Parsidavimas Spausdinti
Parašė Ričardas Čekutis   
Penktadienis, 26 Lapkritis 2010 15:35

Nepriklausomoje Lietuvoje persekiojama už viešai išsakytą tiesą. Žodį “nepriklausoma”, ko gero, derėtų rašyti kabutėse, nes mūsų aukštieji valstybės pareigūnai nuo pat sovietinės sistemos žlugimo laikų bijo turėti savo poziciją ir griežtai baudžia tuos, kurie tokią poziciją vis dar turi ar bando ją pateikti visuomenei.
Mūsų “didžioji” ir “demokratiškoji” žiniasklaida kur kas mieliau publikuoja įvairių liūdnai pagarsėjusių Izraelio ekstremistinių centrų įvykių interpretacijas bei manipuliacijas, nei rūpinasi pačia laisvės varžymo Lietuvoje problema.
Kalbu apie gėdingą VRM pareigūno Petro Stankero atleidimą iš darbo už tai, kad nežinia kokiai valstybei dirbantis europarlamentaras Leonidas Donskis pasipiktino šio istoriko išsakyta tiesa apie Niurnbergo procesą.

 L.Donskį, sprendžiant iš jo neadekvačios reakcijos, labiausiai papiktino tokia P.Stankero žurnale “Veidas” parašyta frazė: “Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A.Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija).”.
Iš šios frazės tiek europarlamente, tiek ir mūsų Vidaus reikalų ministerijos vadovybėje buvo vieningai nuspręsta, kad P.Stankeras neigia holokausto faktą. Ministras Rimantas Palaitis, vos gavęs kelių užsienio ambasadorių laišką, puolė atsiprašinėti ir ūmai prisiminė savo svarbiausią lojalumo užsieniui įrodymą: “Aš asmeniškai šių metų lapkričio 1-2 dienomis lankiausi Izraelyje ir Jeruzalėje esančiame Yad Vashem Holokausto aukų memoriale padėjau vainiką…”.
Neapseita ir sąmokslo teorijų. Tas pats L.Donskis nepamiršo paminėti, kad tokia P.Stankero pozicija esą labiausiai naudinga tik rusams. Juokas pro ašaras – kai tik reikia pridengti savo kompleksus arba pavaizduoti idėjinį “europietį”, turintį neįvardijamas “vertybes”, visada prisimenami rusai, kurie miega ir svajoja apie holokauto paneigimą… Absurdas. Marazmas. Galima paklausti visų taip vadinamų “europiečių” ar ne jie ir yra patys ištikimiausi rusų draugai bei sąjungininkai? Ar ne jie broliškai tiesia Baltijos jūros dugnu vamzdį? Ar ne jie kartu iš mūsų atėmė atominę jėgainę mainais į dvi naujas, tačiau nuosavas? Ar ne jie pe paliovos šneka apie bedradarbiavimą visais klausimais ir santykių “perkrovimą”? Ar ne jie drauge atvirai tyčiojasi iš lietuvių tautos genocido aukų, privatizuodami vienintėlę “teisingą” genocido-holokausto sąvoką? ES ir Rusija yra broliai dvyniai, Briuselio kremlius, kaip sakė šviesios atminties Vilius Bražėnas. To nemato tik aklas arba tas, kam akys užklijuotos stambiomis eurų kupiūromis, tačiau suprantu, kad su šia publika tokiais klausimais polemizuoti beprasmiška – jie dedasi visažiniais “žmogaus teisių” idealistais ir be jokios sąžinės graužaties atmeta viską, kas nepatenka į jų iš anksto susikurtas mąstymo schemas. Be jokio pykčio…
Bandau įsivaizduoti, koks erzelis Briuselio kremliuje kiltų, jei Lietuvoje kas nors atleistų iš darbo už homoseksualių santykių propagandą… Tokį darbdavį, manau, supūdytų kalėjimuose, kaip kokį Rudolfą Hesą už taikos paieškas. O čia išmeta iš darbo už pasakytą TIESĄ ir visas Briuselio kremlius tyli arba iš pasitenkinimo trina rankas.
Gal R.Palaitis, L.Donskis ir visi likusieji “teisuoliai” jau rado P.Stankero minėtą dokumentą ir žino daugiau už jį? Gal jie yra ką nors skaitę ar girdėję apie žodžio ir įsitikinimų laisvę? Ne holokausto neigimą, pabrėžiu, nes visame P.Stankero straipsnyje jokiu neigimu net nekvepia – istorikas tiesiog kelia daugeliui “politkorektų” itin nepatogius klausimus apie tada, o ir dabar, vyraujančią dvigubų standartų praktiką.
Istorikas rašo: “…Nugalėtojai veikė kaip prokurorai, teisėjai ir budeliai. Niurnbergo teismas neturėjo jokios kitos jurisdikcijos, išskyrus gautą pagal nugalėtojo teisę. Kaltintojai ieškojo tiktai inkriminuojančių dokumentų ir naudojo juos tendencingai. Jie sąmoningai slėpė nuo gynybos dokumentus, liudijančius teisiamųjų nekaltumą. Vokietijos lyderius kaltino “nusikaltimais” pagal įstatymus, kurie buvo sukurpti po tų nusikaltimų padarymo. Todėl Niurnbergo procese vieniems nusikaltėliams teisiant kitus buvo nelengva nuspręsti, kas bus laikoma karo nusikaltimais. Rasta paprasta išeitis – jei tai darė “Ašies” valstybės, o mes nedarėme, vadinasi, tai nehumaniškas, brutalus ir baustinas veiksmas. Parklupdyta, alkana, sugriauta Vokietija buvo bejėgė prieštarauti ir pasipriešinti okupacinių valstybių savivalei.”
Taigi, vieni nusikaltėliai Niurnberge teisė kitus. Tuo pasakyta viskas. Tačiau tai jau praeitis, kurią rizikuojame pakartoti, jei ir toliau praktikuosime svetimųjų valios įgyvendinimą, jei ir toliau neturėsime nuosavų principų ir neieškosime tiesos, priimdami visą nuolat mums brukamą propagandinį šlamštą už „istorinį teisingumą“.
Šiandien mūsų valdžia neturi jokių savų principų, todėl netiki šios valstybės ateitimi. Lietuvos valstybė daugumai valdžiažmogių yra visiškai nereikalingas balastas. Kita vertus, šiuolaikiniai valdžiažmogiai niekada nebuvo savarankiškais – juos nuolat kas nors valdė – tai Maskva, tai Briuselis, todėl jie nėra įgalūs priimti ir vykdyti sprendimus.
Apgailėtina Petro Stankero išmetimo iš darbo istorija mums liudija ne tik apie kitaminčių persekiojimą, praktikuojamą Lietuvos valdžios koridoriuose, apie žodžio laisvės mitą ir valdžiažmogių abuojumą. Pirmiausia ši istorija liudija apie totalinį valdžios parsidavimą užsieniui ir tarnavimą svetimųjų interesams. O tai jau kvepia išdavyste, žinoma, jeigu dar egzistuoja valstybė, kurią galima išduoti.