Partijų archyvai - politinė Tautos atmintis Spausdinti
Parašė Romualdas Ozolas   
Šeštadienis, 08 Spalis 2011 16:28

Reiškiu pagarbą ir dėkoju už suteiktą galimybę čia kalbėti.
Atskirtinos trys problemos: demokratija, partijos ir archyvai.
Nuo demokratijos turinio problematikos iškart atsiriboju. Darau tai ne tik dėl to, kad demokratijos klasikinės sampratos fundamentaliai susikirto su žmogaus teisių demokratijos postulatais, ir šiandien niekas dorai negali pasakyti, kas tai yra – demokratija. Darau tai dar labiau dėl to, kad iš viršaus demokratiją slegia globalizmo praktika, kurios nuostata viena: kas stipresnis – tas ir demokratiškesnis.
Partijos pagal demokratijos klasikinę apibrėžtį, kurios kiek pajėgdamas laikausi, turėtų būti siektiną daugumos valią postuluojančios, juridizuojančios ir valstybinės valdžios pagalba įgyvendinančios institucijos. Kiek minėtų dviejų jėgų – iš viršaus ir iš apačios – įtakojamos partijos sugeba likti ištikimos svarbiausiam savo veiklos siekiui – pasirinktosios idėjos požiūriu generuoti daugumos valią, – irgi nėra galimybės čia aptarinėti. Pakaktų pabrėžti, kad Lietuvoje socialdemokratus nuo liberalų atskirti šiandien nėra lengva. 
Na, o archyvas neabejotinai turėtų būti nuo demokratijos pobūdžio ar partijos spalvos nepriklausoma institucija, nes rašto civilizacijai priklausančios šalies archyvas gali sutalpinti visas buvusias ir esamas ir demokratijas, ir partijas ir tapti, ko gero, svarbiausia tautos politinės atminties garantija. Žinoma, jeigu ta atmintimi patikimai naudojamasi: jeigu archyvai teisingai ir sąžiningai tvarkomi, visapusiškai kaupiami ir nuolat papildomi, jeigu jie visiems prieinami ir studijuojami.

Lietuva turi Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymą. Tas faktas leidžia teigti, kad archyvas Lietuvoje suvokiamas kaip nacionalinės svarbos institucija, t. y. visiškai civilizuotai, ir šiuo požiūriu demokratijai Lietuvoje dega žalia šviesa.
Kaip Lietuvos archyvai partijas reprezentuoja – kitas klausimas, o atsakymą į jį duoda mūsų įstatymu nustatytas nacionalinio archyvo ir partijų santykis.
Įstatymas politines partijas priskiria nevalstybinių organizacijų kategorijai greta – cituoju – „asociacijų, kitų organizacijų ir susivienijimų, sudarytų narių poreikiams ir viešiesiems interesams tenkinti“ (2 str., 13 dalis).
Partijų priskyrimas asociacijų ir kitų organizacijų bei susivienijimų kategorijai yra akivaizdus partijų statuso pažeminimas.
Ta pačia dvasia iki šių metų sausio 1 dienos buvo sprendžiamas ir partijų prievolių archyvui klausimas: archyvas turėjo teisę iš partijos informaciją tik gauti (7 str. 3 dalis). Ne partijos savo veiklos paliudijimus atiduoti, o archyvas gauti. Galbūt gauti tai, ko partijos net neturi, nes nekaupė.   
Dabar problema sukonkretinta taip, kad nevalstybinės organizacijos savo dokumentus privalo rengti, tvarkyti ir į apskaitą įtraukti Vyriausiojo archyvaro nustatyta tvarka. Ir – archyvui pageidaujant – gauti informaciją apie partijos dokumentų archyvinę būklę.     
Tačiau realybė tokia, kad Nacionalinis archyvas (aš Nacionalinį archyvą traktuoju išplėtotai – kaip susiklosčiusią mūsų archyvų visumą) partijų dokumentus gali gauti, bet gali ir negauti. Informaciją apie tai, kaip archyvas tvarkomas pačios partijos prieigomis, gali gauti, bet gali ir ne. Visa tai nereglamentuota ir pagal Naujojo archyvo komplektavimo registrą. Todėl pilno atkurtosios Lietuvos partijų istorijos archyvinio dokumentavimo neturime. Lietuvos valstybės naujajame archyve yra devynių Lietuvos partijų archyvai, iš kurių penketas yra savo veiklą baigusių partijų (LDDP, Moderniųjų krikščionių demokratų, Piliečių chartijos, Nepriklausomybės partijos, socialliberalų), bet veikiančių – tik keturių partijų. O kur, pavyzdžiui, susijungiant pasinaikinusių Lietuvos centro sąjungos ir liberalų archyvai? Kur daugybę partinių mutacijų fiksuojantys veikiančiųjų partijų archyvai?  Panaikinamos ar pasinaikinančios partijos savo veiklos pėdsakų palikti nacionaliniame archyve neprivalo, privalo tik suvesti sąskaitas su Mokesčių inspekcija. Kaip kokie UABai. Partijų archyvų likimas iš esmės tebepriklauso nuo partijų vadovų geravališkumo. Sąjūdžio istorija netgi archyve užrakinta, eiliniam mirtingajam neprieinama. Atskiro Lietuvos Respublikos partijų dokumentų fondo nėra. Išskyrus Lietuvos komunistų partijos dokumentų kompleksą Ypatingajame archyve, apimantį net ir Pirmosios Respublikos laikus. Sprendžiant iš archyvų fondų, LKP ir šiandien tebėra svarbiausia Lietuvos partija.
    Gaila, mūsų įstatymai pasirodo be jų sumanytojų, rengėjų ir tobulintojų pavardžių: galima būtų paklausti, kodėl jie šiandienines partijas nuo atsakomybės politinei tautos atminčiai išvedė pro Dokumentų ir archyvų įstatymo kiemo duris?
Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad dėl valdžios kovojančios partijos norėtų ir siektų palikti apie save oponentams įkalčiais galinčius tapti savo veiklos liudijimus. Net ir vienvaldė Tarybų Sąjungos komunistų partija, savo istorijai kaupti ir studijuoti sukūrusi fundamentalius archyvus ir dešimtis institutų, ir ta kai ką iš savo istorijos liudijimų naikino ir pagal  reikalą klastojo. Tačiau apie demokratiją ji daug ir nekalbėjo.
Reikia pripažinti, kad kiekviena partija yra iš principo nedemokratinis padaras. Tą jos savybę sąlygoja būtinybė gyvenimo nuomonių ir interesų įvairovę suvaryti į kuo mažesnį kiekį nuostatų, kuriose žalias gyvybės medis panėšėja į aptašytą stuobrį. Kuo partija didesnė, tuo labiau ji, o su ja – ir valdžia, nutolsta nuo eilinio piliečio rinkėjo. Ta aplinkybė paaiškina radimąsi įvairių dalinių interesų atstovavimo politinių junginių, kurie gyvenime įvairiopai slopinami, o nacionalinėje atmintyje net ir nelabai pageidaujami. Daugiausia dėmesio ir kasdieninėje politinėje refleksijoje, ir jų veiklos archyviniam paliudijimui (dokumentai, audio ir video medžiaga, dalyvių liudijimai ir kt.) visada buvo rodoma dominuojančioms partijoms. Tačiau jos neamžinos, o už valstybės juridinės veiklos ribų esančių partijų ignoravimas trukdo suvokti ir atminčiai paliudyti ne tik psichologines, bet ir socialines valstybės gyvenimo pokyčių priežastis bei aplinkybes, kurias ad hoc partijos dažni geriausiai fiksuoja. 
Esu įsitikinęs, kad Dokumentų ir archyvų įstatymas taisytinas kur kas aiškesnio ir imperatyvesnio partijų privalėjimų Nacionaliniam archyvui postulavimo prasme. Partija nėra draugų ar giminių klubas, susibėgęs „savo poreikiams ir interesams tenkinti“. Partija buriasi spręsti valstybės reikalus vadovaudamasi aiškiai nurodytomis idėjomis ir dirbdama konkrečius darbus. Jei to nesama, Teisingumo ministerija naujos partijos neturėtų nė registruoti. O jeigu partija įteisinama, turi įsipareigoti taip pat ir istorinei atminčiai, archyvui ir paliudyti net savo nesėkmę, kuri visada žymi nacijos proto ribas. Nuo to momento, kai partijas Lietuvoje pradėjo finansuoti valstybė, laikyti jas viena iš savo narių poreikius tenkinančių grupuočių yra absurdas.
Ką siūlau? Partijos apibrėžtinos atskiru Dokumentų ir archyvų įstatymo straipsniu. Taip, partijos nėra valstybinės institucijos. Bet jos nėra ir nevalstybinės individų asociacijos. Partijos yra itin specifiški žmonių susivienijimai, kuriuose kiekvienu jų veiklos momentu sprendžiamos asmeniškumų eliminavimo ir jų vertimo visuomeniškumu problemos. Partijos yra vieta, kurioje partijos narys kaip asmuo kiekvienu savo žingsniu privalo ieškoti išsiasmeninimo visuomeniškumo labui. Partijos yra tarpinė grandis tarp atskiro ir bendro, tarp visuomeninio susivienijimo ir valstybės. Tarpinė grandis tarsi gamtoje grybai – nei augalai, nei gyvūnai.
Baigiant: privalome turėti kuo pilnesnį nacionalinių partijų veiklos visumos archyvinį paliudijimą, tokiu būdu kaip siekinį išsikeldami demokratijos galimybių politinę apsaugą ir nacionalinėje atmintyje. Taip elgiasi visos demokratiškai gyventi nusiteikusios valstybės, nes tik rašytinė atmintis yra juridinę galią turinti atmintis, o demokratija visų pirma yra teisinis gyvenimas.
Reikia sutikti su tuo, kad lemiamieji politiniai sprendiniai dažnai formuluojami už partijų sienų. Viskas prasideda vienoje galvoje, tačiau politiniu veiksmu tampa tik perėjus per daugelio galvų pritarimą. Partiniai sprendimai yra visų valstybinių juridinių sprendimų prototipai. Todėl aiškiai apibrėžta partijų veiklos archyvinė atsakomybė yra ir viena iš partijų vidaus gyvenimo demokratizmo, ir valstybės demokratiškumo prielaidų.
Tokią žinią kaip svarbiausią norėjau pateikti šiam garbingam nacijų atminties problemas aptariančiam susirinkimui.
Dėkoju už dėmesį.

Pranešimas tarptautinėje konferencijoje „Archyvai ir demokratijos raida“
Lietuvos Respublikos Seime 2011 m. spalio 6–7 dienomis