Rugpjūtis Spausdinti
2006
Parašė Romualdas Ozolas   
Ketvirtadienis, 31 Rugpjūtis 2006 23:45

2006 08 01

9. 43. Tikrai: atsakomybė galima tik per įsipareigojimą. Štai čia ir esmė: įsipareigojimą kam – sau? Lietuvai? Europai?

Yra vienas neabejotinas įsipareigojimas – įsipareigojimas savo tautai. Jis suponuoja visus kitus. Ir iš jų plaukiančias pasekmes.

Lietuviai tokio įsipareigojimo nei turi, nei apie jį kalba, nei – galų gale – sutiktų bent dalele apriboti įsipareigojimus sau įsipareigojimų tautai vardan. Lietuvių valdžios kolei kas įsipareigojusios Europos Sąjungai, NATO, JTO, dar kam nori – tik ne savo tautai.

2006 08 02

10. 09. Atėjo visuotinis partijų krizės metas. Visos partijos visada yra politinės konjunktūros dalis. Dabar, kai jos yra reguliuojamos tokio politinio koloso, kaip Europos Sąjunga, netgi radikaliausios yra priverstos elgtis pagal politinę konjunktūrą. O Europos problemų sprendimas, tuo labiau – tautos problemų sprendimas yra už šios konjunktūros rėmų. Europos ir jos tautų išsigelbėjimas yra kitur. Taigi, esminių klausimų sprendimas yra už Europos politinių partijų veiklos laukų. Kur – klausimas kol kas atviras kaip gyva žaizda. Be abejo, partijos ir toliau liks politinės esamybės poveikio įrankiu. Jos turi būti ir pakankamai stiprios, ir konstruktyvios, tačiau turi aiškiai suvokti, kad yra kolaboravimo su anonimine ES biurokratija bei daugiapartine partokratine diktatūra instrumentai. Ką šitai patenkina, gali matyti prasmę partinėje veikloje. Ką ne – tas turi apsispręsti.

2006 08 03

9. 39. Geriau būti negirdimam grumtynių triukšme, negu kasdienybės tyloje.

2006 08 04

Ko trenktis į pasvietes? Nebent dėl to, kad dar kartą pamatytum, kaip gražu ir gera namuose, Tėvynėj. Jei nepamatei šito, esi nepagydomai, beviltiškai aklas. Ir niekas tau nebepadės.

2006 08 05

Ką reiškia – reiškia iš tiesų, o ne tai, ką sako propagandiniai teiginiai apie „Europos tradiciją“ ir kitus niekus – vadinamasis originalus užsienio (kitų tautų) žmonių pavardžių rašymas?

Visų pirma jis reiškia mūsų atvirą prisipažinimą ir viešą demonstravimą to fakto, kad intelektualiniu elitu save vadinantieji nemoka perskaityti ir deramai transkribuoti kitataučių ir kitakalbių asmenvardžių. Nenuostabu! Jeigu angliškai daug kas moka ir sugebėtų perskaityti John kaip Džoną, tai iš kitų kalbų į anglų kalbą patekusias pavardes – jau sunkiau. Tačiau kaip skaityti skandinaviškas? Olandiškas? Daniškas? Kaip ilgai visi klupdavo prie Jap de Hop Schefer – o ir šiandien ar aišku kam, kodėl Schefer tariama ne Šefer? O kaip skaityti, pavyzdžiui, Ruud van Nistelrooy? Todėl paprasčiausia yra palikti pavardę taip, kaip rašoma pranešimuose iš užsienių, ir tegul skaitytojas pats suka galvą, laužo liežuvį ir išsigalvoja ką išmano. Taip elito nemokšiškumą ir pelną mažiausiomis sąnaudomis versdamas tautos nemokšiškumu.

2006 08 06

Vis dažniau viešai burnojama prieš Rusijos televizijų invaziją į Lietuvos informacinę erdvę.

Neseniai precedento neturintis veiksmas buvo padarytas Baltarusijos televizijos atžvilgiu – uždraustas transliavimas Lietuvon. Gal tą pat padarykim ir su Rusijos televizijomis, ką? Imkim ir uždrauskim retransliuoti RTR, NTV, TVi, ORT! Tai bus ramu!

O gal vis dėlto pažiūrėkim, kas darosi su mūsų televizijomis?

Pradedant nuo LTV. Ką galima pasakyti apie jos valstybinę liniją? Ogi nieko. Matome keletą autorinių laidų, ir tiek. Matome Miliūtės žinias, Siaurusevičiaus klubą, Donskio kultūrą, Jakilaičio problemas. Kas yra tos laidos? Asmeniniai uabai, personaliniai bizneliai, kuriuos mes turim priimti kaip valstybės ideologijos ir politikos mąstymo vietas?

Ką kalbėti apie Valinsko, Šerėno, Klevečkos, Nicholson, Kudabienės, „Lietuvos ryto“ TV ir kitas laidas, įvairius „realybės šou“, koncertus ir kitą popso srautą?

Atviras pinigų darymas, ir tiek. Visame tame sruvime – blankios žinelės apie pasaulį ir Lietuvą, daugiausia sostinę ir kitus didžiuosius miestus, ir „problemos“, o iš tiesų – rūmų paskalos, kurias aptarinėja iki akių skausmo pažįstamos galvos.

Ko jūs norit, žmonės, iš Rusijos televizijų, kurios jei ir neblizga, nespinduliuoja pasaulio tiesa, tai bent apie rusišką tiesą kalba aistringai ir įtikinamai. Ar neįdomu jos paklausyti? Diskusijų laidos yra diskusijos tikrąja to žodžio prasme – su įsitikinimu ir reikalų išmanymu. Netgi pokalbių – apie šiuolaikinį romaną, šių dienų muziką, karo Artimuosiuose Rytuose prasmę ir t. t., ir pan. – laidos, patraukiančios iki užsimiršimo. Uždrauskim?

Gal vis dėlto pažiūrėkim atvirom akim, kokį šūdą patys malam!

2006 08 07

Juzefas Ignacas Kraševskis savo 1850 metais išleistą (lietuviškai – 1994) „Vytauto Lietuvą“ baigia taip: „Nuo XIII amžiaus pradžios, kai Lietuva iš savo slėptuvių išėjo į istorijos sceną, iki XV amžiaus, kuriuo baigiasi jos istorija, ji pasiekė aukščiausią savo išsivystymo ir galybės pakopą. Šis keistas istorijos fenomenas be aiškaus smukimo, be bejėgio iškaršimo prarado savo tautiškumą, o drauge su juo ir atskirą būtį, įliejo visas savo jėgas į brolišką valstybę ir, atlikusi savo misiją, sulaikiusi totorių antplūdį į Vakarus, – vėl dingo nuo istorijos arenos. Nuo Vytauto mirties Lietuvos istorija tėra vien kova už tautiškumo likučius, paskui veikiau Lenkijos, negu Lietuvos istorija. Atskirai rašyti senovės Lietuvos istoriją, ypač po Liublino unijos, kuri patvirtino ankstesnes ir tam tikra prasme buvo jau įvykusio fakto konstatavimas, šiandien beveik neįmanoma. Po Vytauto mirties šis kraštas aiškiai virto tik lenkų provincija.“

Galima, žinoma, prieštarauti Kraševskiui. Ir argumentuoti prieštaravimą būtų nesunku: pakaktų nurodyti XX amžiaus Lietuvą kaip istorinę realybę ir niekaip nepaneigiamą Lietuvos atskirumo, jos nelenkiškumo faktą.

Tačiau niekaip nepaneigtume ir Kraševskio, konstatuojančio Lietuvos „suėjimą“ į Lenkiją iki tokio lygio, kad mums reikia kažkokiu būdu įrodinėti, jog Kraševskis neteisus. Lenkijai tokių problemų nekyla. Bet mes šiandien vėl užmerkiam akis ir aiškinam, kad Lietuva buvo netgi iki XVIII amžiaus pabaigos, netgi po Gegužės 3 dienos Konstitucijos. Šis „patriotizmas“ toks strutiškas, kad į jo logiką įsijausti beveik neįmanoma.

J. I. Kraševskio ir kitos panašios knygos, nors jau ir išverstos į lietuvių kalbą, atrodo praėjusios pro mūsų sąmonę, taip ir nepalikdamos jokio pastebimesnio pėdsako.

2006 08 08

Kodėl Lucko suvažiavimas baigėsi, taip ir neapsivainikavęs jokiu aiškesniu sprendimu?

Todėl, kad niekam, išskyrus Vytautą, jo nereikėjo. Totoriai iš esmės jau buvo sulaikyti, Europa nuo jų apginta. Kam tąsyk jai įsipareigoti kažkokiai Lietuvai, nežinia iš kur išlindusiai ir tik neseniai apsikrikštijusiai? Ir visų pirma Lucko sėkme buvo nesuinteresuota Lenkija, išdrįsusi netgi juoda klasta trukdyti Vytautui karūnuotis.

Iš Vakarų Europos pirmiausia Lenkija daugiausia laimėjo, priglobdama ir suvirškindama Lietuvą – Lietuvos užnugaryje kūrė savo kultūrą. Nebuvo ji, ta kultūra ir istorija, tokia žavi ir įkvepianti, kaip buvo galima norėti. Ką gali įkvėpti išlaikytinio likimas? Užtat žuvusi kovose Lietuva pasąmonėje siejosi su lenkams nepasiekiamais idealais. Tą Lietuvos dvasios švaros ir jėgos pavydą, transformuotą į istorinį ilgesį, labai gražiai ir pakankamai atvirai išreiškė lenkų romantikai.

2006 08 09

11. 30. Akademiniai intelektualų sluoksniai pernelyg nesusiję su Lietuva. Individai veikia ir už akademinių sienų. Tačiau masė akademikų lieka abejingi valstybei ir jos gyvenimui, gyvena tarsi dramblio kaulo bokšte.

Tokią padėtį kuria dvi svarbiausios aplinkybės. Pirma, tai universitetų autonomija. Jie, universitetai, niekuo neįsipareigoję valstybei, tik valstybė jiems. Ir būtent tuo, kas svarbiausia – finansais. Antra, tai universitetų kadrų kvalifikacijos kėlimo kanalai, vedantys į Vakarus, į pasaulį už Lietuvos ribų: habilituotis galima tik publikavusis ten, ten stažavusis. Tad ar gali būti kitaip?

2006 08 10

10. 31. Laikraščiai praneša, kad Lietuvos avialinijas įsigiję užsieniečiai pamažu atsikrato senųjų darbuotojų – pirmiausia pakeitė vadovaujantįjį personalą, pastatydami nebūtinai užsieniečius, bet būtinai ištikimus, dabar valo kitas grandis – pavyzdžiui, stiuardesių korpusą. Reikia ne gerai darbą išmanančių, o „prekinę išvaizdą“ turinčių – jaunų, gražių, paslaugių... Nieko nuostabaus konkurencijos pasaulyje, ar ne? Bet jei jis ryja ir žmoniškumo likučius? – kur dėsis tos 20 ir daugiau metų išdirbusios moterys iki pensijos?

Ir dar vienas aspektėlis: atskirai paimtas šis išsistiuardesinimo faktelis gal ir nereikšmingas. Tačiau sudėk tokių nuoseklia seka einančių apsivalymo faktų visumą ir pamatysi, kaip užsieniečiai perima Lietuvos tvarkymą pagal savo norus ir poreikius, kaip lietuviai čia tampa antrarūšiais ir trečiarūšiais samdiniais, priklausančiais, tiesą sakant, net nežinia nuo ko – finansų keliai išnyksta toliuose...

Ar ne taip vyksta ir integracijos procesas – Lietuvos „įjungimas“ į Europos Sąjungą?

2006 08 11

11. 16. Vakar Getviko oro uoste britų policija iki panagių tikrino kiekvieną keleivį. Mat, buvo išsiaiškinta, kad teroristai rengėsi susprogdinti dešimt iš Anglijos į JAV skrendančių lėktuvų – kad žūtų kiek galima daugiau žmonių.

Jeigu tai ne Civilizacijų karo vaizdelis, tai kas tada tai?

2006 08 12

9. 30. Kokio masto yra pasiekę nusikaltimai, galingiesiems užgrobinėjant paežerius, paupius, pamarius – jau pamažu ryškėja.

Kokio masto nusikaltimas vykdomas kertant miškus, dar nė nepradėta kalbėti.

Apie nacionalinio masto nusikaltimų kategoriją kalbant reikėtų neužmiršti žemės išpardavimo užsieniečiams, valstybinių įmonių ir kitų ūkinės veiklos objektų pusdykio išparceliavimo, bankų praradimo ir pan.

Tačiau visų pirma reikėtų sukurti nacionalinio masto nusikaltimo apibrėžties bazę.

2006 08 13

9. 27. Matyt, kažkas jau turi išdrįsti pasakyti: jeigu reikalai ir toliau bus vedami, kaip ir dabar, populiacijos laukia netolima mirtis.

Mes vis dar juokaujam, kalbėdami apie paskutinį lietuvį, apie juodą siauraakį musulmonų tikėjimo lietuvį ir pan. Juokaujam, nes netikim, kad pabaiga artėja. O netikim, nes nežinom, kokiais realybės gniaužtais suspausti tenlink einam.

Svarbiausia, ko nežinom – kad mūsų demografinis medis džiūsta. Jeigu net dirbtinai sugebėtume padidinti gimstamumą, tauta nesukurtų demografinės regeneracijos dėl išorinių aplinkybių – nuolatinės emigracijos. Atsiminkim, kad tai reikalauja (ne leidžia, o reikalauja!) imigracijos.

Kur išeitis?

Nauja nacijos gyvenimo pasaulyje koncepcija ir organizacija. Ryžtingai nauja valdymosi ir ideologinė bei propagandinė orientacija. Kaip, pavyzdžiui, vietoj užsienio reikalų steigiant pasaulio reikalų ministeriją.

2006 08 14

10. 32. Ką tik pasibaigęs Pasaulio lietuvių bendruomenės XII seimas priėmė „PLB viziją ir misiją“ – dokumentą, kuris ilgam nustato pasaulio lietuvių vertybines orientacijas. Vizijos esmę išreiškia J. Zauerveino eilutė: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt.“ Misijos esmę nusako du teiginiai: PLB yra tautinė bendruomenė, o ją jungia kultūra, kurios aukščiausias ir vertingiausias elementas yra kalba (šie teiginiai paimti iš mano pranešimo mokslo ir kūrybos simpoziume). Kada tai iš vienos, tai iš kitos šalies lietuvių atstovų jau girdisi siūlymai kalbos nelaikyti svarbiausiu lietuviškumo kriterijumi, toks „Vizijos ir misijos“ kriterijų nusakymas yra nepaprastos svarbos ir reikšmės: jis ilgam dar drausmins nutautėti linkusius naujuosius lietuvius, kuriems pavadinti žodis lietuvaičiai, ko gero, deja, tiktų.

10. 44. Pažvelgus „kitu kampu“ – ne taip rimtai ir principingai, kodėl negalėtume pagalvoti ir taip: kam bėgti iš savo kalbos, jei šiais „viešumo“ laikais joje labai patogu ir pasislėpti!?

2006 08 15

8. 22. Kodėl tie, kurie Lietuvą taip aklai nuvedė į Europos Sąjungą (vos išsivadavus – vėl į Sąjungą!), bijo Konstitucijos perrašymo atitinkamai naujajai situacijai?

Nes yra galimi du jos perrašymo variantai: atvirai pripažįstant pasikeitusią suvereniteto situaciją ir – antra – pasipriešinant suvereniteto pakeitimui, t. y. tautos valia įeinant į nuolatinį konstitucinį (su ES konstitucija) konfliktą.

Nei vienas, nei antras variantai jiems būtų nepriimtini. Pirmas – dėl to, kad atskleistų, ką jie padarė, o tai grėstų būti pavadintiems jų tikruoju vardu: išdavikai. Antras – dėl to, kad jis reikštų išėjimo iš ES proceso pradžią.

Užtat muilina mums akis ir pudruoja smegenis, kad viskas yra gerai, ir mintis apie bet kokį Konstitucijos perrašymą yra bloga mintis.

2006 08 16

10. 20. Ar galvoja ką nors tie, kurie sako, kad Lietuvos tikslas buvęs NATO ir ES – integracija į euroatlantines struktūras, o dabar – įsitvirtinimas ir sustiprėjimas jose? Ar galvoja?

Juk vien logine prasme tai absurdas! Integracija – tai dalių jungimasis į vieną visumą, bendros politikos vykdymas, internacionalizacija, kalbų suartėjimas iki susiliejimo. Ar tikslas yra susiliejimas? Ar tikslas gali būti tautos susinaikinimas? Tikslas gali būti sunaikinimas, o ne susinaikinimas, ir jeigu kas pritaria sunaikinimui, tas yra išdavikas! Ar, kalbėdami apie europinę integraciją, europeizaciją, europietį, mūsų šnekėtojai nesuvokia, kad jie kalba kaip išdavikai?

Tai gal laikas būtų atsipeikėti?!

Gal galėtume pradėt mąstyti apie tai, kas atsitiko, mums taip vergiškai priėmus Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo primestas ekonominio išsivietinimo sąlygas? (Beje, kur jie šiandien, tie 90-ųjų herojai – PS ir TVF?) Gal vis dėlto galėtume pripažinti bent jau tų europeizacijos sąlygų sukurtą realybę, bent jau atskirus jos faktus, kaip katastrofišką gyvenimo komercializaciją ir iš jos plaukiantį nieko nekuriantį vartotojišką gyvenimo būdą, siaubą keliančią jaunų žmonių ir darbingų žmonių emigraciją ir lėtą tautos išmirimą? Ar tai ne faktai? Ar tai dar galima kaip nors nutylėti ir pateisinti?

Labai aiškūs tikslai kyla lietuvių tautai šiandien: išlaikyti savo žemę kaip Lietuvos teritoriją ir išlaikyti nenumirusią savo tautą. Daugybė tautų Žemėj nė nemano mirti, visomis jėgomis kovoja už gyvenimą. Ar mes nebegalim, nebepajėgiam?

Iš tiesų, vos tik pasakome svarbiausius šios dienos tikslus, prasideda jų naikinimas. Ir kur gi? Visų pirma – mūsų pačių mąstyme.

Populiariausias klausimas: o kodėl lietuvių tikslas? Tarsi Lietuvoj negyventų lenkai, rusai, žydai, jau ir kinai? Kodėl neturėtų būti Lietuvos tautos tikslas? Kitas klausimas: o kaip tu paskatinsi gimstamumą? Ir t. t.

Demagogijai – nearti dirvonai.

Ir tai visų pirma todėl, kad mes bijom pasakyti, jog už Lietuvą, Lietuvos valstybę visų pirma atsakingi lietuviai, kaip už Rusiją – rusai ar už Vokietiją – vokiečiai. Kad bijom išvis kelti tautos ir tautų atsakomybės klausimą, net ir apskritai – atsakomybės kaip tokios, teigdami nesant kolektyvinės atsakomybės (kodėl tąsyk fašistinę kariuomenę ar bolševikinę armiją laikom okupacinėmis ir nusikalstamomis?).

Išplauti mūsų smegenys. Visų pirma smegenys. Per juos pakirsta valia. Mes nebenorim ir nebemokam atsakingai gyventi nei skyrium, nei kartu.

Ar tai reiškia, kad mes pasirašėm sau nuosprendį kartu su visais to norinčiais pamažu žingsniuoti į Europos saulėlydį?

Aš – ne. Aš prie to neprisidėsiu.

2006 08 17

9. 21. Ką apie kultūrą galvoja valstybės žmonėmis turintys vadintis valdininkai, rodo „Lietuvos“ kino teatro likimas. Paskutinis nekomercinis kino teatras, nors ir įnirtingai visuomenės ginamas, parduotas nugriovimui su valdžios pritarimu.

O aš kažkada galvojau, kad kultūros erdvė valdžiai bus neliečiama – kaip visų mūsų turtas!

2006 08 18

10. 30. Viena labai svarbi mintis visiškai neranda vietos mūsų viešuosiuose samprotavimuose – tai mintis, kad į Europos Sąjungą Vidurio Europa buvo priimta diskriminacinėmis sąlygomis.

Argumentai? Kaip gali lygiavertiškai konkuruoti individai, kurių ne tik finansiniai ištekliai skirtingi, bet ir didesnių išteklių savininko valiutos perkamoji galia nepalyginamai didesnė!? Ar ne tas pat su tautomis? Ar gali Lietuva, sugriauta ir nuniokota, savo konkurencingumu lygintis su Vokietija ar net Danija? Štai kodėl danai perėmė cukraus gamybos kontrolę, užsimojo prieš lietuvių kiaulininkystę ir sėkmingai plečia savo kiaulių imperiją, papirkinėdami vietinius nuvorišus, net naftos gavybą susiplanavo gamtiškai labai jautrioje Lietuvos vietoje. Štai kodėl vokiečiai jau kontroliuoja mūsų Baltijos pajūrį. Lenkija – pietryčius. Ir t. t.

Demagogija apie lygias konkurencijos sąlygas yra akivaizdi: realiai visa ES juridika tarnauja stipresnio Vakarų kapitalo invazijos į Lietuvą ir visą Vidurio Europą nekliudomumui.

2006 08 19

9. 43. Esminis pookupacinės ir ponepriklausomybinės emigracijų skirtumas – Lietuvos supratimas.

Artėjant reokupacijai lietuviai bėgo į Vakarus, Lietuvą išsinešdami kaip svajonę, kaip brangiausią vertybę. Gyveno ir dirbo, apie ją teklejodami (pavyzdžiai – kad ir Jono Meko ar Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiai, neseniai išleisti Lietuvoje).

Naujoji emigracija – tai jau savo didžiuma sąmonėje išvietintų ir išsivietinusių lietuvių plūdesys paskui didesnį pinigą ir abejotinas civilizacines gėrybes. Lietuva, lietuvių kultūra, lietuvių kalba jiems jau nebe svarbiausi dalykai, ir ši tautiškai sudarkyta sąmonė Tėvynės sąvokos nė nebepergyvena, atsimena tik gimtinę, gi gyvenimui tinkamiausia vieta laiko tą, kurioj pajamos leidžia įsikurti priimtiniausiai pagal emigranto, t. y. pabėgėlio, užmojus.

Abiejų emigracijų skirtybių kriterijus vienas – Lietuva. Vieniems ji buvo motina, kitiems ji atrodo pamotė. Baisiausia yra tai, kad anie žinojo, kas ją tokią padarė, o šie – ne.

2006 08 20

8. 59. Troleibusų žiede priešais šv. Petro ir Povilo bažnyčią, dideliame žaliame apskritime išsodinta gėlių klomba – penkiakampė žvaigždė. Ne bet kokia – raudona su baltais apvadais. Tos spalvos žaliame fone – tai LTSR vėliavos spalvos.

Kai kurios organizacijos pareiškė protestą, kad tarybiniai simboliai vėl puikuojasi Lietuvoje. Tačiau savivaldybės pareigūnai pasakė: nenaikinsim tos žvaigždės – ji yra Europos Sąjungos dovana Lietuvai.

Man tai labai patinka.

16. 14. Rytai mus visada kirto per galvą. Vakarai – per širdį. Prieš Rytus lūžom arba atsilaikėm. Prieš Vakarus, nuo Vakarų visada tirpom ir gėrėmės smėlin.

2006 08 21

9. 24. Visos kultūros remiasi tam tikrais principais ir standartais. Tai tarsi dienovidžiai ir meridianai, kurie struktūruoja gyvasties valia ir protu pripildomas vertybes ir gėrybes, dėlioja jas į struktūros tikslą vedančias sekas ir visumas.

Vartotojų visuomenės gyvenimas visa tai neigia. Vartotojų visuomenėje kiekvienas ir visi žiūri tik trumpiausio kelio į pelną arba bent jo galimybę.

Todėl vartotojai sako: šalin principus, šalin standartus, jie – atgyvenos.

Ir griauna bet kokį racionalumą ne tik aplinkoje, bet ir savyje.

2006 08 22

8. 33. Vartotojiška visuomenė visiškai sumala profesionalumą. Profesionalas yra kvalifikuotas sunkiai ir ilgai dirbantis ir darbo kūryba sau pragyvenimą ir biografijos garbę kuriantis asmuo. Vartotojų visuomenės žmogus yra sėkmės žmogus – atsitiktinumo, o ne dėsningumo, chaose, o ne tvarkoje laimėti galintis žmogus. Štai kodėl profesionalas vartotojams nereikalingas, jiems gana (ne)sėkmingo sukčiaus. Ar nuostabu, kad gamybos beveik nebeliko, liko prekyba, kad visų menų scenas ir arenas užplūdo mailius, nebaigęs jokių mokyklų, kad mokomasi čia pat, įvairiuose TV šou, o bent kiek į dainavimą panašus muzikavimas pridengiamas šlaunimis ir rodomas kaip žvaigždės švytėjimas? Kad politikoj siautėja vagys ir avantiūristai, o prote – susitaikėliai ir plagiatoriai?

2006 08 23

9. 40. Mano kritikai sako, kad aš neskiriąs globalizmo nuo globalizacijos.

Skiriu. Ir pakankamai aiškiai ir ryškiai.

Globalizmas yra pasaulio unifikavimo ideologija, o globalizacija yra tos ideologijos taikymo procesas, ideologijos įgyvendinimas.

Tai aš galiu įtarti, kad jie patys neskiria nuo minėtųjų dar vienos sąvokos – globalumo. Globalumas – tai nei nuo ideologijos, nei nuo jos taikymo praktikos nepriklausanti pasaulio susietumo būklė. Pasaulio globalumo būta ir pirmykščių bendruomenių, ir didžiųjų geografinių atradimų, ir pasaulinių karų epochose. Globalizmo ideologija suformuluota Didžiosios prancūzų revoliucijos asmens sampratoje, konveptualizuota Komunistų partijos manifeste, o realiai pradėta įgyvendinti su Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir jos sąlygota institucine – Žmogaus teisių teismo, Pasaulio prekybos organizacijos, Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir kt. – viršnacionaline veikla.

2006 08 24

9. 33. Kai prabylama apie Nacionalinį strateginių tyrimų institutą, pagrindinė oponentų mintis būna tokia: kokias strategija jis gali pateikti, jeigu visi jo siūlymai bus politizuoti!

Suprantama: Rusijai, Britanijai ar JAV savo strateginius tikslus mąstyti kur kas lengviau, negu Lietuvai: jos yra supervalstybės, ir jų, kaip tokių, interesai liks vienakrypčiai – galių plėtimas ar bent išlaikymas bandant viešpatauti kuo didesnei pasaulio daliai. Politikoje kaip ir versle: nustoji augti – griūni.

Bet ar Lietuva neturi kokių nors pastovių tikslų? Pavyzdžiui, neprarasti gyventojų, teritorijos, sukurti intelektą, kultūrą? Kaip tai darytina? Ar daroma?

Apie tai – tegul ir fragmentiškai – bandoma kalbėti. Tos kalbos dvejopos: arba superpartinės, arba superinstitucinės. Tai beveik automatiškai sumenkina mąstymų vertę, net jeigu jie disponuoja pamatuota informacija.

Nacionalinis strateginių tyrimų centras, kaip nepartinis ir nevyriausybinis tvarinys, automatiškai bet kurios informacijos vertę padidintų. Esama daug medžiagos, kurią jau galima būtų bandyti apibendrinti tokiu būdu. Jeigu ji kam nors pasirodytų politizuota, tai būtų geriau, negu dabar esanti maišatis, kuri neleidžia įžvelgti jokios mūsų tautos ir valstybės plėtotės krypties.

Mintis apie ateitį reikia konceptualizuoti suteikiant joms nacionalinio projekto statusą. Tada net su politizuotu projektu bus galima apibrėžčiau diskutuoti. Dabar gi tik klampojam po lygiavos pelkę.

2006 08 25

10. 39. Politologai samprotauja: mūsų žmonės nežino, ko norėti iš valstybės, arba nori per daug.

Ar nuostabu? Ar turėjom kada valstybę, kuri šiandien tautai galėtų būti idealas? Karalystė? Abiejų Tautų Respublika? Pirmoji Respublika? Antroji Respublika? Ką jos lietuviams davė tokio, kas jas reprezentuotų kaip neabejotinas vertybes?

Tuo tarpu vokiečiams, rusams, net lenkams jų valstybės, kad ir kokios jos, davė kažką, ko niekas negali paneigti – didvalstybės, galybės jausmą.

Šią psichologinę satisfakciją bandom pakeisti klausimu, o ką gi tu davei valstybei? Teisingai, svarbu taip klausti. Tačiau Lietuvos patriotai turi, ką atsakyti: jie Lietuvai yra daug ką davę. Davė Pirmąjį ir Antrąjį atgimimus. Davė Savanorių karą. Davė Partizanų karą. Davė! O Lietuvos valstybei? Išdavystę Liublino unijoje. Išdavystę 1791 metų Konstitucijoje. Išdavystę 1940 metais. Išdavystę 2004 metais.

Pagaliau: ar patys politologai gali pasakyti, kiek valstybių buvo sukūrę lietuviai?

2006 08 26

9. 49. Vasarą – natūralu – politinis gyvenimas apmiršta. Nebent kas į mūsų užutėkį įkrinta iš užsienio. Kaip antai, žinia iš Baltarusijos, kad Breste neaiškiomis aplinkybėmis iš viešbučio devinto aukšto „iškrito“ Lietuvos diplomatas ir saugumietis Vytautas Pociūnas.

Tačiau politinė sąmonė budi. Kai kuriose galvose – ir veikia. O vienoje, matyt, stipriai perkaitusioje, suvirino ir mintį – kad kairė ir dešinė uzurpuoja centrą, dėl ko reikia kurti centro partijų bloką.

Ta mintis būtų gera, jeigu būtų tų centro partijų. Lietuvos centro partija yra, bet ji nedidelė, stipriai blokuojama ne tik kairės ir dešinės, bet ir pačių „centristinių“ kaimynių, kurios iš tiesų nėra jokios centro partijos, nes yra išvis ne partijos, o politinės grupuotės – darbiečiai, pilietininkai, liberalcentristai, socialliberalai.

Mintis apie centro stiprinimą yra visai gera, jei ji skelbiama ne Artūro Paulausko lūpomis – lūpomis žmogaus, kuris šiandieniniame Lietuvos politiniame peizaže atrodo kaip nudžiūvęs alksnis – vadas partijos, kurios nebėra. Jis tai supranta, todėl mano, kad nebepraras daugiau, negu jau prarado, ir siūlydamas bendradarbiauti su Darbo partija, jo paties vadinta antivalstybinę veiklą varančia, jis nebijo atsidurti net antivalstybininkų teritorijoje. Pagaliau.

Nes iš tiesų jis seniai jau vykdo antivalstybinę veiklą, kur kas ryškesnę ir svarbesnę, negu Darbo partija, ir jam seniai jau laikas būtų dingti iš Lietuvos politinio horizonto, o ne gelbėtis, dar ir jam nepriklausančiomis politinėmis idėjomis dangstantis.

Kai vasaros saulė perkaitina galvas, galima ir sukvailioti.

2006 08 27

9. 35. Lietuva neturi apibendrinamųjų veikalų – nei visos istorijos, kuri galėtų tarnauti ir ateities įžvalgai, nei ideologijos, kuri ne kokio eseistinio pasvarstymo (kaip „Imperijos darymas“) pavidalu pateiktų veiksmų planą, nei – tuo labiau – nacionalinės politikos gairių, laisvų nuo šiandienos konjunktūrų. Visas gyvenimas fragmentuotas: nebėra dailės metinių apžvalgų, suvažiavimų, kuriuose menininkai (dailininkai, rašytojai, kompozitoriai ir kiti) apžvelgtų darbus ir problemas, neleidžiami jokie metraščiai ar nacionalinės ataskaitos ir pan. reikalingas ne koks saviveiklinis, o valstybinis rimtai finansuojamas strateginių tyrimų centras. O mes gyvenam susiskaldę, murkdomės fragmentuose ir bandom kiekvienas savąjį parduoti už visumą. Kas tuo, tokia mūsų padėtimi, liks visada patenkintas?

2006 08 28

8. 12. Perskaičiau Antano Vengrio, mano bendradarbio „Meno saviveikloje“ ir „Kultūros baruose“, seno vilniečio, literatūros ir teatro kritiko atsiminimų knygą „Svajonės ir klajonės“ (1999). Dienoraščių skyriuje jis pateikia tokį jam įstrigusį Levo Tolstojaus ir Rainerio Marijos Rilkės pokalbį:

– Ar tamsta niekada nejautei slegiančios kaltės, mus visus slegiančios kaltės už viską?

– Jaučiau, – atsakė Rilkė, perkeldamas savo žvilgsnį nuo rusiško samovaro į Tolstojaus veidą.

– Tai gerai, – tarė Tolstojus, – žmonės, kurie to nejaučia, yra neverti žemės. Neverti tos begalybės, kuri galbūt yra Dievas. Ne cerkvės, ne dogmos Dievas, bet Dievas žemės ir visatos. Aš nesiskiriu su tuo jausmu, ir jis mane slegia kaip žemės rutulys. Dažniausiai tokį jausmą turi paprasti žmonės, bet niekada šios žemės didžiūnai.

Ar beturi tą jausmą šiandien bet kas?

Ar nuostabu, kad mes daromės visi nebeverti šios žemės?

2006 08 29

10. 03. Ko mes norim iš savo krepšinio komandos pasaulio čempionate? Ko? Juk galingiausieji, žaidžiantys garsiausiuose pasaulio klubuose, kur nors gyvena sau: vienas su žmona, kitas su draugu, trečias apskritai pavargęs dolerius užsidirbinėdamas kepinasi paplūdimy ir t. t. Čia surinkti visi „atlikę“ arba jauni, dar trokštantys prasimušti į krepšinio biznį. Apie kokią nacionalinę komandą galima kalbėti, kai nacija seniai praduota ir išmainyta į globalizmo gėrį!? Gerai sako senasis Garastas: pykstam ant tų, kurie žaidžia, nė žodžio netardami tiems, kurie išdavė. Tikrai, tobula šūkio „Mus vienija alus ir pergalės!“ iliustracija: svarbu, kad būtų pergalių ir alaus, o iš kur, kaip jie padaromi – ne mūsų reikalas.

2006 08 30

9. 22. Mes linkę lietuvius kaltinti baudžiauninkiškumu.

Iš tiesų, baudžiauninkui dvaro ponas buvo blogas, nes jis reikalavo dirbti daugiau, negu žmogus pajėgia, ir atiduoti daugiau, negu žmogus gali. Valdžia – karaliaus, kunigaikščio – buvo gera, ji galėjo atkurti tiesą ir teisingumą. Bet ji buvo toli – kažkur už horizontų. Kitoj šaly, ne tėvynėj. Nes tėvynė buvo tavo kaimas, bakūžė.

Betgi paklauskim savęs, iš kur šitokia savijauta, jausena ir mąstysena?

Kai tik užgriūva krikštytojai, viskas ir prasideda. Žmogiškasis lietuvių orumas ir po to ilgus amžius siejamas su gyvenimu savo pasaulėjautoje ir pasaulėvokoje – senameldiškajame pasaulyje, kur viskas konkretu ir asmeniška. Oru. O visa tai iš viršaus vertinama kaip neigiami dalykai, tuo diegiant tautai nepilnavertiškumo jausmą, kuo giliau ji persiima krikščionybe.

Krikščioniškoji pasaulėvoka nusileidžia Lietuvon kaip represinis paklusimo ir nepilnavertiškumo diegimo įrankis, kuris, skleisdamasis socialine visuomenės organizacija, tampa baudžiauninkiškumo ugdymo mechanizmu.

2006 08 31

Dabar, kai vėl lūžinėja istorikų protai ir Lietuvoje formuojasi šiuolaikinių žiugždų korpusas, labai svarbu pasakyti, kokiu principu remiantis lietuvių istorikas skirtinas nuo nelietuvių istoriko, nors ir savo.

Tas principas toks: lietuvių istorikas į Lietuvos istoriją žiūri iš jos pačios, o ne iš kokio nors už jos esančio taško.