Pareiškimai
Dėl 1791 metų Lenkijos Respublikos Konstitucijos Spausdinti
Parašė LCP Politinė Taryba   
Penktadienis, 30 Kovas 2007 12:24

Lietuvos Respublikos Seime beveik skubos tvarka svarstomas Atmintinų dienų įstatymo 1 straipsnio papildymo įstatymo projektas, kuriuo siūloma 1791 metų gegužės 3 d. priimtą Lenkijos Respublikos Konstituciją (vadinamą Gegužės trečiosios Konstitucija) Lenkijos pavyzdžiu pagerbti, gegužės 3 dieną ir Lietuvoje paskelbiant atmintina diena. Po pirmojo svarstymo įstatymo projektui pritarta. Sudaryta darbo grupė minėjimui parengti, numatyta įvairių propagandinių renginių.
Esame įsitikinę, kad net nuosaikiausių ir lietuvių, ir lenkų mokslininkų nevienareikšmiškai vertinamas dokumentas į mūsų politinę apyvartą įvedamas deramai jo neišanalizavus ir politiškai bei idėjiškai neįvertinus, nors jo netapatumą lietuvių ir lenkų tautoms pripažįsta visi. Vaikydamiesi pigios garbės ir populiarumo kai kurie Lietuvos politikai, atrodo, yra linkę spekuliuoti netgi Lietuvos valstybės perspektyvomis.

Skaityti daugiau...
 
Partijos pozicija valstybinių brandos egzaminų užduočių išslaptinimo klausimu Spausdinti
Parašė Lietuvos centro partijos taryba   
Trečiadienis, 31 Gegužė 2006 19:43

Brandos egzaminų užduotys išslaptinamos ir patenka į pardavinėtojų rankas ne pirmą kartą. Net ir šiemet, kai lietuvių kalbos egzaminą abiturientams tenka perlaikyti, Nacionalinio egzaminų centro direktorius kalba apie savo komandą kaip apie visiškai patikimą, o švietimo ir mokslo ministras konstruoja papildomas techninės apsaugos priemones. Ne prasta technika nutekino užduotis, o žmonės. Atsižvelgiant į psichologinę traumą ir moralines pasekmes, kurias patyrė tūkstančiai Lietuvos moksleivių, tikslinga būtų paleisti visą Nacionalinio egzaminų centrą ir sukomplektuoti naują.

 
Nuomonė Spausdinti
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 31 Gegužė 2006 12:42

2006 metų Vilniaus konferencija – tai Rusijos kritikos forumas, kuriame demokratija buvo matuota JAV masteliu. Tad rusai, ko gero, reagavo teisingai: nėra vienodo demokratijos modelio, kiekviena nacija ją įsivaizduoja ir praktikuoja savaip, ir vykti klausytis priekaištų, kad rusų demokratija ne tokia, kaip amerikiečių – nėra nei ypatingos prasmės, nei didelio reikalo.
Kas iš tiesų reikšminga ir Rusijai, ir Lietuvai, taip pat ir JAV, tai kad Vilniaus konferencija reiškia Europos Sąjungos plėtros „trečiosios bangos“ formavimą tuo metu, kai pati Europos Sąjunga tolsta nuo Vidurio Europos, baigia užsisklęsti Vakaruose ir planuoja netgi „antrąją bangą“ palikti „antro pagreičio“ zonoje. Šitoks regionavimasis yra visos Vidurio Europos, taigi, ir Lietuvos tam tikro savarankiškumo, visų pirma liekant prie savos valiutos – lito, galimybė, o pasaulio mastu – visos Europos Sąjungos primygtinio blokavimosi su Rusijos Federacija realus pristabdymas.
Tokiame kontekste itin svarbu Vilniaus konferenciją suvokti ne kaip Vakarų ir Rytų demokratijos modelių pranašumų ir trūkumų diskutavimo vietą, ką taip kietai akcentavo JAV viceprezidentas, o kaip Lietuvos gyvenimo ES „antrojo pagreičio“ zonoje modelio paieškas.
Pirma išvada, kurią galim pagaliau padaryti, yra ta, kad mes ne Rytų Europa, ir šis Vakarų mums primetinėjamas vardas yra susitaikėliškos su Rusija pozicijos diplomatinis įteisinimas, nes Rytų Europa yra Rusija. Priešingu atveju Rusijos išvis nelieka arba ji yra azijinė valstybė. O tai galėtų reikšti, kad Vakarų Europos biurokratija visai išpuiko ir iš didybės nenori pripažinti net geografinių realijų, pagal kurias Europa iki šiolei buvo iki Uralo kalnų.
Antra išvada, kuri pagaliau irgi padarytina netamsinant nieko jokiomis diplomatinėmis vingrybėmis: Lenkija kaip Vilniaus konferencijos globėja po Kačynskio pareiškimo apie „galingos Lenkijos“ kūrimą yra arba anachronizmas, arba būdas Lenkijai pretenduoti į kažkada jai – Galingajai – priklausiusias Ukrainos ir Gudijos teritorijas.
Trečia visai nekenkianti, o pozityviai vienijanti Vidurio Europą išvada būtų istorinės vienijimosi paradigmos išryškinimas. Ji jau bandoma apibrėžti kaip buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvė, ir tas apibrėžimas tikrai nėra neprotingas. Dar daugiau: tai realistinis ir mūsų vietos „antrojo pagreičio“ Europoje nusakymas, ir santykio su nacionalistiškai ekspansyvėjančios Lenkijos užmojais nustatymas.
Dar vienas svarbus motyvas: konferencija akivaizdžiausiai parodė, kad mažųjų Europos Sąjungos valstybių nacionaliniai interesai Briuseliui neegzistuoja.
Taigi, Vilniaus konferencija buvo naudinga.

Svarbu jos reikšmes įžvelgti ten, kur jų tikrai verta ieškoti.
 
Nuomonė Spausdinti
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 03 Gegužė 2006 15:26

Gegužės pradžia turtinga istorinių dienų.
Vienoje iš LTV antrojo kanalo laidų trys istorikai liūdi, kad Lenkija – štai – kaip nacionalinę šventę mini 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucijos priėmimą, o Lietuva – štai – nė žodeliu apie ją neužsimena. Bent jau atmintina diena gegužės 3-iąją paskelbtume...
Kodėl gi ne! – atmintinomis mes paskelbėme jau daug dienų, čia mes greiti.
Bet ką gi minėtume tą dieną? Juridinę savo Senosios valstybės pabaigą? Lenkų proto triumfą? – iš tiesų, ilgaamžė lietuvių kultūrinė kolonizacija tądien užsibaigė galutine pergale – juridine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aneksija: „... be perstojo atsižvelgdami į Mūsų pareigas bendrai Tėvynei – Lenkijos Respublikai, įsipareigodami rūpintis jos visapusišku orumu, visuotine gerove .... turėdami visai mūsų valstybei – Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei – tarnaujantį vieną bendrą ir nedalomą valstybės įstatymą (= Gegužės 3-iosios Konstituciją) ...“. Lietuvos iždo kasa, pirmininkavimas Karo ir Iždo komisijoms ir kiti mažmožiai dar palikti Lietuvos kompetencijai ar pakaitiniam valdymui, bet visa tai juridiškai jau gobė Lenkija, „kaipo vieninga ir bendra bei nedaloma Respublika“ (citatos iš Konstitucijos).
Į klausimą, ką gi atsakyti tiems lietuviams, kurie Konstitucijoje „neberanda Lietuvos vardo“, t. y. diplomatišką „Gegužės 3-iosios konstituciją“ perskaito teisingai, kaip tekste ir parašyta – „bendra Tėvynė – Lenkijos Respublika“, vienas iš laidos dalyvių atsako taip: o aš prie problemos prieinu kitu aspektu – ne valstybės, o vertybių, t. y. vertindamas ne tai, kad Lenkijos Respubliką postuluojanti Gegužės 3-iosios konstitucija sukurta iš Lietuvos Statuto griuvėsių, o kad ji paremta principais, kurie keletu mėnesių anksčiau nei Prancūzijos konstitucija pasirėmė pilietinėmis žmonių laisvėmis, tapsiančiomis Europos Sąjungos Konstitucijos esminėmis nuostatomis.
Po tokio „priėmimo“ klausimų nebelieka: jeigu žmogui nesvarbu pati valstybė, tai – savaime suprantama – koks skirtumas, naikina Gegužės 3-iosios konstitucija Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip valstybę ar ne, naikina Europos Sąjungos konstitucija Lietuvos Respubliką, atkurtą 1991 metų kovo 11 dieną, ar ne, – svarbu, kad konstitucija pagrįsta „pažangiais principais“!
Tačiau vienas klausimas vis dėlto lieka, nors ir už laidoje dalyvavusių pokalbininkų svarstybų lauko. Klausimas toks: iš kur šitoks mąstymas?
Kas suformavo Lietuvos Statuto kūrėjų ir Gegužės 3-iosios konstitucijos konstruktorių mąstymą – irgi įdomu. Atsakyti iš principo įmanoma: Statuto – pagonybė, Gegužės 3-iosios  – sekuliarėjanti krikščionybė.
O šiandieninį mūsų mąstymą, leidžiantį lenktyniauti dėl Europos Sąjungos konstitucijos patvirtinimo, nors kiek vėliau ją atmeta šiuolaikinio europinio gyvenimo pamatus sukūrusi Prancūzijos tauta? Kas – į globalizmą mutavęs marksistinis internacionalizmas? Komjaunuoliškas servilizmas?

Jeigu tokie klausimai būtų nagrinėjami gegužės 3-iąją kaip ir mums atmintiną dieną, mielai sutikčiau, kad tokia būtų mūsų kalendoriuose.
 
KAS ATSITIKO? Spausdinti
Parašė Administrator   
Penktadienis, 21 Balandis 2006 15:12

Lietuvos centro partija sako: mus nugyveno. Ir niokoja toliau.
Iki kokių 2000 metų dar ne viskas buvo aišku. Atrodė, mūsų gyvenimo bėdos – tai daugiau mūsų pačių neišmanymo, godumo, piktumo vaisiai. Kuo labiau artėjo stojimo į Europos sąjungą diena, tuo geriau matėsi, kad ne mes vieni, o visa Vidurio Europa – nuo Estijos iki Bulgarijos – kapstosi po tokias pat problemas: šalys užverčiamos atliekinėmis vakarietiškomis prekėmis, o geriausius protus ir darbo jėgą parduoda Vakarams bei grimzta į tokią pat socialinę nelygybę su mažuma turtingųjų viršuje ir dauguma neturtingųjų apačioje. Žmoniškas pragyvenimo lygis, sukurti žadamas per 25–30 metų, mums reiškia ištisų socialinių sluoksnių, net regionų, paspartintą išmarinimą, kas vykdoma nekuriant darbo vietų, galinčių pristabdyti emigraciją (išvykti iš Lietuvos yra linkęs dar vienas milijonas žmonių), pasityčiojamai lėtai didinant pensijas, mažinant sveikatos apsaugos įstaigų patarnavimų apimtis, siaurinant mokyklų tinklą ir pan. Jeigu reikalai Lietuvoje bus tvarkomi taip, kaip iki šiolei, tamsios atminties Suslovo Lietuvos be lietuvių arba Rozenbergo Pabaltijo be baltų projektai bus įgyvendinti iki šio šimtmečio pabaigos, jeigu ne greičiau. Imigracija tiek iš Rytų (pigesnė darbo jėga), tiek iš Vakarų (turtingi kolonizatoriai) jau prasidėjo, ir ji spartės. Vakariečiams nesinorėtų čia prisileisti slavų ar bėglių iš Vidurinės Azijos bei Kaukazo, tačiau Kinijos spaudžiami migrantai vis tiek grūsis link Baltijos jūros.
Mums sako: jūs dramatizuojate padėtį. Mes atsakom: ir mes dar nežinom tikrosios padėties dramatiškumo. Tačiau mes norim žinoti tiesą ir siūlom visiems kartu jos ieškoti. Tik taip dar kartą pajėgsim atsilaikyti ir nežūti. Mes nesutinkam su tais, kurie sako, kad tautos XXI amžiuje nebeturi prasmės, tad nėra ko priešintis. Mes sakom: žus tik tos tautos, kurios nesugebės atsilaikyti, o didžiosios tautos jų sąskaita sustiprės. Kodėl vardan dar didesnės vokiečių, lenkų ar rusų tautų galybės turi būti sunaikinti lietuviai, klausiame mes.
Niekas nenori apie tai kalbėti Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje: tai neatitiktų mūsų „europeizacijos“ politikos, už kurią gerovę gauna tik tie, kurie skirsto šiuo metu dar duodamus „integracinius“ pinigus, bei juos gaunantieji išrinktieji.
Kai mes klausiame, kodėl apmokestinami verslą vos pradėję žmonės, nors pelnu dar nė nekvepia, kodėl atkakliai naikinamos visokios smulkiojo verslo įmonėlės, kioskai, turgūs, visą rinką stengiantis perduoti tik stambiesiems prekybos tinklams – atsakymo nesulaukiam. Net „Ekranas“,davęs Panevėžiui apie 5000 darbo vietų, paliktas „savo pačių nuožiūrai“, tarsi Lietuva neturėtų Vyriausybės, o vyriausybių svarbiausias rūpestis nebūtų visuomenės bendrasis gėris!
Daug klausimų, į kuriuos mes nebesitikime atsakymo iš valdžios nei šiandien, nei rytoj. Todėl ir kalbam apie alternatyvios politikos sukūrimą bei politinės alternatyvos suorganizavimą. Kaip yra – būti nebegali. Esamą padėtį reikia pakeisti.
Lietuvos centro partija renka žmones, kurie pasiryžę dirbti, kad ir kaip jie būtų spaudžiami mūsų oligarchinės demokratijos. Centristai tiki, kad prasiblaiviusi Lietuva supras, jog nėra pasaulyje didesnės vertybės, kaip saugiai gyventi savo pačių namuose. Užjaučiant kitaip galvojančius ir stengiantis jiems padėti praregėti.
Lietuvos centro partija kelia sau tris svarbiausius uždavinius. Pirma, pakeisti valstybės biudžeto struktūrą, didžiausią mokesčių mokėtojų pinigų dalį paskiriant socialinėms reikmėms – švietimui, kultūrai, sveikatai, socialinei rūpybai, o ne keliams ar turniškėms. Antra, ryžtingai pakeisti požiūrį į valstybės turtą ir vyriausybės santykį su verslu: tik kontroliuodama ir valdydama ekonomikos procesus Lietuvoje, vyriausybė gali garantuoti nacionalinės ekonomikos plėtrą jos tautai naudinga, o ne žalinga kryptimi. Trečia, visos valdžios atsakingos už tautos išsaugojimą ir sustiprinimą,nes tautos, jos žmonių, liaudies yra tam ir rinktos, tam joms ir suteikti įgaliojimai – politiškai aptarnauti visą visuomenę, o ne kurią nors jos dalį.
Visų didžiųjų atsinaujinimo darbų pradžia yra išsivaikščiojimo sustabdymas. Mes sakom: jaunieji, kas jau prisiklajojot po užsienius, grįžkit – ir kartu pertvarkykim Lietuvą! Padėkim savo senoliams, o patys pasistatykim savo gyvenimo namus čia, Lietuvoje!

 

Romualdas Ozolas
Lietuvos centro partijos pirmininkas

Straipsnis išspausdintas "ŠILALĖS ARTOJUJE" 2006.04.21

 
«PradžiaAnkstesnis12345678910SekantisPabaiga»

Puslapis 10 iš 12