Vasaris Spausdinti
2006
Parašė Romualdas Ozolas   
Antradienis, 28 Vasaris 2006 23:51

2006 02 01

Gilus lietuviškasis baimės įšalas: kryptelti nuo normos yra vos ne žygdarbis.

Bet štai atsiranda koks nors kvailas užsienietis, kuris nežino konjunktūros, o gal ir galvos dėl jos nesuka, ir sako: gražūs yra Sporto rūmai, gražus yra „Lietuvos“ kino teatras, dar gražesnis buvo „Vilniaus“ kino teatras – tikras tarybmečio modernizmo pavyzdys. Ir ne tik sako, o estetizuoja, kitaip sakant, sustiprintai savo nuomonę konceptualizuoja.

O ką į tai mūsų „šviesuoliai“?

O mūsų šviesuoliai tyli kaip vandens į burną prisipylę. Nes ką gi sakysi: iki tol jie tylėjo, leisdami visa tai niekinti ir naikinti. Nes tai buvo iš anų laikų, kurių, tiesą sakant, tarsi ir nebuvo, buvo tik juoda laiko skylė, kurią vadinom okupacija. O okupacijoje argi kas nors galėjo būti?

2006 02 02

Televizija yra ją valdančiųjų norimų dalykų sureikšminimo būdas. Teleinformacijos srautas toks intensyvus, kad jis ėste suėda prasmes (nėra kada įsigilinti, pagalvoti ir suprasti), o norimo sureikšminti daikto išdidinimas, pakartotinis parodymas, papildomas pakomentavimas suteikia jam tokią reikšmę, kokios jis neturi ir turėti negali be tų jau pritaikytų sąmonės manipuliavimo priemonių.

2006 02 03

13. 32. Iš kur mano pralaimėjimai?

Iš kažkokios vidujinės bedugnės, kuri visada liepė eiti paskui tiesą, o ne autoritetus, vardus ar draugus. Todėl lemiamais momentais visada pasijusdavau vienas su savo aiškiai matoma tiesa. Vardan kurios galėjau sukilti ir prieš visą pasaulį.

Deja, istoriją darė tie, kurie tiesą laikė istoriją darančių asmenų susitarimu, nors tai, ką jie sutardavo, buvo toli ne tik nuo tiesos, bet ir nuo teisybės.

2006 02 04

10. 50. Kad atėjo metas, kai reikia apsispręsti, ar darysim valstybės likučiuose tvarką, ar grimsim gilyn į nebūties liūną – visiškai aišku.

Radikaliausia būtų pakeisti Konstituciją ir suteikti laisvo sprendimo teisę prezidentui ar premjerui. Kitaip sakant, iš esmės tikėtis ko nors galėtume tik konstitucionavę tvirtą ranką.

Tačiau ne mažesnį efektą galėtų duoti ir nacionalizavimo įteisinimas. Dabar tokios procedūros juridinio mechanizmo nėra. O daugeliu atvejų valstybės turto likučių grobstymas toks akivaizdus, procesai tokie gilūs, jų poveikis visuomenės moralei, gyvenimo būdui ir tikslams toks griaunantis, kad reikalauja chirurginės operacijos – pjautynių objekto atėmimo, gaujas paliekant pjautis prie sudužusios geldos.

Visame pasaulyje tokia praktika yra.

Bet mes – ypatingi demokratai ir liberalai, todėl vargu bau išdrįsim.

2006 02 05

10. 06. Kažkoks Danijos laikraštis išspausdino Mahometo karikatūrą, kuri pranašą vaizduoja teroristu. Piešinį perspausdino Norvegijos laikraščiai.

Dabar islamo kraštuose Danijos ir Norvegijos ambasadose dūžta langai, dega stogai, diplomatai bijo pasirodyti viešumoje. „Karikatūrų skandalas“ verčia Europos prezidentus atsiprašinėti musulmonų, komentuoti krikščioniškųjų kultūrų teisės į žodžio laisvę pagrįstumą. Ir vis tiek visi pripažįsta, kad tai labai rimtas civilizacijų konfliktas.

Su tuo teiginiu neverta ginčytis. Reikia tik pridurti: puola musulmonai, krikščionys ginasi. Kažkada jie rengė kryžiaus žygius. Dabar atėjo pusmėnulio žygių metas.

2006 02 06

9. 28. Latviai ir estai, iki XX amžiaus neturėję savo valstybių, bendrai gyveno savo tautose. Lietuviai, užsiėmę valstybe, tautos autentiškumu, bendrumu tautoje nebeturėjo kada rūpintis – kariavo, kariavo ir kariavo, nuo Azijos gindami Europą ir visų pirma Lenkiją, kuri tuo metu galėjo ir kultūrintis. Šitaip lietuviai XX amžiaus pradžioj, pakilę paskutiniam šuoliui į istoriją, pasijuto nebeturį netgi Tautos namų, kokius seniai pasistatė ir latviai, ir estai.

2006 02 07

10. 16. Anksčiau galvojau, kad supratimas įgyjamas tik per išsilavinimą, kaltinau lietuvius, neskubančius griebtis mokslų, ypač – abstrakčių, ugdančių mąstomuosius sugebėjimus. Dabar matau, kad padėtis visur tokia pati ar bent panaši: mąstymas įsikuria netgi ne kiekvienoje mokslų daktaro galvoje.

Tai kaip ateina supratimai, būtini žmonių gyvenimui?

Ogi per nugarą. Gauna žmogus vieną kitą kartą kupron – ir supranta: negalima šitaip, reikia kitaip.

Taip dabar ir su Europa: už tas karikatūras gaus ir milijardus nuostolių, ir paguldys savo žmonių galvų arabų kraštuose – supras, kad tyčiotis iš kitų šventenybių negalima. Neleistina.

Bet ar ateis tokiu būdu supratimas, kad laisvė turi ribas? Kad yra dalykų, kurie nei perkami, nei parduodami? Kad yra principai – tokios dvasios koordinatės, – nuo kurių visų pirma priklauso žmogaus dvasios esatis ir patikimumas, tautos sugyvenimas, pasaulio sambūvis?

Nežinau, nežinau.

Koks niuksas į nugarą tai turėtų įmušti į galvą?

2006 02 08

10. 07. Danijos ministras pirmininkas teigia negalįs uždrausti redaktoriui spausdinti karikatūrą, nes tai – jo teisė, garantuota žmogaus teisių, viso mūsų civilizacijos pamato. Bet šito jis negalįs pasakyti „anai pusei“, kuri jo paprasčiausiai negirdinti. Tai ką jis gali? Gali padaryti pareiškimą su reikalavimu musulmonų vyriausybėms garantuoti ambasadų ir piliečių saugumą. O jeigu nepaiso? Jeigu nepaiso – kariauti. Jeigu gali. Štai kokia yra Vakarų logika.

O Pietų? Pietų logika tokia: Dievas visų didesnis! – ir šauti į katalikų kunigą, užpulti ambasadas, žudyti įkaitus. Kodėl? Kodėl taip žiauriai?! Tikrai, ar ne laikas islamui „sudaryti sąjungą su demokratija“? Taip moko šiuolaikinis prancūzų filosofas. Gi jei nesudaro – eiliniam arabų kraštui smogti karo vėzdu?

Negirdi ne tik „ana pusė“. Negirdi visų pirma „šita pusė“. Negirdim mes patys. Nes nesuvokiam, kad žmogaus teisė negali būti aukščiau už Absoliuto teisę, net jeigu tas žmogus – pats Jo Didenybė Džordžas Bušas ar Tonis Bleiras. Ar net nežinomo danų laikraščio kultūros skyriaus redaktorius, kuris aiškiai užsižaidė savo „teisėmis“ ir dabar atsiprašinėja musulmonų, bet šie negirdi lygiai taip pat, kaip negirdi prancūzų filosofas, laikąs teisingu žingsniu, kad kiti Europos laikraščiai solidarumo vardan perspausdino tas Mahometo teroristo karikatūras.

Kur problemos sprendimo raktas?

Deja, už Vakarų civilizacijos durų. Nes nei žmogus, nei tautos, nei – tuo labiau – civilizacijos negali gyvuoti netikėdamos. Tikėjimas žmogaus teisėmis nėra tikėjimas, nes žmogaus teisės skaldo, o vienija – tik Dievo. Bent jau civilizacijos, išpažįstančios Dievą, erdvėje. Europa savo Dievo neįteisino net savo konstitucijoje, Europos saulėlydis prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Vakaras stojo po Antrojo.

Ar nuostabu, kad ateities teroristas, kovotojas už islamą, bus iš krikščionių šeimos kilęs jaunuolis, išsilavinęs ir tikėti norintis europietis? Prancūzijoje jau apie 50 000 prancūzų yra oficialiai priėmę islamo tikėjimą. O kiek slapta tikinčių arba prijaučiančių?

2006 02 09

10. 49. Iki šiol niekaip negalėjau suprasti, dėl kokios priežasties Vytautas Landsbergis taip kategoriškai, net keletą artų atsisakė dirbti kartu, vienąsyk netgi atvirai išduodamas.

Dabar, kai rengiu spaudai „Supratimų“ rinktinę, matau: taigi perskaitęs, kas buvo 1989 metais paskelbta „Pergalėje“, jis suprato, kad mes visiškai kitų pasaulių žmonės – jis, besirūpinantis griovimo metodologija, o aš – kūrimo. Tai tikrai nesuderinami dalykai.

2006 02 10

10. 28. Keista yra matyti, kad planavęs viena, padarai visai ką kita. Nors darei būtent tai, ką planavai. Bet jeigu tame, kas išėjo, nebeatpažįsti nieko, ką planavai ir manei darąs – tada jau nebe keista, tada jau baisu.

2006 02 11

10. 08. Liberalizmo pasaulinei revoliucijai iš tiesų dabar nepriimtinas, tiesiog kenksmingas bet koks senimas. Ypač – kitus laikus meną seniai. Seniai, kurie gali palyginti. Todėl visi, kurie turi galimybę palyginti ir lygina, liberalizme tampa atgyvenom.

Aš irgi toks.

Nes atsimenu visokias tarybines šventes, kurios man taip ir lenda į akis, kai žiūriu, pavyzdžiui, XX žiemos olimpiados Turine atidarymą ar bet kurį kitą grandiozinį spektaklį – olimpiadų, ES sutarties pasirašymo, Tūkstantmečio sutikimo ir kitą. Žinoma, žinoma, čia demonstruojamos Europos tapsmo – antikos, viduramžių, baroko ir kitos epochos, čia nerasi rusų pilietinio karo „tačiankų“ ar Perekopo šturmo vaizdų bei kito tarybinio turinio, bet formos, masių įjungimo į šventę formos kurtos ir sukurtos būtent Rusijoje, nejučia prisijaukintos, ir kai šiandien Rusija sugeba tik chaotiškai demonstruoti su savo raudonom vėliavom ir paglamžytais Stalino portretais, Vakarai, kurie turi marias pinigų, gali tas formas kaip savas eksploatuoti savo reikmėms ir mūsų sąmonę pratinti kaip prie pasaulio turto – Vakarų civilizacijos produkto.

Kodėl apie tai kalbu tokios, atrodytų, visuotinai reikalingos šventės, kaip žiemos olimpiada, proga?

Yra du aspektai. Pirmas – politinis. Kai liberalai rėkia, kad jie nėra šiuolaikiniai komunistai, aš negaliu praleisti progos nenurodęs, kad net savo šventėmis jie panašūs į buvusiuosius – į tarybinius. Antras – kultūrinis. Kaip atsimenantis ir galintis liudyti, negaliu nepasakyti, kad šiuolaikinių masinių Vakarų švenčių prototipas yra kurtas Rytuose.

Galėtų būti nurodytas ir trečias aspektas – moralinis: liberalinė autorinė teisė reikalautų nurodyti produkto kilmės šalį, priešingu atveju jo multiplikavimas ir naudojimas galėtų būti pavadintas piratavimu, plėšimu arba bent vagyste.

2006 02 12

9. 30. Žiemą žydinti gėlė – kažkas neįtikima. Už langų sniegas, o ji sau putoja!

Nieko nepaprasta. Tai tik dar vienas žmogaus nevisagališkumo paliudijimas. Išplėšė jis augalą iš gimtosios aplinkos, įkurdino kažkur šiaurėje už stiklų, dirbtinėje šilumoje, o augalas gyvena sau pagal savo biologinį laikrodį – žydi tada, kai žydėjimo metas stoja būtent jo gimtinėj, nors čia viduržiemis.

2006 02 13

9. 17. Prie Prezidentūros atrado dėžutę, kuri reagavo į metalo detektorių. Iškvietė išminuotojus, evakavo Prezidentūros darbuotojus. Visos radijo stotys pradėjo pranešinėti apie operaciją.

Paaiškėjo: dėžutėje – viskio butelis.

Negi tauta jau pramoksta humoruoti?

Būtų labai gaila, jei paaiškėtų, kad viskį čia kažkas tiesiog pasidėjo ir pamiršo.

2006 02 14

9. 18. Kai Centro sąjunga palaužta susijungė su Liberalų sąjunga, suteikdama šiai pastarajai tiek narių, kad naujoji sąjunga galėjo laikyti save didele partija, atsirado grupė žmonių, pasivadinusių nuosekliaisiais centristais, kurie atkūrė Centro partiją. Atkūrė per didžiausius sunkumus ir kliudymus, bet atkūrė. Galima buvo galvoti, kad centras pagaliau subūrė ideologiškai tvirtų žmonių branduolį. Iš esmės taip ir atsitiko. Centro partija pamažu auga, atkreipdama visuomenės dėmesį į faktą, jog ne vien dėl valdžios ar pinigų buriamasi į partijas. Tačiau kai kam iš buvusiųjų nuosekliųjų centristų partijos buvimas už valdžios tvorų pasirodė per ilgas. Pasigirdus Liberalų sąjūdžio fanfaroms, keli pabėgo ir ėmėsi tokios pat aktyvios kūrimo veiklos, kaip tada – Centro atkūrimo. Tarsi nebūtų žinoma, kad pagal pažiūras jie tikrai ne liberalai. Todėl jeigu jiems dėl sėkmės Vilniaus savivaldybės rinkimuose išduoti pažiūras ir pabėgti į kitą partiją buvo negėda, tai man gėda dėl jų: kodėl dar sykį taip naiviai buvau patikėjęs, kad idėjinė ištikimybė vis dėlto yra!?

2006 02 15

8. 47. Europinė globalizacija dar klastingesnė, negu tarybinė eurazinė: pirma finansiškai perima kiekvieną individą, tada į grupuotes skirsto pagal liberalumo ideologiją, o po to jau po detalę demontuoja nacionalines valstybes – pareikalauja žemės pardavimo, nacionalinės pilietybės, valiutos, kalbos pakeitimo iki lieka tik „mėlynas lietuviškasis kraujas“, kuris tyliai teka tavo europietiškose gyslose.

2006 02 16

10. 09. Vakar Vyriausybė nutarė, kad yra tik trys šventės, per kurias privalomai keliamos vėliavos: tai Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji. Tai teisinga. Kovo 11-ąją irgi reikia privalomai pagerbti vėliavomis, nes tai Respublikos atkūrimo diena, ir Atkūrimo dieną pagerbti reikia ne tik dėl to, kad tai Respublikos tąsos pažymėjimas, tąsos po itin sunkaus nepriklausomybės praradimo, bet ir dėl to, kad tai jau istorijos diena, dėl to, kad Kovo 11-osios Respublikos jau irgi nebėra. Todėl ir naujojo valstybės atkūrimo diena, Trečiosios Respublikos diena irgi turės būti minima pakeliant vėliavą. Apie Vasario 16-ąją nė nekalbu – tai Respublikos sukūrimo Lietuvos istorijoje diena. Tai pati didžiausia mūsų istorijos diena: be jos nebūtų ir Kovo 11-osios, be jos apskritai nebūtų šiandien Lietuvos. O Liepos 6-oji yra Karalystės diena – pagarbos mūsų seniausiajai, ilgaamžei istorijai ženklas.

2006 02 17

10. 20. Kol kiekvienas iš mūsų asmeniškai neatsakys, ar šitą Lietuvą po 2004 metų gegužės 1-osios valdanti valdžia yra jo valdžia, ar ne jo valdžia, jokio susikalbėjimo nebus, nebus bendro darbo ir nebus išsivadavimo perspektyvos. Viltis galės pleventi. Bet ji nebus kaip žaltvykslė gūdžią rudens naktį.

Aš atsakau sau aiškiai: visos valdžios po 2004 metų gegužės 1 dienos yra nebe mano valdžios, jos man neatstovauja iš principo ir konkrečiai. Aš išeinu į pogrindį. Kaip veiksiu tenai – dienotvarkės klausimas, bet šiandien svarbu padaryti šitą sprendimą, nes tai keičia situaciją Lietuvoje. Nuo šiol ne tik eventualiai, bet ir realiai yra kas atstovauja kitai Lietuvai – būsimajai Trečiajai Respublikai.

2006 02 18

10. 00. Jau netgi „Spaudos klubo“ vedėjas pokalbyje su Prezidentu sako: ne emigruoja, o bėga.

Taip, tikrai taip: mūsų šiandieninė emigracija primena žiurkių bėgimą iš skęstančio laivo. Tai ir tautos, ir valdžios apibūdinimas.

Bet jeigu nori sustabdyti tą išsikraustymą, turėtum visų pirma sutvarkyti laivą!

15. 03. ...nes tavo siela yra gera, o dvasia – džiaugsminga.

2006 02 19

9. 51. „Dvigubo mąstymo“ problema yra esminė. Ji turi jau gana solidžią istoriją.

1940 metais ji – kaip okupacijos ir išsivadavimo priešprieša: didžiumai tai buvo okupacija, mažumai, paveiktai propagandos iš Rytų, išvadavimas arba išsivadavimas. Iš tos priešpriešos kilo ir 1941 metų sukilimas, ir 1944–1953 metų partizaninis karas. Iki Chruščiovo „atlydžio“ visiems buvo aišku, kad yra nugalėtojai ir pavergtieji, ir kiekvieni mąstė visiškai adekvačiai savo padėtims, ieškodami savų gyvenimo raiškos formų.

Paskui viskas ėmė maišytis. „Atlydys“ suteikė vilčių, kad kažkas socializme, kurį kūrė Maskva, gali keistis (Berijos „reformos“ tai aiškiai sugestijavo), kita vertus, į gyvenimą ėjo karta, kuri nebeatsiminė lūžio, kuri jau išaugo okupacijoje, ir jai perspektyvų ieškojimas sutapo su esamos tikrovės ribų įveikinėjimu, o ją tiesiogiai sąlygojo kompartijos padėtis: partiniams – viskas, nepartiniams – nieko. Pragyventi jau galėjo ir nepartiniai (nugalėtieji), bet kūryba susieta su partija ir jos normomis. Ir atsirado daug tokių, kurie tas normas, palyginus su savo galimybėmis kurti, laikė mažesne blogybe, netgi manė, kad galima sukurti „kitokį socializmą“.

1968 metų Prahos pavasario šturmas ir socializmo su žmogišku veidu kūrimo nutraukimas atkūrė okupacinės padėties akivaizdumą ir į visuomenės gyvenimą išvedė „disidentus“ – žmones, kurie ir per „atlydžio“ iliuzijų metą nepatikėjo galimybe išsivaduoti per „kitokio socializmo“ sukūrimą ir sakė, kad esame okupuoti, o laisvė turi būti sugrąžinta.

Istorijos paradoksas buvo tas, kad Lietuvos išsivadavimas atėjo per socializmą: žlungant režimui Maskvoje, socializmo reformatoriai perėmė iniciatyvą ir išvedė Lietuvą į nepriklausomybę, kuri tuo metu buvo sutapatinta su asmens laisve. „Laisvi ir nepriklausomi!“ – tokia buvo to meto dvigubo mąstymo formulė.

Nepriklausomybė neatnešė laisvės tokios, kokią ją įsivaizdavo kiekvienas atskirai. Todėl visas nepriklausomos Lietuvos gyvenimas yra paieška to, kas kaltas, kad tos laisvės nėra. Priešų buvo galima rasti užsieny, ir jų ieškota, bet kur kas lengviau jų galima buvo rasti viduje, ir jie rasti: komunistai ir kagėbistai. Net pastarieji atrodė esą mažiau pavojingi (jokių žygių prieš juos iš esmės ir nesiimta) negu komunistai: jie tebebuvo įtakinguose postuose, jie siūlė netinkamas mąstymo ir elgesio formas, jų raiška sutapatinta su reakcija, o pažanga susieta su liberalizacija visose gyvenimo srityse. Komunizmas prieš liberalizmą ir liberalizmas prieš komunizmą gimdė batalijas, kurios integravo vieną su kitu, ir greitai buvo sunku atskirti, kas komunistas, kas liberalas. Komunistai buvo dažnai dar liberalesni, jie ėmė atstovauti stambiajam išvogimo sukrautam kapitalui. Dvigubas mąstymas išnyko, liko mąstymo chaosas, kuriame buvo galim daryti, kas patinka (serija organizuotų politinių skandalų). Kad visiškai nepaskęstume, dvigubas mąstymas praplėstas iki Europos Sąjungos ribų, ir „aiškumui“ reikalingas prieštaravimas buvo sutapatintas su „eurooptimizmu“ ir „europesimizmu“, t. y. su požiūriu į Europos Sąjungą: tu esi prieš ją ar už ją.

Formalusis įstojimas į Europos Sąjungą daugelio sutiktas su džiaugsmu arba viltimi, pamažu ėmė skleistis ES gyvenimo realybe, ir tada prieš vis labiau besiplečiančias žmonių akis ėmė kilti priklausomybės ženklai ir ribos. Tas, kas iki šiol valdžių žmonėms padėjo apgaudinėti valdomuosius kaip pasakėlės apie Europos Sąjungos alternatyvumą Rytams, taigi, principinį pažangos kelią, ėmė rodytis ir darytis pavojinga propagandos kryptim, melu ir – nori nenori – vėl Rytuose ieškoti „tiesos“. Pasirodęs šūkis „prie ruso buvo geriau“ buvo tiesioginis kaltinimas mąstymo globalizatoriams. Tokiu būdu vėl išeita prie būtinybės nusileisti savo žemėn ir pasakyti, kas čia dedasi.

Tokia štai istorija to paprasto fakto, kad šalia klausimo „ką daryti?“ visuomenėje randasi ir atsakymų apie būtinybę aiškiai pasakyti, kad mes ir vėl, tik šįsyk Vakarų, okupuoti.

2006 02 20

7. 47. Visi valdovai visada kalbėjo apie savo pavaldinių gerovę, tačiau šie vertėsi kaip išmano.

Tik dvi valstybės sukurtos specialiai visuotinei gerovei siekti – Tarybų Sąjunga ir Trečiasis reichas. Abi žlugo, tradicinio pasaulio spaudžiamos. Tiesa, prieš tai dar pakariavusios tarpusavy dėl teisės savo visuotinės gerovės metodą vadinti geresniu. Pasirodė, kad nė vienas netiko visiems, ir pasaulis vėl paniro į demokratiją – pačių gerovės trokštančiųjų teisės kai kuriems gyventi geriau viešpatiją.

2006 02 21

7. 54. LTV–2 demonstruoja dokumentinį prancūzų filmą apie keltų gyvenvietės kasinėjimus. Tiksliau – jų išnykimą ir vietoj jų naujų tautų susiformavimą. Atrodo, propaguoja, kaip ir sakoma propagandiniuose ES tekstuose, tautinio tapatumo palaikymą per geresnį istorijos pažinimą.

Tačiau diktoriaus tekste karts nuo karto pasirodo tokie teiginiai. „Istorija – efemeriškas menas.“ „Istoriją reikia denacionalizuoti.“ „Pasiruoškim priimti gimstančią Europos tautą.“

Ir tada jau supranti: ant keltų kaulų demonstruojamas lietuvių, latvių, estų, rumunų, bulgarų, dar kokių nors Europos tautų likimas, pratinant jį priimti kaip lemtį. Nebijokit išnykti – girdi, prancūzai, vokiečiai, anglai tai išliko. Taip, tikrai, tik ne išliko, o iškilo. Naujos europinės tautos. Ant tų pačių keltų ir kitų panašių „barbarų“ kaulų.

Tikrai efemeriškas menas yra istorija!

2006 02 22

Labai rimtas klausimas, ar žydai ir rusai nekovoja dėl dominavimo Šiaurės pusrutulyje. Juk Europos Sąjunga yra žydų projektas. Tačiau Maskvai prijaučiantys Vakarų socialistai iš ES konstitucijos pašalino krikščionybę kaip Europos paveldą, tuo būdu atverdami vartus islamui. Maskva gi šiuo metu imasi ilgalaikiškai globoti Iraną, perimdama iniciatyvą musulmonų erdvėje. Ir Maskva, ir Paryžius, vienas ryškiau, kitas paslėpčiau – su arabais. Taigi, prieš žydus, kuriems krikščionybė galėtų būti puiki jų ir politinio viešpatavimo erdvė!

2006 02 23

Vėl skirstomi pinigai partijoms. „Didžiosioms“, arba parlamentinėms. Ir dideli pinigai, dvigubai didesni, negu pernai – 10 milijonų litų. „Mažosioms“, arba neparlamentinėms, neskiriant nė cento.

Už ką skiriama ir neskiriama?

Oficialiai – už pasitikėjimą ar nepasitikėjimą, kurį parodo rinkėjas, praleisdamas į parlamentą arba ne.

Ir ką gi gavusios pasitikėjimo mandatą veikia partijos? Ne kaip jų atstovai valdžioje, o kaip partijos – kaip bendruomenės politinės organizacijos?

Ogi beveik negirdėt, kad ką veiktų. Tik jų atstovai valdžioje mušasi dėl didesnės valdžios ir didesnių pinigų. O artėjant rinkimams rengia turus po Lietuvą su naujomis pažadų porcijomis.

O ką veikia „mažosios“?

O mažosios rengia konferencijas, ryškindamosi teisingesnės politikos konceptualizavimosi kryptis ir formas, seminarus sau ir kitiems, dirba komitetuose ir komisijose, veikia visomeninėse organizacijose ir bendruomenėse, rašo knygas ir straipsnius, jei tik randa kas remia ar spausdina. Nieko iš tų visuomenės gyvenimo patobulinimų nereikia valdančiosioms, bet nevaldančiosios vis tiek dirba.

Už pasiaukojimą Lietuvoje šiandien turi dar ir susimokėti.

2006 02 24

Dabar jau matosi, kad naujoji emigracija nėra paprastas žmonių išvykimas uždarbiauti. Tai kažkas žymiai daugiau ir žymiai svarbiau.

Lietuva už Lietuvos. Kas tai? Iš kur tai? Kodėl tai?

Abejonės nekeliantis dalykas yra toks: tai visos mūsų ligšiolinės nacionalinės politikos fiasko. Tos politikos nebuvo ir nėra. Nuo pat pradžių pasukta vadinamosios integracijos link, tariant, kad tai integracija į Europos bendriją, paskui – kad į Europos Bendriją, paskui, šiai pakeitus pavadinimą, be problemų toliau einant į Europos Sąjungą. Iš karto tikrai nebuvo galvoj minties apie nacionalinės valstybės suverenumo kokį nors varžymą, tuo labiau – jo atsisakymą. Bet kai tai išryškėjo, niekas nepasipriešino. Nepriklausomybė buvo išduota tylomis, o kalbos apie integraciją virto melu apie realiai vykdomą okupaciją.

Tad Lietuva už Lietuvos – tai idealų išdavyste nusivylusių žmonių Lietuva. Ne pačių atkakliausių ir ištikimiausių Lietuvai, bet nusivylusių. Kai kurių iki tokio laipsnio, kad Lietuvą jie siunčia į visas keturias pasaulio šalis.

Kartu su politiniu nepriklausomybės praradimu praradinėjome ir praradome ekonominius ir socialinius išgyvenimo Lietuvoje pamatus. Pasaulio prekybos organizacijos, Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo veikla buvo grindžiama reikalavimais sunaikinti nacionalines gamybos, prekybos, komunikacijų, bankininkystės ir finansų sistemas nepaisant pasekmių nacijos socialinei saugai, tad nenuostabu, kad netgi labai mylintys Lietuvą ir nenorintys jos palikti buvo priversti iš jos išvykti.

Tad Lietuva už Lietuvos – tai pragyvenimo šaltinius Lietuvoje praradusių lietuvių Lietuva. Kai kurie iš jų sugebėjo susikurti savo išgyvenimo galimybes tokias, kad apie jokį grįžimą nė nemąsto. O Lietuva išvykusiųjų nė nelaukia. Priešingai – keletas tūkstančių jaunų ir iniciatyvių žmonių, norinčių Lietuvon grįžti, laikomi lauke už durų, laikomi ten tiek sąmoningai prieš juos nukreiptų įstatymų, tiek ir čia besitvarkančiųjų organizuotos politinės gynybos.

Ekonomikos denacionalizavimas ir panarinimas į laisvosios rinkos stichiją lydėjo viso gyvenimo komercializaciją – pradedant nuo mokslo ir švietimo, baigiant kultūros gyvenimu giliausiuose kaimų užkampiuose. Visas intelekto gyvenimas nuskurdintoje šalyje nebegalėjo būti finansuojamas iš nacionalinio biudžeto bent kiek normalesniu lygiu, ir visur prasidėjo struktūrų griūtis. O „tarptautinis“ arba „sąjunginis“ finansavimas, netgi tada, kai buvo kalbama apie tapatumo išsaugojimą, buvo skiriamas tik už nacionalinių kultūrų internacionalizavimo ir kosmopolitizavimo projektus. Taip per dešimtmetį ir dvasinės raiškos sfera buvo pervesta į nacionalinio gyvenimo niekinimą ir gyvenimo kažkur ten, „pasaulyje“, bet tik ne čia, šlovinimą. Ar nuostabu, kad beveik absoliuti mokyklas baigiančiųjų dauguma galvoja apie išvažiavimą iš Lietuvos ir gyvenimą ne jai?

Tad Lietuva už Lietuvos – tai dvasinį ryšį su savo kultūra, istorija ir žeme praradusiųjų lietuvių kartos Lietuva. Bandymai gelbėtis kaip tautos žmonėms daromi, bent jau tų, kurie išvyko Lietuvos Lietuvoje nežmoniškumo malami, tačiau jie, palyginus su tuos žmones siurbiančių kultūrų jėga, yra tokie maži, kad negali nieko pakeisti iš esmės ir yra dramatiški, tragiški šiuolaikinio pasaulio lietuvijos likimo puslapiai.

Lietuva už Lietuvos yra jau įsikūnijusi mūsų likimo alternatyva ir moralinis klausimas bei būtinis imperatyvas visiems, pradedant šiandien gyvenančiais, lietuviams.

2006 02 25

Niekaip negaliu pamiršti Smilgevičiūtės „Strazdo“ vienoje iš pirmųjų mūsų Eurovizijų. Kokie tada buvome naivūs! Kaip, beje, ir požiūriu į Europą...

Europa niekada niekam nieko nedavė, nesitikėdama atsiimti keleriopai.

2006 02 26

10. 41. Lietuvių intelektas nėra visai beviltiškas. Ne vienu atveju netgi politikos erdvėje yra išprotaujama visai pakenčiamų ir priimtinų nuostatų, net principų. Tačiau jie taip ir paliekami griuvinėti ar plaikstytis politiniame demokratijos chaose: ateina nauja dauguma – ir viską nušluoja.

Gal tokios mažos valstybės kaip Lietuva galėtų gelbėtis nuo tos bėdos nacionaliniais susitarimais?

2006 02 27

10. 03. Jeigu Lietuvos viešoji politinė sąmonė nepripažįsta, kad po 2004 metų gegužės 1 dienos Lietuvos juridinė padėtis pasikeitė ir Lietuva yra nebe Kovo 11-osios Respublika, o gegužės 1-osios Respublika – sąjunginė Europos Sąjungos respublika, – tai ko norėti tąsyk dėl teisės ir teisėtumo būklės Lietuvoje apskritai!?

2006 02 28

9. 36. Visa ta mūsų naujoji beletristika, kuri reklamuotojų dėka atrodo tokia gausi, turtinga ir spalvinga, yra viso labo pora trejetas dešimčių romanų, kurių tematika sunkiai apibūdinama, o problematika neapibrėžiama – nuo dievoieškos iki seksologijos.

Ir vis dėlto vienas jos bruožas aiškus: bėgimas nuo realios tikrovės. Rašantieji tiesiog paniškai bijo pažvelgti tiesai į akis.

Tai kas gi tąsyk yra ta intelektinė psichodelika?

Jeigu griežtai – tai yra kolaboravimas su blogiu ir baimingas ėjimas mirtin. Šiandien mes – tarsi į sušaudymą einantys žydai.