Brangiausia, ką turi Žmogus – Žemė Spausdinti
Parašė Pranciškus Šliužas   
Sekmadienis, 23 Spalis 2011 18:50

Brangiausia, ką turi Žmogus – Žemė. Be jos neįsivaizduojama gyvybė, nes net vanduo tyvuliuoja arba glūdi Žemėje. Orą, Saulės šilumą bei šviesą irgi gali justi tik Žemėje. Kiekvienas realiai mastantis Žmogus savo pirmą ir paskutinį įkvėpimą patiria Žemėje. Visais amžiais įvairiausios tautos ar grupės siekė Žemės – savo teritorijos. Nuo neatmenamų laikų lietuviai taip pat saugojo savo Žemę, nes bet kurioje kitoje pasaulio vietoje mūsų buvimas neturėtų prigimtinės teisės. Niekada valstybingumą tvirtinę Lietuvos vadovai dokumentuose net nepagalvodavo įrašyti pardavimo, ar kito Žemės perdavimo būdo svetimšaliams. Todėl protu nesuvokiama, kaip buvo galima dabar veikiančią respublikos konstituciją perdaryti taip, kad žemę, miškus ir vandenis galėtų pirkti kitų kraštų piliečiai. Visi tie pareigūnai, kurių ranka pasirašytas šis išdavikiškas veiksmas nuolat prisiekia – saugoti Lietuvos žemių  vientisumą. Tačiau realiai jie seniai sulaužė priesaiką ir dabar jau beveik trečdalis Lietuvos atsidūrė kitų šalių vertelgų įtakoje. Žemė neva perkama už pinigus, kurie pasaulyje kaskart vis aiškiau praranda bet kokią vertę. Net Volteras anuo metu tvirtino, kad popieriniai pinigai anksčiau, ar vėliau grįžta prie pirminės savo vertės – popieriaus lakštelio. Tuo tarpu Žemė unikali vertybė, kuri net negali būti apskaičiuojama pinigais. Žemė apskritai negali būti preke, nes žmogus jos niekaip, niekada nesukuria. Tad pirmiausia suvokime Lietuvos Žemę kaip valstybės teritoriją ir mūsų gyvenimo vietą. Ant jos mes renčiame savo būstus, tiesiame kelius, statome gamyklas. Kita svarbi jos vertybė – gamybos priemonė, kuri teisingai naudojama nesusidėvi, o nenaudojama  dargi nuolat gerėja. Kadangi svarbiausias žmonių poreikis – pramisti, tai žemės įdirbimas garantuoja visišką žmogaus konfortą ir laisvę gyventi. Hektaras žemės, o dargi miško, gali sukaupti tiek saulės energijos, kad vienam žmogui to pakanka ir maistui, ir šildymui, ir kitokiems energetiniams poreikiams. Tuo pačiu Lietuva savo žemėje turi bene geriausius gėlo vandens išteklius, ko jau irgi stinga pasaulyje. Visi šie elementai mums garantuotų saugų gyvenimą. Sovietmečio okupacija niokojo mūsų žemę grubia melioracijos ir chemizacijos jėga. Netikusių derybininkų pastangomis primesta narystė Europos Sąjungoje realiai mus stumia į visišką teritorijos praradimą ir dar didesnį krašto užteršimą ištobulintomis cheminėmis medžiagomis. Vadinamose sutartyse įrašyti žemės pardavimo užsieniečiams reikalavimai nebuvo privaloma sąlyga įsiliejant į ES. Tai nedovanotina klaida, nes niekas tautos vardu negalėjo primesti kraštui tokio pražūtingo veiksmo. Kadangi minimoje sąjungoje dar visada buvo atsižvelgiama į Europos šalių piliečių valią, mes realiai turime pustrečių metų atstatyti istorinę tiesą ir savo tautos galimybę išgyventi galimai nepriklausomoje valstybėje. Teisingas referendumas akivaizdžiai atskleistų mūsų tikrąjį vertybių supratimą ir neleistų grupelėms neišmanėlių manipuliuoti tautos vardu. Tad siūlau labai dėmesingai kiekvienam piliečiui apsvarstyti ir giliai suprasti šį svarbiausią laikmečio klausimą, nes kitaip jau labai greitai Lietuvos laukia visiškas krachas.
Jau prieš metus nelauktai pateko man į rankas Lietuvos centro partijos programinės nuostatos, kur akcentuota Žemės svarba. Siekiant tai suvokti, reikia aiškiai įsivaizduoti, kad Žemė yra pradžia.

 

Tik kai yra tam tikra teritorija, joje gali gyventi tauta.

Kuomet tauta kuri turi savo vietą pasaulyje, ji gali kurti valstybę.

Valstybė pirmiausiai turi sukurti ūkį, kuris tenkina svarbiausius žmonių poreikius : nealkti, netrokšti, nešalti.

 

Tuomet, gerai funkcionuojant valstybinei tvarkai ir ūkiui, žmonės gali siekti mokslo, švietimo, kultūros.

Išsilavinusi, kultūringa tauta turi ateitį ir perspektyvą.

Ir šį magišką  7 elementų ratą privalo užbaigti darni šeima. Ji palaiko tautos gyvybę ir besitesiančią prasmingą egzistenciją šioje žemėje.

Nesunku įsivaizduoti šio rato dabartinę būseną. Šeimose jau seniai nebeauga trys vaikai. Tėvai degraduoja arba bastosi po pasaulį.Seneliai nyksta arba beviltiškai sumaterialėjo. Tad tauta visiškai negaluoja. Ji neturi ateities, nes iki beviltiško lygio smuko kultūra, švietimas, mokslas. Ūkis visiškai griūva, nes Lietuva per amžius buvusi maisto eksportuotoja, dabar jau įsiveža visokias atliekas iš kitų kraštų. Valstybiniame aparate vyrauja neišmanymas ir piktybiškas kenkimas visuomenės interesams. Žemė pardavinėjama. Gyvenimo žiedas nevaisingas. Mes dar turime galimybę tai išgelbėti. Taigi,pirmiausiai sustabdykime žemės parceliavimą, nes tai Tautos, Valstybės, Ūkio, Kultūros, Ateities ir Šeimos atstatymo pagrindas. Be anksčiau minėtų motyvų, reikia įsidėmėti, kad nuosavybė į žemę Lietuvoje daugeliu atvejų yra neteisėta. Ypač nusikalstama tai, kad kaikurie  asmenys galėjo „persikelti“ žemę į kitas vietas gaudami keliasdešimt kartų didesnius plotus už turėtus miestų teritorijose ar derlingesnio dirvožemio rajonuose. Besikeičiančių vyriausybių vadovai be atodairos „dalino“ žemes ir miškus įvairių lygių pareigūnams ir specialistams. Privatizavimas daugelyje vietų buvo tik jo įdingos tvarkos pasekmė, o ne kokios nors prigimtinės teisės atstatymas.Paveldėjimas įteisintas visai neįvertinant buvusių savininkų valios ir skaidant ūkius į nesuskaičiuojamus gabalėlius, todėl visa Lietuva sudaužyta ir supjudyta tam, kad bet koks vertelga lengvai ją susižertų į savo daržą. Tautai gresia klajoklių likimas, nes savoje žemėje ji greitai neteks vietos arba vergaus svetimšaliams už maisto gabalėlį. Akivaizdus pavyzdys greičiau už mus jau vyksta Latvijoje.
Taigi, dar kartą. Parduodami žemę, mes mažiname valstybės dydį, netenkame unikalios gamybos priemonės ūkiui vystyti, naikiname kultūrą kuri grindžiama ilgaamže istorija, atimame galimybę ateities kartoms laisvai gyventi, naikiname šeimos pamatus, kurie turi būti tautos tradicijų puoselėjimo ir nekilnojamo turto kaupimo pagrindu. Primintina yra tai, kad Lietuva išsidėsčiusi tokioje gamtinėje zonoje, kur ypač geras šilumos, šviesos drėgmės santykis lyginant su šaltu, tamsiu,sausu klimato rėžimu. Tausojančiomis technologijomis grindžiama maisto gamyba čia turi pačią didžiausią perspektyvą visame Žemės rutulyje. Čia ne aukso, čia gyvenimo garantijos kasykla. Lietuvoje Europos geografinis centras !!! Ne provincija ar trečiarūšė valstybė. Čia kertasi ypač geri kelių tinklai, neužšalantis uostas. Čia ypač derlingas nenualintas dirvožemis bei unikali gamtos gyvybės įvairovė. Čia galybė rečiausių augalų, gyvūnų rūšių. Ir visa tai galima iškeisti į beverčių popierių šusnį ?!
Atsakau į keletą idiotiškiausių klausimų, kurie nuolat sklando kaip vaiduokliški argumentai Žemės pardavėjų lūpose: žemės niekur neišveš ! Prisiminkite Tilžę, Tolminkiemį, Gardiną ir kitas lietuviškas žemes, kurios tebėra. Ar galite ten įikelti koją be specialaus leidimo ?! Ar galite ten reguliuoti bent kokią ūkinę veiklą?! Netgi statyti atominę jėgainę?! O ir žemę išvežti galima. Jau dabar į kita Europos šalis gabenamos durpės bei juodžemis. Šiuo požiūriu nesunku įvertinti neįvertinamą žemės kainą. Jeigu tektų vieną hektarą tuščios vietos paversti bent minimaliai dirbama žeme, tektų užpilti ją bent 2000 kubinių metrų dirvožemio sluoksniu.Kol kas vienas kubinis metras normalaus juodžemio kainuoja 200 litų. Tad hektaras tokios teritorijos kaip Lietuvoje, vertintinas šiuo metu apie 400 000 litų. Suskaičiuokite net gobšuolių vertinimo kriterijais nuostolį, kurį patiria vadinama Lietuvos valstybė parduodant svetimšaliams hektarą žemės  už 2000 litų. Žemė tiesiog negali būti preke, nes jos kainos žmogus nustatyti neturi teisės. Tai lemties, gamtos ar dievų kūrinys. Žvilgtelėkite keliaujantys į pakeles Vilniaus, Kauno miestų pakraščiuos. Čia buvo nuostabūs maisto gamybos ūkiai. Dabar jūs ten matote metalo ir stiklo pastatus, kuriuose kaupiamos parvežamos prekės, o juodžemis jau parduotas. Tokių vietų net anūkai nesugebės grąžinti motinai gamtai. Pasaulyje kasmet panašiu būdu prarandama daugiau nei visas Lietuvos plotas naudojamos žemės. Ji užstatoma, apsemiama, virsta dykynėmis ir kitaip prarandama. Todėl žemės vertė jums nesuvokiamai auga. Ir kitas idiotų teiginys, kad mes daug žemės nenaudojame, o kiti naudos, turi būti suprantamas, kaip bet kokių atsargų praradimas. Nenaudojama žemė nuolat turtėja įvairiomis medžiagomis. Jos bevaik neveikia vėjo, vandens erozija. Ir ją bet kada gali sukultūrinti nenaudojant papildomų išteklių maisto produktams gaminti.  Taip senovės lietuviai vertėsi lydimine žemdirbyste, taip rusai gavo nesuskaičiuojamus derlius įsisavindami stepes, taip praturtėjo ateiviai į Ameriką ir kitus kraštus. Nenaudojama žemė vertingesnė už kalnus aukso, todėl, kad ir didesnė dalis ES paramos mūsų žemdirbiams – tik palaikyti gerą žemės agrarinę būklę, vertintina kaip neįkainuojamo turto apsauga, kol joje svetimšaliai įgis teisę juo naudotis. Tai esminė mūsų krašto kolonizavimo strategija. Netgi grubiai sakysiu vyrams, kurie kasdien nepamyli savo moterų – parduokit jas kitomis dienomis užsieniečiams naudoti… arba moterims galinčioms gimdyti vaikus, bet tėvams nesugebant aprūpinti šeimos būtiniausiomis priemonėmis, gaminkit kūdykius kitiems kraštams… Nužmogėjimas. Ir žemės pardavimas už nekontroliuojamos vertės popierius yra beviltiškas kvailumas, kurį dar galima sustabdyti. Tautos valia pareikšta moralaus referendumo būdu – vienas kelių šiai pragaiščiai sustabdyti. Tam reikėtų suburti apie 3000 žmonių organizuotą būrį, kuris Lietuvoje per tris mėnesius nesunkiai surinktų 300 000 piliečių parašų net ir esant dabartinio įstatymo reikalavimams : rašyti pavardę, o ne vardą pirmiausiai ir spausdintinėmis raidėmis; nurodyti pas oar indentifikavimo kortelės numerį bei seriją, gimimo datą, gyvenamą vietą; sava ranka pildyti parašų rinkimo lapus bei įveikti kitas absurdiškas nuorodas. Tą padaryti įmanoma ir būtina, nes įvyktų pirmasis referendumas tautos iniciatyva per daugiau kaip 20 metų. Tai atgaivintų tikėjimą bent kokia moralaus šalies valdymo galimybe, bent kokia tiesa.
Subūrus tokią iniciatyvią grupę žmonių, ateityje kaip mat būtų galima pataisyti Konstituciją, kur įrašytas paikas 300 000 piliečių skaičius referendumo skelbimui.(1928m. Konstitucijoje buvo numatyta tik 50 000 piliečių parašų) Toliau toks junginys galėtų lengvai tramdyti visą nesveikos valdžios elgesį ir nukreipti šalies raidą teisingesne, žmonių bendruomenei priimtina linkme. Tačiau dabar reikia žengti pirmą žingsnį, nes laikas spaudžia. Paskui, net ir griuvus ES, kitų šalių piliečiai savarankiškai ir savanaudiškai elgsis mūsų žemėje, jos niekaip negrąžinsime mūsų tautos reikmėms. Tai bus visų amžių didžiausia klaida. Žmogus =Žemė- žodžiai, kurie prasideda paskutine abėcėlės raide, tarsi sako, kad tai pabaigos, lemties klausimas...
Bet kokie tarptautiniai įsipareigojimai gali būti taisomi. Ir tai daryti privaloma paaiškėjus apgaulei ar klaidai. Mūsų valdžios arba klydo, arba elgėsi kenkėjiškai. Jos pasitaisyti lyg ir nenori, tad reikia tvirtai paliepti. Žemės nuosavybė svetimšaliams keistina į valstybinės nuomos sutartis, kurių nesilaikymas svarstomas visai kitokiais teisiniais argumentais. Elementaru ir teisinga bendruomeniniu požiūriu.
Lietuvos žemė (teritorija) nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei ar jos piliečiams. Toks turėtų būti įteisintas amžiais nekintantis reikalavimas.


Žemės ir miškų ūkio specialistas
Žurnalistas
P.A. Šliužas