Dėl esminių švietimo problemų sprendimo Spausdinti
Sekmadienis, 19 Vasaris 2012 11:40

Švietimo padėtis Lietuvoje tolydžio blogėja. Per atkurtosios Lietuvos gyvavimo metus uždaryta apie tūkstantis visų lygių mokyklų, nesibaigia mokymo turinio krypčių reformos, senka humanitarinis ir patriotinis mokyklas baigiančių jaunuolių potencialas. 
Sumažinus švietimo įstaigų finansavimą bei įvedus naujų vidurinio ugdymo programų akreditavimo tvarką ir padidinus kaimo mokyklų vyresniųjų klasių privalomą mokinių skaičių nuo 15 iki 20, reikės uždaryti dar ne vieną mokyklą ir atsisveikint i su ne viena dešimtimi mokytojų.
Mokytojų profesinė sąjunga rengiasi mokytojų streikui, į nenormalią padėtį sistemoje bandydama atkreipti ne tik Vyriausybės ir Seimo, bet ir visos visuomenės dėmesį. Mokytojų, kaip ir policininkų ar ugniagesių, streikai yra kraštutinės problemų sprendimo priemonės, ir tai, kad jų griebtis priverstos tokios atsakingos valstybės normalų gyvenimą palaikyti privalančių specialistų grandys, rodo itin rimtą valstybės politikos pakrikimą.
Švietimo sistemos svarbiausia problema – mokymo proceso perorganizavimas pagal vadinamąjį „krepšelių“ principą – tam tikros pinigų sumos skyrimas mokiniui su teise laisvai pasirinkti mokymosi vietą. Tai – esminis švietimo sistemos komercializavimo faktorius, kurio dėka „laisvosios rinkos“ švietimo sistemoje diegėjai švietimą pavertė viena iš verslo sferų, o nacionaliniu mastu – nacionaline verslo programa. Pagal ją švietimas turi apsimokėti, o mažas mokyklas išlaikyti – „neapsimoka“. Specialistų nuomone, 300–500 moksleivių turinčios mokyklos garantuoja aukštesnę mokymo kokybę, negu 900–1000 moksleivių „įmonės“. Tačiau sistemos vadovai pro „rentabilumo“ akinius nei moksleivių, nei jų tėvų, nei mokytojų nemato. Dėl „krepšelių“ skaičiaus ir savo išlikimo kovojančios mokyklos net to paties kaimo moksleiviai vežioja į skirtingas mokyklas, šitaip degindamos „krepšelizacijos“ būdu neva sutaupomas lėšas. Dėl nesklandumų švietimo vadovai kaltina savivaldybes, nors šios iš esmės yra tik ministerijų buhalteriai: ministerija yra mokytojų darbdavys, ministerija skiria ir paskirsto lėšas, nustato mokyklų struktūrą, tvirtina programas, prižiūri mokymo kokybę ir pan. Tačiau už mokyklų uždarymą formaliai yra atsakingos savivaldybės.
Tokia dviprasmė padėtis nebegali tęstis. Mes turime apsispręsti, kas privalo būti atsakingas už švietimo sistemos degradavimą visos Lietuvos mastu. Kadangi steigėjų teisė savivaldybėms priklauso tik formaliai, o visą procesą kontroliuoja ministerija, metas visai rimtai ir kategoriškai iškelti klausimą, ar mokyklų steigėjų teisių nesugrąžinti ministerijos žinion, ar jų perdavimas savivaldybėms nebuvo viena iš pačių dramatiškiausių mūsų nacionalinės politikos klaidų.
Antras esminis klausimas būtų mokinio „krepšelio“ principo panaikinimas ir nuoseklesnis mokymo proceso susiejimas su konkrečia teritorija. Daug kas iš mokytojų kalba, kad „krepšelis“ šiandien tampa lemiamu sistemos dekonstrukcijos faktoriumi.
Lietuvos centro partija pritaria Lietuvos mokytojų profsąjungos rengiamoms problemų švietimo sistemoje akcentavimo priemonėms ir laikosi nuomonės, kad švietimo sistemos esminių problemų sprendimas yra jos apvalymas nuo sistemon įdiegtų finansinio rentabilumo reikalavimų bei su jais susijusios komercializacijos praktikos. Sprendimai šiais klausimais neatidėliotini. Kitaip mūsų metas į Lietuvos istoriją įeis kaip tūkstančio mokyklų sunaikinimo epocha.    

Lietuvos centro partija
Susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje „ narys