Balandis Spausdinti
2007
Parašė Romualdas Ozolas   
Pirmadienis, 30 Balandis 2007 23:30

2007 04 01

10. 04. Verbų sekmadienis. O man jis – eilinė darbo diena. Gal net ypatingos įtampos darbo, nes niekas neskambina, niekas niekur nekviečia, nieko nereikalauja – gali susikaupti ir be erzelio naudoti dar neišnaudotą energiją tam, kas svarbiausia.

2007 04 02

7. 57. Lietuvoje akivaizdi politinė krizė. Bet ryžtis ją spręsti konstituciniais metodais nenori niekas – pradedant partijomis, baigiant prezidentu. Mažumos vyriausybė, kuri jungia kairę su marginalizuotomis vidurio partijomis remiant būsimų Seimo rinkimų rezultatais suinteresuotai dešinei, visiems atrodo geriau, negu spręsti Lietuvai jau kruvinai iškilusias problemas.

Kas paralyžiavo visus?

Atsakymas vienas: sąsajos su specialiosiomis užsienio tarnybomis. Sąsajos, kurios pančioja vėlgi visus – pradedant partijomis, baigiant prezidentu.

O pabandytų kas pakelti balsą! Mūsų saugumas jį sumaltų su žeme ir paliktų dryksoti visų valdančiųjų džiaugsmui.

2007 04 03

14. 18. Pakviestas į Europos Parlamentą Vengrijos 1956 metų revoliucijos 50-mečio proga, garsus Raudonosios imperijos kritikas Vladimiras Bukovskis 2006 metų sausio pabaigoje pasakė kalbą, be išlygų prilygindamas kuriamą Europos Sąjungą neseniai sugriuvusiai Tarybų Sąjungai. Ir ne tik prilygindamas – ir įspėdamas, kad ES ne dienom, o valandom tampa vis akivaizdesne federacine valstybe, kurioje demokratija greitai tik vaidensis kaip tolima praeitis. „Regis, išgyvename greito, sistemiško ir nuoseklaus demokratijos irimo laikotarpį.“ Nurodydamas į įstatymų leidybos ir reglamentavimo reformų projektus, jis pastebi, kad EK ministrai tampa įstatymų leidėjais, kuriems nereikia vargintis parlamente ar dar kur – svarbu, kad jie būtų aprobuoti Europos Komisijos – tos niekam neatskaitingos, netgi nerenkamos, o kažkieno paskiriamos. Taip ir TSRS Gosplanas projektavo ir reglamentavo visą TSRS ekonomiką, kol ji pasidarė „neekonomiška“.

ES Parlamentas primena TSRS parlamentą – Aukščiausiąją Tarybą. Jis turi tik „patariamojo balso teisę“, o parlamentaras per metus turi teisę kalbėti tik šešias minutes. Tokio tipo struktūroms tapti demokratiškesnėmis nėra jokių šansų.

Politinis juridinės elgsenos koregavimas pamažu tampa „slegiančia ideologija“. Europolas pamažu tampa KGB. Jis turi mus apsaugoti nuo 32 rūšių nusikaltimų. Du iš jų itin įdomūs: tai ksenofobija (baimė giliau integruotis į ES) ir rasizmas (priešinimasis neribotai imigracijai iš Trečiojo pasaulio šalių). Netgi pasakymas, kad Biblija nepritaria homoseksualizmui, yra baustinas. Prancūzai jau turi įstatymą, draudžiantį nepakančias kalbas apie homoseksualus. Britanija rengia rasistinių ir religinių pasisakymų laisvę. Kiek laiko turės praeiti, kad tai pradėtų veikti priverstinai?

Visos nacionalinės didžiosios partijos patenka į absoliučią ES kontrolę: jos sudaro „internacionalus“ Europos parlamente ir veikia pagal jų nutarimus. Gerai apmokami, parlamentarai yra eurobiurokratijos korupcinės sistemos laidininkai.

V. Bukovskis neabejoja, kad Europos Sąjunga suirs, kaip suiro Tarybų Sąjunga. Tačiau po žlugimo prireikia ištisos kartos, kol atsitiesiama po ekonominių ir nacionalinių bei etninių konfliktų. „Kuo greičiau pabaigsime su ES, tuo geriau. Kuo greičiau ji žlugs, tuo mažiau žalos padarys mums ir kitoms valstybėms“, sako V. Bukovskis. Ir baigia: „To, kad kiekvienoje valstybėje turime nemažai euroskeptikų, negana. Mes pralaimime ir kol kas veltui švaistome laiką.“

2007 04 04

9. 39. Lietuviai! Kol dar galit galvoti ir kalbėti daugiau ar mažiau tai, ką mąstot – galvokit, kalbėkit, rašykit, o ypač – spausdinkit! Greitai ateis laikas, kai daug kas vėl galės būti ta iš praeities ateinančia atgaiva, kaip vanduo iš artezinių šulinių ar iš miško šaltinio. Kaip greitai ir kaip nepastebimai debesimis su cenzūros žaibais užsitraukia mūsų kažkada prablaivintas laisvės dangus! Nemokėjom juo džiaugtis – ne į tolius, o po kojom žiūrėjom ir akmenėlius spardėm viens į kitą, o tai ir kuokomis galvas viens kitam tratinom. Ir vis dėlto kai ką pergyvenom ir supratom, ir būtent šis supratimas ir bus vertingiausia, ką mes būsim pasiėmę ateitin iš to tokio neilgo mūsų laisvės meto. Kad tik suspėtume tai palikti raštu, tapdami pagaliau ir rašto, ne tik žodžio, tauta.

2007 04 05

10. 52. Pagal tai, kaip laikraščiai eksploatuoja Lietuvos priklausomybės nuo Rusijos temą, nors buvimas Europos Sąjungoj, atrodytų, tą temą seniai turėjo „uždaryti“, galima spręsti, jog visas tas „Dujotekanos“ kaip priedangos organizacijos Rusijos įtakai Lietuvoje plėtoti skandalas yra skirtas kažkam kitam.

Tas „kažkas kitas“ pradeda ryškėti. Pasigirsta balsų, kad reikėtų atkurti Lietuvos–Lenkijos uniją. Ispanijoje, kur ambasadoriauja M. Laurinkus, radijo pranešimu, įsteigtas lietuvių–lenkų kultūros centras. E. Zingeris sutelkė visus mėlynuosius komjaunuolius 1791 metų Lenkijos konstitucijai realizuoti. G. Kirkilas į IAE traukinį įsodino Lenkijos energetikus, A. Brazauskas – Lenkijos naftininkus. Ko dar trūksta? Tik pareiškimo apie subregioninės organizacijos kūrimą.

Kam visa tai?

Ogi visa tai – ES griuvimo atvejui. Manoma, kad griūvant ES Lietuva vėl bus kieno nors priglobta, tai geriau – tebus Lenkijos, nes ji – Vakarai, negu Rusijos, nes ši – Rytai.

Peliūkštis pats eina gyvatei į nasrus.

Bet vis tiek – slaviškos gyvatės nasrus.

2007 04 06

9. 35. Kai į „Aušros“ metą pažvelgi panoramiškai ir pamatai, kad lietuvių nacionalinė kultūra neturi praktiškai nieko, tik kalbą, ir tai pačiuose žemiausiuose sluoksniuose, o į inteligentus bekylą jaunieji valstiečiai veržiasi į lenkų kalbą kaip į prestižinę, ne gėdytis ir stebėtis turi, kokia netašyta, grubi, žema yra visa to meto lietuvių intelektinė kultūra, o džiaugtis ir didžiuotis, kaip greitai ji iš primityvių savo pavidalų pakyla į aukščiausias ir subtiliausias lytis, tuo pat metu kupinas tokio tikėjimo gyvenimu ir gyvenimo doros, kad šiandieniniams inteligentams reikėtų tik pagarbiai nutilti, jei jie suprastų.

2007 04 07

11. 47. Kad Kalėdos virto komercijoje skendinčia nediduke religine ceremonija – nieko nebestebina. Tačiau Velykos, nors pavasaris nėra pats dėkingiausias metas žmonėms ilgam užsidaryti prekybos tinkluose, jau irgi baigiamos surakinti komercijos gniaužtais.

Turbūt ryškiausiai į Velykų apeigas komercija įsiveržė jas radikaliausiai pažyminčiuose Filipinuose, 84 milijonų gyventojų, iš kurių 20 proc. katalikai, Azijos šalyje. Ten netoli nuo sostinės Manilos esančiame Kutudo kaime 1962 metais septyni vyrai pirmąkart savanoriškai prisikalė prie kryžių ir kentėjo „Kristaus kančias“. Šiandien ceremonija išplito ir į kitus kaimus, ir nors oficialioji bažnyčios valdžia nepritaria savanoriškam nusikryžiavimui bei eitynėms plakantis nugaras bambukiniais rimbais ar pagaliais su stiklo šukėmis, tos šizoidinės ceremonijos įsitvirtino ir keroja. Visur skamba muzika, pardavinėjamas alus, ledai ir visoki suvenyrai, o ypatingai aukštiems svečiams skiriama net speciali stebėjimo aikštelė. Keliasdešimt tūkstančių žmonių kasmet susirenka čia drebėti ir aikčioti, tvirtindami po to, kad visa tai yra svarbu ir jaudina. Ką patiria žmonės ant kryžiaus ir su kokiomis intencijomis jie tai daro – kas nustatys patikimai tikrai? Antai, vienas japonas sakė lipąs ant kryžiaus, kad išgytų vėžiu sergantis jo brolis, tačiau paaiškėjo, kad jo draugų slapta nufilmuota nukryžiavimo procedūra buvo panaudota „juodosios“ pornografijos filme.

Tai kas šiame procese laimi ir kas pralaimi?

Kodėl nieko panašaus nenutinka islamui?

2007 04 08

10. 23. Sąmoningai ar nesąmoningai – nežinau, tačiau lygiagrečiai Velykų pamaldų iš Vilniaus Arkikatedros ir Maskvos Kristaus Išganytojo cerkvės transliacijoms (katalikų ir pravoslavų Velykos šiemet sutampa) „Nacionalinės geografijos“ kanalas transliuoja laidą apie globalinio atšilimo vieną iš didžiausių pasekmių – Europos apledėjimą. Rodo kompiuterines kompozicijas su apledėjusiais Anglijos parlamento rūmais, nuo ledo svorio palinkusiu Didžiuoju Benu, ledų sukaustytą Temzę ir t. t., ir pan. Ir įrodinėja bei įrodo, kad tie vaizdai – ne kinematografinės fantazijos, o būsimųjų, dabar jau vykstančių, procesų rezultatai: tirpstą ledynai trikdo vandenynų cirkuliaciją ir šilto–šalto vandens kaita, gimdanti didžiąsias vandenynų sroves, trinka. Tai labai aiškiai, skaitmeniškai fiksuota jau 2004 metais, o kiekvieni nauji metai prielaidą apie Golfo srovės lėtėjimą tik patvirtina. Tai reiškia palyginus spartų Europos klimato vėsimą ir apledėjimą per 30–50 metų. Gal procesas ir užtruks, bet XXI šimtmetis bus būtent tokių vyksmų metas. Kas dėsis tuo metu Europoje? O kas – kitose pasaulio dalyse? Kaip siautės potvyniai, nuošliaužos, gaisrai, sausros Azijoj, Afrikoj, Australijoj? Net ir aš dar turiu galimybių pamatyti chaoso įsibėgėjimą. Nes gyvenam mes proceso pradžioj, viskas vyksta jau dabar!

Kaip miela apie tai mąstyti Velykų rytą! Rytą, kuris tradiciškai siejasi su šviesa, rimtim ir šiluma. Jei ne fizine, tai dvasine. Rytą, kuris kaip tradicija jungia tavo gyvenimą, kuris per tavąjį gyvenimą susisieja su kitų kartų gyvenimu, su tautos gyvenimu ir buitimi. Koks jis bus tų mums prognozuojamų ir piešiamų procesų metu? Kur mes turėsim ieškoti namų, ar begalėsim save vadinti tauta, gentim, bent jau bendruomene? Ar galėjau kada pagalvoti, kad Velykų rytą teks galvoti apie tokius dalykus ir spręsti tokius klausimus?!

Net jeigu tai spekuliacijos, kurios niekada neišsipildys, neįsikūnys šiandien mums piešiamais vaizdais, gyvenimas šiandien jau taip pakitęs, pakitęs per vieno žmogaus amžių, kad prisiminimas, ką jautei ir kaip matei žemę ir saulę Velykų rytą, atrodo kaip tolimas mielas seniai sapnuotas sapnas.

2007 04 09

9. 23. Laisvė iš siekio išlaisvinti valstybę seniai virto siekiu išsilaisvinti pačiam. Ir įsikūnijo tokiu laipsniu, kad valstybės kaip kokios nors atsakomybės nebeliko ne tik elgesy, bet ir mintyse! Ir visuotinai – nuo eilinio iki prezidento.

Prezidentui – tai laisvė nespręsti valstybinių klausimų, paliekant laisvę peštis klanams ir partijoms. Partijoms – tai laisvė prekiauti valdžia. Kitiems – mirtingiesiems – tai laisvė nepaisyti nieko ir ginti savo interesus ir save iki paskutinio kraujo lašo. Keliuose neduoti kelio ir pralenkti bet kuria kaina, šaligatviuose nematyti nieko, o jei reikia – nublokšti kitą kad ir į gatvę, šnerkšti ir šiukšlinti savy ir aplink save daiktų atliekom ir rusiškais keiksmažodžiais. Laisvė mylėti – tai laisvė prievartauti iki nužudymo, gimdyti vaikus socialinei pašalpai ar net uždusinimui, laisvė važinėtis prabangiomis mašinomis už prostitucijos pinigus, laisvė kurti homoseksualias šeimas, o vaikus pardavinėti užsieniečiams. A, ką aš čia rašau! Niekingas mūsų laisvės kasdienybės vaizdelis, palyginus su neišsemiamais jo išsigimimo kalnais ir kloniais visoj mūsų brangiojoj Lietuvoj!

2007 04 10

8. 56. Nuosavybė šventa! Šis principas yra tapęs tokia dogma, kuri Lietuvą skaldo jau nebe į susipriešinusių žmonių visuomenę, bet ir į fragmentuotą teritoriją.

Antai, nusipirko žmogus triaukšty pirmąjį aukštą – ir kasa po savim žemę rūsiams dar per du aukštus. Namas braška ir skilinėja, kaimynai rėkia, bet jis neįsileidžia net specialistų iš valdžios institucijų: tai, kas po juo, yra jo, o nuosavybė šventa. Arba: yra tam tikros normos, leidžiančios priskirti kiemą tam ar kitam namui. Na, ir pri(si)skiria teritoriją taip, kad kito namo gyventojai negali patekti gatvėn, nes kito kelio, kaip per tą ano namo teritoriją, nėra. O šie sako: o mums kas – čia mūsų, jūs patys spręskit savo problemas. Kitaip tariant, skraidykit oru. Apie garsiąją paupių ir paežerių nusavinimo praktiką nė nekalbu – taip užgrobti ir nuo visuomenės atitverti kone visi pavandeniai.

Iš kur šita praktika – aišku. Bet iš kur šis mąstymas? Nevaizduokim nežiną – iš žmogaus susidievinimo. Tik Dievas turi šventą nuosavybę į žemę ir visa, kas joje, nes jis tai sukūrė. Tik Dievo vietą užimantis ar siekiantis užimti žmogus gali kalbėti apie žemės ar kito nekilnojamo turto nuosavybės šventumą. Tai – bedievių kalbos. Nieku, išskyrus savo turtą, netikinčių žmonių kalbos. Juk ne jie tuos turtus sukūrė – netgi namus ir rūmus: be kitų pajungimo, netgi prievarta, jie ir šių nebūtų padarę! Ką kalbėt apie žemę! Jau tai, kad netgi jo nuosavybėj esanti žemė ir perkama, ir parduodama, o mūsų gudručių ji kurį laiką buvo dar ir kilnojama, ji nėra šventa nuosavybė. Šventenybės nepardavinėjamos. Nuosavybė yra sutartinių santykių įkūnijimas, žmonių santykių produktas, tad – visuomenės kontrolei priderantis, sveiko proto logikos paisyti priderantis dalykas. Betgi kaip tai nenaudinga tiems, kurie savo „šventą teisę“ gina netgi su šautuvais! Iš gilaus komunizmo niekur kitur įgriūti ir negalėjom – tik į tokį juodą, dusinantį kapitalizmą.

2007 04 11

9. 25. Vyksta totalinė mūsų istorijos pervarta iš nacionalinės į internacionalinę: žiūros tašku pasirinkta nebe Lietuvos teritorija, o teritorija kažkur už Lietuvos, vertinimo kriterijumi pasirinkta nebe tauta su savo kultūra, o civilizacija, kurią iš barbarų bando sulipdyti krikščionybė, todėl, savaime suprantama, žygiais laikomi ne mūsų gynybiniai veiksmai, o pralaimėjimai, herojais – ne invazijoms priešinęsi kunigaikščiai, o kokie nors pagonių nukokošinti vienuoliai ar netgi krikščionybę „nešę“ ordinai.

Bene charakteringiausiai visa tai matosi dviejų brolių – Vytauto ir Jogailos – vertinimo perakcentavime: nebe Vytautas, o būtent Jogaila su savo jogailaičiais tampa svarbiausiu, didžiausiu Lietuvos istorijos veikėju. Ar toli mes tąsyk nuo mūsų „indėlio“ į Lenkijos istoriją nagrinėjimo, įsijautimo, o per tai – psichologinio įsijungimo į Lenkiją šiandien? Ar tokio žingsnio galimybės nerodo istorija su 1791 metų Lenkijos konstitucija: ji naikina Lietuvos valstybę, o mes tą juridinį aktą keliam ant pjedestalo, tokiu būdu pripažindami aną juridinę aneksiją legalia ir tikra mūsų pačių istorija. Arba 1000-mečio minėjimo jubiliejus: ką pagerbiam – Lietuvą ar kažkada sudegintą misionierių?

Ko nepadarė raudonieji, dabar įgyvendins mėlynieji komjaunuoliai ir komunistai.

2007 04 12

10. 44. Ratas apsisuko. Ko Atgimimo aušroj mes reikalavom iš Raudonojo Sojūzo? Ekonominio savarankiškumo. Sąjunginių įmonių atsiskaitomybės sąjunginei respublikai. Nacionalinės pilietybės. Nacionalinės valstybinės kalbos. Migracijos kontrolės. Ir pan. Jeigu vėl pradėtume galvoti apie nacionalinius interesus, t. y. apie Lietuvą, o ne Europos Sąjungą (= ne greitesnę integraciją, arba nutautimą), turėtume kelti iš esmės tuos pačius reikalavimus: nacionalinio ūkio atkūrimas, transnacionalinių korporacijų kontrolė, emigracijos ir imigracijos valdymas, nacionalinių, o ne eurosąjunginių, įstatymų viršenybė, valstybinės kalbos įstatymo vykdymas ir pačios lietuvių kalbos išsaugojimas, žemės pardavimo užsieniečiams panaikinimas ir pan. Ratas tikrai apsisuko. Ir sustojo. Nes valios iškelti tuos reikalavimus nebėra. Valstybės valdžia ir institucijos į Mėlynąjį Sojūzą jau integruotos, o tauta sumaitota ir paralyžiuota.

2007 04 13

9. 39. Romanas Giertychas, Lenkijos nacionalinio švietimo ministras, pasiekė, kad Lenkijos Seimas priimtų švietimo įstatymo pataisas, pagal kurias pagrindinių mokyklų ir gimnazijų moksleiviai privalės dėvėti uniformas. Jei licėjų direktoriai susitars su tėvais, galės uniformas įvesti ir licėjuose.

Lenkija bando pakilti iš amoralizmo liūno. Ji turi lyderių, kurie supranta, ko reikia nacijai, o ne tik jiems patiems. Kas Lietuvoje išdrįstų iškelti, o tuo labiau – pasiekti, kad tokia „nepopuliari“ idėja būtų įgyvendinta?! Niekas.

Štai kodėl Lenkija yra didvalstybė, o Lietuva – žaltvykslė, besiblaškanti po pasaulį ir nė nenutuokianti, kad gūdi nebūties naktis jai jau visai čia pat.

2007 04 14

11. 28. Valstybė trūkinėja ir griūva per visas sąsparas ir siūles.

Nebesinori kalbėt apie Prezidentą ir „jo komandą“ – kažkaip staiga pajutom, kad nepriklausomai nuo to, kaip išsispręs „saugumo skandalas“, iš Daukanto aikštės pusės laukti bent jau moralinės sugestijos tautai – bergždžias reikalas. Buvo galimybė pasakyti: Pociau, pasitrauk! – ir būtų užtekę. Ir Zuoko, ir Pociaus atžvilgiais Prezidentas save pratylėjo, vaikščiodamas rūmų sodo takeliais. Daug patarėjų kalba patys nelabai suprasdami ką, bet viena – Neringa Putinaitė – žino, ką: Vakaruose žodis TAUTA seniai išbrauktas iš apyvartos. Ir užtenka tos mums skirtos žinios, kai pamatai, kad Prezidentūra vėl virsta Gubernatūra.

Nebesinori kalbėt apie Seimą. Jo viešas kalbas ir sprendimus. Bet apie neviešas nekalbėt neišeina. Jeigu žinai bent kai kurias. Nes didžiuma jų slepiama. Mane labiausiai domina, kaip vykdoma viena diversija prieš valstybę. Ne dalinė, o esminė. Domina eiga, nes bandau priešintis. Ir štai sužinau, kad Kultūros dienos minėjimo proga buvo sukviestas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas ir slapta nuo galimų oponentų priėmė nutarimą, kad 1791 metų gegužės 3 dieną priimta Lenkijos konstitucija laikoma ir Lietuvos konstitucija, todėl turi būti, kaip ir Lenkijoje, pagerbta atmintina diena. Tos dienos įrašymo į atmintinų dienų sąrašą įstatymo priėmimu rūpinasi Emanuelis Zingeris, pavestas Vytauto Landsbergio. Abu, jeigu teisingai atsimenu, Lietuvos valstybės atkūrimo akto signatarai, tik vienas jau naujos sąjungos sąjunginis parlamentaras, kitas – respublikinis. Bet – duetas.

Kodėl Lenkijos konstitucija, juridiškai panaikinanti per Liublino unijos metus nugyventos Lietuvos valstybingumo likučius, reikalinga Zingeriui, pakankamai aišku: jeigu 1791 metų konstituciją įrašome į savo konstitucingumo tradiciją ir laikom ją galiojusia taip pat ir mums, per Rusijos okupacijas, leidžiančias 1791 metų konstitucijos veiksnumą atvesti iki mūsų dienų, mes iki šių dienų atvedame ir tas anos konstitucijos nuostatas, kurios į ano meto bajorų ir miestiečių (didelę dalį jų sudaro žydai) turto restituciją leidžia pretenduoti ir šiandien. Tai kas, kad dėl to stojama į Lenkijos, o ne Lietuvos, valstybingumo poziciją – užtat bent jau buvusioje okupuotoje Lietuvos dalyje – Vilnijoje – žydų turto klausimas darosi galimas išspręsti radikaliai!

Kodėl į komiteto posėdį pakviestam Istorijos instituto direktoriui A. Nikžentaičiui svarbu paremti E. Zingerį, irgi aišku: A. Nikžentaitis teigia, kad lietuviai 1923 metais, Klaipėdą atsiimdami kaip teisėtą teritorijos dalį, ją okupavo; pagal Zingerio veiksmų logiką, lietuviai Vilniją yra dabar okupavę, tad kaipgi jo neparemsi! Kas sakytų, kad E. Zingeris ir A. Nikžentaitis dirba kitoms valstybėms, būtų visiškas atgyvena – juk kuriam vieningą Europą!

Bet kodėl šiame ansamblyje, atrodytų, visiškas akademinių sluoksnių žmogus – Alfredas Bumblauskas? Ar tik dėl to, kad žiūri į Lietuvos istorinį kelią ne iš Lietuvos žemės, o kažkur iš Vakarų? Dar nežinau. Žinau tik, kad jis, A. Bumblauskas, kaip ir visi marksistai, tiki istorine pažanga ir mano, kad ją turi kažkas atnešti. Jis – vienas iš jų. Tada iš tiesų, kodėl netgi slapta nuo besipriešinančių pusgalvių nepriiminėti pažangą nešančių sprendimų projektų?

Ką darys Seimas? O Seimas „prabalsuos“. Kaip ir už jo gelmėse brandinamą ir Aušrinės Pavilionienės mielai proteguojamą projektą leisti užsienio firmoms Lietuvoje veikti bendraujant ne lietuvių kalba. Valstybinės kalbos įstatymas? – taigi jį irgi galima pataisyti. Kas ten burba, kad britų policininkas per Lietuvos garbės ceremoniją vienintelis padėkojo taisyklingai lietuviškai, kad Lietuvos elitas jau irgi išėjo iš lietuvių kalbos, – šneka kaip raudonasis kirmėlynas: kalba juk turi kisti, progresuoti!?

Kaip visa tai galima būtų reziumuoti be ironijos? Gal taip: mūsų teisė – juridiniai plepalai, mūsų valdymasis – administraciniai bezdalai, o mūsų valstybinis gyvenimas apskritai – pelnu įdaryti cepelinai?

2007 04 15

9. 58. Mes net nežinom, kiek mūsų piliečių (!), o ne šiaip sau žmonių ar kokių perėjūnų yra išvažiavę iš Lietuvos. Mat, teiraudamiesi, kur ir ko vyksta, pažeistume asmens gyvenimo privatumą, žmogaus teises ir visas kitas šiuolaikines visuomenių rekonstrukcijos normas.

O kad liekantiesiems reikia žinoti, kaip jie čia be tų išvykstančiųjų turi gyventi – tai irgi mūsų, liekančiųjų, privatus reikalas? Kam tada, sakykit – po velnių!– reikalinga valstybė?

Žinoma, galima ir nesikeikti. Galima galvoti, ką gi daryt, ir galvoti ne vien valdančiųjų partijų galvomis, kurios valdžioj būdamos galvoja tik apie tai, kaip nepažeisti Europos Sąjungos direktyvų ir iš to dar turėti šiokios tokios naudos sau, bet ir visuomenės smegenimis.

Tik vėlgi: ar nemistifikuojam mes tos visuomenės? Visuomeninės organizacijos dalyvauja ne valstybės, o savo grupinių interesų tenkinimo problemų įveikose. Jos, tos organizacijos, apskritai tretiruojamos. Pagaliau – kas gi jose veikia? – du trys žmonės. Pavyzdžiui, tokioje Piliečių santalkoje – Sakadolskis, Kuolys, Navickas. Tautos fronte – Dingelis, Trinkūnas, Aleknavičius. Kas dar?

Taip ir sukamės savo negaliose.

O nepasitenkinimo įtampa kyla.

2007 04 17

9. 19. Renkant Vilniaus merą šį kartą papirkinėti nebuvo ką, jeigu papirkimu neskaitysi įtakos sferų dalybų, todėl balsavimas tapo karu dėl procedūrų: balsuota dėl to, ant kokio biuletenio balsuoti, kuo – rašikliu ar spaudu – žymėti, biuletenį sulenkti ar nesulenkti, ir pan. Balsavimo komisijos narys netgi apkaltino kažką duodant ženklus, kaip balsuoti, ir atplėšė balsadėžę, taip sutrukdydamas balsuoti. Tai jau panašu į chuliganizmą. Bet liberalams taip neatrodo. Tiesą sakant, kas jiems atrodo taip, kaip atrodo normaliems žmonėms?

Į areną žengia visai kita politinė kultūra.

Tik: ar tikrai kultūra?

2007 04 18

9. 31. Vargu bau Seimas būtų ryžęsis KGB rezervistus prilyginti KGB kadriniams darbuotojams, jeigu nebūtų reikėję garantuotai išspręsti VSD vadovo Arvydo Pociaus pašalinimo iš pareigų klausimo. Kas ką bekalbėtų, LR Prezidentas tą asmenį saugojo iki paskutiniosios. Dabar gi, jeigu ir nepavyktų konstitucinis VSD vadovo kaip nebepatikimo asmens nušalinimas, jis nebetektų teisės dirbti kaip nepatikimųjų kategorijai iš principo priskiriamas asmuo. Tai Seimas galėjo padaryti seniai. Tačiau ir ten, matyt, esama tiek priešingo suinteresuotumo, kad tas sprendimas padarytas tik dabar.

2007 04 19

9. 26. „Spaudos klubas“ virto tyčiojimosi iš Seimo narių spektakliais. Ir nė vienas neturi valios atsikelti ir išeiti, kai „bendravimas“ aiškiai peržengia ribas.

Nors gal jie visi ir teisūs, vargšai Tautos atstovai: tokio jų žingsnio tauta, ko gero, ir nesuprastų. Sakytų: pritrūko argumentų ir pabėgo.

Viena aišku: net jeigu ir didžiumai tautos tinka, kai Valatka sako deda skersą, tai aš manau, kad nacionalinė televizija net autorinio „Spaudos klubo“ rėmuose nėra ta vieta, kur galima būtų taškytis tokiais posakiais. Šiuo atveju jau ne tik Radijo ir televizijos taryba, bet ir Žurnalistų etikos komisija galėtų prasikrapštyti ausis ir prasitrinti akis.

2007 04 20

17. 55. Lietuvos Seimas vakar 41 balsu už, 2 prieš ir 2 susilaikius priėmė rezoliuciją „Dėl Gegužės trečiosios Konstitucijos“. Jau esu rašęs, kad tai – Lenkijos Respublikos konstitucija, kaip ją formuluoja vadinamasis „Valdymo įstatymas“. Daug kartų esu sakęs, kad tas „Valdymo įstatymas“ juridiškai panaikina netgi pagal Liublino uniją turėtą Lietuvos valstybingumą. Netgi Abiejų Tautų Tarpusavio Įžadas, priimtas lietuviams pasipriešinus dėl grubios klastos ir savivalės, lenkų naudotos ir įkūnytos priimant „Valdymo įstatymą“, kalba ne apie Lietuvos valstybę, netgi ne apie Lietuvos ir Lenkijos sandraugą, o apie Lenkijos Respubliką, Lenkų tautą, kurią sudaro visos iki tol Abiejų Tautų Respublikoje buvusios žemės ir tautos. Net devynias Lenkijos Respublikos konstitucijos minėjimui prieštaraujančias rezoliucijas gavęs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas neatsižvelgė nė į vieną iš jų, o Užsienio reikalų komitetas, aprobavęs čia dabar minimą rezoliuciją, rodos, anos Konstitucijos nė neperskaitė, nusišnekėdamas iki tokių nesąmonių, kaip ta, kad Lietuvos valstybingumą panaikinanti 1791 metų konstitucija įkvėpė „Solidarumo“ ir „Sąjūdžio“ kovą. Raudonieji komunistai buvo falsifikuotojai, bet mėlynieji juos jau lenkia. Visas tekstas yra kažkoks debilinio proto paistaliojimas, bandantis parodyti, kad ta konstitucija buvusi ES konstitucijos prototipas. Kartais atrodo, kad mes jau vėl gyvenam kartu su Lenkija. Beje, sakoma, kad Prezidentūroje Lietuvos ateitis kitaip ir neįsivaizduojama.

Viešpatie, už ką tu mus taip žiauriai baudi?

2007 04 21

Štai ir išsprendė Europos Sąjungos viršūnės klausimą, ką daryti su Konstitucija, kurią lietuvių parlamentarai aprobavo nė neskaitę, o kitų tautų parlamentarai netgi referendumais atmetė: Europos Sąjungos konstitucijos išvis nebus. Vietoj jos bus Pagrindinis dokumentas ar kaip jis bus galutinai pavadintas – tam tikras principų rinkinys, kuris leis toliau eiti integracijos keliu, kitaip sakant, kurti unitarinę federaciją. Nes kitoks valstybės tipas tam, kas sumanyta iš Europos padaryti, netinka: arba kieta federacija, arba iširimas. Beje, iširimas kaip rezultatas, ko gero, ir yra pagrindinis siekinys, bet šiandien jis per ankstyvas – Vokietija dar nepasirengusi perimti savųjų žemių, apie kurias jau net spalvotuose albumuose kalba kaip apie okupuotas žemes; Lenkija dar nepasirengė atplėšti buvusias „savo“ žemes (kresus) Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje. Dar reikia laiko viską perimti iš apačios: įvesti lenkišką pavardžių rašymą, atsiimti namų valdas, perimti energetiką, o svarbiausia – parengti okupacinę dvasią. Pagrindinis dokumentas – kur kas parankesnis nei visa ES Konstitucija. Šaunuolė Merkel!

2007 04 22

11. 05. Į tai, ką ir Lietuvai reiškia Europos Sąjungos kūrėjų inicijuoti teisės aktai, numatantys bausmes už įvairius „piktžodžiavimus“ – holokausto neigimą (Vakaruose kalėjimuose jau sėdi ne vienas žmogus, ir ne koks eilinis pliurpa ar pliuškis), eurointegraciją, homoseksualus, religinį pakantumą ir kt. Juos reikia tik transkribuoti į Lietuvos teisę – ir jie pradės veikti. O tai atsitiks netrukus, nes reikalavimas, kad mūsų priimami teisės aktai atitiktų ES teisės normas yra totalinis – kiekvienas įstatymo projektas ne tik prasideda Seimo Teisės departamento išvada, kad aktas neprieštarauja ES teisei, bet ir reikalaujama, kad visi ES inicijuojami aktai būtų taip pat nepriekaištingai integruoti į nacionalinę teisę. Taigi, juridinis pajungimas ES režimui yra totalinis, tik vyksta su tam tikru atsilikimu.

Mes turim pasinaudoti tą dar neuzurpuotą mūsų laisvo mąstymo erdvę užpildyti tokiais kūriniais, kuriais paskui galėtumėm remtis, jeigu prireiks, ilgais galutinės integracijos įteisintais nelaisvės metais. Skubėkim, nepraleiskim laiko vėpsodami. Integratoriai nelaukia!

Tačiau vargu bau kas yra sukūręs kažką tokio, ką galima būtų pavadinti mūsų dvasinio gyvenimo orientyru) eurosąjunginės nelaisvės sąlygomis. Nebent „Lietuvių charta“. Na, ir su tam tikrom išlygom pagrindiniame tekste ir visiškai atmetant ES reikalavimu įrašytus straipsnius – 1992 metais priimta Tautos Konstitucija (nepriklausomai nuo to, kad mūsų „šviesiosios galvos“ tautą laiko „atgyvenusiu dalyku“).

Užtat kurkim, kol yra laiko!

Jeigu negalim duoti kokių apibendrinimų, dalinkimės bent kasdieninėmis mintimis. Bet apie nepraeinančius dalykus, o ne apie kasdienybės šiukšles, kuriomis dabar užverčiami mūsų protai ir kaip maišai grūdamos dvasios!

Ir nelaisvei stojus, nepameskim tikėjimo! Rašykim sau, rašykim bent dienoraščius – ateis metas, kai juos bus galima išimti ir paliudyti dvasią buvus gyvą. Ko verti vien V. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiai!

Kai netgi Atgimimo ir Nepriklausomybės archyvai jau cenzūruoti, tai, ką kalbu, darosi kone vieninteliu tautos atminties gaminimo būdu.

2007 04 23

8. 52. Lietuviai geriau jaučiasi ne lietuvių kalboje. Šis mano pasakymas ir kalbiniu požiūriu yra teisingas, nes aš noriu pasakyti, kad žmogus gyvena ne su kalba kaip kokiu įnagiu ar įrankiu, o kalboje kaip pasaulyje, kaip savo žemėje, tos kalbos gobiamas ir globojamas. Mes to nesuprantam, todėl tai nefiksuoja ir kalba.

Mums kalba kaip pietų stalo komplektas, tinkamas ar nelabai tinkamas kokiam nors valgiui, ar kaip grąžtas sienai pragręžti, kaip pjūklas ar kastuvas. Bet netgi ne kaip automobilis, į kurį gali įsipatoginti.

Užtat vienas šaunuolis sako: pasakysiu angliškai – gražiau skamba. Kitas vėl – rusiškai yra geresnis posakis – ir iš televizijos ekrano sako mums rusišką kalambūrą.

Taip, lietuvių kalba XIX amžiaus pabaigoje jau kabėjo ant plauko. Pirmieji lietuviškai viešumoje prabylantys vadinti litvomanais, netgi persekioti. Vincas Kudirka su bičiuliais sprendė, koks turi būt lietuviškas raidynas, kad ir juo atsiskirtume nuo lenkų. Ir net mirties patale gulėdamas, slapstydamasis nuo žandarų, ta vos vos atkurtąja kalba rašė kūrinius, šitaip ir lietuvių kalbą tobulindamas.

Dabar, turėdami visa, kas reikalinga kalbai plėtoti ir tobulinti – Didįjį žodyną, gramatiką, kalbos studijas, daugiau kaip šimtmečio grožinę ir mokslinę literatūrą, mes, užuot kalbą ugdę, ieškodami jos naujų galimybių savo vidujybei reikšti, bėgam į „originalo rašybą“, į „originalo citatas“, į spektaklius „originalo kalba“, kino filmus ir televizijas be vertimų, kitaip sakant, išeidinėjam iš savo kalbos nelabai pastebimai gal net sau patiems, bet taip nuosekliai ir kryptingai, kad kartais, kai ypač aštriai pajunti tos ligos simptomą, klausi savęs: kodėl? Kodėl užuot padirbėję kalbą tobulindami, jeigu ji tavęs dar netenkina, yra šiuo metu ne tokia lanksti ar išraiškinga, kaip norėtum, ne kuri ją, o puoli į kitą. O juk yra jau ir angliškai rašančių lietuvių rašytojų!

Ir tada su didžia neviltim turi pripažinti: taigi nėra ko reikšti ta kalba, nėra tos išraiškos reikalaujančios vidujybės!

Nėra dvasios, nereikia ir kalbos.

2007 04 24

10. 17. Vakar mirė Borisas Jelcinas, pirmasis Rusijos prezidentas.

Jis buvo tikras rusas – rusas ir išore, ir vidum. Mongoloidiškai pakoreguotas dramblotas indoeuropietis. Individualistas ir egoistas, tais bruožais visiškai išsiveržiantis iš azijatinės erdvės. Drąsus ir ryžtingas iki avantiūrizmo, bent jau buko užsispyrimo – ir per tai vėl grįžtantis į savo eurazinę erdvę. Kitaip sakant, sudėtinga ir prieštaringa asmenybė. Likimo pervesta per kompartijos valdžios koridorius ir ten išmokusi tramdytis bei veikti pagal kitų sukurtas taisykles jas laužant patogiausiu metu. Visa tai labai pravertė kovoje dėl valdžios su M. Gorbačiovu, kai lošime reikėjo manipuliuoti ne šimtinėmis, tūkstantinėmis, net milijoninėmis sumomis, o ištisomis valstybėmis, nekalbant apie tautas ir tokius niekalus kaip partijos.

Lietuvos laisvės byloje B. Jelcinas kelis kartus suvaidino lemiamą vaidmenį. Pirmąsyk, kai sausio 13 naktį atskrido į Taliną ir kartu su trim Baltijos šalių parlamentų pirmininkais pasirašė dokumentą, pagal kurį Rusija pripažįsta Baltijos šalių suverenitetus. Antrąkart – pasirašant sutartis dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos anksčiau netgi negu iš Vokietijos. Trečiąkart – nustatant sienas. Apie smulkesnius atvejus šių akivaizdoje nėra ką kalbėti. B. Jelcinas gerai pasinaudojo Lietuvos išsivadavimo judėjimu, siekdamas savo įsitvirtinimo. Tačiau ir Lietuva deramai pasinaudojo B. Jelcinu.

Herojaus iš jo daryti aš nenorėčiau. Tai buvo tiesiog ryžtingai ir drąsiai valdžios siekęs žmogus. Tačiau pasiekęs pasijuto visai nesiorientuojantis laisvės situacijoje. Valdžią iš jo palaipsniui perėmė aplinka, kuri mielai padėjo jam saugoti savo vienvaldystę. Tipiškiausias pavyzdys – kaip buvo „sutvarkytas“ generolas Lebedis, taikos Čečėnijoje iniciatorius: pirmiausia sukompromituotas Maskvoje, paskui ir nužudytas Sibire. B. Jelcinas mokėjo „nematyti“ ko nereikia, ir po šiuo jo akių valkčiu tarpo generolai, oligarchai ir visoki kadyrovai, kol galų gale saugumas už pažadą neliesti nei Jelcino, nei jo šeimos įpėdiniu pakišo Vladimirą Putiną, pradėjusį brutaliomis priemonėmis lipdyti jau ant suirimo ribos atsidūrusią Rusiją.

2007 04 25

9. 07. Nenorėčiau būti juodvarnis, tačiau islamistų teroro organizatorių grasinimai išpuoliais, prieš kuriuos nublanksianti Hirosima ir Nagasakis, verti didesnio dėmesio, negu dabar tiems žodžiams teikiama.

Problema, kodėl tylima, ne ta, kad tuos būsimuosius žudikus sunku apčiuopti ir užkirsti kelią jų kėslų įvykdymui.

Problema ta, kad Džordžo Bušo primestas terminas „karas su terorizmu“ tai, kas vyksta, iškreipia ir užvaliuoja tikrovę pačiuose mūsų mąstymo pamatuose: leidžia manyti, kad tai kažkokio nemalonaus, bet vis dėlto kontroliuojamo proceso vyksmas, na, gėrio kova su blogiu, jeigu jau norite finalistiško vertinimo. Tačiau ir jame išlieka labai svarbus ir svarus visuomenės apgaulingo raminimo motyvas: jūs gyvenkit sau, aš žinau, kas yra blogis, aš moku apginti gėrį ir jį apginsiu. Gėris – tai mes!

O islamo kovotojai juokiasi iš tų kalbų ir planuoja bei vykdo naujus išpuolius. O karas ryškėja ir plinta. Chaosas pasaulyje didėja ir gilėja.

Jau ir amerikiečiai kritikuoja „karo su terorizmu“ demagogiškumą. O mums jis dar tinka.

2007 04 26

9. 25. Nacionalinė televizija prieš kiekvieną svarbesnę laidą rodo reklamą: tėvas su sūnum kalbasi apie žemę – dabar ji brangiausia ir ją reikia parduoti. Taip, sako tėvas, Europos Sąjungoj ji nupigs, geriausia parduoti dabar. Tai atviras melas: žemė tik brangs. Reklamą užsakė žemės pirkliai, mulkinantys žmogelius ir siekiantys nupirkti kuo didesnius žemės plotus. Visi, kas ką nors išmano, žino – tai melas. Bet niekas nė krust. O nacionaliniam transliuotojui ir toliau svarbiausia ne nacionalinis interesas, o pajamos iš reklamos.

Ir laisvoji rinka, ir demokratija, ir žmogaus teisės, ir pagaliau – Vakarų civilizacijos pranašumai viename mažame klipe apie žemę!

2007 04 27

9. 00. Vladimiras Putinas padarė paskutinį metinį pranešimą. Tai daug kam iš liberalų – geriausia žinia. Tačiau ir V. Putino priešininkai, ir šalininkai nutyli, ką jis pasakė tuoj po to: aš neišeinu. Taip elgiasi visi rusai. Ypač saugumiečiai. Vladimirą Putiną dar išgirsim.

2007 04 28

Tikrieji dalykai ryškėja pamažu. Taip ir LTV laida „Požiūris“, kurią rengia Saulius Bartkus, pagaliau tyliai ir ramiai išeina į pirmąsias pozicijas, net prieš didžiausių TV skeptikų valią nusipelnydama dėmesio ir pagarbos. Kokios temos nesiimtų Bartkaus komanda, visas jas padaro be pretenzijų, rodydama esmes, o ne skandalų draikalus – ir sykį pamatęs pagarbą dėstomam ar aptariamam dalykui, tu negali nepajusti vienijimosi su laidos rengėjais pačiais giliausiais dvasiniais saitais, ir patirdamas pažinimo džiaugsmą, ir pailsėdamas, o labiausiai – susivienydamas: yra, kas galvoja taip, kaip galvoji tu. Visa tai dėl vieno vienintelio laidos motyvo: pagarbos žiūrinčiajam laikant jį lygiaverčiu pokalbio dalyviu.

2007 04 29

Vidurnaktį, kai visas miestas miega, tylą perskrodžia be duslintuvų žviegiantis motociklas. Įkyriai pjauna tylą nuo vieno miesto galo iki kito. Paskui pasuka į šoną, atgal. Ir taip – valandą, kitą. Siautėja jis kažkur toli, bet ir Senamiesty negaliu miegoti. Kaip jaučiasi žmonės tose gatvėse, kuriomis skuodžia šitas nakties chuliganas? Matosi – daro tai specialiai. Galvoju: na, tuoj tikrai pasigirs policijos patrulio sirenos ir netrukus nutils abu – ir rimties žudikas, ir ramybės sargai. Ne, chuliganas siautėja, kol pavargsta. Ką gi, policijos komisarai miega priemiesčių vilose, jų ramybės drumstėjų skustuvai nesiekia.

2007 04 30

11. 41. Greitkelio Vilnius–Panevėžys 105-ajame kilometre prie seno ąžuolo, po kuriuo – kryžius Sibire žuvusiems sportininkams pagerbti, susirenka sporto veteranai ir pasodina savo ąžuoliukus, gauna jų pasus ir įsipareigoja juos perduoti iš kartos į kartą, kad po šimto metų čia galėtų susirinkti palikuonys ir kartu paminėti Baltijos kelią, nepriklausomybę ir savo prosenelius.

Kas žino, kokia bus Lietuva, koks bus pasaulis po šimto metų! Neaišku, kokia ji bus jau rytoj, koks pasaulis bus po metų!

Tačiau šita 50 ąžuolų giraitė yra ir bus toks daiktiškas šuolis į ateitį, kad bent iš poros kartų lietuvių širdžių jo niekas nebeištrins!