Vasaris Spausdinti
2007
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 28 Vasaris 2007 23:32

2007 02 01

11. 56. Kai pasaulinis vandenynas kyla nuo tirpstančių ledų, kai dangaus užtemimas nuo išmetamų į orą gamyklų dujų ir dūmų tampa plika akimi pastebimu faktu, kai kasmet išmiršta dešimtys gyvasties formų, o žmogiškąjį pasaulį drebina Civilizacijų karo aktai bei visų karo prieš visus vidinis teroras, – kuo savyje pasiremti pavieniam žmogui šitame visuotinės griūties pasaulyje?

Kuo? Vienu – tvarka savyje ir aplink save. Tvarka savyje – tai santaika su savo sąžine. Tvarka aplink save – tai santaika su pareiga savo tautai. O visa ši erdvė gali būti (ir yra!) pripildyta ir didelių, ir mažų, netgi mielų tvarkų ir tvarkelių šeimoje, kieme, miestely ar sostinėj, darbovietėj ar poilsiavietėj.

Jau esu kartą sakęs, kartoju darsyk: tegul ir dangus griūva, o mes kartu su Sigitu Geda, šios metaforos autoriumi, eikime taisyti savo griūvančios tvoros!

2007 02 02

11. 53. Visi televizoriai pilni visokių šou, kuriuos aistrindamasis žiūri jaunimas. Mūsų akyse žudoma jauniausia Lietuvos karta. Kodėl? Kas su mumis daroma? Kas vyksta?

Nagi žvilgtelkim iš tolėliau ir aukštėliau.

Ką mes padarėm su tarybinių metų darbininkais ir kolūkiečiais? Ogi sunaikinom juos „kaip klasę“, kalbant marksizmo ir leninizmo terminais. Išžudėm, išvarėm, „perkvalifikavom“. Nebeliko ir inteligentijos.

Kas susiformavo?

Išmirštantys kaimai su pensininkais ir vienu kitu pramogų verslo organizatorium. Apskurę miesteliai ir rajonų centrai su besigaivelėjančiais išlikusiaisiais, besiburiančiais į keistas bendruomenes ar korporacijas, kuriose randa bent psichologinę satisfakciją. Nacionalinė ir vietinė valdančioji biurokratija, įtvirtinanti socialinę atskirtį ir skurdą. Didžiulės pabėgėlių bendruomenės kitose šalyse, ten jau bandančios kurti savo identitetus, visiškas nebetikėjimas savo valdžia ir valdymusi, politinė apatija ir bet kokių rinkimų ignoravimas.

Nacionalinės valstybės nebėra. Nebėra ir tautos. Liko dekonstruotos nacionalinės bendruomenės skaidulos, kurių nejungia jokie patvaresni ar bent patikimesni nacionalinio masto ryšiai, iki šiol buvę mūsų svarbiausia ir vienintelė viltis.

O ar ne to ir siekia Europos Sąjunga?

Ar ne tai ir siūlė visą XX amžių Vakarų teoretikai, propagavę liberalinį gyvenimo būdą?

Ar tai ne atsakymas į klausimą, kas su mumis daroma ir kas dedasi?

Mus laužė ir mes palūžom.

2007 02 03

11. 16. Pasirodžius naujam Tomo Hariso (Thom Harris) trilerių ciklo apie lietuvių kilmės Hanibalą Lėkterį tomui „Hanibalas: pradžia“, rodosi jo komentarai ir pas mus.

Laimantas Jonušys, „Šiaurės Atėnuose“ pristatydamas atsiliepimus apie visas to ciklo knygas („Raudonasis drakonas“, „Ėriukų tylėjimas“, „Hanibalas“ ir „Hanibalas: pradžia“) ragina mus nesipiktinti „pramanytojo lietuvio“ gimtinės Lietuvos iškraipymais – tai esanti duoklė paslaptingiesiems Europos rytams, apie kuriuos kultūringieji vakarai iš esmės nieko nežino, o geriau tegul žino netiesą, negu nežino nieko. Tuo labiau, kad greta visiškų pramanų esama ir tokių, kurie mums turizmo reikalams tinka ne blogiau negu rumunų Drakula. Ir baigia subtiliai įgeldamas sau patiems: „Čia neturime ko skųstis – galų gale toks istorinis netikslumas, kad didinga lietuvių aristokratų giminė XX a. pirmoje pusėje gyvena Vilniaus krašte lyg ir nesulenkėjusi, yra nepelnytas komplimentas mūsų tautiškumo istorijai“.

Šventa teisybė. Gal ir ne visi lietuviai buvo kanibalai. Bet jei kuris ir surijo kokį lenką, tai pirma su juo pasišnekučiavo būtent lenkiškai.

2007 02 04

9. 48. Sigitas Geda savo „Iš mėlynųjų mansardų“ 2004. 11. 06 cituoja Robertą Verbą, cituojantį jam įstrigusį Čarlio Čaplino samprotavimą savo dukrai, pamokymą, kad aukotų ir nusilenktų gatvės muzikantams, kurie yra tikri menininkai, nes jie neprasimušė į garbę, bet negali negroti ir groja gatvėje. Kad prasimuštum garbėn, reikia daug ką daryti nenatūraliai, specialiai, o tikras menininkas yra natūralus.

Radau štai šitą mintį apie garbę kaip nenatūralių, specialių (šiuolaikiškai sakant – skandalingų) veiksmų produktą, ir daug kas ir iš politikos, ir iš viso šiuolaikinio meno (stebinimui, šokiravimui skirto meno) darosi aiškiau.

Bet netgi ne tas sąmonės prašviesėjimas čia svarbus. Svarbus, ką aš ir noriu parodyti savo etiudu, pats to šviesėjimo kelias: Čaplinas iki manęs ateina per Verbą, kurį cituoja Geda, o pastarąjį – ir aš. Ne kiekvienas perskaitys Čapliną, bet jeigu kas iš tautos perskaitė ir per raštą įjungė į tautos atmintį, Čaplinas (kaip ir bet kuris kitas pasaulio mintytojas) papildė tautos atmintį, potencialiai priartėdamas prie kiekvieno jo nario. Taip ir kuriasi nacionalinė kultūra – per kalbą įjungdama savin pasaulio patirtį. O jau praturtėjusia savim kurdama patį pasaulį.

Kas dar svarbu ir ko nesupranta daugelis lietuvių: turtėjimo priemonė yra tautos kalba.

2007 02 05

9. 57. Kai per LTV Alfredas Bumblauskas su kompanija šlovina Abiejų Tautų Respublikos konstituciją, du Lenkijos respublikos regionus laikydamas dviem nepriklausomom valstybėm, kai Gediminas Kirkilas tempte tempia Kačynskį į Ignalinos atominės naujojo bloko statybą, o Brazauskas „Mažeikių naftą“ parduoda irgi lenkams, kai mūsų intelektualai ir menininkai vienas po kito apdovanojami Lenkijos ordinais ir t. t., ir pan. – ką aš turiu galvoti?!

Tai, ką jaučiau jau seniai, dar Vytautui Landsbergiui, mūsų dienų Jogailai, be kieno nors įgaliojimų Lenkijos Seime paskelbus apie Lietuvos ir Lenkijos asamblėjos įkūrimą: pradedamas jungimasis su Lenkija. Dabar, kai ta kryptimi pažengta jau taip toli, aš beveik be abejonių sakau: lietuvių sąmonė rengiama naujajai unijai su Lenkija.

Ypač – jei žlugtų Europos Sąjungos projektas.

2007 02 06

10. 25. Dabar daug kas bando kaltinti lietuvius, kad jie ir šiokie, ir anokie, užtat ir gyvena blogai, ir išsivaikščioja, ir išmiršta. Pasakykit man, kodėl šie nelaimėliai, net ir juodžiausius darbus užsieniuose dirbdami, sugeba ir prasigyventi, ir praturtėti?

Atsakau pats: todėl, kad jie ten randa palankią gyvenimui tvarką, t. y. jo gyvenimo motyvaciją tenkinančius įstatymus, kuriuos prižiūri ir jų veikimą saugo valstybės institucijos. Trumpiau tariant, lietuviai ten randa valstybę!

Mes gi jos neturim.

Mūsų įstatymai sukurti ir taisomi ne pagal kokią nors sistemą, kurios jungtys galėtų rodyti jų veikimo kryptį, t. y. tikslą, – jie dažniausiai neturi jokių jungčių, funkcionuoja atskirai arba visai nefunkcionuoja, o apie individo motyvacijų akceptavimą jie išvis neturi jokio supratimo. Sunku net būtų pasakyti, dėl ko ir kam kartais yra sukurtas tas ar kitas įstatymas. Ko tada norėt?

Sakoma: valstybė – tai mes.

Žinoma, ir mes. Visų pirma mes. Bet jei tik mes – tai gyvenam visų karo prieš visus situacijoje. Taip ir gyvenam, beje. Jei norėtume gyventi kitaip, turėtume būti gaubiami tokių įstatymų, kurie atsižvelgtų į mūsų gyvenimo čia motyvacijas, jas sistemizuotų ir kur nors vestų.

Kur jie mus veda dabar?

Veda į kažką išoriška, kas mūsų gyvenimą demotyvuoja, ir lietuviai, būdami pakankamai protingi žmonės, ieško vietų ir kuriasi ten, kur tie mums išoriški, mums dar neveikiantys tikslai yra sutapatinti su individu ir veikia kaip aplinkos humanizavimo būdai taip pat ir lietuviams.

Taigi, klausimas vienas ir esminis: kur mes gyvenam – Europoj kaip Lietuvoj ar Lietuvoj kaip Europoj? Dar paprasčiau: Europoj ar Lietuvoj?

2007 02 07

10. 23. Lietuviams niekaip neaišku, kodėl reikia dotuoti žemės ūkio gamybą. Jiems ir toliau lieka nesuprantama, kad paršelį išauginti – tai kone tas pat, kas ir vaikelį: žemės ūkio gamyba yra organinės produkcijos gamyba. Kai kultūra įžengia į pramoninės gamybos stadiją, pelno sąlygas ima diktuoti technologijos. Štai kodėl organinės gamybos pelnai niekada neprilygs mechaninės gamybos pelnams, ir jeigu populiacijos nori išlaikyti savo egzistenciją nacionalinės gamybos pagrindu, jos negali nekompensuoti organinės gamybos šakų mechaninės gamybos viršpelniais. Jeigu gi nacionalinio ūkio idėja atmetama ir sutinkama su laisvos rinkos siūloma specializacija, žemės ūkio rėmimas gali būti panaikintas. Bet tada žlunga ištisų nacijų ištisi kultūros klodai, iš esmės – kaimiškosios kultūros. Tai ekonomiška. Tačiau ar ekologiška? Jokiu būdu! Nes savo žemės ūkių neremiančios valstybės vis tiek turės maitinti savo žmones, pirkdamos pigiausius grūdus, kurie bus pagaminti pramonizuotuose, o iš esmės – taip pat remiamuose žemės ūkiuose, kur naudojami metodai (genetiniai pakeitimai, stimuliatoriai ir t. t.) yra ne tik neekologiški, bet ir sukeliantys patologijas.

Mūsų „inteligentams“ visa tai atrodo mistika, nesąmonės, ir jeigu neremiama kultūra, tai kodėl turi būti remiamas žemės ūkis – jie niekaip nepajėgia suprasti.

O juk žemės ūkio rėmimas – tai sąlyga, kad galėtų būti remiama ir kultūra. Kitaip tiesiog nebebus ką remti.

2007 02 08

10. 16. Jau vyksta rinkiminė agitacija. Visos partijos prisistato nacionalinėje televizijoje ir radijuje. Žinoma, prioritetas skiriamas televizijai. Labai gerai: televizija visus (nes nori labai gerai ir gražiai atrodyti) sukausto, šitaip sulygindama ir netgi suniveliuodama. Čia ir praeities herojus, ir dabarties didžiūnas atrodo tokie pat nelaimėliai, o jų šnekėjimai juos galutinai nuvainikuoja.

Ir mintys, ir pažadai, ir kritikos, ir prieštaravimai visų taip pat panašūs. Žinoma, jeigu kas darytų „problemų sąrašą“ ir išanalizuotų, kad tomis mintimis galima būtų vadovautis tvarkant valstybės gyvenimą – tikrai rastųsi kažkoks proto minimumas. Tačiau to niekas nedaro. Viskas palikta partijų konkurencijai: pasižadėjai ir neįvykdei – tavo, o ne kieno nors kito bėda. Bet kai vieno bėda būdinga visiems, ta agitacija tampa dalykinio partijų bejėgiškumo demonstravimu, visų karu prieš visus arba tiesiog rietynėmis.

Kas turėtų užsiimti racionalaus grūdo išluobinėjimu iš partijų rinkiminių programų ir rinkiminės agitacijos kalbų? Savivaldybių asociacija? Vyriausybės komisija? Visuomeninė savivaldos priežiūros organizacija? Tai galima nustatyti, nes nustatyti reikia!

Bet kol kas – tik neveiksnūs popieriaus lapai, kurie vadinami partijų programomis, ir daugiabalsis rietynes tarp partijų primenantis klegesys, kuris vadinamas rinkimine agitacija.

2007 02 09

7. 45. Nepriklausomybės atkūrėjai ir svetimųjų režimų įžymybės leidžia memuarų knygas. Vienos panašios į himną sau, kitos – į puošybą, trečios – į gynybą, ketvirtos – į aplinkos kritiką. Bet visur, žinoma, pirmučiausia – savęs pašlovinimas ir – pagal galimybę – kitų pažeminimas. Kova dėl valdžios anomis dienomis čia yra virtusi kova dėl anos kovos rezultatų įteisinimo, parodant juos kaip istorinę neišvengiamybę ir epochos tiesą. Atrodo, tas procesas nesibaigs ir po autorių mirties.

Knygų karas dėl be knygų užkariautos valdžios išsaugojimo.

2004 02 10

13. 04. Mūsų periodikoje įsiviešpatavo tokia nepajudinama tvarka rodyti vieno žmogaus, na, geriausiu atveju dviejų – trijų palydovų veidus, kad, tarkim, kokio nors gydytojų kolektyvo ar mokyklos mokytojų bendra nuotrauka, tokios populiarios XX amžiaus pradžioje, atrodo visiškai neįprasta, vos ne stebuklas.

2004 02 11

10. 21. Kas turi būti padaroma, kad žmogus būtų priimtas į viešąjį vartojimą?

Jis turi peržengti per savo orumą ir sutikti su tuo, kad juo bus manipuliuojama pagal to viešojo vartojimo (o tai iš esmės – šou verslo) dėsnius ir taisykles. Dar geriau, jei jis tose koordinatėse sugebės būti iniciatyvus ir kūrybiškas.

Taip Seimo nariai tampa visokių „auksinių svogūnų“ laureatais, „kelių į dangų“ dalyviais ar bent jau žiuri nariais, kultūrininkai – jiems pritariančiais arba perspjauti bandančiais pajacais, rašytojai – pusiau pornografinio skaitalo rašėjais ir t. t., ir pan.

Tas procesas analogiškas anų laikų stojimui į kompartiją: sugebėjai peržengti per save ir nusižeminti – esi tinkamas, ne – lik už „proceso“ ribų. Skirtumėlis vienas: tada reikėjo pasižadėti būti ištikimu „pasaulinei revoliucijai“, dabar – „globalizmui“, tada už tai gaudavai kai ką, dabar – jau viską („pagal sugebėjimus“).

2007 02 12

10. 01. Na taip, politikų korpusas ne itin žavingas ir neproduktyvus, nekonstruktyvus, korumpuotas, pasenęs, negražus ir t. t., ir pan.

Tačiau ne ką patrauklesnis ir mūsų pramogų verslo elitas – neišsilavinęs, neskoningas, grubus, primityvus, vulgarus, įžūlus ir t. t., ir pan.

O vis dėlto visi žurnalai taip ir mirga „žvaigždžių“ portretais, banalybėmis apie jų gyvenimus ir meiles, karjeras ir tikslus. Ir viskas – teigiamybės rakte.

Gi visi rašiniai apie politikus, irgi patenkantys į pirmus, tik ne žurnalų, o dienraščių, puslapius – skandalų užuomazgos arba tęsiniai, nenutrūkstantys atskirais atvejais metų metus.

Atrodytų – kas gi čia tokio?

Deja, geriau įsižiūrėjus ar neryškėja vienas gražus šūkis: popsui – garbė, politikams – gėda. O geriau pagalvojus, ar nesiperša viena aiški mintis: kam tie nacionalinių valstybių politikai, kai tautas taip puikiai valdo pramogų verslo magnatai? Manipuliuok liaudį įvairiausiais šou spektakliais, ir nereikės jokių net savivaldos aspiracijų! Valstybėmis tebevadinami Europos regionai dar bando sulipdyti kažkokias savarankiško gyvenimo programas, kurios tik trukdo eurointegracijai. Tad: šalin politiką, tegyvuoja pramoga!

2007 02 13

10. 54. Neturėdami pasaulinio konteksto, mes niekada adekvačiai nesuvoksime savo situacijos ir nesuprasime, ką daryti.

Tai kas gi su mumis daroma?

Mano galva, mūsų kontekstas toks.

Taip, šiandien viešpatauja globalizmas. Globalizmas – tai mutavęs komunizmas. Jo centras – JAV, kariaujančios dėl įtakos išsaugojimo arba įtvirtinimo su visu pasauliu, ryškiausiai – islamo civilizacija.

Europos Sąjunga – tai globalizmo subproduktas, pretenduojantis į galios centro perėmimą. Panašių tikslų siekia ir Rusijos Federacija. Abi randa bendrumų priešindamosi JAV ir dar puolimo nepradėjusiai Kinijai.

Europos Sąjungos valstybių ir tautų atžvilgiu vykdoma vadinamoji eurointegracija – tai modernioji okupacija, vykdoma elito papirkimo, masių nuskurdinimo ir pajungimo per socialinę atskirtį manipuliacijoms, kurių tikslas – visų įmanomų racionalumų, pradedant valstybe, teise, institucijomis, baigiant vertybėmis ir galų gale pačia tauta dekonstrukcija ir degradacija. Kai kurie procesai jau šiandien prilygsta genocidui (savižudybės, emigracija, išsikultūrinimas ir pan.).

Lietuviai jau integruoti su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis: esame juridiškai atsisakę nepriklausomybės (stojimo į ES sutartis), priėmę ES konstituciją, veikiame besąlygiškai pagal ES teisę, kuri dar ne galutinai suspendavo mūsų nacionalinės valstybės teises, bet mes patys jas nuveiksminom dėl totalinės korupcijos, tiesos ir teisingumo ieškome Europos teismuose, socialinių garantijų – kitose šalyse (emigracija). Mūsų elitas dirba jau nebe Lietuvos, o Europos labui, politikai politiką laiko asmeniniu verslu, partijos diskredituotos ir demontuotos, visuomeninės organizacijos uždaros, neveiklios ir neveiksmingos, individai nusivylę iki psichinio svaiginimosi (alkoholizmas, narkomanija) arba savižudybių.

Po šituo dekonstrukcijos ir degradacijos klodu vyksta sąmonės blaivėjimas ir atsipeikėjimas nuo laisvės svaigulio. Tačiau dekonstrukcija vykdoma sparčiau, negu sąmonėjimo dėka kylantis pasipriešinimas.

Išeitis?

Kad ir kaip tragiškai viskas atrodo dabar, vilties esama.

Mat, kai jau atrodydavo, kad išeičių nebėra, visada atsirasdavo žmonių, kurie pasakydavo: NE!

Taip buvo Mindaugo Lietuvoj, taip gimė Vilniaus Didysis seimas, taip atsirado Sąjūdis.

Taip bus ir dabar.

2007 02 14

10. 33. Daivos Kubiliūtės-Čičinskienės 70-mečio jubiliejus Mokytojų namuose parodė, kad gyvenimo ataskaitos vis dėlto prasmingos. Gal ir ne viskas iki galo buvo deramai parengta (filmukas be ankstyvųjų, pačių prasmingiausių, Daivos darbo metų Universiteto ansamblyje; Vienos festivalio aukso medalio kopiją galima buvo įteikti scenoje ir pan.), bet reikia deramai įvertinti organizatorius visuomenininkus, kad vis dėlto savo iniciatyva ir jėgomis parengė tikros kultūros darbininkės pagerbimą. Ir ką gi! Išryškėjo dešimtys darbų, kuriuos, diena iš dienos triūsdama, nuveikė profesionali kanklininkė, pradedant liaudies dainų rinkimu ir rinkinių sudarymu, liaudiškojo religinio giedojimo tradicijos tyrimu ir garsinimu, vadovavimu įvairiausiems ansambliams ir ansambliukams, lietuvių liaudies meno propagavimu užsieniuose per įvairių kolektyvų gastroles ir būnant ambasadoriaus žmona, ir šiandien tebetelkiant žmones, ypač vaikus, sėsti prie kanklių ir muzikuoti, nepaisant eurointegratorių brukamų tautines kultūras dekonstruojančių nuostatų. Tai – pasipriešinimas nutautinimui ir sunaikinimui, pasipriešinimas be žodžių, pasipriešinimas darbais – pats tikriausias, pats paveikiausias pasipriešinimas.

2007 02 15

12. 38. Jei ką naudinga Lietuvos prezidentas padarė pastaruoju metu, tai tokiu darbu galima laikyti su JAV prezidentu aptartą galimą alternatyvinį naftos tiekimą Baltarusijai per Būtingės terminalą. Manytina, kad toks Adamkaus ir Čeinio pokeris – spyris į kulkšnį Putinui, nors ir gana rizikingas, nes keičia JAV poziciją Lukašenkos atžvilgiu. Tačiau kadangi paskutiniu Europos diktatoriumi dažniau ir uoliai pravardžiuoja Briuselis, galima manyti, kad tai ir JAV spirtelėjimas ES. O Adamkaus pasiteisinimas JAV spaudai, kad tai ne Lukašenkos rėmimas, o baltarusių tautos gelbėjimas ir jos galimas demokratizavimo gilinimas, yra perdėm produktyvus mums, Gudijos kaimynams. Nieko blogesnio mes iki šiolei negalėjom ir sugalvoti, kaip dalyvauti Gudijos „demokratizacijoje“, kuri buvo ne kas kita, kaip Briuselio viršūnių bandymas dekonstruoti paskutinę iš Vidurio Europos nacionalinių valstybių ir priglobti taip pat ir gudus po savo sparneliu. Dabar veriasi galimybės sugyventi su Gudijoje esančiu politiniu režimu nenaikinant pačios gudų valstybės ir jų žmonių, kurių mums dar labai gali prireikti priešinantis lenkiškajama imperializmui.

Su kuo ne kuo, bet su tautomis, ypač kaimyninėmis, mes neturėtume pyktis, jei tik jos pačios nesikėsina į mūsų gyvastį.

2007 02 16

9. 30. Valstybės atkūrimas 1918 metų vasario 16 dieną mūsų jau suvokiamas kaip didelė šventė. Tačiau suvokti tai privertė okupacija. Ji įdėjo ir turinį: tai Nepriklausomybės paskelbimo diena. Dėl ko ir kovo 11 laikoma Nepriklausomybės atkūrimo diena.

O juk Vasario 16 žymi kur kas daugiau, negu tik Nepriklausomybę, kuri, kaip sakoma dabar, gali būti ir šiokia, ir tokia. Vasario 16 sukurta visiškai savarankiška nacionalinė valstybė – naujausių laikų modernioji lietuvių valstybė.

Tai – tūkstantmečio mūsų istorinio gyvenimo kūrinys, Tūkstantmečio šventė.

2007 02 17

12. 48. Nacionalistai nemoka slėpti savo tikslų. Štai kodėl su jais bendrauti yra paprasčiau. Nors ir ne lengviau.

Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio kalba per Vasario 16-osios minėjimo iškilmes Vilniaus operos ir baleto teatre – tai bandymas aiškintis, kaip Lietuva reaguos į pasiūlymą sudaryti naują uniją.

Tiesa, siūlymo tiesiogiai dar nepateikta. Bet akcentai kalboje sudėlioti pakankamai aiškiai. XX amžius buvęs tautų amžius (suprask: XXI – nebe). Dabar abi nepriklausomos valstybės – Lietuva ir Lenkija – yra NATO ir Europos Sąjungoje ir veikia kartu. Ypač – rūpindamosi Ukraina ir Baltarusija. Europos Sąjunga yra šansas, tačiau pasinaudoti juo geriau galima veikiant bendrai ir Europos Sąjungos rėmuose.

Aiškiau nepasakysi.

„Mažeikių nafta“ Lenkijai jau parduota. Dabar reikia dar atiduoti Ignalinos elektrinę. Tada galima bus pareikalauti politinės sutarties. Dar kartą – už pažadą tiesti kelius ir elektros tiltą.

Į naująją uniją su Lenkija riedame kaip vežimas pakalnėn. Net nebevaldomas.

2007 02 18

6. 42. „Atgimimo“ vedamas Nacionalinis diktantas nėra pasaulinis mūsų išradimas: kitos tautos tokius diktantus praktikuoja seniai. Tačiau Lietuvai tai nauja. Ir – pasirodo – patrauklu. Net 147 klaidas padaryti sugebantys žmonės sėda prie diktanto stalų! Esama ir tokių, kurie sugeba parašyti be vienos klaidelės. Kažkada kalbos mokėjimas buvo tylus kiekvieno reikalas – ne tiek garbės, kiek būtinybės reikalas. Dabar ir tai tapo viešumo objektu – garbės, atrakcijos, pasižymėjimo dalyku. Toks amžius.

Mokantis rašyti, gal galima būtų pradėti mokytis ir skaityti? Kodėl nepaskelbus 100 žmogui būtinų perskaityti knygų sąrašo konkurso? Kaskart perbalsuojat, kol nusistovėtų kokie nors nekintami viso korpuso dydžiai?

2007 02 19

7. 59. Negaluojant ir mažas nuveiktas darbas atrodo didelis ir svarbus.

2007 02 20

8. 32. Kas yra laikas, klausia fizikai ir atsako, kad laikant jį praeities ir ateities kategorijomis, jos viena kitą paneigia: tuo pat metu, esą, negalį būti ir praeities, ir ateities. „Kai teoretikai mėgino reliatyvumo teoriją ir tuometinę fiziką sujungti į kvantinę gravitacijos teoriją, kuri turėtų suderinti labai skirtingas erdvės ir laiko koncepcijas, jos lygtyse nebeliko laiko. Tai reikštų, kad visata yra tarsi užšalusi laike, nesikeičia“, rašo Jonas Grigas straipsnyje „Kas yra laikas ir kur jis bėga?“ („Šiaurės Atėnai“, 2007, Nr. 7). Abiem – ir empiriniu, ir teoriniu – lygmenim samprotavimai remiasi tuo, kad mąstymo kategorijos turi reprezentuoti kažką esama, materialų: ir tai, kas buvo, ir tai, kas bus, turį būti taip pat realiai, kaip tai, kas yra; tad ar nuostabu, kad praeities ir ateities jungtis kvantinės gravitacijos lygmenyje yra belaikė? Kitaip sakant, kad ten viskas yra momentas, arba tapsmas? Interpretuojant momentą kaip tapsmą ir keliant klausimą, kas jis, ar gali leisti sau kitokį atsakymą, kad tai yra ir laiko, ir erdvės ištaka, idealybė, dievas, absoliutas ar dar kas tik nori, bet būtent tai, iš ko viskas kyla ir krisdamas žemyn tampa erdve, arba vieta, laiku, arba praeitim ir ateitim.

Laikas yra būties tapsmas.

Laikas neaprašomas lygtimis. Laikas aprašomas tik kaip praeities faktai arba ateities vaizdiniai. Dabartyje jis egzistuoja kaip daiktai, gimstantys šią akimirką ir nyrantys į praeitį. Mūsų sąmonė yra tas laiko pulsavimas, degimas, tas jo atvirumas, kuris atpažįsta save patį ir mato, įžvelgia visa į praeitį, ateitį, į savo gelmes viršuje ir apačioje (visatoje ir medžiagoje) taip giliai, kaip nori pajėgti ir pajėgia. Ir kuria visokius atpažinimo pavidalus – mokslus, filosofijas, menus, religijas, autentiškiausias, tapačiausias pats sau iš kurių yra literatūra, galinti nusakyti, apsakyti visas laiko raiškos formas.

2007 02 21

10. 21. V. L. visos situacijos yra geros: tarybiniais metais užsieniai, knygos, profesūra. Atgimimo metais – Sąjūdžio vairas, Nepriklausomybės – „pirmasis valstybės vadovas“, Europos Sąjungoj – knygos su „tėvynių sąjungos“ ir „aukštesnio nepriklausomybės laipsnio“ propaganda už Briuselio pinigus... Svarbu, kad tik būtum paviršiuj!

2007 02 22

9. 26. Kieno galia, to ir valia, sako lietuviai. Tai, deja, yra teisybė, bet ne tiesa. Nes tai, kas čia sakoma, prievartą pripažįsta esant norma. Daug tokių išmintingų pasakymų yra mūsų žodinėj apyvartoj, atpalaiduojančių nuo klausimų apie esmę – tiesą.

Dar daugiau tokio dviprasmiškumo politinės terminijos vartosenoj. Čečėnų kampanija, sako rusai, nors tai reiškia karą Čečėnijoj. Misija Irake, sako amerikiečiai, o kartu su jais ir visi misijos dalyviai, tarp jų – lietuviai. O „misija“ reiškia paprastų paprasčiausią karą, okupacinį, imperialistinį karą. Nepatinka? Tai nebūkim okupantai!

Kai pagalvoji apie tuos dalykus, išnirdamas iš kasdienybės arimų bent kiek į aukštesnį horizontą, bent virš alksnynų, negali atsistebėti, kaip greitai ir kaip mielai tauta, ką tik pati buvusi okupuota, tampa okupante, tegul ir kartu su stipresne už ją partnere, po jos sparneliu! Teisybę sakant, o su Maskva Afganistano jau irgi nebuvo okupavusi?

2007 02 23

9. 37. Baisiausia, kas atsitiko Lietuvoj – tai kad buvo sunaikintas žmonių bendrumo jausmas. Ne tik Pirmojoj Respublikoj, nepaisant joje buvusios socialinės nelygybės ir ponų puikybės, bet ir okupuotojoj Lietuvoj, nepaisant visokeriopos priespaudos, kerojo savitas – priešus ignoruojantis, nuo jų atsiribojantis – bendrumo jausmas, tipišku pavidalu, kaip pražydęs gėlynas, išsiskleidęs Baltijos keliu.

Aš net nesuvokiau, kas darosi, kai dar pačioje Sąjūdžio pradžioje prasidėjo atsiskyrimai, atsiribojimai, slapstymaisi ir klastūnavimai, nors siekėme, rodos, to paties tikslo. Tik vėliau suvokiau: ir bendro tikslo siekiant vyksta negailestinga kova už save, už savo poziciją, už savo naudą.

Kai visa tai jau galėjo reikštis turto išvalstybinimo procese, Lietuva galutinai subyrėjo. Galėjo nesubyrėti, jeigu turtas būtų periminėtas pagal griežtą teisingumą ir teisėtumą. Deja, tvarka buvo tokia, kad kiekvienas galėjo vogti ir pervogti iš kito, o daryti tai galėjo irgi praktiškai nepaisydamas jokios bendros tvarkos. Kai nėra bent minimalios bendros tvarkos, ar gali išlikti bendrumas?

Kas dėl to kaltas? Kas diktavo savanaudiškumo ir grobuoniškumo madas? Baisią kaltą turi sau prisiimti pirmasis „valstybės vadovas“, iš kurio juodo ir klastingo egoizmo sruvo visa ta juridinė ir dvasinė nešvara. Neginu tų, kurie bėga iš Lietuvos: ir čia šis tas įmanoma net mūsų naujojo žudymo sąlygomis.

Tačiau neginu ir tos Lietuvos tvarkos, kuri šiandien yra išvirtusi į buką, godžią, įžūlią ir agresyvią biurokratiją, su kuria susidūręs kiekvienas, netgi pats geranoriškiausias žmogus pajus, koks jis nereikalingas niekam, svetimas ir atstumtas, paliktas tik savo paties žiniai.

Ir neaišku, kas turėtų atsitikti, kad mes vėl pamatytume vienijimosi būtinumą ir grožį, gyvenimo Lietuvoj žavesį. Kol kas minimalius tokio gyvenimo poreikius lietuviams tenkina kitos šalys.

2007 02 24

10. 31. Lietuvių istorinį likimą iš seniausių gelmių projektuoja viena jų prigimties savybė: jie yra geri. Geri kaip vaikai. Ir kaip vaikai – patiklūs ir žiaurūs. Patiklūs aplinkai kaip visumai ir iš principo. Žiaurūs, kai iš aplinkos iškyla kas nors, kas priešinasi iš patiklumo plaukiančiai besąlygiško aplinkos paklusimo pretenzijai.

Šitose koordinatėse skleidžiasi baltų, vėliau vadinamų lietuviais, istorija.

Baltai sukuria (ir naudojasi jau anksčiau arijų rasės sukurta ir baltų kaip arijų dalies interpretuota) galingą gamtatikystę, dėl kurios kovoja, kurią savy nešioja iki šių dienų.

Kai pasirodo krikštytojai iš Vakarų, jie juos priima, bet vos tik išsiaiškina jų kėslus, nugalabija. Karas dėl gamtameldiškosios aplinkos, dėl jos išsaugojimo vyksta su tokiu intensyvumu, kad sukuriama imperija su įvairių tikybų tautomis, toleruojamomis iki idiotizmo – kad tik padėtų apsaugoti lietuviškąją gamtameldystę. Net raštas išjungiamas iš dvasinių poreikių sferos: tai apsaugos valstybei aptarnauti pakanka lotyniškosios ir senaslaviškosios raštijos! Sumušamos dvi galybės – totoriai rytuose ir kryžiuočiai vakaruose. Kovoja žiauriai, bet nugalėję palieka tą išorinę tikrovę sau – netgi ką tik priešiškumu pasireiškusią!

Štai čia ir ryškėja gerumo kaip patiklumo ydingumas: kad ir nugalėta, aplinkuma gyvena savo valia – kryžiokai formuoja Prūsiją, totoriai – Rusiją, o sąjungininkai – hibridinę valstybę, valstybę mutantą. Lietuviai gali būti tikri dėl savo vidujybės, dėl jos vertybių – ir jie ramūs, gyvena sau kaip vaikai.

Bet ir vaikai vienas su kitu sutaria ne bučiuodamiesi. Kai aplinkuma nereiškia savo pretenzijų ir tampa gamtameldiškai patikima (ąžuolai, upės, ežerai visur tokie pat artimi ir savi), nepatikimas tampa iš artimiausios aplinkos iškylantis nepaklusnumas – gentietis, kaimynas, šeimynykštis: konfliktavimas persikelia į artimiausius žmones. Ir žudomi savi, dega kaimynų trobos, riejasi šeimynykščiai. Ryškėja lietuviškasis tarpusavio rietynių vaizdelis.

Jei atiranda galingasis, kuris priverčia susijungti valstybėn, lietuviai paklūsta jėgai, bet vos tik jos galia menksta, jie savo valstybę naikina kaip priešišką regresyvią aplinką – kardu (Mindaugas), už privilegijas (Liublino unija), už turtus ir gerovę (Krėvos unija), už valdžią (I Respublika), net nežinia už ką (II Respublika). Kol galų gale į smėlį susigeria patys. Ramiai. Ir toliau sau ieškodami sąsajų ir sąlyčių su gamtiškumu. Kad ir kitatikiškais pavidalais besireiškiančiu. Ar savuoju, nūdien rekonstruoti bandomu.

Tuo pat metu į racionalumo, subrendusio jautimo ir mąstymo erdvę išeinančių lietuvių nuobiromis apdovanodami kitas kultūras (Mickevičius, Pilsudskis, Milošas, Giedroicas). Bet patys ir toliau nepriima racionalaus mąstymo kaip varžančio jų gamtameldinį realizmą, kaip besikėsinančio į laisvę apskritai.

2007 02 25

9. 55. Rinkimų į vietines tarybas stebėti atvažiuoja iš visų Lenkijos partijų sudaryta grupė. Pretekstas – kad Lietuvos žiniasklaida kalba apie galimus rinkimų rezultatų klastojimus. Ar kvietė Lietuva? Ne. atvažiuoja ir tiek. Kaip į savo regioną. Ar vasalinę valstybę.

2007 02 26

11. 37. Rinkimai parodė, kad žmonės nebetiki ir partijomis-išganytojomis, o neturėdami tokios, kokia savo laiku buvo Centro sąjunga, paskui Naujoji sąjunga ir Liberalų demokratų partija, dar vėliau – Darbo partija, balsuoja už didžiąsias tradicines partijas – socialdemokratus ir konservatorius, nors būtent jų vykdyta politika ir buvo pagimdžiusi partijų-gelbėtojų ir prezidentų-išganytojų poreikį.

2007 02 27

9. 05. Daug Lietuvos leidinių išeina su atgaivintais istoriniais pavadinimais: Lietuvos žinios, Vilniaus žinios, Naujoji Romuva ir t. t. Kai kurie, kaip Lietuvos žinios, Naujoji Romuva stengiasi tęsti anų dienų tradicijas. Tačiau Vilniaus žinios yra tikra anųjų Vilniaus žinių karikatūra. Kai žiūri į tokį pasityčiojimą, galvoji: ar ne specialiai, praeitį sąmoningai kompromituojant, šitai daroma? Netgi prieš akis turint sėkmingus praeities tiesioginio pratęsimo atvejus, ar ne geriau būtų nebejudinti tų paminklų ir palikti juos žymėti anų dienų dvasią, o patiems sukurti savo metą autentiškai išreiškiančius tvarinius?

2007 02 28

6. 45. Rinkimai rodo vis didesnį visuomenės nusivylimą ir net rezignaciją: balsavimas už tuos, kurie tave nuskurdino, yra galutinio pasidavimo ženklas. Taip, dar bandoma priešintis balsuojant už „Tvarką ir teisingumą“, bet dominuoja trys – socialdemokratai, konservatoriai ir liberalcentristai. Kadangi pastarieji programiškai beveik nesiskiria nuo pirmųjų dviejų, galima sakyti, kad Lietuva įžengia į globalizacinio elito sanglaudos valdymo laikotarpį. Kuo jis užsibaigia? Nacionalinio intereso atstovavimo jame nebus.

„Tvarka ir teisingumas“ kurį laiką atliks opozicijos vaidmenį.

Tačiau fundamentalų tautos interesų atstovavimą galėtų vykdyti tik tokia politinė jėga, kuri savo šūkiu paskelbtų ir pradėtų vykdyti gilią valstybės reformą.

Kur šiandien tokia jėga?