Sausis Spausdinti
2006
Parašė Romualdas Ozolas   
Antradienis, 31 Sausis 2006 23:52

2006 01 01

11. 01. Kodėl žmones traukia švęsti naujų metų atėjimą kitaip, reikšmingiau nei visas kitas šventes?

Todėl, kad žmogui natūralus troškimas atsinaujinti. Tegul ir labai simbolinis tas virsmas, nes niekas su sausio pirmąja nepasibaigia ir neprasideda iš esmės – gimdymas, mirtys, vedybos, skyrybos, įkurtuvės buvo ir bus ir prieš, ir po naujųjų. Tačiau Naujieji – vis dėlto tam tikra riba, simbolinė riba, ženklas, kažką leidžiantis ar draudžiantis daryti, kažką pažymintis ir išreiškiantis (ak, man jau štai tiek suėjo...). Nauji metai yra tam tikra ideologija, aprobuojanti atsinaujinimo bent jau psichologinį leidimą.

Nauji metai yra mitologinės ideologijos veiksmas šiandien.

2006 01 02

10. 24. Yra didūs ir žymūs žmonės.

Didūs yra tie, kurie ir pralaimėdami išlieka garbingi, žymūs – kurie dėl šlovės gali parduot ne tik garbę.

Lietuvos didieji yra Daukantas, Valančius, Basanavičius, Kudirka, Bitė, Šalkauskis ir pan.

Smetona? Smetona, deja, tik žymus.

2006 01 03

9. 42. Popsas laužia žmones vieną po kito. Kas karaliauja jo viršūnėse – net nebeįdomu. Žiūri, kas dar laikosi, o kas lūžta. Ką tik su savo naujametine laida apie namą–vaiduoklį visai išgriuvo Kudabienė. Dar laikosi Tapinas, Bartkus. Svirduliuoja Grinevičiūtė. Kaip kas išmano, taip save gano. Jei nenulūžta – visai nelieka. Dingsta visai. Kiek tokių!

2006 01 04

10. 09. Materializmas: mūsų aukštuomenės pora susižiedavo lėktuve; tai ne sensacijos vaikymasis, tai dėl to, kad arčiau dievo!

2006 01 05

11. 25. Nepriklausomybė? Mes turėjom nepriklausomybę? Deja! Turėjom tik nenutrūkstančią kovą dėl valdžios. O tuo metu, slūgstant vienai priklausomybei, ant mūsų ritosi naujosios priklausomybės potvynis ir daugelį skandino galutinai.

2006 01 06

12. 24. Laisvės be ribų nėra. Net jei ta riba yra visas gyvenimas, tai vis tiek riba. Bet šitos ribos vardas yra mirtis.

2006 01 07

10. 49. Vyksta priešingi 1990-aisiais deklaruotiesiems dalykai: į Konstituciją įrašomos pataisos, atstatančios priklausomybės ryšius, valstybinės kalbos galios silpninamos teoriškai ir praktiškai, nacionalinės pilietybės vėl nebelieka, nacionalinės pramonės nebėra seniai, žemė prieinama visiems pasaulio perėjūnams, nebėra nacionalinės armijos, nacionalinės valiutos. Ir mes turim tuo džiaugtis? O dėl patriotizmo stokos kalčiausi prasti istorijos vadovėliai?

2006 01 08

10. 25. Kai Lietuvoje dedasi tokie dalykai, kurie net plika akim leidžia įžvelgti, jog tauta miršta, žlunga, išsisklaido, nieko nedaryti padėčiai keisti yra nusikaltimas.

Kaip veikti?

Veikti galima dvejopai: arba persiorientuoti vidujai ir tapti Europos Sąjungos tvarkos keitėja kovojant dėl imigracijos ribojimo, žemių perpirkimo draudimo, savivaldybių nenutautinimo, mirties bausmės atkūrimo ir pan. Arba, jei tai neįmanoma – einam lauk!

2006 01 09

9. 40. Eurosąjunginėj Lietuvoj jau ir praktiškai kovojama dėl to, kad teritorija neiškristų iš Sąjungos.

Bene ryškiausias pastarojo meto į paviršių kylantis pavyzdys – Lietuvos jaunimo ir senimo priešinimas.

Pirma buvo komunistai ir patriotai, promaskviečiai ir provakariečiai. Paskui atsirado runkeliai ir elitas. Dabar jau atvirai – senimas ir jaunimas. Kas tas jaunimas, kokie jo idealai, dar neaišku. Bet kas senimas – jau pasakyta. Tai padarė Alfredas Bumblauskas inteligentų pasitarime pas Prezidentą, kai buvo aptarinėjama patriotizmo stoka, galinti grėsti ir valstybės praradimu. Pasakyta taip: istorija pateikia vaizdinius; senimo vaizdinius suformavo Basanavičius, patobulino Maironis ir įformino Šapoka; jaunimo šie vaizdiniai nebeveikia. Suprask: jei nori išlaikyti valstybę, duok jaunimui naujus vaizdinius. Kryptį pats Bumblauskas nurodo „Senosios Lietuvos istorijoj“, kur okupacinę uniją vadina Baroko epocha.

2006 01 10

10. 18. Eini šaligatviu, gatve važinėja mašinos, o ponią su šuneliu sulaikę du kiti ponai šnekasi apie šunelį, nebematydami jokio kito pasaulio. Atsiprašau, sakau, stabtelėjęs, tikėdamasis, kad pasitrauks ir leis praeiti. Ne, reikia paprašyti antrą kartą, ir nesusilaikau nepasakęs to garsiau, maždaug „pasitrauk“ prasme. Tada jau gerai, pasitraukia. Bet pėdsako, kad pasaulyje yra kitas, kiti, ir jie yra nebūtinai kaimynė ir jos šunelis, nepasilieka. Esu tikras, situacija kitoj pusėj įvertinta taip: kas čia toks? Gatvės jam maža?

2006 01 11

Lenkija jau nebeslepia, kad blokuoja elektros tilto į Vakarus statybą. Visai neseniai lenkai sustabdė Via Baltica greitkelio statybą kaip nereikšmingą. Ir tai – santykiuose su strategine partnere Lietuva?!

O mes kaip ir iki šiolei vis „tikimės“, „reiškiam susirūpinimą“ ir pan.

Apie mokyklų statybą Lenkijoje lietuvių etninėse žemėse ir aprūpinimą netgi už lietuviškus pinigus, kai lenkų mokyklos Lietuvoje yra ištisai mūsų išlaikomos, galima būtų prirašyti ištisus detektyvus.

Jeigu Saudargas, su Skubiševskiu pradėjęs realų Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo ir susitapatinimo procesą, kažkada sakė, kad įstojus į NATO ir ES santykius bus galima gerokai pakoreguoti į reikalavimų pusę, tai dabar jau atėjo tas laikas ne tik pareikšti reikalavimus, bet ir peržiūrėti strateginės partnerystės nuostatą.

2006 01 12

12. 23. Laikraščiai rašo: Sausio 13-oji – be pabaigos. Ir nurodo, kad Lietuvos teisingumo rankos laukia dar 42 užsieniuose, daugiausia Rusijoje, besislapstantys su žudynėmis prie TV bokšto susiję asmenys.

Taip, jie kalti ir turėtų būti nubausti.

Bet jų turėtų būti reikalaujama nuolat, naudojantis visais tarptautinio poveikio kanalais.

Dabar jie prisimenami progiškai.

Kai į vieną sudedi viską – kad nežinia kur dingo V. Žiemelio vadovaujamos komisijos tyrimo medžiaga, kad nepadaryta fundamentalaus valstybinio tyrimo vėliau, kad išleisti tik du apverktini dokumentų rinkinukai (vienas – tuoj pat, 1991 metų vidury, kitas – V. Landsbergio, pateikiant iš esmės tik su savo veikla tą naktį susijusius tekstus, ir tai ne visus), darosi aišku, kad to tyrimo ir žinojimo nereikia, kad gana mito, kuris sukurtas dabar, bet, deja, visiškai sumaišantis įvykių svarbos akcentus ir paslepiantis daugelį „nenaudingų“ klausimų.

2006 01 13

Kai Antanas Terleckas sako, kad sausio 8-oji buvo lemiama Nepriklausomybės diena, aš su juo visai sutinku: mano nuomonė tokia pat.

Bet kai jis už tą dieną pradeda šlovinti Landsbergį, aš suklūstu. Nes Landsbergis tądien buvo persigandęs kaip ir didžiuma parlamentarų. „Kainų atšaukimas“ joks žygdarbis. Dar daugiau: tai pataikavimas riaušininkams. Lemiamas buvo priešgaisrinių priemonių panaudojimas – vandens smūgiai į psichologiškai tam nepasirengusią minią. Gal dar kas nors, ko dar nežinom. Aišku tik tai, kad Gorbačiovas buvo labai nepatenkintas ir nelaimingas, kai sužinojo, kad parlamentas nepaimtas. Tada prireikė po to buvusių žingsnių.

Bet kodėl Terleckas Landsbergį šlovina? Juk jis pats LLL vardu užsikrovė jam visą atsakomybę, dar gruodžio pradžioj paskelbęs savo organizacijos pareiškimą.

Atsakymas yra: taip jis dabar išperka savo kaltę. Tada jis nepasitikėjo Landsbergiu, todėl kartu su Čepaičiu ir jo grupuote rengėsi perimti valdžią (įvykdyti perversmą), jeigu Landsbergis supasuotų – išskristų ar dar ką. Landsbergis ištvėrė. Čepaitis netesėjo. Nuo jo atsiribodamas Antanas ir šlovina Vytautą.

2006 01 14

17. 55. Sausio 13-osios minėjimas šiemet itin akivaizdžiai parodė, kad vertybiniai akcentai sudėlioti visai ne taip.

Pagrindinė yda, tiesą sakant, net ne yda, o istorijos iškraipymas: akcentuojamas parlamento, o ne TV bokšto gynėjų vaidmuo, tuo tarpu būtent bokšto gynėjų kraujas ir pasiaukojimas vidujai palaužė okupacinės kariuomenės valią. Ir palaužė iki tokio laipsnio, kad Vilniaus garnizono vadas nebeišdrįso pulti parlamento. Tai viena.

Antra – tai šiandieninių su Sausio 13-ąja besisiejančių problemų įžvalga ir traktavimas. Valstybė nuvesta taip toli į šalį nuo aną naktį gintųjų vertybių, kad gynėjai nebeina į minėjimus, tuo išreikšdami savo nepritarimą valdžios veiksmams. O V. Landsbergis, skelbiamas rusų puolimą atlaikiusia uola, ir toliau kalba tik apie nusikaltėlių baudimą, aukų ir jų artimųjų pagerbimą, taip pat ir materialinį palaikymą, tuo būdu nukreipdamas dėmesį nuo realiųjų valstybės problemų, stumiančių žmones vėl Rytų valstybės įtakon. Tai paranku ir parlamentui, ir vyriausybei, ir žiniasklaidai – oligarchinio režimo ramsčiams iki tokio laipsnio, kad arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalba, kurioje buvo įvardytos svarbiausios nūdienos bėdos, visų buvo vieningai nutylėta, o Landsbergio antirusicizmas transliuotas ir eksploatuotas ištisai be jokios refleksijos. Kadangi atsėdėjęs savo bausmę į laisvę išėjo Mykolas Burokevičius, į apyvartą bus vėl paleistas antikomunizmas, trupinsiantis visuomenę jau ir per jaunųjų kartų galvas.

Išvada? Landsbergis, Brazauskas ir Burokevičius šiandien iš esmės susivienija prieš Lietuvą, nukreipdami dėmesį nuo mus sparčiai žudančio Briuselio į Maskvą, kuri taip pat pavojinga, kaip ir anksčiau, bet ne tuo, į ką nurodo tie trys.

2006 01 15

10. 43. Pagaliau radau laiko pažiūrėti keletą mėnesių Lietuvos paauglius audrinusią vieną iš dviejų „realybės šou“ laidų – LNK „Kelią į žvaigždes“.

Na, tai tikrai jauniems protams iškreipti skirta laida. Iškreipti grubiausiai pasiimant kuo daugiausia naudos. Netgi nugalėtojas Andrius, „vaikinas iš Jūžintų“, iš karto užkariavęs žiūrovų simpatijas savo dainele „Mes – vyrai“, ir tas finale priverstas dainuoti: „O kam sava, jeigu gera ir svetima! Ar būtinai tiktai žmona laiminga būna mylima?“ Nekalbant apie šiaip jau imlų jaunuolį, bet dar neatlietuvėjusį amerikoniuką Robertą, kuris ir išsirenginėja su įkvėpimu, ir tikėdamas tuo, ką sako, klausia: „O kam blogai – seksas, miegas, pinigai?“ – ir krinta į pusplikių mergelių ratą. Net paaugliukai suglumę žiūri. Tik ne Valinskas. Jis netgi profesionalą dainininką leidžia sau pristatyti: „Meškiuko dydžio Deivis!“ – kaip reklamos prekę. Nes viskas čia reklamos tipo, pradedant dainavimais, baigiant balsavimais, kurie atvaromi iki proto aptemimo: per finalinį vakarą balsuojama vos ne ketvirtį milijono kartų (o balsas – tai litas ir daugiau, jei SMS žinute). Tikrai, seksas ir pinigai.

Ir vis dėlto! Viskas parengta Vilijos laimėjimui: už scenos laukia Mikutavičius, turintis akcentuoti pergalės dainą su savo globotine, kito finalininko galimos pergalės atveju išeiti į sceną kartu laukia Valinskienė. Tik Andriaus niekas nelydi. Jis ir susitaikęs su pralaimėjimu. Jis, tiesą sakant, ir nelabai gali pretenduoti, pats jaučia: Vilija yra galva aukštesnė savo vokalu ir apskritai muzikine kultūra. Tačiau tauta pasako: ne, laimėti turi Andrius. Jis yra mūsų favoritas – paprastas, vyriškas, nesugadintas. Taip, propaguoja ne tik savą, bet ir svetimą, bet kokiam tikram lietuviui tai svetima!? O Vilija leidžia sau net su tam tikru pasitenkinimu traukti specialiai Andriui ir jo Jūžintams pašiepti sukurtą dainelę: grįžk, maždaug, atgal, ten, nes ten – ne sudužusios šukės, ten armonika ir ten tave pažįsta net šunes, o gyvenimas ten liula kaip karvės tešmuo. Ir gauna – gauna pralaimėjimo iškreiptą veidelį scenoje ir ašaras už jos.

Ne tai svarbiausia. Vilija jau dabar dainininkė, ir jeigu tik neišpuiks, jeigu jos kokie valinskai nesulaužys, iš jos ne tik popso dainininkė, žiūrėk, išeis. Ypač – jeigu susivoks, kad dalyvavo jaunų žmonių nudvasinimo fiestoje, Vakarų civilizacijos naikinimo vienoje iš mažyčių akcijų, kurios Lietuvai yra didelės ir tokios ryškios kaimo ir miesto, jaunimo ir senimo priešinimo orgijos, kad kai baigiasi spektaklis ir visos jo reikšmės ir prasmės ima ryškėti kaip atmosfera aplink Žemę, išvada peršasi viena: tai buvo ne muzikinis, tai buvo politinis balsavimas, kurio metu tauta bandė pasakyti, kad ji dar kvėpuoja ir tai, ką jai perša Valinskas ir kartu su juo pinigus skaičiuojantieji, yra nepriimtina.

Deja, LNK ir kt. valdo ne tauta, tą balsavimą Valinskas atsimins, bet nieko nekeis.

2006 01 16

10. 15. Lietuva dar nėra suvokusi fakto, kad nuo 1939 iki 1993 metų kariavo savo Antrąjį pasaulinį karą.

Gėdingas tai buvo karas. Ypač – jo pradinis etapas. Gėdingas valdžiai, valdžioms, bet ne tautai.

Netgi 1939–1940 metais atsirado besipriešinančių okupacijai. O štai 1941 metais – net sukilimas. 1944–1953 metais – iš pačios tautos gelmių iškilęs partizaninis karas. O 1988–1993 metais – „dainuojančios revoliucijos“ ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais – beginklis pasipriešinimas, atnešęs galų gale pergalę – Rusijos imperinės kariuomenės išsinėšdinimą.

Niekas ir niekada neatleis Lietuvos vadams už 1939–1940 metų kapituliaciją be šūvio.

Nebus atleidžiama ir tiems, kurie ne tik patys nedalyvavo, bet ir paskui šmeižė 1941 metų birželio sukilimą.

Amžinas pasmerkimas su okupantais susidėjusiems lietuviams, malšinusiems Partizanų karą. Bet ne mažesnis nusivylimas ir „egzilio vadovais“, ilgai žadėjusiais paramą ir sugebėjusiais tik prašyti trupinių, kai visi Vakarai jų aukštybėse šlovino Staliną.

Na, ir „dainuojančios revoliucijos“ bei Nepriklausomybės vadai. Pradžioj, iki valstybės atkūrimo, dar būta minties apie ginklavimąsi, tačiau žmonių be ginklų kišimas po tankais ir kulkom, laikymas pasieniuose tarsi specialiai palikus juos išskerdimui, visa tai dangstant „nesipriešinimo jėga“ teorijomis – tai Lietuvos vadams taip pat nedaro garbės.

Tauta priešinosi. Vadovai politikavo ir taikstėsi su „politine realybe“.

Karą laimėjom tiktai dėl to, kad keliolika žmonių pasiaukojo. Teisybę pasakius – buvo paaukoti. Žmonės, kurie žuvo, dėl to tapo dar didesni. Tačiau moralinė juos aukojusiųjų atsakomybė, kol ji nebus pripažinta viešai, mūsų karui šlovės irgi neteikia.

2006 01 17

9. 50. Noriu pasakyti labai aiškiai: po pučo Maskvoje prasidėjęs Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo paradas yra gėdingas: tai ne tiek Lietuvos, kiek Rusijos pripažinimo aktai – jos pačios valios duoti Lietuvai nepriklausomybę paliudijimo, pritariančio paliudijimo aktai. Visiems jau aišku, kad Gorbačiovas pralaimėjo, kad ateina Jelcinas, kuris jau ne sykį yra sakęs, jog „respublikos“ gali būti laisvos, jog laisvės visi gali imti „kiek gali“. Tie pripažinimai – tai ne santykio su Lietuva, kiek santykio su Rusija konstatavimai.

Yra vienas tikras pripažinimas – tai Islandijos mums suteiktas pripažinimas 1991 m. vasario 11 d. – kai visi dar drebėjo prieš TSRS. Jis reiškia Lietuvos valios pripažinimą. Ir ne bet kokį, o prieš pasaulinės imperijos valią, prieš viso pasaulio, dar paklūstančio Rytų imperijai, valią!

2006 01 18

10. 35. Ir JAV, ir ES kosmopolitų ir globalistų burnojimai prieš nacionalizmą yra jų baimės dėl superpelnų gimdomi kliedesiai.

Nes tik nacionalizmas gimdo tautos vienybę ir sutelkia ją (kaip ir atskirą žmogų) įveikti savo mažybę, sukurti kažką, ko nebūta iki šiolei, išryškinti savo esmę. Tik tokio gyvenimo periodais yra sukuriamos galios, kurios leidžia paskui skleistis nacionaliniam gyvenimui laisviau, ne taip stresiškai, – leidžia ateiti „aukso amžiui“, iki jis išseks ir reikės naujo susitelkimo. Tačiau buvo ir bus žmonių, kuriems tauta, kaip ir atskiras žmogus, nieko nereiškia prieš kokią nors „aukštesnę“ visumą arba jį patį ar jo „išrinktąją tautą“. Todėl nacionalizmas kaip idėja visada bus puolamas, o už tautos teisę gyventi vienybėje teks kovoti ir su svetimais, ir su savais.

Mano klaida Nepriklausomybės laikotarpiu buvo ta, kad maniau visą tautą, o ypač – inteligentiją, esant tiek protingą ir atsakingą, kad susitarimas ir jo vykdymas yra, taip sakant, buitinis dalykas, neprobleminis klausimas. Deja! Laisvė net „šviesuoliams“ tapo individualizmo ir anarchijos išpažinimo būdu, tapo visuomeninio gyvenimo chaosu, dėka kurio 1990 metais atkurta valstybė 2004-aisiais buvo parduota už ES išmokų pažadus, o Lietuvos piliečiais save laikyti šiandien nori tik trečdalis Lietuvos gyventojų!

2006 01 19

7. 51. Tai, kaip dabar sutvarkyta bendradarbiavusiųjų su okupaciniu saugumu prisipažinimo eiga ir pasekmės, yra ne kas kita, kaip buvusių saugumiečių ir saugumo agentų bendradarbiavimo su šiandieniniu elitu įteisinimo ir galimybių garantavimo tvarka.

Juk „prisipažinusiems“ nė plaukas nuo galvos nenukrinta, jie, ko gero, tarnauja ne tik verslo struktūrose, bet ir valstybės tarnybose, yra lojalūs vieni iš baimės, kiti dėl uolumo – tie net ir iniciatyvūs.

Kurie „neprisipažino“, yra skelbiami ir teriojami taip, kad iš jų lieka šlapi plaučiai.

13. 12. – Reikia gyventi taupiai. Kitaip nepastatysim kapitalizmo!

Pats ateis. Pereis per mūsų kaulus. Ir dar susirinks juos.

2005 01 20

12. 18. Skilę liberalcentristai pergyvena krizes. Liekantieji LiCS turi nuversti senąjį vadą ir išsirinkti naują, o tai gresia dar vienu skilimu. Atsiskyrusieji rankioja 1000 steigimui būtinų parašų. Įdomu: niekas labai nepuola rašytis, todėl jie griauna kitas partijas, stengdamiesi perverbuoti sau priimtinus žmones. Labai svarbus faktas: partiniame gyvenime lietuviai dalyvauti nenori.

2006 01 21

12. 33. Šiandieninę pasaulio situaciją reikia apibūdinti taip aiškiai, kad kiekvienas žmogus galėtų pamatyti save su jam iškylančiais ir labai konkrečių atsakymų reikalaujančiais klausimais.

Tai štai: šiandieninis pasaulis atsakinėja į klausimą, bus jis kosmopolinis ar nacionalinis. Atsakinėja atsakinėjant žmonėms.

Į lietuvių kalbą (politinę kalbą) tas klausimas išverčiamas taip: bus ar nebus Lietuva? Jei pasaulis pasirinks kosmopolitinę raidos kryptį, Lietuvos ir lietuvių nebus. Jei bus atkovota nacionalumų ugdymo kryptis, Lietuva bus. Lietuva su lietuviais.

Aš sakau sau aiškiai ir kategoriškai: buvau, esu ir būsiu, kad Lietuva su lietuviais būtų ir dabar, ir visoje net neįžvelgiamoje ateityje. Todėl aš prieš kosmopolitizmą, aš už nacionalizmą. Kosmopolitizmas bevaisis kaip mulas. Nacionalizmas produktyvus kaip veislinis eržilas.

Kas yra nacionalizmo fundamentaliosios galios?

Jos trys: 1. Kaip kristalas kietas paveldas. 2. Galinga nacionalinė kultūra. 3. Gyvenimas savo žemėje būnant visam pasaulyje.

Tuos darbus dirbdama, juos tikslais turėdama, tauta gali sukurti stebuklus.

2006 01 22

10. 59. Sykį kapitalo siautėjimas globalizacijos pavidalu jau paleistas, vargu bau juridiškai jis begalės būti sustabdytas, nors praregės ir tokia Margarita, ir Klausas laikysis tvirtai, netgi sutardamas sus lenkais, kad ES konstitucijos gaivinti nebėra reikalo. Būtų, žinoma, gerai, kad nors ant Konstitucijos užstrigtų. Bet globalizatorių galybė dar tik įsibėgėja, įsisiautėja. Per Pasaulio prekybos organizaciją į jos žaidimėlius įtraukiamos visos šalys, visos civilizacijos. Tad realiausias globalizacijos eros žlugimo kelias bus, matyt, pasaulio regionų išsikvėpimas šitame siausme, panašiai kaip ideologinių karų žaizdre sudegė paskutinė didžioji ideologija – komunizmas. Kadangi regionai jau šiandien linkę apsibrėžti civilizacijų ribomis, globalistiniai interesai, matyt, neišvengiamai išvirs į civilizacinių interesų prieštaras. Ar būtinai jos bus išspręstos totaliniu karu – neaišku, bet kad tokia galimybė egzistuoja ir ryškės tolydžio vis stipriau, iki pakibs virš planetos kokiu „žvaigždžių karo“ variantu – visiškai tikėtina.

2006 01 23

9. 17. Skaitau aš tą naujausią publicistinę, eseistinę, net beletristinę raštiją ir negaliu suprasti, kodėl netgi pačiais priimtiniausiais savo atvejais, kai galima pasigrožėt netikėta, net neįtikima įžvalga, nuostabiausia metafora, subtiliu sarkazmu ir apskritai – visu stilium, man ji atrodo nesava, nepritampanti, net nepriimtina, tarsi atsiknojusi.

Ir kai pasakai „tarsi atsiknojusi“, supranti, kad ji ne „tarsi“, o tikrai atsiknojusi, atšokusi nuo to, ką vadinam gyvenimu.

Ji žiūri į gyvenimą su jo augalais, gyvūnais, daiktais, žmonėmis, visų jų santykiais ir natūralia tvarka kaip į kažką svetimą, nevertą dėmesio, išskyrus paskatą paironizavimui, pašiepimui, o tai ir pasityčiojimui. Ji gyvena pati savyje, pagal savo logiką, dėsnius ir estetiką, tarsi ji visai nepriklausytų nuo to gamtiškumo ir socialumo, virš kurio ji tvyro. Ji svetima natūraliam gyvenimui, kartais net priešiška. Ji gyvenimo nemyli, kartais net neapkenčia.

Ir čia aš suprantu, kodėl ji man nepriimtina, nors kartais ir graži: ji nemyli gyvenimo, nekalbant apie kokią konkrečią jo vietą, pavyzdžiui, Lietuvą. Gal ir yra, kur ją traukia – dažniausiai ten, kur dar nebuvo, kurios dar nežino ir kurion gali sutalpinti savy užsilikusių vilčių pleiskanėles, jei jų tokių išvis dar turi. Bet dažniausiai neturi. Dažniausiai ji ryžtingai nukerta tokią savo silpnybę, pasinerdama į teorijų ir metateorijų interpretacijas, iliustracijas ir haliucinacijas, tarsi tai būtų pati tikriausia tikrovė, būties esmė. Ji nutraukia bet kokius ryšius su tuo, kas prikėlė, vedė ir išvedė Lietuvą, kai ji pamažu ryžosi gyventi po savo partizaninio karo, Karo po karo, meilėje savo žemei, meilėje Tėvynei, ieškant jėgų ir kasdieniniam gyvenimui, ir kūrybai baisaus režimo sąlygomis. Ji nutraukia šią giją, atsiriboja nuo viso ir visko, gimusio iš meilės savo žemei, kaip nuo atsilikimo, kaip nuo ydos ir bėdos, nes tai, jų manymu, atgyvenę, nemodernu, nepatrauklu, nekonkurencinga.

Ir tada aš su liūdesiu ir malonumu lieku prie savo kasdienių padienių minčių ir kitų tekstų, puikiai žinodamas, kad visa tai, kas dabar griūva ant mūsų moderniosios literatūros ir kitos tvėrybos gerai finansuojamu svoriu, praeis kaip banga, daug ką nugriaudama ir nušluodama, bet paskui viskas sugrįš į savo prigimtinius kontūrus, mes apvalysim griuvenas, atkursim įprastą gyvenimui tinkamą tvarką ir gyvensim, prisimindami mūsų metą kaip globalaus sukrėtimo stichiją.

2006 01 24

8. 59. Anatolis Lyvenas (Lieven) savo „Pabaltijo revoliucijoj“ mini, kad 1990 metų balandį viename iš interviu V. Landsbergis pastebėjo, kad jis save laiko geriausiu atveju „čiurlionistu“, t. y. anot Lyveno, „holistu–mistiku–laisvamaniu“. Manau, tai pernelyg romantiškas ar romantizuotas apibūdinimas. Aš manau jį esant fluksistu (Maciūno „Fluxus“ judėjimo išpažinėju), su polinkiu taikyti ten šachmatų taisykles. Kaip bebuvę, žaidybinį elgesio stilių pastebi ir Lyvenas, tas pakankamai šaltas, skeptiškas ir net priešiškas mums, „valstiečių tautoms“ ir „tautoms“ apskritai žmogus. Žaidimas visada lieka atviras ir intriguojantis dėl to, kad V. L. veikia, vadovaudamasis gudrumu ir klasta, nebijodamas kirsti ir išduoti artimiausių bendražygių. Žinoma, tai ne kažikas palyginus su Vytauto Didžiojo sprendimu susodinti ant nusmailintų kuolų visus besipriešinančius jo sąjungai su kryžiokais. Bet, ko gero, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad mūsų amžius – jau humanizmo, žmogaus teisių, demokratijos, garbės, sąžinės amžius...

2006 01 25

13. 06. Realybė tokia: imigrantų buvo, yra ir bus. Ir bus daugiau, negu buvo bet kada. Kurie iš jų lietuviams priimtiniausi? Manau: žydai. Jie strategiškiausi. Su jais reikėtų sudaryti strateginės partnerystės sutartį, apibrėžiančią lietuvių santykius su jais kaip prioritetine tautine bendruomene Lietuvoje. Pagrindinė sutarties mintis – Lietuvos valstybės (nesvarbu, kokios suverenumo galios yra ši valstybė) nacionalinių interesų išpažinimas, gynimas ir tarnavimas jiems, lietuvių pusei pripažįstant žydų kultūrinę autonomiją, o restituciją – ne pagal Torą (sunaikintos žydų populiacijos atkūrimą), o pagal pilietinį politinį šiuolaikines realijas pripažįstantį susitarimą.

2006 01 26

21. 41. Nori nenori, dar kartą tenka grįžti prie Artūro Zuoko temos.

Vakarykštė balsavimo dėl interpeliacijos parodija pirštu prikišamai parodė: valstybė paralyžiuota. Sostinės meras papirkinėdamas tarybą manipuliuoja sau reikalingą rezultatą, niokodamas viską – sąžinę, garbę, padorumą, teisėtumą, tiesą, valstybę. Ir niekas nieko negali padaryti. Politiškai nei juridiškai ką nors padaryti negali nei premjeras, nei parlamento vadovas, nei valstybės galva. Nėra mechanizmų. Politiniai atsakomybės mechanizmai neveikia. Tai – merdėjimo pradžia. Mūsų. Dabar mus gali valdyti tik kiti. Ir visų pirma – siautėjantys pinigai.

O pagaliau ar ne to ir reikia?

Ar tai ir nėra mūsų naujoji tvarka?

2006 01 27

„Aš visada atstovauju tik Lietuvai. Žinoma, aš užsiimu tokia sporto šaka, kurioje nėra klubų ir komandų, atstovaujančių šalims, bet jeigu tokie ir būtų, aš būčiau tik Lietuvos atstovas. Aš nesuprantu, negaliu ir nenoriu suprasti tų žymių Lietuvos sportininkų, kurie žaidžia kitų šalių komandose. Žinau, kad moka daug, bet tėvynė, jos garbė ir mano atsidavimas jai – svarbiau už bet kokius pinigus. Niekad neičiau prieš savus, prieš savo tėvynę, nenorėčiau kautis dėl kitų šalių garbės.“

Taip kalba Žydrūnas Savickas, stipriausias pasaulio vyras.

Ar daug tokių Lietuvoj?

Bet yra!

2006 01 28

Nežinau, iš kokio šaltinio veržiasi tas Europos Sąjungos konstruktorių polinkis į ankstyvosios Tarybų Sąjungos pareigybių pavadinimų ir net struktūrų kartojimą, tačiau nepastebėti, kad Europos Komisijos pirmininkai vadinami komisarais – neįmanoma. (Su tuo mažu skirtumėliu: anų laikų komisarai buvo vadinami raudonaisiais komisarais. Mėlynaisiais komisarais vadinti neišeina, tad trumpinama – komisaras, ir tiek.)

Lietuva taip trokšta būti kuo panašesnė į Europą, kad net dailės parodų organizatorius ar kuratorius ima tituluot komisarais. Antai, Jono Meko parodos komisarė yra Lolita Jablonskienė. Su kuo ją ir sveikinam.

2006 01 29

Kultūros ministerijai taip reikia paimti Rotušės pastatą savo „valstybinėn nuosavybėn“, kad visi tos institucijos klerkai, pradedant aukščiausiu ir baigiant žemiausiu, vienmintiškai įrodinėja, jog Sostinės muziejaus Vilniui nereikia – Vilniaus istoriją pakankamai gerai reprezentuoją kiti muziejai, kurių sostinėje netgi per daug.

2006 01 30

Lietuvos valdininkija verčiasi per galvą, ieškodama būdų, kaip garsinti Lietuvą, kaip pakelti jos prestižą, kokiomis priemonėmis kurti jos imidžą.

O iš ko susideda Suomijos garsas?

Iš Manerheimo linijos ir 1939 metų žiemos karo. Iš finliandizuotos nepriklausomybės, tačiau vis dėlto ne okupacijos. Šiandien – iš „Nokios“. Ką tai reiškia?

Tai reiškia Suomijos sugebėjimą atsakyti į laiko iššūkius – ir nieko kito.

Ko trūksta mums? Nors ir vėluojant – kažko panašaus į „Nokia“, t. y. gamybos.

2006 01 31

Šiandieniniai dvasios titanai yra tie, kurie atranda, kaip sėkmingiausiai parduoti savo falą.