Gegužė Spausdinti
2006
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 31 Gegužė 2006 23:49

2006 05 01

8. 41. Lietuvoje išeina keletas laikraščių, kuriuose apie politikų sąsajas su okupaciniu saugumu, jų agentūriniu darbu, nusikalstamas veikas kalbama be diplomatijos – atvirai ir kiek įmanoma aiškiai. Taip kaupiasi pirminė kaltinamoji medžiaga.

Deja, rašo visa tai žmonės, neturintys autoriteto visuomenėje arba jau taip apšmeižti, kad jų pateikiamą informaciją kaip patikimą priimti yra sunku. Taip kartu su informacija kaupiasi ir ją atmetinėjanti dvasia.

2006 05 02

12. 23. Televizijos Lietuvoje tampa teroristiniais institutais: pokalbių pobūdis, tonas, tikslai yra tokie šališki, tokie nieko bendra neturintys su kultūra, kad net mintis nebekyla televizijas laikyti kultūros pasaulio dalimi. Tai parengtinio tardymo, o neretai – ir apkaltinimo bei viešo teismo organai. Ne teismai, bet vis dėlto – tokie žiniasklaidos ir teismų mutantai.

Padėtis darosi pavojinga.

Viešai kalbėti kultūringai – seniai nekultūringa.

2006 05 03

8. 44. Vakarykštė „Savaitės atgarsių“ laida apie gudus ir ukrainiečius kaip galimus naujosios LDK bendražygius įdomi visokiais pamąstymais, bet reikšminga viena prasme: tai bandymas ieškoti atsparos prieš Lenkiją, kuri, tapdama didžiąja Europos valstybe, be to, ganėtinai agresyvia, galėtų reikalauti vienytis. Lenkija visoms trims valstybėms – Ukrainai, Baltarusijai ir Lietuvai – naujojoje situacijoje yra pats didžiausias pavojus. Rusija joms pavojinga tik geopolitiškai – ji gali pasikėsinti į šias valstybes tik kam nors iš esmės keičiantis visame pasaulyje. Tuo tarpu Lenkija pavojinga savo difuzine ekspansija kasdien ir nuolat. Štai kodėl galimo buvusio konglomerato atkūrimo naujais pavidalais nereikėtų atmesti nei kaip idėjos, nei kaip praktikos. Su viena sąlyga: ne Lietuvos sąskaita.

2006 05 04

9. 40. Mūsų sąjunginius santykius aptarnaujančiame žodyne vėl kaip namuose jaučiasi seniai išbandyti žodžiai: draugystė, bendradarbiavimas, įsisavinti ir pan. Netgi šalys yra seserys, broliai prancūzai, vokiečiai...

2006 05 05

Vis aiškiau jau ir viešai formuluojama, kad išvykusiųjų iš Lietuvos ir naujų įgūdžių, turto, konkurencingumo įgijusių lietuvių Lietuvoje niekas nelaukia. Priešingai, daromos visokios kliūtys sugrįžti panorusiems.

Kur ne! Universitetai primurę dar tarybmečiu užraugtų profesorių, teatrai – maestrų ir primadonų, įmonės – generalinių direktorių ir jų klanų. Taip – visur: kamščiai. Niekas nealsuoja laisvai, oras nepraeina į tuos uždarus indus, dūsta ir pūva, visiems segmentams tampant tik kamščių laikymo įrenginiais.

Kas turi pasirodyti su kamščiatraukiu ir kas gali būti tuo kamščių ištraukimo įnagiu?

Kol kas nežinau.

Niekas nežino. Ir net nenori galvoti. Nes visa sistema yra pavirtusi kamščių saugojimo įrenginiu.

2006 05 06

12. 23. 2006 metų Vilniaus konferencija – tai Rusijos kritikos forumas, kuriame demokratija matuojama JAV masteliu. Rusai teisingai sako: nėra vienodo demokratijos modelio, visos nacijos ją įsivaizduoja ir praktikuoja savaip, tad vykti klausytis priekaištų, kad rusų demokratija ne tokia, kaip amerikiečių – nedaug nei prasmės, nei reikalo.

Kas iš tiesų reikšminga ir Rusijai, ir Lietuvai, o ne tik JAV, tai kad Vilniaus konferencija reiškia ES plėtros „trečiosios bangos“ formavimą tuo metu, kai pati ES baigia užsisklęsti ir planuoja net „antrąją bangą“ palikti „antro pagreičio“ zonoje. Šitoks regionavimasis yra tam tikro Lietuvos savarankiškumo, visų pirma liekant prie savos valiutos – lito, galimybė, o pasaulio mastu Europos Sąjungos blokavimosi su Rusijos Federacija realus pristabdymas.

Tokiame kontekste itin svarbu Vilniaus konferenciją suvokti ne kaip Vakarų ir Rytų demokratijos modelių pranašumų ir trūkumų diskutavimo vietą, o kaip Lietuvos gyvenimo ES „antrojo pagreičio“ zonoje modelio paieškų galimybę.

Pirma išvada, kurią turim pagaliau padaryti, yra ta, kad mes ne Rytų Europa, ir šis Vakarų mums primetinėjamas vardas yra susitaikėliškos su Rusija pozicijos diplomatinis primetinėjimas mums, nes Rytų Europa yra Rusija. Priešingu atveju Rusijos išvis nelieka arba ji yra azijinė valstybė. O tai reikštų, kad Vakarų Europa savo didybės vardan nenori pripažinti net geografinių realijų, pagal kurias Europa iki šiolei buvo iki Uralo kalnų.

Antra išvada, kuri pagaliau irgi padarytina netamsinant nieko jokiomis diplomatinėmis vingrybėmis: Lenkija kaip Vilniaus konferencijos globėja po Kačinskio pareiškimo apie „galingos Lenkijos“ kūrimą yra arba anachronizmas, arba būdas Lenkijai pretenduoti į kažkada jai – Galingajai – priklausiusias Ukrainos ir Gudijos teritorijas.

Trečia visai nekenkianti, o pozityviai vienijanti Vidurio Europą išvada būtų istorinės tos vienijimosi paradigmos išryškinimas. Ji jau bandoma apibrėžti kaip buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvė, ir tas apibrėžimas tikrai nėra neprotingas. Dar daugiau: tai realistinis ir mūsų vietos „antrojo pagreičio“ Europoje nusakymas, ir santykio su nacionalistiškai ekspansyvėjančios Lenkijos užmojais nusakymas.

Taigi, Vilniaus konferencija buvo naudinga.

Svarbu jos reikšmes įžvelgti ten, kur jų tikrai verta ieškoti.

2006 05 07

8. 43. Vienoje iš LTV antrojo kanalo laidų trys istorikai virkauja, kad Lenkija – štai – kaip nacionalinę šventę mini 1791 metų gegužės 3 dienos konstituciją, o Lietuva – štai – nė žodeliu neužsimena. Bent jau atmintina diena gegužės 3-iąją paskelbtume...

Kodėl gi ne! – atmintinomis mes skelbiame daug dienų, čia mes greiti.

Bet ką gi minėtume tą dieną? Juridinę savo Senosios valstybės pabaigą? Lenkų proto triumfą? – iš tiesų, ilgaamžė lietuvių kultūrinė kolonizacija tądien užsibaigė galutine pergale – juridine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aneksija: „... be perstojo atsižvelgdami į Mūsų pareigas bendrai Tėvynei – Lenkijos Respublikai, įsipareigodami rūpintis jos visapusišku orumu, visuotine gerove, /.../ turėdami visai mūsų valstybei – Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei – tarnaujantį vieną bendrą ir nedalomą valstybės įstatymą (= Gegužės 3-iosios konstituciją) /.../“. Lietuvos iždo kasa, pirmininkavimas Karo ir Iždo komisijoms ir kiti mažmožiai dar palikti Lietuvos kompetencijai ar pakaitiniam valdymui, bet visa tai juridiškai jau gobė Lenkijos Respublika, „kaipo vieninga ir bendra bei nedaloma Respublika“.

Į klausimą, ką gi atsakyti tiems lietuviams, kurie Konstitucijoje „neberanda Lietuvos vardo“, t. y. diplomatišką „Gegužės 3-iosios konstituciją“ perskaito teisingai, kaip tekste ir parašyta – „bendra Tėvynė – Lenkijos Respublika“, vienas iš laidos dalyvių atsako taip: o aš prie problemos prieinu kitu aspektu – ne valstybės, o vertybių, t. y. vertina jis ne tai, kad Lenkijos Respubliką postuluojanti Gegužės 3-iosios konstitucija pastatyta iš Lietuvos Statuto griuvėsių, o kad ji paremta principais, kurie keletu mėnesių anksčiau nei Prancūzijos konstitucija postuluoja pilietines žmonių laisves, tapsiančias Europos Sąjungos konstitucijos esminėmis nuostatomis.

Po tokio paaiškinimo jokių klausimų nebelieka: jeigu žmogui nesvarbu, kokią valstybę postuluoja konstitucija, tai – savaime suprantama – koks skirtumas, naikina Gegužės 3-iosios konstitucija LDK kaip valstybę ar ne, naikina Europos Sąjungos konstitucija Lietuvos Respubliką, postuluotą 1991 metų kovo 11 dieną ar ne, – svarbu, kad ji pagrįsta „pažangiais principais“.

Tačiau vienas klausimas vis dėlto lieka, nors ir už laidoje dalyvavusių pokalbininkų svarstybų lauko. Klausimas toks: iš kur šitoks mąstymas?

Kas suformavo Lietuvos Statuto kūrėjų ir Gegužės 3-iosios konstitucijos konstruktorių mąstymą – irgi įdomu. Bet atsakyti įmanoma: Statuto – pagonybė, Gegužės 3-iosios – sekuliarėjanti krikščionybė.

O šiandieninį mūsų mąstymą, leidžiantį lenktyniauti dėl ES konstitucijos patvirtinimo, nors kiek vėliau ją atmeta šiuolaikinio europinio gyvenimo pamatus sukūrusi Prancūzijos tauta? Kas – marksistinis internacionalizmas? Komjaunuoliškas entuziazmas ir servilizmas?

Jeigu būtent pastarieji klausimai būtų nagrinėjami gegužės 3-iąją kaip mums atmintiną dieną, – mielai sutikčiau, kad ji tokia būtų mūsų kalendoriuose.

10. 33. Vos tik Europos Komisija suabejojo euro įvedimo Lietuvoje galimybe, euro reikalingumu ir naudingumu suabejojo ir Lietuvos ekspertai. Argumentai rimti: kad euras veiktų, reikia vieningos ekonomikos, o jos pagal dabartinę ES sutartį pasiekti neįmanoma – reikalinga unitarinę valstybę postuluojanti ir vieningą ekonomiką kurti įgalinanti konstitucija, kuri, kaip žinia, atmesta. Tačiau valdantiesiems euro vis tiek reikia – reikia sunkesnių pagirių.

2006 05 08

8. 43. Visa mūsų televizija – pramoginė, linksminamoji. Dainos – rėkiančios ir decibeliškos. Pokalbiai – technologiški. Viskas kažkur šalia gyvenimo, negyva. Nes neturi domėjimosi objekto, tikslo. Todėl ir bedvasiška. Todėl ir nejaudina. Jeigu kas ką ir jaudina, tai pačius televizininkus, kaip ten už ekrano jie pasidalins pinigus.

2006 05 09

8. 36. Arvydo Šliogerio filosofija – joks sfinksas ar juodoji skylė, ir nereikia mistifikuoti to, kas perskaitoma iš pačių pavadinimų: ne esatis (tai, kas yra kaip buvimo esmė), o esinys (tai, kas yra kaip esmės įsikūnijimas, daiktiškumas); ne niekas (nebuvimas apskritai), o niekis (nebuvimo įsikūnijimas, jo materialus dalinimas); ir pan.

Arvydo Šliogerio filosofiją geriausiai tiksliai nusako tokia apibrėžtis: spiritualistinis materializmas.

2006 05 10

9. 46. Naomo Chomskio straipsnių rinkinį „Tikslai ir vizijos“ parengęs ir išvertęs Kasparas Pocius savo įvadiniame straipsnelyje labai tiksliai apibūdina šiuolaikinio viešojo diskurso ribas: „Kalbėti kitaip – reiškia būti neišgirstam, pažįstamam nebent saujelei savų žmonių, nebūti įtrauktam į viešus debatus. Už diskurso ribų esantis žmogus nėra politinis subjektas. Jis yra už įstatymo ribų.“

Tai yra tas pats, ką aš vadinu nutylėjimo metodu. Juo ir remiasi liberalinė demokratija. Arba – tiksliau – liberalinis totalitarizmas. Totali pinigo valdžia. Įkūnytasis marksistinis materializmas.

2006 05 11

10. 15. Kai sulygini niekšybių mastus, ar begali stebinti Lietuvos niekšybės? Ar Perl Harboras, kuriam leista įvykti, kad pakeltų mieguistus amerikiečius karui, ar PPC dvynių taranavimas, kad pakeltų nutukusius amerikiečius antiteroristiniam karui, ar namų sprogdinimas Rusijoje, kad būtų išrinktas Putinas, o ir kiti panašūs žygiai gali neužtemdyti mūsų Abramavičiaus, Konopliovo, Kiesaus nužudymų, Lietuvos ir Lenkijos asamblėjos sukūrimo, stojimo į ES niekšingumų? Negali.

Ir vis dėlto: nenustokim stebėtis saviškių kad ir mažiausiomis niekšybėmis. Kad ir mažiausia, ji yra pakankamai didelė, kad pagimdytų nuostabą – vienintelį žmogaus dvasios gyvybės paliudijimo judesį.

2006 05 12

9. 20. Skaitau Naomo Chomskio „Tikslus ir vizijas“, ir JAV tikrovėje atpažįstu mūsų tikrovę. Beveik autentiškai. Net agresijos aktus vykdom kaip JAV, tik kiek kitokiais pavidalais – „demokratijos palaikymu“ Gruzijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, nuolatiniais išpuoliais prieš Rusiją. Apie vidaus gyvenimo demokratijos modelį nė kalbėt neverta – jis 1:1 yra JAV modelis: kas veikia ne susitarimo rėmuose – to nėra, o jei vis dėlto yra, daroma, kad nebūtų. Ir nuožmiai.

2006 05 13

9. 02. Nuotaika, viešojo gyvenimo nuotaika, šiandien jau visai kitokia nei 1990-aisiais. Tada tikrai būta „vardan tos Lietuvos “ dvasios. Šiandien masiškai, kone visuotinai gyvenama ne vardan Tos, o vardan gabalo naudos, valdžios.

2006 05 14

22. 23. 86 iš 100 Lietuvoj yra runkeliai. O mes ir toliau kalbam apie augančią ekonomiką!

2006 05 15

8. 58. Dabar kliedima apie vertybes, moralinį atgimimą ir atsinaujinimą ir kitus panašius „dvasinius“ dalykus. Tarsi juridinių nebūtų.

O jie yra. Yra juridinės vertybės, principai, įstatymai. Jie – kondensuotos visuomenės protas. Jų redukavimas, išmetimas iš viešojo svarstymo yra ne kas kita, kaip proto atsisakymas. Proto atsisakymas gi reiškia bendro gyvenimo būtinybės atmetimą.

Taip, tokioj situacijoj moralinės vertybės lieka vienintele žmogaus su žmogumi jungtimi. Bet ji tokia neapibrėžta, tokia asmeniška ir neįpareigojanti imperatyviai, kad nieko iš esmės ir nesprendžia.

To ir reikia?

Jei norime ką nors keisti iš esmės, turime reabilituoti protą. Jis suteiks reikšmės ir prasmės įstatymams.

2006 05 16

7. 39. Ko gero, tikrai nauju, iš esmės nauju pagrindu reikia kurti lietuvių tautą, perkurti.

Tai neįmanoma?

Įmanoma: jeigu per šimtmetį ji buvo sukurta iš valstiečių, tai per pusę šimtmečio kodėl negali būti sukurta iš pačio aktyviausio į pasaulį traukiančio elemento?

Koks naujojo lietuvio tipas turėtų ateiti?

Greičiausiai tai turėtų būti aukščiausiomis technologijomis ginkluoto plėšiko tipas. Tas virtualaus pasaulio vikingas turėtų būti tiek supratingas, kad jaustų gimtinės trauką ir Lietuvą laikytų savo gimimo vieta, o pasaulį – tik veikimo erdve. Visiems reikia gyvenamosios vietos. Lietuva turėtų būti ginama negailestingai, jos ribos plėtojamos, o vidus saugomas.

Pasaulis pasikeitęs. Aš vis sakiau, kad globalizmas praeinantis. Taip, jis toks. Bet kaip ir feodalizmas, jis paliks pėdsakus istorijoje ir žmonėse. Todėl jį reikia adekvačiai išgyventi.

Lietuva pajėgi tai padaryti.

Lietuvių tauta pajėgi dar sykį atgimti.

2006 05 17

9. 12. Vakar paskelbta, kad Europos Komisija nepritarė euro įvedimui Lietuvoje. Tik Slovėnijoje.

Lietuvoj susinervinimas ir sumišimas, komentarai ir prielaidos.

Tačiau kai reikia pasakyti, kas prarandama, minimas tik į pasirengimą įvedimui įdėto kapitalo įšaldymas.

Kad prarandamas kainų pakilimas, dar žymesnis prabangos ir skurdo protrūkis, kolonizacinio kapitalo invazijos sustiprėjimas, valstybės beveik galutinis nuvertinimas – nė žodžio.

O ką šis aktas kalba apie ES valstybių santykius? Jis sako: taip, kaip nacionalinių valstybių viduje elitui nesvarbu masės, taip ES klubo elitui nesvarbu nacionalinės valstybės – netgi išoriškai (juridiškai) lygiateisių skurdžių klube neturi būti.

2006 05 18

8. 35. Jeigu lietuviai nori išgyventi, jie, ko gero, turėtų rinktis islamą. Krikščionybė jau pernelyg palaida.

2006 05 19

10. 10. Ką reiškia balsavimas referendume už įstojimą į Europos Sąjungą, jeigu atmeti visus psichologizmus, ideologizmus ir politikavimus?

Tai reiškia, kad didžioji tautos dalis pasisakė už gyvenimą Sąjungoje. Galbūt ilgėdamasi anos Sąjungos, gal nebetikėdama nepriklausoma valstybe, gal tai buvo tiesiog eiliniai protesto balsavimai – niekas tiksliai nepasakys, tyrimų nebuvo. Ir nereikia. Imant „gryną faktą“ – tauta balsavo už gyvenimą Sąjungoje.

Tad V. Landsbergis, ir paskutinę minutę prieš Nepriklausomybės skelbimą vis dar abejojęs ir S. Lozoraičio įrodinėjamas, kad Nepriklausomybės atkūrimą reikia skelbti ir skelbti nedelsiant, buvo arčiau tautos ir tada? Gilumiškai, iš esmės arčiau?

Tad A. Brazausko viešpatavimas visus tuos metus yra visiškai nenuostabus – tiesiog vienybės su tauta liudijimas?

Kaip ten bebūtų, aš su savo kategoriška nepriklausomybininko pozicija pralaimėjau, pralaimėjau totaliai.

Bet laikinai.

Nes aš tikiu, kad, išsivadavusi ir iš Vakarų Sąjungos, tauta jau bus subrendusi laisvei.

2006 05 20

9. 00. Į Europos Sąjungą patekti norinčios ar planuojančios šalys dabar, kai Senoji Europa ima baimintis plėtros ir supranta, kad katastrofa gali įvykti ir jos dėka, todėl tolydžio užsisklendžia, pagalbos ima ieškoti įstojusiose Jaunosios Europos šalyse. Lietuva, kaip aktyviausia ES plėtros Vidurio Europoje propagandistė ir organizatorė (JAV politikos vykdytoja), įgyja itin daug šansų pakartoti Didžiosios Lietuvos projektą šiuolaikinėmis sąlygomis.

2006 05 21

4. 55. Eurovizija griūva. Toną duoda nebe Vakarai, o Vidurio Europa su liaudies motyvais, kai kurie net su nacionalinėmis kalbomis: nesupraskit, jei norit! Net ir Suomijai nulakuotas, nulaižytas angliškas maivymasis nebepriimtinas – atsiuntė komandą kaukėtų monstrų, taip ir nenulipusių nuo konkurso viršūnės. Lietuvių santūrus pasityčiojimas buvo pripažintas labai vykusiu ir atkreipė spaudos dėmesį. Žodžiu: pašiok – ir nupeši.

2006 05 22

Europos Sąjungos reikalavimas, kad valstybės įmonės dirbtų rentabiliai, yra dar vienas valstybės naikinimo variantas.

Reikalas tas, kad yra daugybė ūkinės veiklos sričių, kurios negali būti pelningos, tačiau aptarnauja viešąjį interesą, be kurio griūtų visos bendrabūvio formos. Prie tokių priklauso geležinkelio keleivinis transportas, kurio nuostolius iki šiolei padengdavo pelnas iš krovinių pervežimų. Ne, pasakė ES komisarai, negalima. Itin nuostolingus ruožus Lietuvos geležinkeliai jau nutrupino, ir dabar lieka viena: kelti bilietų kainas neuždaromuose geležinkelio keleivinio transporto ruožuose. Bet tai reiškia faktinį ir šių transporto priemonių uždarymą, nes dvigubai pabranginus bilietus netgi pusiau pasiturintys žmonės būtų priversti atsisakyti kelionių geležinkeliu – per brangu.

Taip ir efektyvinam ekonomiką žmonių galimybių sąskaita!

2006 05 23

„Mažeikių naftos“ pardavimas lenkų „PKN Orlen S.A.“ bendrovei reiškia tik viena: norėdami įsiteikti elektros tiltą į Vakarus blokuojančiai Lenkijai, mes klimpstame į dar nešvaresnę priklausomybę nuo Rusijos, negu pardavę „Mažeikių naftą“ valstybinei Rusijos įmonei. Tai būtų pareikalavę vyriausybių kontaktavimo su Maskva, tačiau juk tokia būtinybė jau tiesiog pernokusi!

2006 05 24

Jau kelinti metai iš eilės valstybinių abitūros egzaminų užduotis galima įsigyti internetu. Tai ne tik korupcinis, tai ir politinis bei moralinis skandalas: kuo dėti dešimtys tūkstančių sąžiningų vaikų, kad norinčių gauti elgetos išmaldą valdininkų godumo dėka jiems gali tekti perlaikyti tiek fizinių ir dvasinių jėgų reikalaujančius egzaminus!?

Sprendžiant problemą, reikėtų šluote nušluoti Nacionalinį egzaminų centrą ir suformuoti iš naujo – tada ten patekusieji gal suprastų, kur jie yra ir ką privalo daryti!

2006 05 25

Jeigu nematei tikrosios Rusijos tvarkos, pabandyk pervažiuoti Rusijos ir Baltarusijos sieną, – pamatysi.

2006 05 26

Smolensko gynybinė siena – trečia pagal ilgį pasaulyje (po Kinų sienos ir Konstantinopolio), apie 7 km diametro. Ivanas Groznas, grasindamas mirties bausme, visas savo valdose pagamintas plytas nukreipė į Smolenską, o statybą baigus jos priimti atvyko pats ir paskelbė, kad tai slavų galybės perlas.

Nuo ko gintis ši siena buvo pastatyta?

Nuo lietuvių. Lietuva kaip grėsmingas debesis kybojo vakaruose, tai užgriūdama, tai atsitolindama. „Komu Bogorodije, a k nam Litva“ (pas ką Dievo Motina, o pas mus – Lietuva), sakė smolenskiečiai prieš keturis šimtus metų, norėdami nusakyti, kokia baisi nelaimė ta Lietuva. 110 metų Lietuva valdė Smolenską, kraujuje skandindama kiekvieną miestiečių sukilimą. Po to Rusija pamažu juodu debesiu slinko į mus. Ir skandino mus kraujyje.

Kas iš Lietuvos istorikų yra vaikščiojęs ant Smolensko gynybinės sienos, galų gale sustabdžiusios lietuvių puolimą ir Smolenską prijungusios prie Rusijos? Ar daug kas supranta, kodėl tas baltų arealo miestas yra ne Gudijoje, buvusioje Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o Rusijoje?

Tyla tebegaubia daugybę svarbiausių mūsų valstybingumo istorijos faktų. Ir tai ne tik dėl to, kad mūsų istorija netelpa mumyse, kad esam per maži ją visą ir visapusiškai aprėpti, o kad tai yra naudinga daugeliui lietuvių, kurie mato save mažus, skriaudžiamus ir dėl to nusipelnančius užuojautos bei paramos, ir visiškai nenaudinga galvoti, kodėl praradom turėtą savo galybę ir ar įmanoma bei kaip galima ją atkurti šiandienos pasaulyje.

2006 05 27

Kai Lietuva turkų ir totorių iš abiejų pusių sustabdoma prie Juodosios jūros, o rusų – ties Smolensku, prasideda gynybinis Didžiosios Lietuvos gyvenimas, kuriame karts nuo karto dar prabunda kovinė dvasia, bet gyvenimas iš esmės persikelia į dvarus su jų puotomis ir bažnyčias su jų kaltu pamaldumu. Šiame etape, iki šiolei gyvenusi Lietuvos užnugaryje, pabunda Lenkijos dvasia, kurios tipiškiausias veiksmas yra Liublino unija, juridiškai aneksuojanti Lietuvą ir pagrobianti Ukrainą. Ar būtų buvęs Chmelnickio sukilimas, Ukrainą atidavęs Rusijai, jeigu ukrainiečiams nebūtų reikėję pasipriešinti lenkų kultūrinei agresijai, jeigu ukrainiečiai dar porą amžių būtų galėję bręsti lietuviškojo kultūrinio indiferentizmo erdvėje?

2006 05 28

Baltarusija jau ir dabar nepalyginamai tvarkingesnė už Rusiją: geri keliai, užsėti laukai, tiltų statyba, miesteliuose klojami šaligatviai, statomos cerkvės, namai, taip pat ir valstybiniai. Jaunimui duodama valstybinė įsikūrimo parama, senimui – išgyventi leidžianti pensija. Visi mokosi. Miestuose švaru, statomi daugiaaukščiai.

Žinoma, visur stovi Leninai, karo aukų pagerbimo paminklai, dega amžinosios ugnys, kelius nuo kaimų atitveria „valstybinės tvoros“, bet patys keliai pustuščiai, nebent Rytų–Vakarų magistralė pastebimiau apkrauta.

Netgi skeptikai sutinka, kad tvarkos Baltarusijoje daugiau, bet aiškina, kad Rusijoje užtat daugiau laisvės. Kad daugiau kaip 80 procentų rusų savo prezidentu norėtų matyti Baltarusijos batjką, jiems ne argumentas. Gailisi jie vieno: kad visas tas statybas demokratijoje teks griauti.

2006 05 29

Lietuva priešmirtiniuose politiniuose traukuliuose. Ką nors susigaudyti – sunku. Uspaskichas iš Maskvos negrįš, bent kolei kas. Kol kas partijai vadovaus Graužinienė. Iki šiolei kalbėję, kad DP problema – jos vadas, žiniasklaidininkai užsimojo ant dviejų ministrų. Matosi, kad reikalai tuo nesibaigs. Vyriausybės griūtis – dienų klausimas.

2006 05 30

Vienu metu kuriasi du visuomeniniai judėjimai: Tautos frontas ir Piliečių santalka.

Pirmasis yra tautinės orientacijos sąjūdis, antrasis – liberalinės. Ko nors kitko tikėtis mūsų susiskaldžiusioje visuomenėje vargu bau verta. Reikšminga tai, kad krizių momentais visuomenė vis dėlto ima rodyti savo veidą.

2006 05 31

Vyriausybė krito. Vakar iš Vyriausybės pasitraukti nutarė Darbo partija (šįryt tai paskelbė), o šiandien per pietus iš premjero posto atsistatydinąs pareiškė Algirdas Brazauskas. Įvyko. Stagnacinė vyriausybė mirė.