Gruodis Spausdinti
2006
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 31 Gruodis 2006 23:36

2006 12 01

9. 14. Mes dar tebegyvenam pagonybės erdvėje. Bent jau pagonybės gęstančioje šviesoje. Dar apie 1960-uosius metus važiavom į Dzūkiją žiūrėti naminių pienu girdomų žalčių.

Pagoniškasis, arba mitologinis, mąstymas yra metafizinis ir simbolinis. Jis poetiškas, bet racionalus tik savyje, simbolio logikoje. Iki monoteistinio racionalumo jam toli kaip iki dangaus.

Kas atsitinka, kai užgriūva totalinis racionalizmas? Simboliais žymėti daiktai ir reiškiniai apsinuogina ir agresyviai priartėja. Įveikti tai tegali tik susitapatindamas su jais – save jais laikydamas. Taip ateina realistinio mąstymo diktatūra: daiktas yra tolygus jo vaizdui. Jei tas vardas lenkiškas ar angliškas, aš tampu lenkakalbiu ar anglakalbiu, o galop – lietuvių kilmės lenku ar anglu. Buvo ir lietuvių kilmės rusų.

Tik Pirmojoje ir Antrojoje respublikose prasidėjo reflektuoto, t. y. save kaip daiktą tarp daiktų matančio žmogaus, mąstysenos formavimasis, bet netgi mūsų filosofuose tebeviešpatauja realizmas ir epigonizmas.

2006 12 02

Kas yra rūpestis? Jausmas, kuris persmelkia kiekvieno žmogaus gyvenimą ir dienomis, ir naktimis, tik retkarčiais, arba didžiausio užimtumo momentais, arba aukščiausio atsipalaidavimo minutėmis, negulintis ant dvasios kaip spaudimas, kaip netikrumas, tarpais – ir kaip atviras skausmas. Ar ne tas atoslūgio tarp rūpesčio antpuolių akimirkas žmonės ir linkę vadinti laime?

Rūpestis kaip žmogaus būties netvarumo pajautos keliama įtampa – tai tarsi duobėtas vieškelis, kuriuo eidami nešam savo gyvenimo nešulius.

2006 12 03

Kažkaip taip nejučiom, nematom, negirdom pro krikščionybę praeinam kaip turto turėtoją.

O juk gerai pagalvojus – ji viena turtingiausių pasaulio tarptautinių organizacijų. Net NATO ar Europos Sąjunga, kai ji galutinai apsiformins kaip unitarinė valstybė – su vieninga pilietybe, turtu ir prezidentu – vargu ar bus turtingesnės tikrąja to žodžio prasme – kaip turto nuosavybės teise turėtojos už krikščionybės su jos visomis atmainomis valdomus turtus. Vien Vilniuje kiek bažnyčių, vienuolynų ir kitų materialių tvarinių, kurie juk – nori nenori – yra turtas, aiškus ir akivaizdus nekilnojamas ir kilnojamas turtas!

Galima būtų pasakyti: nieko nauja – vien dvasia sotus nebūsi. Pagaliau: dvasia be kūno žmonės nė nepatikėjo, kol Dievas neatsiuntė Kristaus – dvasios įkūnytojo.

Tačiau kokia galia slypi tame Dvasiškumą reprezentuojančiame turte! Kaip stipriai apnarpliota ir bažnyčių tinklo surakinta visa krikščioniškosios raiškos erdvė! Ar kitos religijos gali lygintis su krikščioniškojo tikėjimo materialiojo reprezentavimo galia? Neteigiu, tik klausiu.

2006 12 04

Radijas atsigauna, televizija smunka.

Tai susiję su tuo, kad televizija tapo beveik išimtinai pramoginė, nebeteko informacinės ir šnekamosios paskirties: visoki realybės šou, žurnalistiniai tyrimai, pačių „teležvaigždžių“ sugalvojamos akcijos, koncertai, kino filmai, reklama – tai taip akims, o ne ausims, taip dvasiai migdyti, o ne protui aštrinti, kad nori nenori arba išjungi televizorių ir įjungi radiją, arba nejungi nė to – imi knygą. Tai ne vieno žmogaus ir ne vienos kurios socialinės grupės problema – tai jau visuotinė problema. Pasirinkusi šou kaip plėtros kryptį, televizija pasuko savižudybės keliu.

2006 12 05

Mes – brežneviečiai. Visiškai pritarčiau tai viešojoj erdvėj švystelėjusiai minčiai. Lietuvą šiandien tvarko būtent tie komunistai ir komjaunuoliai, kurie kaip mąstymo ir veikimo tipas subrendo būtent Brežnevo epochoj – epochoj, kai stalinistinis komunizmas mutavo į valstybinio kapitalizmo įrenginius, prie kurių stovintys administratoriai jau rasdavo, kaip beveik legaliai prisipildyti ir savo kišenes. Paskui „vaučerinė“ privatizacija nutiesė jų legalizavimosi kelius, leido sukaupti pradinius kapitalus ir atsistoti prie šiandieninės valdžios svertų.

Dabar jie nebesikuklina – daro ką nori, kurdami autokratinę – valdomą, tiksliau, manipuliuojamąją – demokratiją su aiškiu vidinių resursų sekinimo ūkiu ir tolydžio smunkančia ekonomika.

2006 12 06

10. 28. Vakar Seime paskelbta komiteto išvada, kad VSD generalinio direktoriaus veiksmai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Kiek aistrų būta iki šiol! Kokie mūšiai Seime laukia ir nuo šiol! Tačiau šįkart mūšiai tikrai prasmingi – demokratijos formavimo mūšiai. Nes visi tie, kurie yra už VSD vadovo, buvusio KGB rezervisto, išsaugojimą, yra to brežnevinio gyvenimo būdo kaip šiuolaikinio gyvenimo būdo gynėjai. Seimas neatmetė komiteto išvadų, ėmėsi jas svarstyti. Pritars ar nepritars – esminis klausimas. Jeigu išvadas atmes, Seimas pats save apkaltins – parodys, kaip giliai jį valdo ne tik brežnevizmas, bet ir rezervizmas. Beje, pastarasis, tiesą sakant, ir yra šiuolaikinio brežnevizmo esmė.

2006 12 07

11. 32. Mano didžiausias ir vienintelis troškimas – kad lietuviai pagaliau atrastų Lietuvą.

2006 12 08

10. 20. Kiekvienos galaktikos centre yra juodoji skylė, kurios gravitacija tokia baisi, kad sutraukia net šviesą. Kas 10 000 metų prie skylės priartėja kokia nors žvaigždė, ir ji juodosios skylės sudraskoma ir suryjama gabalais. Ką maitina tie juodieji žiomenys? Nemanau, kad ką nors aiškaus šiuo ir kitais panašiais klausimais galėtų pasakyti ir mūsų mokslavyriai. Pagaliau tai ir neturi didesnės reikšmės: po to, kai mūsų pasaulėvaizdis iš klasikinio mechanistinio persiformavo į reliatyvistinį, Visatos begalinumas tapo absoliučiai nebesaugus, nes nebepaliko vietos net Dievui, didžiajai būties tvarkos ištakai. Mes įgriuvom į Visatos, pasaulio ir savo pačių buvimo chaosus, kurių vienijanti atstojamoji nebegali būti net žmogaus valia – pernelyg didelis krūvis jai tenka.

Aš nebegaliu grožėtis dangum, saule, žvaigždėm – visa tai yra nykstamieji dydžiai.

Viena dar norėčiau: patirti tą jaunystėj pergyventą savo buvimo ryto jausmą – šviesų, rasotą, visuotinį.

Neduota ir to.

2006 12 09

9.34. Kai Rygoje vyko NATO šalių vadovų susitikimas, prie Latvijos sienos Lietuvoje nusidriekė kilometrinės autofurgonų eilės. Ar tai atsitiko dėl to, kad Latvijoje apsėmė kelius, ar kad eilių nenorėjo trambuoti prie Rusijos sienos, nes baiminosi dėl svečių saugumo (nors toks paaiškinimas visiškai absurdiškas), aiškus tik vienas faktas: latvių vežėjai tuo metu intensyviai darbavosi, tuštindami Latvijos uostus ir periminėdami pervežimų į Rusiją sutartis. Prisidengdama NATO širma Latvija įvykdė įžūlią nacionalinio ūkio stiprinimo akciją. Lietuviai kol susigaudė, kas čia vyksta, o paskui kol skėsčiojo rankomis ir skundėsi Briuseliui, darbas buvo atliktas ir latviai atidarė sienas.

Lietuviams nė į galvą neatėjo mintis, kad tokia nacionalinė akcija bendradarbiaujant vyriausybei ir vežėjų asociacijai yra įmanoma. Vadino latvius nekultūringais, netgi banditais, mojavo savo europietiškumu, bet... liko it musę kandę. O juk tai pavyzdys, kaip teks konkuruoti Europos Sąjungos sąlygomis: nedalyvaus akcijoje nacionalinė vyriausybė – ūkis pralaimės vieną konkurenciją po kitos. Būtent mūsų galvose slypi priežastis, kodėl Lietuva pati nekonkurentiškiausia iš ES valstybių. Tiesa, mes priešpaskutiniai, paskutiniai – latviai, bet štai jie jau daro kai kuriuos žingsnius, nors ir drastiškus.

Vakar pasirašytas elektros tilto per Lenkiją į Vakarus susitarimas. Kodėl Lenkija pagaliau – po 15 metų vilkinimo! – sutiko? Ogi todėl, kad Lietuva sutiko ją priimti dalininke naujosios kartos Ignalinos atominės statyboje. Ir ne bet kokia dalininke, o ketvirčio dalininke. Estai ir latviai, su kuriais anksčiau susitarta dėl IAE statybos, nepatenkinti, reikalauja, kad ir tilto statyboje jie gautų savo dalis. Lietuvos valdžia džiūgauja, kad Lenkija „spėjo į nueinantį traukinį“, nė neklausdama, ar Lenkija turi lėšų tai statybai, ar ne. Tiesiog džiaugiasi, kad Lenkija kartu. Estai ir latviai abejoja, ar lenkai dėl lėšų stygiaus nekliudys statybai, siūlo suomių, švedų firmas, bet lietuviai negirdi, jiems svarbiausia – Lenkija kartu!

2006 12 10

9. 35. Lietuvos europarlamentarai nubalsavo prieš Bulgarijos atominės elektrinės veikimo pratęsimą. Taip jie balsavo ir prieš Ignalinos atominės veikimo pratęsimą.

Teisinasi tuo, kad negavo jokių nurodymų iš Vilniaus. Tarsi patys neturėtų galvos, politinės nuovokos ar – pagaliau – negalėtų pasiskambinti ir pasiteirauti.

Ne čia priežastis. Iš tiesų tai balsavimas už pratęsimą būtų balsavimas prieš ES „įtakos asmenų“ nuomonę, kad naujokėms nebūtų daroma jokių branduolinės energetikos lengvatų. O mūsieji jau susiję visokiais vidiniais interesais, dairosi, kur galėtų įsitaisyti po kadencijos, ir prieštarauti įtakingiesiems savo karjeros sąskaita nė nemanė. Net jeigu Lietuva būtų atsiuntusi kokią žinią, būtų atsiradę priežasčių, kaip rekomendacijos nevykdyti.

Europos Sąjungos struktūros jau sukūrė ir korupcinius nacionalinių atstovų valią paralyžiuojančius mechanizmus.

2006 12 11

9. 10. Visi ir faktai, ir reiškiniai pakankamai materialūs.

Globalizacija baigsis tada, kai doleris iš pasaulinės valiutos taps regionine.

Tai atsitiks tada, kai Rusija dolerius išmainys į eurus. Jeigu tą pačią operaciją padarys Kinija, dolerio era bus galutinai pasibaigusi.

Prasidės poglobalizacinė era.

2006 12 12

10. 33. Tuminas pagaliau pasakė, kad kvietimo tapti Maskvos Vachtangovo teatro meno vadovu jis nepriims – norįs sukurti Vilniaus mažojo teatro šlovę, o ne pasinaudoti Maskvos Vachtangovo teatro gerove.

Jis teisus dvigubai ir dar daugiau.

Kurdamas Mažąjį teatrą Vilniuje, jis yra visiškai laisvas, ir kokius pamatus jam padės, tokią tradiciją pradės. Vachtangovo teatre jis jau turėtų taikytis prie rusų teatro tradicijos ir riboti savo kūrybos imanentiškumą.

Dar svarbiau yra tai, kad šiais visuotinio plavinėjimo po pasaulį laikais jis atsisako greitos šlovės ir didžiulių pinigų ir lieka ten, kur sunkiau, bet sava.

Seniai jaučiau jį esant ne Nekrošiaus ar Koršunovo stiliaus menininką. Dabar jis tai patvirtino su visu akivaizdumu.

2006 12 13

11. 03. Irane vyksta šalies vyriausybės remiama tarptautinė konferencija, kurioje nagrinėjami holokausto aspektai. Vakarų požiūriu, tai neregėta šventvagystė: nei abejoti holokausto buvimu, nei daryti kokias nors oficialiosioms nuostatoms prieštaraujančias išvadas yra neleistina. Vienas iš konferencijos pranešėjų yra prancūzas profesorius, kuriam spalio mėnesį skirta 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė vykdymą atidedant. Dabar jau, turbūt, pasodins. Vienos teismas 3 metams už holokausto neigimą pasodino britą Deividą Irvingą. Mat, Vokietijoje ir Austrijoje įstatymu nustatyta, kad holokausto neigimas yra nusikaltimas.

Komunizmo pasmerkimui Europa nė piršto nepajudina. Estus ir latvius, norinčius tarybinę simboliką prilyginti fašistinei, vadina naciais. Rusų neobolševikai daužo jų ambasadas Maskvoje. Briuselyje, Berlyne ar Vienoje – kad nors kas mirkteltų!

Kur tu, Europa?

2006 12 14

14. 25. Artėjant Valdovų rūmų atstatymo baigmei, randasi vis daugiau trokštančių juose įsikurti – pradedant Bajorų sąjunga, Signatarų klubu, baigiant išeivijos lietuviais, norinčiais čia įamžinti savo kovas už Lietuvos išvadavimą.

Kol Vilnius neturės strategijos, kaip mieste pavaizduoti savo istoriją ir kultūrą, tol tokių nesusipratimų bus dar daugiau. Nelabai nustebčiau, jei savo menių paprašytų komunistų, komjaunuolių ir spaliukų organizacijos.

O strategiją diktuoja pati Vilniaus urbanistika: Senamiestis – Senosios Lietuvos istorijos eksponavimo erdvė, Centras – Naujosios, arba Atkurtosios Lietuvos. Abiejų susikirtimo ašinis taškas – Pilies kompleksas su Arkikatedra, priklausąs senajai Lietuvai, bet pradedąs naujosios erdvę su puikiu akcentu – buvusia Sąjūdžio būstine Gedimino prospekto pradžioje. Kaip komponuoti Senosios ir Naujosios istorijų apžvalgos ratus – didžia dalimi jau specialistų svarstybų ir tautos pritarimų klausimas.

Aišku, kad Senosios istorijos ašis – Pilies ir Didžioji gatvės iki Aušros (Medininkų) vartų, o Naujosios – Gedimino prospektas nuo Arkikatedros aikštės iki Žvėryno tilto. Aišku ir tai, kad Senamiestis turi tapti muziejų ir suvenyrų bei kavinių ir skverų rajonu, o Centras – valstybės valdymo įstaigų ir reprezentacinių aikščių bei restoranų ir prabangos parduotuvių rajonu.

Sąlygos tokiems apsisprendimams – tiesiog idealios, reikia tik nebijoti pajudinti stichiškos raidos Centre ir Senamiesty įkurdintas prekybos vietas, perkelti vieną kitą valdymo instituciją į kitą vietą. Tiesą sakant, tokių operacijų būtų nedaug.

Bet kas imsis atsakomybės?

Tokiems sprendimams padaryti reikalinga bent jau minimalias nacionalines aspiracijas turinti vyriausybė.

2006 12 15

11. 49. Ir JAV, ir ES su Rusija kariauja nepaskelbtą ir nenutrūkstantį karą, kuriame pamažu pamažu viršų ima Rusija. Be kita ko ir dėl to, kad aksominį karą tarpusavyje kariauja JAV ir ES.

ES niekaip nepavyksta konsoliduotis ir tos konsolidacijos juridizuoti ES Konstitucija. Imigrantų musulmonų bombelės tiksi visose senosiose Europos šalyse, neleisdamos galvoti ne tik apie nacionalinę konsolidaciją, bet ir apie tokią ES plėtrą, kuri galėtų būti pagrįsta kokia nors bent jau supranacionaline konsolidacija. Šios gi žmogaus teisių deklaracijos valdoma Europa niekada nesukurs – „žmogaus teisės“ ją dekonstruos pačiose ištakose, pažemėse. ES galės plėtotis tik gerovės ideologijos pamatu, o tai – ideologiniai ir politiniai spąstai, kuriais galės manipuliuoti tie, kurie turės ką į juos įdėti. Gi visi Vakarų Europai reikalingi resursai yra Rytų Europoje, Rytuose. Veltui V. Europa nepalaiko JAV santykiuose su musulmonais – Pietūs niekada, netgi priėmus Turkiją, nebus patikimu resursų tiekėju.

Ką daro Rusija su resursų naudojimo politika, aiškiausiai parodo Vokietijos–Rusijos vamzdis Baltijos jūros dugne. Šitaip prisiuvama ne Rusija, o Vakarų Europa: kad ir kiek energetinės nepriklausomybės sugebės susikurti Vakarų Europa, ji niekada nebus visiškai nepriklausoma nuo Rusijos dujų. O ir kitų energetikos šaltinių.

Tuo tarpu Rusija konstruoja kietą naująją savo valstybę. Į fašizmą virstantis komunizmas yra logiška TSRS internacionalizmo pervarta į Rusijos nacionalizmą – rusiškumą jau be kosmopolitinių iliuzijų ir fasadinio jo kamufliavimo „tautų draugystės“ lozungais. ES tuo dar tebesidangsto. Rusijoje tuo tarpu sėkmingai kuriama „suvereni demokratija“, kurią valdo buvę saugumiečiai: ketvertas iš penkių aukštųjų ešalonų pareigūnų yra iš FSB. Valdžią ir diplomatiją visiškai perėmė ochranka. Ar „suvereni ES demokratija“ atsilaikys prieš „suverenią RF demokratiją“? Vakarų Europai pavėluotai ir epigoniškai naudojantis Rusijos XX amžiaus išradimais, Rusija ir XXI amžiui uždavinėja politikavimo kryptis ir standartus. Jos ir Kinijos rankose dolerių daugiau, negu likusiame pasaulyje, neišskiriant JAV. Kada suspenduoti dolerį ir baigti jo vykdomą „globalizaciją“ – laiko klausimas, ir Rusija jį kantriai artina.

Ką darom mes? Vykdydami JAV užmačias skaldyti ES iš vidaus, mes kariaujam nesibaigiančius karus su Rusija, kurie silpnina visus tris Šiaurės pusrutulio segmentus, ir atveriam kelius Kinijai, naujajam geltonosios rasės antplūdžiui į senstančią ir mirštančią Europą.

Kokia mūsų naujosios politikos geopolitinio lygmens kryptis?

Vienintelė: santykių su Rusija normalizavimas ir Vidurio Europos konfederacijos organizavimas – vienijimas tų valstybių, kurios vienodai bijo ir Rytų, ir Vakarų ir kurios iš tiesų negali laukti nieko gero nei sau, nei pasauliui, jeigu neras šio regiono sandraugos formulės.

2006 12 16

Kad ir kiek kartų tektų kalbėti apie okupaciją, kalbėkim – atsiranda vis naujų jos suvokimo ir supratimo aspektų.

Neabejotina, kad mes vėl okupuoti.

Buvome okupuoti Rytų, dabar okupuoti Vakarų.

Rytų okupacija buvo militarinė ir aneksinė. Vakarų okupacija ekonominė ir dekonstrukcinė – išplaunanti sąmonę, supratimą, ideologiją, juridiką, ūkį, kultūrą, pagaliau ir teritoriją bei populiaciją.

Abi okupuojančiosios pusės Lietuvą ir Baltijos šalis visada vaizdavo kaip brangias ir mylimas kaimynes, kurias reikia gerbti, o kadangi mažos – ir globoti. Ir abi pusės dėl tų šalių valdymo ar bent kontroliavimo aršiai kovojo. Mes niekada nebuvom nei iš tiesų gerbiami, nei iš tiesų mylimi. Tikrai brangūs lietuviai buvo negyvi lietuviai. Tikrai mylima Lietuva buvo vokiška, lenkiška ar rusiška Lietuva. Ar kas nors pasikeitė dabar? Ir dabar į Lietuvą rankas tiesia Rusija, pamažu vėl užslenka Lenkija, skverbiasi Vokietija.

O mes?

O mes viso to nė nematom!

2006 12 17

10. 10. Anekdotas.

– Pone Ozolai, tik iš trečio karto supratau, ką parašėt!

– Jums pavyko. Aš ir iš ketvirto karto kartais nesuprantu, – atsako Ozolas.

2006 12 18

10. 27. Kad ir kaip bandytų pervardinėti moderną jo šiandieniniai teoretikai – postmodernu, postpostmodernu ir pan., – jo dienos baigiasi. Žmonės ima pavargti nuo to nuolatinio chaoso, netikrumo ir trokšta aiškumo ir tvarkos. Dekonstrukcija kaip konstravimo principas parodė savo išvirkštinę pusę, ir pasirodė, kad ji ne tik ne žavi, bet ir žalinga – degraduoja prigimtį, trumpina gyvenimą, žudo. Prie natūralaus savo nenatūralumo pirminio patrauklumo sumažėjimo stipriai prisideda ir totalinis aplinkos nekonstruktyvumas, gimęs iš chaotiškos žmogaus veiklos ir išvirtęs globalinėmis aplinkos griūtimis. Ar begalima tokioj vidinėj ir išorinėj aplinkoj estetizuoti dekostruktyvumą? Yra, žinoma, tokių, kuriems ir mirtis visomis savo formomis teiks įkvėpimo ir šioje situacijoje. Bet ar tai bus bendra kultūros raidos kryptis? Kad ir kas ką šnekėtų, jaučiasi, kaip žmonių visuomenių ir bendruomenių gelmėse bręsta naujos savijautos poreikis, reiškiantis viena: modernizmo epocha baigiasi.

2006 12 19

9. 33. Dar kartą apie visuotinį nusivylimą nacionaline valdžia. Okupantai iš Rytų viską atėmė. Tai – nepaisant gyvenimo lygio kilimo režimo pabaigoje – buvo pagrindinė nepasitenkinimo valdžia prielaida ir priežastis. Už turėto turto grąžinimą ne vienas ėjo, sukdamas į nepriklausomybės atkūrimą. Nacionalinė valdžia paskelbė restituciją, visus supjudydama ir leisdama grobstyti „tretiesiems“ – visokiam kriminaliniam elementui, o paskui įvykdė „privatizaciją“, leisdama turtą užgrobti „investuotojams“ – ekonominiams okupantams. Tai tautą galutinai atmušo nuo nacionalinės valdžios, kuri dėl to nepergyveno ir pamažu susitapatino su ekonominių okupantų interesais, tapdama Vakarų okupacijos kolaborante.

2006 12 20

12. 03. NATO vadovybės kreipimasis į Lietuvą dėl specialiosios paskirties dalinio pasiuntimo į Afganistaną pakeisti Prancūzijos išvedamų pajėgų yra puiki proga pagalvoti, o kas gi mes esam Afganistane netgi kaip Goro provincijos atkūrėjai. Ar reikia mūsų tokių ten? Net jeigu ir reikia kokiam nusigalavusiam skurdžiui, ar reikia mūsų ten afganų nepriklausomybės, tarptautinės teisės požiūriu?

Nereikia. Visiems buvo aišku, kad Afganistano talibai buvo sutriuškinti anaiptol ne dėl to, kad to krašto kalnuose slapstėsi JAV priešininkas Nr. 1 Osama bin Ladenas. Niekas nuo pat pradžios neabejojo, kad ir amerikiečių karas Afganistane, kaip ir rusų dar TSRS laikais, yra agresija prieš nepriklausomą valstybę. Tačiau lietuviai nuėjo kartu su okupantais – taip norėjosi būti NATO valstybe! Tiesa, Lietuva išsiderėjo lengvesnį regioną, kraštą, kuriame karo veiksmų nebuvo.

Dabar JAV prašo imtis sunkesnio uždavinio: dalyvauti mūšiuose, nes pietų provincijose talibai jau atsigavo.

Tai kas mes būsime Afganistane?

Jei iki šiolei buvom okupantai statybininkai, tai dabar mums siūlomas kruvinų okupantų statusas. Ir mes mielai sutinkam. Nors patys ką tik nusimetėm okupantų jungą.

2006 12 21

9. 55. Nepriklausomybė yra ne tik nepriklausymas nuo Rusijos. Nepriklausomybė yra ir nepriklausymas nuo Lenkijos. Ir nuo Vokietijos. Taip pat ir nuo JAV.

Visai nepriklausomų, nuo nieko nepriklausančių valstybių nėra. Teisingai. Bet jei nuo kokios nors kitos valstybės priklausai, tai gal tą priklausymą gali perkirsti tokia anos priklausymo nuo kitos, tau nepavojingos, valstybės linija, kad ta priklausomybė taps nepavojinga? Tokie yra realūs nepriklausomybės ryšiai.

Mes gi žiūrim vien nepriklausomybės nuo Rusijos. Kad esam beveik vasaliniai JAV valios vykdytojai – visiems akivaizdus faktas. Kad tampame unijiniais ryšiais su Lenkija vėl susyjančia šalimi – dar ne akivaizdus visiems, bet aiškiai matomas atidesniems stebėtojams reiškinys. Priklausomybė nuo Lenkijos Lietuvą daro trigubos priklausomybės šalimi – nuo JAV, nuo Lenkijos ir nuo ES. Kuo visa tai užsibaigs?

Šiandien apie tų procesų pasekmes kalbėti galima tik spekuliatyviai.

Tačiau kad būtina rasti suvereniteto saugos būdus jau šiandien – kalba turi būti labai konkreti.

2006 12 22

10. 55. Prezidentas pagaliau tarė žodį apie Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus kėdėn prasiskverbusį TSRS saugumo rezervistą Arvydą Pocių.

Koks jis, tas žodis?

Jis toks. Seimo atliktas tyrimas prastas, visuomenės ir Seimo narių elgesys šiame skandale visai netinkamas ir t. t., ir pan. Prezidentas labai vertina saugumo darbuotojų darbą, nors problemų yra. Saugumo vadovas prarado Seimo pasitikėjimą, t. y. jis, Prezidentas, čia niekuo dėtas. Skiriant naują vadovą, Seimas turės atsižvelgti... ir t. t. Jo, Prezidento, šiame reikale tarsi ir nėra.

Ką visa tai reiškia?

Reiškia viena: Prezidentas stipriai priklauso nuo saugumo seifuose saugomos informacijos apie jį patį.

2006 12 23

10. 31. Metai linksta pabaigon. Pabaigon eina gyvenimas. Pabaigon eina lietuviai. Geografinis pavadinimas, atrodo, liks ilgiau už tautą. Geras fonas apmąstymams apie gyvenimą kaip tokį.

Tai ką gi sugyvenai, taip troškęs gyventi? Pažinti ir žinoti. Kurti ir sukurti. Duoti kažką giminei ir tautai, ko nebūta iki tavęs.

Ir ką gi?

Na, okupaciją atlaikiau pakankamai garbingai. Buvau vienas aktyviausių valstybės atkūrėjų. Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad ne tik nepardavinėjau Lietuvos naujiesiems okupantams, bet ir bekompromisiškai priešinausi saviesiems kolaborantams, nesutikdamas su beveik visa jų apgauta tauta. Palikau viso savo meto ir gyvenimo paliudijimą raštu, dokumentais.

Tai, deja, viskas. Daugiau nesėjau, nors dirbau kartais tiesiog katorgiškai.

Gyvenimas prabėga labai greitai, yra labai trumpas. Kartais pagalvoji: kur gi jis dingo? Tarsi vakar rinkai vaikystės žemuoges, mokeis vidinį jaudulį paversti kokiais nors žodžiais, o šiandien jau reikia pripažinti: daug ko, ką norėčiau nuveikti, nebesuspėsiu!

Bet netgi tada nebeapima neviltis, kaip anksčiau, pagalvojus apie mirties neišvengiamybę, priešingai – netgi be rezignacijos galvoji, kad pagyventa ir pergyventa ganėtinai, kad to, kas buvo, nebepakeisi, o ką nors nauja sutverti tiesiog nebelieka laiko, kad viso, kas būta, ir taip gana, nes nieko esmiškai naujo nebepatirsi. Nors ir viltumeis.

Iš kur tas jausmas, ta savijauta? Tikrai kankintumeis, tą klausimą uždavinėdamas sau anksčiau. Betgi dabar, kai tavo gyvenimas baigiasi daiktiškai, lieka už tavęs kaip keistas gyvasties spalvų, kvapų, jausmų pritvinkęs kamuolys, vienas iš milijardų tokių ar panašių, sudarančių tautų ir rasių gyvenimus, susipinančius į vientisą Žemės gyvastį, irgi, atrodo, artėjančią į kažikokį užbaigtumą, pajunti, kad virš tavęs ir tavy yra už visas tavo galias didesnė jėga, kurioje tu tik plūduriuoji ir teki nežinion kartu su ja – ir viltingai nurimsti.

2006 12 24

9. 02. Kad Lietuva galėtų būti konkurentiška nacija, ji turi gaminti kažką, ko negamina kitos valstybės, arba pagaminti geriau, negu kitos valstybės – kad ta ir kitų gaminama prekė būtų konkurentiška bet kurioje pasaulio rinkoje ir kapsentų į Lietuvos iždą pinigėlius, būtinus lietuvių nacionalinėms socialinėms reikmėms.

Ką šiuo požiūriu turi Lietuva?

Kas turėta – viską perėmė užsienio kapitalas. Europos Sąjunga jau ne ragina, o reikalauja parduoti Lietuvos paštą. Tuoj bus privatizuojamas geležinkelis, komercializuojamos automagistralės.

Ką remia Europos Sąjunga, bandydama padėti Lietuvai pasiekti tokį gyvenimo standartą, kad lietuviams nebereiktų bėgti uždarbiauti kitose šalyse? „Remiamos“ šakos, kurios pagerintų tarptautinio kapitalo funkcionavimo sąlygas – ryšiai, transportas, žemės ūkis (pastarasis – kad galėtų būti perpirktas jau tinkamas naudoti kitašaliams).

O ką Europos Sąjunga galėtų paremti kaip grynai lietuvišką gamybos šaką? Na, kad ir aukšto lygio medžio apdirbimo pramonės, skyrium imant – baldų gamybos sukūrimą – ar galėtų finansuoti?

Štai tokiais atvejais ir išlenda ylos iš maišų...

2006 12 25

9. 28. Šiandien jau aiškiai matosi, koks smūgis buvo suduotas Lietuvos politinei sistemai, koks nuostolis buvo padarytas Lietuvai, kai Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus su trimis partijų vadais sutarė „sujungti“ Lietuvos centro sąjungą, Lietuvos liberalų sąjungą ir Moderniųjų krikščionių demokratų partiją. Dabar ne tik vietoj Centro sąjungos, bet ir vietoj liberalų, nekalbant apie krikščionis demokratus – daugybė hibridinių partijėlių, bet nė vienos aiškios ir tvirtos partijos.

Kitaip ir negalėjo būti! Negali egzistuoti Liberalų ir centro partija ir nebūti Liberalų ir Centro partijų jų grynaisiais pavidalais. Grynieji ideologiniai pavidalai atkuriami, vos tik kam nors pavyksta juos sugriauti. Konservatoriai sunaikino krikščionių demokratų grynuolį, Algirdui Saudargui už tai sumokėdami ambasadoriaus postu, bet po kiek laiko krikščionys demokratai atsikūrė netgi trimis kryptimis, pagal tris iniciatyvas. Prezidentas sunaikino liberalus ir centrą, bet Centro partija atsikūrė iš karto (tiesa, ne savo noru mutuodama pavadinimą), o Liberalų partija (irgi vingiuodama pavadinimu) – kiek vėliau. Kol visuomenė nori pasiremti įprastomis legaliomis politinio gyvenimo formomis, tol grynosios klasikinės partijos bus atkuriamos, kad ir kiek kas jas griautų.

Tačiau maišatis tautoje didėja. Griuvimų ir atkūrimų skandalai, priešininkais tapusių tų pačių ideologinių pozicijų žmonių kaltinimaisi, rinkėjų nesusiorientavimas tuose sąryšiuose ir triukšmuose, pagaliau pasibjaurėjimas politikų rietynėmis kelia politines dulkes, miglas ir apatijas, ir tai, deja, ne „proceso gretutiniai produktai“, o tiesioginiai – pasirodo, būtent to ir reikia visas klasikines ideologijas naikinančiam globalizatorių elitui, nes ne žmonių, esančių po elitu, o jų pačių, didžiųjų piniguočių, interesai yra jų politinių siekių ir valdžios tikslai!

Taigi, vaizdelis yra pakankamai aiškus, kai į jį pasižiūri iš politinio šurmulio miglas po kojomis pamatyti leidžiančio aukščio. Deja, į jį pakilti nelengva: vieni paprasčiausiai nenori (jų dauguma), kitų paprasčiausiai neleidžia, nes manipuliavimo mygtukai tų pačių globalizatorių rankose.

2006 12 26

9. 08. Sigito Parulskio „Doriforė“ – aiškiausias dekonstrukcionizmo pavyzdys. Dar nepatyrusio, dar pačias savo ciniškojo patyrimo viršūnėles naudojančio pasaulio ir gyvenimo niekintojo kūrinys, tačiau būtent dekonstruotojo kūrinys.

Aiškiai matosi, kad tai užsakymas prekei, kuri yra kuriama pagal planą, numatantį jos pardavimą atsižvelgiant į tam tikrus, pačius žemiausius, pirkėjo prigimties poreikius atitinkančius ir tenkinančius reikalavimus, kurie tačiau nėra „prekės savyje“ vertės konstravimo reikalavimai – tai yra prekę perkančiojo asmens ugdymo reikalavimai: prekė tėra tam tikros ideologijos perteikimo būdas, mediumas. Kas kalba, kad nemodernistinė literatūra yra galutinai deideologizuota literatūra, laisvas nuo bet kokio ideologinio konstrukto ar apibrėžties kalbėjimas – kalba kaip senas bolševikas, tvirtinęs, jog marksizmas – jokia ideologija, o vienintelis teisingas pasaulio matymo, mąstymo ir keitimo būdas.

Neomodernizmas yra ideologinis bylojimas, kietas ir tikslingas kalbėjimas prisilaikant vienos teisingos ideologijos – pasaulio mirties ideologijos. Tačiau europinė civilizacija – dar ne visas pasaulis. Užtat kitiems ta ideologija gali visiškai nereikšti jų mirties – tiesiog tik Vakarų civilizacijos mirtį. Sigitas Parulskis yra vienas iš Vakarų civilizacijos šermenų muzikantų.

2006 12 27

8. 25. Nebūtina gyvenimo romantizuoti. Nors galima ir galbūt reikia. Ypač – jeigu tas romantizavimas atitinka dabarties žmogaus pasaulio jautimą – su visa informacijos kakofonine gausa, rimtų ir idiotiškų elementų persipynimu, naivumu ir cinizmu, tikėjimu ir netikėjimu, – kodėl gi neparašyti tokios pasaulėvokos atitinkančių romantinių dalykėlių. Tokie, mano galva, yra didžiuma detektyvų ir detektyvas kaip žanras, toks yra vaikams ir ne vaikams skirtas „Haris Poteris“. Daug knygų, kino filmų ir kitų masinio vartojimo kultūros dalykų parašoma stovint ties riba – tarsi ir tyčiojantis iš gyvenimo, tačiau vis dėlto jo neniekinant. Tai ir yra skiriamoji riba: skatini tu savo darbu žmogų gyventi ar grūdi į purvą, tvirtindamas, kad jis, žmogus, to ir tevertas. Tokio kūrinio estetinis rezultatas yra neviltis, o kūrinio, kuris vis dėlto lieka su žmogumi, su jo gyvenimu – humoras. Pasijuokimas iš nevykusio bandymo būti moderniu, nes žmoguje, kad ir kaip jis taikytųsi prie parsidavimo sąlygų, visada išliks kažkas, kas ragins arba bent jau tyliai trokš gyventi – ir netgi žmoniškai...

2006 12 28

– Aš vertinu, kas nauja, – sako Petras.

– Ir „Kristų šlapime“? – klausiu.

– Buvau Amerikoj. Vienoj galerijoj pamačiau kaip kūrinį moteriškus kruvinus įdėklus su sparneliais. Klausiu: kraujas tikras? Man sako: jei kas būtų bandęs pateikti su tikru krauju, šiandien jau sėdėtų kalėjime. Sumetimai labai praktiški: taip gali būt platinamas AIDS, kitos ligos. Riba yra.

– Vienoj mūsų galerijoj stebėjau tokį meno kūrinį: du vyrukai, apsirengę balerinas imituojančiais drabužiais, išsidažę veidus vienas raudonai, kitas baltai, pila sau ant galvų gyvus kirminus, kuriuos žvejai veria ant kabliuko: raudongalvis – raudonus, baltagalvis – baltus. Tie kirminai tikri, gražūs, tvarkingai, kaip ir dera, raitosi ir ant jų galvų, ir krinta žemėn, kur ir taip jų jau sočiai. Visas tas galvų kirmijimas palydimas kriokiančių, krioguojančių ir drūtai dūsaujančių garsų sumišai su kažkokiais muzikiniais pusgarsiais. Tai, matyt, turi vaizduoti mūsų mąstysenos, o gal ir gyvensenos, supuvimą, ir tas kriticizmas, teisybę pasakius, man nėra nepriimtinas. Bet tą prasmę išsigalvoju aš, o vaizdas, kurį mato mano akys, yra šlykštus ir atstumiantis, ir žmogus, kuriam svetimos visokios ideologijos, sako sau: šaunuoliai, to dar nemačiau. Ir nyra kartu su jais į visą mūsų dekonstruojamo pasaulio nirvanos gelmę. Menas čia susijungęs su gyvenimu – ar gali būti kas nors patrauklesnio meno vartotojui? – gerai pamąstęs, tokio meno kūrėju gali tapti ir jis.

– Žinoma, – sutinka Petras, – iškabins tualetinį popierių su savo užpakalio pėdsakais, ir galės sakyti, kad to dar nebūta. Bet kodėl aš turiu uostyti jo šūdą?

– O jeigu šūdas būtų dirbtinis?

– Pavyzdys absurdinis. Bet tu gerai paklausei: mene turi būti riba, ties kuria tikrovė pakeičiama sąlyginumu. Tikru tiek, kad visą kūrinį padaro tikru sąlyginumu.

– Net jeigu tai įsitenka postmodernizmo pasaulio rekonstrukcijos ideologijoje?

– Man ideologija nesvarbu. Man reikia krantų.

– Pasakei beveik aforistiškai. Pakalbam apie tai plačiau. Tokį pamąstymą paimtų bet kuris kultūrinis Lietuvos leidinys.

– Ne. Nereikia. Nenoriu dalyvaut visose tose rietenose.

– Aišku. Taip pat pozicija.

2006 12 29

12. 43. Ačiū Dievui, mūsų spaudoj jau ima rodytis ženklų, kad imam suprasti, jog žinių ir žinojimo visuomenės ne tik skiriasi, bet kad tai visiškai skirtingų tipų visuomenės.

Žinių visuomenė – fragmentinio, geriausiu atveju – matematinio arba matematizuoto žinojimo žmonių samplaika, kurios nesieja niekas daugiau, kaip asmeniniam išgyvenimui būtinų žinių sankaupa, jos pritaikymo technologijų išmanymas ir pardavimui tinkamo vaizdo savo pagamintai prekei suteikimas – tokio vaizdo, kuris atitiktų kito žinių visuomenės narvelio standartus, kad be trukdžių galėtų būti pervesta į kitas naudojimo ir vartojimo struktūras. Žinių visuomenė – vartojimui tinkamų prekių gaminimo ir pardavimo manipuliuojama visuomenė.

Žinojimo visuomenė – substancialaus ryšio siejamų žinių vartotojų visuomenė, suvokianti tą svarbų skirtumą, kad žinia nebūtinai turi teikti materialų vaizdą, kad žinia, faktas, principas kaip idealijos turi savo savarankišką gyvenimą, o jį pripažįstantys žmonės supranta, kas yra intelektualinis, arba vidinis, dvasinis žmogaus gyvenimas. Žinojimo visuomenė yra žinių visumų prasmės ir prasmių paieškos visuomenė, kuri mato ne tik žinias, bet ir tai, ką tos žinios daro ir ko nedaro su pačiais žinių turėtojais ir vartotojais, ko jai dar reikia, kas jos netenkina ir kodėl, ir kokion pusėn gręžtis, jeigu nori, kad visuomenės kokybė keistųsi jos norima linkme. Žinojimo visuomenė yra suprantančiųjų visuomenė, supratimo apie save pasaulyje saistoma visuomenė. Tokio supratimo žinių visuomenė neturi, todėl gali būti kitų, kurie nustatinėja vartojimo standartus, manipuliuojama. Žinojimo visuomenę manipuliuoti sunkiau, nes tai yra savivaldos visuomenė.

Žinių visuomenė yra globalizuojama ir kosmopolitizuojama visuomenė. Žinojimo visuomenė yra lokalizuojama ir nacionalizuojama, besilokalizuojanti ir besinacionalizuojanti, nes tik tai yra natūralią – gamtinę – žmogaus prigimtį atitinkanti gyvenimo tvarka.

Šiuolaikinėmis laikomos mokymo ir auklėjimo sistemos yra sukonstruotos būtent žinių visumų ir jų naudojimo technologijų įgijimui. Tai yra nesuprantančių žmonių ugdymo sistemos. Apie jų klastingumą ir žalą kada nors bus rašomi traktatai ir ginamos disertacijos, kaip kad dabar traktatai ir disertacijos kurpiamos apie tų sistemų tobulinimą.

Ir tai, deja, tik proceso pradžia!

2006 12 30

Kas nauja įvyko pasaulyje šiais metais?

Iš išorės žiūrint – nieko ypatingo.

Toliau kariauta „antiteroristiniai karai“, toliau lenktyniauta dėl įtakos sferų ir zonų, toliau daugintasi ir vartota, vartota be gailesčio ir supratimo, iki visiško apsipirkimų absurdo atvedant netgi religines šventes su visais jų prieššvenčiais.

Ir vis dėlto įvyko. Tai, kas kaip žemės sprūdis trakštelėjo, bet liko žemės drebėjimo dar nesukėlusiu judesiu, yra Kinijos pareiškimas, jog ji atsisako dolerio. Tas ženklas buvo greitai užtušuotas JAV ir Kinijos vadovybės lygiu, bet kiek ilgai truks susitarimas? Kai jis baigsis, prasidės esminis pasaulio vaizdo kitimas, kuris baigsis visiškai naujais jo kontūrais.

Etiopijos ir Somalio karinis konfliktas liko beveik nepastebėtas arba gal ir sąmoningai nutylėtas bent jau provincialinamoje Lietuvoje. Tačiau iš esmės, ypač – jeigu prasidės karas – nebegalima bus nepripažinti, kad vadinamasis „antiteroristinis karas“ yra tik kodinis tikro civilizacijų karo pavadinimas, kurio globalumui – mano manymu – suvokti pakako vien Europos, Azijos ir JAV karų. Dabar jame dalyvaus ir Afrika. Ir dar nesuprasim?

Mes stovim prie pasaulio griūties slenksčio.

2006 12 31

Kokias asmeninio gyvenimo išvadas galima ir reikia pasidaryti ateičiai?

Jos, tiesą sakant, subrendo jau ne šiandien. Kitiems metams kaip uždavinys turi būti iškeltas jų įgyvendinimas.

Lietuva giliai įklampinta į jos dekonstravimo procesą. Susikūrė procesą palaikančių ir valdžios bei valdymo galias turinčių asmenų grupuotė, kuri iš paskutiniųjų stengsis išlaikyti valdžios „akcijų paketą“. Kismas į tautai reikalingą ir naudingą pusę vyks ilgai ir skausmingai. Šiuo metu ką nors pozityvaus nuveikti būnant valdžioje yra tiesiog neįmanoma: nei visuomenėje, nei valdžioje nėra supratimo, kas vyksta, taigi, ir noro sukti į kurį nors išsigelbėjimo krantą. Net partija yra nepajėgi ką nors keisti.

Mano supratimas reikalauja pozicijų griežtinimo ir net radikalizavimo. Priklausymas partijai reikalautų žymaus pozicijų švelninimo, o tai nei įmanoma vidujai, nei naudinga visuomenei. Atsiriboti nuo partijos būtina. Ji jau pajėgi veikti savarankiškai ir išlaikyti nacionalinių interesų gynimo liniją su jai derančiu kompromisiškumu.

Aš privalau rinktis laisvo šaulio poziciją.