Ar atsikovos teises nacionalinės valstybės? Spausdinti
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 17 Lapkritis 2010 00:00

Konferencijos „Tautiškumo problemos globalėjančiame pasaulyje“ pranešimas Lietuvos Respublikos Seime 2010 m. lapkričio 17 d.

Į klausimą atsakau vienareikšmiškai: taip. Pridurdamas: kurios išliks. Nes globalizmas, arba neokomunizmas, yra moderniausias ir radikaliausias mažųjų tautų naikinimo ir didžiųjų tautų ir valstybių stiprinimo būdas. Nors ir laikinas.

Ar išliks lietuvių tauta ir valstybė? Su dabartine teisine ir politine sąmone – ne. Argumentai?

2010 m. lapkričio 4 d. Seimas priėmė dvigubos pilietybės įteisinimo dokumentą. Lietuvos Respublikos 1992 metų Konstitucijos 12 straipsnis sako: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Kaip „atskirus atvejus“ kvalifikavęs beveik visą pasaulį padengiančius „bendruosius atvejus,“ Seimas nekonstitucinį Lietuvos pilietybės supratimą padarė konstituciniu, vadovaudamasis ir naudodamasis teisiniu formalizmu, kuris buvo tikrai populiarus imperijai sugriūti padėjusioje tarybinėje teisinėje sąmonėje.

Yra ir netiesioginė – ir dar rimtesnė, konceptualinė, problema, liečianti jau ne vien atskirus asmenis, o visą naciją.

Lietuvos valstybės pilietybės pripažinimas už Lietuvos teritorijos gyvenantiems ir kitai valstybei prisiekusiems asmenims reiškia, kad jų veiklos ir santykių su Lietuvos Respublika institucionalizavimo atveju (o toks procesas neišvengiamas ir jau vyksta), Lietuva atsisako valstybės vientisoje ir nedalinamoje teritorijoje idėjos ir pereina į teritoriškai neapibrėžtų savo valstybinių santykių fazę, kuri iš esmės daro beprasmiškais ir daugelį nacionalinio saugumo postulatų, pagrįstų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 straipsniu, kad „Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedalijama...“

Apie tai svarstant lapkričio 4 d. dokumentą nebuvo net užsiminta. Atrodo – nė nesuvokta.

Kad daugybė teisės problemų lieka už suvokimo ir supratimo ribų, rodo pats naujausias faktas – vadinamasis Seimo narių apkaltos procesas. Į Konstitucinį Teismą kreiptis nebuvo ne tik būtina – nebuvo galima: Konstitucinis Teismas turi teisę spręsti tik apie parlamentarų sukurtus tekstus, o ne apie parlamentarų veiksmus. Iki įstatymo sukūrimo Seimo narys yra nesaistomas jokių institucinių sugestijų.

Toliau. Mūsų Konstitucijos 14 straipsnis sako: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Tai reiškia, kad bet koks viešasis kalbinis bendravimas turi vykti normine lietuvių kalba, taigi, ir jos raidynu. Netgi papildomi įrašai į pasą lenkišku raidynu yra antikonstituciniai, padaryti Lenkijos politikams spaudžiant. Užuot teisinį valstybinės lietuvių kalbos statusą parėmę politine valia, pasipriešinančia bandymams mūsų reikalus tvarkyti kitai valstybei, politikai ir ne tik politikai nusileidžia, nes kalbos normų principinė svarba masiškai tebelieka už viešosios sąmonės.

Ar įmanoma atsikovoti valstybę, jeigu politinė sąmonė jos nesugeba įžvelgti kasdienybės procesuose?
O pasaulis kasdien keičiasi, ir keičiasi fundamentaliai! Tai, kas dabar vyksta, apibūdintina taip: pasaulis grįžta namo. Grįžta į savo gimtavietes, prie savo šaknų.

Kitaip ir negali būti. Mąstantieji greitai suprato, ką reiškia laisvąją rinką galutinai įteisinęs įmonės atsakomybės sociumui, kurio teritorijoje įmonė veikia, panaikinimas: tai reiškė beprotiškas kapitalo lenktynes dėl pelno, kurios griovė valstybes, siautė tautas, naikino kultūrą ir degradavo žmones, kol galų gale visiškai nuprotėjęs bankų spekuliacinis kapitalas trinktelėjo mus į pelno be ribų ribą – pasaulinę ekonominę suirutę, kukliai tebevadinamą finansų krize.
Islamistų paskelbtas teroristinis karas buvo arabų atsiribojimo nuo kitų civilizacijų ir užsidarymo savo teritorijoje pradžia. Šiandieninis valiutų karas yra JAV, Kinijos, Brazilijos, Rusijos pastangos likti bent savimi, kai būti viskuo vienu metu (t. y., kokia nors pasauline imperija) nebėra fizinių galimybių. Finansinės drausmės ir atsakomybės už nacionalinius biudžetus pareikalavimas yra Vokietijos sugrįžimas Vokietijon, sutirštintas vienareikšmišku pareikalavimu imigrantams išmokti vokiškai ir gerai perskaityti Vokietijos istoriją. Prancūzijos dorojimasis su siautėjančiais musulmonais, parazituojančiais čigonais yra dar vienas ne mažiau reikšmingas priartėjimas prie gyvenimo tikrovės.

Tai – tik pirmieji globalizacinių pagirių ženklai, rodantys bendrą pasaulio sąmonės pokyčių tendenciją, tačiau tiems, kurie mąsto apie ateitį, o ne milijonus banko sąskaitoje, ji yra viltį teikianti tendencija. Vilties ženklas.

Iki pasaulinės krizės ir aš, kaip ne vienas, buvau beprarandąs viltį. Dabar tvirčiau, negu bet kada žinau, kad vienintelis patikimas ir tautos, ir pasaulio tautų bendravimo principas – nepriklausoma nacionalinė valstybė.
Kad šiandien ji ir kaip mąstymo kategorija, ir kaip reali institucija irgi kritinės būklės – akivaizdu. Daug kas globalizmo dar tebeklibinama, braška ir griūva. Vadinas, svarbiausia dabar – atsilaikyti.

Kaip tai padaryti?
Visų pirma reikia aiškiai sau pasakyti: niekas mums nepadės – nei Vakarai, nei Rytai, nei Pietūs, nei Šiaurė. Viską padarysime arba nepadarysime tiktai mes patys. Nežinau, kaip šią tiesą pasakyti pakankamai įtikinamai, kad ir mūsų tauta susimąstytų ir stotų į atsilaikymo poziciją sąmoningai – be nuolaidų sau ir kitiems. Nors pavyzdį turime: ką reiškia imperatyvo padėk sau visų pirma pats įsisąmoninimas, rodo Sąjūdis ir 1990-ji metai.

Antra svarbiausia mūsų dvasios kokybė turėtų būti poreikis darbui ir darbas – sunkus darbas besąlygiškai siekiant viską padaryt iki galo, kad ir kiek tai užtruktų. Atkurti šį dvasios sugebėjimą, kai tebeviešpatauja darbo kaip tironijos, kaip vergavimo supratimas, ir visiems lekiantiems ieškoti, kur geriau, labiau priimtinas Karlas Marksas, o ne Maksas Vėberis, norinčiųjų atsiduoti gydančiajai darbo terapijai pradžioje rasis tikrai nelengvai. Viltis? Viltis yra pabaigto darbo teikiamas malonumas. Visuomenė, kuri turi žmonių, ne instrumentiškai, o būtiškai suprantančių žmogaus ir tautos pasaulyje vienatvės dramatizmą, tačiau suvokia darbo kuriančiąją galią, jau turi šansą. Jie yra tas tautos protas ir valia, kartu su visais piliečiais svarstantys ir sprendžiantys, kas turi būti sunaikinta ir kas sukurta.

Kas turėtų būti sunaikinta, kad galėtume sau pasakyti apie savo atsakomybę už ateitį?

Marksizmas. Jis taip įsėdęs į mūsų dvasią, kad net prieš žmonių valią valdo jų veiksmus. Šiandien vadovaujančias pozicijas užima 1970–1980 metų komjaunuoliai, kuriems nebeatrodė smerktina net ir namuose kalbėti rusiškai, organizacijos vardu pasidaryti asmeninį biznelį ir apskritai į viską žiūrėti pro dvigubus akinius – viešumai ir sau. Dabar tai žydi vešliais žiedais ir sirpsta sodriais vaisiais: aš tau, tu man, o valstybei? – kokiai valstybei? Kas ji yra? Anksčiau ar vėliau ji numirs, visų pirma nacionalinė, kuri dažniausiai yra nacionalistinė.

Tai praktinis marksizmo šiandienybėje aspektas. Dar baisesnis yra teorinis palikimas, visų pirma vadinamoji marksistinė dialektika, pagal kurią iš vienos pusės yra taip, iš kitos – kitaip, vadinasi, gali būti ir taip, ir kitaip, tad žiūrėkim, kam tai naudinga. Ir rinkimės. Kai išgirsti klausiant: o kam tai naudinga, žinok – prieš tave gryno raugo marksistas, nesvarbu, kaip jis vadinasi dabar – jis padarys viską, kad klausimas apie tiesą kaip tikrovės kriterijų neiškiltų niekad, o jeigu iškils – jis padarys viską, kad klausimas be jokių atsakymų būtų paskandintas.

Su marksizmo dauginamo neapibrėžtybių, dviprasmybių, dvigubų standartų liūno įveikos priemonėmis susijęs visų pirma pozityvaus mąstymo pobūdžio klausimas: kuo turėtume remtis?

Atsakymą teikia pats neigimo objektas. Jeigu marksizmas, ypač jo naujasis – globalizmo – pavidalas yra žmogaus be vietos ir savyje, ir pasaulyje, ugdymo filosofija, tai jos neigimas yra tam tikrų principų įgijimas dvasioje ir tam tikros vietos atradimas žemėje. Kas yra dvasios stuburas, atsakymą duoda tūkstantmetė žmogaus žmogiškumą palaikiusi vadinamoji auksinė taisyklė: nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum susilaukti iš kito. Kas yra dvasiškumo atrama už žmogaus, jo aplinkoje, atsakymas irgi tūkstantmetis: gimtoji žemė, Tėvynė, tavo tautos žemė. Marksizmo įveikimas – tai žmoniškumo atradimas savy ir savo tėvų žemės kaip vienintelės gyventi tinkamos vietos Žemėje atradimas pasaulyje.
Banalu? Ar ne dėl to šių nuostatų nė su žiburiu nerasi mūsų kasdieninėje valstybės politikoje, ir teoriškai, ir praktiškai sutinkančioje su viešpataujančia skandalų ir kitokia vartojimo kultūra.

Mes turime visas galimybes atsikovoti ir nacionalinę valstybę, ir jos visavertę vietą pasaulio valstybių bendrijoje, tuo prisidėdami prie pasaulio kūrybos jo postglobalistinėje epochoje, nes, kaip ir daug kas pasauly, imam suprasti, kad būsimojo pasaulio raktas – atkurtos nacionalinės valstybės teisės. Kelias į tai – ne nauja ekonomika, o nauja sąmonė, naujas savo padėties pasaulyje supratimas.