pasiūlęs panagrinėti tautos atstovų atlyginimų pasididinimą per visokius priedus. Nors tai tipiškas privilegijų modernizavimo atvejis.
Vienas epizodas lieka kol kas visai vienišas. Ar bent taip atrodo. Tai Seimo Pirmininko sekretoriato vadovės Rimos Pumputienės orus atsistatydinimas. Nežinau, ar jos nuvertimo iniciatoriams ir dalyviams žinoma, kodėl ji lėtai vaikšto? Neabejoju, kad Seimo Pirmininkui žinoma viskas. Tuo labiau principingas jis turi atrodyti šiame epizode?
O kai prisimeni fragmentus su netikėtais Artūro Zuoko, paskui Viktoro Uspaskicho vizitais pas Artūrą Paulauską, priešais Seimo komisiją sėdintys Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus atrodo tokie atliekami, kad norom nenorom klausi: ką, nejaugi rinkimai?

Ar kas nors paprasčiau? Ir ne scenoje, o užkulisiuose?

 


 

2006 vasaris

Romualdas Ozolas: nuomonė

Per šalčius Varėnoj minus 33.
Meteorologai prognozavo iki 30. Prognozės visada paklaidingos, tačiau – kaip ir politikoj – su polinkiu į geresnę pusę. Tik – skirtingai nuo nekontroliuojamo „Litekso“ užšaldytos žemaičių sostinės – tas neprognozuotas šaltelis šilinius dzūkus užklojo tokiais šerkšnais, kad ekskursijų rengėjai, jeigu jie būtų bent kiek mažiau godūs, bent kiek geriau suprastų, kas yra lietuviškas grožis ir ką – jeigu jau viskas parduodama – galima paimti ir iš jo, būtų organizavę ekskursijas specialiai dzūkiškai žiemai prieš nustebusias miestiečių akis atverti.
Deja, nei iš sostinės, nei iš buvusios laikinosios sostinės nei iš uostamiesčio Žiūrų, Margionių, Grybaulios, Marcinkonių, Kabelių, Kašėtų, deja, deja, nematyti.
Skirsto Varėnos rajono taryba rajono biudžeto pinigėlius, dalina ir perdalina, seikėdama net ne litus, o ir centus – kad kam nebūtų per daug, kad ko nenuskriaustų, kad viską atsimintų, kas kam kada žadėta. Sukasi meras, laksto direktorius, varsto ministerijų, žinybų duris, pas save kasmetines Grybų šventes rengia, ne tik valstybės galvas, bet ir kitašalius pasiuntinius susikviesdami – kaip galėdami Dzūkijos vardą reikšmina. Pamažu pamažu kultūros centrus renovuodami, mokyklas, kiek jų dar lieka, apšiltindami, kompiuterizuodami. Biblioteką, kokios nerasi jokiam kitam rajone, pastatydami – gaudo ateitį, kad ne visa pro šalį praeitų, Lietuvos taip ir nepalietus.
Bet kaimai, kaip ir visur Lietuvoj, tolsta į praeitį. Ant nebūties slenksčio nuostabioji Tado Ivanausko išgarsinta, Vinco Gaidžio aprašyta Musteika. Pamažu traukiasi Kabeliai. Margioniškiai vienas po kito parduoda sodybas ir gretai, ko gero, „naujadzūkių“ čia bus daugiau nei pačių šilinių dzūkų. Visur panašiai. Anas va numirė, tie miestan karšti persikėlė, tas baigia prasigerti. Dar gerai, kad langų lentom neužkala, kaip palatvy, palei Nemunėlį, kur nei švedai ar vokiečiai pirktis nenori. Nors kas juos ten žino. Vaikai? Vaikų kiti keliai.
Nors užfiksuoti galėtume, kalbamės su nacionalinio parko žmonėmis. Bando į knygas sudėti, video įrašus padaryti, bet visa tai tokie nedideli judesiai, palyginus su nykimo mastais, kad baisu ką nors ir sakyti, kad neįžeistum šitų savo gyvenimus etnologijai, gamtotyrai atidavusių žmonių, iš paskutiniųjų bandančių sugauti bent lašą kažkur kaip debesys praskrendančių europinigų: paraiškos programoms tokios sudėtingos, kad tuo turi užsiimti specialios firmos, ir tu gausi ar negausi finansavimą, tarkim, unikaliam Margionių klojimo teatrui, o firma iš nacionalinio parko net nesėkmės atveju „savo“ kelis tūkstančius pasiims. Tokia „išgyvenimo tvarka“ – laimi išradingesnis, apsukresnis, stipresnis. Deja, ant dar storesnio, negu tarybmečiu, biurokratinio pamato. Anot valdžios, nešališkumo pamato. 
Ką reiškia televizinis praėjusio pirmadienio šou, kuriame pagaliau aukščiausio rango politikai pripažino, kad demokratiją mes jau sunaikinom? Nieko, sako man. Bene ji kada buvo? Mums seniai vienas ir tas pats. Buvo metas, kai bent tikėjom ir tikėjomės. Nebetikim niekuo. Atėjo visai nauji laikai – pinigų laikai. Galima būtų kaip gyvą muziejinę atrakciją į ateitį nuvest mūsų audimo, duonos kepimo, bitininkavimo tradicijas. Bet žmonės miršta ir viską nusineša. Nerūpi tai jaunimui, nerūpi tai valdžiai, o tie, kuriems rūpi, neturi lėšų ir patys visko neapžioja.
Po šalčių stojęs atlydys pušynus prislėgė dulksnota migla. Kad nenusiristum, net asfaltuotais miškų keliais geriau važiuoti 50–60 kilometrų per valandą. Kaimai žiemą užsimerkia anksti. Nes ir žiemą reikia keltis anksti, kad neišgriūtum iš grybautės nustatyto bioritmo.
Ne tik iš Vilniaus Margionių – ir iš Margionių Vilniaus nematyti. Tik Varėna. Bent mažumėlę.      

 


 

2006 vasaris

Romualdas Ozolas: nuomonė

Klausimas, iš kur musulmonai gavo tiek Danijos vėliavų, kad jų pakako vienu metu deginti nuo Afrikos iki Indostano pusiasalio – daugiau negu nejuokingas. Ir ne bet kokių vėliavų – per visą gatvę, kad ją galėtų trypti iš mečetės einantieji!
Kad pasipriešinimas Mahometo įžeidinėjimui krikščionims bandant Pranašą pavaizduoti teroristu, yra organizuotas ir gerai koordinuojamas – vargu ar kelia kam abejonių. Abejonių kelia atsakymai į klausimą, ką daryti. Krikščionys, ir visų pirma Vakarų europiečiai, atrodo, neabejoja vienu: tokios reakcijos į Kristaus pažeminimą sukelti jie negalėtų. Juk buvo demonstruojamas ir supermodernistinis darkalas „Kristus šlapime“, ir romanas apie Kristaus vedybinius ryšius pasirodė, ir ne kur nors kitatikių žemėse, o savo pačių civilizacijos aukštybėse, ir nieko – ėjo žmonės, žiūrėjo, pirko, skaitė, bet – nė purkšt. Kažkokiam provincialiam laikraštuky Danijoj pasirodė Mahometas su bombuke vietoj galvos – per visą islamo pasaulį paplūdo minios, upės įtūžusiųjų.
Tos akcijos akivaizdoje Vakarų Europa atrodo pasimetusi. Kai kas iš oponuojančiųjų oficialiajai pagarbos islamui retorikai teigia, kad vakariečiai išsigando, todėl ragina nebijoti. Kiti kalba apie naujų krikščionybės sambūvio su islamu formų paieškas. Dar kiti kelia klausimą apie žurnalistų atsakomybę ir apskritai žodžio laisvės ribas.
Kad Europos premjerų patikinimai apie pagarbą islamui nieko verti, rodo daugybė faktų, pradedant „Šėtono eilių“ autoriaus slapstymusi Britanijoje, Londono metro sprogdinimais, baigiant islamistų reikalavimu Danijos laikraštuko redaktoriui įvykdyti egzekuciją.
Siūlymas nebijoti – tai iš esmės patarimas atidaryti „antrąjį frontą“: Europos Sąjunga greta Jungtinių Valstijų pradėtų savą karštąjį karą prieš musulmonus.
Ieškoti kultūrinių išeičių – labiausiai mėgiama senstančios Europos tradicija. Tačiau koks sambūvis įmanomas dabar, po „karikatūrų skandalo“? Deja, tik nusileidžiant islamistams. Sutiks su tuo – tegul ir išsigandusi – Vakarų Europa?
Vargu bau. Ir dėl dviejų priežasčių.
Pirma, individualizmo tradicija čia yra tokia gili, kad, netgi Europos Parlamentui nutarus, o Europos Teismui ėmusis įgyvendinti kokį nors spaudos apribojimų kodeksą, visada atsirastų žmonių, kurie nieku gyvu nesutiktų paklusti, islamo šventenybių teriojimą laikydami savo pilietine europinių vertybių gynimo priederme. O islamo šalys grūmotų vis įnirtingiau. Briuselis – ne Maskva: išspausdino ten kažkoks provincijos laikraštukas Imamo karikatūrą – trakšt, ir nulaužė – uždarė.
Antra, žodžio laisvės kaip galimybės kalbėti ką nori supratimas Vakarų Europoje toks fundamentalus, kad, norint ką nors pakeisti, reiktų panaikinti visus nuo Prancūzijos Didžiosios revoliucijos laikų susiklosčiusius politinio mąstymo stereotipus. O tai – neįmanoma. Tai reikštų bandymą europiečiams atsisakyti savo kultūros. Tai yra to, ko ir reikalauja maištaujantys radikalieji musulmonai.
Nėra išeities?
Padėčių be išeičių nebūna. Šiuo atveju, matyt, pakaktų į padėtį pažvelgti tikrai europietiškai, o ne amerikietiškai: atsisakyti Džordžo Bušo pasauliui primestos krikščionybės ir islamo konflikto traktuotės kaip gėrio kovos su blogiu ir tai, kas vyksta, pavadinti saviškai – civilizacijų konfliktu. Konfliktu, kuriuo ir Europą siekiama įtraukti į karą.
Tada liktų tik pažiūrėti, kas ir kaip šitai daro. Ir atitinkamai – europietiškai – elgtis.
Tai kas šitą košę verda?
Atsakymo paieškos kryptį rodo patys islamo radikalai: konflikto gilinimui jie siūlo konkursą holokausto tema. Kodėl holokausto? Todėl, kad holokausto atminimas yra bendra ES ir JAV vertybė.
Rusija čia lieka stebėtoja. Ką ji labai susirūpinusi ir daro: kviečia Iraną derėtis dėl naujų jo branduolinės programos sąlygų, leidžiančių išvengti karo su JAV, bet lįsti į Rusijos globą; paremia radikaliojo Hamas daugumą Palestinos autonomijos parlamente, stodamasi įtampos Artimuosiuose Rytuose smaigalyje; ir pan. Būdama neabejinga stebėtoja, Rusija šiame gerai surežisuotame šventajame Pusmėnulio žygyje į Europą musulmonus daro savo užnugariu, kad dar sėkmingiau galėtų dujomis ir nafta manipuliuoti Europą, o branduoline grėsme – Ameriką. Didelis klausimas, kaip jai tai seksis, bet kad kolei kas vyko neblogai – neabejotina. Tuo labiau, kad ji gali uždaryti ne tik bet kurį savo laikraštuką, bet ir bet kurį žmogų, netgi milijardierių. Tegul ir neįžeidusius Imamo. 
Europa to negali. Net jei įrodytų, kad Danijos laikraščio redaktorius kaip nors susijęs su Rusijos spectarnybomis, o Italijos ministras Kalderolis yra slaptas musulmonas.

Todėl, matyt, mums, kalbantiesiems viešai, vis dėlto teks galvoti, ką sakyti ir ko ne, ką skelbti ir ko neskelbti, net jeigu už tai ir labai brangiai šiandien būtų mokama. Kitaip mus mokys arba mūsų pačių valstybės, arba Suvienytoji Arabija, arba – dar geriau – Šiaurės Pusrutulio Sąjungos sostinė Maskva.

 


 

2006 vasaris

Romualdas Ozolas: nuomonė

Rodos, visiems aišku, kad ne vieną mūsų valstybės sferą reikia pertvarkyti iš pamatų, pritaikant ją naujoms – eurointegracinio – gyvenimo sąlygoms. Tačiau kai pasirodo koks nors konkretus siūlymas, visi urmu puola įrodinėti, koks jis neracionalus ir neįgyvendinamas. Įdomiausia, kad dažniausiai kalbama ne apie tai, kas pasiūlyta, o tai, ko nepasiūlyta.
Antai, pasirodė Lietuvos centro partijos, atsikūrusios vietoj kažkada galingos Lietuvos centro sąjungos, siūlymas, kaip partijas išvaduoti iš verslo priklausomybės ir perduoti mokesčių mokėtojų, t. y. tiesioginei rinkėjų kontrolei, – tikrai revoliucinis siūlymas, pasidaręs galimu po to, kai Lietuva 2004 metais apsisprendė, kad iš biudžeto galima ir reikia skirti šiek tiek pinigų Lietuvos politinei sistemai tobulinti.
Ir ką gi? Lietuvos centro partija visų pirma buvo išjuokta: girdi, kad pradėtum rūpintis teisingu partijų finansavimo sutvarkymu, pradžioj turi nepatekti į Seimą. Pašaipa teisinga: ir su buvusių centristų pagalba partijų finansavimas kažkada buvo įstatymiškai susietas su partijos išrinkimu į Seimą. Tai reiškė: jei nežinia kieno pinigais grįstais keliais atėjai į Seimą, – tu būsi ir valstybės paremiamas, o jei ne – ir toliau ieškok sau globėjų verslo koridoriuose.
Tačiau jeigu partija savo kailiu patiria, kokios neteisingos buvo jos ankstesnės pozicijos, gal verta įsiklausyti, ką sako ji, savo naujuoju patyrimu remdamasi?
O sako ji štai ką.
Kai Teisingumo ministerija partiją registruoja, leisdama jai veikti kaip valstybės politinės sistemos narei, partija turi įgyti teisę ir į „palaikomąjį finansavimą“ – tam tikrą išmoką, leidžiančią savo fiziniam egzistavimui (dokumentams, paštui, telefonui, centrinei būstinei) lėšų neieškoti verslo sluoksniuose ir nuo pat pradžių neįklimpti į kokią nors privačią ar grupinę finansinę priklausomybę. Tai esminė nuostata, suteikianti galimybę partijai ir toliau likti sąžininga. Tačiau oponentai šiurpsta: kaip galima! šitaip prisisteigs visokiausių – pradedant alaus gėrėjų, baigiant Marso užkariautojų – partijų! Tik tada, esą, kai partijai pasitikėjimą parodys rinkėjai, galima kalbėti apie kokią nors ir valstybinę paramą. Kontrargumentai, kad į partiją besiburiantys žmonės taip pat rinkėjai, bet jau politiškai aktyvūs, kad Teisingumo ministerija yra rimta valstybės įstaiga ir ji gali neregistruoti humoristų arba kokių nors smurtininkų, jiems nė motais. 
Valstybei geranoriškai sutinkant naujų politinių organizacijų su naujomis idėjomis kūrimąsi, partijos neturėtų rūstauti dėl galimos griežtesnės valstybinės jų kontrolės: Seimo rinkimuose nedalyvavusi partija finansavimo galėtų netekti, o antruose rinkimuose nelaimėjusi mandatų – privalėtų pasinaikinti. 
Dabar kol partija surenka nustatytą rinkėjų pasitikėjimo procentą, ji būna jau kam nors „įsipareigojusi“.
Dar svarbesnis yra siūlomas partijų finansavimui skirtų biudžeto pinigų teisingo panaudojimo principas: kiekvieną už partiją atiduotą rinkėjo balsą įvertinti konkrečia pinigų suma – atiduodamas balsą, rinkėjas jau žino, kad su juo partijai skiria litą (arba 2, arba 5 litus – priklausomai nuo priklausomai nuo nustatytos sumos). Taip administruojanti, draudimais paremta partijų valstybinė kontrolė papildoma pozityvia, gera valia paremta rinkėjo kontrole – balsavimas tampa nuo rinkėjo valios pareinančia jo pasitikėjimo sulaukusios partijos finansine parama. Gal tada sparčiau ir ryškiau keistųsi ir rinkėjų santykis su partijomis – iš priešiško taptų kritišku, iš kritiško – bendradarbiaujančiu ir t. t. Taip, ko gero, partijose sparčiau bręstų naujos, rinkėjų lūkesčius išreiškiančios idėjos, sudarydamos konkurenciją valdančiosioms ar parlamentinės opozicijos partijoms.
Sudėjus viską kartu – partijos nario mokestį, pradinę valstybės paramą, leidžiančią partijoms išlikti švarioms nuo visada kuo nors suinteresuotų verslo pinigų, ir tiesioginę piliečių rinkėjų paramą per rinkimus, leidžiančią partijoms augti ir bręsti kartu su rinkėjais – turėtume padėtį partijų padangėje ryžtingai koreguojantį projektą. Galintį išvesti iš dabar viešpataujančio partijų finansavimo miglų ir labirintų.

Klausimas vienas: ar to reikia tiems, kurie yra įgalioti šiandien spręsti už rinkėjus?

 


 

2006 sausis

Romualdas Ozolas: NUOMONĖ

Pagaliau radau laiko pažiūrėti keletą mėnesių Lietuvos paauglius audrinusių vienos iš dviejų „realybės šou“ laidų – LNK – kartojamą „Kelio į žvaigždes“ finalą.
Tai iš tiesų jauniems protams ir sieloms iškreipti skirta laida. Kaip ir ankstesnės šou. Iškreipti grubiai pasiimant kuo daugiausia naudos. Netgi nugalėtojas Andrius, „vaikinas iš Južintų“, išsyk užkariavęs žiūrovų simpatijas savo dainele „Mes – vyrai“, ir tas finale priverstas dainuoti: „O kam sava, jeigu gera ir svetima! Ar būtinai tiktai žmona laiminga būna mylima?“ Nekalbant apie šiaip jau imlų jaunuolį, bet dar ne visai atlietuvėjusį amerikoniuką Robertą, kuris ir išsirenginėja su įkvėpimu, ir, atrodo, tikėdamas tuo, ką sako, klausia: „O kam blogai – seksas, miegas, pinigai?“ – ir krinta į pusplikių mergelių ratą. Net paaugliukai žiūri suglumę. Tik ne Valinskas. Jis netgi profesionalą dainininką leidžia sau pristatyti: „Meškiuko dydžio Deivis!“ – kaip ne žmogų, o reklamuojamą prekę. Nes viskas čia reklamos tipo, pradedant dainavimais, baigiant balsavimais, kurie atvaromi iki proto aptemimo: per finalinį vakarą balsuojama vos ne ketvirtį milijono kartų (o balsas – tai litas ir daugiau, jei SMS žinute). Tikrai, seksas ir pinigai.
Ir vis dėlto!
Visas finalo scenarijus parengtas Vilijos laimėjimui: už scenos jos triumfo dainai laukia Mikutavičius, kito finalininko galimos pergalės atveju išeiti į sceną kartu pasirengusi Valinskienė. Andriaus, atrodo, niekas negloboja. Jis ir susitaikęs su pralaimėjimu. Jis, tiesą sakant, ir nelabai gali į tai pretenduoti, pats jaučia: Vilija yra galva aukštesnė ir vokalu, ir apskritai savo muzikine kultūra. Tačiau tauta pasako: ne, laimėti turi Andrius. Jis yra mūsų favoritas – vyriškas, paprastas, neišsidirbinėjantis. Na, ir jis siūlo mylėt  ne tik savą, bet ir svetimą, tačiau kokiam tikram lietuviui tai svetima!? O Vilija leidžia sau net su tam tikru pasitenkinimu traukti specialiai Andriui ir jo Južintams pašiepti sukurtą dainelę: grįžk atgal, ten – maždaug – nėra tavo sėkmės šukių, ten tavo armonika, ten esi pažįstamas iki paskutinio šuns, o gyvenimas ten liula kaip karvės tešmuo. Ir gauna – gauna ištįsusį veidelį scenoje ir ašaras už jos.
Galima laikyti, kad visa tai įeina į „gyvenimo spektaklį“ ir ne tai yra svarbiausia. Ko gero. Nes Vilija jau ir dabar – dainininkė. Jau dabar turi keletą pasiūlymų. Jeigu tik neišpuiks, jeigu jos pakeliui sutikti nesulaužys valinskai, iš jos ne tik popso atlikėja, žiūrėk, išeis. Ypač – jeigu susivoks, kad kol kas dalyvauja jaunų žmonių nudvasinimo fiestoje, Vakarų civilizacijos saulėlydžio vienoje iš mažyčių atrakcijų, kurios Lietuvai yra didelės ir ryškios. Ir kartu tokios aiškios kaimo ir miesto, jaunimo ir senimo priešinimo akcijos, kad kai baigiasi spektaklis ir visos jo reikšmės ir prasmės ima ryškėti kaip atmosfera aplink Žemę, išvada peršasi viena: tai buvo ne muzikinis, tai buvo politinis balsavimas, kurio metu tauta bandė pasakyti, kad tai, ką jai perša Valinskas ir kartu su juo pinigus skaičiuojantieji, kol kas dar didžiumai yra nepriimtina.  
Deja, LNK viešpatauja Valinskas. O tauta išsivaikšto ir išmiršta.

Nesinori visko pernelyg politizuoti. Tik negali neklausti savęs: kokie Europos saulėlydžio keliai laukia Vilijos, Andriaus, Vudžio?

  


2006 sausis

Romualdas Ozolas: NUOMONĖ

Tikrai – ką vis dėlto švenčiam Sausio 13-ąją?
Seimo Pirmininkas atsako „labai paprastai“: tąsyk atkovotą laisvę. Tąsyk visa Lietuva gynusi Lietuvą. „Mes nusipelnėme vienodai ir nusipelnėme to paties – laisvės.“ O kas ji yra, mes privalą atsakyti patys.
Tai aš ir klausiu savęs, kas gi ji, ta mūsų laisvė? Ne mano, o mūsų, jei mes dar tauta. Laisvė išsivaikščioti į visus pasaulio kraštus, kur geriau moka? Laisvė negrįžti su savo ten uždirbtais pinigais, nes nei jų, nei mūsų, juos ten užsidirbusių, Lietuvai nereikia, reikia tik „didelių investicijų“? Laisvė keletą metų gauti „išmokas“ už atsisakymą įdirbti tūkstantį metų mus maitinusią žemę? Misti iš Europos Sąjungos maisto atliekų siuntinių? Bet kuria kaina krautis pirmąjį milijoną, nes be milijono „tavęs tiesiog nėra“? Būti elito komanduojančiojo blokuojamu, nes tu galvoji kitaip, negu jis?
Ne? Tai kodėl tąsyk liko beveik be atgarsio valstybės Prezidento skausmingas kreipimasis, o arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalba iškilmingame posėdyje, išskleidusi visą šiandieninės Lietuvos problemų panoramą, išvis nutylėta?
Svarbiausia iškilmių mintim pristatytas europarlamentaro V. Landsbergio klausimas, ar, siekiant teisingumo sausio 13-osios byloje, nesukūrus nacionalinio teisinių ir diplomatinių veiksmų plano, kuriuo remdamasi Lietuva galėtų „drąsiai ir ryžtingai“ pareikalauti sausio 13-osios naktį nusikaltusiųjų atsakomybės bei kompensacijų tąnakt žuvusiųjų ar nukentėjusiųjų šeimoms.
Gražūs, labai gražūs pasiūlymai, ypač žinant, kad netgi Vakarų valstybės nebendradarbiauja su Lietuva Rusijoje besislapstančių nusikaltėlių išdavimo klausimais, o kompensacijos už nusikaltimus sausio 13-ąją ir kitomis 1991-ųjų dienomis Rusijos bus skandinamos kompensacijų už visus per okupacinės kariuomenės nuo 1939 metų padarytus nusikaltimus tyloje. Taip, Seimas turėtų nemiegoti, bet ar tą dieną turėtume svarstyti ir Rusijos taupomojo banko vagystės bylą, tarsi piniginės kompensacijos būtų Laisvės gynėjų paminėjimo esmė?
Deja, įspūdis būtent toks. Jeigu kovotojų susitikimo prie laužų metu Nepriklausomybės aikštėje nebūtų parodyta žuvusiųjų portretų, juos prasmingai susiejant su laužų ugnimis, niekaip negalima būtų atsikratyti minties, kad kuo toliau, tuo akivaizdžiau šiandieninių politinių žaidynių dalyviai nuo mūsų nutolina pačius žuvusiuosius. Jau vyrauja nuostata, tarsi taip ir turėję būti: kiekviena kova reikalauja aukų, tos aukos palyginti nedidelės, žmonės žuvo prasmingai, – taigi, viskas savo vietose. Tačiau ten juk nutraukti gyvenimai! Ne šiaip jau nutrūkę, o nutraukti. „Daktare, ar aš gyvensiu“, klausė gęstanti Asanavičiūtė. Niekas nenorėjo mirti ir tada. O mirė! Ir mirė taip, kad rusų kareivis, kuriam karas dar nebuvo pinigų pasiėmimo būdas, kaip šiandien yra Čečėnijoje, suklupęs prie tanko vikšrų dejavo: „Ja bolše tak ne mogu! (Aš daugiau taip negaliu!)“.
Dabar visuose informacinių agentūrų pranešimuose kartojama: kareiviams pavyko užimti televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, bet jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinio parlamento.
Ne neišdrįso, o nebeišdrįso.
Iš įtūžio sužvėrėję, jie neberado savy jėgų tą siaubo puotą tęsti, kai pamatė, į ką ji virto, – laukė „įsakymo iš viršaus“, bet ir „viršus“ buvo pritrėkštas. Tą naktį tankų sumaitotieji, kulkų negyvai pakirsti ar sužaloti nulaužė okupacinės kariuomenės „kovinę dvasią“ ir pasėjo abejonių, kas bus, jei teks eiti per parlamento gynėjų kūnus. Parlamento „gyvybės žiedas“ buvo jiems dar neregėta užtvara, tačiau kokia ji, parodė bokšto gynėjai, ir visų pirma –  ten žuvusieji. Jie yra mūsų čios revoliucijos) tautos karo viršukalnė. Jie yra mūsų tikrieji herojai. Po jų okupantai nebeišdrįso pulti parlamento.
Atsiminkime tai. Melas, kad ir nedidelis, yra nelaisvė. Laisvė visų pirma reikalauja tiesos. Sausio 13-ąją mes pagerbiam kovotojus. Karius, ginkluotus tik ištikimybe Tėvynei. 

Nepriklausomybės gynėjai. Jie yra ilgo ir – reikia pripažinti – valdžias ne kažin kaip charakterizuojančio karo su okupantais viršukalnė, trečioji tikrai garbinga (šalia 1941 metų sukilimo, 1944–1953 metų partizaninio karo ir 1988–1991 metų dainuojančios revoliucijos) tautos karo viršukalnė. Jie yra mūsų tikrieji herojai. Po jų okupantai nebeišdrįso pulti parlamento.
Atsiminkime tai. Melas, kad ir nedidelis, yra nelaisvė. Laisvė visų pirma reikalauja tiesos. Sausio 13-ąją mes pagerbiam kovotojus. Karius, ginkluotus tik ištikimybe Tėvynei.

 

 

 
 
Tinklapio dizainas ir kūrimas: Ieva Krigelytė