Spalis Spausdinti
2006
Parašė Romualdas Ozolas   
Pirmadienis, 30 Spalis 2006 23:41

2006 10 01

9. 00. Tylus ir produktyvus darbas žiniasklaidos nedomina. O prasimušti į „televizorių“ nori visi – ir prezidentai, ir ūkininkai. Todėl prezidentai pasaulyje kalbasi ne apie tai, kas reikalinga jų tautoms, o pasaulio galingiesiems, gi ūkininkai – arba kelia skandalus, arba rengia programas „Gero ūpo“ spektakliams. Sau nebedainuojama.

Visa mūsų kultūra mutuoja į skandalo ir šventės hibridą. Jos simboliai – prie scenos po visų kojom begulintis prisigėręs paauglys ir iš prezidento rankų mikrofoną perimantis bei pakvaišusią minią sveikinantis sostinės meras.

2006 10 02

11. 13. Lietuva, aklai atstovaujanti JAV interesams, Vidurio Europoje, yra atsidūrusi dviprasmiškoje padėtyje: eskaluodama nedraugiškumą Rusijai, kuri dabar akivaizdžiai įšaldo santykius su JAV, ji kartu tampa neparanki Europos Sąjungai, kurios narė pati Lietuva yra. O Briuselis ir Maskva glėbesčiuojasi!

2006 10 03

9. 04. Sąjūdis skilo tada, kai kažkas į apyvartą įnešė mes – jie atskyrimą. Intuityviai tas savų ir nesavų skyrimas egzistavo ir iki Sąjūdžio, be šito jausmo niekas nebūtų išsilaikęs ir nežlugęs galutinai, nekalbant apie buitinį nekolaboravimą. Kai kas, kas sėdėjo kalėjimuose, savus ir nesavus skyrė jau ir politiškai. Tos nuostatos yra visos okupuotosios visuomenės savivokos lytys.

Visai kas kita, kai gimsta jėga, kuri turi pakeisti tą visuomenę. Jos mąstymas – tai jau ne privačių pavienių individų įsivaizdavimai ir jausenos. Jos mąstymas yra konceptualus ir konstituojantis.

Sąjūdis iš pradžių yra tos pačios visuomenės dalis, persitvarkančios, bet tos pačios. Iki kokios ribos persitvarkantieji eina, jie turi susitarti ir nuolat persitarinėti. Bet neperžengti išeities taške prisiimtų savęs identifikavimo postulatų.

Atėjęs kaip savas, Sąjūdis labai greit pasakė esąs nesavas. Pradžioj tai buvo nukreipta prieš biurokratus ir blogus komunistus. Tipiški tekstai – mano kalba Verkių rūmuose 1988 m. birželio 2 d. diskusijoje „Ar įveiksim biurokratiją?“ ir V. Landsbergio kalba Gedimino aikštėj, palydint Lietuvos delegatus į TSKP XIX konferenciją.

Tačiau labai greitai Sąjūdis su nesavais sutapatina Tarybų Sąjungą ir Rusiją. Prasideda okupantų ir okupuotųjų konfliktas, kuriame ir komunistai, jeigu jie prieš okupantus, yra savi.

1990 m. nugalėjus rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą takoskyra tarp savų ir nesavų vėl perkeliama į kompartiją. Tiksliau: komunistai sutapatinami su nesavais (nesvarbu, ar jie už deokupaciją, ar – kaip Burokevičius – prieš) ir mušami visais įmanomais būdais!

Mes ir jie skyrimas yra ta mąstymo formulė, kurios mutacijos rodo visą Išsivadavimo minties virsmo veiksmais eigą ir iš jos gimstančius politinės tikrovės pavidalus.

2006 10 04

11. 01. Jeigu vietos, kuriose kažkada pergyventa svarbūs tavo gyvenimo įvykiai, su laiku darosi vis svetimesnės, tai jose sutikti anų laikų žmonės – priešingai – vis savesni.

2006 10 05

9. 35. Lenkija apdovanojo didelę grupę Lietuvos kultūrininkų. Mūsų vyrai šypsosi laimingi kaip ir anų laikų bajorai, gavę lenkiškus giminių herbus, ir, ko gero, nė nesuvokia kartoją protėvių paklydimus. Negi jie nejaučia, kaip Lenkija vėl riša Lietuvą ant pasaitėlio, rengdamasi vedžiotis kur nori kaip kokį prieglaudos šunytį? Bendros automagistralės, bendri elektros tinklai, bendra atominė jėgainė, vien lenkų naftos perdirbimo įmonė, domininkonų bažnyčia ir vienuolynas ir dar keletas bažnyčių Vilniuje ir Vilnijoje, mokyklos, nacionalistiškai nusiteikusi lenkakalbių bendruomenė – visa tai jiems nė motais? Kokią prigimtinę nuodėmę mes atsinešėm, kad esam taip baudžiami atimant galimybę turėti bent kiek daugiau proto ir valios? Kodėl net aiškius įžeidimus taip sėkmingai pridengia lenkiškų ordinų spindesys?

2006 10 06

10. 37. Dabar, kai ryšiai su Lenkija vėl linkę įgyti unijinį pobūdį, svarbu amžininko akimis žiūrint paliudyti, kokios buvo šio vyksmo prielaidos ir sąlygos.

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo abi šalys buvo Rusijos kontroliuojamos, nors ir nevienodu režimu. Kadangi Rusija su Stalinu priešaky nustatė visas fizines Lietuvos ir Lenkijos ribas, Lenkija laikė Lietuvą Rusijos jei ir ne satelite, tai bent visiškai priklausoma nuo jos Vilnijos klausimu. Štai kodėl išsilaisvinanti Lenkija į išsilaisvinančios Lietuvos sienas žiūrėjo kaip į okupacijos palikimą ir pretendavo į Vilniją jei ir ne tiesiogiai, tai per pyktį ir nepagarbą Lietuvai! Tai charakterizuoja ir Valensos, ir Mazoveckio laikysenos, kurias aš pats liudiju.

Lietuviai ir okupacijos metais į Lenkiją žiūrėjo kaip į laisvesnę šalį, daugeliui tai buvo Vakarai, ne vienas per Lenkiją sėmėsi sau idėjų ir jautėsi neatsiliekąs nuo Europos. Todėl Lenkijai neapykantos nebuvo jaučiama. Be to, per tarybmetį Vilnija, kad ir kitaip kalbanti, į visuomenės sąmonę įėjo kaip Lietuvos dalis. Todėl ir lenkų pretenzijos daug kam nebuvo svarbios, o iš esmės – ir nesuprantamos.

Atkūrus Nepriklausomybę ir pajutus bejėgiškumą Rusijos, o ir viso pasaulio fone, europeizacija, arba „išėjimas į Europą“ instinktyviai sutapatintas su išėjimu į Lenkiją. Štai iš kur ta „strateginės kaimynystės“ kryptis. Ji ypač sukonkretėjo dėl Lenkijos pozicijos 1991 metų sausio 13-osios įvykių dienomis: egzilinė vyriausybė pradėta formuoti Lenkijoje, ir lenkai visapusiškai padėjo, gerai jausdami, kad Lietuva kaip nunokęs obuolys gali nukristi į jų maišą.

Nenukrito.

Tačiau tai padėjo lenkams susivokti ir suformuoti lėto Lietuvos perėmimo strategiją. Ji susidėjo iš dviejų dalių: Lietuvos spaudimo nacionaliniais klausimais (lietuvių Lenkijoje tolesnio polonizavimo ir lenkų Lietuvoje dezintegravimo iš Lietuvos visuomenės gyvenimo) bei Lietuvos ekonominės plėtros blokavimo (automagistralių rekonstrukcijos stabdymas, geležinkelių problemizavimas, elektros tilto statybos blokavimas ir kt.). Leisdama Lietuvai vis giliau klimpti į bendradarbiavimo reikalavimus ir su tuo siejamas viltis, Lenkija rengė diplomatinę erdvę „proveržiui“, kurio metu už ekonominius susitarimus ji tikėjosi ir planavo gauti nacionalinius interesus garantuojančias sutartis – Lietuvos lenkų kultūrinę autonomiją, pavardžių rašymą lenkišku raidynu ir kt. Tai buvo ištiso dešimtmečio Lenkijos politika. Šiandien ji jau realizuota.

Iš baimės, kad bus Rusijos sugniuždyta, Lietuva pasirinko Lenkiją savo „ėjimo Europon“ advokate, o vėliau ir vedle. To ėjimo metu interesai taip susiglaudino, kad Lietuva ir Lenkija tapo labiau NATO, negu ES narėmis, visiškai susitapatindamos su JAV, o ne ES politika. Tai vėlgi buvo naudinga Lenkijai, kaip militariškai galingesnei valstybei – Lietuva visiškai atsiribojo nuo Briuselio ir suartėjo su Varšuva, tarsi ši, o ne Briuselis, būtų Europos sostinė.

Amoralus iš pat pradžių – pripažįstąs Lietuvos satelitinę padėtį Lenkijos atžvilgiu, paskui susitapatinęs su grynai materialinių Lietuvos interesų garantijomis, – dabartinis suartėjimas yra ir išdavikiškas: Nepriklausomybės kūrėjų galvose nebūta ir neplanuota nieko panašaus. Apie tai, kad Pirmosios Respublikos politika Lenkijos atžvilgiu nubraukta be liekanos – nė nekalbu.

2006 10 07

8. 38. Kad Pirmojoje Respublikoje buvo jau tikrai laisvų žmonių, rodo trys fundamentalūs istoriniai reiškiniai: kai tik žmonės suprato, kas atsitiko 1940 metų liepos 21 dieną, prasidėjo jų diferenciacijos procesas, pasireiškęs 1) politinių pabėgėlių srautu į Vakarus, 2) politinių kalinių ir tremtinių srautu į Rytus ir 3) Partizanų karu Lietuvoje.

Likusieji kolaboravo ir tapo dvimačiais: gyveno savo turtui ir dangstėsi melu. Valstybė 1990-aisiais buvo atkurta tų žmonių. Tokia ji ir buvo – turtui perimti iš vienų rankų į kitas ir melui, kad valdžia skirta valstybei stiprinti. Faktas: valstybės projektas taip ir nesukurtas. Vietoj jo iš vienos priklausomybės nugriūta į kitą. Meluojant, kad tai aukštesnio lygio nepriklausomybė.

Kad tai ne taip, rodo 1) ekonominė emigracija į Vakarus, 2) ekonominė Rytų nostalgija (abejingieji Lietuvoje – tai savotiška Rytų tremties atmaina) ir 3) ekonominis karas Lietuvos viduje (imtinai iki žudynių). Visus šiuos procesus valdo laukiniškai godūs pinigai – didžioji mūsų nacionalinė nelaimė.

2006 10 08

10. 35. Valstybės tvarka ar netvarka ateina ne iš išorės, o iš vidaus – kokia dvasia ir koks protas konstruoja nepriklausomo gyvenimo gaires.

Mes savo nepriklausomybę ir atkūrėm, ir kūrėm patys neišsivadavę, patys nelaisvi. Aš tik dabar iki galo imu suvokti mūsų nelaisvių gelmes.

Išrinkti į LTSR Aukščiausiąją Tarybą ir tik persivardinę į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, o ne paleidę ją kaip nebeturinčią įgaliojimų ir nepaskelbę rinkimų į Atkuriamąjį Seimą, mes padarėm pirmą juridinę mistifikaciją, kokių paskui buvo daryta ne viena.

Pradžioj dar buvo bandoma nustatyti nepriklausomos nacionalinės valstybės tikslus ir prioritetus, bet nuo to momento, kai didžiuoju tikslu paskelbta euroatlantinė integracija, Nepriklausomybei buvo paskelbtas antrasis – šįkart jau tikras – moratoriumas. Nepriklausomos valstybės gyvenimą nuo tolei mes tik simuliavom.

2006 10 09

10. 01. Ana Politkovskaja, kuri pirmoji išdrįso pasakyti, kad Nord–Ost tragedija buvo Putino ir Basajevo bendradarbiavimo vaisius, nužudyta savo buto laiptinėje. Dabar jau bandoma paskleisti žinią, kad nužudymas – čečėnų, o tiksliau, Ramzano Kadyrovo, kurį Politkovskaja vadino čečėnų Stalinu, rankų darbas. Abejoju ir dar kartą abejoju. Be Rusijos spectarnybų pagalbos susidorojimas nebūtų įvykdytas. Politkovskaja neseniai pakeitė butą, o žudikas ėjo pas ją kaip į savo namus. Bet tai – smulkmena. Juk ne apie čečėnus kalbėjo Politkovskaja, kalbėdama apie karą Čečėnijoje – kalbėjo apie visą Rusiją ir visų pirma Putiną. „Putino Rusija“ diktatoriaus negalėjo būti nepastebėta, o į tokias knygas Volodia reaguoja tyliai, bet veiksmingai. Kaip ir į visus priešgyniavimus. Politkovskaja buvo drąsiausia dabartinė Putino politikos kritikė. Jos nužudymas yra Vladimiro Putino vykdomo plataus masto stalinoidinio tipo visuomenės valymo dalis. Ryžtinga ir šiuolaikiškai efektyvi.

2006 10 10

10. 00. Ar tiesa svarbiau už gyvenimą?

Taip.

Turėjom ir mes savo istorijoj žmonių, kurie savimi įrodinėjo šią tiesą.

Nuostabiausia, kad didžioji Lietuvos istorijos dalis irgi yra šio teiginio teisingumo paliudijimas.

Ir kol tiesa buvo svarbiau už gyvenimą, Lietuva buvo didinga.

Kai tik gyvenimas pasidarė svarbesnis už tiesą, Lietuva žlugo.

Dabar jau tik merdi.

Pakelti ją galėtų nebent nauja lietava.

2006 10 11

11. 33. Viešajame gyvenime dalyvaują inteligentai pastebi, kad visuomenė pamažu kyla prieš valdžios administracinius sprendimus, kurie kertasi su bendruomenių nuomone. Kartu pastebi, kad žmonės prieštarauja dažnai visai neargumentuotai, o dialogo kultūros išvis nesama.

Sena inteligentiška giesmelė: nekultūringi, – atseit, juodnugariai, runkeliai.

Štai kur tikrasis nesusikalbėjimas! Juk žmonėms reikia susitarti su valdžia ne jai nusileidžiant (toks valdžios akimis yra „dialogo“ tikslas), o priversti valdžią koreguoti savo voliuntaristinius sprendimus. Jei tai, kaip dabar vyksta diskusijos tarp valdžios ir žmonių, yra nesusikalbėjimas, tai tegul ir toliau jis toks lieka – kol valdžia pasikeis, kol pradės atstovauti, o ne vadovauti.

Žmonių nesusikalbėjimas su valdžia šiandien – tai jų atsakymas į visišką valdžios abejingumą jiems.

2006 10 12

8. 49. Alberas Kamiu sako, kad graikai neturi istorijos.

Dar akivaizdžiau jos neturi žydai: jie gyvena ne pasaulyje, o danguje, nes yra ne kultūroje, o religijoje.

2006 10 13

9. 44. Seimas nutarė atiduoti miško parkus tiems, kurie įrodo, kad anksčiau tie miškai priklausė jiems. Argumentuojama tuo, kad priešingu atveju būtų pažeidžiama šventa konstitucinė teisė į nuosavybę.

Tik visiškas juridinis mulkis gali kalbėti tokius dalykus. Penkiasdešimt metų ta nuosavybė buvo nebe savininkų, pasikeitė jos kokybė ir paskirtis, ji seniai jau tarnauja visuomenės reikmėms, o atiduota savininkui tos funkcijos nebetenka su grėsme, kad gali būti sunaikinta visai. Bet parlamentas nutaria, kad visa tai – normalu.

Tą nutarimą darantieji patys yra nenormalūs: jie visiškai nebesuvokia arba nenori suprasti, kad patys gyvena visuomenėje, kad visuomenės interesas yra aukštesnis už asmens interesą, nes be visuomenės asmuo išsiversti negali, ir jai žlugus jis ieško jį priimti galinčios visuomenės (tai rodo ir mūsų emigracija), bet parlamentarams atrodo, kad svarbesnis vis dėlto asmens interesas.

Ką gi, brangūs lietuviai, atsisveikinkim su Europos parku, su Galvės pusiasalio parku, Zarasų ežerais – jie jums nebepriklauso. Taip jums ir reikia, godieji individualistai.

2006 10 14

8. 47. Naujausi duomenys rodo, kad lietuviai iš pat pradžių buvo gerai ginkluoti ir militariškai labai stiprūs. Kodėl tokia nuostata nebuvo įvesta į tautos savivoką iš pat pradžių? Todėl, kad tautos mąstymą rekonstravo valstietiškasis pasaulio suvokimas, o ginklai toj sąmonėj netilpo. Dėl to jais nemokėjom pasinaudoti ir 1940 metais. Dėl to ir šiandien jais šaudom ne į priešus, o į kiškius ir vienas į kitą.

2006 10 15

10. 50. Baltarusija „informacijos nutekinimo“ kanalais pasakė, kad Antano Valionio matyti pas save Lietuvos ambasadoriumi nepageidauja. Mūsų Seimo komitetas neigia informacijos patikimumą ir sako nenumatąs pozicijos keitimo. Tačiau ir aklam bei kurčiam aišku, kad Baltarusija mūsų teikiamo ambasadoriaus atsisakys – per daug jis lenkiškas ir amerikietiškas. Mūsų ir gudų valdžios jau stipriai susipykę. Svarbu, kad bent nesusipyktų dvi kaimyninės tautos.

2006 10 16

9. 23. Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas interviu LNK televizijai pasakė: Suomija kariavo, ir okupacijos klausimo jai nekilo. Pasakė teisingai: nenubrėši aiškios linijos – agresorius galės aiškinti savo žingsnius kaip jam patinka, kaip jam bus priimtiniau. Kiekvienu atveju turi būti kalbama labai aiškiai. Tarptautinė nepriklausomos valstybės kalba agresijos atveju – gynybinis karas. O netgi juos kartais dar bandoma interpretuoti ir pervardyti. V. Valentinavičius pajuokavo: tai ruso patarimas ateičiai? Būtų gerai, kad tie žodžiai būtų išgirsti ne kaip humoras.

2006 10 17

9. 02. Karalienės Elžbietos II atvykimo į Lietuvą dieną paskelbta, kad jų dinastija siejasi su Gediminaičių dinastija, t. y. kad Karalienė turi Gediminaičių kraujo. Nežinia, kaip tai nuteiks susivaldančiąją monarchę, bet Lietuvai, nuolat žaidžiančiai neesminiais dalykais, tai labai gražus skambaliukas, ypač – kitų dviejų Baltijos valstybių akyse.

2006 10 18

10. 20. Yra du poveikio visuomenės gyvenimui būdai: valdžioje esančiųjų susitarimai bei veiksmai ir, antras, valdžioje nesančiųjų pasipriešinimas.

Valdančiųjų poveikis tautai ir valstybei gali būti greitas ir efektyvus. Jis – tarsi nacijos reakcija afekto būsenoje, nes dažniausiai valdžios sprendimai nesutampa su tautos nusiteikimais ir troškimais.

Valdomųjų poveikis tautos ir valstybės gyvenimui ne toks operatyvus, užtat fundamentalus. Sykį tauta pasiekė atitinkamo susiorientavimo, kurį gali pavadinti nacionaliniu interesu, išmušti iš tos visuomenę jungiančios orientacijos yra labai sunku. Tačiau dar sunkiau yra tą orientaciją sukurti. Tas darbas trunka kartais dešimtmečius. Visuomenę susivokti ir susivienyti kviečiantieji turi būti angeliškos kantrybės ir geležinio atkaklumo žmonės.

2006 10 19

10. 15. Atrodo, kad nešvara yra mūsų nacionalinio savitumo sudedamoji dalis. Nešvarūs kaimai. Nešvarūs priemiesčiai. Apšliukęs jaunimas, kurio sambūriai uždarose patalpose tampa troškaus dusinimo kameromis. Prišiukšlinti, sąšlavynais vietomis tapę miškai. Vandenų telkiniai, ežerų pakrantės, paversti atliekų duobėmis. Kiaulių fermų dvokas ir srutos šlykščiose duobėse.

Bet baisiausia yra vidinė žmonių nešvara. Keiksmažodžiai net nestresinėse situacijose, kaip kokie priešdėliai. Rašymas nebepaisant ir žodžių – tik santrumpomis. Blevyzgos. Kreivi mąstymai, leidžią žmogui pateisinti sukčiavimą, plėšikavimą, grobstymą. Judėjimo automagistralėse, gatvėse, vandeny ir ore saugumo nepaisymas – iki savižudiškų triukų.

Ir visiems gerai! Tik nejudink.

2006 10 20

9. 21. Man lietuviškumas yra tiek šventas, kad bendravimui su kitu tautiškumu man nereikia jokio virštautinio arbitravimo, kuris ta proga iš mudviejų abiejų ką nors būtinai atimtų.

2006 10 21

8. 44. Globalizacijos epochoje demokratija virto gėriu (globalizatoriai) ir blogiu (globalizuojamieji), teroristais (kovojantieji už savarankiškumą) ir antiteroristais, laisvės kariais (kovojantieji dėl pavergimo), sėkmingaisiais (milijardieriai) ir nesėkmingaisiais (milijono neturintieji). Varganas kapitalizmo ir socializmo didžiųjų grumtynių atšvaitas. Visiškas idėjinis bejėgiškumas – štai koks yra mūsų dienų pasaulio paveikslo turinys, jo esmė.

2006 10 22

Mokyklose pratrūkęs smurtas (antrokas peiliu perdūrė klasės draugą, mergaitė berniukui skutimosi peiliuku perrėžė skruostą ir pan.) svarstomas kaip vaikų psichologijos problema, akcentuojant būtinybę plėsti psichologinės pagalbos pedagogų tinklą.

Kad reikia kalbėti apie smurto propagavimą televizijose, kine, spaudoje – nė žodžio. Kas tai, brangūs specialistai, ar ne kolaboravimas su globaliniu kapitalu, dar galingesniu, negu stalininis komunizmas?

2003 10 23

10. 59. Ką išties vertinga paliko mums Karalienė Elžbieta II, tai akivaizdų pavyzdį, kaip valdovas turi bendrauti su kiekvienu žmogumi. Pagarba konkrečiam žmogui ir yra ta jėga, kuri suteikia valdymo galią neturint netgi konstitucinių įgaliojimų.

2006 10 24

9. 33. Laikas eina pernelyg greitai. Bet ne tiek, kad nesuteiktų galimybės įžvelgti šalia tavęs esantį kitą žmogų.

2006 10 25

9. 33. Mirties nesirenki. Mirtis pati renkasi.

2006 10 26

9. 58. Šiaurės Lietuvos lygumos yra tokios plynos, kad peizaže ypatingą vietą ten užima debesys. Jie dominuoja virš visko, keisdamiesi neįtikimiausiais pavidalais ir taip keisdami visą tą monotonišką aplinką, pripildydami judėjimo ir gyvybės, kartais tiesiog fantastiškos ir labai sugestyvios.

Algimantas Kunčius yra pirmasis pastebėjęs tą debesų gyvenimą ir užfiksavęs nuostabiame fotografijų albume, paversdamas subtiliausia foto grafika.

Neabejoju, kad mūsų šiaurinės lygumos su savo debesynais laukia ir spalvotos interpretacijos: ypač vėlyvą rudenį žemės ir debesų spalvynas yra tiesiog sukrečiantis.

2006 10 27

10. 06. Naujausios studijos apie biosferos resursų naudojimą teigia, kad apie 2050 metus ekosistema gali būti nebepajėgi regeneruotis, jeigu mes nekeisim gyvenimo būdo ir nepasirinksim tausojančios gyvensenos. Aš tai puikiai suvokiau ir rašiau dar prieš 50 metų. Kas pasikeitė? Nuo 1970 metų rūšių sausumos ir vandenų ekosistemose sumažėjo dar 30 procentų. Ar galim tikėtis, kad globalizmo ideologija skatins tausojantį gyvenimo būdą? Beveik juodasis humoras.

2006 10 28

12. 57. Taip, tvarką nustato santvarkos ir režimai. Tačiau daro ją žmonės.

2006 10 29

8. 17. Visiškai aišku, kad sutelkti strategiškai mąstančius žmones Lietuvos ir lietuvių išlaikymo pasaulyje veiksmams numatyti ir juos jau šiandien daryti – būtinybė. Tai ne koks nors intelektinis pasismaginimas prasiblaškymui nuo savo itin reikšmingų darbų – tai ir pačių intelektualų likimo klausimas. Integralistai jau veikia, ir veikia ryžtingai ir efektyviai. Mus jie užklupo nesusiorganizavusius. Tačiau negalima būtų pasakyti, kad nepasirengusius. Pasipriešinimui mes pasirengę. Nepasirengę kolektyviniam teigimui.

2006 10 30

9. 02. Rusai kalba apie suverenią demokratiją, savąjį autokratizmą vaizduodami kaip tautos susitarimus valdymą pavesti carui, imperatoriui, prezidentui. Ta tradicija esanti gili rusų savivokos ir savivaldos esmė, o kas jos nesuprantąs – tas nesuvokiąs ir Rusijos. Europos Sąjunga niekada netapsianti valstybe, kad ir kaip bandytų tai padaryti per bendruosius institutus – jos mąstymas visai kitoks, nekolektyvistinis. O Rusijoje bendruomeniškumas dominuoja nuo Riuriko laikų.

Kad ir ką rusai kalbėtų pagrindinėdami savo pozicijas, aišku viena: jie džiūgauja, pagaliau ir teoriškai įprasminę stipraus valdovo poziciją. Ją remia netgi jaunimas, satisfakciją gaunantis nežabotame nacionalizme, tarpais išvirstančiame į rasizmą. Tuo keliu Rusija ir eis.

O mes? Dar arčiau glausimės prie Lenkijos ir Briuselio ar bandysim susitelkti naujam nacionaliniam pakilimui?

Kaip visada – vėluodami.

2006 10 31

7. 37. Vakarų Europa eina žūtin. Ją pančioja Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kaip Rytų Europą (= Rusiją) pančiojo Komunistų partijos manifestas. Norim mirti, kaip mirė Tarybų Sąjunga? Jeigu ne, dienotvarkėje vienintelis klausimas – revoliucijos klausimas.