Dėl situacijos žuvininkystės sektoriuje Spausdinti
Parašė Kęstutis Skrupskelis   
Šeštadienis, 13 Lapkritis 2010 10:46

LR Seimo Audito komitetui
LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetui

Pateikiame Lietuvos centro partijos aplinkosaugos komiteto pastabas apie, mūsų manymu, neracionalią ir aplinkai žalingą įžuvinimo praktiką Lietuvoje

Įžuvinimas ir jo problematika

Šiuo metu visi LR teritorijoje atliekami įžuvinimo darbai privalo būti vykdomi pagal įstatymais numatytas Žuvivaisos valstybiniuose žuvininkystės vandens telkiniuose taisykles (įsak. Nr. 3D-354 /D1-303). Remiantis šiomis taisyklėmis visus valstybinius žuvų įveisimo planus, atsižvelgdami į mokslininkų rekomendacijas, rengia Žuvininkystės departamentas prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (nuo 2010 m. balandžio 1 d. – Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) arba vandens telkinio valdytojas (privačiuose ir išnuomotose vandens telkiniuose). Žuvininkystės tarnyba kasmet iki vasario 1 d. pateikia įžuvinimo plano projektą, kurį tvirtina ŽŪM.

Žvelgiant iš šalies viskas atrodo normalu, tačiau realybėje plano rengimas vyksta taip - pasižiūrima kiek valstybiniuose žuvininkystės ūkiuose auginama karosų, karpių, starkių ar lydekų, lynų, ir net gi karšių, o tada turimi resursai padalinami visiems vandens telkiniams, kuriuos reikėtų žuvinti. Paprasčiau sakant žuvinam ne tai ko reikia, o tai ką turim. Pvz. reikėtų daugiau lašišų bet jų nėra, tad žuvinam tiek kiek yra... reikia starkių, bet jų nėra, tai žuvinam karosais ir pan.

Normaliu atveju turėtų būti kiek kitaip, ir dviračio čia išradinėti tikrai nereikia: pvz. Lenkijos ar didžiosios dalies Vakarų Europos šalių pavyzdys: žuvivaisos specialistų dėka išsiaiškinamos problemos, t.y. ko trūksta, ko perdaug mūsų vandenyse ir mokslinių tyrimų bei mokslininkų rekomendacijų pagrindu parengiamas planas ko mums reikia. Tada skelbiamas viešas konkursas pirkti įžuvinimo medžiagai: perkam iš to kas pasiūlo geriausią kainą ir užtikrina, kad reikiama įžuvinimo medžiaga bus išauginta reikiamu laiku (tuo tikslu galima atlikti paprasčiausius skaičiavimus iš šiuo metu esamos medžiagos, - t.y. tiesiog palyginam kiek tas pats kiekis žuvų kainuoja valstybiniame ir

privačiame sektoriuje). Valstybei nebūtina atsisakyti savo žuvininkystės ūkių ar juos visus privatizuoti, užtektų tiesiog išnuomoti patį ūkį su esama infrastruktūra arba surasti jos administratorių iš privataus sektoriaus.

Natūralu, kad toks įžuvinimo planas negalėtų būti parengiamas vos prieš pusmetį (kaip šiuo metu yra), o užtruktų min. 1,5 metų, o planuojami įžuvinimai būtų vykdomi ne tais pačiais plano sudarymo metais, o ateinantį sezoną.

Kitas aspektas – įžuvinimo politika – t.y. kokiu tikslu tą įžuvinimą vykdome. Tie patys įstatymai (LR aplinkos ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. D1-216 (Žin., 2005, Nr. 56-1933) ir LR žemės ūkio ministro ir LR aplinkos ministro įsakymas dėl Žuvivaisos valstybiniuose žuvininkystės vandens telkiniuose taisyklių bei minimalių žuvų ir vėžių įveisimo normų sąrašo patvirtinimo 2010 m. balandžio 19 d. (nr. 3d-354 /d1-303)) numato du pagrindinius tikslus:

1. Atkuriamasis įveisimas

2. Įveisimas verslinės, mėgėjų ar licencinės (limituotos) žvejybos sąlygoms gerinti

Pastarasis tikslas kai kuriais atvejais skamba maždaug taip: valstybė išnuomoja verslinei žūklei vandens telkinį (pvz. už 2000 lt./metams) ir jį savo pinigais žuvina (pvz. už 30000 Lt.), o verslininkai jame gaudo žuvį. Gaunamas pelnas - verslininkams, įžuvinimo našta ir sąnaudos – valstybei. Kokia nauda valstybei geriau ir nekalbėti..

Trečias, tačiau ne mažiau svarbus veiksnys – įžuvinimo metodikos, tiksliau jų nebuvimas. Vis dar nėra atlikta studija dėl įžuvinimo efektyvumo, nenustatytas tinkamiausias (ekologiniu ir ekonominiu požiūriais) įžuvinamos žuvies dydis, nėra atlikti tinkamiausio įžuvinimo metodo atskiroms rūšims skirtingo tipo vandens telkiniuose tyrimai, neparengtos rekomendacijos įžuvinimo efektyvumo gerinimui. Neretas atvejis kai įžuvinama milijonais žuvų lervučių, o efektas nulinis.. pinigai išmesti, valstybei naudos jokios...

Problemos:

  1. Kaip padaryti įžuvinimą kryptingą ir tikslingą, t.y. nustoti į vandens telkinius pilti nepamatuotai brangią, tačiau netikslingą įžuvinimo medžiagą (pvz. karšiai, karpiai, lynai –šių žuvų populiacijoms išsaugoti ir gausinti daug efektyvesnės kitos priemonės, o ne tiesioginis populiacijos papildymas įžuvinant) ? Būtina kuo skubiau parengti „įžuvinimo studiją“ ir parengti viešus pirkimus reguliuojantį mechanizmą (iš kur tam gauti pinigų? Atsakymas - Europos žuvininkystės fondo (EŽF) parama); Neparengta įžuvinimo studija valstybei kainuoja daug kartų daugiau nei tik netikslingas žuvinimas. Kaip pavyzdį galima pateikti įžuvinimą lydekomis: vien tik teisinga įžuvinimo metodika (žuvinant to paties dydžio žuvimis) įžuvinimo efektyvumą gali padidinti iki 20 kartų (=sutaupyti pinigai+įžuvinimo efektas).
  2. Žuvinimas valstybės sąskaita remiant verslininkus ar kt. interesų grupes – privalo būti nedelsiant nutrauktas. Privatūs vandens telkinių naudotojai (savininkai ar nuomotojai) privalo išsaugoti esamas žuvų ir vėžių populiacijas ar atitinkamai jas gausinti, jei to reikalauja teisės aktai. Įžuvinimas verslininkų nuomojamuose vandens telkiniuose negali būti vykdomas valstybės lėšomis.
  3. Viešas įžuvinimas – internete skelbti iš kur (žuvininkystės ūkis) ir į kur (konkretus vandens telkinys) kokios žuvys bus įžuvinamos, kviesti įžuvinime dalyvauti vietos bendruomenes ir pan.. Vietos bendruomenėms dalyvaujant įžuvinime galima sumažinti įžuvinimo kaštus, leisti efektyviau paskleisti įžuvinamą medžiagą ir kt. Viešas interesas gali būti vienas iš prioritetų rengiant įžuvinimo planus, - t.y. geriausiai apsaugotuose ežeruose tikslingiau žuvinti ir pan.

Žuvų įveisimo kontrolė

Vadovaujantis esamais įstatymais vykdant įžuvinimo planus įžuvinimo medžiaga į vandens telkinius keliauja iš žuvininkystės ūkių (įmonių) kurios turi būti patvirtintos Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (pagal įsakymu Nr. B1-146 (Žin., 2005, Nr. 31-1025). Visos įsigyjamos ar iš vieno vandens telkinio į kitą perkeliamos žuvys turi atitikti Veterinarijos reikalavimus akvakultūros gyvūnams ir jų produktams, vandens gyvūnų ligų prevencijai ir valstybinei veterinarinei kontrolei, patvirtintus Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. B1-246 (Žin., 2008, Nr. 51-1916). Žuvų augintojai, prieš pradėdami realizuoti žuvivaisos medžiagą, privalo pakviesti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento paskirtą atsakingą asmenį žuvivaisos medžiagos kiekiui ir kokybei patikrinti.

Įtarus ar patvirtinus vandens gyvūnų ligas, pastebėjus padidėjusį vandens gyvūnų gaištamumą, nedelsiant pranešama teritorinei VMVT arba privačiam veterinarijos gydytojui dėl reikalingų tyrimų atlikimo.

Čia vėlgi viskas atrodo normalu ir suprantama, viskas reglamentuota ir patvirtinta įstatymais ar žemesniųjų tarnybų įsakymais. Visgi realiai ši sistema neveikia, o įžuvinamų žuvų kontrolė yra atiduota į pačių įžuvintojų rankas. T.y. patys žuvininkystės ūkiai atveža patikrinti savo produkciją, o ne specialistai atvažiuoja jos tikrinti. Taigi, kokias žuvis pristato, tokios ir patikrinamos. Kas gali garantuoti, kad tyrimams pristatoma žuvis yra būtent ta, kurią planuoja žuvinti. Dar daugiau, nėra reglamentuota kokia žuvis yra tinkama įžuvinimui. Pavyzdžiui, nėra nustatytos tam tikrų parazitų invazijų intensyvumo bei ekstensyvumo ribos, kurias viršijus būtų stabdomas žuvų įžuvinimas. Ne paslaptis, kad visos žuvys turi tam tikrą kiekį parazitų. Vieni jų pavojingesni kiti mažiau pavojingi. Dalis jų gali sukelti staigų masinį žuvų kritimą ar net sunaikinti sveiką vandens telkinio ichtiofauną. Taigi, yra būtina reglamentuoti bei nustatyti griežtas žuvų parazitų invazijų normas/ribas, kurias viršijus būtų stabdomas įžuvinimas. Praktiškai žuvys yra žuvinamos prieš tai nepraėję parazitologinio bei bakteriologinio virusologinio patikrinimo. Tokiais atvejais ir gauname problemas, kaip 2008 metais pavasarį Elektrėnų mariose, kai per dvi savaites išgaišo visi žuvinti karpiai (apie 10-20 tonų) - valstybės pinigai nuėjo vėjais, dėl nepamatuoto įžuvinimo ir netinkamos ar nevykdytos žuvų patikros.

Taip pat yra esminių trūkumų ir pačių ūkių tvarkyme. Nėra reglamentuota, ar kaip kitaip patvirtinta kaip elgtis susidūrus su tam tikromis ligomis ūkiuose. Nėra reglamentuota kaip gydyti konkrečias žuvų ligas ūkiuose. Kokiu atveju ūkiai turi būti karantinuojami ir t.t. (mūsų žiniomis ši studija rengiama akvakultūros sektoriuje, tačiau ar ji bus taikoma praktikoje, kol kas neaišku).

Galiausiai, esant ir taip sunkiai užkrečiamų žuvų ligų prevencijos bei gydymo būklei Lietuvoje, buvo uždaryta vienintelė Lietuvoje parazitologinė laboratorija (LVŽŽTC Vidaus vandenų ir ichtiopatologijos laboratorija), kurioje dirbo ilgametę patirtį turintys specialistai. Uždarius šią laboratoriją jos funkcijas perėmė Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas. Tačiau, niekam nekilo klausimų ar turi institutas reikiamų specialistų nustatyti parazitines ligas žuvų? Ar yra šis institutas akredituotas žuvų parazitologiniams tyrimams?

Problemos:

  1. Iki šiol nėra parengtos studijos žuvų ligoms įvertinti. Nėra patvirtintų užkrečiamų žuvų ligų invazijų intensyvumo normų, kurias viršijus būtų stabdomi įžuvinimai. Realiai, teisiškai turime tik rekomendacinio pobūdžio išvadas, nes jos nėra apibrėžtos (reglamentuotos) įstatyminėje bazėje. Todėl būtina parengti „studiją žuvų parazitų ir ligų įvertinimui“ ko pasėkoje būtų galima teisiškai reglamentuoti, kas yra serganti, o kas sveika žuvis.
  2. Nėra realiai veikiančios žuvininkystės ūkių žuvų užsikrėtimo ligomis kontrolės. Trumpai tariant, ūkiai palikti patys rūpintis žuvų sveikatingumu. Todėl atsiranda galimybė tuo piktnaudžiauti ir įžuvinti vidaus vandenis sergančiomis žuvimis.
  3. Nėra Lietuvoje veikiančios akredituotos žuvų parazitologijos laboratorijos, kuri galėtų nepriklausomai kontroliuoti įžuvinamų žuvų kokybę.
  4. Nėra teisiškai reglamentuota kaip žuvų augintojams elgtis žuvims užsikrėtus tam tikromis ligomis. Nėra reglamentuoti žuvų gydymo preparatai, kurie yra leistini naudoti, kurie ne. Nemaža dalis šiuo metu vartojamų preparatų yra draudžiami ES kaip pavojų žmogaus sveikatai keliančios medžiagos, kurios akumuliuojasi žuvyse.

Būtina vykdyti žuvininkystės ūkiuose (tiek privačiuose, tiek ir valstybiniuose) parengtos įžuvinti medžiagos kontrolę. Tai galėtų atlikti Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, tačiau būtina jame sukurti grupę dirbančią bei specializuojančią būtent žuvų parazitologijos, bakteriologijos bei virusologijos kryptyse.

2010 lapkričio 10d. LR Seimo Audito komitetas svarstė situaciją žuvininkystės sektoriuje. Jo metu buvo pateikta ir LCP pateikta medžiaga. Komitetas ir Žemės ūkio ministerijos vadovybė pripažino, kad LCP aplinkosaugos komiteto keliamos problemos yra svarbios ir į jas būtina atsižvelgti.
LCP aplinkosaugos komiteto iniciatyvinė grupė kviečia visus partijos narius, kurie neabejingi aplinkosaugai registruotis ir dalyvauti komiteto veikloje. Informaciją su savo kontaktais ir pasiūlymais siųsti Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai  .  Su jumis bus susisiekta.