Pareiškimai
Nuomonė Spausdinti
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 15 Vasaris 2006 15:00

Klausimas, iš kur musulmonai gavo tiek Danijos vėliavų, kad jų pakako vienu metu deginti nuo Afrikos iki Indostano pusiasalio – daugiau negu nejuokingas. Ir ne bet kokių vėliavų – per visą gatvę, kad ją galėtų trypti iš mečetės einantieji!
Kad pasipriešinimas Mahometo įžeidinėjimui krikščionims bandant Pranašą pavaizduoti teroristu, yra organizuotas ir gerai koordinuojamas – vargu ar kelia kam abejonių. Abejonių kelia atsakymai į klausimą, ką daryti. Krikščionys, ir visų pirma Vakarų europiečiai, atrodo, neabejoja vienu: tokios reakcijos į Kristaus pažeminimą sukelti jie negalėtų. Juk buvo demonstruojamas ir supermodernistinis darkalas „Kristus šlapime“, ir romanas apie Kristaus vedybinius ryšius pasirodė, ir ne kur nors kitatikių žemėse, o savo pačių civilizacijos aukštybėse, ir nieko – ėjo žmonės, žiūrėjo, pirko, skaitė, bet – nė purkšt. Kažkokiam provincialiam laikraštuky Danijoj pasirodė Mahometas su bombuke vietoj galvos – per visą islamo pasaulį paplūdo minios, upės įtūžusiųjų.
Tos akcijos akivaizdoje Vakarų Europa atrodo pasimetusi. Kai kas iš oponuojančiųjų oficialiajai pagarbos islamui retorikai teigia, kad vakariečiai išsigando, todėl ragina nebijoti. Kiti kalba apie naujų krikščionybės sambūvio su islamu formų paieškas. Dar kiti kelia klausimą apie žurnalistų atsakomybę ir apskritai žodžio laisvės ribas.
Kad Europos premjerų patikinimai apie pagarbą islamui nieko verti, rodo daugybė faktų, pradedant „Šėtono eilių“ autoriaus slapstymusi Britanijoje, Londono metro sprogdinimais, baigiant islamistų reikalavimu Danijos laikraštuko redaktoriui įvykdyti egzekuciją.
Siūlymas nebijoti – tai iš esmės patarimas atidaryti „antrąjį frontą“: Europos Sąjunga greta Jungtinių Valstijų pradėtų savą karštąjį karą prieš musulmonus.
Ieškoti kultūrinių išeičių – labiausiai mėgiama senstančios Europos tradicija. Tačiau koks sambūvis įmanomas dabar, po „karikatūrų skandalo“? Deja, tik nusileidžiant islamistams. Sutiks su tuo – tegul ir išsigandusi – Vakarų Europa?
Vargu bau. Ir dėl dviejų priežasčių.
Pirma, individualizmo tradicija čia yra tokia gili, kad, netgi Europos Parlamentui nutarus, o Europos Teismui ėmusis įgyvendinti kokį nors spaudos apribojimų kodeksą, visada atsirastų žmonių, kurie nieku gyvu nesutiktų paklusti, islamo šventenybių teriojimą laikydami savo pilietine europinių vertybių gynimo priederme. O islamo šalys grūmotų vis įnirtingiau. Briuselis – ne Maskva: išspausdino ten kažkoks provincijos laikraštukas Imamo karikatūrą – trakšt, ir nulaužė – uždarė.
Antra, žodžio laisvės kaip galimybės kalbėti ką nori supratimas Vakarų Europoje toks fundamentalus, kad, norint ką nors pakeisti, reiktų panaikinti visus nuo Prancūzijos Didžiosios revoliucijos laikų susiklosčiusius politinio mąstymo stereotipus. O tai – neįmanoma. Tai reikštų bandymą europiečiams atsisakyti savo kultūros. Tai yra to, ko ir reikalauja maištaujantys radikalieji musulmonai.
Nėra išeities?
Padėčių be išeičių nebūna. Šiuo atveju, matyt, pakaktų į padėtį pažvelgti tikrai europietiškai, o ne amerikietiškai: atsisakyti Džordžo Bušo pasauliui primestos krikščionybės ir islamo konflikto traktuotės kaip gėrio kovos su blogiu ir tai, kas vyksta, pavadinti saviškai – civilizacijų konfliktu. Konfliktu, kuriuo ir Europą siekiama įtraukti į karą.
Tada liktų tik pažiūrėti, kas ir kaip šitai daro. Ir atitinkamai – europietiškai – elgtis.
Tai kas šitą košę verda?
Atsakymo paieškos kryptį rodo patys islamo radikalai: konflikto gilinimui jie siūlo konkursą holokausto tema. Kodėl holokausto? Todėl, kad holokausto atminimas yra bendra ES ir JAV vertybė.
Rusija čia lieka stebėtoja. Ką ji labai susirūpinusi ir daro: kviečia Iraną derėtis dėl naujų jo branduolinės programos sąlygų, leidžiančių išvengti karo su JAV, bet lįsti į Rusijos globą; paremia radikaliojo Hamas daugumą Palestinos autonomijos parlamente, stodamasi įtampos Artimuosiuose Rytuose smaigalyje; ir pan. Būdama neabejinga stebėtoja, Rusija šiame gerai surežisuotame šventajame Pusmėnulio žygyje į Europą musulmonus daro savo užnugariu, kad dar sėkmingiau galėtų dujomis ir nafta manipuliuoti Europą, o branduoline grėsme – Ameriką. Didelis klausimas, kaip jai tai seksis, bet kad kolei kas vyko neblogai – neabejotina. Tuo labiau, kad ji gali uždaryti ne tik bet kurį savo laikraštuką, bet ir bet kurį žmogų, netgi milijardierių. Tegul ir neįžeidusius Imamo. 
Europa to negali. Net jei įrodytų, kad Danijos laikraščio redaktorius kaip nors susijęs su Rusijos spectarnybomis, o Italijos ministras Kalderolis yra slaptas musulmonas.

Todėl, matyt, mums, kalbantiesiems viešai, vis dėlto teks galvoti, ką sakyti ir ko ne, ką skelbti ir ko neskelbti, net jeigu už tai ir labai brangiai šiandien būtų mokama. Kitaip mus mokys arba mūsų pačių valstybės, arba Suvienytoji Arabija, arba – dar geriau – Šiaurės Pusrutulio Sąjungos sostinė Maskva.
 
Nuomonė Spausdinti
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 05 Vasaris 2006 14:59

Rodos, visiems aišku, kad ne vieną mūsų valstybės sferą reikia pertvarkyti iš pamatų, pritaikant ją naujoms – eurointegracinio – gyvenimo sąlygoms. Tačiau kai pasirodo koks nors konkretus siūlymas, visi urmu puola įrodinėti, koks jis neracionalus ir neįgyvendinamas. Įdomiausia, kad dažniausiai kalbama ne apie tai, kas pasiūlyta, o tai, ko nepasiūlyta.
Antai, pasirodė Lietuvos centro partijos, atsikūrusios vietoj kažkada galingos Lietuvos centro sąjungos, siūlymas, kaip partijas išvaduoti iš verslo priklausomybės ir perduoti mokesčių mokėtojų, t. y. tiesioginei rinkėjų kontrolei, – tikrai revoliucinis siūlymas, pasidaręs galimu po to, kai Lietuva 2004 metais apsisprendė, kad iš biudžeto galima ir reikia skirti šiek tiek pinigų Lietuvos politinei sistemai tobulinti.
Ir ką gi? Lietuvos centro partija visų pirma buvo išjuokta: girdi, kad pradėtum rūpintis teisingu partijų finansavimo sutvarkymu, pradžioj turi nepatekti į Seimą. Pašaipa teisinga: ir su buvusių centristų pagalba partijų finansavimas kažkada buvo įstatymiškai susietas su partijos išrinkimu į Seimą. Tai reiškė: jei nežinia kieno pinigais grįstais keliais atėjai į Seimą, – tu būsi ir valstybės paremiamas, o jei ne – ir toliau ieškok sau globėjų verslo koridoriuose.
Tačiau jeigu partija savo kailiu patiria, kokios neteisingos buvo jos ankstesnės pozicijos, gal verta įsiklausyti, ką sako ji, savo naujuoju patyrimu remdamasi?
O sako ji štai ką.
Kai Teisingumo ministerija partiją registruoja, leisdama jai veikti kaip valstybės politinės sistemos narei, partija turi įgyti teisę ir į „palaikomąjį finansavimą“ – tam tikrą išmoką, leidžiančią savo fiziniam egzistavimui (dokumentams, paštui, telefonui, centrinei būstinei) lėšų neieškoti verslo sluoksniuose ir nuo pat pradžių neįklimpti į kokią nors privačią ar grupinę finansinę priklausomybę. Tai esminė nuostata, suteikianti galimybę partijai ir toliau likti sąžininga. Tačiau oponentai šiurpsta: kaip galima! šitaip prisisteigs visokiausių – pradedant alaus gėrėjų, baigiant Marso užkariautojų – partijų! Tik tada, esą, kai partijai pasitikėjimą parodys rinkėjai, galima kalbėti apie kokią nors ir valstybinę paramą. Kontrargumentai, kad į partiją besiburiantys žmonės taip pat rinkėjai, bet jau politiškai aktyvūs, kad Teisingumo ministerija yra rimta valstybės įstaiga ir ji gali neregistruoti humoristų arba kokių nors smurtininkų, jiems nė motais. 
Valstybei geranoriškai sutinkant naujų politinių organizacijų su naujomis idėjomis kūrimąsi, partijos neturėtų rūstauti dėl galimos griežtesnės valstybinės jų kontrolės: Seimo rinkimuose nedalyvavusi partija finansavimo galėtų netekti, o antruose rinkimuose nelaimėjusi mandatų – privalėtų pasinaikinti. 
Dabar kol partija surenka nustatytą rinkėjų pasitikėjimo procentą, ji būna jau kam nors „įsipareigojusi“.
Dar svarbesnis yra siūlomas partijų finansavimui skirtų biudžeto pinigų teisingo panaudojimo principas: kiekvieną už partiją atiduotą rinkėjo balsą įvertinti konkrečia pinigų suma – atiduodamas balsą, rinkėjas jau žino, kad su juo partijai skiria litą (arba 2, arba 5 litus – priklausomai nuo priklausomai nuo nustatytos sumos). Taip administruojanti, draudimais paremta partijų valstybinė kontrolė papildoma pozityvia, gera valia paremta rinkėjo kontrole – balsavimas tampa nuo rinkėjo valios pareinančia jo pasitikėjimo sulaukusios partijos finansine parama. Gal tada sparčiau ir ryškiau keistųsi ir rinkėjų santykis su partijomis – iš priešiško taptų kritišku, iš kritiško – bendradarbiaujančiu ir t. t. Taip, ko gero, partijose sparčiau bręstų naujos, rinkėjų lūkesčius išreiškiančios idėjos, sudarydamos konkurenciją valdančiosioms ar parlamentinės opozicijos partijoms.
Sudėjus viską kartu – partijos nario mokestį, pradinę valstybės paramą, leidžiančią partijoms išlikti švarioms nuo visada kuo nors suinteresuotų verslo pinigų, ir tiesioginę piliečių rinkėjų paramą per rinkimus, leidžiančią partijoms augti ir bręsti kartu su rinkėjais – turėtume padėtį partijų padangėje ryžtingai koreguojantį projektą. Galintį išvesti iš dabar viešpataujančio partijų finansavimo miglų ir labirintų.

Klausimas vienas: ar to reikia tiems, kurie yra įgalioti šiandien spręsti už rinkėjus?
 
Nuomonė Spausdinti
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 25 Sausis 2006 14:55

Pagaliau radau laiko pažiūrėti keletą mėnesių Lietuvos paauglius audrinusių vienos iš dviejų „realybės šou“ laidų – LNK – kartojamą „Kelio į žvaigždes“ finalą.
Tai iš tiesų jauniems protams ir sieloms iškreipti skirta laida. Kaip ir ankstesnės šou. Iškreipti grubiai pasiimant kuo daugiausia naudos. Netgi nugalėtojas Andrius, „vaikinas iš Južintų“, išsyk užkariavęs žiūrovų simpatijas savo dainele „Mes – vyrai“, ir tas finale priverstas dainuoti: „O kam sava, jeigu gera ir svetima! Ar būtinai tiktai žmona laiminga būna mylima?“ Nekalbant apie šiaip jau imlų jaunuolį, bet dar ne visai atlietuvėjusį amerikoniuką Robertą, kuris ir išsirenginėja su įkvėpimu, ir, atrodo, tikėdamas tuo, ką sako, klausia: „O kam blogai – seksas, miegas, pinigai?“ – ir krinta į pusplikių mergelių ratą. Net paaugliukai žiūri suglumę. Tik ne Valinskas. Jis netgi profesionalą dainininką leidžia sau pristatyti: „Meškiuko dydžio Deivis!“ – kaip ne žmogų, o reklamuojamą prekę. Nes viskas čia reklamos tipo, pradedant dainavimais, baigiant balsavimais, kurie atvaromi iki proto aptemimo: per finalinį vakarą balsuojama vos ne ketvirtį milijono kartų (o balsas – tai litas ir daugiau, jei SMS žinute). Tikrai, seksas ir pinigai.
Ir vis dėlto!
Visas finalo scenarijus parengtas Vilijos laimėjimui: už scenos jos triumfo dainai laukia Mikutavičius, kito finalininko galimos pergalės atveju išeiti į sceną kartu pasirengusi Valinskienė. Andriaus, atrodo, niekas negloboja. Jis ir susitaikęs su pralaimėjimu. Jis, tiesą sakant, ir nelabai gali į tai pretenduoti, pats jaučia: Vilija yra galva aukštesnė ir vokalu, ir apskritai savo muzikine kultūra. Tačiau tauta pasako: ne, laimėti turi Andrius. Jis yra mūsų favoritas – vyriškas, paprastas, neišsidirbinėjantis. Na, ir jis siūlo mylėt  ne tik savą, bet ir svetimą, tačiau kokiam tikram lietuviui tai svetima!? O Vilija leidžia sau net su tam tikru pasitenkinimu traukti specialiai Andriui ir jo Južintams pašiepti sukurtą dainelę: grįžk atgal, ten – maždaug – nėra tavo sėkmės šukių, ten tavo armonika, ten esi pažįstamas iki paskutinio šuns, o gyvenimas ten liula kaip karvės tešmuo. Ir gauna – gauna ištįsusį veidelį scenoje ir ašaras už jos.
Galima laikyti, kad visa tai įeina į „gyvenimo spektaklį“ ir ne tai yra svarbiausia. Ko gero. Nes Vilija jau ir dabar – dainininkė. Jau dabar turi keletą pasiūlymų. Jeigu tik neišpuiks, jeigu jos pakeliui sutikti nesulaužys valinskai, iš jos ne tik popso atlikėja, žiūrėk, išeis. Ypač – jeigu susivoks, kad kol kas dalyvauja jaunų žmonių nudvasinimo fiestoje, Vakarų civilizacijos saulėlydžio vienoje iš mažyčių atrakcijų, kurios Lietuvai yra didelės ir ryškios. Ir kartu tokios aiškios kaimo ir miesto, jaunimo ir senimo priešinimo akcijos, kad kai baigiasi spektaklis ir visos jo reikšmės ir prasmės ima ryškėti kaip atmosfera aplink Žemę, išvada peršasi viena: tai buvo ne muzikinis, tai buvo politinis balsavimas, kurio metu tauta bandė pasakyti, kad tai, ką jai perša Valinskas ir kartu su juo pinigus skaičiuojantieji, kol kas dar didžiumai yra nepriimtina.  
Deja, LNK viešpatauja Valinskas. O tauta išsivaikšto ir išmiršta.

Nesinori visko pernelyg politizuoti. Tik negali neklausti savęs: kokie Europos saulėlydžio keliai laukia Vilijos, Andriaus, Vudžio?
 
Nuomonė Spausdinti
Parašė Romualdas Ozolas   
Penktadienis, 13 Sausis 2006 14:53

Tikrai – ką vis dėlto švenčiam Sausio 13-ąją?
Seimo Pirmininkas atsako „labai paprastai“: tąsyk atkovotą laisvę. Tąsyk visa Lietuva gynusi Lietuvą. „Mes nusipelnėme vienodai ir nusipelnėme to paties – laisvės.“ O kas ji yra, mes privalą atsakyti patys.
Tai aš ir klausiu savęs, kas gi ji, ta mūsų laisvė? Ne mano, o mūsų, jei mes dar tauta. Laisvė išsivaikščioti į visus pasaulio kraštus, kur geriau moka? Laisvė negrįžti su savo ten uždirbtais pinigais, nes nei jų, nei mūsų, juos ten užsidirbusių, Lietuvai nereikia, reikia tik „didelių investicijų“? Laisvė keletą metų gauti „išmokas“ už atsisakymą įdirbti tūkstantį metų mus maitinusią žemę? Misti iš Europos Sąjungos maisto atliekų siuntinių? Bet kuria kaina krautis pirmąjį milijoną, nes be milijono „tavęs tiesiog nėra“? Būti elito komanduojančiojo blokuojamu, nes tu galvoji kitaip, negu jis?
Ne? Tai kodėl tąsyk liko beveik be atgarsio valstybės Prezidento skausmingas kreipimasis, o arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalba iškilmingame posėdyje, išskleidusi visą šiandieninės Lietuvos problemų panoramą, išvis nutylėta?
Svarbiausia iškilmių mintim pristatytas europarlamentaro V. Landsbergio klausimas, ar, siekiant teisingumo sausio 13-osios byloje, nesukūrus nacionalinio teisinių ir diplomatinių veiksmų plano, kuriuo remdamasi Lietuva galėtų „drąsiai ir ryžtingai“ pareikalauti sausio 13-osios naktį nusikaltusiųjų atsakomybės bei kompensacijų tąnakt žuvusiųjų ar nukentėjusiųjų šeimoms.
Gražūs, labai gražūs pasiūlymai, ypač žinant, kad netgi Vakarų valstybės nebendradarbiauja su Lietuva Rusijoje besislapstančių nusikaltėlių išdavimo klausimais, o kompensacijos už nusikaltimus sausio 13-ąją ir kitomis 1991-ųjų dienomis Rusijos bus skandinamos kompensacijų už visus per okupacinės kariuomenės nuo 1939 metų padarytus nusikaltimus tyloje. Taip, Seimas turėtų nemiegoti, bet ar tą dieną turėtume svarstyti ir Rusijos taupomojo banko vagystės bylą, tarsi piniginės kompensacijos būtų Laisvės gynėjų paminėjimo esmė?
Deja, įspūdis būtent toks. Jeigu kovotojų susitikimo prie laužų metu Nepriklausomybės aikštėje nebūtų parodyta žuvusiųjų portretų, juos prasmingai susiejant su laužų ugnimis, niekaip negalima būtų atsikratyti minties, kad kuo toliau, tuo akivaizdžiau šiandieninių politinių žaidynių dalyviai nuo mūsų nutolina pačius žuvusiuosius. Jau vyrauja nuostata, tarsi taip ir turėję būti: kiekviena kova reikalauja aukų, tos aukos palyginti nedidelės, žmonės žuvo prasmingai, – taigi, viskas savo vietose. Tačiau ten juk nutraukti gyvenimai! Ne šiaip jau nutrūkę, o nutraukti. „Daktare, ar aš gyvensiu“, klausė gęstanti Asanavičiūtė. Niekas nenorėjo mirti ir tada. O mirė! Ir mirė taip, kad rusų kareivis, kuriam karas dar nebuvo pinigų pasiėmimo būdas, kaip šiandien yra Čečėnijoje, suklupęs prie tanko vikšrų dejavo: „Ja bolše tak ne mogu! (Aš daugiau taip negaliu!)“.
Dabar visuose informacinių agentūrų pranešimuose kartojama: kareiviams pavyko užimti televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, bet jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinio parlamento.
Ne neišdrįso, o nebeišdrįso.
Iš įtūžio sužvėrėję, jie neberado savy jėgų tą siaubo puotą tęsti, kai pamatė, į ką ji virto, – laukė „įsakymo iš viršaus“, bet ir „viršus“ buvo pritrėkštas. Tą naktį tankų sumaitotieji, kulkų negyvai pakirsti ar sužaloti nulaužė okupacinės kariuomenės „kovinę dvasią“ ir pasėjo abejonių, kas bus, jei teks eiti per parlamento gynėjų kūnus. Parlamento „gyvybės žiedas“ buvo jiems dar neregėta užtvara, tačiau kokia ji, parodė bokšto gynėjai, ir visų pirma –  ten žuvusieji. Jie yra mūsų čios revoliucijos) tautos karo viršukalnė. Jie yra mūsų tikrieji herojai. Po jų okupantai nebeišdrįso pulti parlamento.
Atsiminkime tai. Melas, kad ir nedidelis, yra nelaisvė. Laisvė visų pirma reikalauja tiesos. Sausio 13-ąją mes pagerbiam kovotojus. Karius, ginkluotus tik ištikimybe Tėvynei.

Nepriklausomybės gynėjai. Jie yra ilgo ir – reikia pripažinti – valdžias ne kažin kaip charakterizuojančio karo su okupantais viršukalnė, trečioji tikrai garbinga (šalia 1941 metų sukilimo, 1944–1953 metų partizaninio karo ir 1988–1991 metų dainuojančios revoliucijos) tautos karo viršukalnė. Jie yra mūsų tikrieji herojai. Po jų okupantai nebeišdrįso pulti parlamento.
Atsiminkime tai. Melas, kad ir nedidelis, yra nelaisvė. Laisvė visų pirma reikalauja tiesos. Sausio 13-ąją mes pagerbiam kovotojus. Karius, ginkluotus tik ištikimybe Tėvynei.

 
«PradžiaAnkstesnis1112SekantisPabaiga»

Puslapis 12 iš 12