Kovas Spausdinti
2006
Parašė Romualdas Ozolas   
Penktadienis, 31 Kovas 2006 23:50

2006 03 01

10. 46. Žiūriu į atvirukinius Vilniaus vaizdus XIX–XX amžių riboje – ir su šalčiu širdyje matau: nenorėčiau ten būti – būčiau absoliučiai svetimas.

Tai kas gi sudaro savumo turinį?

Pažįstami veidai, pažįstami daiktai, pažįstami peizažai? Vargu bau. Nes atvirukuose matai daug iš šiandien Vilniaus daiktiškumo esmę sudarančių objektų – bažnyčias, rūmus, gatves... Tik žmonės kiti, kalba kita – neaišku, ir kokia viduj dvasia. Tai ir atskiria?

Matyt, tai. Jau kita yra ir šiandieninių mūsų jaunųjų žmonių dvasia, ir nors jie kalba lietuviškai, mąsto ir elgiasi kitaip, nei prieš porą dešimtmečių. Ar norėčiau likti paskutinis iš savo kartos, tik jų tesupamas? Ne: baisiai vienišas ir gūdus būtų man tas pasaulis.

Bendra kartos jausena – kai ji jaučiasi savyje kaip namuose – yra ta substancija, kuri apibūdina „epochos dvasią“. Užtat viena karta kiek savo dvasios teperduoda kitai – tiek laiduoja ir tautos ir istorijos tęstinumą.

2006 03 02

8. 45. Dabartinė mūsų romanistika rodo, kodėl tarybiniais laikais Lietuvoje nesukurta nieko, kaip buvo sakoma, „stalčiui“ – tai, kas būtų tarybinės cenzūros atmesta kaip režimui priešiška literatūra: rašytojai buvo visiškai integruoti. Todėl pirmaisiais nepriklausomybės metais visai pasimetė. Todėl šiandien jau visiškai integruoti į „laisvosios rinkos“, arba pardavimo konjunktūros, reikalavimų problematiką ir stilistiką, klejoja kažkur tarp dangaus ir žemės, Lietuvos nematydami dar labiau, nei anosios okupacijos laikais.

2006 03 03

9. 34. Nežinau, kada į mūsų sąmonės apyvartą bus įvesti eurosąjunginio apibrėžtumo duomenys, – kada mes pradėsim mąstyti adekvačiai mūsų esamai situacijai.

Tiesa, ir Europos Sąjunga dar kuriama. Tai europinės pilietybės nuostatos priėmimas inicijuojamas, tai anglų kalbos kaip pagrindinės bendravimo kalbos statuso įtvirtinimas bandomas juridizuoti, tai dar kas. Dabar, va, steigiamas fondas padėti nuo globalizacijos nukentėjusiesiems. Ir ką gi, kompensaciją turi teisę gauti tik tie darbo netekusieji, kurių įmonės išsikėlė už ES ribų – į Kiniją, Indiją, dar kur. Bet jei prancūzų įmonė persikėlė į Lietuvą, Prancūzijoj likę bedarbiai tos teisės neturi. Mat, tai ES erdvė. Kuri, pagal šią nuostatą, yra vientisa – unitarinės valstybės erdvė.

Taip ir kuriama Tarybų Sąjunga–2. Palaipsniui, kaip ir anoji.

2006 03 04

7. 38. Šešiasdešimtieji man – gyvenimo priešpiečio metai. Pakilimai ir smukimai, kūryba ir rezignacija, okupantų atleisti varžtai ir vilčių žlugimas. Ir pirmieji dideli darbai: sistemiškas „Supratimų“ rašymas, „Kultūros barai“, apsisprendimas filosofijai. Praktiškai tą dešimtmetį susiformavo Sąjūdžio pradininkų karta, per septyniasdešimtuosius išmokusi valdžią imti taikiai, bet su okupacine nesusitapatinti. Niekas kol kas išsamiau to reiškinio neapžvelgė.

2006 03 05

8. 41. Rusų politologai drąsiai sako: Rusijoje visada būta ir tebesama trijų politikos krypčių: nacionalizmo, socializmo ir liberalizmo.

Lygiai tą patį galima ir reikia pasakyti apie Lietuvą. Deja, nesakoma. Kalbama apie liberalizmą, tarsi jis viešpatautų taip pat totaliai, kaip anais laikais socializmas.

Iš dalies taip ir yra: liberalizmas išties bando viešpatauti, palaikomas visuomenės informavimo priemonių. Socializmas paminimas tada, kai reikia pagąsdinti neklusniuosius arba rasti ką nors neigiama leistinume. Tačiau nacionalizmo stengiamasi nė neminėti. Jis – tabu. Tarsi jo tikrai nebūtų. Bet jis yra. Tik egzistuoja kaip neleistinumas ir yra nutylimas. Nutylėjimas yra liberalizmo totalitarizacijos būdas: tu nepaminėtas – tavęs išvis nėra; arba: tavęs neturi būti – tu nebūsi paminėtas.

2006 03 06

9. 08. Šiandien apie XIX amžių kalbam kaip apie rusifikacijos amžių. Kad rusifikacija buvo derinama su dekolonizacija – arba nutylima, arba laikoma, kad tai buvo būdas lietuvius pjudyti su lenkais.

O kad XIX amžiaus pradžioj, davusi bajoriškąjį lietuvių atgimimą, deja, labai blyškų, bajorija galutinai nugriuvo į lenkybę, – apie tai nė neužsimenama. O turi būt pasakyta: XIX amžiuje lietuvių bajorija galutinai nutautėjo. (Tokie, kaip dabartinis Lenkijos ministras Kšyštofas Jurgelis, yra ano meto produktai.) Kalbėti apie Dviejų Tautų Respubliką kaip apie Pirmąją Respubliką, yra juridinis neišprusimas: 1791 metų gegužės 3 dienos Konstitucija yra logiškas Abiejų Tautų užbaigimas, Abi Tautas postuluojąs „kaipo vieningą ir bendrą bei nedalomą Respubliką“. Nepaisančiuosius šio argumento, kuris turėtų būti suprantamas juridiniu požiūriu netgi labai vidutiniškam protui, reikėtų laikyti paprasčiausiais šių dienų polonofilais ir unijatais.

2006 03 07

9. 10. „Hamas“ vadai atvirai sako ir neketina nuo pozicijos atsitraukti netgi diplomatiniuose lygiuose: Izraelis turi būti nušluotas nuo Žemės paviršiaus, o islamas įsiviešpatauti kaip galingiausia pasaulio jėga. Tokių konkrečių teiginių pasaulio politikos arenoje dar nebūta nuo Stalino ir Hitlerio laikų. Irano branduolinės ambicijos ir atkaklus bei protingas programos vedimas per tarptautinės politikos labirintus rodo, kad islamo civilizacija turi šansų įgyti ir aiškius politinius kontūrus, ir visiškai konkrečią militarinę galią. Tai kas po dešimtmečio kito tvyros virš pasaulio? Į tai dabar einama.

Tačiau galimas ir taikus civilizacijų konfrontacijos variantas: krikščionys ir musulmonai jų priešpriešoje išeikvoja savo didžiąsias aistras ir kiekviena iš priešininkės perima tai, kas vertinga kitoj pusėj. Islamas pamažu nusėda į moralinio reguliavimo lygmenį, bendruomeniškumą pavesdamas civilinei tvarkai. Krikščionybė apriboja savo antropologizmą ir materializmą ir atkuria bendrumą tikėjime ir dvasioje.

Šiuo atveju Europos ir Lietuvos lauktų ne religinis karas, o naujas – dvasinis atgimimas. Svarbiausias jo elementas būtų žmonės, kurie vidujai yra galutinai išsilaisvinę, t. y. atsakingi už savo gyvenimą asmeniškai, o būdas, kuriuo atsakomybę realizuoja, yra kultūra, kurios aukščiausia forma – kalba. Taip Europa vėl sugrįžta į savo barbariškąsias ištakas – į už gyvenimą atsakingas tautas, laisvus kolektyvinius subjektus.

Mums reikia tik sugebėti atsilaikyti per Europos krizę, kuri vadinasi Europos Sąjunga. Ji baigsis Naujuoju Renesansu, kuriame Lietuva turi šansų tapti neatpažįstamai stipria.

2006 03 08

9. 55. Visame pasaulyje įteikinėjami visoki geriausiųjų prizai. Esama ir prizų už neigiamus darbus.

Kodėl Lietuvoje niekas nesiima steigti prizo už ypatingos bjaurasties sukūrimą? Kodėl ryškiausias šlykštūnas negalėtų būti apdovanotas, pavyzdžiui, Laisvės skaudulio ženklu ar Laisvės skreplio taure?

2006 03 09

14. 07. Pasirodo, Europoje toje demokratijos ir liberalizmo tvirtovėje, toje žmogaus teisių viešpatavimo erdvėje, gali būti nuteistas kalėjimo, jeigu išdrįsi suabejoti, ar buvo toks reiškinys, kaip holokaustas.

Kas yra tas holokaustas? Tai žydiškas žydų genocido pavadinimas. Tuo pavadinimu jis išskiriamas iš kitų genocidų, netgi didesnių ir baisesnių. Bet vien pavadinimo, pasirodo, negana – jo ypatingumas įtvirtintas įstatymais bene dvylikoje Europos valstybių. O tie armėnai niekaip negali sulaukti pasaulio pripažinimo, kad, išskerdę beveik milijoną armėnų, turkai irgi įvykdė klaikų genocido aktą; arba kad Stalinas vykdė ukrainiečių, totorių, čečėnų ir kitų Rusijos pavergtų tautų genocidą, kad okupuotosios Baltijos šalys irgi patyrė genocidinius „valymus“.

Ką visa tai reiškia?

Tai reiškia visų pirma dvigubus standartus, kurių nesidrovi naudoti pasaulio galingieji, jei tai atliepia jų interesams.

Tai reiškia – pagaliau – kad išrinktoji tauta nėra Biblijos pramanas, kad ji šiandien jau toli pažengė kaip visiškai realiai egzistuojanti pasaulio nacionalinė galybė, kuriai su kitais nacionalumais leistina elgtis taip, kaip jai atrodo geriau.

2006 03 10

9. 47. Nereikia kariauti dėl taikos, sako Lietuvoje gyvenančių musulmonų muftijus, taika pasiekiama susitarimu. Susitarimu gyventi gerbiant kitą tikėjimą, kitą kultūrą, kitą gyvenimo būdą, ne tik savąjį. Toks gyvenimas yra tautų sugyvenimas. Imperijų metas praėjo, atėjo tautų metas.

Taip byloja apsišvietęs ir kultūringas musulmonų nacionalistas, priklausąs vienai iš musulmoniškų tautų.

Aš krikščionis. Ir lietuvių nacionalistas. Nes kaip ir tas muftijus, noriu, kad viena iš krikščioniškųjų tautų – lietuviai – kaip ir kitos, gyventų oriai ir saugiai bei pasiturimai, nevergaudami nei kitoms krikščionių tautoms, nei musulmonų, tuo labiau – neišnaudodama kitų, o tik pati iš savęs, savo gabumų ir galimybių kurdama gerovę sau ir pasauliui. Noriu, kad niekas, jokia prievarta – nei politinė, nei finansinė – nepriverstų jų bėgti iš namų, žudytis arba žudyti. Noriu, kad lietuviams nereiktų būti gudruoliams ar gudručiams, kad jie būtų tiesiog protingi ir išmintingi, drąsūs, išdidūs ir garbingi. O jų žemė būtų ne tik teritorija, bet ir nacionalinė valstybė su galimybe tartis dėl savo ginamos tautos teisių gyventi pasaulyje su kitomis taip pat nusiteikusiomis tautomis.

Neįmanoma?

Štai kodėl aš nacionalistas. Ir palaikau aną islamo muftijų. Ir visus kitus nacionalistus. Ir kartu su jais darau visa, ką galiu, kad imperijų savivalė baigtųsi galutinai.

2006 03 11

8. 21. Kai ima ryškėti valstybės konstrukcijos ir apskritai viso gyvenimo ydos, jos kūrėjai ir jų rėmėjai imasi asmeninio šlovinimosi ir šlovinimo politikos: taip prieš pabaigą pridengiamas, bent jau bandomas pridengti liūdnas gyvenimo tikrovės vaizdas. Kaip dabar Lietuvoj ir yra.

2006 03 12

9. 43. Pagaliau Kovo 11-osios minėjimas ištisai kritiškas. Tikrai, toliau tarsi ir nebėra kur eiti. Ar Lietuva ras išeitį, ar kaip Italija, Prancūzija savo vadais padarys žmones, kurių jau dabar laukia teismai?

Tą pačią dieną susirinkę palaikėse patalpose visuomenės organizacijų atstovai nutaria steigti Tautos frontą. Taps jis tikru frontu ar dar viena tuščiažiede organizacijėle, paskutiniu tautos kvėptelėjimu?

Aišku viena: būti taip, kaip buvo – nebegalima.

2006 03 13

9. 02. Rusai buvo užėmę ir estų bei latvių žemes. Niokojo jie vokiečių dvarininkų livoniškuosius dvarus, bet pilių ir rūmų nei Taline, nei Rygoje negriovė taip, kaip Vilniuje. Esama skirtumų tarp mūsų tautų, matyt, ne tik vidujai jaučiamų, bet ir išoriškai matomų. Kokia tų skirtumų kilmė? Tikrai ne etninė. Matyt, tai vis dėlto protestantiškosios gyvensenos suformuoti skirtumai, kurios esmė – liuteronybė, – tikėjimo pobūdis.

2006 03 14

9. 01. Jau kiek metų kalbu ir rašau apie būtinybę adekvačiai esamajai juridinei padėčiai įvertinti savo valstybės padėtį. Tiksliau jau būtų sakyti: Lietuvos padėtį, nes apie valstybę jau tenka kalbėti kaip apie jos likučius.

Niekas negirdi.

O tuo metu Seime vienas po kito svarstomi ir į Lietuvos nacionalinę teisę įtraukiami vis nauji Europos Sąjungos reikalavimai, nevykdymo atveju grasinant pirminėmis milijoninėmis baudomis, paskui jau, matyt, dešimtmilijoninėmis. Taip plaunami paskutiniai nacionalinės teisės atramos taškai, mums toliau giedant apie nepriklausomybę.

Tokioj situacijoj klausimas apie ateitį tampa klausimu apie tiesą: sugebėsim mes ar nesugebėsim pasakyti tiesą apie padėtį, kurioje atsidūrėm?

Tačiau tiesa laisvosios rinkos taip pat padaryta preke: žiniasklaida perka ją arba neperka. Tiesa apie Lietuvos nepriklausomybę yra nepaklausi prekė – tiems, kurie perka; kam paklausi, tie neturi pinigų.

Tada klausimas apie tiesą tampa klausimu apie jėgą: atsiras ar neatsiras Lietuvoje jėga, kuri sugebėtų tiesą pasakyti taip, kad ją išgirstų? Atsiras ar neatsiras jėga, kuri priverstų išgirsti tiesą?

2006 03 15

8. 33. Tikrai įdomu: Landsbergio kaip nuosaikaus, diplomatiško politiko veikla, už ką jis tebešlovinamas, šiandien yra tapusi klampiu korupcijos ir cinizmo liūnu. Ar tai dėl to, kad įvyko komunistinė Rekonstrukcija?

Taip, ji įvyko. Bet ne dėl to, kad komunistinė nomenklatūra buvo stipresnė, o dėl to, kad Landsbergis nebuvo ryžtingas. Jis suprato, kad priešininkas galingas, bet nesiryžo rizikuoti savo ateitim ir nepasakė: geriau žūsiu, negu pūsiu. Ir leido ateiti Brazausko kompanijai, jai susikompromituoti, pačiam dar kartą įlįsti valdžion, šįsyk galutinai susikompromituoti ir šitaip užraugti košę, kurios išsrėbti be revoliucijos vargu bau kas begali.

Siekimas išsilaikyti paviršiuje, tegul ir tautos likimo sąskaita – štai kas yra didžiausia Landsbergio nuodėmė. Rezultatas daugiau negu iškalbingas: pats Landsbergis nuplukdytas į naujosios sąjungos parlamentą ir už klausimėlius, neturinčius nieko bendra su Lietuva, gauna fantastinį atlyginimą, o pusė milijono tautos, išvaryta į užsienius nežmoniškų gyvenimo sąlygų tėvynėje, renka braškes ar vynuoges Vakaruos, išnaudojami svetimų ir pjaunami ten dar ir savųjų galvažudžių. O Lietuvoj spekuliuojant visiems visur ir viskuo.

2006 03 16

9. 36. Grįžęs iš Japonijos profesorius Kęstutis Makariūnas pasakoja, kad japonai savojoje mokslo politikoje akcentuoja gamtos ir technikos mokslų vienijimo su humanitariniais paieškas, jų tikslu laikydami geresnį mokslų tarnavimą valstybės ir visuomenės poreikiams.

Lygiai tokias pat idėjas skelbėme Atgimimo pradžioje.

Įsijungimas į „laisvąjį rinką“ mokslų efektyvumo kriterijumi paskelbė konkurentiškumą, mokslus išmušdamas iš nacionalinės kalbos ir pervesdamas į internacionalinę – anglų, mokslininkų produktyvumo kriterijumi – publikacijas „prestižiniame“ tarptautiniame žurnale bei citavimą internacionaluose leidiniuose, taigi, tarnavimą globalizacijos dėka kuriamam kapitalui.

Tarnavimas nacionalinėms bendruomenėms ir valstybėms liko lauke, už durų, globalizacijos vėjų pagairėje.

2006 03 17

8. 53. Kai dabar ryškėja, kokį indėlį į bolševikinės Rusijos sukūrimą įnešė žydai – Sverdlovas, Trockis ir kiti – galima suprasti šiandieninių rusų požiūrį į žydus.

O žydai šiandieninėje Rusijoje juokiasi iš visų estradų. Juokiasi kvatodami.

Tada jie buvo revoliucionieriai, dabar – artistai. Arba milijardieriai.

2006 03 18

9. 35. Konferencijoje emigracijos klausimais pateiktas vienas itin vaizdingas faktas.

Nuo to meto, kai fašistai Vokietijoje pradėjo spausti žydus, jų pabėgo tiek, kiek iki šiol iš Lietuvos jau emigravo lietuvių. O mūsų bėgimui iš Lietuvos galo taip ir nematyti. Ar nesakysim dar už dešimtmečio, kad lietuvių iš Lietuvos išvažiavo dukart daugiau, negu iš Hitlerio Vokietijos pabėgo žydų?

12. 19. Tarybmečiu pasakotas toks anekdotas.

Plaukia lašiša ir susitinka cheką.

– Zdravstvuj, liubimec naroda! (Sveikas, tautos numylėtini!)

– Zdravstvuj, zdravstvuj, ministerskaja bliatj! (Sveika, sveika, ministerijos kekše! – ar pan.) – atsako chekas.

Socialinio teisingumo poreikis gimdė gyvenimu kvepiantį humorą. Vieni turėjo, kiti neturėjo, užtat ir vieniems, ir kitiems anekdotas buvo aiškus.

Politinės kovos jau gaivina ir Lietuvą:

– Nuo ko prasideda Turniškės? Gal nuo Paulausko tvoros? – klausia „Dviračio žynių“ anonimas, ir atsakymą žino visi.

12. 28. Žiūrėti į akis – tai prisipažinti.

2006 03 19

8. 11. Kai JAV Antrajame pasauliniame kare išeina į pasaulį su ginklu, ji taip ir įklimpsta į permanentinį karą. Nuo tolei jis darosi tos valstybės egzistavimo būdu.

Kol nebuvo sukilę arabai, amerikiečių padėtis buvo pakenčiama: kad ir kaip įklimpusi į kitų šalių ekonomikas, kad ir kažikiek priklausydama nuo spekuliacinio kapitalo, JAV vis dėlto „valdė padėtį“ – grubiai padengdavo jiems įgyti padarytas išlaidas. Nuo Afganistano karo laikų viskas keičiasi, kol XXI amžiaus slenksty virsta civilizacijų karu: nuo tada žemė ima slysti JAV iš po kojų.

Dabar atėjo metas Kinijai.

2006 03 20

9. 09. LNK „realybės šou“ pavertė tikru serialu: po anų „muzikinių kovų“, užsibaigusių „Andriaus iš Jūžintų“ pergale, muzikinės imtynės su Andrium vyksta toliau. Matyt, niekaip nenorima pripažinti, kad nugalėjo „ne tas“. Kaip ir Prezidento rinkimuose Paksas. Ir ką gi, žmonės įsitraukė į kovą. Ir ką jie remia? Ogi remia visus dainuojančius lietuviškai. Visi angliakalbiai pralaimi. Dabar jau visai aišku: tai ne muzikinės, tai – politinės imtynės.

2006 03 21

8. 33. Sakoma, kad socializmas žlugo, nes nepaisė ekonomikos, o kapitalizmas žlugs, nes nepaiso ekologijos. Jau žlunga. Žlugo ilgai ir neatitaisomai, iki pasaulis tapo visai nebetinkamas. Vakarų civilizacijos pasaulis. Ar nusineš į bedugnę ir visą kitą? – islamo, budizmo civilizacijų pasaulį?

2006 03 22

9. 26. Kur mesi akį, ten šalia valstybių vadovų pamatysi kitų valstybių šnipus. Jie kaip blakės siurbia informaciją, kai kada priversdami net ryžtis veiksmams. Kokia slaptųjų tarnybų įtaka viešajam elgesiui – nepaprastas klausimas, milžiniškas, paslaptingas, grėsmingas ir net žiaurus.

Ar įmanoma, kad valstybės vadovas nebūtų su tuo susijęs kaip nors kitaip, išskyrus iš specialiųjų tarnybų gaunama informacija?

Teoriškai – taip. Praktiškai – vargu bau. Tą prielaidą liudija ir faktas, kad netgi dalyvavimu slaptųjų tarnybų veikloje kaltinami lyderiai dažniausiai lieka nepaliesti, išsaugo ir savo pareigas, ir visuomeninę padėtį, iš visų nemalonumų išlįsdami tik šiek tiek susitepę. Varnas varnui akies nekerta.

2006 03 23

11. 42. Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo išleista dešimtys Pirmosios Respublikos metais sukurtų veikalų, tokių, kaip Levo Karsavino penkiatomė (šešios knygos) „Europos kultūros istorija“, Jurgio Baltrušaičio (sūnaus) „Visuotinė meno istorija“, Juozo Ambrazevičiaus, Jono Griniaus ir Antano Vaičiulaičio „Visuotinė literatūra“, estetikos chrestomatija „Ties grožio vertybėmis“ ir kitos galingos knygos, nekalbant apie keliskart kartotą Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“.

Kodėl tai prisimenu?

Todėl, kad šiandien jos nebegalėtų būti išleistos. Nė viena.

2006 03 24

8. 47. Kodėl mūsų valstybėje taip?

Todėl, kad žmonės per medį nemato miško.

Todėl, kad valdžia per mišką nemato medžių.

Vieni negali nusileisti, kiti negali pakilti.

2006 03 25

8. 17. Man rodos, kad visuomenės dėmesys nukreiptas visai ne ta linkme, korupciją paskelbus svarbiausia mūsų gyvenimo yda ir blogybe. Korupcija baisi, tai tiesa, ji viešpatauja visur, bet ji yra tiktai pasekmė – skurdo gimdomo godulio pasekmė.

Pagrindinė, svarbiausia, baisiausia mūsų gyvenimo nelaimė yra skurdas. Pirmiausia dvasinis skurdas, po to – materialinis. Ant kokių skurdo bedugnių mes tąsomės kaip cirko pajacai – baisu pagalvoti. Bet kalbėti apie tai – tai kritikuoti visų pirma valdžią! O kalbėti apie korupciją – tai kalbėti apie visus. Ir apie nieką.

2006 03 26

11. 03. Kai aš sakau, kad Lietuvoje vėl reikalinga revoliucija, daug kas šokteli: tik ne tai – revoliucija atbloškia atgal.

Sutinku: atbloškia. Bet jei padėtis nesikeičia, tik blogėja, o tauta dar turi valios, ji turi sukilti. Kitaip žus.

Tačiau iki tol gali ir turi naudoti visas „legalias priemones“.

Esminė iš jų šiandien – vėl sakyti tiesą!

2006 03 27

10. 15. Pirmosios Respublikos brandinti žmonės dėl nepriklausomybės kovojo net ilgą partizaninį karą. O 1863 metų sukilimo lietuviškojo sparno vado Antano Mackevičiaus šūkis buvo „laisvas apsisprendimas – su Rusija ar su Lenkija“. Apie nepriklausomybę netgi beveik po šimto metų nuo Abiejų Tautų Respublikos žlugimo dar nemintyta. Tai ko norėt, kad po 1990 metų mes taip greitai atsisakėm Nepriklausomybės, paversdami ją išmokomis arba kompensacijomis. Pagaliau ir laisvę supratom kaip laisvę nuo Rusijos, o kad ji turi būti ir laisvė nuo Vokietijos (ES), tą mums dar reiks atrasti. Nebus lengva, nes štai kaip tąsoma Baltarusija, panūdusi gyventi savarankiškai. Ir vis dėlto Lietuva išsivaduos ir iš Vakarų, nes ir Europos Sąjungos apgaulė neapgavo dalies žmonių – yra tokių, kurie liko už nepriklausomybę nuo pat 1990 metų iki dabar ir bus ateity, nepaisant visų iliuzijų ir mažų saviapgaulių.

10. 27. Augmenija – žolės, krūmai, medžiai – yra tikroji gyvastis: ji minta ne krauju, o mineralais. Gyvūnai pradeda kruvinąją Žemės istoriją.

Štai kodėl aš visą gyvenimą instinktyviai grožėjaus augmenija, ypač – medžiais, o į gyvūnus žiūrėjau iš šono, geriausiu atveju – pakančiai.

10. 32. Miglos yra vandens miegas, debesys – vandens mirtis.

2006 03 28

8. 29. Lietuvos kultūrinis gyvenimas pakankamai intensyvus. Tačiau paskliudas. Visi iškrikę kas kur, daro kažką, su kuo galėtų prasimušti į rinką, bet – kaip išmano, be stabdžių nei viduje, nei išorėje. Pokalbių renginiai – parodomieji, režisuoti: būrelis aktyvistų ir pasyvūs klausytojai. Arba kokie nors šou. Arba nuopelnų pripažinimo ir apdovanojimų ceremonialai. Televizijose – vedėjų spektakliukai. Ir nieko betarpiško, tikro, esmingo.

Kas turi atsirasti, kad intelektualinis elitas pajustų jungtį, o per ją – bendrą tikslą?

2006 03 29

9. 28. Susidaro įspūdis, kad valdžia rajonuose gyvena centro nurodymų dvasia, apačios – jaunimas, pensininkai, asocialai – savo atskirame, bet jau nebe Lietuvos, pasaulyje, ir tik vidurinis sluoksnis – inteligentai ir pusinteligenčiai, dar meną „anuos laikus“ ir suprantą, kas yra sąjungos, – gyvena Lietuvoje ir Lietuva, tačiau tolydžio grimzta į vis gilesnę neviltį.

2006 03 30

10. 45. Atrodo, apie Lietuvą ir jos ateitį galvojantys žmonės sostinėje pagaliau imasi politinės iniciatyvos – organizuoja visuomeninį politinį judėjimą, veiksmu, o ne žodžiu bandysiantį daryti įtaką tautos gyvenimui. Tautos frontas ar Tėvynės frontas, bet Frontas pagaliau, atrodo, įsikurs. Tai būtų lūžis. Maža tauta tik susitelkusi gali atsilaikyti ir prieš savos, ir prieš internacionalinės valdžios kosmopolitizmą. Jeigu toks susivienijimas bendram veikimui įvyks, lietuviai gali tikėtis atsilaikyti. Jeigu ne – jie pasmerkti. Bet kuriuo atveju – bandymas būtinas, – pralaimėjus bus galima pasakyti, kad bent bandyta. Bet kodėl pralaimėti?!