Gegužė Spausdinti
2007
Parašė Romualdas Ozolas   
Ketvirtadienis, 31 Gegužė 2007 23:29

2007 05 01

9. 15. Na štai ir atlaikė mažoji Estija mūšį su didžiąja Rusija! Ir kaip atlaikė! Su savo vertės jautimu, su savo teisumo žinojimu, su savo sąmoningumo tikėjimu – su viskuo, ko reikia brandžiai visuomenei. Dar daugiau. Jos apsisprendimas susidoroti su okupaciniais paminklais tapo pavyzdžiu kitoms buvusio „lagerio“ šalims: Lenkija jau svarsto ten prikaišiotų okupacinių ženklų sudorojimo klausimą.

Rusai net nedrįsta parodyti per savo TV, kaip kultūringai estai išsprendė problemą: karių kapinėse bronzinis Ivanas netgi pagyvintas didžiulės juodo akmens sienos – ir šiuolaikiška, ir istoriška.

Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad estų jaunimas užsirašo į policijos rėmėjų būrius. Šitas mūšis su Rusijos penktąja kolona Estijoje ir su pačios Rusijos ekspansionistais sutelkė visuomenę, kuri – esu įsitikinęs – nejaus tokios nevilties, kokią jaučia lietuviškoji, niekaip negalinti iškrapštyti ne paminklo, o gyvo buvusios TSRS saugumiečio ir nacionalinio saugumo vadovo!

2007 05 02

9. 07. Ką daryti su gegužės 1-ąja kaip švente – niekas nežino, net rusai, kėlę tokias raudonų vėliavų orgijas. Dabar jie blaškosi būreliais po Maskvą, dusina Estijos ambasadą, palapinių žiedu blokuodami išėjimą ir tikėdamiesi numarinti badu, didžiumai gi su krepšeliais, pilnais visokių daržovių daigų, o tai ir automobiliais traukiant į kolektyvinius sodus ir vilas sodinti kopūstų ar bulvių. Televizijos rodo keleto metų senumo koncertus, juokina grubiais anekdotais, žinių laidose stengdamosi „temos“ nė neliesti.

Lietuva netgi sumišus: Darbo šventė pagal kalendorių ir stojimo į ES diena pagal politinį kalendorių hibridizuojasi į tokį stumtraukį, kad jis trūkčioja vietoj it konvulsijų traukomas.

Tik Vakarų Europa rami: socializmas čia turi tvirtas tradicijas, kai kur netgi komunistai valdžioj, raudonos vėliavos kainuoja nebrangiai, o ir senosios dar neišbluko – demonstruoja sau darniomis gretomis Markso anūkai ir nė nenujaučia, kokias kančias kenčia „jaunosios demokratijos“.

2007 05 03

Ką gi – atšventėm.

Tęsdamas istorinę tradiciją, kaip Lenkijos provincijos kuratorius televizijos „tilte“ sudalyvavo Valdas Adamkus: jis turėtų žinoti diplomatijos abėcėlę ir kaip juridiškai lygiavertės valstybės vadovas galėjo Zingerio renginyje dalyvauti tik tuo atveju, jeigu Lenkijos pusei būtų atstovavęs Lenkijos prezidentas.

Pagaliau atsiskleidė du mūsų signatarai: Česlovas Juršėnas ir Emanuelis Zingeris.

Pirmasis, lenkiškai pasveikinęs ir lenkiškai atsisveikinęs bei palinkėjęs, kalbėjo su tokiu entuziazmu ir įsitikinimu, kad visai šiai šventei prieštaraujantys turėjo jaustis niekingais nesubrendėliais, jeigu ne kenkėjais.

Antrasis, prisiminęs jį tebegraudinančią lenkų surengtą maisto Lietuvai rinkimo akciją, pareiškė visiškai aiškiai: 1918 metų tapatybė nebetinkama šių dienų Lietuvai. Tai reiškia: ir Vasario 16-oji, ir ją pratęsęs Kovo 11-osios Aktas yra atgyvenę!

V. Landsbergis 1997 metais inicijavo Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų asamblėją ir pradėjo naujo Lietuvos ėjimo Lenkijos glėbin epopėją. Dabar jis vienintelis tame liaupsių chore savo partiją atliko su proto probrėkšmiais: švęskim ne gegužės 3, o spalio 20, kai buvo priimtas Abiejų Tautų Įžadas.

Įžadas nieko nepakeitė. Nes ir jame buvo kalbama tik apie lietuviams tenkančios valdžios dalį Lenkijos Respublikoje, kurioje Lietuva liko gegužės 3 dienos Valdymo įstatymu apibrėžta trečiąja Lenkijos provincija.

Aš nežinau, kaip jaučiasi šio „tilto“ organizatoriai.

Užsienio svečiai nebesulaukė šito spektaklio pabaigos ir išsivaikščiojo. Lietuvos Seimo pirmininkas užmiršo, kad pabaigoj turi būti kažkoks himnas.

Pasidarė kai kurie sau šiokio tokio garselio, kuriuo naudosis.

Baisiausia yra tai, kad niekas iš jų nesuvokė, kokį garsą pasidarė amžiams: valstybės išdavikų šlovę. Švelniai, tačiau nuosekliai ir atkakliai naikinančių ir Vasario 16-osios, ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktus.

2007 05 04

9. 57. Tai, kas vyksta tautoje, yra visų pirma jos asmenų dvasios produktas.

Trumpai būtų galima pasakyti taip: sužydėjo sužaliavo materialinio ir ateistinio auklėjimo želmenys.

Niekas netiki nei Dievu, nei idėja, nei vertybe, jeigu ji – santykių apibrėžtumas, o ne turto objektas – namas, mašina, pinigai, pramoga.

Jei tau nėra Absoliuto, kokia gali būti kalba apie moralę ir moralų elgesį!

Jei tu nesupranti, kad idėja nėra tuščias žodis, o vieta virš tavęs, kur jungiasi tikėjimas su žinojimu, kokia kalba gali būti apie bendruomeninį elgesį ir jo kriterijų – valstybę?!

Jeigu tau nė motais santykių su Kitu švarumas ir aiškumas, apie ką kalbėti išvis?

Taip ir gyvenam.

Man pats baisiausias faktas yra tas, kad netgi mūsų valstybės vadovo galvoje valstybės kaip jo elgesio kriterijaus – nėra.

2007 05 05

10. 57. Jau girdisi: matai, kaip Europos Sąjunga gina Estiją nuo Rusijos!

O kada ji Estiją ėmė ginti? Tada, kai pati savo šalių narių buvo užpulta, kad nieko neveikia Rusijai siautėjant. Ponia Vokietijos kanclerė pradžioj netgi parėmė Rusiją – girdi, Rusija turi teisę reikšti pretenzijas dėl bronzinio Ivano.

Galų gale ką ji padėjo Estijai, kurios prekės Rusijoje blokuojamos, „sugedo“ dujų vamzdžiai ir net užpulta ambasadorė nekalbant apie ambasados blokadą? Ką iš tų „priemonių“ nuėmė ar pašalino? Estija visa tai turės spręsti pati.

Be reikalo Estija kreipėsi į Europos Sąjungą – būtų užtekę kreipimosi į Jungtines Tautas. Tuo kreipimusi į ES savo gražią pergalę ji atidavė niekuo prie jos neprisidėjusiam monstrui, kurio šalininkai nuo šiolei galės argumentuoti taip: Europos Sąjunga – gynėjas nuo agresijos.

Įspūdingai apsigynusi nuo Rusijos, Estija suklupo prieš Europos Sąjungą.

Tai – ne Estijos kritika. Tai išvada ateičiai: niekad nereikia skubėti. Skubėk lėtai – ir būsi pirmas. O aiškių nugalėtojų reikia labiausiai!

2007 05 06

9. 16. Tai ir pasveikino nacionalinė televizija Lietuvos motinas jų dienos išvakarėse – angliškų dainų koncertu! Buvo, žinoma, ir meksikietiškų, ir kitokių melodijų, bet visi duetai buvo angliškai.

Iš pradžių netikėjau savo ausim. Paskui išjungiau LTV. Paskui savo bjaurią nuojautą tikrinau, kartas nuo karto vėl įjungdamas nacionalinį kanalą. Taip: konceptualiai angliškai!

Vienas iš žiuri narių – p. Pauliukaitis – komentuodamas paaiškino: anais laikais dainavom rusiškai, dabar – angliškai. Jei kas nori lietuviškai – tesiklauso penktadieniais. O čia dainuoja europiečiai. Jeigu jo žodžius priimtume kaip juodą humorą, viskas tvarkoj: anam sojūze vienaip, bet „universaliai“, šitam sojūze (na, unijoj) – kitaip, bet vėlgi „universaliai“. Tačiau net po juodu humoru slapstyti melo nevalia: taigi nedainavom tada rusiškai ištisų savo koncertų! Kaip buvo reikalaujama, pasmaigstydavo koncertą viena kita daina rusiškais žodžiais, bet lietuviai laikėsi gerai. Neturėjom mes ir tokių „žvaigždžių“, kaip Laima Vaikulė ar Ana Veskė, kurios sutiko dainuoti rusiškai ir buvo priimtos į „sąjunginę sceną“. Mūsų Miščiukaitė atsisakė eiti tuo keliu. Ir ne tik ji. Kas atsitiko dabar? Galiu suprasti tas piemengales, kurios dėl žvaigždžių ligos tėvą motiną parduotų. Bet kaip suprasti etnologę Zitą Kelmickaitę, dirigentą Miškinį, po ano p. Pauliukaičio, kuris į Europą nugrimzdo seniai ir giliai, „paaiškinimo“ įgijusius ne tiek progą, kiek būtinybę pareikšti bent jau apgailestavimą, pademonstruoti bent jau kitokios tvarkos buvimo galimybę, bet taip ir nepratarusius nė žodžio? Vadinasi, viskas tvarkoj? Normalu?

Ką gi, kažkada pradėta didžioji lietuvių nacionalinė revoliucija dūsta pati savo kasdienybėje, nes taip ir neranda būdų reikštis autentiškai vadinamajame atvirame pasauly. Ir šįsyk jau tikrai nieko neapkaltinusi. Tik save.

2007 05 07

9. 18. LTV „Savaitės apžvalga“ atskleidė stulbinantį faktą: Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis aprobavo kompiuteriu suklastotą žydų kapinių prie Sporto rūmų planą ir viešumai pateikė kaip tikrą dokumentą. Pagal jį išeina, kad gyvenamieji namai statomi ant žydų kapinių. Žinoma, skandalas nekilti negalėjo. Amerikos žydai jau dabar pasiekė, kad stabdomas dviejų karo lėktuvų pardavimo Lietuvai procesas, kuriama dvidešimties žmonių tarptautinė komisija, o Lietuvos kaip žydų skriaudėjos vardas dar giliau įmušamas į pasaulio sąmonę. Kur gi ne! – ir Kauno garažas, ir Vilniaus Paneriai, ir Vilniaus sporto rūmai ant istorinių kapinių, o dabar – ir modernūs apartamentai ten pat: Lietuva nesikeičia. Vokietija atsiprašė – ir niekas jos nebejudina. Lietuva ginasi – ir nuolat vis nauji skandalai.

Bet kas juos daro? Savi. Nacionalinio istorijos instituto direktorius. Dar kažkoks mokslo klerkas, kuris jam padeda. Pulkai aukščiausių valstybės pareigūnų paskui gali prieštarauti, įrodinėti klastotės įžūlumą, apgailestauti, bet mašina paleista.

Ką daryti su tokiais akivaizdžiais valstybės žlugdytojais? Visų pirma tokie kaip Nikžentaitis turi būti paskelbiami nepatikimais ir Lietuvai nepriimtinais žmonėmis. Tegul važiuoja sau į Vokietiją ar kur kitur, kol dar nėra įstatymų bausti tokius kaip nors konkrečiau.

Tačiau geriausia būtų, jei kolektyvas susirinktų į posėdį ir pašalintų tokį poną direktorių iš vadovo pareigų. Paprasta ir aišku.

Kodėl nesusirenka?

Bijo.

2007 05 08

8. 29. Visi pasaulio informacijos kanalai mąsto apie naująjį Prancūzijos prezidentą – Nikolia Sarkozy. Kad jis – naujosios kartos politikas, aišku ir taip. Atrodo, jis padarys didesnę įtaką pasaulio politikai negu vokietė Merkel. Netrukus prie valdžios vairo stos naujas žmogus ir Londone. Kitąmet pasikeis vairuotojo veidas Rusijoj. Taip ir jauti, kad vyksta tai, kas būtinai turėjo įvykti. Prancūzijoje tai privalėjo įvykti anksčiau negu Vokietijoje, bet dėl galimų pokyčių radikalumo baimės vadavietėje paliktas senasis dinozauras Žakas Širakas. Sarkozy ne toks triukšmingas kaip Le Penas, be to, jaunesnis – ir dėl to jis, vengrų išeivių vaikas, aukščiausiame Prancūzijos poste!

Kai kas prikiša jam kitatautišką kilmę net Prancūzijoj. Anksčiau maniau, kad tik lietuviai gali taip elgtis. Dabar matau: balsuojantysis kontingentas nepajėgus suprasti, kad prancūziškumą, kaip ir lietuviškumą, dramatiškiausiai iki pačių gelmių ir tegali suvokti kitatautiškos kilmės žmonės. Kodėl? Todėl, kad jiems tą kokybę reikia atrasti, ir jie ją iškenčia ir jausmais, ir protu, tuo tarpu prancūzai nuo prigimimo (ir lietuviai, latviai, estai ir kiti) savo tautiškumu naudojasi kaip oru ir jo nevertina.

Sarkozy žino, ko reikia, kad imigrantas pasidarytų prancūzu, todėl automobilius deginantiems debošieriams ateina nekokie laikai. Tai, manau, bus pagrindinis Sarkozy valstybinis rūpestis, su imigracijos problemų sprendimu jis, ko gero, padarys ir didžiausią įtaką Europai.

Gal ir Lietuvos valdžių puntagalviai ką nors galės nukopijuoti? Nes patys tai vargu bau sumąstys.

2007 05 09

9. 23. Kažkada, dar tarybiniais metais, sakiau, kad bolševizmas yra baisesnis už fašizmą. Tai dar akivaizdžiau patvirtina šiandieninė Rusija, kurioj fašizmas ir bolševizmas susiliejo ir reiškiasi klaikiomis mutantinėmis formomis. Rusijos totalitarizmas kaišosi demokratine terminologija, bet administruoja kaip klasikinė diktatūra, naudodamasi komunizmo laikų diplomatija, saugumu ir ginkluote. Nuostabiausiai šis elementų hibridizmas išrodo, kai kiek pakeistas TSRS himnas skamba virš carinio erelio ir nacionalinės rusų trispalvės. O veiksmingiausiai reiškiasi įvairių pavadinimų, bet tos pačios mąstysenos ir veiksenos jaunųjų nacionalbolševikų pogromais.

2007 05 10.

9. 53. Valio Tėvynės sąjungos konservatoriams! Valio! Saugodami Lietuvą nuo Rusijos ir R. Pakso kaip jos agento, jie pasiūlė keisti Konstituciją ir Lietuvos Prezidentą rinkti Seime.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad esmingai siaurinamos tautos galimybės dalyvauti valstybės gyvenime ir sparčiai mutuojama į autokratiją. Seimu dabar pasitikima mažiausiai iš visų institucijų. Ir jam atiduoti teisę rinkti valstybės vadovą? Įdomu, ką dabar išrinktumėt, ponai parlamentarai? Na, kitame Seime tikisi būti Zuokas. Jam rengiat krėslą? Tebus ir ne Zuokas. Užteks, jei Prezidentas bus neįgalaus parlamento išrinktas: jis turės būti dar neįgalesnis už patį parlamentą. Juk ne tam, kad Prezidentas Seimą protintų, o kad Seimas Prezidentą – tam šis projektas ir kuriamas. Elito, arba naujalietuvių, galutiniam įsitvirtinimui Lietuvoje kuriamas šis projektas.

Tai nėra nauja tendencija. Dar pirmojoje konservatorių dominuojamoje Seimo kadencijoje paskutiniajame XX amžiaus dešimtmety Andrius Kubilius pasakė savo garsųjį teiginį: tautos sprendimai ne visada teisingiausi. Dabar tai tampa valstybės pertvarkymo iš demokratinės į autokratinę koncepcija. Nepaisant to, kad tokie veiksmai antikonstituciniai ir prieštarauja svarbiausiam – Pirmajam – Lietuvos Konstitucijos straipsniui.

Tačiau metas tokiam elgesiui palankus: ne vieną kartą jau pasigirdo balsų, kad Lietuvos Konstitucija ne tokia ir vertybė: priimta per ginčus, euforijos dar iškreivintų protų... Referendumų įstatymas, toks priimtas iš esmės prieš lenkų autonomininkus, dabar, po Lenkijos Respublikos 1791 metų gegužės 3 dienos Konstitucijos reanimavimo, atsisuka prieš lietuvių tautą: lenkai ir be referendumo jau valdo Vilniaus kraštą, o į apatiją puolę lietuviai niekada nesurinks bet kokiam referendumui rengti reikalingų parašų. Be to, teko girdėti Lietuvos Prezidentą siūlant klausimo sprendimo nepavesti referendumui – rezultatas būtų ne tiks, kokio reikia...

Tačiau patogiausią poziciją konservatoriams suteikia Rusija. Grėsmės iš Rusijos bizūnu pliauškinami vis giliau grimztam į Lenkijos priklausomybę – tokią priklausomybę, kuri seniai išvartė visus Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo kuoliukus. Dabar, štai, dar ir siūlymas suvaryti mus į priklausomybę nuo savo pačių elito, kuris seniai demonstruoja visišką intelektinį nepajėgumą ir politinį debilumą?

Konservatorių principingą poziciją dėl rezervistų prilyginimo kadriniams saugumiečiams remdamas be jokių išlygų (tai – principo klausimas, o kas bus pasodintas į A. Pociaus vietą – kita problema, ir čia socdemai tegul vežimo nestato priešais arklį!), jokiu būdu negaliu nutylėti jų demagogijos Lietuvos Prezidento rinkimų tvarkos pakeitimo klausimu: tai ne Rusijos užkardymo, o santvarkos pakeitimo Lietuvoje projektas.

2007 05 11

10. 12. Signatarų namuose aptariant Kultūros fondo knygelę „Šiandieninė Lietuva: viltys ir realybė“ pirmąsyk viešai diskutuota lietuviškojo nacionalizmo problema. Įvadą daręs Šiaulių universiteto docentas Arūnas Gumuliauskas visiškai tiksliai reziumavo: „Būsime nacionalistai – nebereikės ieškoti savo šalies patriotizmo dvasios.“

Jeigu taip pat aiškiai būtų pasakyta, kad esame vėl okupuoti ir dabar klausimas vienas – kokiais būdais atsilaikyti ir išsivaduoti dar sykį, būtų konstatuota ir juridinė bei politinė nacionalinės kultūros tolesnio kūrimo bazė.

Tačiau pradžiai gana ir to, kas pasakyta.

2007 05 12

8. 00. Senas daiktas – geras daiktas: atsilaikė.

2007 05 13

10. 52. Pasakyti tiesą apie savo padėtį taip aiškiai ir tiksliai, kad išgirstų ir suprastų visi, kas gali ir pajėgia išgirsti – tai žengti pirmąjį žingsnį į Lietuvos atsigaivelėjimą ir Europos Sąjungos sąlygomis.

Esame dominija. Kieno? Dėl įtakos anoniminiam ES biurokratiniam aparatui konkuruojančių keturių didžiųjų Europos valstybių – Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos – vadų interesų zona. Ši mūsų padėtis parankesnė, negu buvo Tarybų Sąjungoje: tada mus valdė viena Rusija, dabar konkuruoja keturios, šiek tiek pančiojamos savarankiškai veikiančio biurokratinės unifikacijos tinklo. Todėl mums svarbu, kas ir kaip vadovaus toms keturioms šalims, ir, tarkim, jeigu Merkel išrinkimas Vokietijos kanclere mums labai pavojingas, tai Sarkozy išrinkimas Prancūzijos prezidentu – palankus: turėdami mūsų likimu besirūpinančius Lietuvos vadus, su Sarkozy bendradarbiauti galėtume labai vaisingai. Pagrindinė mūsų santykių su šalimis, kovojančiomis dėl galių centro monopolizavimo, tendencija turėtų būti nuolatinis siekimas netapti satelitu, kokia šiandien Lietuva jau tapo, be proto ir elementariausios savigarbos įsiteikinėdama Lenkijai.

Iš viso to plaukia viena labai svarbi nauja mūsų gyvenimo kryptis: privalėsime kur kas esmingiau domėtis, kas vyksta tose keturiose valstybėse ir kokie tikrieji, o ne diplomatiniai ar net politiniai, jų nacionaliniai interesai. Rinkimai tose šalyse tampa rinkimais ir pas mus.

Dar vienas svarbus naujas mūsų visuomeninio gyvenimo savitumas – asmeninė kiekvieno Lietuvos piliečio atsakomybė už tai, kas Lietuvoje vyksta ir įvyksta. Asmens sąmoningumo kėlimo kryptis – asmens racionaliųjų galių ugdymas. Jeigu nepriklausomas valstybės gyvenimas galėjo būti realizuojamas per tautos atstovus, tai šiandien, kada ir valdymosi sistema yra visiškai integruota ES biurokratijos kontrolėn ir Keturių manipuliacijoms, kiekvieno žmogaus asmeninis sąmoningumas ir visuomeninis atsakingumas tampa viena iš svarbiausių mūsų kaip gyvybingos visuomenės ir ateitį turinčios tautos sąlygų: sąmoningas ir valstybiškai atsakingas asmuo tampa ta sėkla, kuri sudygusi gali tapti nauju mūsų laisvės augalu bet kurioje Europos vietoje.

2007 05 14

12. 47. Istorijos perrašinėjimas prasidėjo nuo pirmųjų Nepriklausomybės dienų. TSRS buvo pervardinta į SSSR, SSRS, tarybinis į sovietinį, kolūkiai į kolchozus, tarybiniai ūkiai į sovchozus, TSKP į SSKP, Aukščiausioji Taryba į Aukščiausiąją Tarybą–Atkuriamąjį Seimą. Pradėta nuo terminų. Paskui jau prieita ir prie koncepcijų. Jeigu kas užsiimtų šio tipo pokyčių studijom, parašytų įdomią ir pamokomą knygą.

2007 05 15

9. 20. Pagaliau Lietuvos spaudoje pripažinta, kad mūsų Konstitucinis Teismas veikia antikonstituciškai!

V. Vasiliausko straipsnyje „Teisingumas šalia Konstitucijos“ („Lietuvos žinios“, 2007, Nr. 108) sakoma: „Egidijaus Kūrio KT interpretuoja ir reinterpretuoja Konstituciją, net vykdo teisingumą skirdamas realias bausmes, nors Konstitucija sako, kad KT teikia tik išvadas“. Taip kalbėjau ir aš dar tada, kai vyko apkaltos procesas. Niekas negirdėjo. Reikėjo sunaikinti asmenį, teisėtai tapusį Prezidentu.

Kadangi Konstitucijos 74 straipsnis leidžia nušalinti ne tik Prezidentą (ar tai teisinga – nežinau: Seimo rinktam Prezidentui tai tinka, bet kad tiktų tautos rinktam – abejoju), bet ir KT pirmininką bei teisėjus, tai ką – dabar imsimės jų?

2007 05 16

10. 09. Griūvama per įtampai mažiausiai atsparias siūles. Visuomenėj – per jautriausiuosius.

Prezidento atkaklumas reikalaujant žmogaus teisių tarybinio saugumo rezervistams vakar susprogdino seimą: vienas jo narys nebeišlaikė ir išdėjo, kad toks Prezidento elgesys suprantamas tik atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog nuo 1971 metų Valdas Adamkus važinėjo į Lietuvą kaip KGB bendradarbis. Suprantama, kilo skandalas. Jis dar nesibaigė, kaip nesibaigė ir rezervistų prilyginimo kadriniams KGB darbuotojams byla. Kol ji tęsiasi, Lietuvos saugumui tebevadovauja rezervistas, o kitas, matyt, išvyks į kokią nors ambasadą užsienyje. Tokia yra po žodžių kruša ir migla slypinti tikrovė.

Seimo narys nepasakė nieko naujo: laikraščiai seniai rašo apie Prezidento sąsajas su visokiomis struktūromis, minėjo slapyvardžius. Tačiau tai buvo „užribio leidiniai“. Dabar kaltinimai Prezidentui blokšti Seime. Prezidentas, savaime suprantama, „įžeistas kaip niekada“. Ir tai suprantama!

Tačiau ką jis pats padarė, kad tas sprogimas Seime nebūtų įvykęs?!

2007 05 17

10. 10. Jau galima būtų rašyti studiją „Lietuvos valstybės institucijos prieš Lietuvos valstybę“.

Istorijos institutas jo vadovo A. Nikžentaičio atsakomybe vokiečiams ir rusams suteikė juridines prielaidas pretenduoti į Klaipėdą, lenkų radikalams – į Lietuvą ir Vilniaus regioną, žydams – apkaltinti mus dar ir jų paveldo niokojimu.

Po vakarykščių klausymų Seime (dešifruotą įrašą tikiuosi paskelbti) galima konstatuoti, kad ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija ryžtingai, atvirai ir kryptingai rūpinasi lietuvių kalbos griovimu. Primygtinai brukamas svetimųjų asmenvardžių rašymas „originalo forma“ atvedė iki to, kad net lietuviškieji asmenvardžiai skelbiami esą ne lietuvių kalbos faktais, tačiau kai iškyla arabiškų ir kiniškų vardų problema, puolama į anglų kalbos glėbį, tuo pripažįstant, kad, spręsdami asmenvardžių rašybos klausimus, susiduriam ne su lingvistika, o su politika.

To debatuose nė neslėpta. Viena komisijos narė pradėjo diskusiją nuo to, kad reikalavimą svetimybes transkribuoti į lietuvių rašybos normas nurodė buvus tik fašistinėse valstybėse, tuo „tradicionalistus“ eventualiai priskirdama fašistuojantiams elementams. Komisijos pirmininkė I. Smetonienė užsienietiškųjų asmenvardžių rašymą lietuviškai pavadino vienu iš sovietizacijos būdų, o mus, lietuvinimą proteguojančius, priskyrė tiems, kurie Lietuvą ir šiandien tempia į Rusiją. Šio argumentavimo cinizmo nėra net kaip komentuoti – taip jis prasilenkia su sveiku protu ir elementaria logika. Tačiau bet kokiems mąstydamas, kaip išbristi iš kalbos griuvenų ir puvėsių, komisija mano galinti naudoti visas oponentų nutildymo priemones, pradedant kaltinimais fašizmu, baigiant elementariausiu kitos pusės ignoravimu: „Tai ne jiems (= mums, nesuprantantiems jų vertingų nurodymų, kaip nenusidėti užsieniečiams, tegul ir mūsų kalbos griovimo sąskaita)“, – tokia profesoriaus Ambrazo išvada viską sustato „į vietas“.

O lietuviškosios svetimvardžių rašybos šalininkai nori, rodos, tik elementarios tvarkos: sulietuvinto asmenvardžio, kad galėtų jį perskaityti lietuvis (lietuvių kalba skirta, rodos, lietuviui?) ir šalia – asmenvardžio originalo kalba, kad savo pavardę lietuviškame tekste galėtų atpažinti užsienietis.

Ne, šito valstybinei lietuvių kalbos saugojimo institucijai atrodo per daug.

2007 05 18

Ar verta gyvenimą atiduoti valstybei, kuri tuoj vėl bus parduota?

Verta, bičiuliai, verta. Verta jau vien dėl to, kad įsitikintumėt, jog ir jūs šio to verti.

Be to, atsiminkit, pastovių valstybių nėra. Valstybių yra tiek, kiek esama jų atkūrimo ir kūrimo pastangų. Tai yra: kiek esama jūsų, valstybės norinčiųjų.

2007 05 19

Kokia kalba kalbėjo Vytautas savo kasdienybėje?

2007 05 20

Jotvingių kapinynas šalia Suvalkų eglyne ant Juodosios Ančios skardžio sukrečia: dešimtys žalių kauburėlių, po kurių velėna – akmenų sanklodos su palaidojimais, bylojančiais apie čia kažkada virusį turtingą gyvenimą.

Nebėra tos baltų genties: ji žuvo, gindamasi nuo mozūrų ir kitų iš Vakarų traukiančių atėjūnų.

Kokia galinga buvo ta jų apsigynimo pastanga, rodo Drohičinas su didžiuliu piliakalniu prie Bugo: čia – jotvingių sostinė, jotvingių, mozūrų ir rusinų interesų susikirtimo vieta. Silpstant jotvingiams ir stiprėjant mozūrams XIII amžiuje miestą paima lietuviai, Drohičinui tampant visos Palenkės sostine. Tai tik dar kartą sako: visa Palenkės erdvė – baltiškosios kultūros erdvė. Lenkija – ten, už Bugo, jotvingija, baltų žemės – čia, šiapus Bugo, Palenkėj.

Dabar Drohičinas nutolęs nuo Lietuvos per šimtą kilometrų. Dabar ten, kaip ir visoj Palenkėj, viešpatauja lenkai. Nors kai kurie miesteliai ir kaimeliai tokie santūrūs ir tvirtai suręsti, kad stiliaus pajautą turintis žmogus negali neskirti jų nuo mozūriškojo urbanistinio impresionizmo. Sakoma, kad Baltarusijos teritorijoj kai kurių vietovių gyventojai per surašymą dar XX amžiaus vidury sakėsi esą „jatviahi“. Atmintis ne tik gyva, ji dar visai čia pat, netoliese.

Ką gero mes esam nuveikę už mūsų išlikimą galvas paklojusioms baltų gentims – jotvingiams, prūsams, žiemgaliams?

2007 05 21

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – tai visų pirma dvasinis projektas, kaip pasakytume „šiuolaikiškai“: tai senameldiškosios tiksenos išugdyto gyvenimo būdo gynimo ir apgynimo „projektas“. Būtent toks požiūris paaiškina LDK valdovų tolerancijos motyvus ir politiką, tokių unikalių Europos teisės aktų, kaip Lietuvos statutai, kilmę ir prigimtį: šie kūriniai yra subrendę ir iškilę iš pačių asmens pagarbos asmeniui pašaknų. Štai kodėl įjungti baltų žemes reikėjo tiek nedaug pastangų, kad imtinai iki Smolensko galima buvo nueiti be kraujo lašo ir liejosi jis tik vėliau, štai kodėl, kaip juokauja ukrainiečiai, iš visų okupacijų lietuviškoji buvusi pati humaniškiausia o Chmelnickio sukilimą sutelkė lenkai, ėmęsi brutalios ukrainiečių polonizacijos.

Kodėl lietuviškoji baltų žemių rekonkista žlugo?

Todėl, kad ji nekūrė lietuviškosios kultūros. Tiksliau: lietuviškoji kultūra ir buvo galimybė kiekvienam tikėti savo dievu ir kalbėti savo kalba, o tu, čia atėjęs, privalėjai prisiderinti. Taip ir buvo: sėdo lietuvių didžiūnai į užimtų žemių valdytojų sostus ir rūpinosi tik tuo, kaip „išimti duoklę“ ir kurti savo valdžiai išlaikyti reikalingą militarinę galybę, visa kita palikdami „kaip buvę“. Tai buvo lietuviškoji pagonybės sąlygota gyvensena.

Lenkai gi buvo krikščionys. Monoteizmas reikalavo monotipinės gyvensenos. Krikščionybė greitai tapo „lenkų tikėjimu“ ir krikščionybės priėmimas tiems, kurie ją periminėjo iš lenkų, tapo ir lenkybės priėmimu per tikėjimui vartojamą kalbą, raštą (ypač – raštą) ir bendravimą. Krikščionybė buvo ta lenkų gabalais renkamų žemių rišamoji medžiaga. Ji tiko visai erdvei, kad ir kokios tautos į ją būdavo įtraukiamos. Iki krikščionybė atsirėmė į pravoslavybę ir susirėmė. Iki pat šių dienų.

Štai kodėl galingos lietuvių giminės savo grandioziniais dvarais nusėjo didžiulius plotus į vakarus, pietus ir rytus, visa tai ir visų pirma save atiduodamos kitų tautų kultūroms ir valstybėms.

Apie kokį savo įnašą mes galim kalbėti?

Tik apie militarinį: kariaudami prieš vokiečius, rusus, totorius ir turkus, apgynėm Vakarų Europą, ir visų pirma Lenkiją ir Ukrainą, kurios mums dar einant sargybas rytinėse pilyse statėsi dvarus ir veisė parkus bei mėgavosi savo meto madomis.

Sau galim pasidaryti vieną tikrai svarbią ateičiai išvadą: tikrasis pasaulio užkariavimas yra savos kultūros sukūrimas, o jos prielaida ir būdas yra kultūros kūrimas savosios kalbos erdvėje ir savosios kalbos lytimis.

2007 05 22

Kad ir iš neilgos, keleto dienų, kelionės sugrįžus – poros trejeto dienų prireikia, kol atstatai dvasios rimtį.

Kokia dvasios rimtimi galėjo disponuoti Didžiosios Lietuvos bendruomenė, nuolat skendinti karo žygiuose?

O vienuolynai – anų laikų mokslo institutai – ir vėliau universitetai su turtingiausiomis bibliotekomis buvo lenkiški. Tai apie kokią lietuvių kultūros kūrybą galėjo lietuviai svajoti?

Tačiau kad lotynų bei lenkų ar rusinų kalbomis sukurti Didžiosios Lietuvos kultūros paminklai ir šiandien neišversti į lietuvių kalbą – tai jau mūsų reikalas. Net Vytauto laiškų neturim! Trečiojo Lietuvos statuto!

2007 05 23

12. 06. Šiandieninį mūsų kultūrinį infantilizmą ir epigonizmą geriausiai iliustruoja Lenkijos respublikos 1791 metų Konstitucijos pagerbimo byla: turim sukūrę unikaliausią Europoje teisės aktą – Lietuvos statutą, – o šokam garbinti jo perdirbinį – Gegužės 3 konstituciją. Net mentaliteto kokybės požiūriu tai yra pasmerktumo nuosprendis sau patiems!

2007 05 24

10. 01. LTV diskutuojama apie naują žemgrobystės bangą. Diskusijos esmė tokia: leisti ar neleisti žemę nuomojantiems ūkininkams, įdėjusiems į ją jau gerokai ir savo, ir ES lėšų, išsipirkti nustatyta nekomercine kaina (ją jau aprobavo EK), jeigu ta žemė perėjo valstybės nuosavybėn dėl to, kad restitucija tame regione jau įvykdyta.

Viešai diskusijos problema formuluojama taip: ar leisti ūkininkams įsigyti žemės lengvatinėmis sąlygomis?

Žemės ūkio ministrė argumentuoja, kad ta žemė restitucijai nebebus naudojama, nes perkelti jos, kaip buvo galima anksčiau, kompensuojant žemės trūkumą kituose regionuose, nebegalima, tad ji liktų nepanaudota, kaip valstybinis žemės fondas. Bet ūkininkai, kurie tikrai dirba žemę, nukentėtų.

Pirmas „lengvatinio pardavimo“ projektą kritikuoja STT vadovas P. Malakauskas: įstatymas nedraudžia įgytą žemę tuoj pat parduoti, o kas nedraudžiama, tas galima. Ministrė cituoja teisės aktą, kuris numato tokios operacijos draudimą. Seimo narys R. Dagys akcentuoja 32 mlrd. litų, kuriuos mokesčių mokėtojams reiks išmokėti pagal restituciją žemės neatgavusiems asmenims. Bet tai nesusiję su aptarinėjamu klausimu, sakoma jam. Seimo narys K. Glaveckas išvis nesupranta, kaip laisvos rinkos sąlygomis galima kalbėti apie nekomercines kainas! Buvęs Seimo Pirmininkas A. Paulauskas sako, kad žemės nuosavybės santykius reguliuojantys įstatymai neveikia. Su tuo sutinka Žemės ūkio rūmų pirmininko pirmasis pavaduotojas, bet sako, kad tai jau ne teisėtvarkos, o teisėsaugos problema.

Atrodo, nuomonėmis apsikeista ir galima ieškoti sutarimo. Ūkininkas tai ir bando daryti, siūlydamas kontrolės būdus. Laidos vedėjas vėl grąžina prie įstatymo ir pradeda „antrą ratą“. Dalyviai nelabai turi ką pridurti, ima kartotis ir pykti. Į vis aiškiau ryškėjantį įstatymo rengėjų argumentų karkasą imama svaidyti replikas ir iki paniekos ironiškus žvilgsnius. Pagaliau pereinama prie kalbėjimo vienas per kitą.

TV žiūrovas čia jau galėtų atsikvėpti: štai jis, Seimas, visa savo grožybe. Tačiau atsipalaiduoti neišeina – norom nenorom formuojasi nuostaba, iš kurios pamažu kyla klausimas: kas gi čia vyksta? Seimo nariai kovoja prieš galimybę suformuoti stambius, ES sąlygomis konkurentiškus nacionalinius ūkius? Na, gal ir ne. Jiems toks klausimas paprasčiausiai nekyla – ar kaime liks lietuvių ūkininkų, jiems nesvarbu. Jie svarsto žemės pardavimą ar nepardavimą ir į tai grįžta, neišgirdę jokių – netgi ūkininko – pasakymų. Visi akcentuoja žmogų, jo interesus. Ir tada prisimeni: taigi kitąmet rinkimai! Bet ir tai ne atsakymas. Klausimą, kodėl LTV vis dar leidžia melagingą klipą, raginantį parduoti žemę, diskutantai skubiai nutyli. Štai tada jau horizontas pradeda aiškėti: rinkos kainą, tegul dar ir netikros rinkos kainą, šiandien moka tik žemės perpirkliai, kurių klipas ir sukasi LTV. Visi čia sėdintys žino, kas vadovauja toms perpirklių firmoms. Jų vardu žemės norintys įsigyti lietuvių ūkininkai vadinami naujaisiais žemgrobiais? TV spektaklis pasidaro daugiaplanis ir daugiaprasmis. Ir jo veikiantieji asmenys nebestebina. Lieka vienas mažytis klausimėlis: kodėl šioje kompanijoje veikia ir STT vadovas?

2007 05 25

„Bernardinai.lt“ paskelbė Džeimso Kenedžio (D. James Kennedy) esė „Naujoji tolerancija“, kuriame perpasakojama D. Makdovelo (Josh McDowell) knyga.

Perpasakojimas yra toks meistriškas, kad negaliu nepacituoti jo humoro ir ironijos.

„Naujoji tolerancija reiškia štai ką: esi ne tik pakantus, pakeliantis ir kantrus su tais, kurių pažiūros, įpročiai ir gyvenimo būdas yra kitokie nei tavo, tačiau ir pritari tokioms jų nuostatoms.“

„Negana to, laikaisi pozicijos, kad jų gyvenimo būdas yra lygiai toks pat tikras ir teisingas, kaip ir tavo paties. Todėl būti netolerantiškam neįmanoma, nes tiesiog nėra nieko, ko galima būtų netoleruoti. Privalai netgi palaikyti ir skatinti tą kitą gyvenimo būdą, kadangi jis yra visiškai toks pat geras, kaip ir tavasis.“

Naujoji tolerancija ima primygtinai reikalauti toleruoti amoralumą, nes „tolerancija yra paskutinė sugedusios visuomenės dorybė“. „Nusikaltėlis, niekšas ir blogas žmogus esi tu, jeigu juos smerki.“ „Ar homoseksualumas yra teisingas ar blogas reiškinys, nebegalima netgi racionaliai diskutuoti.“

„Pirmą kartą demokratijos istorijoje gali būti nuteistas ir pasodintas į kalėjimą už savo mintis ir įsitikinimus.“

Verta ką bepridurti?

2007 05 26

9. 02. Homoseksualai Lietuvoje vis dėlto pasiekė vieną nedidelę pergalę: apie juos kalbama viešai. Ir laikraščiai, ir televizijos nuolat svarsto šią iškrypėlių padėtį tai vienu, tai kitu aspektu.

Teisingai pasakė viena Anglijos transseksualė: „Visi mes norime būti normalūs“. Tačiau homoseksualų, rėkaujančių gatvėse ir aikštėse, manifestuojančių save demonstracijose, logika yra iš esmės kitokia: ne kaip jiems sunormalėti, o kaip mums suhomoseksualėti. Ar tie, kurie remia juos pagal „lygių galimybių“ principą, sutinka gyventi šeimoje vyras su vyru, moteris su moterim? Nesutinka? Bet kas kitiems galės paliudyti jų nesutikimą? Juk žodžiais jie pritaria, taigi įsitraukia į „anų erdvę“.

Taip bacila ir plinta. Taip natūralus gamtos pasaulis tampa mutantų, hibridų, zombių ir kitų monstrų pasauliu. Kas suinteresuotas jį sukurti?

Kažkas suinteresuotas. Neabejotinai. Kitaip nebūtų žmogaus teisių be atsakomybės, nebūtų „žmogaus teisių teismų“, nevažinėtų kažkokie „euroautobusai“, nebūtų finansuojamos „nacionalinės gėjų lygos“ ir pan.

Teisingai pasielgė Vilniaus meras Imbrasas, neįsileisdamas į Lietuvos sostinę to žydrųjų autobuso. Teisingai pasielgė savivaldybė, uždrausdama homoseksualų eitynes. Ir nėra ko mūsų „lygių galimybių“ kontrolieriui kabinėtis prie jaunimo, susirinkusio atšvęsti doros tautos pergalės: jei šie neišsigando, o žydrieji išsigando, tai, matyt, pajuto, kur jų vieta. Tai rodo, kad atmosfera Lietuvoje dar pakankamai sveika. O „Europa“ tegul sau apgailestauja: šitaip ji apgailestauja save.

Rašoma, kad Lietuvos homoseksualai nuėjo į pogrindį. Tai – grėsmingas ženklas: tuo turėtų susirūpinti valdžia. Pogrindžių demokratinėje valstybėje būti negali. O jeigu jie formuojasi, jie išformuojami: tai demokratijos gynimosi būdas.

Sakoma, kad didelė dalis Lietuvos homoseksualų emigravo ir įsikūrė ten, kur jiems geriau. Labai sveikintina tendencija: jeigu Europoje esama visuomenių, kuriose sveiko gyvenimo šeimoje normos yra jau tiek devalvuotos, kad homoseksualai jas priima kaip sau tinkamas, jie tikrai gali rinktis tas visuomenes, negriaudami mūsų visuomenės normų. Tai būtų vienas iš nedaugelio teigiamų Lietuvai migracijos rezultatų.

2007 05 27

9. 09. Castor & Pollux dabar, atrodo, pats ir intelektualiausias, ir populiariausias „Šiaurės Atėnų“ autorius.

Šiaip jau jis be skrupulų teigia save ir savo pažiūras. Bet šįsyk ir jį sujaudino saviidentifikacijos problema. Pretekstas buvo, atrodo, Beketo „Neįvardijamasis“ – toks savotiškas Niekio mutantas, o gal jo Senelis.

„/.../ kad net suabejoju savo buvimu“, cituoja Beketą autorius, „ir net dabar, šiandien, netikiu juo net sekundę ir, kai kalbu, turiu paklausti: Kas čia kalba, ir paieškoti, o kai ieškau: Kas čia ieško, ir ieškoti, ir taip toliau /.../.“

Visas postmodernizmas yra po egzistencializmo atvėsusios būties tuštumos šokas, Niekio absoliutumo sugestija.

Bet kas yra jų ištaka? O ištaka visai elementari: žmogaus esmės – mąstymo – reliatyvumo faktas kai kuriuos žmones paveikia taip, kad jie linkę pripažinti, jog kaip kažko tikra nebelieka ir jų pačių, žmonių. Iš čia, anot jų, kyla skausmingos saviidentifikacijos problemos.

Bet jomis užsiimantieji toliau egzistuoja. Tik kiek pakitę – pasimetę. Ir aplinkos jėgų blaškomi. Besidžiaugią savo blaškymusi ir jį estetizuoją. Bet labiausiai džiaugiasi ir juos ontologizuoja tie, kurie nepasimetę, kurie yra įvardijami ir kurie nesikuklina įsivardyti. Kitaip sakant, manipuliuotojai „neįvardijamaisiais“: asmenys, firmos, valstybės, sąjungos ir t. t.

Lietuvoje šiandien – „neįvardijamumo“ ir „neįvardijamųjų“ fiesta. Pradedant filosofija, baigiant publicistika.

O tuo pat metu kažkas aiškiai įvardijamas perka „Mažeikių naftą“, pardavinėja kino teatrus, palei Sporto rūmus vaikšto sau virgulėmis ir sako, kad čia jo žemė, bėga į Airiją, Ispaniją ir Britaniją, į šiukšlių dėžę ar tualetą meta ką tik uždusintą savo vaikelį.

Esi tuo, kuo pats save apibrėži.

Ši saviidentifikacijos formulė yra tokia paprasta ir tokia tikra, kad jos nėra net kaip komentuoti. Nes jeigu kas nėra supratęs, jog kas nors tikra pasaulyje yra tik kas tikra tą tikrumą konstruojančiajam, tada jam dar reikia gerai padirbėti, blaivinant savo protą – patį svarbiausią žmogaus žmogiškumo kriterijų.

2007 05 28

9. 41.

Išsiniekinti nėra dar taip bloga, kaip įsiniekinti.

2007 05 29

9. 44. Kas vyksta Lietuvoje? Kas su Lietuva daroma?!

Vienas valstybės išlaikomas mokslo institutas – Lietuvos istorijos institutas – paskelbia, kad Lietuva Vilniuje niokoja žydų kapines, kitas – Lietuvių kalbos institutas – kad Lietuva diskriminuoja užsieniečius, versdama rašyti savo pavardes lietuviškai!

Dėl žydų kapinių jau aišku: vakarykštis „LTV forumas“ akivaizdžiai pademonstravo, kad Istorijos instituto direktorius su savo parankiniais savo pačių privirtos košės prisisrėbė negyvai.

Bet dėl užsieniečių pavardžių rašymo „originalo forma“ debatai tik prasidėjo. Kuo baigsis – nežinia. Mat, po ilgų šušėjimųsi įvairiose institucijose Teisingumo ministerija parengė ir kartu su Užsienio reikalų ministerija bei Valstybine lietuvių kalbos komisija pristatė Vardų ir pavardžių įstatymo projektą, pagal kurį numatyta į lietuviškąjį raidyną įjungti net naujas („lotyniškas“) raides w, q ir x, – kad tik patogiau būtų į Lietuvą atvykstantiems užsieniečiams, – net ir išlaikyti autentišką savo pavardę, kuri, anot URM sekretoriaus ir didžiausio šio įstatymo entuziasto mūsų diplomatų korpuse Žygimanto Pavilionio, yra „tavo juridinis identitetas, tavo prekės ženklas“. (Įdomu: ar sekretorius mano, kad ir jis yra prekė, ar tai taiko tik mums, kuriuos nori pardavinėti?) Nors labiausiai jis yra susirūpinęs Lietuvos lenkų pavardžių sulenkinimu, ką jie darys su ł diakritiniu ženkleliu, dar nekalba, bet tai, matyt, bus kito žingsnio reikalas. Valstybinė kalbos komisija to klausimo irgi nelaiko esminiu, kaip ir lietuviškųjų š, ą ar ū rašymo problemos kitose kalbose. Komisijai svarbu, kad kuo geriau galėtų jaustis užsieniečiai.

Kodėl staiga visa tai taip „pribrendo“?

Kaip aiškina patys įstatymo rengėjai, ir visų pirma teisingumo ministerijos viceministrė Eglė Radušytė, projekto darbo grupės vadovė, „pavardžių nelietuvinimo poreikis atsirado dėl narystės ES, laisvo asmenų judėjimo, mišrių santuokų ir užsienyje gimusių vaikų gausėjimo“. Kitaip sakant, dėl ES sąlygojamo Lietuvos gyvenimo būdo kosmopolitėjimo ir lietuvių nutautėjimo. Žinoma, galima būtų paklausti, kam – Europos Sąjungai ar Lietuvai turėtų atstovauti Lietuvos teisingumo ministerija, bet šiuo atveju tai būtų bergždžias oro virpinimas: tarybinių metų komjaunuoliams, kurie dabar užėmė didžiumą viceministrų, sekretorių, departamentų vadovų postų, tokie klausimai nesuvokiami: ta karta gimė ir augo betautės sąmonės ugdoma.

Tačiau kaip visa tai „suderinti“ su nacionalinės kalbos logika ir filosofija? Ž. Pavilionis turi atsakymą: lietuvinimas – „sovietinis palikimas“, o originalų vardų rašymą draudė „sovietinė cenzūra“. Kas bando priešintis pavardžių originalizavimui, yra barbaras. Išaugęs profesorių Rolando ir Aušrinės Pavilionių lingvistiniame pasaulyje, URM sekretorius galėtų matyti šiek tiek plačiau, bet tai jau, taip sakant, asmeninių problemų sritis.

Visuomeninis tokios pozicijos „pateisinimas“ galėtų būti tik vienas: reikalo labui galima ir klastotė. Na – politinis melas.

Kur kas rimtesnė problema yra Lietuvių kalbos instituto (jeigu tai oficiali viso instituto) pozicija: kitų šalių piliečių vardai ir pavardės nėra lietuvių kalbos faktai. Štai čia jau tikrai kai kas nauja. Ir esminga: kadangi daugelis lietuvių pavardžių yra nelietuviškos kilmės, tai tie vardai – irgi ne lietuvių kalbos faktai? Dar paprasčiau: užsienietis yra Lietuvos juridinis faktas, bet jo pavardė – ne lietuvių kalbos faktas? Kitaip sakant, tarp žmogaus ir jo kalbos – juoda praraja? O mes, barbarai, mat, iki šiol galvojom, kad kalboje gyvenam, reiškiamės, kalbą kuriam, kalba jungiamės ir skiriamės, kad kalba yra vertingiausias ir brangiausias mūsų dvasinis turtas, kuriuo ir kuriame kaupiam ir perduodam pasauliui savo genties sugyvenimus ir patyrimus?

Ne! Pasirodo, kalba nėra organinė bendruomenės sukurta ir kuriama komunikavimo sistema! Kalba kaip kompiuterinė skaitmenija gali būti duodama ir atimama: anksčiau, matyt, Dievo, dabar, matyt, ES. Ar gal nacionalinės biurokratijos?

Kieno gi faktas yra kitakilmis vardas, jei jis – ne lietuvių kalbos faktas? O jei jis vis dėlto kalbos faktas, nors ir ne nacionalinės, tai šia „koncepcija“ pripažįstam „aukštesnes“ ir „žemesnes“ kalbas? Ar ne per toli nužingsniuota, mėlynasis komjaunime?

1999 metais Konstitucinis Teismas padarė sprendimą, kad asmens vardas ir pavardė turi būti rašomi valstybine kalba. Šiandieniniai komjaunuoliai trina uodegą: sprendimą būtina koreguoti! Jis paseno savo dvasia ir raide: mes – ES, Lietuvos Respublikos pasai nebeišduodami. Bet KT kalbėjo ne apie pasus, o apie vardų rašybą!

Svarbiausias klausimas, deja, nesvarstomas: kuo taps Lietuvos lenkai? Užsieniečiais Lietuvoje? Turint galvoje jų kompaktišką gyvenimą Lietuvos rytuose, gal ir visas tas regionas laikytinas užsieniu? Na, pradžioje autonomija, kaip to norėjo „raudonieji autonomininkai“ 1988–1991 metais?

Kalba per LTV didysis „Solidarumo“ nacionalistas Lechas Valensa (Lech Walensa) – ir netikiu savo ausimis: didžiausia blogybė, kad mes dar tebegyvenam šalyse, valstybėse, nors turėtume gyventi vieningoje Europoje. Negi Valensa „persiauklėjo“? Ne, neskubėkim. Geriausi kaimynai, – sako jis toliau, – lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai. Mušėmės su jais visais, kentėjom, bet ir mylėjom. Va, dabar jau aiškiau – jau istoriškai atpažįstami žodžiai: maršalas Pilsudskis Vilnių „pasiėmė“ irgi iš didelės meilės. Valensai to nebereikės. Už Pilsudskį šiandien veikia Europos Komisija su savo biurokratų armija, remdamasi savo pagalbininkais „vietose“. Net ir tokiose nekaltose, kaip VU Filologijos fakulteto dekanatas. Net ir taip švelniai formuluojant viską, kaip tai daro jo dekanas Antanas Smetona: „Kalbam ne apie lietuviškas, o apie svetimas pavardes. O jos yra tokios, kokios yra, ir ne mūsų reikalas jas reguliuoti ar dar ką nors su jomis daryti.“

Negi tikrai, lietuviai?!

2007 05 30

9. 43. Atrodė, kad net pačioje Lenkijoje prastai vertinamo Balstogės universiteto filialo Vilniuje steigimo klausimas išspręstas: pseudouniversitetas Vilniuje neveiks.

Deja! Po Lenkijos Konstitucijos, 1791 metais Lietuvą juridiškai pavertusiais trečiąja Lenkijos Respublikos provincija, minėjimo taip pat ir Lietuvoje, lenkai vėl paspaudė lietuvius – ir šie nulūžo.

Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė nė neslepia, kad lenkai spaudė visais įmanomais būdais – ir pažadais, ir pagrasinimais tarptautiniais nemalonumais, ir pagaliau pažadais vykdyti visus Lietuvos pusės reikalavimus. Pagaliau ir pripažindami, kad sprendimas ir turi būti politinis, o ne dalykinis.

Balstogės universitetas ne vieni metai Vilniuje veikė nelegaliai. Patikrinimai parodė, kad tik vienas iš šešių išduotų diplomų studentui suteiktų žinių lygiu yra lygiavertis lietuviškajam. Baigusieji BU filialą turi laikyti specialų Lietuvos reikalaujamą kvalifikacinį egzaminą. Nė vienas absolventas to egzamino neišlaikė. Tačiau tai – ne kliūtis. Nes leidimas (siūlymas leisti) legaliai veikti šiam universitetui – politinis sprendimas. Štai taip.

Ar kas nors besupranta, ką mes darom?

2007 05 31

Labiausiai pritrenkiantis „raidyno modernizuotojų“ argumentas yra tezė, jog užsieniečių vardai yra ne lietuvių kalbos faktai. Tuo remiantis sakoma, kad užsieniečių vardai ir pavardės krenta į lietuvių kalbą kaip svetimkūniai, kurių negalima liesti, ir jie turi gyventi savo gyvenimą. Žydiški, arabiški, kiniški, japoniški ir visi kiti pasaulio vardai ir pavardės, vadovaujantis šia logika, taip pat turi kristi lietuvių kalbose „autentiškai“ ir maltis joje su visais savo jieroglifais.

Baisiausia iš šio mentalinio bejėgiškumo plaukianti išvada – kad kalba nėra gyvas daiktas, nėra materializuota dvasia, o šaltas kažkokių atsitiktinių elementų rinkinys.

Betgi iš kur, kokių suvokimo gelmių galėjo išplaukti šita keista svetimvardžio, kaip ne nacionalinės kalbos fakto, idėja?

Ogi ir tarybmečio kalbinės mąstysenos. Gynybinė rusų kalbos atžvilgiu pozicija lietuvių kalbą laikė uždara, rusų kalbai priešiška sistema. Pradžioj rusų vardai ir pavardės lietuvių kalbon taip ir krito, tik vėliau buvo pradėtos lietuvinti. Dabar tai kartojasi su europietiškaisiais vardais.

Lietuviškasis empirizmas – kol kas neįveikiamas!