Sausis Spausdinti
2007
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 31 Sausis 2007 23:33

2007 01 01

10. 15. Krauni metus kaip daiktus, kuriuos reikia sunešti į krūvą, nelabai ir besidomėdamas, kokie jie – tiesiog jie buvo skirti tau, ir tu turi juos greičiau padėti į vietą.

Ar tai todėl, kad prieky tiek daug neaiškumo, jog metai suskyla į darbus, dėl ko ir tu matai juos jau tik kaip veiklos erdvę be savo vidinio – tavo gyvenimo – grožio, ar gal todėl, kad ir pati tavo žemiškojo gyvenimo erdvė sueižėjo į visokių pavojų skeveldras ir gremžia sugebėjimą suvokti bet kokį grožį?

2007 01 02

11. 20. Naujųjų metų naktis pilna sprogimų ir ugnių, tarsi miestą būtų užpuolęs priešas, o patriotai gintųsi, įnirtingai atsišaudydami, kol paryčiu juos išguldo galvažudžiai komandosai ir tik pavieniai drąsuoliai dar pyškintų į juos varganais medžiokliniais dvivamzdžiais.

Tačiau rytą Gedimino aikštė ir gretimos – Pilies, Gedimino prospekto, Tilto – gatvės iš tiesų primena mūšio lauką: tuščios šaudyklių (= petardų) gilzės, Molotovo kokteilių (= šampano butelių) liekanos, drabužių draikalai.

Iš visos Lietuvos susirinkusi tauta gerai pasiautėjo, sutikdama Naujuosius.

Vienišas valytojas su geltona striuke ir šepetėliu rankoj stumdo į plastmasinę dėžutę šiukšleles ir abejingai stebi vėl čia besirenkančius ir šiukšlyne besistaipančius žmones.

Išmokę operatyviai ir fundamentaliai prisišnerkšti, taip pat veiksmingai apsivalyti, deja, dar neišmokom. Ir net nebandom mokytis.

Mūsų priešai – ne užsieniniai komandosai. Mūsų nedraugai – mūsų vidinė nemeilė tvarkai, kurią su džiaugsmu griauna net Naujų metų naktį iš mūsų iššokantys siautulingieji juoduliai. Panašūs į juodkiaules.

2007 01 03

10. 11. Kalbam apie visokius nusikaltimus kaip atskirus atvejus, nes juos aptarinėti priverčia lavonai arba suluošintieji. O kad visa tai gimdo procesai?

Tiesa, ir apie kai kuriuos procesus jau prabylama. Kaip, antai, apie karą keliuose. Nes nebeįmanoma nepastebėti 3–4 ir daugiau žuvusiųjų per savaitę, žuvusių tikrai dėl agresyvumo vienas kitam.

O kiek tokių procesų dar „nesulaukia dėmesio“, kiek nutylima? Kad ir narkotikų biznio mastai Lietuvoje, kad ir prekybos žmonėmis mastai, kad ir gimdymų vien socialinei pašalpai apimtys. Nekalbant apie tokius procesus, kaip smurto poveikis jaunimui, transliuojamas per radiją, televiziją, kiną, internetą.

Bene rimčiausias nusikaltimų procesų organizatorius šiandien yra televizija. Kuo tapo visos televizijos, kai ten įsigalėjo vadinamieji realybės šou? Idiotizmo ir smurto mokykla. Deja, visi tyli. Nes suidiotintiesiems jau reikia tų laidų kaip dopingo. O politikai bijo papulti tarp girnų piktybiškai naudojamame mažajame ekrane. Užtat ten jau dešimtmetį ar daugiau, kraudami turtus sau ar bendradarbiams, viešpatauja visokie Valinskai, Petrauskiai ir į juos panašūs, kaip radioaktyvias medžiagas iš ekranų į paauglių sielas lašindami banalybes ir įžūlybes, sukeliančias dvasinę mažakraujystę. Ir nėra kas pasakytų, bet pasakytų taip, kad šitai būtų išgirsta:

– Valinskai, išeik!

2007 01 04

10. 15. Į Europos Sąjungą nuo sausio 1 dienos priimtosios Bulgarija ir Rumunija džiūgauja, o ES senbuvės pyksta ir uždarinėja duris, kad neplūsteltų dar didesnės imigrantų bangos ir visiškai neišbalansuotų darbo jėgos kainų bei – svarbiausia – socialinio draudimo sistemų. Tarsi tų pasekmių kokia nors Britanija ar Vokietija nebūtų mačiusios ir anksčiau! Matė. Bet reikėjo perimti Vidurio Europos teritoriją, todėl niekas ir neprieštaravo. Dabar gi, kai teritorija paimta, jos žmones galima ir diskriminuoti, taip dar kartą patvirtinant, jog ne žmonių gerovei ES kurta, o ekonominei okupacijai.

2007 01 05

12. 21. Pats didžiausias nusikaltimas tautai, padarytas ir mūsų, ir tarptautinių valdžių yra tas, kad niekas žmonėms nepadėjo suprasti, kas pasikeitė atkūrus nepriklausomybę ir kaip gyventi laisvosios rinkos negailestingiausios konkurencijos sąlygomis.

Niekas!

Seminarai buvo verslo technologijų aiškinimas, o kam tos technologijos reikalingos, ką jos turi padėti spręsti – liko tarp eilučių, potekstėse, ir daugelis taip ir nesuvokė, jog santvarka pasikeitė iš esmės, jog iš esmės pakito ir dar kis visas gyvenimo būdas.

Gelbėkitės, kaip išmanot!

Žmonės ir gelbėjosi. Desperatiškai, žiauriai, mirtinai. Tebesigelbėja iki šiolei.

Štai iš kur tas mūsų susiskaldymas, susvetimėjimas, beišeitiškumas, neviltis. Visas tas vietoj mūsų sugriauto bendrumo likęs žiaurumas.

2007 01 06

12. 34. Įžūlumas. Šio maitvanagio vienas sparnas yra melas, kitas – apgaulė. Jeigu vienas būtų tiesa, kitas – teisingumas, matytume sklendžiant erelį.

Kiek kartų vilniečiai buvo tikinti, kad ant Tauro kalno netoli būsimųjų Tautos namų nebus statomi gyvenamieji daugiaaukščiai! Žadėta šeši aukštai, kad neiškiltų aukščiau dabartinių Profsąjungų rūmų. Pastatė devynių aukštų stiklo dėžę. Greta stato dar vieną. Negana to, nuolydin į Sierakausko gatvę pradėti statyti dar du namai. Gerai, jeigu nebus nugriauti tarp jų atsidūrę triaukščiai šimtamečiai mūrinukai, abu labai stilingi, bet nežmoniškai apleisti. Tačiau ir taip vietoj vieno namo čia auga kvartalas. Teisingai sakoma: įleisk kiaulę į bažnyčią – ant altoriaus užlips.

Žmonės kada nors susitaikys, nebetekę tos Taurakalnio prieškalnės, taip išraiškingai lenkusios visą istorinio kalno gūbrį, ryškinusios kalno erdvės sakralumą. Bet kas drįs neigti, kad būtent mūsų, taip sparčiai europėjančiųjų, laikais buvo naikinamos paskutinės mūsų amžiais kurtosios vertybės?

2007 01 07

9. 11. Neatmestina prielaida, kad Sadamo Huseino nužudymo grubumas buvo sąmoningas – siekiant išprovokuoti sunitų ir šiitų susipriešinimą tokiu laipsniu, kad iškrova tebūtų viena – pilietinis religinis karas. Kitokios išeities JAV, atrodo, ir neturi: kariškai nugalėti neįmanoma, civiliškai sutvarkyti pagal vakarietiškosios demokratijos modelį – tuo labiau, tad išėjimas, paliekant besikaunančiuosius kaip „jų pačių reikalą“, yra mažiausiai gėdingas variantas.

2007 01 08

9. 58. Kokios įvairios nutautėjimo formos!

Štai parvažiuoja kokio nors diplomatinėje tarnyboje pabuvojusiojo šeima iš Japonijos ir kuria čia „japoniškus namus“, „japonišką sodą“, valgo „japonišką maistą“. Viskas surogatiška, viskas snobiška, bet paklausykit, ką jie šnenka! Jie negali be japoniškų vyšnių žydėjimo, jie neįsivaizduoja gyvenimo be rudeninių Japonijos kalnų spalvų, jie nesupranta, kaip jų gyvenimui atsilieps ta Japonijos netektis. Ir t. t.

Kad esama lietuviškųjų laukų ir miškų spalvų, mūsų medžių žydėjimo, mūsų miglų ir debesų, vėjų ir sniegų, mūsų valgių ir gėrimų, mūsų gyvenimo specifikos – jiems nesuvokti ir nesuvokiami dalykai, nes nieko nepajutę, jokios vertybės savo krašte neįsidėję į širdį kaip tikro dalyko, jie išvažiavo svetur, ir tai prieš jų valią įsiveržė į jų aptukusias sielas ir tapo vieninteliu juos bent kiek paveikusiu pergyvenimu. Kitokumas kaip vertingumas – ar tai nebus tas grubiosios sielos krustelėjimas, nuo kurio ir pradeda keistis visa dvasia, iki žmogus iškeliauja iš savęs ir savo tautos visiškai?

2007 01 09

10. 26. Moters bamba yra šventa vieta: tai gyvybės pumpuravimo, jos tąsos galimybių ženklas.

Šiuolaikinės mados kūrėjai, vadinamieji dizaineriai, tai puikiai supranta. Ir apnuogina ją visų apžiūrai. Pagerbia ir padidina moters patrauklumą?

Paniekina. Nes šventas daiktas neišstatomas turgaus apžiūrai.

O moterys mano, kad tai gražu. Gal tik inkstai šiek tiek nukenčia.

Ir nesupranta, kad siuvėjai, kurių dauguma yra homoseksualai ir moterys jiems neegzistuoja ar net nekenčiamos, šitaip iš jų tyčiojasi ir niekina.

Tai dar vienas laisvosios rinkos kultūros štrichas. Kultūros, kur viešpatauja nebe raštas, o reklama.

2007 01 10

8. 09. Kas dedasi?

LTV Jakilaičio laidoje „valstybinininkai“ svarsto naujos Lietuvos vėliavos klausimą ir tiesiog stebisi, kokia nenuovoki yra lietuvių tauta, kad neįteisina kaip vertybės pirmosios Europoje 1791 metų konstitucijos, nes tai esąs ir mūsų kūrinys!

O kad tas „kūrinys“ naikina Lietuvą net kaip kunigaikštystę ir verčia ją juridiškai apibrėžta Lenkijos Respublikos teritorija – nesvarbu.

Arba kitoj LTV laidoj – Savukyno „Savaitės atgarsiuose“ – Seimo narys Lydeka atkakliai tvirtina, kad nėra Europos Sąjungos pilietybės, todėl lietuviams reikia turėti dvigubą pilietybę – kitaip jie negalės normaliai dirbti Airijoje ir Ispanijoje.

O kad dviguba pilietybė reikštų galutinį Lietuvos dekonstravimą – neužsimena niekas, nors vienas pokalbininkas, tiesa, sugėdina nekompetentingą Seimo narį, pabrėždamas ES pilietybę esant.

Kas dedasi su mumis?

Aš netikiu, kad mes tiek nukvėšę.

Būčiau linkęs apie savo bendrapiliečius galvoti geriau ir manyti, kad jie žino, ką daro, tik veikia, vadovaudamiesi pikta valia. Ir vadinti juos Lietuvos priešais. Dabar ji jie tiesiog nepakaltinami.

2007 01 11

Jau juokaujama. Jeigu valstybės vėliava turi tapti unijinės kunigaikštystės vėliava, tai gal geriau valstybės vėliava paskelbti Vinco Kapsuko 1918 m. įkurtos Lietuvos socialistinės respublikos vėliavą – ji bent jau ne okupacinė!

Kiti sako labai jau rimtai: tai geriau Mindaugo vėliava – irgi nepriklausomos valstybės, ir dargi Karalystės!

Tikrai: kai kada rimčiausia yra juokauti.

2007 01 12

14. 00. Ko trūksta Valinskui?

Tik siaurų ūselių panosėj ir drybsnio plaukų.

2007 01 13

Sausio 13-osios žudynių minėjimas Seime – beveik atviras ginčas, ar kreiptis į Rusiją su reikalavimu mokėti kompensacijas žuvusiųjų aukoms, ar ne. Konservatoriai, kurių pateiktas šis siūlymas, yra įsitikinę, kad mokėti būtina ir kad mokėti turi skriaudikai. Seimo pirmininkas su socialdemokratais sako, kad nieko nelaimėsi, todėl neverta žeminti mūsų valstybės.

Nei vienų, nei kitų galvose valstybės kaip kriterijaus veiksmų teisingumui ir teisėtumui aptikti neįmanoma.

Visiškai aišku, kad už valstybės gynimą kraujo ir gyvybės kaina valstybės atsakingieji asmenys turi rasti būdą žmones ir jų šeimas pagerbti ir atsilyginti.

Aukščiausia pagarba ir valstybei, ir jos gynėjams – tarptautinės teisės pagrindu pasiekti, kad Lietuva išsireikalautų iš agresoriaus kompensaciją ne tik už sausio agresiją, bet ir už visą okupaciją, sutrukdžiusią natūralią tautos raidą ir plėtrą. Tada jau pati Lietuva turėtų skirti kompensacijas ar rentas savo valstybės gynėjams. Agresorius aukoms gera valia neatsilygina, ypač, jei tos aukos – kitos valstybės piliečiai. Dėl jų teisiasi valstybė su valstybe. O teisingumą savo piliečiams atkuria pati. Agresorius, okupantas moka tik savo rezidentams.

Kas mūsų parlamentarų galvose?

2007 01 14

18. 13. Pagaliau ir lietuviai prabilo, kad krepšininkai legionieriai mūsų krepšinio neišgelbės – trenerių nurodymus vykdo, bet nepersistengia. Kiti net nevykdo. Iniciatyvos nerodo beveik kaip taisyklė.

Ar gali būti kitaip? Negali. Legionieriai – už pinigus perkami žaidėjai. Kad ir kokio meistriškumo yra kai kurių NBA komandų žaidimas, tai yra pramoginis žaidimas, intrigą sugebantis pateikti tik skandalu aikštelėje ar už jos ribų. Na, vienu kitu fantastiniu metimu. Bet netgi tai jau žmonėms ima pabosti.

Tokios intrigos, kokia būdavo „Žalgiriui“ žaidžiant su CASK, nebegali būti: nėra motyvacijos. O mes šnekam: kur nesėkmių priežastys?

Reikia žaisti už Lietuvą, o ne už pinigus – ir motyvacija pergalei atsiras.

2007 01 15

9. 48. Žiema be sniego – kaip naktis be miego.

2007 01 16

11. 08. Kažkada gimęs pasakymas, kad Lietuva turi tai, ką padarė lietuvių tauta, o ne lietuvių valdžia, yra tiek gilus, kad galioja ne tik Antrosios Respublikos atžvilgiu: visos istorinės Lietuvos yra tautos, o ne valdžios tvariniai, ir būtent etninės tautos, o ne politinės – bajorų, kapitalistų ar komunistų. Etninė tauta visada buvo kažkur požemy, tarsi opozicija politinei, ir kai šioji kapituliuodavo (kaip, tarkim, su Liublino unija, paskui su 1791 metų konstitucija), etninė tauta išmesdavo į viešumą savo jėgų likutį, iš kurio išsiskleisdavo nauja istorinė Lietuva.

Taip yra ir dabar. Net nežinau, kaip pavadinti į ES nugriovusią lietuvių „politinę tautą“, bet po ja vėl randasi naujų veidų, kurie kalba apie Lietuvos atkūrimą!..

2007 01 17

10. 00. Tarybiniais metais lietuvių kalbą draudė svetimieji, bet neniekino savieji.

Dabar – atvirkščiai.

2007 01 18

7. 56. Istorikams vis dar neaišku, kaip vertinti Birželio sukilimą: jis jiems vis dar nevienareikšmis.

Jeigu kriterijum laikysim lietuvių tautos laisvės siekį (o istorija tai turi liudyti visų pirmiausia), tai čia jokių neaiškumų ir jokių kitų interpretacijų: Birželio sukilimas 1941 metais buvo sukilimas prieš vokiečių okupaciją lygiai taip pat, kaip 1944–1953 metų Partizanų karas buvo sukilimas prieš rusų okupaciją. Abu pralaimėjo. Bet abu rodo principinį lietuvių tautos laisvės siekį nepaisant nei pasaulio galingųjų valios, nei savo parsidavėlių kliudymų.

2007 01 19

10. 43. Ne kartą, kasdienybės bjaurasčių nugramzdintas į neviltį, galvoji: ar beįmanoma ką nors išgelbėti? Ar dar įmanoma pasipriešinti? Ar apskritai beverta skėtriotis, trankytis ir kankintis? Juk tokia tarptautinė galybė paleista prieš žmogaus prigimtį tenkinančią tvarką, tiek pastangų dedama sunaikinti visus netokius!

Ir dabar nežinau, ar beįmanoma. Nuosmukis begalinis ir beribis. Trauka nirti į jį dar giliau – akivaizdi.

Man sako: Daukšos, Daukanto laikais buvo dar sunkiau. Aš atsakau: bet juk mes ką tik buvom atkūrę Nepriklausomybę! Kur ji?

O paskui susivaldau ir šneku bent jau sau: taigi pats sakei, kad Nepriklausomybė išvadavo ne žmones, o Lietuvą. Žmonės vaduojasi dabar: vieni neišlaiko ir žūva, kiti nusitrenkia pasaulin ir ten užkliūva, ir tik dalis lieka Lietuvoje, ieškodami ryšio su ja; kai tas ryšys išorinių jėgų bandomas nukirsti, nusivilia ir vėl keliasi taisyti savo griūvančių tvorų ir kurti tos visuotinės netvarkos savąją tvarką. Tai ir yra galutinai išsivaduojantys žmonės, tikrieji nepriklausomos Lietuvos gyventojai, piliečiai – ir visiškoje neatsakomybės laisvėje pasirinkę Lietuvą kaip savo laisvės ribas; nes laisvė be ribų – tai žūtis, netgi viso pasaulio žūtis, o laisvė su ribomis turi labai gražius vardus: Lietuva, Latvija, Estija, Gruzija, Ukraina, Ispanija ir panašius.

Lietuvos ne tik kaip valstybės, Lietuvos ir kaip jos žmonių išsivadavimas – tai Europos Sąjungos įveikimas, tai pasaulio „globalizacijos“ įveikimas, apie ką aš šnekėjau seniai, bet pats buvau primiršęs. Ar tiesiog praradęs drąsą žvelgti tai anksčiau suvoktai tiesai į akis, kai ji virto iš Lietuvos bėgančių minių keliamu triukšmu.

2007 01 20

11. 24. „Lietuvos žiniose“ (Nr. 16) paskelbtame straipsnyje apie Vilių Bražėną teigiama, kad jis peržiūrėjęs visas JAV enciklopedijas, ir dar 2000 metais neradęs nei globalizmo, nei globalizacijos sąvokų apibūdinimo. Tai labai reikšminga informacija: reikia daryti išvadą, kad puolimui apsispręsta XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, greičiausiai – po TSRS žlugimo. Tą pat liudija ir Europos Sąjungos organizavimo koncepcijos kitimas – iš valstybių sąjungos į vienos valstybės piliečių.

Globalizacijos, peraugančios į globalizmo doktriną, pradžią V. Bražėnas sieja su 1776 metais Bavarijoje įsikūrusia iliuminatų bendrija, nutarusia, kad pasaulį turi valdyti ne tautinės valstybės, o protai, apšviestieji. Todėl reikia sunaikinti nacionalines valstybes ir religijas, sukurti vieną valdžią ir vieną religiją.

Prancūzijos revoliucija kaip pagal užsakymą nuo Europos žmonių nuvalė istorinę patirtį ir politikos kūrimą pavedė „prigimtines teises“ išpažįstančiam žmogui, sukūrusiam žmogaus teisių doktriną, praktiškai pradėtą įgyvendinti JAV, o Europoje – Markso komunizmu (šie samprotavimai mano).

V. Bražėnas siūlo nepasiduoti globalistų terminologinei klastai. Globalizacija ir globalizmas – ne tas pat. Globalizacija vyksta seniausiai ir yra technologinė civilizacijų pažanga. Globalizmas – tai politinis pasaulio valdymas pagal tam tikrą draudimų ir leidimų sistemą. Kol galiu rinktis, gerti citrinų ar apelsinų sultis, tol dar ne globalizmas, kai rinktis nebegalėsiu (net ir be draudimo, tiesiog finansiškai) – turėsiu globalizmą.

Kovoti su pasaulinės valdžios sukūrimu galima tik tautiškumu ir tikėjimu, sako Vilius Bražėnas.

2007 01 21

10. 38. Abromavičiaus žuvimo aplinkybių pakartotinis tyrimas vykdomas jau nebe uždarai (prokuratūroje), o atvirai (Seime). Tai leidžia nebeužgniaužti apklausų metu surenkamos medžiagos. Parlamentinių komisijų teisių apriboti negalima!

Liudytojai piešia vis aiškesnį vaizdą, iš kurio matyti, kad reguliuodamas savanorių maištą vadeles tampė Vytautas Landsbergis. Tampė gudriai, kaip ir Gorbačiovas Farose, leisdamas pučistams sukilti: jeigu laimėsit, aš sugrįšiu ir vadovausiu, jei pralaimėsit – kaltas būsiu ne aš. Tas stilius nėra pasiskolintas iš Gorbačiovo. Tai paties V. L. stilius.

Kai steigėsi Sąjūdis, jis atėjo pavėlavęs, pakalbėjo ir išėjo. Pasirodė tik birželio 13, kai CK jau buvo apsvarstęs ir nutaręs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nesuiminėti, kai jau ir viešai buvo paminėtas Sąjūdžio vardas. Kai žudė mano sūnų, jis buvo Norvegijoj, kai miškan išėjo savanoriai, jis buvo Prancūzijoj ar kur kitur Vakaruos. Abu kartus parašė laiškelius – dokumentiškai atsitolindamas.

Dabar, kai jam sakoma, kad norėdamas jis galėjo liepti savanoriams išeiti, ir jie būtų paklusę, net jeigu jis tebuvo jų patarėjas, o maištą inspiravo Rusija ir Lietuvai jis buvo labai nenaudingas, jis atsakinėja, kad taip elgdamasis jis apsikaltintų save – tarsi jis tikrai jiems vadovavęs.

Esama nenuginčijamų faktų, kad V. L. buvo nuvykęs į Kauną, žadėjo nuvykti ir į mišką, bet nenuvyko ir su savanoriais nesusitiko.

Užtat į Vilnių atvažiavo Pangonis, o parvykęs pasakė, kad nurodymo išsiskirstyti negavęs. Tai tik dar kartą rodo, jog V. L. veikė jam įprastu stiliumi – permesdamas atsakomybę kitiems, bet vadovaudamas.

Tačiau teisindamasis dabar jis pergudravo save. Juk jeigu maištas buvo inspiruotas Rusijos ir buvo labai pavojingas Lietuvai, tai jis, didis Lietuvos patriotas, netgi tik savanorių patarėjas būdamas, galėjo patarti išeiti iš miško ir baigti tą pavojingą Lietuvai žaidimą. Savanoriai juo tikėjo ir būtų paklusę. O jeigu jis to nepadarė, nors žinojo, kad čia veikia Rusija, tai ir jis veikė su Rusija? Jeigu gi neveikė su Rusija, tik saugojo savo kailį, tai kur čia savanorio Nr. 1 drąsa, atsakomybė ir moralė?

2007 01 22

9. 54. Kas sako, kad mano rašymo stilius senas ir neįdomus, yra teisus: mano rašiniai čia skirti ne stebinti ir išblaškyti, o teikti rimties arba nerimo ir sukaupti. Jie skirti visų pirma protui, ir ne bet kokiam, o reikalų esmę suprasti norinčiam protui. Užtat mano stilius – tai pagarba faktui, o ne sau, tuo faktu besireiškiančiam. Dėl to šioje saviraiškos epochoje ir atrodau senas bei neįdomus.

2007 01 23

10. 12. Europos Sąjunga Lietuvoje jaunųjų ir ne tik jaunųjų galvose – tai antikomunizmo tvirtovė, kurią bando sugriauti TSRS imperinės politikos tęsėja Rusija.

Deja, kapitalizmas Rusijoje siautėja tokiais pavidalais, kad palyginus su ES yra net ne laukinis, o išprotėjęs. Europos Sąjunga šiandien socialistiškesnė ir komunistiškesnė negu Rusija. Kai kuriose ES šalyse (pvz., Italija, Graikija) netgi dabar valdo komunistai.

Visa Europos Sąjunga išaugo iš eurokomunizmo.

Jau daug kartų esu sakęs, kad Vakarų ideologinis skurdas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą vertė vakariečius žavėtis ir rusų revoliucija, ir Stalinu, o Rusijai sumušus Vokietiją (tikrai ne Vakarai ją sutriuškino!), netgi baimingai keliaklupsčiauti. Savus tikslus turintieji politikai sugebėjo įžiebti Šaltąjį karą, bet komunistuojantys intelektualai ir toliau veikė marksizmo narkotizuojami. Iš to kvaitulio gimė demokratinio socializmo, eurokomunizmo ir kitos panašios intelektualinės konstrukcijos, juridizuotos visokiom Romos, Beniliukso, Mastrichto, Europos bendrijos ir galiausiai – Europos Sąjungos sutartimis, tokiu būdu „iš apačios“ kartojant kelią, kurį jau buvo nuėjusi Rusija.

Mūsų žmonėms, visiškai abejingiems intelektualiniams ir juridiniams savo gyvenimo pamatams, užburtiems Europos Sąjungos dotacijų ir programų kofinansavimo, iš savo skurdo slėnių žvelgiantiems į Vakarų imperialistų sukauptų turtų ir gerovės spindesį ir visiškai nesidomintiems jo skurdu, Europos Sąjunga atrodo raktas į ateitį, atversiančią pagaliau gerovės klonius ir čia.

Kad visa tai – tik patobulintos komunizmo kūrimo programos įgyvendinimas – mums nė motais. Nors vadavomės būtent iš komunizmo, kurio pagrindinis tikslas buvo mūsų sunaikinimas!

2007 01 24

4. 09. Vienas šiurpiausių prancūzams pastarojo metų pranešimų – tai Britanijoje atverti 50 metų senumo dokumentai, kurie liudija, kad Gi Molė siūlė britams sukurti vieną valstybę. Komunizmo įteigta gigantomanija veikė, pasirodo, ir tokiomis radikaliomis formomis, kurios reiškė greičiau elito mąstymo spazmus negu tautos nuotaikas. Tačiau ir tautoje ta jungimosi kaip galios kaupimo ir raiškos nuostata buvo pakankamai sava, per visokias anglies ir plieno sąjungas galų gale išmutavusi į Europos Sąjungą.

Deja! Deja, ir ji neduoda lauktos satisfakcijos, ir prancūzų elito mąstymą vėl sutraukia spazmai, tik šįkart į kitą pusrutulį: Miteranas pasiūlo Koliui sudaryti Prancūzijos–Vokietijos bendrą valstybę.

Ar turėtume labai stebėtis, jeigu koks lietuvių beprotis staiga pasiūlytų atkurti Lietuvos–Lenkijos valstybę?

Traukos tenlink esama.

2007 01 25

10. 22. Dar kartą sakau: nebegalima kalbėti abstrakčiai, reikia sakyti prasikaltusiųjų pavardes ir nurodyti jų atsakomybę. Trauktis nebėra kur!

2007 01 26

Dabar daug kam rūpi Algirdo Brazausko fenomenas.

Reikia skirti to reiškinio personalines prielaidas ir visuomenines galimybes.

Brazauskas visada buvo lankstus – sutikdavo su principiniais, esminiais reikalavimais ir nenusileisdavo neesminiais klausimais, svarbiausias iš kurių buvo asmeninė nauda. Vieną svarbią savybę, turinčią reikšmės ir Lietuvai, ir jam asmeniškai, reikia turėti galvoje bet kuriuo atveju: Brazauskas – psichologiškai reflektyvi asmenybė. Nors ir neintelektualus, šios savybės dėka jis buvo visada intuityvus ir veikė beveik neklysdamas.

Štai tokiu pagrindu jis išsikapstė iki LKP CK sekretoriaus posto. Gerai žinodamas kompartijos vidaus tvarką, jis neskubėjo rodyti iniciatyvos, bet kai susiklostydavo situacija, veikė pakankamai ryžtingai. Kieno labui? Man rodos, jo gerovę garantuojančios tvarkos labui. Kaip ir Gorbačiovas, jis buvo už tarybinio socializmo tobulinimą, todėl pertvarka jam nebuvo svetima.

Štai kodėl, kai Gedimino aikštėj kai kurie TSKP XIX konferencijos delegatai atsisakė lipti į tribūną, Brazauskas į ją pakilo, taip pradėdamas žygį į valdžią.

Visas Sąjūdžio metas iki pat Nepriklausomybės buvo ėjimas skustuvo ašmenimis ir veikimas su dviem dugnais. Ir tik tapęs Ministru pirmininku jis galutinai pasuko savanaudystės link. Net prezidentaudamas jis dar saugojosi ir sutikdavo su viskuo, ko reikalavo gyvenimas (formulė iš TSKP laikų).

Kadangi santvarką pakeitė Sąjūdis, veikdamas pagal buvusiųjų separavimo tvarką ir metodiką, galima drąsiai teigti, kad Brazauską sukūrė Sąjūdis: jam buvo leista atstovauti kairei tiek, kiek jis leido Sąjūdžiui (ir visų pirma Landsbergiui) atstovauti naujajai tvarkai.

Abu lyderiai savo programas paskelbė 1988 metų birželio 24 dieną Gedimino aikštėje per Lietuvos komunistų palydas į XIX TSKP konferenciją ir nuostabiai darniai jas vykdė bei vykdo iki šiol, ir tai yra ne kas kita, kaip komunistų ir antikomunistų bendradarbiavimo istorija, davusi mums tokį gyvenimo būdą, kurį gyvename dabar, taip ir neatskyrę laisvės nuo nelaisvės.

2007 01 27

Labai svarbus Vytauto Landsbergio fenomeno bruožas yra piktavališkumas ir kerštingumas.

Iš mažens jis sakė kaimynų vaikui: pasakysiu vokiečiams. Šeimos narių paslaptys pridėjo stiprų nesaugumo jausmą, skatinusį atidžiai sekti aplinkinių elgesį ir komponuoti jį į nepavojingą sau, o kai galima – ir į neparankų jiems patiems. Kaip estetui ir žaidėjui tai turėjo tekti didelį malonumą ir pasigėrėjimą (che-che-che).

Pajutus savo jėgą piktavališkas neryžtingumas mutavo į žiaurumą iki užgauliojimų, paniekos ir manipuliacijų, nesibodint nė kraujo. Landsbergis žaidė ne tik pasaulinį fluxus žaidimą, jis žaidė ir pasaulinį politikos žaidimą, kuriame ne vien atskiri žmonės, bet ir Lietuva buvo žaidimo elementai.

Literatūriniu požiūriu V. Landsbergio biografija yra kur kas įdomesnė nei A. Brazausko. Kiek visa tai kainavo Lietuvai – atskiras klausimas.

2007 01 28

Bronislovo Genzelio mintis, kad pogrindis yra tik pagalbinė revoliucijos jėga, yra teisinga iš principo. Tačiau nė viena revoliucija neprasidėjo be pogrindžio, ir tai reikia suprasti labai aiškiai, kad nenuvertintume nelegalios veiklos būtinybės. Tie, kurie pogrindį kaip lemiamą tam tikro etapo jėgą neigia iš principo, yra demagogai, dar iki revoliucijos teisiną savąjį troškimą būti valdžioje, kai revoliucija ims dalintis postus. Taip, kai pogrindis perauga į revoliuciją, jo idėjos jau būna tiek mutavusios, kad tampa priimtinos daugumai, nutolusiai nuo pogrindžio radikalumo tiek, kad revoliucionieriai kartais susikalba ir susitaria su tais, prieš kuriuos sukilo.

2007 01 29

11. 12. Kai 2001 metų rugsėjo 11 dieną lėktuvais-raketomis buvo sugriautas Pasaulio prekybos centras, iš karto pasakiau: tai – karas. Civilizacijų karo pradžia.

V. Landsbergis rado reikalą paneigti tą teiginį, susitapatindamas su Dž. Bušo formuluote, jog tai blogio kova su gėriu.

Dabar buvęs Izraelio slaptosios tarnybos Mosado vadovas Efraimas Halevis Portugalijos laikraščiui pareiškė: „Mes gyvename Trečiojo pasaulinio karo metu.“ Ir paaiškino: „Pasaulis nesupranta. Žmonės vaikšto Tel Avivo, Barselonos ar Buenos Airių gatvėmis ir nesuvokia, kad vyksta karas.“ Ir per Pirmąjį bei Antrąjį pasaulinius karus žmonės ilgai nesuvokė, kad karas jau vyksta. Dabar Madride, Londone, Niujorke įvyksta islamistų išpuoliai, o paskui viskas kaip buvę. Tačiau kaip ir per anuos karus, smurtas jau sutrikdė tarptautinį transportą ir prekybą, bus naudojamos „nešvarios bombos“, gal ir klasikinis branduolinis ginklas, kurie gal jau ir aiškiau parodys, kas vyksta. Prireiks, anot E. Halevio, mažiausiai 25 metų, kol kova su islamistais bus laimėta.

Kaip izraelitas, jis, žinoma, negali netikėti pergale. Tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad jis išdrįso pasakyti, jog karas yra prasidėjęs.

2007 01 30

10. 27. Vienas įdomiausių pastarųjų dienų įvykių – Europos žmogaus teisių teismo grasinimas imtis sankcijų prieš Lietuvą, kuri neskubanti pataisyti savo įstatymų taip, kad buvę TSRS saugumo žmonės galėtų dirbti pakankamai plačiame su valstybės tarnyba susijusių pareigybių spektre. Dabar mūsų teisėtvarkos gudruoliai suka galvas, kaip sparčiau pasitvarkyti, kad negautume net įspėjimo, kuris laikomas „labai rimta nuobauda“.

Dėl to iškyla pora klausimėlių: 1) kuo europinės sankcijos skiriasi nuo eurazinių buvusiųjų sankcijų? – kad skirtos ginti žmogaus teises, o anos gynė žmonių teises? 2) atsimenant tą tiesiog klasikinį faktą, kad buvęs ES vadas buvo tarybinio saugumo kažkurio lygio bendradarbis, ar negalima daryti prielaidos, kad ne vienas iš to Žmogaus teisių teismo teisėjų, iš to humanizmo ašigalio apaštalų, buvo ir gal tebėra eurazinio bendradarbiavimo erdvėje, todėl su tokiu supratimu ir užuojauta užtaria ir išteisina buvusiuosius Eurazijos saugumiečius?

2007 01 31

10. 41. Slinktys totalitarizman kaip ir žemės plutos sprūdžiai iki žemės drebėjimo gali būti paprasta akim nepastebimi. Kaip seismografai, taip tik atidūs politinių pokyčių stebėtojai gali pasakyti, kaip pamažu, bet nenumaldomai ten slenkam.

Lietuvoje politinis elitas visokiais būdais riboja vadinamų mažųjų partijų veiklą, neskirdamas minimaliausios paramos, o valdančiąsias lepindamas milijonais. Rinkimų į savivaldybes juridinė bazė vilkinama iki kraštutinumo, o dėl naujų reikalavimų kilusioje maišatyje retinami sąrašai, kai kur – ir panaikinami visai. Žmonės nusivylę. Ateis balsuoti tik ištikimieji valdančiųjų rėmėjai.

Europos Parlamente susikūrė nacionalistų frakcija. Ne fašistų, o nacionalistų, kalbančių apie tautų išsaugojimą. Tai ką jūs manote? – parlamentarai socialdemokratai pasiūlė frakciją suspenduoti: ji esanti prieš Europos Sąjungos dvasią ir prasmę.

Štai taip – mažais žingsneliais – ir judam.