Lietuvos lenkų lyderiai atvirai propaguoja antivalstybines idėjas Spausdinti
Parašė Romualdas Ozolas   
Ketvirtadienis, 24 Kovas 2011 21:16

Lietuvos rusams nevertėjo sudarinėti politinio aljanso su vietiniais lenkais, nes lenkai išnaudos rusus iki tam tikro momento, o po to atsikratys jų.

Tokią nuomonę savaitraščiui „Litovskij kurjer“ išsakė Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas.

Pasak R.Ozolo, galima pateikti aibę skirtumų tarp Lietuvos rusų ir lenkų. Rusai Lietuvoje, skirtingai negu lenkai, sako „tai mano žemė“, turėdami omenyje bendrą žemę su lietuviais.

Lenkai irgi sako „tai mano žemė“, bet turi omenyje visai ką kitą – lenkų, o „ne Lietuvos žemę“, teigė išskirtiniame interviu savaitraščiui signataras.

Signataro teigimu, Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir jos lyderiai atvirai ir nedviprasmiškai propaguoja antivalstybines idėjas, ragina nesilaikyti įstatymų, smerkia Lietuvą įvairiose institucijose: tarptautinėse politinėse ir visuomeninėse organizacijose, teismuose, Europarlamente – visur, kur tik įmanoma prasimušti.

„Kiek tai gali tęstis ir kiek tai galima kentėti? Politinis korektiškumas, kuriuo kaip impotencija serga visų lygių valdžia, neleidžia lenkų lyderiams pasakyti visos tiesos į akis. Jūs, nors ir Lietuvos piliečiai, bet jūs – Lietuvos išdavikai, nes dirbate prieš jos interesus“, – interviu „Litovskij kurjer“ sako R.Ozolas.

Jam gaila Lietuvos rusų, kurie šiandien padeda lenkų politikams spręsti jų problemas. Kai tik sąjungininkų būtinybė taps nereikalinga – lenkai akimirksniu nusisuks nuo rusų partijų. Kam tradiciškai lojaliems Lietuvai rusams tepti savo gerą vardą aljansais su politinėmis jėgomis, kurios nelojalios Lietuvos valstybei? – klausia R.Ozolas.

Atsakydamas į „Litovskij kurjer“ žurnalisto Anatolijaus Ivanovo klausimą apie tai, ar Lietuvos – Lenkijos santykiuose nėra ir prieš tai buvusių Lietuvos  vadovų, kaip antai Valdo Adamkaus kaltės, kuris užuot aiškiai atskyręs politinę  tarpusavio santykių komponetę nuo ekonominės, pastoviai flirtuodavo su Lenkijos vadovybe aklai tikėdamas bendrų elektos jungčių ir dujotekių projektų perspektyva, R.Ozolas sakė:

„Viena iš didžiausių klaidų yra strateginės partnerystės politika, kuri yra visiškai nepriimtina Lietuvai. Į NATO mus būtų priėmę ir be Lenkijos advokatų, dar būtų ir paprašę, kad mes įstotume į šį bloką.

Mums visiškai nevertėjo įsileisti į tokias politizuotas prekybines avantiūras, kaip kad machinacijos su Mažeikių naftos perdirbimo įmone. Galiausiai mes įsitikinome, kad bet kuriuo atveju, šitos gamyklos šeimininkais taps rusai. Lozungas „neprileisime Ivano prie vamzdžio“ buvo tokiu kvailu lozungu, kad  reiktų gerokai pasukti galvą, jog sugalvotum ką nors idiotiškesnio. Lietuvos valdžia pati pritraukė į Mažeikius lenkų kompaniją, kuri tuo metu dar abejojo ar pirkti šį objektą, ar ne. Mes įkalbėjome: pirkite, dėl Dievo. Ir šiandien turime tai ką turime – brangiausią benziną Baltijos šalyse. Tik kuomet lenkai pareikalavo „Klaipėdos naftos“, šiek tiek prablaivėjome. Galų gale išsiaiškinome, kad net stipri lenkų ekonomika negali nešti šitos sunkios naštos ir vėliau ar anksčiau parduos ją.

Mums buvo visiškai nereikalingas toks pataikavimas, kuriam pradžią davė velionio Brazausko epocha, o pratęsė Adamkaus laikų politikai. O ir dviprasmiška Landsbergio laikysena taip pat pasitarnavo įžūlėjančiai Lenkijai.

Buvo reikalinga ne nuolaidų politika, o savo interesų gynimo politika. Idiotizmu galiu pavadinti ir tai, kad mes Lenkijai atidavėme savo istoriją. Ponas Emanuelis Zingeris pasiūlė Lietuvai iškilmingai švęsti 1791 gegužės 3 d. Konstitucijos, dar žinomos kaip Lenkijos Konstitucija, jubiliejų. Jis tada pirmas bėgo keliaklupsčiauti prieš lenkus ir dabar bėga, neriasi iš kailio.

Tai sena Lietuvos bėda – keliaklupsčiauti prieš stipresnįjį. Bet tai ne geriausias elgesio modelis ir ne geriausias geros kaimynystės būdas. Kaimynai vertina ne keliaklupsčiavimą, o pasitikėjimą, gebėjimą laikytis žodžio.

Noriu pažymėti, kad pastaruoju metu  URM ir Prezidentūra daro daugiau adekvačių žingsnių, aktyviau gina mūsų šalies interesus. Vyriausybėje tvirtybės sprendžiant lietuvių – lenkų klausimus kol kas nematyti. Atvirkščiai, nuolat girdime kalbas apie būtinybę įtraukti į lietuvių kalbos abėcėlę lenkų kalbos raides, kompaktiškai lenkų gyvenamose vietovėse leisti naudoti lenkų kalbą kaip oficialią kalbą“.

„Mane stebina lenkų ministro pono Sikorskio viešai demonstruojama laikysena. Jis grasina Lietuvai santykių pablogėjimu, užmiršdamas, kad taškosi seilėmis ne savo palivarke. XXI a. tokius dalykus kalbėti lyg ir nepadoru. Kyla dėsningas klausimas: ar kalbantysis supranta, kad jis yra ministras? Ar tik dedasi ministru. Tai yra tiesioginė diktatūra nepriklausomai valstybei. Arba ponas Sikorskis Lietuvą laiko trečia Lenkijos gubernija, kaip ir buvo pasakyta 1791 m. Konstitucijoje?

Visą interviu skaitykite šios dienos (2011 03 24) savaitraštyje „Litovskij kurjer“ arba tinklalapyje.