Kovas Spausdinti
2007
Parašė Romualdas Ozolas   
Šeštadienis, 31 Kovas 2007 23:31

2007 03 01

8. 56. Liberaldemokratai pasiskelbė trečiąja jėga. Kadangi jie veikia drąsiai ir net įžūliai, yra žmonių palaikomi. Tačiau jie nesiūlo esminių valstybės pertvarkų.

Kas jas pasiūlys, tas perims iniciatyvą.

2007 03 02

Didžiausia klaida iš klaidų – nematyti savo klaidų.

2003 03 03

Valdžios grupuočių (beveik nebeįmanoma šito proceso vadinti koalicijų formavimu) blokavimasis savivaldybėse, ypač – didžiuosiuose miestuose – primena nebe politinius ir idėjinius, o prekybinius sandorius.

2007 03 04

10. 10. Kaip lėtai Lietuvoje tvirtinasi rinkos ekonomika, lengviausia pastebėti iš pakelės užeigų. Jeigu Kauno–Klaipėdos magistralėje jos jau aptūpusios abi pakeles, tai Vilnius–Kaunas dar su didelėm skylėm. O Vilnius–Panevėžys, ypatingai Panevėžys–Šiauliai – dar tik viena kita pakelės įsikibusi. Ir tokios silpnutės, tokios pirkeles ant vištos kojelės!

Tačiau kai kurios savo žemės laikosi jau tvirtai. Ir jau traukia užsukt ir dar kartą paragauti obuolių pyrago ar kokios tik čia išverdamos sriubos. Kita neužmirštama dėl savo žiemos sodo, dar kita – kad galima suvalgyt savo paties sužvejotą žuvį ar persimesti žodį kitą su jau pažįstama šeimininke. Ir likusieji Lietuvoj, neišbėgusieji į užsienius ieškotis ten jau seniai sukurtų gėrybių nuobirų, kuria savus jaukumo židinius, tegul ir labai dar nusiaubtoj Lietuvoj.

Lietuva atsigaudavo po kiekvieno istorinio cunamio. Bet kaip ji nukraujuodavo iki tolei! Kas apsakys tai, kas bent aprašys!?

2007 03 05

10. 07. Pranešta, kad Lenkijos elektros tinklų galingiausia įmonė nori pirkti Lietuvos Rytų skirstomuosius tinklus. Tad ir nupirks, tikriausiai. Ignalinos atominės elektrinės statyboje dalyvaus. Elektros tiltą į Vakarus kontroliuos pati. Elektros energetika, buvusi vienintelė Lietuvos nepriklausomybės energetinė garantija, pereina į Lenkijos rankas. Kas tai? Lietuvos politikos beprotnamis ar sąmoningas jungimasis su Lenkija, kurį po kiek laiko liktų tik apiforminti politiškai? Beje, kam ir beforminti! Geležinkelio ir automagistralės per Lenkiją į Vakarus nebus – ir šitaip bus galima kontroliuoti Lietuvą kaip užutėkį transporto priemonėmis. Naftos perdirbimo įmonė – lenkų. Nuo lenkų balsų jau dabar priklauso Vilniaus valdžia. Lietuvos ir Lenkijos prezidentai seniai veikia kaip dar viena dvynių pora. Tik valstybių pavadinimai dar atskiri.

2007 03 06

11. 20. Klasikinis naujojo vasaliteto atvejis: Valdemaras Tomaševskis, Vilniaus savivaldybėje 6 mandatus turinčios Lenkų rinkimų akcijos vadas ir Seimo narys, išvyko į Lenkiją tartis – ir derybos dėl Vilniaus savivaldos daugumą sudarysiančios koalicijos sustojo. Kalbamasi, tariamasi, bet negalutinai: laukiama, ką Tomaševskis pasakys parvažiavęs.

2007 03 07

Naujoji mūsų tikrovė reikalauja naujų sąvokų ir terminų.

Jeigu iliuminatai, kaip sako Vilius Bražėnas, ir yra globalizmo ideologai, tai jų veikla tėra daugiau vizijos metmenų sukūrimas. Tikroji globalizmo teorija yra marksizmas: jis parodė, kaip „prie reikalo“ reikia prieiti konkrečiai – per pinigą. Bet marksizmas turėjo vieną bėdą: manė, kad protas yra išugdomas ir įdiegiamas (iš čia – revoliucijos kaip fizinės jėgos teorija) ir turi ugdyti visuomenę klasikiniam gėriui ir grožiui.

Rusija parodė, kad tai – nyki iliuzija. Tada pasirodė „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ – „Komunistų partijos manifesto“ globalizacinė interpretacija. Jos dėka revoliucine jėga tapo bukas žmogaus godulys, kuris, vienijamas pinigo, tapo nenugalimas.

Štai kodėl „anais laikais“ veikė raudonieji komunistai ir komjaunuoliai, o dabar veikia mėlynieji komunistai ir mėlynieji komjaunuoliai, buvo Raudonoji Sąjunga, o dabar yra Mėlynoji Sąjunga. Viskas iš esmės tas pat.

2007 03 08

Kas yra kirkilizmas?

Tai yra toks veikimas, kai viskas žadama ir nieko nedaroma. O kai padaryti vis dėlto kažką reikia, tai nubėgama pas didesnį ir stipresnį ir paprašoma, kad jis padarytų už tave, bet kadangi tu paprašei, galima sakyti, kad tu ir padarei.

2007 03 09

10. 13. Lietuva turi susikurti naują savijautą ir savivoką. Kartu – ir savitaigą. To reikalauja mūsų išsivaikščiojimo realybė. Jeigu mes ir toliau taip plavinėsim po save ir pasaulį, nejausdami jokios realybės, jokių ribų – mūsų nebeliks.

Turim sau pasakyti: tie, kurie išvažiuoja iš Lietuvos, yra visiškai naujas emigrantų tipas. Taip, juos pagimdė mėlynieji komunistai, sukūrę diskriminacines Lietuvos priėmimo į ES sąlygas. Tačiau pabėgusieji – tai ne panorę pasipriešinti, o paklusę mėlynosios okupacijos diktatūrai. Ir gali jie kaip nori sociologizuoti bei psichologizuoti tuos savo žingsnius, tai tebus teisinimas tos realybės, kad jie niekada Lietuvon nebegrįš. O mes, naiviai jais tikėdami, užleidinėsim savo erdvę imigrantams.

Turime pasakyti sau: nors ir sunku, mes atlaikysim. Mūsų liks labai nedaug, gerai, jeigu dar pora milijonų, bet mes būsime galutinai išsivadavę iš viso pasaulio – ir iš Rytų, ir iš Vakarų, ir išmokę gyventi laisvi patys su savimi ir vienas su kitu, norinčiu čia būti ir vadintis lietuviais ir Lietuva.

Tokia bus mūsų laisvės kaina.

Bet tada – laikykitės visi kiti!

2007 03 10

8. 12. Yra dvi politikos rūšys: sprendimai su nauda dabar ir nauda ateity. Gaudamas ką dabar – nebūtinai gauni ateičiai, prarasdamas ką dabar – nebūtinai netenki perspektyvos.

Lietuvos politikoje taip stoka ateičiai naudingų sprendimų, kad nors pirštus graužk!

2007 03 11

8. 32. Lietuva šiandien tuščia. Tarsi iš puotos būtų išsiskirstę beveik visi svečiai. Tik likučiai dar kur ne kur kampuose.

Ir tai reiškia, kad taip ir bus – tuščia erdvė? Lietuva – gera žemė. O šventos vietos tuščios nebūna.

Palei langus jau vaikščioja kažkokie juodžiai. Tai būsimosios puotos dalyviai?

2007 03 12

10. 58. Po katastrofiškai buko Kovo 11-osios minėjimo Seime parėjau namo ir įsijungiau pamaldų iš Arkikatedros transliaciją.

Ir ką gi – išklausiau visas mišias.

Ir pajutau didžiulį palengvėjimą.

Kas atsitiko? O atsitiko štai kas: man nereikėjo dalyvauti toje kolektyvistinėje ceremonijoje, nereikėjo nutaisinėti nuolankių minų, kurias iš pirmųjų eilių tolydžio rodė stambiais planais, nereikėjo klauptis ir keltis – galėjau žiūrėti ir pergyventi tai, kas yra sakoma. Man, individualistui, tai visiškai priimtina.

Gal būsiu radęs savo santykį su Bažnyčia?

2007 03 13

8. 24. Viena iš mūsų valstybės katastrofos priežasčių yra ta, kad ją mums kažkas davė. Ne mes kartu ją sukūrėm, nors ir dalyvavom Sąjūdy, stovėjom Baltijos kely, balsavom referendume dėl valstybės nepriklausomybės ir santvarkos. Didžiajai daliai žmonių ji iš tiesų per lengvai atėjo ir per brangiai atsiėjo – neteko, ką turėjo. O kurie per tą atėjimo virsmą spėjo pasinaudoti, tie tyli ir leidžia norintiems ginčytis, kuris iš jų tą valstybę labiau davė. Kurie prarado, iš karto gauna aiškų pykčio taikinį, ir valdžia dar labiau tolsta nuo tautos, o valstybės steigėjai tampa didžiausiais atpirkimo ožiais.

Iš tiesų, kad valstybę turėtų, už ją turi pakovoti, ir stipriai pakovoti kiekvienas!

2007 03 14

9. 28. O ar neatrodo tau, kad valstybės neprarasti mes negalėjom – pasiėmėm ją kaip vardą, o ne daiktą: vardą ištarti mokėjom, o kaip daikto vartoti nemokėjom.

Valstybė yra bendrus tikslus turinti ir juos realizuojanti atsakingų žmonių santalka, o mes per valdžią visą laiką sprendėm tik asmeninius reikalus!

2007 03 15

9. 27. Vakar per radiją pranešta, kad Vilniuje pradeda veikti Lenkų institutas – mokymo įstaiga, kurios 1988–1992 reikalavo lenkų autonomininkai. Lietuvos lenkiškoji reokupacija vyksta sparčiau, ko gero, negu tikėjosi patys lenkai. Nes tam procesui stropiai padeda lietuviai. Iki šiol aš galvojau, kad lietuviai nesugeba gyventi nepriklausomi. Dabar matau: negali jie būti ir neokupuoti. Europos Sąjunga anksčiau ar vėliau sužlugs (Žakas Delorsas, buvęs Bendrijos vadovas, tai prognozuoja atsitiksiant per 20 metų), tad puolama dar ir Lenkijon – ši Lietuvos antrą kartą tikrai nebepaleis.

2007 03 16

6. 26. Pranešta, kad per praėjusius metus iš mūsų emigrantų į Lietuvą atėję per milijardą litų legalių pinigų. Suprask – nelegalių gal dar tiek. Ir jokių komentarų – tiesiog, tai taip gerai, ked komentarų nereikalauja!

2007 03 17

Lenkijos teritorijoje atsidūrę lietuviai, savo etninių žemių gyventojai, kaip ir Lietuvos lietuviai, pasimetę savo santyky su Lietuva kaip valstybe.

Lietuvą jie vadina Tėvyne, tuo aiškiausiai pasakydami, kad teritorijos, kuriose jie gyvena, – ne jų Tėvynė! Lietuva kaip valstybė Tėvyne yra tik tiems lietuviams, kurie šiandien gyvena Anglijoj, Airijoj, Škotijoj ar Ispanijoj – kurie gimę Lietuvoj, bet iš Lietuvos išvietinti. Punsko, Seinų, Suvalkų lietuvių niekas neišvietino, čia yra jų Tėvynė, kurios lietuviai nesugebėjo įjungti į savo valstybę ir paliko užriby, lauke už durų. Tad ir lietuviams už Lietuvos valstybės ribų laikas į savo mąstymus įsileisti Lietuvą kaip valstybę, o ne kažką.

Lietuva kaip kažkas ateina iš unijos laikų. Iš tiesų, kur tada buvo Lietuva? Ar ji sutapo su LDK? Ne. Valstybė su Lietuva susitapatino tik 1918 metais, bet nesugebėjo aprėpti visų lietuvių etninių žemių. Dabar juose gyveną lietuviai vadina save Lietuva, iliuzoriškai tenkindami savo lietuviškojo valstybingumo poreikius, šalia Lenkijos Erelio kabina Lietuvos Vytį, dar labiau užvaliuodami savo realiąją padėtį ir sudarydami (precedento teise) galimybę lenkams Lietuvoje šalia Vyties kabinti Erelį, visiškai niekam nesirūpinant, kokia realybė iš to plaukia. O ji tokia, kad Lenkija 10 ir daugiau kartų stipresnė už Lietuvą ir konflikto atveju gali tuo ereliu Lietuvoj argumentuoti kokią nors naują želigovskiadą, tuo tarpu Lietuva jau nebepakels norinčiųjų mirti už Lietuvą Punsko kalvose. Lietuvos valstybėje turi kabėti tik Lietuvos herbai ir vėliavos, Lenkijos – Lenkijos. O patriotai abiejose pusėse tegul mąsto, kaip jų valstybės gali spręsti jų problemas pagal esamą juridinę padėtį. Daug kas praskaidrėtų.

2007 03 18

14. 04. Lietuvių, patekusių į Lenkijos valstybės teritoriją, jaunimas šiandien yra tokio lietuviškojo patriotizmo lygio, kad Lietuvos jaunimas prieš jį atrodo kaip iš kitos planetos – ir savo asmenvardžius anglina, ir dainas dainuoja nelietuviškas, nekalbant apie šokamus šokius. Kodėl? Todėl, kad kosmopolitizacijos propaganda nėra koreguojama gyvenimiškai aiškaus antilietuviškojo nacionalizmo. O Lenkijoje lietuviai susiduria su jų teisių varžymu kiekvienoje vietoje, kiekviename žingsnyje. Ir latviai bei estai kiekvieną dieną mato nacionalinį priešą – rusą. Užtat ir ten, kaip ir Lenkijos teritorijon nugriuvusioje Lietuvos teritorijoje, padėtis visai kita: jaunimas auga tautiškai sąmoningas dėka gyvenimo duodamų išgyvenimo pamokų.

2007 03 19

9. 56. Rodosi vis daugiau pakankamai rimtos informacijos, kad tie judėjimai, kurie iš TSRS išvedė Lenkiją ir kitas soclagerio šalis, buvo organizuoti JAV, o TSRS nebegalėjo pasipriešinti. Tai visai panašu į tiesą. Tik mes, augę ir brendę idėjinės priešpriešos lauke, ilgai negalėjom ne tik suprasti, bet ir minties tokios sau leisti, kad idėjiniai priešai gali bendradarbiauti.

Atsitiktinai ar ne į TSKP CK generalinius buvo išrinktas M. Gorbačiovas – kas žino. Bet vestas į biurą jis buvo ne be J. Andropovo pagalbos. Gorbačiovas TSRS vadovas – deimantinė dovana Reiganui! Štai kodėl ir Bušas vyresnysis taip rūpinosi, kad kas Gorbačiovui nepakenktų. Kad TSRS ir JAV vadai tarėsi, iki kokios ribos galima eiti – nėra abejonės. Vokietijos suvienijimas, Pabaltijo paleidimas buvo būtent tokie klausimai. Žinia, kad Gorbačiovas buvo pažadėjęs „paleisti“ Pabaltijį, nieko nestebina.

Ar JAV galėjo labai norėti, kad Baltijos šalys būtų savarankiškos? Vargu bau. Priešingai – labiau tikėtina, kad mažų nacionalinių valstybių priveisimas JAV buvo nepriimtinas. Kaip ir Europai. Štai kodėl pagrindinis klausimas buvo Baltijos šalių statuso Rusijos įtakos zonoje klausimas – konfederacija ar kas panašaus. Tik niekas nežinojo, kad rusai čia buvo taip įsiėdę, jog lietuviai apie nieką kitą ir negalvojo – tik apie nepriklausomybę. O ne kokį ten suverenitetą.

Šitokiam kontekste V. Landsbergis sulošė savo partiją. TSKP delegatų palydose į Maskvą jis paskelbė komunistų separacijos programą, kuria vadovaujasi iki šiolei: lojalus komunistas – mūsų žmogus, nelojalus mums (= jam) – ne mūsų! Tokiu būdu valdydamas padėtį, jis pasinaudojo tautos noru siekti nepriklausomybės ir paskelbė Pirmosios Respublikos atkūrimą, o ne kokį nors atsiskyrimą nuo TSRS (taip pasitraukė latviai ir estai).

Partijos ištikimas pagalbininkas buvo saugumas. Ta pati metodika taikyta ir saugumiečių skirstymui. Tipiška juridinė šios nuostatos forma – prisipažinusieji buvę agentais likdavo nežinomi visuomenei, bet buvo žinomi vadams, kurie galėjo jais manipuliuoti.

Judėjimas Lenkijoje („Solidarumas“) buvo kuriamas už JAV pinigus (kaip ir „oranžinės revoliucijos“). Lietuvos Sąjūdis pinigų negavo, jis įsisteigė spontaniškai, pratrūko. Ir LKP, ir TSKP atidžiai stebėjo. V. Landsbergis pradžioj stovi nuošaliau, įsijungia palydų parengimui. Ką darė, su kuo konsultavosi iki tol – neaišku. Tačiau palydose pasitikėjimą jis pateisina ir paprašomas vesti rugpjūčio 23-iosios mitingą Vilniuje. Sąjūdis parengia ir Rusijos įtakos zonoje Lietuvą išlaikančią LTSR Konstituciją,. Ją LTSR AT, deja, atmeta.

Kad judėjimai Baltijos šalyse įkurti su partijos ir saugumo iniciatyva – netiesa. Bet kad šios institucijos jų buvimą aprobavo ir legalizavo – teisybė. O iki tol vadovaujančiose pozicijose jau buvo tie, kurie buvo susiję su slaptosiomis tarnybomis, ir tiktai tiek, kiek kas čia sugebėjo pareikšti dar ir asmeninių ambicijų, tiek šitai ir koregavo didžiuosius geopolitinius planus.

2007 03 20

8. 19. Esama tokios anglų patarlės: svarbu ne tai, ką tu žinai, o ką pažįsti.

Tai yra esminė viso mano gyvenimo kritika.

Ir vis dėlto aš gyvensiu savaip!

2007 03 21

10. 36. Nemėgstu man duodamų pavadinimų – filosofas, politikas, rašytojas ir t. t. Jie uždaro, sukausto, apibrėžia, įpareigoja. Tampi nebelaisvas. Jeigu galėčiau, atsisakyčiau ir pavardės.

Tačiau apskritai vardus, pavadinimus, apskritai kalbą ne tik mėgstu, laikau ją aukščiausiu empiriškumu. Be jo būtų ne tik neįmanoma orientuotis, bendrauti, bet ir kurti. Sakoma: Lietuva sukurta kalbos. Kalbos sukurtas visas pasaulis. Nebūtų lietuvių kalbos (ji – žmonių, vadinamų lietuviais, savikūra kartu su visa savo aplinka) – nebūtų ir Lietuvos, būtų gal Lenkija, gal Rusija, lygiai kaip jeigu kalbos atsisakysim dabar – vietoj mūsų bus angliškoji Europa. Ką gali pasakyti žmogui, kuris to nesupranta? Nebent kaip senovės graikas ant alyvmedžio užlipusiam ir jį ėdančiam ožiui: ožy nelaimingas, tu naikini Graikiją!

Bet man duodamų vardų nemėgstu ir nemėgsiu: jie kliudo pro visų laikų vardus kiaurai matyti jais žymimų daiktų ir reiškinių esmę – taigi ir pasaulį.

2007 03 22

9. 42. Logikos ir matematikos skirtybes atrado jau graikai. Tačiau prireikė dviejų tūkstantmečių, kol iš logikos pasaulio perėjome į matematikos pasaulį – skaitmeninį ir virtualų, už savęs palikdami silogistinį ir realų.

Lūžio taškas Europos kultūroje buvo Renė Dekarto atrastoji idealaus taško problema. Tuo tašku galėjo būti arba Dievo žodis – substanciali empirinė realybė, arba nesubstanciali žmogaus proto konstrukcija. Dievo žodžio įsikūnijimas empiriškumu buvo susijęs su stebuklu, žmogaus proto konstruktyvumas stebuklo nereikalavo. Tikėjimas stebuklais tada jau prarado savo žavesį, o proto konstruktyvumas tik didino žmogiškosios galios žavesį. Pasirinkimas buvo aiškus.

Imanuelis Kantas bandė tą problematiką sudėlioti realiųjų žmogaus galių ribose, šitaip bandydamas išsaugoti empirinio pasaulio substancialumą.

Georgas Hėgelis tas pastangas perbraukė, savąja „dialektika“ išplaudamas empirikos apibrėžtumus ir paskandindamas ją niūkioje „vienovėje“. Galutinai viską sudarkė ir logikos galias sunaikino K. Marksas su savo epigonais marksistais.

Po šia logikos substancializuojančiųjų galių išplovinėjimo ir naikinimo bakchanalija vyko intensyvus mokslų matematizacijos procesas, atvedęs į bet kurio tikrovės objekto virsmo mokslo objektu epochą ir pačios matematikos objektų ekstrapoliavimo į atskiras mokslo šakas ir sritis plėtrą, kuri priminė branduolinį sprogimą, pridengiantį visą empirinį horizontą ir šluojantį visas tradicines pažinimo (mokslų, filosofijų) sritis į „praeities atgyvenų“ sąvartyną.

Štai kodėl mūsų gyvenimas iš empirinės realybės persikelia į virtualią erdvę, kodėl ji, o ne reali tikrovė, tampa tikrąja realybe, kodėl pasaulis ir jo gyvastis yra užklojamas virtualaus gyvenimo atliekomis ir krūpčioja įvairiais gyvasties negalavimo traukuliais – atšilimu, ozono nykimu, miškų naikinimu, vandenynų užterštumu ir t.t. O mes ir toliau atkakliai sau diegiam matematinius metodus netgi į humanitariką, tekstus mokydami ne suprasti, o interpretuoti, rašto ne mokyti, o jį paprastinti iki beraščiams prieinamo raštingumo, kalbų naikinimo ir vienos kalbos įvedinėjimo brutaliausių veiksmų – nupiešti šį apokaliptinį vaizdą su detalėmis net neįmanoma.

Filosofija vienintelė dar bando išsaugoti savo substancializacines galias. Bet ir ji griūva, nors ir nepakankamai greit. Nes pikčiausi šio chaoso priešai – filosofai – dar nepasiduoda.

2007 03 23

10. 34. Trečiasis atgimimas bus neišvengiamai. Kaip neišvengiamai mums būtina išsivaduoti iš priklausomybės nuo Vakarų, analogiškai išsivadavimui iš Rytų. Kad galėtume gyventi patys su savimi ir iš savęs savo pačių žemėj.

Ženklai tie patys: po „laisvės Vakaruose“ (panašiai kaip „laisvės Rytuose“) apkvaitimo pamažu prasideda atsipeikėjimas, anot Basanavičiaus, atsikvošėjimas, ir ieškoma, iš naujo vėl ieškoma savo šaknų ir savo šių dienų tikrovės, po ideologizuotų (tada – komunizuotų, dabar – virtualizuotų) tekstų ir daiktų chaosu įdėmiai ir mąsliai triūsiant rimties savyje nepraradusiems, paskui pelną nelakstantiems, pigios garbės nesiekiantiesiems. Greta to vyksta telkimasis į vienminčių būrelius ir atsiskyrimas nuo išprotėjusiųjų. Jie neišvengiamai turės nuplaukti ir nugulti į istorijos dumblą. O po to ateis veikiantieji, kurie įvykdys trečiąją išsivadavimo revoliuciją ir sukurs Trečiąją Respubliką.

Kad tai – ne svaičiojimai, rodo imperijų likimas: jos anksčiau ar vėliau sugriūva. Netgi Europos Sąjungos kūrėjai jau mato savo tvarinio baigmę. Ar Trečioji Respublika neliks tik tikrojo mūsų išsivadavimo troškuliu, priklauso nuo to, ar mes būsime iš tiesų pasiruošę.

2007 03 24

8. 30. Kad Lietuva su savo rezervistų skandalu įkliuvo į dideles problemas, mato šiandien jau ir užsieniai. Ir ką gi?

O ką? Ką tu gali ar iš vidaus, ar iš išorės, jeigu Lietuvos Prezidentas pats remia valstybės saugumo vadą, kuris yra rezervistas? Jeigu Prezidentas nieko nesako sostinės merui, kuris paskelbė amoralumo politikoje manifestą ir neišlipa iš (tiesa, vis dar jam gerai besibaigiančių) teismų. Bet ką Prezidentas gali sakyti, jeigu žiniasklaidoje pats vadinamas Fermeriu, apdovanoja ordinais Rusijos saugumo tūzą ir dėl satisfakcijos nesikreipia į teismą ar bent jau kokią moralinę instituciją?

Latvija suiminėja savo oligarchus korupcionierius, Lenkija vykdo masinę liustraciją, Estija kovoja dėl politinės švaros netgi okupacinius paminklus išmontuodama, o Lietuva maudosi purve, kai jos Prezidentas kuria sąjungą su Lenkija, daro oranžines revoliucijas ir ką skirti departamento vadu konsultuotis važiuoja į Vašingtoną!

Ką gali Lietuva, jei visi nešvarumai kontroliuojami jos pačios Prezidento, kurį remia pasaulio galybė – JAV?

Gali nebent pasakyti: dėl visos tos Lietuvos negalios kaltas – visų pirma! – jos vadovas.

2007 03 25

11. 18. 1921 metais išleistas „Lietuvos albumas“ labai ryškiai parodo mūsų pasaulio suvokimo pokyčius. Albume du nuotraukų tipai: portretai ir kolektyviai portretai. Apskritai – dominuoja žmonės: tai savitaigos požymis. Dabar dominuoja vaizdai – reklama pardavimui. Portretai monumentalūs, išryškinantys charakterį ir būdą. Dabar akcentuojamas atskiras bruožas ar išraiška, – pomėgiui fiksuoti, dažniausiai – demaskuojant. Kolektyvinių portretų praktiškai nelikę, kai anų metų žmonių grupės iki nuostabos didelės ir fantastiškai įdomios – ištisi pasauliai. Net ir daiktų – namų, baldų, medžių – vaizdai, kad ir itin negausūs tame albume, fundamentalūs, tarsi jie amžiams būtų įsirėmę į žemę.

2007 03 26

9. 55. Europos Sąjungos įkūrimo 50-mečio (Romos sutarties pasirašymo) minėjimas dramatizuotas taip, kad, atrodo, viskas pakibę ant plauko: arba Konstitucija (= diktatūra), arba chaosas ir griuvimas. Atrodo, Berlyno sutartis, kuri Vokietijos kanclerės įkvėpta ir vadovaujama pasirašyta vakar, ES vairininkams teikia bent jau vilčių, kad projektas nežlugs. Tačiau jų viltys tegul lieka jiems. Mums šiuo atveju svarbu štai kas: bulvarinių laikraščių vadinama Europos karaliene, Merkel iš tiesų parodo, kas Sąjungoje užsakinėja muziką ir kas pagal ją šoka.

Tai – nei nauja mintis, nei koks principiškai naujas faktas. Tai tik dar vienas Vokietijos kaip Europos Sąjungos suverenės įsitvirtinimo paliudijimas.

2007 03 27

11. 15. Lietuvos vyriausybė bando sukurti Lietuvos energetinių įmonių konsorciumą, kuris sukauptų pakankamai nacionalinių lėšų Ignalinos atominės elektrinės naujojo bloko statybos finansavimui. Tai – pirmas kuriamasis, o ne naikinamasis nacionalinio ūkio veiksmas, mūsų atominės energetikos ateitį projektuojantis, o gal ir lemiantis, ne mažiau kaip pusei amžiaus. Konsorciume valstybei priklausytų ne mažiau kaip 50+1 procentas akcijų, privačiam lietuviškam kapitalui – likusi dalis. Toks lėšų konsolidavimas garantuotų 34 procentus nacionalinių lėšų IAE akcijų pakete ir bent minimaliai užtikrintų Lietuvos konkurencingumą Lenkijos atžvilgiu. Ar tai reiškia, kad Lietuva pradeda mokytis gyventi naujomis sąlygomis?

2007 03 28

10. 10. Į valstybės areną pagaliau išėjo išsigimėlių karta. Laisvės be atsakomybės iškreivintų mutantų kohorta.

2007 03 29

10. 25. Baltijos Respublika, kurią sudaro Lietuva, Latvija, Prūsija (Karaliaučius) ir Gudija, yra visiškai realistinis poeurosąjunginės Europos projektas. Šis susivienijimas turėtų nacionaliniam ūkiui būtiną ekonominę erdvę bei darbo jėgą, pajėgiančias produkuoti išgyvenimui būtinas nacionalines pajamas. Dar svarbiau yra tai, kad Respublika tampa pajėgi priešintis Lenkijai, kaip Vakarų ekspansionizmo nuvorišui, ir Rusijai, kaip Rytų ekspansionizmo mutantui. Tai – svarbiausia geopolitinė Baltijos Respublikos paskirtis: nė viena iš ją sudarančių dalių paskirai paimta neatsilaikys prieš naująjį lenkų ekspansionizmą. Respublikos užsienio politikos vektoriai – Šiaurės šalys per Baltijos jūrą ir Ukraina pietų link. Tai – Baltijos Respublikos strateginiai partneriai poeurosąjunginėje Europoje.

2007 03 30

11. 07. Lietuvoje – politinis chaosas. Būtent chaoso atveju geriausiai ir pasimato, kas tą chaosą daro, t. y., kas situaciją valdo.

Tai kas gi ją valdo?

Trumpai galima atsakyti taip: vadinamąsias privatizacijas vykdę, t. y. okupacijos metais sukurtą turtą išvogę ir vagis dangstę bei už tai atlyginimus ir titulus gavę „valstybininkai“.

Lietuva supuvus ir perpuvus. Ar nuostabu, kad nuo tos smarvės žmonės bėga į visas keturias pasaulio šalis!?

O tiems, kurie tautomis manipuliuoja, to ir tereikia. Tai koks gi čia politinis chaosas? Tvarka, ir tiek.

2007 03 31

10. 49. Kelmės rajone paskendo du berniukai – dvylikametis ir aštuonmetis. Rado už keleto kilometrų upėj. Motina pati vos nenuskendo juos traukdama. Prie kapo alpo. Visa Lietuva buvo pakraupus: kas pakėlė ranką prieš tokius vaikus?!

Dabar jau aišku: ranką pakėlė pati motina. Dar neaišku, kokie jos motyvai. Tačiau ar svarbu? Pasmaugti savo vaikus virve ir įmesti į upę! Buvo atvejis, kai gimdė į duobę. Kai marino badu. Prievartavo ir žudė pakelėje. Dabar! – Kas siautėja mūsų sielose?