Balandis Spausdinti
2006
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 30 Balandis 2006 23:49

2006 04 01

14. 01. Įprotis balandžio pirmąją laikraščius prikamšyti neva juokelių, panašių į tai, kad Pagėgiuose statomas dangoraižis arba kad Karvelis išvažiuoja į Naująją Zelandiją, yra nei gyvinantis laikraštį, nei skaidrinantis gyvenimą. Rimta ir nerimta nebetenka ribų, susimaišo, ir net nepatikliam žmogui atima ir laiką, ir energiją, kol sudėliojama viskas atgal. Tačiau galimybė būti sumaišytam fiksuojama atmintyje, buvimo neapibrėžtumas rūdimis sėda ant būties sienų ir pasaulis darosi dar mažiau patikimas nei lig šiolei. Ir visiškai nesvarbu, kad visa tai vyksta vieną apibrėžtą dieną – balandžio 1-ąją. Svarbu: taip būna, taip yra.

2006 04 02

8. 46. Tik iki galo padarytas darbas tampa daiktu ir faktu. Iki tolei jis yra bevaisės pastangos, pasaulio šiukšlės.

2006 04 03

8. 29. Jauna šeima iš Kauno persikelia į tėvų jiems paliktą dvarą kažkur palei Šiaulius. Gyvena priestatėly, augina kiaules, paskui kviečius ir miežius, dabar – rapsą. Pastatai jau suremontuoti, pasistatytas naujas namas. Moteriškė, visai dar jauna miestietė, sako gyvenime nesvajojusi nieko panašaus – jis pralenkė visas svajones ir lūkesčius.

Kas yra tai, kas virš tavo svajonių, kas jas pralenkia?

Tai vienumos jausmas. Ne vienatvės, o to vienumo, kuris vienintelį tave pastato šitoj žemės vietoj su ja ir dangum, su savim ir visu pasauliu. Tu ir tik tu esi čia už viską atsakingas, tavim viskas prasideda ir viskas baigiasi. Tai vadinasi būties jausmu. Būties buvime jautimu. Moteris aiškina taip: mieste greta tavęs kas nors kitas, svetimas, o čia tu vienas, vienintelis viso to šeimininkas. Ar tai ne amžinasis lietuvių troškimas – būti vienam ir vieninteliam visame pasauly?

Žiūriu aš į tą televizijos siužetą ir netikiu – negi lietuvių žurnalistai jau pradeda atradinėti savo žemę, savo kraštą, Lietuvą? Negi grožių ir prasmių jiems jau gana ieškoti Kanaruose, Maldyvuose ar Kipre? Kaip po kokio karo – Lietuvą pradedam iš naujo...

2006 04 04

9. 31. Ne vieną kartą klausiau savęs, ar turiu taip kategoriškai kiekvieną mielą dienelę parašyti kokią nors mintį, – ar ore tiesiog jau kybojusią, ar tarsi iš po žemių iškastą, su vargu ir didele energija čia patiestą? Juk prirašiau per gyvenimą jų tomus, gana būtų.

Gana būtų, jeigu žiūrėtum popieriaus. Bet šitos mintys ir mintelės nėra knygų rašymas, jos yra proto priežiūra, kaip valstiečiui kiekvieną rytą apeinant savo laukus ir apravėjant piktžoles, kad derlius, kurį jau gali nuimti tam ar anam lopely, būtų kiek galint tarpesnis.

Nesu ontologijų kūrėjas. Kad galėtum sukurti gerą ontologiją, turi turėti gerą sociologiją – ne mirčiai, o gyvenimui kviečiančią. Žmogus tiek žmogus, o filosofija tiek filosofija, kiek jie gyvenimui nusiteikę. Kaip įžvelgti gyvenimą pasaulyje, kuris eina mirtin? Kaip tikėti gyvenimu, kuris – visų įsitikinimu – baigiasi?!

Štai aš ir vaikštau kaip ūkininkas po savo gyvenimo laukus ir bandau kas rytą rasti, kas rodo norą gyventi ir jau gyvena šitame nusmerktame pasauly.

Nesurasiu – būsiu bent bandęs. Ir pats šitaip gyvenęs.

2006 04 05

8. 49. Kokių tik minčių nepagimdo į nebūtį grimztanti Lietuva!

Antai, vienas jaunas vyras sako ir su Gudavičium jau kalbėjęs, ir man dabar dėsto, kad pats rimčiausias Lietuvos problemų sprendimo būdas būtų krikščionybės atsisakymas. Ji įvesta kardu ir kalaviju, pavergiant ištisas mūsų žemes, todėl šiuo aktu mes pareiškiam pretenzijas į Karaliaučių. Krikščionybė visada buvusi agresyvi. Ir musulmonų konfliktas su krikščionimis yra tos pat šaknies – tai tikėjimų konfliktas. Atsisakydami krikščionybės, mes apsisaugome nuo terorizmo.

Daugiau aš jo nebeklausau. Pasijuokiu, kad gal reikėtų pradėti nuo Karaliaučiaus: paskelbiam, kad tai mūsų žemė tokiu ir tokiu pagrindu, ir tada jau ardom mezginį.

Kad ir ką besakytum, lietuviai tikrai pakankamai pasirodo esą bepročiai, kad tauta galėtų būti laikoma genialia.

9. 01. Kodėl – dabar jau galima apie tai kalbėti visai rimtai, nes laikas yra neatremiamas argumentas – po vadinamojo rezervistų skandalo, kurio metu užsienio reikalų ministras A. Valionis ir saugumo generalinis direktorius A. Pocius buvo parodyti neabejotinai buvę rezervistais, nuo jų galvų nenukrito nė plaukas, o jų kėdžių nesuvirpėjo nė viena koja?

Taigi todėl, kad, buvę Rusijos žvalgybos agentai, jie buvo perverbuoti Amerikos žvalgybininkais, o tie šiandien ne tik nebaudžiami, jie šiandien vertinami ir skatinami. Štai ir sėdi jie aukštuose valstybės postuose, dirbdami naujiems šeimininkams.

Tačiau kas šiuo atveju Lietuvos valstybė? Ir Rusijai, ir pačiai Amerikai – tai tik krūva griuvenų, reikalinga tiek, kiek ant jos galima palypėti, norint pažvelgti į kitą valstybę.

2006 04 06

9. 34. Dvyliktos klasės vadovėlyje „Pasaulis ir Lietuva“ apie V. Landsbergį rašoma: „Tai labai populiarus ir gudrus politikas, turintis didelį autoritetą užsienyje.“

Lietuvoje, deja, jis tupi reitingų dugne.

Kodėl?

Būtent tas faktas kaip niekas kitas rodo, jog mūsų tautos didžiosios dalies padėtis yra ne tik mūsų pačių grobikų mums primestas būvis, bet ir visos Europos sąmokslo prieš savo tautas dalis.

V. L. labai lengvai išdavinėjo lietuvių tautą, Atgimimo idealus, Nepriklausomybę. Svarbu buvo viena: kad jis išliktų politikoje, kad galėtų daryti įtaką ir – remdamasis kokiomis tik nori pasaulio jėgomis – „valdytų padėtį“. Kai dabar ryškėja, kad nė vienas iš valdžioje esančiųjų negalėjo ir negali būti nesusijęs su specialiosiomis tarnybomis, galima teigti, kad laikraščių inkriminacijos dėl V. L. sąsajų yra ne tik realios, bet ir veikiančios šiandien. O kad „europinis elitas“ taip pat yra panašiais ryšiais susijusi gauja, rodo ir italų bandymai nusimesti Berluskonį ar prancūzų – Širaką. Vos tik iš posto pasitraukė Kvasnevkis, prasidėjo bylos prieš jį ir jo žmoną. Jeigu nebūtų išgavęs iš Putino pasižadėjimo už valdžios perdavimą nekelti bylos, ar šiandien savo dačioj sėdėtų Jelcinas? Apie tokius, kaip Vidurinės Azijos prezidentai ar ministrai, ne nekalbu.

Va kokiu pagrindu „didelį autoritetą“ užsienyje gali turėti V. L.

O populiarumas Lietuvoje gali būti suprantamas ir kaip nuolatinis jo prakeikinėjimas.

2006 04 07

13. 19. Kuo žavi miesto peizažas? Pastovumu.

Kaime vaizdas be perstojo keičiasi: medžiai išauga, medžiai išgriūva, suželia krūmai, išdygsta žolės – ir viskas keičiasi nuo žemės iki dangaus, – kad ir nežymiai, bet pastebimai. Kaimo peizaže pulsuoja gamta.

Mieste namai stovi nepajudinami. Ar sniegas iškrito, ar liūtis patvino, ar saulė kepina, – namai kaip nepajudinami peizažo kontūrai stūkso savo vietose, savo struktūrose ir faktūrose, ir ar tu pareini iš darbo vakarėjant, ar parvažiuoji iš kelionių net ir gerą laikelį nebuvęs čia, jie pasitinka kaip pažįstamos tavo buvimo koordinatės, ir tu ramiai gali arba slysti akimis grindinio akmenimis, atrasdamas anksčiau nepastebėtų spalvų, arba ieškoti, kokia detalė užkrito ant senosios bažnyčios (o, baigtas auksuoti kryžius!), arba eiti, nekreipdamas dėmesio į nieką tarsi plaukdamas per pastovumo substratą.

Užtat taip svarbu mieste išsaugoti susiklosčiusį paveldą. Užtat taip svarbu šalia jau išryškėjusių bruožų naujoves kurti unisonu su paveldėta miesto duotybe, virš kurio tvyro nematoma grubiai akiai miesto dvasia, kuris vis dėlto persmelkia net ir nejautriausią širdį tuo, ką ji paprastai ir suprantamai visiems vadina „mano miestas“, „mano namai“.

2006 04 08

8. 29. Kai pavasario polaidžio metu upė pakyla – išbrinksta, ištvinsta, vos neišeidama iš krantų, sakoma: upė dunoja. Į tai atkreipė dėmesį profesorius Libertas Klimka.

Tas dunoja – tikras Dunojaus, didelės plačios upės atsiminimas, atšvaitas kitose upėse.

Tai aiškiau nei kokios archeologinės iškasenos rodo, kad senų senovėje mes tuos didelius plūstančius vandenis pavadinom Dunojum ir kartu su juo dunojom.

Kokie buvo mūsų gyvenimo plotai ir dangūs tada ir vėliau? Kur traukė vieni arijai ir kur traukė kiti? Lietuviai! – nupieškit pagaliau akivaizdų savo istorinių kelių ir gyvenimų paveikslą!

Gal tada pakankamai aiškiai išryškės, kad visa šiandieninė Europa – tai tik ant mūsų kaulų mutuojančių ir į tautas išvirstančių etnikų maišatis, neturinti nei garbės, nei orumo, nei deramos savęs atminties? Gal mes turėtume kalbėti ne apie savo atsilikimą, savo klaidą atsisakinėti krikščionybės, o apie savo didybę, kuri gal ir kvailai atrodo krikščionybės sumaitotų tautų nuvorišų apsuptyje, tačiau yra iš tiesų istorinio didvyriškumo atvejis, toks retas ir toks dėl to įkvepiantis?

Tai būtų mūsų paskutinis kvėptelėjimas? Bet gal geriau paskutinis orus, negu priešpaskutinis niekingas, darsyk sutinkant su tuo pačiu Europos perdirbinėjimo bandymu? – bandymu, kuris štai tęsiasi jau du tūkstantmečius ir niekaip negali būti užbaigtas, nes atsiranda, kas Europoje vis dar pabunda, atsikvoši ir sukyla prieš tą tautų suniveliavimo, jų gyvasties slopinimo ir pagaliau uždusinimo politiką.

Lietuviai! Pažiūrėkit į pagonybės ir krikščionybės istoriją, iš anksto nepasmerkdami pirmosios!

2006 04 09

9. 08. Briuselis įtemptai aptarinėja, leisti Lietuvai įsivesti eurą ar ne. Atrodo, Slovėnijai bus leista, o Lietuvai – ne. Jai bus taikomi ypač griežti reikalavimai. Kodėl? Viena, kad negalima atrodyti eurą dalijant taip lengvai, jog nebesimatytų pačių dalintojų, antra, kad Lietuvos kaimynė yra Rusija, kuri jau dabar stengiasi visa, kas galima, perpirkti čia, taip prisisiuvant prie ES, trečia, – ir t. t. Betgi ne tai svarbiausia.

Svarbiausia yra tai, kaip apie euro įvedimą kalba oficialioji Lietuva! O kalba ji kaip apie svajonę, kaip apie viltį, kaip apie kažką, kas anksčiau buvo siejama su komunizmu.

Ko gero, teisūs yra tie, kurie kalba, kad Nepriklausomybė buvusi euforija, sapnas, afektas. Dabar atsipeikėta ir vėl kalbama taip pat, kaip buvo kalbama ir mąstoma anksčiau. Tik šiek tiek kitokiomis sąvokomis ir kita – ne rusų – kalba. Niekas nepasikeitė.

Mane stebina tik viena: kaip vis dėlto greitai praeina didieji tautų pakilimai!

2006 04 10

9. 20. Pamažu teatsiskleidžia žmonės. Tačiau atsiskleidžia, jeigu įsidėmi jų poelgius.

Reikėjo ištiso nepriklausomybės tarpsnio, kol ryškėjo ir išryškėjo mūsų inteligentijos, atrodytų, pačios pažangiausios, pačios tikriausios jos dalies požiūris į Lietuvą – ne euforinis, kai visi šaukėm Lietuva, o ramus ir nuolatinis, koreliuotas su istorija ir šiandieniniu pasauliu.

Tai štai: nedaug tikrų nepriklausomybininkų! Netgi pačiose „viršūnėse“. Antai, V. Zaborskaitė mano, kad Abiejų Tautų Respublika yra mūsų pirmoji nepriklausoma respublika, šitaip iš karto demonstruodama savo prolenkišką poziciją. Panašiai galvoja B. Genzelis. Taip mąstė V. Kubilius. Apie V. Landsbergį nė nekalbu. Visi jie ir kiti mano, kad R. Pakso nuvertimas – pasipriešinimas Rusijos įsigalėjimui Lietuvoje, kad apkalta atlikta nepriekaištingai ir praturtino ne tik mūsų, bet ir tarptautinę teisę. V. Zaborskaitė šiandieniniame LŽ numery piktinasi, kodėl V. Matulevičiaus filmas „Visi prieš vieną“ buvo leistas demonstruoti Seime – iki kokių ribų demokratija galinti būti pakanti. Visiškai suprantamu dalyku daugelis laiko LRTV tarybos sprendimą uždrausti demonstruoti (retransliuoti kabeliniais kanalais) Baltarusijos televiziją.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visi tie žmonės taip ir liko savojoje tarybmečio sąmonėje, kai Lenkija buvo laisvę simbolizuojantis užsienis, o draudimai buvo normalus problemų sprendimo būdas. Galima tąsyk suprast, kodėl nei V. Zaborskaitė, nei V. Landsbergis nejaučia jokios kaltės dėl Lietuvos mokyklos sunaikinimo, dėl nepriklausomybės praradimo, kodėl Europos Sąjungą jie laiko „aukštesne nepriklausomybės forma“.

Suprasti visa tai galima. Tačiau ne pateisinti.

O išvada iš viso to viena: ilgai ir sunkiai reikia dirbti, kad sukurtum tautos gyvenimo ideologiją, bet dar sunkiau yra sutverti ją įgyvendinančią jėgą.

2006 04 11

10. 25. Rašančiojo buitis turi būti banali: dirbti iki jėgų išsekimo, išsimiegoti, pavalgyti ir vėl sėsti prie stalo. Ir taip kasdien, kas rytą.

Su viena sąlyga: ką nori pasakyti – jau turi būt sugyventa.

Tik jau konkrečiai sau tą mintį taikydamas, aš, prisimindamas keistą ir netikėtą sau pačiam šių savo samprotavimų pastabą 1956 metais, kad aš per mažai gyvenu, dabar turiu pasakyti, kad gyvenu per daug – niekaip neužbaigiu per gyvenimą pradėtų savo gyvenimo veiksmų.

2006 04 12

9. 45. Krito Seimo pirmininkas. Iširo koalicija. Lietuva be valdžios. Visos institucijos – Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas su visais teismais – krečiamos skandalų. Į valdžią eina prieš Išsivadavimą Lietuvon implantuotas rusas. Lietuviai ir toliau plūsta į kitas Europos šalis. Kokia bus mūsų nuopuolio bangos ketera, jos lūžis? Manau, šiandien dar niekas negali įžvelgti jos kontūro, bet kad tai dar tik nuopuolio augimas, o ne atoslūgis, jaučia visi.

2006 04 13

10. 15. Seniai demokratinių režimų valdomos visuomenės visokius politinius skandalus priima ne taip skausmingai, kaip lietuviai. Kai pradėjom nuo Atgimimo kalbėt apie Lietuvą kaip idealią valstybę, taip ir tebekalbam, tik jau be tikėjimo, kad tokia galima, o su neviltim ir net įtūžiu, kad tokios nesukūrėm.

Tai – mūsų XIX ir XX a. pradžios idealizmo, iškėlusio vienybės ir susitelkimo šūkį, palikimas. Jis stipriai paveikė ir Pirmosios Respublikos gyvenimą: neradę žadėtojo gėrio, kai kurie žmonės susiejo savo viltis su komunistų iš Rytų pažadais. Tikrovė parodė, kad pažadai pažadais ir lieka. Tačiau ideologija, be perstojo tvirtinusi, kad idealią valstybę sukurti galima, ir ta valstybė – komunistinė valstybė, buvo įmušta į galvas kaip principinis tokios valstybės galimumas. Kadangi mes iškėlėm idėją, jog komunistinė valstybė kaip internacionalinis kolosas negalima, galima kalbėti apie gerovės valstybę tik nacionalinės nepriklausomos valstybės rėmuose, komunistinė propaganda permesta ant Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės: ji tegalinti ir turi tapti ta idealia valstybe. Ir ėjom į ją kaip į bažnyčią. O vėl išryškėjus idealų įsikūnijimo negalimybei, ta realybė taip skaudžiai pergyvenama, kad už netesybas šiandieniniai vyšinskiai ir dzeržinskiai su kaltininkais elgiasi ne ką geriau, negu anieji su „liaudies priešais“, o kiekviename mūsų tebeglūdintis stalinukas tam su pakrenksėjimu pritaria.

2006 04 14

8. 19. Per dvi dienas – ir naujas Seimo pirmininkas, ir nauja vyriausybė – Lietuva vėl su valdžia. Vienas jos narelis brakštelėjo ir iškrito, kiti susiglaudė ir eina toliau, sukasi. Tarsi ir nieko nebūtų įvykę.

Tačiau apačioje pasislinko dideli klodai. Tokie dideli ir taip ryškiai, kad matosi: didžiosios partijos vadas Viktoras Uspaskichas nebetenka pakankamos atramos išsilaikyti pirmininku. Kada tai įvyks? Per suvažiavimą? Bet dabar jau aišku: įvyks.

2006 04 15

9. 48. Jeigu Naujasis testamentas yra vis dėlto testamentas, t. y. Biblijos dalis, tai krikščioniškasis pasaulis yra judaistinio pasaulio tąsa. Jeigu iki Antrojo pasaulinio karo nebuvo tų dviejų pasaulių jungties, tai holokaustas ir iš jo, jo poveikyje, gimusios Žmogaus teisės juos sujungė. „Žmogaus teisių dėka“ visas krikščioniškasis pasaulis unifikuotas, netgi pravoslaviškosios krikščionybės erdvė. Taigi, „Žmogaus teisės“ yra šiuolaikinė Evangelija, arba Naujasis testamentas. Jam melsdamiesi krikščioniškojo pasaulio silpnieji eina mirti taip pat ramiai ir romiai, kaip holokausto žydai, o Pažadėtąja žeme tampa ne tik Izraelis, bet ir visas Šiaurės pusrutulis.

2006 04 16

8. 11. Rusija kasdien už naftą gauna pusę milijardo dolerių. Naftos gavybą atėmusi iš ją perpirkusių chodorkovskių ir abramovičių, Rusijos valdžia investuoja milžiniškus pinigus į gavybos modernizavimą ir intensifikavimą, planuodama tapti didžiausia naftos eksportuotoja, į antrą planą nustumdama net Saudo Arabiją. Tai reiškia, kad Rusija ant virvutės laikys ne tik Vakarų Europą, bet ir – kol ji įdiegs alternatyvią energetiką, kurios kūrimui dabar JAV meta didžiules lėšas – Ameriką.

Ką visa tai šiame kontekste reiškia žaidimai su Mažeikiais? Reiškia viena: jie turi priklausyti Rusijai, ir Maskva padarys viską, kad taip ir būtų. Niujorko federalinis teismas jau ištiesė Maskvai vieną ranką.

O ką visa tai reiškia geopolitiškai? Geopolitinė tų veiksmų perspektyva tokia: Rusija – Šiaurės pusrutulio sąjungos lyderė.

15. 35. Vienas iš mūsų bejėgiškumo (ar gal sąmoningos destrukcijos) mechanizmo krumpliaračių yra toks: objektas paskelbiamas savivaldybės jurisdikcijos objektu, nors priklauso nacionalinės reikšmės kultūriniam projektui (tarkim, yra regioninio parko dalis); savivaldybei kultūros projektas yra „ne jos kompetencijos“, ir parkas atiduodamas savininkui kaip grąžintina žemė; šis pakeičia paskirtį ir stato namus, sunaikindamas parką; savivaldybė aiškina: nuosavybė yra šventas daiktas, savininkas su ja daro, ką nori. Taip, pavyzdžiui, nelieka Romainių ąžuolyno Kaune.

15. 41. Į Vilnių bėga baltarusiai. Daugiausia – jaunimas. Čia kuriasi jų universitetas. Prie ambasados vyksta piketai. Vilnius tampa opozicijos Lukašenkai telkimosi centru. Tai gerai?

Jau mūsų Atgimimo metais gudai apie Vilnių kalbėjo kaip apie savo istorinį dvasios centrą. Kuo ateity laikys Vilnių su juo savo kovas sutapatinęs šiandieninis gudų jaunimas?

2006 04 17

9. 28. Žiniasklaida sąmoningai falsifikuoja tikrovę. Du maži fakteliai. Tačiau akivaizdūs.

Tautininkai savo kampanijos prieš eurą dėka surinko 5,2 balo ir užėmė ketvirtą vietą. Jeigu būtų rinkimai, jie pirmąsyk praeitų į Seimą. Komentuodama apklausos rezultatus, LNK jų visai nepaminėjo, pabrėžė tik Darbo partijos reitingo smukimą.

Naujasis Seimo pirmininkas pasakė, kad Darbo partijos pirmininko nuomonė dažnai patenka viešumon dar prieš partijos tarybos ar frakcijos nuomonių suformavimą, dėl ko partija turi problemų. Pasakė nelabai aiškiai, kas dėl to kaltas: ar kad žiniasklaida išklausia, ar kad partijos lyderis nepatyli, nors lyderis dažnai pabrėžia, jog tai, ką jis sako, yra jo nuomonė. Tačiau telekanalai komentuoja: vos išrinktas, Muntianas kritikuoja Uspaskichą dėl jo vienvaldiškų sprendimų. Tokia išvada yra akivaizdžiausiai piktybinė. Ji jau nebesiderina su demokratinės spaudos kanonais ir etika. Bet pas mus tai galima.

Jeigu galima tai, kodėl negalima meluoti, kad ES yra visų gėrių šaltinis?

11. 32. Kuo toliau, tuo aiškiau, kokie idealistai ir naivuoliai buvome tie, kurie Sąjūdį kūrėm! – keletas vyresniųjų ir didelė grupė jaunų.

Bet dar didesnė grupė buvo tų, kuriems rūpėjo ne lietuvių tauta, o jie patys. Jie didžiuma buvo susiję su okupacinės valdžios slaptosiomis tarnybomis, jau kiek pagarsinti kaip „pertvarkytojai“, tad kas dabar nustatys, kas juos į Iniciatyvinę pasiūlė!

Tačiau svarbiausia yra štai kas: tyliai parenkamas vienas, pakankamai įklimpęs ir pakankamai pagarsintas, bet labiau už kitus suinteresuotas savim, pamažu savo įtakon perimantis kai kuriuos į Sąjūdį pasiųstuosius ir už Iniciatyvinės nugaros susitariantis su LKP CK vadu dėl bendradarbiavimo nuolat inscenizuojant „nesutarimus“. Štai tokiu būdu Sąjūdis pamažu nuvedamas į nomenklatūrines klampynes, o vadinamasis antikomunistinis sąjūdis nuo II ir III suvažiavimų yra praktiškai paspartinto perdavimo Rekonstrukcijai akcija.

Vytautas Landsbergis su savo kompanija pavagia Sąjūdį iš jo idealistiškų ir naivių kūrėjų ir už gerus dividendus perduoda Lietuvos valdymą CK pirmajam sekretoriui (beje, paties Sąjūdžio ir atvestam į postą!) Algirdui Mykolui Brazauskui, mūsų „demokratijos garantui“.

11. 46. Mūsų visos istorijos parašytos „tautos nutikimus“ vaizduojant arba kaip kovą dėl valdžios, arba kaip kažkokių „objektyvių procesų“ rezultatus.

O kad visa istorija yra ir kova už lietuvių genčių išsaugojimą, už tautos subūrimą, už jos pakėlimą iki aukščiausių šios Žemės gyvenimo lygmenų – kur tai? Vardan ko Mindaugas dėjosi ant savo galvos karūną? Ar Jogaila tik dėl savo garbės sėdo į lenkų sostą? Ko taip atkakliai karūnos siekė Vytautas, pleištu iki Juodjūrių užimdamas Europos erdves tarp didžiausių jos priešų totorių ir turkų? Ar jie negalvojo apie Lietuvą – savaip, bet nepaliaujamai ir įnirtingai? Ar jie dėl jos nekentėjo, matydami nacijos pajėgų seklumą?

Visa istorija ne tik tautoje, bet ir valdžioje persmelkta kankinančios tūkstantmetės pastangos, tarpais – kristališkai skaidrios kančios.

2006 04 18

9. 17. Kodėl mūsų politologai ir politikai atkakliai nenori atsisakyti ant mūsų kariamo Rytų Europos termino!? Juk Rytų Europa yra Rusija! Ar ji ne Europa? Rusija yra Rytų Europa, užkariavusi Sibirą iki Sachalino imtinai, kaip Vokietija ir Prancūzija bei Anglija yra Vakarų Europa, užkariavusi Ameriką iki Aliaskos imtinai. O per vidurį yra iš vienų į kitų rankas visą krikščionybės istoriją vaikščiojusi ir nuolat savarankiška būti norėjusi tautų ir valstybių grandinė nuo Šiaurės iki Viduržemio jūros. Tiems, kurie Lenkiją sutinka vadinti Vidurio Europa, o Baltijos šalių – jau ne, galima pasakyti labai argumentuotai: šitaip Baltijos šalis jūs geopolitiškai, bent jau terminų lygiu, atiduodate Rusijai. Yra to norinčių ir Rytų, ir Vakarų Europoje. Bet kodėl tokiais būti norim mes patys?!

2006 04 19

9. 32. Rašymas yra sapnas nemiegant. Pradėdamas rašyti turi sutramdyti savo vidujybę, atriboti ją nuo būtinybės reaguoti į išorės dirgiklius ir paleisti į darbą savo savivokos mechanizmus, kurie turi visai kitus veikimo būdus, keliančius sąmonėn asmens vidinę patirtį, paprastai operuojančią nebe tiek faktais, kiek iš faktų gimusiomis įžvalgomis, nuojautomis, įsivaizdavimais, vaizdiniais – visa ta substancine medžiaga, kuri gali sujungti ir sujungia dienos pasaulį, reagavimo į išorę klodus su vidine patirtim. Išorybė ir vidujybė – du skirtingi pasauliai. Išorybėje viskas subirę į daiktus ir netvarią medžiagą. Vidujybėje viskas vieninga, daiktai išteka iš kažko vieno, dėl ko jie gali neįtikimais pavidalais mutuoti sapnuose ir pakankamai racionaliais, jeigu jų specialiai nelaužai, nekreivini – vaizduotėje. Kurti – tai visų pirma apsaugoti vidujybę nuo išorės invazijų ir destrukcijų bei leisti laisvai tikrove žaisti tam, kas valdo vidujybę. Turbūt – dvasiai?

2006 04 20

9. 01. Kodėl Lietuvoje nėra tvarkos? Dėl daug ko. Viena iš priežasčių – asmeninės atsakomybės už pavestą ar prisiimtą darbą stoka. Pilna atsakomybė – moralinė atsakomybė – yra tada, kai darbą atliekantysis pats įsitikina, kad tai, kas turėjo būti jo padaryta, veikia, yra veiksminga, veikia tvarkingai. Juridinė atsakomybė – darbas padarytas, o jo kokybė – ne mano reikalas, yra menkesnė atsakomybė, bet vis dėlto! Dažniausiai būna taip, kad įpareigojimą prisiima, bet viskas tuo ir baigiasi.

2006 04 21

9. 46. Kas yra šiandieniniai komjaunuoliai? Tai tas globalistinis jaunimėlis, kuris proteguoja ir praktikuoja vadinamąją toleranciją ir tolerantiškumą, arba neprincipingumą, t. y. gyvenimo tuštybę. Kaip anie skelbė, reikalavo ir praktikavo ištikimybę komunizmo principams, taip šie skelbia ir praktikuoja debilumą – be lyčių skirtumo, be šeimos, be šalies, be vertybių, be idealų be – tuo labiau – principų. Tai reiškia ne žmonių kėlimą viršun, o leidimą apačion. Visumos požiūriu – tai šia „ideologija“ besivadovaujančių bendruomenių degradavimą ir nuginklavimą kitų bendruomenių atžvilgiu. Kai kyla islamiškosios bendruomenės ir valstybės, kai kyla Kinija, tokia „europiečių“ filosofija yra slaptų islamo agentų veikimo būdas, Europos vidinė grėsmė.

2006 04 22

Viena po kitos rodosi memuarų knygos, parašytos tarybinio meto veikėjų. Dėl to labai nepatenkinti ir konservatoriai, ir liberalai. Tai suprantama: konservatoriams dėl jų antikomunizmo nepatinka faktas, kad anos knygos rodo gyvenimą buvus ir „anoj pusėj“, o liberalams – kad jų laisvė yra taip pat reglamentuota, nors ir ne idėjiškai, o finansiškai, – bet vis tiek: pagal tam tikrą tvarką.

Man tos knygos svarbios kaip faktų sankaupos. Jos dažniausiai labai nuobodžiai parašytos, kas tik dar kartą paliudija, jog ir jų rašytojai buvo pakankamai nuobodūs žmonės. Tiesą sakant, jie vargu bau būtų galėję funkcionuoti anoj visuomenėj, jeigu būtų buvę nenuobodūs. Tačiau kad ir labai pilkos, jos kalba apie viena ir tą patį: rūpintasi tąsyk ne kapitalo kaupėjais ir jo vartotojais, o tais, kurie kapitalą gamina, tegul ir valstybinį, bet kapitalą, tegul irgi ne dvasios gamintojais, bet gamintojais. Dabar – švaistytojais ir grobikais. Skirtumėlis šioks toks. Ir nelabai malonus, išties.

2004 04 23

11. 09. Tęsiant memuarų temą.

Įvykių dalyviai turi parašyti apie tų įvykių rašytojus ir raštus, kitaip jie lieka tokie, kokie yra aprašyti. Kai kas Lietuvoje jau šiandien tai yra supratęs ir skuba paneigti bet kurį apie juos parašytą „netikslumą“. Kadangi man rūpi ne asmuo, o epocha, aš neskubu. Bet puikiai suprantu, kad laukia didžiulis darbas įvertinant jau ir šiandien pasirodžiusius memuarus ir apie tarybinio, ir apie nepriklausomo Lietuvos gyvenimo metus ir žmones.

2006 04 24

8. 15. Kai įtampa visuomenėje pasiekia tokį laipsnį, kad vienas pats žmogus ima atmetinėti tai, ką siūlo viešuma – nebežiūrėti televizijos, nebeskaityti laikraščių, nebegerbti ir atvirai smerkti valdžią, – jis ima ieškoti bendraminčio, pradeda būriuotis.

Žinau, kad dabar Lietuvoje žmonės jau būriuojasi, renkasi ir klausia: ką daryti? O dažnai ir daro išvadą: laikas veikti.

Įdomu viena: kuo ir kaip pasireikš protrūkis?

2006 04 25

8. 51. Visi – ir verslininkai, ir finansininkai – tvirtina, kad neįsivedusi euro Lietuva nieko nepraras, nes ir dabar mūsų valiuta yra litu vadinamas euras. Deja, Vyriausybės žmonės kaip užsukti teigia, kad euras atnešiąs investicijas, todėl su EK išvadomis reikią nesutikti ir kovoti už teisę eurą nuo 2007 metų vis dėlto įsivesti.

Ką tai reiškia? Visų pirma tai reiškia, kad nė viena valdžioje esanti partija ir jų veikėjai neturi jokių nacionalinių ambicijų, yra ne valstybininkai, o verslininkai valdžioje. Antra, tai kaip niekas kita aiškiai parodo, kad mūsų valstybėje valstybinės politikos nėra. Praktiškai nėra ir valstybės.

2006 04 26

10. 29. Kalbam apie dvi Lietuvas – skurdo ir prabangos. Tikrai, taip ir yra: atskirtis milžiniška.

Tačiau dvasiškai Lietuva vientisa: baimės persmelkta. Kol dar sėdi sostinėj, tai nelabai ryšku: čia bent jau visokiose uždarose erdvelėse kuriasi savi laisvės modeliukai, tenkinantys nedidelius bendraminčių ratelius. Kaime – plynė. Kaime – atskirybės. O per tas atskirtis erdvėje iki pat žemės – toks partinės kontrolės spaudimas, jog ūkininkas bijo krustelt į šoną, kad neprarastų finansavimo, verslininkas apskritai lanku aplenkia bet kurią ne valdžios partiją ir mintį, mokytojas apskritai dreba, kad neužšoktų ant kokio idioto, pradedant mokinuku, baigiant rajono savivaldybės meru.

Baimė klesti ir žydi juodais vešliais žiedais.

2006 04 27

10. 22. Kuo gyvena Lietuva šiandien? Kaip rodo „karštosios žinios“ ir „pagrindinės temos“ – tai postų dalybomis ir vienos iš valdančiųjų partijų lyderio nesantuokinių ryšių peripetijomis. Tarsi ministro portfelis ar laisvo elgesio mergelė būtų didžiausios problemos į bedugnę grimztančiai tautai!

Deja, yra būtent taip.

Jei ir bando kas kokioje „šalutinėje laidoje“ priartėti prie tiesos, pasakydamas valdžią meluojant ir vagiant be perstojo, kiekvieną mielą dieną – išmintingi vedėjai nuduoda nieko negirdėję ir nesupratę, nusuka kalbas į „pozityvo“ lankas ir viskas vėl teka senomis mūsų Tėvynės gražėjimo ir jos žmonių gyvenimo gerėjimo vagomis.

Demokratija, netgi tokia liberali demokratija, kokia save vadina tvarka Lietuvoje, sugeba kontroliuoti žmonių mintis ir kalbas ne prasčiau, negu tarybinė partokratija. Kaip? Labai paprastai: kad ir kaip skirtingai vadintųsi demokratinės Lietuvos partijos, jos yra liberalinės – visos nuo kairės iki dešinės, o jas tvarko ta pati idėja – pelnas. Pelnas iš bet kokios veiklos. Taip pat – politinės.

2006 04 28

9. 50. Sveikatos apsaugos ministras nutarė, kad greitosios pagalbos tarnyba gali būti privatizuota, ir dabar per Lietuvos savivaldybes eina privatizavimo vajus. Kai kur tarnyba kaip valstybės tarnyba išvis naikinama, kai kur privati greitoji iškyla kaip alternatyvi firma. Ginčijamasi tik dėl to, ar pakankamai efektyviai dirbs privatizuotoji dalis, kitų klausimų nekyla.

Privatizuojama mokyklų aptarnavimo sistema – valgį gamina neaiškūs privatininkai, buitinį aptarnavimą vykdo tokie pat.

Lietuvos valstybė „apsivalo“ nuo visko, ką gali parduoti, nors tai yra bendrą visuomenės interesą aptarnaujančios įstaigos. Šitaip dar labiau kertamas, naikinamas mūsų bendruomeniškumo jausmas, mūsų rūpesčių sprendimo bendrų pastangų galimybė.

Tai – antivisuomeninė, antinacionalinė veikla. Tačiau propagandos ji perduodama kaip pažanga, kaip europėjimas.

2006 04 29

Lietuva – politinės apatijos žirklėse.

Daugelis sutinka, kad tik mažuma dalyvauja formuojant tautos politinį atstovavimą per rinkimus. Ir tą faktą nurodo kaip valdžių nepatikimumo priežastį. Bent vieną iš jų.

Tačiau į partijas eiti niekas nenori, nors kito būdo pakeisti atstovavimą geresnėn pusėn nėra: politinė valdžia vykdoma tik per partijas.

2006 04 30

10. 55. Ar lietuviai gali turėti vilties išsilaikyti lietuviais?

Klausimas, ar jiems to reikia?

Atsakymas slypi lietuvių santykio su savo žeme pobūdyje. Ne su Lietuva kaip politiniu dariniu, o su Lietuva kaip žeme.

Atsakymas, deja, nedžiugina.

Tie, kas turi žemę kaip žemės gabalą, nėra tikri, kad jis toks ir išliks kaip jo nuosavybė. Daugelis sutinka parduoti. Netgi už menką kainą. „Parduodama“, skelbia lentos.

Tie, kurie jos neturi, dairosi į kitus kraštus, užsidirba ten pinigų ir perkasi ją kitose šalyse.

Tie, kurie norėtų jos turėti čia, yra mažuma.

Bet svarbiausia, kad žemė kaip dirvožemis ar teritorija nėra dvasinė savastis – kažkas, už ką būtų verta pakovoti. Tai pats baisiausias mums mūsų savivokos faktas. Dvasiškai su savo žeme kaip savo mes jau atsisveikinom.

Ir apleidžiam ją kad ir su liūdesiu.