Liepa Spausdinti
2006
Parašė Romualdas Ozolas   
Pirmadienis, 31 Liepa 2006 23:46

2006 07 01

9. 24. Antrasis naujos vyriausybės sudarinėjimo turas labai aiškiai rodo, kad bandymai išlaikyti nepaleistą Seimą yra jo agonijos pratęsimas, ir niekas daugiau. Prezidento neryžtingumas tampa nebepakeliamai sunkus. Valstybės griuvėsiuose trošku, ir žmonės bėga į pasaulio kraštus arba bent dairosi, iš kokios pusės ateis gelbėtojas. Šįkart – jau svetimas, nes savų nebesimato.

2006 07 02

9. 39. Ar nepakankamai aiškiai matom Rytų ir Vakarų pasaulėvokų ir pasaulėjautų skirtumą? Esminį. Fundamentalų. Jis ateina su religijomis, kurių viena, rytietiškoji, akcentuoja žemę (Kinija – Dangiškoji, Palaimintoji – apie gyvenimą joje ir samprotauja Konfucijus; apie gyvenimą su ja – Buda); kita, vakarietiškoji – žmogų (Dievą, Alachą, o čia, žemai – Kristų, Mahometą) – Išganytoją, Atpirkėją ir t. t. Ne kaip sutilpti ir sugyventi mums savo Žemėje, o koks būdas geresnis įtikti Aukščiausiajam, kuris ir duos tą gerą gyvenimą, bet jis bus ne Žemėje, o Danguje, ne Čia, o Ten. Suprantama, kai krikščionys išdido tiek, jog patys pasijuto dievais ir nutarė, kad gyvenimas geras turi būti čia ir dabar, tuoj pat, musulmonai tuo negalėjo nepasinaudoti savo pranašumui deklaruoti ir įrodinėti netgi teroristiškai, nes buvo teisesni už krikščionis, kurie savo gėrį čia kūrė tų pačių musulmonų sąskaita, darsyk pademonstruodami, kad rojaus gyvenimo Žemėje visiems sukurti neįmanoma, kad toks iš principo tegalimas tik Ten – Danguje.

Aš tik mąstau, koks pasaulis būtų buvęs šiandien, jeigu jis būtų garbinęs dar Egipte įžvelgtą dar vieną fundamentaliją – Saulę. Deja, gamtiškoji Egipto daugiadievybė negalėjo pakęsti gamtiškosios vienadievybės, ir Egipto politinis chaosas išeitį pamatė svetimšalių akimis – bėgti iš Čia, vedamiems Išganytojo. Taip nuo to meto ir bėgam.

Tik ko mes taip stebimės, kad mums, dar šiek tiek katalikams, taip reikia Išganytojų?

2006 07 03

8. 57. Ką reiškia bandymas nepaleisti Seimo ir žūt būt suformuoti socialdemokratinę mažumos vyriausybę?

Tai reiškia viena: visuomenė tiek suskaldyta, kad aiškią daugumą elektorate ir parlamente sutelkti pajėgiančių partijų nebėra, ir stipriausia šiame bejėgiškume yra socialdemokratų partija, kuri, nors ir labai nemiela, bet jau tiek „sukultūrinta“, kad jau geriau ji, negu ta rinkimų nežinia, iš kurios gali iškilti visai neprognozuota ir valdančiųjų nedorota jėga, kurią vėl tektų drengti kaip liberaldemokratus ar darbiečius.

2006 07 04

8. 33. Nepriklausomybės atkūrime dalyvavę žmonės vienas po kito leidžia knygas – memorialines, publicistines, grožines. Taip kuriasi impresionistinis naujausios mūsų gyvenimo epochos paveikslas, į praeitį stumdamas okupaciją su savo tremtinijos ir išeivijos gyvenimo vaizdais. Randasi ir kolaborantų raštų. O kur paprastos kasdienybės okupacijoje vaizdai?

2006 07 05

Kalbos fundamentalumo nesuvoksi iki tol, kol neiškelsi sau ir neišspręsi nacionalinės ir internacionalinės, arba kosmopolitinės, savivokos problemos.

Kalba kaip niekas kita esmingai parodo, kas yra nacionalinė, arba tautos, kultūra: kalba yra nacionalinės kultūros laisvės erdvė. Tad suprantama, kad pasauly, kur tautos didumas yra ir jos įtakos kriterijus, ne kalbos turtai, o pačios tautos galios yra ir kalbos įtakos prielaida. Neišmanantieji tai laiko pačios kalbos problema ir mielai puola atsisakinėti savo kalbos, kad tik turėtų daugiau naudos iš kitos tautos sukauptų gėrybių. Paprastai jie niekina savo kalbą arba net ją ir kaltina – girdi, mes uždaromi savo negaliose. Tai visų realistinės pasaulėvokos žmonių problema – žmonių, kurie neskiria daikto nuo jo vardo.

Kurie skiria, tie supranta, kad ir fiziškai nedidelė tauta gali turėti didelę kalbą, o ją kultivuodama ir ugdydama, gali sukurti ir iki tolei neturėtų tautos galių.

Kalba kaip tautos kultūros laisvės erdvė suprantama teigiamai tada, kai tą ribą žmogus vertina, stovėdamas šiapus ribos – būdamas, gyvendamas nacionalinėje kultūroje. Tada jis, perimdamas už ribos esančias duotybes ir versdamas jas savo kultūros esatimis ar net esybėmis, darbuojasi transformuodamas užribiškumą į šiapusiškumą, turtindamas nacionalinę kultūrą įvairiais perdirbiniais. Neigiamai ta riba priimama tada, kai žmogus (nesvarbu, dėl kokių priežasčių – tingumo, nesugebėjimo ar tiesiog konceptualumo) atsisako transformacijos ir naudoja skolinius svetimybių forma. Tada visa, kas trukdo jam pasinaudoti svetimybe trumpiausiu keliu, greičiau ir nedelsiant, yra kliuviniai, kurie siejami su pačia nacionaline kultūra, kurios ir pradžia, ir pabaiga yra kultūra. Kalba pirmiausia pajunta tų nesubrendėlių ir goduolių spaudimą, kalbos klausimu vyksta aršiausia diskusija ir tauta išlieka arba paskęsta tiek, kiek bando išgelbėti savo tautinio bendravimo būdą – kalbą.

2006 07 06

10. 11. Internacionalinės sistemos, toks kaip Tarybų Sąjunga, Europos Sąjunga, Jungtinės Amerikos Valstijos ir pan., kad ir kaip gražiai jos kalbėtų apie tautines kultūras, jų grožį ir ugdymą, yra iš principo represyvios tautinių kultūrų atžvilgiu, nes jų suvokimo horizontas yra ne tautos, o Sąjungos horizontas, kuris reikalauja rūpintis ne vienos, o grupės tautų buvimu, taigi, ir jų sampratų apie gyvenimą ir išgyvenimą derinimu.

Tokia internacionalinė situacija nesunkiai gimdo kosmopolitus, kurie savo pažiūrų ideologizavimo atveju tampa agresyviais tautų teisių ir kultūrų neigėjais. Tokie buvo bolševikai proletariniai internacionalistai, tokie dabar yra liberalai globalistai.

Žmonės, kurie iš jaunumės yra ugdomi šių kultūrinių totalitarizmų dvasia, išauga kultūriniais debilais, nes jiems iš jaunų dienų kalamas pasaulėvokos tipas neleidžia įžvelgti tautos kultūros gelmių, jos fundamentalijų, jos metafizinės esmės. Tie žmonės išugdomi metafiziškai išvietintaisiais – žmonėmis be žemės, kad ir kokiame pasaulio krašte jie gyventų. Jie nepakaltinami.

Tačiau suvokusieji tautos metafizinį savitumą ir sąmoningai sutikę metafiziškai išsivietinti dėl kokių nors savo asmeninių sumetimų, sutikusieji pasiduoti tegul ir dėl spaudimo yra išdavikai. Tegul ir ne valstybės, o tautos – tai nė kiek ne mažiau baisi išdavystė, nes tai – žmogiškumo esmės išdavimas.

2006 07 07

10. 20. 2001 metais pradėtą „Metų politinių portretų“ ciklą užbaigęs 2004-aisiais, su Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą, nors ir tikėjausi išprovokuosiąs tokių „metinių apžvalgų“ tąsą, nesigailiu nei pats nustojęs rašyti, nei nesusilaukęs parėmimo iš gentainių. Nėra apie ką rašyti. Lietuva iš tiesų nebeteko istorijos, nes nebeteko savo politinės valios. Ji buvo išplauta grupių kovų už parsidavimo pinigų pasisavinimą, todėl apie Lietuvos gyvenimą dabar galima tik metafiziškai samprotauti arba rašyti kokį postmodernizmą.

2006 07 08

9. 15. Lietuvoje piktinamasi, kad rusų televizijos yra žiūrimiausios – taip, girdi, Rusija čia ugdanti savo satelitus.

Taip ir yra. Tik gal ne satelitus, o simpatikus.

Kodėl taip yra?

Pažiūrėkim, ką transliuoja rusų ir ką lietuvių televizijos.

Netgi komercinės rusų televizijos rengia galingus koncertus, humoro vakarus, didžiules aukšto lygio politines diskusijas, praktinių patarimų laidas, transliuoja istorines dokumentines rekonstrukcijas, serialus.

Ką turim mes? Dvyračio žynias, kur Valstybės dienos proga skaitoma odė Prezidentūros apšlapinimui ir galop tai padaroma. Koncertą Lietuvos radijo 80-mečiui. Kokį nors Donskio serialą su klausimais, ilgesniais už kitų atsakymus. Siaurusevičiaus keliasdešimtąjį kartą išmušinėjamą atsakymą, kokį postą kas gaus. Panoramą, panašią į teismo posėdį. Ir panašiai.

Žiauriai ne vienu atveju slidinėja ir rusai. Yra pačių šlykščiausių humoro puslapių, juodo pykčio kupinos kai kurios RTVi laidos. Putino pristatymai – beveik kaip Stalino. Ir panašiai.

Viena, ko neatimsi iš rusų, dėl ko ir lietuviai stiepiasi ton pusėn kaip lietun sausroje: rusai apie savo problemas kalba su akivaizdžiu suinteresuotumu, aistra, su mintimi, kuri siekia pasaulio nervą. Rusų televizija yra gyva, nes kalba apie rusų gyvenimą.

Mūsų televizijoje gyvenimo problemų – kaip pernykščio sniego, – tik prisiminimas. Mūsų televizijos negyvos. Jos kalba ne apie gyvenimą, o apie politiką, ideologiją, ką tik nori, tačiau irgi ne kaip skausmą, o kaip įtikimo užsakovams būdą. Mūsų televizijos – tarybinių laikų melo eteryje prisiminimas.

Tai ko mes norim?

2006 07 09

9. 21. Lietuva vidurio dar nepažįsta. Jei švenčia – tai keturias penkias dienas. Jei važiuoja į užsienius, tai Lietuvoj lieka tik seniai. Jei geria – tai iki nugriuvimo, jei mušasi – tai iki užsimušimo. Nors keliuose beveik visur 90 kilometrų, mažesnio už 110 greičio lietuviai nepripažįsta. Ko stebėtis, jei yra tik dvi partijos, ir tos pačios – viena ir ta pati.

2006 07 10

8. 04. Koks yra tikrasis Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės (LDK) fenomenas?

Pusantro, netgi daugiau, du, du su puse tūkstančio metų Viduržemio jūros baseinas smunka žemyn, kultūriškai degraduoja, graibstydamasis kokios nors fundamentalios, smukimą sustabdyti galinčios idėjos. Egiptas, Babilonas, Asirija, Persija trina tautas, Makedonija pliūpteli ištisa pasauline imperija. Šitų galybių girnose malasi maža pikta tautelė, savo pasmerktumą pavadinusi savo išskirtinumu, o beišeitiškumą – visuotinybės tvarka. Jai pavyksta saviškiams įteigti visatą tvarkant vieną galingą žmogų, o visą pasaulį tuo būdu priklausant jam. Žinoma, kitiems tai juokinga, tuo labiau, kad žydai tik savo dievą telaiko Dievu. Atsiranda, deja, labai paslankios psichikos žmonių, kuriems ta idėja apie supermeną pasirodo labai priimtina, svarbu, kad teisę į jo globą įgytų ne tik Išrinktoji tauta, bet ir kitos. Tereikia už idėją numirti.

Kultūrą Europoje degraduoja Romos imperializmas. Prasideda tautų maišatis, vergai sukyla prieš pavergėjus, o tokioj situacijoj nėra nieko patikimesnio, kaip Visagalio žmogdievio, kokio nors valdovuko sąjungininko, pagalba barbarų siautėjimui tramdyti. Europa pamažu smunka iki juodos psichodelikos, vadinamos ankstyvaisiais viduramžiais.

O Lietuva nepasiduoda. Nukirsdina iš kažkur atsibasčiusį kažkokį Brunoną, dar kelis, užkuria savo tikėjimo laužus ir ima ginkluotis. Tuo labiau, kad yra Lietava – kariauna, kuriai tik duok darbo! Taip prasideda Lietuvos kūrimas, išvirtęs Didžiosios Lietuvos epopėja, kurios ištakas ir pasekmes visi bando iškraipyti kaip gali.

O juk iš esmės – tai didysis baltų demokratijų sukilimas prieš totalitarinę krikščionybę, kuri baltus iš jų žemių spaudžia ir iš Vakarų (katalikybė), ir iš Rytų (pravoslavytė), o iš pietryčių dar eina totoriai, gi iš pietvakarių – turkai. Keturiais frontais kovoja Lietuva. Sukuria savo šviesų teisyną, deja, tikrai netinkamą jau visai totalitarizuotai Europai (lenkai neveltui pyksta, kad šlėktas išpaikino Lietuvos statutas, lėmęs ir Abiejų Respublikų žūtį). Tačiau atlaiko spaudimą, sumušdama ir totorius, ir turkus (paskutinį sykį – prie Vienos), ir brutaliausius kolonizatorius vokiečių ordinus, kol galų gale į nugarą peilį įsmeigia Lietuvos „sąjungininkė“ Lenkija, atimdama Ukrainą ir kitas žemes, tokiu būdu padėdama iniciatyvą perimti savo pusbroliams rusams, iki Abi Respublikas išsidalina absoliutistinė Europa, šiuo požiūriu vieninga ir Vakaruose, ir Rytuose.

Tai – viskas?

Ne. Lietuva dar gyva požemy, ir iš savo šaknų iškėlusi savo nepriklausomos dvasios daigus, įvykdo dar vieną revoliuciją – Atgimimo revoliuciją.

Tiesą sakant, LDK yra ne revoliucija, o sukilimas prieš krikščionybę, savo natūralaus gyvenimo būdo gynimas, Pasipriešinimas. Iki žlugimo.

XIX–XX–XXI amžių Lietuva yra Didžioji lietuvių revoliucija, jos kilimo ir žlugimo istoriniai įvykiai.

Kada Lietuvą suprasim šitaip?

Baimė tebekausto šiandieninio elito sielas.

2006 07 11

Kažkada Lietava – baltų civilizacijos karinės organizacijos elitas – prispaustas dar pakankamai stipriai šiaurėje besilaikančiose gentyse prie išgyvenimo „arba – arba“ sienos, rado valios ir jėgų sukurti Didžiąją Lietuvą iki Juodųjų jūrų. Jie buvo kosmopolitai, tapę viršgentinio nacionalizmo – lietuviškojo nacionalizmo – kūrėjais. Svarbiausias jų dvasios paminklas – Lietuvos statutas, o valios kūrinys – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Dabar gudų kosmopolitai, bolševizmo nutautinti ir karo prieš vokiečius mobilizuoti nacionalistai, projektuoja Litvą – likusių baltų genčių su istorine atmintimi konglomeratą, siekdami dar kartą atkurti – tik jau suslavinta kalba kalbantį – valstybinį darinį, vadinamą Litva.

Kas nesuvokia ir nesupranta šių procesų, tepažiūri į Baltarusijos dvasinį ir moralinį potencialą, sukurtą per nepilnus du dešimtmečius. Jeigu ir to nepakaks, apie tai, kas vyks toliau, gudiškai papasakos Anapilin ateisiantys jų vaikai.

2006 07 12

11. 12. Garbė Lietuvoje visada asmeniška. Atsakomybė – niekada.

2006 07 13

10. 04. Mūsų sportinis lėktuvėlis per klaidą įskrido į Baltarusijos teritoriją ir iš karto buvo jų naikintuvų nutupdytas Lydoje. Lakūnas su keleive po atitinkamų procedūrų buvo paleisti, bet lėktuvėlis konfiskuotas.

Baltarusių lėktuvai jau tris kartus buvo įskridę į Lietuvos, ES ir NATO narės, erdvę. Į notas Baltarusija neatsako.

Tai gal imam ir numušam kokį sraigtasparnį? Arba bent jau nusodinam kuriame nors mūsų oro uoste?

2006 07 14

10. 30. Esminių tautai klausimų sprendimas yra už valdžios, šalia valdžios.

Ką noriu tuo pasakyti? Noriu pasakyti, kad sveikatos, švietimo ir pragyvenimo garantijos, kurias teikia suklostytas nacionalinis biudžetas, visiškai neatitinka realiųjų reikmių. Dėl to žmonės yra priversti ieškoti išgyvenimo šaltinių pasvietėse, o Lietuvą laiko gyvenimui netinkama vieta.

Jokia valdžia nepakeis šios padėties, nes to padaryti neleis mūsų Konstitucija ir įstatymai: iniciatyva Lietuvoje juridiškai paralyžiuota.

Jeigu ir įmanoma kokia nors ryškesnė iniciatyva, tai tik iš visuomenės pusės. Bet visuomenės valiai pareikšti reikalinga organizacija. Arba nepasitenkinimo protrūkis. Taigi evoliucija. Toks kelias visiškai realus.

Bet iki tolei turi būti išbandytas paskutinis evoliucinio kelio variantas – turi būti pabandyta pakeisti Konstituciją, Prezidentui suteikiant teisę spręsti savo atsakomybe. Kol tokios teisės nebus, Lietuvoje niekas nesikeis: toliau didės turtinė nelygybė ir socialinė atskirtis, menks socialinė ir kultūrinė atsakomybė ir pajėgumas, degraduos sveikata, intelektas ir mentalitetas ir prasidės spartus tautos išmirimas.

Dabar išsigelbėti dar galima.

2006 07 15

11. 11. Lietuviai vis giliau klimpsta į pelnų ir prabangos vaikymosi liūną. Europos Sąjunga jiems – bekraštė pelkė, tik skandinkis.

Lenktyniavimas prabanga jau pasiekė mokyklas. Nekalbu apie tai, kad kasdieniame mokyklos gyvenime neturtingų tėvų vaikai diskriminuojami. Jau ir išleistuvės virto savo turtų parodomaisiais spektakliais. Kaip praneša spauda, išleistuvių vakaras abituriento tėvams atsieina apie tūkstantį litų. Kur ne! – suknelės, kostiumai, koncertas, balius – kainuoja viskas. O tėvų didybė čia irgi daug reiškia: „Patys dvidešimt pirmajam amžiuj sumuštinių netepsim“, plikbajoriškai puikuojasi ne vienas. Bet juk ne visi taip pajėgia! „Tie, kuriems per brangu, tiesiog neina“, atrėžia pajėgesnis. Koks žiaurumas byloja tais žodžiais! Ar nepagalvoja tas, kuriam „ne per brangu“, apie tą, kuris negali leisti sau ateiti? Kuris lieka socialinėj atskirty, atstumtas? Nepagalvoja, nes jis galvoja ne apie žmones, galvoja net ne apie savo išpuošiamus vaikus, o apie save – turtingą ir „galintį“.

Kaip puvo mūsų bajorija Didžiojoje Lietuvoje, galvoju dažnai. Štai taip, kaip mes šiandien – iš savo juodai godaus vidaus.

2006 07 16

9. 32. „Didžiausia vartojimo šventė žmonijos istorijoje artinasi prie pabaigos. /.../ Naftos atsargos senka, klimatas katastrofiškai kinta; bręsta karai dėl mažėjančių išteklių. /.../ Vos ne kiekvieną dieną atsiranda naujų ženklų, bylojančių, kad pažangos jau negalima suvokti kaip savaime suprantamo dalyko, o horizonte ryškėja mūsų naujųjų viduramžių era.“

Tai citata iš Brajeno Eipleiardo (Bryan Appleyard) straipsnio „Šviesai blėstant“, kurį savo 27-ajame šių metų numeryje spausdina „Šiaurės Atėnai“.

Galima būtų iškloti daugybę svarbių ir įdomių faktų ir pastebėjimų. Bet aš šįkart ne apie tai.

Kažkada, kai reikėjo rinktis temą filosofijos disertacijai, ją suformulavau taip: „Pažangos kriterijų klausimu“. Beveik visi sakė: nesirink tokios temos, bus sunku – neparašysi. Buvau atkaklus: neparašysiu, tai bent sužinosiu, kodėl neįmanoma parašyti.

Sužinojau. Dabar jau ir matau.

Ir vis dėlto buvau teisus: tai buvo svarbiausias mūsų amžiaus klausimas, ir aš į jį atsakinėjau ne žodžiais, o gyvenimu.

2006 07 17

7. 59. Vakarai jau visiškai rimtai svarsto kankinimų tardymo metu įteisinimo problemą.

„Jei sulaikomas žmogus, žinantis, kur paslėptas miniatiūrinis branduolinis užtaisas, ir jis nesako, kur šis užtaisas paslėptas, ar turime teisę kankinimais iš jo išgauti informaciją? Šiandien daugelis, nors ir nenoromis, pripažįsta, kad tokią teisę turime. Svarstoma net kokius įrankius naudoti tokiems kankinimams: įtariamiesiems siūloma varyti į panages sterilias adatas.“ Žinantieji tvirtina, kad tai nepaprastai skausminga procedūra, ir kankinamieji viską išklos.

Taip ir yra daroma, apsimetant, kad nieko panašaus nevyksta arba kad tai išskirtiniai prasižengimai. Sąžiningesnieji stebėtojai pripažįsta, kad tai jau seniai norma, ir lieka ją tik įteisinti. Taip, tai regresas, bet tik mažas atsitraukimas kitų progreso sričių visumoje. Štai taip.

Įdomu ir kita: kodėl kankinti jau galima, o bausti mirties bausme – ne? Arba ne visus, tik nacionalistus, kaip Karadžičių, ir diktatorius, kaip Huseiną?

Mirties bausmės atkūrimas visame pasaulyje lygiai toks pat dienotvarkės klausimas, kaip kankinimų įteisinimas terorizmo epochoje. Kai laisvė išsigimė į masinį žudikišką savivaliavimą, bet nenorima riboti pačios laisvės, nes ji – tai pinigų gausinimo vartotojiškoje visuomenėje būdas, lieka mirties bausmės baime bauginti bent tuos, kurie savo laisvės vardan pasikėsina į kito laisvę kraštutiniausiu būdu – nužudo jo laisvės kliuvinį.

Logika čia tokia pati, kaip ir kankinimų įteisinimo argumentavime. Tik argumentacija kiek kita. Kankinimai – dalinis laisvės ribojimas, mirties bausmė – radikalus, ir tai jau gali turėti neigiamų pelno gamybos pasekmių. Tai nenaudinga. O kas nenaudinga – kol kas ir neteisinga.

10. 41. Visas tas postmodernistinis literatūrinis rašymas – tai bravūruojantis rašinėjimas. Dažnai – nepraustaburniškas, amoralus, nedoras ir net piktybinis. O ką, ar negaliu to daryti pasaulyje, kurio pažanga pasiekė tokių aukštybių, jog galiu daryti, ką noriu? Tačiau svarbiausia sėkmės sąlyga bus viena – besąlygiškas skaitančiojo paniekinimas. Bet kaip.

2006 07 18

9.34. Padoresnėj žiniasklaidoje jau beveik vienu balsu kalbama apie visuotinę Lietuvos krizę, netgi ne valstybės žlugtį, o tautos agoniją.

Vytautas V. Landsbergis „Lietuvos žiniose“ kaip paprastai su moralizuojančiu patosu ironizuoja, kad reikia steigti mandagumo ministeriją, kuri užsiimtų chamizmo ir cinizmo naikinimu.

Leiskit paklausti, pagyvenęs jaunuoli, o kas paleido iš butelio tą chamizmo džiną? Kas viešai sakė che-che-che ir vadino žmones šunauja? Ar tai ne tas pat, kas diržų atsileidimas prie pietų stalo, apie kurį kalbėjo Trockis, ieškodamas bolševizmo praktikos ištakų?

2006 07 19

10. 16. Keturioliktosios vyriausybės suformavimas – tipiškiausias Lietuvos politinio gyvenimo sisteminės krizės rodiklis. Nebelikę jokių formaliųjų kriterijų ir juos atitinkančių struktūrų, jokių – nei juridinių, nei moralinių, nei netgi psichologinių – visuomenės jungčių. Viešpatauja susitarimų savivalė, tramdoma interesų grupių galių. Tai kažkas iš esmės nauja, kaip ir gamtos vyksmų kritinės ribos: tuoj turi išsinerti laumžirgis, tuoj turi išsiridenti paukštelis. Kokie jie bus – visiškai neaišku, nes nėra specialistų, kurie atpažįsta rūšis iš jų embrioninių pavidalų.

2006 07 20

10. 21. Pats laisviausias žmogus Lietuvoje – tai aš: nesu susijęs su jokia grupuote, niekam netarnauju, nesiekiu jokių pelnų ar kitokių naudų, noriu atkurti Lietuvai nuosekliai atstovaujančią partiją ir sukurti Lietuvos ideologiją, taigi, dirbti tik Lietuvai, todėl galiu kalbėti ką noriu, atsakomybę jausdamas tik prieš ją – lietuvių tautą.

Taip ir darau.

Kartu nuolat prižiūrėdamas savo protą – kad jis būtų darbingas, informuotas, dvasios gerai suorientuotas situacijose, į kurias mes patenkam, ir būtų visada pasirengęs spręsti.

Esu visiškai laisvas.

2006 07 21

Nežinau, ar tai mano bėda, ar gyvenimo galia: nerandu nieko gražesnio už gyvenimo aprašymą.

Tiesą sakant, visas menas yra gyvenimo aprašymas. Bandymas susemti gyvenimą į gražius pavidalus. Kanonai, pagal kuriuos tie pavidalai buvo konstruojami ir formavosi, buvo epochų mąstymo pobūdžio sąlygojami, bet tai vis tiek buvo bylojimai apie gyvenimą. Gal tik romantikai ir socialistinio realizmo praktikai labiausiai nuklydo į fantazijos, išmonės lankas, tačiau netgi Prustas rašė apie gyvenimą, tegul ir tūnodamas savo psichinėje atskirtyje ir per ją į gyvenimą žiūrėdamas. Dabar daug to ir kitokio modernistinio (ištakas neretai būtent socialistinio realizmo filosofijoje turinčio ) „novatorizmo“ išpažinėjų gimdo mases išsigalvoto skaitalo, bandomo pavadinti literatūra. Tačiau su gyvenimu ji beveik neturi nieko bendro, išskyrus nebent tai, kad pagal savo išsigalvojimus gyvenimą bando keisti, kaip į tai pretendavo ir socialistinis realizmas, piršdama savąsias vertybes – prievartą, seksą, turtą.

Ar – bent jau iš dalies – ne dėl šios aplinkybės tikras gyvenimo aprašymas šiandien daug gražesnis už bet kurį pramaną?

2006 07 22

Jeigu ir suvokia pasaulio mąstytojai, kas atsitiko su TSRS žlugimu, tai slapsto tai, nepasakydami tiesiai, neapibrėždami kategoriškai: baigėsi ideologijų era.

Kodėl slapsto tą tiesą ir dangsto visokiom pusininkiškom formuluotėm, suprasti nesunku: JAV visada gyveno be ideologijos (nes kapitalizmas nėra ideologija, o laisvė ten buvo ne laisvė liberalizmui, o laisvė religiniams tikėjimams ir socialiniams susitarimams), o ES yra blankus TSRS atšvaitas, kuriame daug kas iš TSRS gyvena ir gyvuoja kaip žmonės Mėnulyje.

Ideologijų eros pabaiga reiškia, kad baigėsi vienas itin stambus europinės civilizacijos tarpsnis – krikščioniškosios gyvensenos sekuliarizacija. Nuo to momento prasideda pereinamasis laikotarpis, kurio pobūdį ir baigmę nuspėti sunku, bet viena neabejotina: jis reikš klasikinės krikščioniškosios civilizacijos baigmę.

2006 07 23

Jonas Mekas yra pasakęs, kad 1991 metų sausio 13-osios naktį Vytautui Landsbergiui padėjo atlaikyti Vytauto Maciūno Fluxus.

Pritarčiau. Tik su pakoregavimais.

Visų pirma, ne atlaikyti, o atsilaikyti, o dar tiksliau – išsilaikyti.

Antra, ne Fluxus, o fluksavimas.

Fluxus reiškia nevienareikšmiškumą, netikrumą, nerimtumą. Žaidimą, o ne gyvenimą. Gyvenimą kaip žaidimą.

Fliuksavimas (kadangi V. L. dalyvavo V. Maciūno žaidime) buvo visos V. L. politinės veiklos estetinė dominantė: į tai, ką daro politikoje, V. L. niekada nežiūrėjo per daug rimtai. Nebuvo taip, kad jis sakytų: tik taip, o ne kitaip, nes yra štai taip, dėl ko elgtis turim tik taip. Taip, o ne kitaip principas taikytas tik tais atvejais, kai taip, o ne kitaip reikėjo pačiam V. L.

Sausio 13-osios naktį V. L. viską turėjo „po ranka“ – ir Tėvynę mylinčią tautos dalį, ir Marcinkaus informaciją apie būsimą puolimą, ir lėktuvėlį su R. Paksu prie vairo, kad esant reikalui galėtų išskristi ir imti vadovauti A. Saudargo jau projektuojamai vyriausybei tremtyje. Galėjo su tauta būti ir taip, ir kitaip, negalėjo kitaip būti tik vienu atveju.

Ta prasme Fluxus tikrai padėjo.

2006 07 24

Kodėl šiandien byra partijos, o naujosios nesugeba pasikelti iki Seimo?

Todėl, kad – be viso kito – žmonėse neliko altruizmo. Partija neegzistavo ir neegzistuos be pasiaukojimo. Partijos negalės atstovauti tautai, jeigu nebus rinkėjų pasiaukojimo bent jau ateiti į rinkimus.

Dabar yra taip:

– Ką, dar ir nario mokestį mokėti? – Ir nestoja.

– Ką, nė koncerto nebus? – Ir išeina iš susitikimo.

2006 07 25

10. 10. Kodėl prūsams žlugus niekas iš baltų taip ir neįsitvirtino prie Aistmarių? Ar ne todėl, kad nebuvo žmonių, kuriems būtų reikėję jūros? Vikingų tai juk niekas nekonstravo, neorganizavo kaip kokios partijos. Žmonės tiesiog susibūrė žygiams jūroje. Ir tapo vikingais.

2006 07 26

9. 07. Visi mūsų laikraščiai, žurnalai, radijo ir televizijos laidos vadovaujasi vienu ir tuo pačiu šūkiu: išsivaduokim!

Tuo šūkiu vadovaudamiesi ir gyvenam: kitą laikom priešu, prievartaujam arba žudom, o tarp tų kraštutinių veiksmų geriam, vagiam, griaunam ir lakstom po pasaulį su tom pačiom intencijom. Nes čia visko jau per maža.

Kad žmogaus žmogiškumas yra kokia nors pareiga kitam – tolimas praeities prisiminimas. Jau ir tada buvo sunku peržengti per savo egoizmą, o dabar to daryti net nebandom. Dabar tai netgi oficialiai laikoma atgyvena, pelenais, kurie byra iš seniokų.

2006 07 27

9. 43. Noras kalbėti paprasčiau ateina su metais. Ir tai yra ne dėl to, kad tu kaip nors pavargsti, palūžti, suprastėji, o dėl to, kad viskas pasidaro aiškiau ir nebereikia tų svetimybių, be kurių, atrodė anksčiau, tu niekaip neišsiverstum. Daugybe atvejų pasirodo visai pakanką savų žodžių, o pasirausęs Didžiajame žodyne jų gali rasti ir tokių, kurie užmena mįslę, ar kažkada tavo tauta nedisponavo galingu, dabar jau prarastu intelektu?

Masinis svetimybių, pradedant tarptautinėmis intelektualinėmis konstrukcijomis, baigiant plikomis anglybėmis, plūdesys per mūsų šviesuolių protus ir visą kultūrą rodo, kokie jauni, kokie nesubrendę, o tarpais tiesiog piktybiškai primityvūs mes esame.

2006 07 28

9. 39. Galiu pasakyti visai aiškiai: mintys ateina iš galvos, bet idėjos – tik iš viso kūno. Ir ne kūno: iš visumos. Kažkas jaudina, kamuoja, maudžia ar tiesiog jauti, kad kažkas atsitiks – lygiai kaip jauti, kad iš viso to gamtos nerimo iškils lietus. Taip ir čia: mosteli vienas epochas apglėbiantis nuojautos sparnas lyg vėjas, kažkur nukrinta, tarsi pragysta gaidžiai, pagaliau plyksteli tolumoj žaibas – aišku, štai taip!

Idėja kyla ir ateina tarsi lietus.

2006 07 29

9. 32. Prabilta apie indigo kartą – kartą vaikų, kurie gimdami atsineša aiškų gėrio troškimą, ir tokį stiprų, kad gyvena jo vedami, darydami, netgi patys darydami, o ne laukdami padaromo, gėrį ir džiaugsmą. Tos vaikų kartos paskirtis – išgelbėti žmoniją, padėti įveikti dabar viešpataujantį blogį.

Kad yra tokių vaikų, kurie yra „ne šio pasaulio žmonės“ – tikra tiesa. Jie altruistai, nepaprasto proto, užsidarę, bet darbingi ir labai motyvuoti. Jie gyvena pagal save, bet ne tik sau, jie iš prigimties mato kitą kaip save patį. Jų gyvenimas išties kitoks, negu aplink viešpataujantis egoizmas, užtat labai sunkus. Ne vienas jų žūsta dar gyvenimo pradžioj.

Tačiau kad esama ištisos kartos tokių vaikų – kažin, kažin? Kas juos tokius užprogramavo, kas šitokį pasaulio gelbėjimo variantą sugalvojo? Juk ne Dievo tai planas – Dievo planas yra atpirkimas aname pasaulyje, todėl žmonių nuopuolis čia – jo dalis. Tad indigo karta – dar viena industrija, pelnymasis iš kūdikių ir vaikų gerumo?

2006 07 30

9. 50. Tarybiniais laikais tylėjom. Kalbėjo okupantai. Nepriklausomybėj kalbėjom ir mus girdėjo. Europos Sąjungoj irgi kalbam. Kalbam visi, kas norim, ir beveik viską, ką norim. Tik niekas mūsų negirdi.

Kalbėti triukšme – tas pats, kas tylėti.

2006 07 31

9. 01. Penktadienių vakarais – voros automobilių iš miestų į kaimus. Sekmadienių vakarais – voros iš kaimų į miestus. Kas tik gali, perka sodybas kaimuose ir vieni keliasi ten gyventi, kiti – tik vasaroti ar savaitgaliauti. Bet vis tiek – kaimas, trauka į kaimą akivaizdi ir neabejotinai reikšminga.

Reikšminga kuo? Ogi tuo, kad praturtėjusi, bet suskaldyta ir toliau besiskaldanti tauta miesto gyvenimo, kuris yra visuomeninis, taip ir neišmoko. Užsieniai ir vasaros kurortai Lietuvoje jau pabodo. O kaime ir sodybos kiemo erdvė talpina individualizmo įvairovę, ir ūkiškai lietuvio sielai visokių praktiškai prasmingų darbų pakiša.

Iš kaimų išėję į kaimus sugrįžtam. Ir einam į smėlį.