Pareiškimai
Programinių Gairių Deklaracija Spausdinti
Parašė Politinis susivienijimas "Už Lietuvą Lietuvoje"   
Pirmadienis, 19 Kovas 2012 23:58

Mes, Lietuvos centro partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga ir Tautininkų sąjunga, siekdami pakloti tvirtą pamatą Lietuvos ateičiai, teikiame šalies visuomenei susivienijimo  „Už Lietuvą – Lietuvoje“ programines gaires. Tautos gerovė Lietuvoje įmanoma tik tuomet, kai joje bus kuriama  gyvybinga, tradicinėmis vertybėmis pagrįsta nacionalinė kultūra, plėtojamas tarptautiniu mastu konkurencingas ūkis, naikinama socialinė atskirtis, šalinamos emigraciją skatinančios priežastys ir sudaromos sąlygos sugrįžti iš Lietuvos jau išvykusiems piliečiams, atkurtas pasitikėjimas valstybės institucijomis.

Pasiekti keliamus tikslus vienai politinei jėgai neįmanoma. Tai atlikti gali tik nauja ir alternatyvi dabartinei politinė sistema, apimanti platų – nuo kairės iki dešinės – politinį spektrą. Alternatyvios politinės sistemos stiprybė – galimybė suvienyti pačių įvairiausių politinių pažiūrų piliečius, kuriems rūpi valstybės ir tautos ateitis.

Gerbdami Lietuvos Respublikos Konstituciją siekiame atkurti Lietuvos savarankiškumui būtinas tautos suverenines galias ir jas atstovauti tarptautinėje erdvėje.
Stiprios Lietuvos valstybės ir tautos gerovės sieksime, vadovaudamiesi šiomis programinėmis gairėmis:


1. Dora politika - iki šiol griežtai laikėmės ir toliau laikysimės politikų profesinės etikos ir elgesio principų: moralės normų, skaidrumo, sąžiningumo, atsakomybės ir atsiskaitomybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, pagarbos įstatymui ir kiekvieno žmogaus orumui, nešališkumo ir objektyvumo. Savo elgesiu atkursime pasitikėjimą Lietuvos politikais ir sieksime, kad moralios politikos nuostatų būtų laikomasi visose viešosiose instititucjose, įstaigose ir valstybei bei savivaldybėms priklausančiose įmonėse.

2. Tautos suverenumas ir išlikimo garantijos:

  • nacionalinės teisės ir pamatinių Lietuvos Respublikos Konstitucijos principų viršenybės saugojimas: atkurta suvereni, nacionaliniais interesais pagrįsta politika ir jos atstovavimas Europos Sąjungoje, NATO, JT bei kitose tarptautinėse organizacijose;
  • teritorinė Lietuvos gynyba , valstybės teritorinio vientisumo apsauga;
  • Baltijos ir Šiaurės šalių regioninės – strateginės partnerystės plėtra;
  • piliečių teisių ir pareigų darna, tiesioginės ir dalyvaujamosios demokratijos plėtra, referendumų iniciavimo realistiškų sąlygų nustatymas, „Nacionaliniai bendruomenių rūmai“ – parlamentinės valstybės santvarkos dalis;
  • migracijos nacionalinė kontrolė, emigracijos priežasčių šalinimas, grįžtančiųjų Lietuvon rėmimo sistema;
  • jaunų ir daugiavaikių šeimų rėmimas, motinystės prilyginimas valstybės tarnybai, šeimos institucijos, pagrįstos vyro ir moters santuoka, stiprinimas.
  • žemės pardavimo užsieniečiams apribojimas (uždraudimas); valstybinio žemės fondo veiksmingas panaudojimas; nausėdijų kaimiškuose rajonuose skatinimas, nacionalinių amatų, namudinės ir smulkiosios gamybos juose plėtra, daugiafunkcinių kultūros centrų tinklas.


3. Nacionalinė kultūra – kaip tradicinių vertybių ir nuolatinio vyksmo bei atsinaujinančio kūrybinio proceso vienovė:

  • nacionalinė kultūra ir tapatybė – pagrindinis nacionalinio saugumo rūpestis šiuolaikiniame pasaulyje;
  • etnokultūrinio tęstinumo puoselėjimas ir šiuolaikinė kultūros paveldo raiška, ryšys su ugdymo sistema;
  • lietuvių kalbos apsauga ir plėtotė šiuolaikinėje viešojoje erdvėje, nacionalinė knygų leidybos ir bibliotekų sistema;
  • kultūros industrijos – pagrindinio tautos inovatyvumo šaltinio, Lietuvos žinomumo ir atpažįstamumo kūrimas.


4. Tautos švietimas – Valstybės pamatas ir ateities perspektyvos garantas:

  • dorovinis, tautinis ir pilietinis ugdymas, mokytojų ir dėstytojų socialinio vaidmens didinimas;
  • mokykla – kaimo gyvybė ir miesto galybė, patriotinis auklėjimas vietoje kosmopolitinio pilietiškumo diegimo;
  • lietuvių kalba dėstomųjų dalykų plėtimas tautinių mažumų mokyklose, sudarant galimybes tautinės ir kultūrinės tapatybės išsaugojimui;
  • aukštasis išsilavinimas nukreiptas į gebėjimų atnaujinimą ir visuomenės poreikių tenkinimą.


5. Socialinis saugumas ir solidarumas – Tautos santara:

  • politikos tikslų ryšys su gyvenimo kokybės rodikliais, valstybės valdymo išlaidų susiejimas su ekonomikos būkle;
  • socialinės bei geografinės atskirties mažinimas, minimalių socialinės gerovės standartų  bei  socialinio dialogo užtikrinimas;
  • palankios jaunimo ir studentų įdarbinimo sąlygos ir naujų darbo vietų kūrimas, su realiu pragyvenimo minimumu susietas minimalus atlyginimas.


6. Teisingumas ir teisėtumas (piliečių saugumas Valstybėje):

  • pasitikėjimo teisingumo ir teisėsaugos institucijomis atkūrimas, griežta įstatymo valdžia, nacionalinės teisės bazės stiprinimas nacionaliniams interesams garantuoti, esminė teisėsaugos institucijų reforma, tarėjų ir prisiekusiųjų teismai;
  • viešojo administravimo veiksmingumas ir skaidrumas, griežta antikorupcinė politika;
  • teisingų ir skaidrių rinkimų sistemos kūrimas.

7. Nacionalinio ūkio gyvybingumas ir finansai:

  • nacionalinis ūkis ir valstybės rezervai, pajėgūs užtikrinti minimalias socialines garantijas šalyje, Nacionalinis investicinis bankas, bankas bei parama nacionalinei kooperatinei bankininkystei (patikimoms kredito unijoms); ekonominės plėtros skatinimas ir subalansuotas biudžetas, ekonominės infrastruktūros nacionalinis valdymas;
  • nacionalinio kapitalo gamybinio pajėgumo palaikymo ir ekspansijos į pasaulio rinkas skatinimas, nacionalinės rinkos apsaugos programa, aplinką tausojančių ir plyno lauko investicijų skatinimas, nacionalinių aukštųjų technologijų kūrimas; smulkaus ir vidutinio verslo plėtra;
  • ekonominės politikos susiejimas su išmatuojamais rezultatais, intervencinė valstybės politika, kuriant ekonomikos proveržio sritis;
  • energetinės nepriklausomybės ir saugumo strategija;
  • ūkininkų konkurencingumo palaikymas, alternatyvios žemės ūkio produkcijos gamybai veiklos kaime programa.
Lietuvos centro partijos pirmininkas
Eugenijus Skrupskelis
Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
Arvydas Akstinavičius
Tautininkų sąjungos pirmininkas
Gintaras Songaila
 
Dėl esminių švietimo problemų sprendimo Spausdinti
Sekmadienis, 19 Vasaris 2012 11:40

Švietimo padėtis Lietuvoje tolydžio blogėja. Per atkurtosios Lietuvos gyvavimo metus uždaryta apie tūkstantis visų lygių mokyklų, nesibaigia mokymo turinio krypčių reformos, senka humanitarinis ir patriotinis mokyklas baigiančių jaunuolių potencialas. 
Sumažinus švietimo įstaigų finansavimą bei įvedus naujų vidurinio ugdymo programų akreditavimo tvarką ir padidinus kaimo mokyklų vyresniųjų klasių privalomą mokinių skaičių nuo 15 iki 20, reikės uždaryti dar ne vieną mokyklą ir atsisveikint i su ne viena dešimtimi mokytojų.
Mokytojų profesinė sąjunga rengiasi mokytojų streikui, į nenormalią padėtį sistemoje bandydama atkreipti ne tik Vyriausybės ir Seimo, bet ir visos visuomenės dėmesį. Mokytojų, kaip ir policininkų ar ugniagesių, streikai yra kraštutinės problemų sprendimo priemonės, ir tai, kad jų griebtis priverstos tokios atsakingos valstybės normalų gyvenimą palaikyti privalančių specialistų grandys, rodo itin rimtą valstybės politikos pakrikimą.
Švietimo sistemos svarbiausia problema – mokymo proceso perorganizavimas pagal vadinamąjį „krepšelių“ principą – tam tikros pinigų sumos skyrimas mokiniui su teise laisvai pasirinkti mokymosi vietą. Tai – esminis švietimo sistemos komercializavimo faktorius, kurio dėka „laisvosios rinkos“ švietimo sistemoje diegėjai švietimą pavertė viena iš verslo sferų, o nacionaliniu mastu – nacionaline verslo programa. Pagal ją švietimas turi apsimokėti, o mažas mokyklas išlaikyti – „neapsimoka“. Specialistų nuomone, 300–500 moksleivių turinčios mokyklos garantuoja aukštesnę mokymo kokybę, negu 900–1000 moksleivių „įmonės“. Tačiau sistemos vadovai pro „rentabilumo“ akinius nei moksleivių, nei jų tėvų, nei mokytojų nemato. Dėl „krepšelių“ skaičiaus ir savo išlikimo kovojančios mokyklos net to paties kaimo moksleiviai vežioja į skirtingas mokyklas, šitaip degindamos „krepšelizacijos“ būdu neva sutaupomas lėšas. Dėl nesklandumų švietimo vadovai kaltina savivaldybes, nors šios iš esmės yra tik ministerijų buhalteriai: ministerija yra mokytojų darbdavys, ministerija skiria ir paskirsto lėšas, nustato mokyklų struktūrą, tvirtina programas, prižiūri mokymo kokybę ir pan. Tačiau už mokyklų uždarymą formaliai yra atsakingos savivaldybės.
Tokia dviprasmė padėtis nebegali tęstis. Mes turime apsispręsti, kas privalo būti atsakingas už švietimo sistemos degradavimą visos Lietuvos mastu. Kadangi steigėjų teisė savivaldybėms priklauso tik formaliai, o visą procesą kontroliuoja ministerija, metas visai rimtai ir kategoriškai iškelti klausimą, ar mokyklų steigėjų teisių nesugrąžinti ministerijos žinion, ar jų perdavimas savivaldybėms nebuvo viena iš pačių dramatiškiausių mūsų nacionalinės politikos klaidų.
Antras esminis klausimas būtų mokinio „krepšelio“ principo panaikinimas ir nuoseklesnis mokymo proceso susiejimas su konkrečia teritorija. Daug kas iš mokytojų kalba, kad „krepšelis“ šiandien tampa lemiamu sistemos dekonstrukcijos faktoriumi.
Lietuvos centro partija pritaria Lietuvos mokytojų profsąjungos rengiamoms problemų švietimo sistemoje akcentavimo priemonėms ir laikosi nuomonės, kad švietimo sistemos esminių problemų sprendimas yra jos apvalymas nuo sistemon įdiegtų finansinio rentabilumo reikalavimų bei su jais susijusios komercializacijos praktikos. Sprendimai šiais klausimais neatidėliotini. Kitaip mūsų metas į Lietuvos istoriją įeis kaip tūkstančio mokyklų sunaikinimo epocha.    

Lietuvos centro partija
Susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje „ narys                  

 
Judėjimo Pro Patria atmintinė – kreipimasis Spausdinti
Parašė Judėjimas Pro-Patria   
Pirmadienis, 19 Gruodis 2011 20:30

Pro PatriaAtkūrus Nepriklausomybę, vargu ar buvo galima įsivaizduoti, jog vos po dviejų dešimtmečių iškils egzistencinis tautos ir valstybės išlikimo klausimas. Tikėtasi, kad išsilaisvinusi ir tapusi Vakarų pasaulio – ES ir NATO – dalimi Lietuva užsitikrino tvirtas saugumo garantijas ir netrukdomai žengs pažangos ir klestėjimo keliu. Šios viltys neišsipildė. Priešingai, tauta išsivaikščioja po pasaulį, o pats valstybingumas nyksta taip sparčiai, kad šito nematyti ir nepripažinti begali tik visiškai akli arba piktavaliai žmonės.

Nebėra prasmės įrodinėti, jog Lietuvoje vykdoma ekonominė ir socialinė politika, išvariusi iš šalies milžinišką darbingiausių gyventojų dalį, pagrįstai gali būti lyginama su okupantų vykdytu tautos naikinimu, o mastais ir – turint omenyje bendrąsias demografines tendencijas – keliamais pavojais tautos egzistavimui jį net pralenkia.

Dar didesnė grėsmė yra tebesitęsiantis, tik naujais ir subtilesniais būdais vykdomas, dvasinis, moralinis bei intelektualinis tautos naikinimas. Jis pradėjo stiprėti Lietuvai tapus ES nare, o ratifikavus Lisabonos sutartį įgyja vis agresyvesnes ir atviresnes formas. Jis reiškiasi ir yra pastebimas įvairiose srityse:

  • Tęsiant sovietmečio tradicijas vis atviriau puolama ir menkinama kaip tariamai atsilikusi, uždara ir tamsi lietuvių tauta – jos gyvenimo būdas, istorija, kultūrinė ir tautinė savimonė;
  • Ginčijami idėjiniai ir istoriniai moderniosios tautinės Lietuvos valstybės pagrindai – net abejojama jos teisėtumu ir prasmingumu; nuolatinių užsipuolimų ir patyčių taikiniu tapo ir Sąjūdžio laikotarpiu vykusi tautinio išsilaisvinimo kova;
  • Kuriamos „globalios Lietuvos“ vizijos, pvz., Lietuvos pažangos strategija Lietuva 2030, kuriose lietuvių tauta įsivaizduojama tik kaip kosmopolitinėje pasaulinėje “pilietinėje visuomenėje” pasklidusi ir išsibarsčiusi virtuali etnokultūrinė bendrija be savo teritorijos kaip valstybė;
    Nuosekliai ir kryptingai vykdoma ištautinimo programa – visais įmanomais būdais ir priemonėmis propaguojama ir brukama lietuviškąją tautinę tapatybę turinti išstumti ir pakeisti „europiečio“ – kultūrinių šaknų ir istorinės atminties neturinčio kosmopolitiško ES piliečio – savimonė ir tapatybė;
  • Lituanistikos plėtros strategijų ir programų svarbiausiu tikslu tapo jau net nebeslepiamos pastangos iš pagrindų pertvarkyti ir „sumoderninti“ lietuvių tautinę ir kultūrinę tapatybę faktiškai sunaikinant politinės tautos sampratą ir pakeičiant ją tariamai „europine“, t. y. viename iš ES administracinių regionų įsikūrusios etnokultūrinės bendrijos (siekiama, kad ji būtų tik viena iš daugelio tokių bendrijų ir sudarytų tik šios teritorijos gyventojų mažumą) savimone;
  • Kaip ir sovietmečiu, įgyvendinama plati tautos ideologinio ir politinio „perauklėjimo“ programa, kuria siekiama paversti ją naujo tipo žmonių bendrijos – betaučių „naujųjų europiečių“ masės dalimi;
  • Ciniškas tyčiojimasis iš laiko ir patirties patikrintų religinių, moralinių ir tautinių Lietuvos gyventojų vertybių tapo kasdieniniu reiškiniu ir vėl, kaip ir sovietmečiu, laikomas norma;
  • Į šalies viešąjį gyvenimą paslėptomis ir atviromis formomis sugrįžo politinė ir ideologinė cenzūra. Tapo privalomas „politkorektiškas“ kalbėjimas viešoje erdvėje, atgaivinta ideologinė mokyklinių vadovėlių stebėsena ir cenzūra.
Skaityti daugiau...
 
Dėl 15 mln. litų iš valstybės biudžeto parlamentinėms partijoms Spausdinti
Ketvirtadienis, 08 Gruodis 2011 23:54

Ekspertams prognozuojant naują ūkio nuosmukį 2012 metais, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė numato parlamentinėms partijoms skirti papildomus 15 mln. litų iš valstybės biudžeto. Tai daroma tuo pačiu metu, kai Vyriausybė siūlo sumažinti atlyginimus biudžetiniams darbuotojams ir negrąžinti pusės žadėtų pensijų.

Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) ir Lietuvos centro partija (LCP), būdamos neparlamentinėmis partijomis ir pagal esamą tvarką negaudamos jokio biudžetinio finansavimo, nors Konstitucija ir įtvirtina visų politinių organizacijų lygybę prieš įstatymą, sugeba išgyventi, veikti ir dalyvauti rinkimuose.

LSDS ir LCP kreipiasi į visų parlamentinių partijų ir frakcijų vadovus tikėdamosi, kad nugalės nerašytas politikų garbės kodeksas ir nebus vadovaujamasi siaurais partinio nomenklatūrinio egoizmo principais, o minėti 15 mln. litų bus skirti būtiniausioms visuomenės socialinėms reikmėms.

LSDS Pirmininkas Arvydas Akstinavičius LCP Pirmininkas Eugenijus Skrupskelis

Kontaktiniai asmenys:
Eugenijus Skrupskelis
Pirmininkas, Lietuvos Centro partija
Tel.: 8 620 87806 Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
Arvydas Akstinavičius
Pirmininkas, Lietuvos socialdemokratų sąjunga
Tel:8699-05083

 
Brangiausia, ką turi Žmogus – Žemė Spausdinti
Parašė Pranciškus Šliužas   
Sekmadienis, 23 Spalis 2011 18:50

Brangiausia, ką turi Žmogus – Žemė. Be jos neįsivaizduojama gyvybė, nes net vanduo tyvuliuoja arba glūdi Žemėje. Orą, Saulės šilumą bei šviesą irgi gali justi tik Žemėje. Kiekvienas realiai mastantis Žmogus savo pirmą ir paskutinį įkvėpimą patiria Žemėje. Visais amžiais įvairiausios tautos ar grupės siekė Žemės – savo teritorijos. Nuo neatmenamų laikų lietuviai taip pat saugojo savo Žemę, nes bet kurioje kitoje pasaulio vietoje mūsų buvimas neturėtų prigimtinės teisės. Niekada valstybingumą tvirtinę Lietuvos vadovai dokumentuose net nepagalvodavo įrašyti pardavimo, ar kito Žemės perdavimo būdo svetimšaliams. Todėl protu nesuvokiama, kaip buvo galima dabar veikiančią respublikos konstituciją perdaryti taip, kad žemę, miškus ir vandenis galėtų pirkti kitų kraštų piliečiai. Visi tie pareigūnai, kurių ranka pasirašytas šis išdavikiškas veiksmas nuolat prisiekia – saugoti Lietuvos žemių  vientisumą. Tačiau realiai jie seniai sulaužė priesaiką ir dabar jau beveik trečdalis Lietuvos atsidūrė kitų šalių vertelgų įtakoje. Žemė neva perkama už pinigus, kurie pasaulyje kaskart vis aiškiau praranda bet kokią vertę. Net Volteras anuo metu tvirtino, kad popieriniai pinigai anksčiau, ar vėliau grįžta prie pirminės savo vertės – popieriaus lakštelio. Tuo tarpu Žemė unikali vertybė, kuri net negali būti apskaičiuojama pinigais. Žemė apskritai negali būti preke, nes žmogus jos niekaip, niekada nesukuria. Tad pirmiausia suvokime Lietuvos Žemę kaip valstybės teritoriją ir mūsų gyvenimo vietą. Ant jos mes renčiame savo būstus, tiesiame kelius, statome gamyklas. Kita svarbi jos vertybė – gamybos priemonė, kuri teisingai naudojama nesusidėvi, o nenaudojama  dargi nuolat gerėja. Kadangi svarbiausias žmonių poreikis – pramisti, tai žemės įdirbimas garantuoja visišką žmogaus konfortą ir laisvę gyventi. Hektaras žemės, o dargi miško, gali sukaupti tiek saulės energijos, kad vienam žmogui to pakanka ir maistui, ir šildymui, ir kitokiems energetiniams poreikiams. Tuo pačiu Lietuva savo žemėje turi bene geriausius gėlo vandens išteklius, ko jau irgi stinga pasaulyje. Visi šie elementai mums garantuotų saugų gyvenimą. Sovietmečio okupacija niokojo mūsų žemę grubia melioracijos ir chemizacijos jėga. Netikusių derybininkų pastangomis primesta narystė Europos Sąjungoje realiai mus stumia į visišką teritorijos praradimą ir dar didesnį krašto užteršimą ištobulintomis cheminėmis medžiagomis. Vadinamose sutartyse įrašyti žemės pardavimo užsieniečiams reikalavimai nebuvo privaloma sąlyga įsiliejant į ES. Tai nedovanotina klaida, nes niekas tautos vardu negalėjo primesti kraštui tokio pražūtingo veiksmo. Kadangi minimoje sąjungoje dar visada buvo atsižvelgiama į Europos šalių piliečių valią, mes realiai turime pustrečių metų atstatyti istorinę tiesą ir savo tautos galimybę išgyventi galimai nepriklausomoje valstybėje. Teisingas referendumas akivaizdžiai atskleistų mūsų tikrąjį vertybių supratimą ir neleistų grupelėms neišmanėlių manipuliuoti tautos vardu. Tad siūlau labai dėmesingai kiekvienam piliečiui apsvarstyti ir giliai suprasti šį svarbiausią laikmečio klausimą, nes kitaip jau labai greitai Lietuvos laukia visiškas krachas.
Jau prieš metus nelauktai pateko man į rankas Lietuvos centro partijos programinės nuostatos, kur akcentuota Žemės svarba. Siekiant tai suvokti, reikia aiškiai įsivaizduoti, kad Žemė yra pradžia.

Skaityti daugiau...
 
«PradžiaAnkstesnis12345678910SekantisPabaiga»

Puslapis 2 iš 12