Birželis Spausdinti
2007
Parašė Romualdas Ozolas   
Šeštadienis, 30 Birželis 2007 23:28

2007 06 01

10. 23. Santykio su savo okupacine patirtimi mes dar neturim. Racionalaus santykio, kuriuo remdamiesi galėtume sąmoningai ją įveikinėti. Nuolat ir įtemptai. Asmeniniu ir visuomeniniu, net valstybiniu lygmeniu.

Kol kas nesąmoningai vadovaujamės Biblijos vaizdiniu: išmirs okupacijos suformuotos kartos, ir prašvis mūsų Lietuva!

Kol tai atsitiks, tos kartos sukurs pookupacinį gyvenimą, kuris ne vienu atveju bus ne mažiau košmariškas negu okupacinis. Ką – ir vėl bus laukiama, kol išmirs pookupacinį kūrusios?

Ką tauta patiria, lieka joje visiems laikams. Kaip ir atskiram žmogui. Ta patirtis gali reikštis nebūtinai tiesiogiai, tarkim, kaip mūsų išsivadavimo troškimas reiškiasi šiandienine rusofobija ir absoliučiu atsiribojimu nuo Rusijos; jis gali reikštis ir satelitiniu šliejimusi prie Lenkijos. Abiem atvejais tai yra ta pati nesavarankiško buvimo raiška.

Keistis reikia visiems, ir ne kada nors, ne po ko nors, o dabar – savy, savo elgesy, visuomeniniame gyvenime, buvimo pasaulyje būdais.

Naują – orią ir laisvą – tikrovę gali tverti kiekvienas. Jau dabar. Bet tai reikalauja kančių.

O iškentėti, iškęsti mes oi kaip nenorim!

2007 06 02

10. 23. Vienas bjauriausių viešosios sąmonės mitų – apie valstybę kaip piliečių sąjungą.

Ką reiškia tokia formuluotė?

Ji aiškiai sako, kad pirma atsiranda piliečiai, o tik paskui valstybė – kai piliečiai nutaria sukurti savo sąjungą.

Toks mąstymas – tarybmečio reliktas: tarybinė pilietybė buvo sukurta kažkur už Lietuvos, nuleista ant jos 1940 metais ir 50 metų „gamino“ LTSR.

Todėl Europos Sąjungos pilietybė taip pat buvo sukurta ne Lietuvoje, aiškinimas, kad piliečiai sukuria valstybę, yra aiškinimas, kad tai ir mes sukūrėm tą ES.

Yra priešingai: ne piliečiai sukuria valstybę, o valstybė sukuria piliečius.

Kas gi yra tas, kuris sukuria valstybę?

Bet kuris bevardis bendrumas – tauta, bajorija, proletariatas, grupė masonų ir pan.

Kiekvienu iš šių atvejų esminis dalykas yra neformalus ir kol kas neformalizuotas apsisprendimas gyventi bendrai, gyventi kartu, antra – sugebėjimas šį apsisprendimą realizuoti. Kad susidarytų pakankama valstybę steigiančioji galia, steigėjai paprastai stengiasi apibrėžti kiekvieno į valstybę sutinkančio įeiti nario asmenines teises ir pareigas, tą visiems valstybėje teksiančią asmeninę bendrąją tvarką.

Dėl jos gali susitarti tik bendros tvarkos dar neturintys žmonės, o ne ją sunešti į „krūvą“, nežinia kur ir kaip „sužvejoję“. Tik tada valstybė yra iš poreikio ir bendro siekio gimstantis tvarinys, o ne iš šalies atnešama „sąjunga“.

Lietuvoje „piliečių sąjunga“ spekuliuoti lengva dėl to, kad Lietuvos Respublikos pilietybę apibrėžėme dar LTSR Aukščiausiojoje Taryboje, tad ir LR pilietybė buvo tarsi duota „iš anos pusės“, tarsi tikrai mes, LTSR piliečiai, suėjom į krūvą ir sukūrėm Lietuvos Respubliką. Šis istorinis faktas neturėtų pridengti to, kad vienu momentu 1990 m. kovo 11 dieną mes nebuvom jokie piliečiai – buvom tik tauta, kuri tvėrė savo valstybę su joje gyvenančių žmonių įsipareigojimais jai.

2007 06 03

12. 57. Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis, remiamas Lietuvos lenkų sąjungos, pareikalavo, kad Adomo Mickevičiaus paminklo postamente būtų iškalta ir lenkiškai užrašyta poeto pavardė: girdi, iš lietuviško užrašo net pats poetas nesuprastų, jog tai jam skirtas paminklas. Lenkų ambasadoriaus pretenzijas Vilniaus savivaldybės Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija atmetė, argumentuodama tuo, kad iškaldinant lenkišką užrašą būtų pažeistos autorinės Gedimino Jokūbonio teisės: skulptorius tokio lenkiško užrašo nenorėjęs. Ir menininko našlė tam prieštaraujanti.

Taip argumentuoti, žinoma, galima. Tačiau strutiška – slapstytis už mirusio autoriaus teisių ir autoriteto. Svarbiausi argumentai yra du: pirmas – viešieji užrašai Lietuvoje yra valstybine lietuvių kalba rašomi užrašai; antras – kokia kalba turėtų būti rašomi užrašai Lietuvoje, lenkų ambasadoriui žinotina ir pagal diplomatui keliamus intelekto kokybės kriterijus, ir pagal savo diplomatinį statusą – kištis į kitos valstybės vidaus reikalus negalima!

O gal jis mano, kad čia jau jo valstybė ir valstybės kalba – lenkų kalba? Tada gal Lietuvos URM galėtų pasiteirauti, ar jam ne laikas grįžti namo? Ar gal ir Lietuvos URM mano veikianti jau atkurtoje unijoje su Lenkija? Tada Lietuvos piliečiai ar jų atstovai gal galėtų pakedenti savąją URM?

2007 06 04

9. 12. Kad lietuviai yra linkę keliaklupsčiauti prieš užsieniečius – seniai žinomas faktas. Garsiausi tokio persistengimo faktai – stojimo į ES organizavimas su balsavimu už skalbimo miltelius ir alų, paskui Europos Konstitucijos priiminėjimas Seime, jo nariams su Konstitucijos tekstu nė nesusipažinus. Apie pjautynes dėl ES pinigų, paaukštinus jų gavimo „skaidrumo“ reikalavimus, girdim kasdien. Dabar štai ir Pasaulio banko ekspertai įrašė dar vieną tokio keliaklupsčiavimo faktą: perkeldama Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas į nacionalinę teisę (t. y. tą nacionalinę teisę naikindama), Lietuva apskritai įrašo daugiau reikalavimų bei ribojimų, nei jų numato ES kodeksai.

Iš kur tas vergavimo troškulys netgi jaunuose žmonėse? Vardan ko jie tai daro?

Negi šitaip įrodinėja savo uolumą ir taip kuria arba saugo savo karjerą?

Ko gero. Nes žinomasis „euroderybininkas“ P. Auštrevičius dėl kai kurių skyrių išvis nesiderėjo. Ir ką gi – ar neišgarsėjo?

2007 06 05

9. 34. Na štai: Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminius tyrimus dėl homoseksualios orientacijos žmonių grupės diskriminavimo ir kurstymo prieš juos. Taip suformuluota problema, kai į prokuratūrą kreipėsi Tolerantiško jaunimo asociacijos (!) atstovai, skųsdamiesi, kad gegužės mėnesį Vilniuje ant stulpų, stotelių, tvorų buvo išklijuoti skelbimai, tendencingai pristatantys homoseksualios orientacijos žmones, o Savivaldybės aikštėje buvo platinamos nepalankios homoseksualams skrajutės. Jeigu tyrimais bus nustatyta, kad homoseksualai buvo diskriminuoti, kaltininkams gresia iki 3 metų kalėjimo.

Visa tai panašu į absurdo teatrą. Bet tai – ne teatras, tai – jau mūsų (!) tikrovė. Televizijos, radijas, laikraščiai ima interviu iš tos tolerantų asociacijos atstovų ir šitaip propaguoja homoseksualizmą. O ar tirtų prokuratūra sambūrio „Sveika tauta“ pretenzijas homoseksualams dėl jų rengiamo visuomenę piktinančio žygio?

Ką gi, ponai, pirmyn į Europą, – ten mums ir vieta!

2007 06 06

9. 31. Sveiku protu nėra įmanoma suprasti, kaip galima abejoti ir net drausti apie 100 ha žemės ūkių formavimą. O juk būtent tokie ūkiai Lietuvoje ir bandomi suformuoti tų, kurie iš tiesų nori ūkininkauti ir gyventi kaime. Jei kas paveldėjo iš Pirmosios Respublikos laikų žemę, tai paveldėjo 15–25–30 ha, – tipišką aniems laikams vidutinį ūkelį. Kitą žemę dabar reikėjo prisipirkti arba nuomoti, nes šiandien Lietuvoje vidutinis ūkis bent šiuo metu turėjo būti didesnis (čia nekalbu apie latifundininkus, turinčius 1000 ir daugiau ha žemės – apie juos atskira kalba). Daugelis ūkininkų žemės priedus prie savosios žemės nuomojasi. Suprantama, norėjo išsipirkti. Ir jeigu tame regione žemė pagal restituciją buvo jau grąžinta, jei nuomojamoji priklausė jau valstybės fondui, tai kodėl ūkininkams jos neparduoti pirmumo teise? Ar mes nenorim, kad Lietuvoje visų pirma ūkininkautų lietuvių ūkininkai? Atrodo, nenorinčiųjų esama. Todėl suprantama, kodėl liberalas K. Glaveckas „nesupranta“, kaip laisvos rinkos sąlygomis kam nors gali būti teikiama lengvata: žemę reikia parduoti rinkos kaina, ir tiek. Kurie galvojo, kad pirmumo teisė nuomojantiesiems galima, turėjo vieną neatsakytą klausimą: kaip padaryti, kad nuomojamą žemę įsigiję ūkininkai jos tuoj pat neparduotų perpirkliams už didesnę kainą, kurią šie paprastai pajėgūs mokėti ir dabar masiškai supirkinėja restitucijos teise atgautąją. Anoj „Spaudos klubo“ laidoj žemės ūkio ministrė bandė pasakyti, kad draudimas parduoti įstatymo yra numatomas. To sakymo niekas iš diskusijos dalyvių nepaisė, šitaip kvestionuodami pačią teisę parduoti žemę ją jau nuomojantiems ūkininkams. Šie netgi įžeidinėti: kokie jie ūkininkai, nežinia, kiek ūkininkaus, ir pan. Žemės ūkio rūmų pirmininko pavaduotojas, pamatęs neigiamą netgi STT vadovo nusiteikimą, nutilo, beveik sutikdamas, kad mūsų valstybėj nieko padaryti savo tautos labui neįmanoma.

O Vyriausybės posėdy rastas sprendimas netgi antrojo laipsnio „saugikliui“: jeigu žemę pirmumo teise įsigijęs ūkininkas vis dėlto bus priverstas ją parduoti, parduoti turės ne bet kam, o valstybei, ir už tą pačią, kokią dabar mokėjo, – už išpirkos kainą. Ir viskas. Ramu. STT vadovas žiniasklaidai paaiškino: aš nurodžiau esamo įstatymo, o ne idėjos, trūkumus. Tarsi įstatymo sunorminimo galimybių svarstyti ir siūlyti nebuvo galima jau tada? Deja, kalbėta tik apie tokios idėjos negalimumą. Atrodė: principinį negalimumą.

Taigi ką gynė „Spaudos klubo“ diskusijos dalyviai – ūkininkus ar žemės slaptuosius supirkinėtojus – klausimas lieka ir išlieka.

Apie tai, kad žemės įsigyti norintys ūkininkai apšaukti žemgrobiais, ir niekas tos pravardės neatšaukė, neverta kalbėti: tokio sąžiningumo pas mus dar nėra ko tikėtis. O restitucijos teise žemės dar neatgavę žmonės neišgirdo, kad ten, kur žemė jiems dar negrąžinta, lengvatinio žemės pardavimo neleidžiama.

2007 06 07

10. 52. Rodos, eilinis kaimyninės šalies, „broliškosios respublikos“ Europos Sąjungoje – Lenkijos – ministro vizitas Lietuvoje. Kalbu apie vakar ir šiandien Lietuvą vizituojantį Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministrą Janušą Kačmareką, kuris vakar su mūsų vidaus reikalų ministru Raimondu Šukiu svarstė prisijungimo prie Šengeno informacinės erdvės pagal Portugalijos pasiūlytą sistemą klausimus, šiandien lankysis Medininkų pasienio kontrolės punkte, susipažins su Lietuvos įdiegtu išorės sienos apsaugos modeliu, Šengeno lėšų panaudojimu, Kaliningrado tranzitu ir kt. Tačiau pažiūrėkit, kokia visuomeninė mūsų spaudos proteguojama opinija gaubia šį, rodos, eilinį vizitą – ištisas džiaugsmo debesis, tarsi būtų atvykęs ilgai lauktas vyresnysis brolis. Na, sesė.

Kodėl nieko panašaus nebūna, kai Lietuvon atvyksta kas nors iš Latvijos, iš Estijos? Beje, kada panašių vizitų iš ten ir esam sulaukę?

2007 06 08

10. 51. Ką iš tiesų reiškia Lietuvos Vyriausybė šiandien – pirmoji mažumos Vyriausybė?

Kadangi nė viena partija Seime neturi galimybės formuoti patikimos daugumos, socialdemokratų ir jų satelitų, tam tikromis sąlygomis remiamų Konservatorių partijos, koalicija yra ne kas kita, kaip elito sąjunga Seime, visomis jėgomis besistengianti išlaikyti valdžią iki kadencijos pabaigos ir išvengti rinkimų, šioje politinės negalios situacijoje stengiantis nuveikti kuo daugiau sau naudingų darbelių.

Kadangi visos partijos Lietuvoje šiandien yra sulaužytos ir marginalizuotos, o socialdemokratai ir konservatoriai irgi neturi tokių tautos pasitikėjimo suteiktų galių, kokių reikėtų valstybei esmingai tvarkyti, esame priėję ribą ir partinės politinės sistemos plėtros kelyje, ir dabar viskas priklauso nuo to, ar iki rinkimų atsiras kokia po „didžiųjų laužymų“ pakankamą trečiąją frakciją galinti į Seimą atvesti partija, ar ne. Jei taip – gali prasidėti politinio gyvenimo atsigavimo procesai (nesuvaidinti politiniai judesiai), jei ne – dar giliau įklimpsime į elito kontroliuojamų politinių partijų tarpusavio priklausomybės liūną.

Tą bejėgiškumą kaip niekas kita gerai parodo balsavimas Seime dėl Vyriausybės ataskaitos: nerandant sutarimo, nutarta ataskaitos išvis netvirtinti!

2007 06 09

10. 22. Birželio 7 dieną Europos Parlamentas pritarė pernykščiam sprendimui leisti ES naujokėms prisijungti prie vadinamosios Šengeno erdvės. Procesas buvo sutrikęs dėl vėluojančių naujos kartos centrinės Šengeno informacinės sistemos įdiegimo darbų. Portugalija pasiūlė supaprastintą įėjimo į Šengeno erdvę informacinį modelį, kurio dėka nebereiks laukti iki 2008 metų birželio – jūros ir sausumos sienos atsivers jau 2008 m. sausį, o oro – kovo mėnesį. Šalių pasirengimas tuoj bus aptariamas Liuksemburge, šimtamilijoniniai naujų užkardų statymo, sraigtasparnių įsigijimo, pasieniečių mokyklų steigimo „išorės sienoms“ saugoti, skaitmeninio mobiliojo ryšio sistemos įdiegimai bus vykdomi griežtai pagal grafikus, kontroliuojant nacionalinėms valdžioms, konsultuojantis regionuose, atsiskaitant Centrui. Taigi jau kitų metų pradžioje Lietuva ir kitos tam pasirengusios šalys pagaliau įsilies į Šengeno erdvę. Visi šie darbai leis žmonėms ir kroviniams judėti per sienas be patikrinimų. Nes juos budriai stebės prie nacionalinių duomenų bazių prijungta centrinė kontrolės sistema.

Tarsi slapta kamera tavo miegamajame.

2007 06 10

9. 07. O juk, tiesą pasakius, Lietuvoje nedaug rašančiųjų visuomeninio gyvenimo temomis. Jų niekur nėra per daug, bet norėtųsi, kad pas mus būtų nepalyginamai daugiau. Dabar gi – vis tie patys vardai ir pavardės, ir beveik be klaidos gali pasakyti, ką kuris pasakys beveik nepriklausomai nuo temos. Kai kurių jau ir nebeskaitai. Gal taip ir turi būti, valstybinio gyvenimo pamatiniams postulatams išsieikvojus visose – juridinėje, politinėje, kultūrinėje – dimensijose? O kad mūsų 1990-ųjų idealai suabsurdinti – kas dar prieštarautų?

Visi mes – ir politikai, ir ūkininkai (= verslo pasaulio žmonės), ir eiliniai piliečiai – jaučiam esminio atsinaujinimo alkį.

2007 06 11

11. 06. Ką Lietuva daro su savo miškais?!

Tiksliau: ką su savo nuosavybėn perimtais miškais daro lietuviai?

Niekur nemačiau tokios baisybės, kur miškai būtų taip nežmoniškai kertami ir transportuojami į aną Baltijos pakrantę, jau ir taip užgrūstą kalnais mūsų medienos, iš kurios švedai, norvegai, suomiai, kaip akį saugantys savo miškus, gaminasi sau tualetinį popierių. Medieną kaip smakas pakulas ryja ir mūsų statybos.

Pervažiavau visą Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją iki Smolensko – niekur nemačiau, kad miškai būtų plikai iškirsti pakelėse. Palenkę tiesiog išmaišiau. Tik vienoj vietoj išvydau kažką panašaus į kirtimą.

Pažiūrėkit, kas darosi Dzūkijoj. Žemaitijoj net alksnynai išskutami. Bet turbūt labiausiai pirklius masina Dzūkijos pušys. Net Valkininkų geležinkelio stoties teritorijoj įsikūręs širdies ir kraujagyslių reabilitacijos centras, atrodo, liks ant gryno lauko: naujausi kirtimai aplink – jau nebe kirtimai, jau mūsų visiškos degradacijos ir savęs pačių naikinimo aktai. Nežinau, kaip visa tai pavadinti.

O paklausk „atsakingų žmonių“ – viskas tvarkoj, miškai brandūs, kirstini, jie priklauso savininkams, šie turi teisę tvarkytis savo nuožiūra, jei neprieštarauja įstatymui. Bet kad visa tai prieštarauja elementariausiai sveiko proto logikai? Juk jei mes tikimės turizmo, tai ką, turistams rodysim tas tris pušeles vidury lauko pliko, kuris ką tik buvo giria? Pagaliau – estetinis vaizdas mums patiems – visiems čia važinėjantiems, kuriuos tas vieno savininko kirtimas niokoja taip pat, kaip savininkų užtveriamos paežerės ar paupiai visus (ne)praeinančiuosius. Kodėl visa tai? Kaip gali egzistuoti tokia beprotybė kaip norma?

Yra dvi priežastys. Pirmoji slypi mąstyme: niekas nebemąsto apie valstybę, kuri yra bendrojo intereso garantė ir gynėja. Nebesama tokio rūpesčio. Tai kas tau pasirūpins apie Lietuvos turizmą? Esama vieno rūpesčio: ar tai naudinga man, na, mums (grupuotei). Antra slypi piniguose: visoje toje su miškų nežmoniško kirtimo legalizavimu susijusioje ir ją aptarnaujančioje sistemoje sukasi dideli pinigai, milžiniški pinigai, kaip skustuvas nurėžiantys bet kokius rūpesčio dėl bendrojo gėrio daigus bet kuriuo momentu ir bet kurioje vietoje.

2007 06 12

8. 10. Liberalų sąjūdis pasiūlė vienytis liberalcentristams ir socialliberalams: jų pozicijos labai netvirtos, o liberaliųjų ar bent tokiomis save laikančių partijų vadovų tarpusavio kova padėtį dar blogina.

Be abejo, minėtos partijos viena nuo kitos skiriasi nebent tuo, kad vienai vadovauja P. Auštrevičius, kitai A. Paulauskas, trečiai – A. Zuokas. Visa kita – ta pati „laisvos rinkos“ išmintis, kurios klasikinė formulė yra tokia: turtingas aš – turtinga ir mano valstybė.

Būtų gerai, jei šitos liberalizmo politinės skaidulos pagaliau susijungtų – rinkėjams tikrai būtų aiškiau, kai kas paaiškėtų ir patiems politikams ar tokiais save laikantiesiems.

Bet juk nesusijungs! – vadizmas yra pernelyg tvirtas pozicijas Lietuvoje laikantis partinio gyvenimo būdas, kad būtų galima per jį peržengti. Todėl išeities reikia ieškoti klausiant, kaip įveikti šitą nelaimę.

Esu labai suinteresuotas aiškios, visas nacionalines pajėgas vienijančios Liberalų partijos atsiradimu: tada baigtųsi spekuliacijos, kad liberalai yra centro jėga, ir greičiau galėtų būti galutinai atkurta Centro partija.

Kaip suinteresuotasis, turiu ir esminį pasiūlymą: liberalų vadai, pasitraukit visi į šalį, prileiskit prie vairo naujus, nesusikompromitavusius žmones – ir pamatysit, viskas pasikeis.

Deja! Jeigu būtų galvota apie Lietuvą, o ne apie save, seniai taip būtų padaryta.

Dabar teks visiems – ir partijų eiliniams, ir rinkėjams – kentėti dar vieną Seimo kadenciją, kol liberalai nusės į savo vietą galutinai.

2007 06 13

9. 59. Kaip trumpiausiai būtų galima apibūdinti dabartinę Lietuvos padėtį?

Stūgsmu tarsi gūdžiame miške: Tauta, kur tu? Atsiliepk!

2007 06 14

10. 34. Gatvėj sustabdo rašytojas A. P.: sakyk, kas yra viltis? Pasikapstyk po kokius nors Šopenhauerio raštus – tikrai surasi, sakau. Na, tai aš žinau, bet ką manai tu? O tu rašyk, ką manai tu, atsakau. Bet tu vis dėlto pagalvok, sako jis man.

Nuostabu: ir aš galvoju. Skubu sau toliau į pabaigą, bet galvoju. Kiekvienas kontaktas su kitu yra ir užduotis sau pačiam. Ypač kai ji taip aiškiai suformuluota.

Ir tikrai nėra ko raustis po Šopenhauerį ar Kjirkegorą – atsakinėsi juk pats sau, kaip ir jie atsakinėjo tik sau. Ir juk žinai, kaip atsakysi, jei paklaus ne vidury gatvės susistabdęs kas. Nors gal ir ten. Bet tik ne kitam, o sau.

Viltis – tai gyvybės reflektuotas troškimas gyventi, ieškant išeičių esačiai likti po saule ir viskuo – chaotiškais gyvasties judesiais, ir valia, ir bendru dvasios nusiteikimu – ieškoti išėjimo į aukščiausią savivokos lygmenį – tikėjimą. Ir net paprasčiausias noras gyventi yra viltis, bent jau jos ištaka.

2007 06 15

11. 43. Nacionaliniame muziejuje Jonas ir Inija Trinkūnai pristato savo ansamblio „Kūlgrinda“ diskelį „Giesmės Saulei“.

Jonas Trinkūnas, per visą pristatymo ceremoniją vienintelis žodį tarusysis, kalba apie stebuklingą Lietuvos žmonių sugebėjimą iki šių dienų išsaugoti dešimčių tūkstančių metų dvasines vertybes, tegul tik sau, savo artimiesiems tebylojant kažkada kažkieno iš mūsų protėvių surastąja grožio kalba. Šituo savo sugebėjimu byloja ne tik Lietuva. Lietuvių lūpomis šitaip byloja Europa, sako Jonas Trinkūnas.

Žiūriu aš į tą šokantį ir dainuojantį jaunimą, klausaus gūdaus grožio sąskambių ir juntu, kaip nunyksta metai, amžiai, epochos, kaip čia iš juodų laiko gelmių kyla ir skleidžiasi viltis ir tikėjimas, kad pasaulis yra tinkamas gyventi, kad tai, kas yra po Saule, yra gražu ir gera. Žiūriu, klausaus, ką bando pateikti mums tų jaunų merginų ir – dar nuostabiau! – tą laiko gelmių dvasią pajutusių ir perėmusių šių dienų vyrų dainavimas, ir mano sena širdis vos nesprogsta iš džiaugsmo.

Jonas Trinkūnas sako: tai Pilėnų dvasia šiandien.

Man tai šiandien daugiau negu Pilėnai su visa jų dvasia ir kūnu kartu.

2007 06 16

11. 52. Einu iš „Giesmių Saulei“ pristatymo. Priešais ateina Vytautas Ališauskas. Noriu pasisveikinti: pažįstami dar nuo ikisąjūdinių laikų. Vytautas praeina konceptualiai manęs nematydamas.

Na taip, išsiskyrė mūsų pažiūros. Ir senokai. Matomės retai, bet viešojoje erdvėje bendraujam. Tiesa, irgi kažkaip šonais. Jaunosios kartos integralistai kur kas atviriau priešiški.

Keistas man tas lietuviškasis nesisveikinimo kaip netapačių pažiūrų ar partinių priklausomybių reiškimo būdas. Ypač – Seimo tarnautojų jaunosios kartos – juk čia tai visi pažįstami! Praeina, pražingsniuoja kažkaip ypatingai – aklai ir kurčiai. Linkteli kartais neištvėręs – ir susigėsti: neatsako.

Ką? Turėtum pasakyt, kaip dabar sakoma: yra kaip yra?

Ir vis dėlto: sveikas, visas Lietuvos jaunime!

Labas, Vytautai! Ir kiti.

2007 06 17

9. 56. Ne tikrovės heterogeniškumo suvokimas pagimdė postmodernistinę kultūrą, kurios esmė – esmės sunaikinimas. Tikrovės heterogeniškumo suvokimas ankstų Graikijos rytą pradėjo Europos kultūrą, nes tik heterogeniškumo pagavoje pirmąsyk taip tikrai buvo postuluotas tikrovės homogeniškumas. Nes juk ką reiškė graikų klausimas, kas yra tikrovės pirminis pradas – žemė, oras, vanduo ar ugnis? Ogi tai, kad jie yra Vienis – vieninga Esatis arba Esmė, – priklausomai nuo požiūrio. O požiūrio kriterijus buvo tų pradų apibrėžtumas su iš jo kylančiomis subordinacijos galiomis. Vėliau į tikrovės genezę buvo įjungtas ir tų tikrovės pradų galių įrodinėjimo galių argumentavimas.

Nėštumas truko tūkstantmetį, ir gimė neregėto grožio kūdikis – Gotika su visa šv. Tomo išsakyta jos tikėjimo ir žinojimo harmonija.

Po to prasidėjo tikėjimo naikinimas – iš pradžių nepatikimu dalyku paskelbiant (!) tikėtinumą, o po trejeto šimtmečių – ir bet kurį mąstymo tikrumą, nes mąstymas be aprioriškume slypinčio tikėtinumo apskritai neįmanomas.

Postmodernizmas kyla ne iš tikrovės heterogeniškumo, o iš mūsų santykio su tuo heterogeniškumu – iš netikėjimo, kad aš, minios žmogus, galiu suprasti mąstymo gramatiką, sintaksę ir stilistiką, kad tai apskritai reikalinga ir kad be to nei žmogus, nei civilizacija nebeturi perspektyvos; netikėjimo, kad ne tik mąstyme (tai dar galima, įmanoma argumentuoti netgi bemoksliui), bet ir tikėjime yra kas nors tikra, nekalbant apie laikus, kai kas nors tikra žmonėms atrodydavo tokiu laipsniu, jog buvo tikriau už patį žmogų.

Postmodernizmas yra netikėjimo kultūra, kurioje žinojimas tampa mokslu sau pačiam ir kuria branduolinį ginklą, kiborgą, pandeminį virusą ar branduolinį nuodą, tikėjimas – feminizmu, homoseksualizmu, nesuskaičiuojamų pavidalų sektantizmu, istorija – lengviausiai parduodamu „naratyvu“, menas – tikrovės elementų abstraktinimu ir pan. Visa tai – gera, nes, pirma – lengva, antra – naudinga: jokios atsakomybės už tikrovę. Nes žinojimas – tai atsakomybės prisiėmimas sprendžiant, o tikėjimas – tai atsakomybės prisiėmimas sprendimą apie tikrovę vykdant. Reprodukuojant tikrovę kaip visumą, kaip Vienį.

2007 06 18

9. 27. Interneto komentarų kultūra, arba delfizmas, yra ligos kultūra – dvasios džiovos skrepuliai. Viena, ko nepaneigsi – tai vis dėlto yra tikras daiktas, tikra negalia: žmonės rašo ir tiki tuo, ką rašo, dėl to ne vienas diskutuoja kelissyk ir yra pasiryžęs kautis iki kraujo.

Postmoderno kultūra, arba performansizmas (visur – pradedant daile, baigiant literatūra), yra proto ligos kultūra – susigalvoto negalavimo traukuliai. Smegenų pjuvenos. Čia nieko tikro, čia tikėjimas gyvenimu kaip tikrove, verta bent jos pačios, pakeistas įsitikinimu, kad ji verta tiek, kiek duoda už netikėjimą jos vertingumu. Užtat užsidirbinėjama su tokiu rimtumu, kad kūrybos pamatu tampa juodas cinizmas, o bloga valia jį apkaišo tokiais barškaliukais, kurie „išmanantiems“ leidžia skelbti tai esant naujuoju grožiu ir postmoderno estetika. Taip, galima sakyti ir taip, bet su sąlyga, kad sutariam, jog tai – netikėjimo, kad pasaulyje yra kas nors tikra ar šventa, estetika.

2007 06 19

9. 22. Per pasaulį teberaibuliuoja popiežiaus Benedikto XVI kalbos Regensburge atgarsiai, kilę jam nurodžius krikščionių ir musulmonų proto skirtybes. Kad tai galėtų būti didelė problema empiriniam galvotojui – nieko stebėtino. Bet kad ir filosofus tas atskyrimas trikdo – tai jau keista. Nestebintų, jei filosofas būtų musulmonas – tikėjimo absoliutus vertingumas verstų jį išradinėti islamo proto tapatumo ar bent lygiavertiškumo krikščioniškajam protui argumentų, kaip tai daro Abdolharimas Sorušas (Soroush) savo esė „Apie protą“, paskelbtame 2007 m. penktame „Kultūros barų“ numery. Nesivelkim į jo naudojamos argumentacijos analizę, pakaks konstatuoti: ji – apie mąstymo technologijas, o ne esmę – būtį. Užtat čia būtis įžvelgiama mąstymo pobūdyje, o ne pobūdį lemia būties samprata. Kad būtų aišku kiekvienam norinčiam pasiaiškinti klausimo esmę, siūlau atkreipti dėmesį į Absoliuto, t. y. Dievo, supratimo skirtybes krikščionybėje ir islame pagal tai, koks Absoliuto ir jo reprezentanto santykis krikščionybėje ir islame: krikščionybėje Jėzus Kristus yra Dievo sūnus, islame Mahometas yra Pranašas, t. y. neeilinis žmogus, bet viso labo žmogus. Dievas krikščionybėje ir islame nuo žmogaus, kuris tiki, atskirtas skirtingai, skirtingai turi būti pasiektas, taigi, ir diktuoti kitokį tikinčiojo gyvenimo būdą ir civilizaciją.

Benediktas XVII yra absoliučiai teisus.

Kuri iš civilizacijų – dėl skirtingų Dievo sampratų išlošė, atsakinėjama dabar.

Ne krikščionybės naudai jau apsisprendė Europos Sąjunga.

2007 06 20

10. 22. Vytauto Žalio „Lietuvos diplomatijos istorija. 1925–1940“ – veikalas, kurį galima pavadinti tikra knyga. Ir tai ne dėl to, kad abu tomai bus per 1000 puslapių. Ir ne tik dėl to, kad istorijos išdėstymas paremtas pirminiais diplomatų šaltiniais (memorandumais, pareiškimais, apžvalgom, atmintinėm, telegramom, spaudos pranešimais), surinktais kelių valstybių archyvuose, laikraščių komplektuose, knygose. Ir netgi ne dėl to, kad mokslinis dėstymas toks tikslus ir aiškus, kad knyga skaitoma kaip esė ar nuotykių romanas. Tikras šis darbas dėl to, kad jo tikslas yra kilnus ir nemeluotas: parodyti, kaip buvo iš tikrųjų to meto Lietuvoj, ko ir kaip ji siekė.

Du didieji rūpesčiai buvo persmelkę Lietuvą jos tarptautiniuose santykiuose: Vilniaus krašto okupacija, įvykdyta Pilsudskio ir Želigovskio, ir Klaipėdos kraštas, prijungtas atitaisant ilgaamžę germanų lietuviams padarytą skriaudą. Kai šiandien koks nors lietuviškas šunsnukis leidžia sau pareikšti, kad ano meto Lietuvos veiksmai neatitinka tarptautinės elgsenos kriterijų, tegul bent pasiskaito šitą knygą, jei turi bent krislą sąžinės ir noro ką išmanyti. Arba šiandieniniai „gerų santykių“ su Lenkija ideologai ir administratoriai! – pasiskaitykit ir jūs, gal bent kiek suprasit, ką darot, kaip dar kartą išduodat Lietuvą su visom jos istorinėm kančiom ir pasiekimais.

Pats didžiausias autoriaus nuopelnas yra istorinės tiesos atstatymas, labai reikalingas santykiuose su mūsų nuostabiaisiais kaimynais rusais, lenkais ir vokiečiais. Net latviais ir estais. Visi tada buvo prieš Lietuvą. Jei kas ir kalbėjo už ją – žiūrėjo tik savo interesų. Tą „už“ kalbėjo tik karui besirengiančios Rusija ir Vokietija. Visi kiti paniekinamai šaipėsi ar rengė suokalbius, negalėdami pajudinti tos „pačios save išmaitinančios valstiečių tautos“, vadovaujamos „pusiau profesoriaus, pusiau valstiečio“ (Augustino Voldemaro).

Kai šiandien koks rusofilas arba atviras rusas bei kitas slavas svarsto, jog Vilnius ir Klaipėda yra Stalino „dovanos“ lietuviams už okupaciją, jie parodo savo visišką nekompetenciją ir blogą valią. V. Žalys savo darbu parodo: tai lietuviai, sukilę prieš Europos išdavystę Ambasadorių konferencijoje, atidavusioje Vilnių lenkams, savo dviejų dešimtmečių diplomatinėje kovoje apgynė savo teisę ir į sostinę, ir į uostą. Ir pasiekėm to mes ne tik karu, bet ir diplomatija. Išmokit šitą V. Žalio duotą pamoką, mūsų brangieji puntagalviai!

2007 06 21

11. 18. Lenkija Europos Sąjungos atžvilgiu laikosi gerai. Jeigu jos nenulauš grasinimai sumažinti finansinę paramą, ją bus galima nurodinėti kaip pavyzdį šalies, mokančios ir sugebančios kovoti už savo interesus ir tikslus.

Ginčas dėl balsų skaičiaus – tai aiškus liudijimas ir sau, ir pasauliui, kad „bulvytės“ puikiai suvokė, jog ES – ne žaidimas, jog ES – tai naujas kovos už savo būvį, už vietą po saule etapas. Laimėsi – būsi (kaip JAV ir suteikė šansą) didžiąja Europos valstybe, pralaimėsi – nebūsi, gal net visai. Mums būtų geriau, kad Lenkija pralaimėtų. Bet nepripažinti, kad ji moka kovoti – būtų dar viena saviapgaulė. Lenkija dirba visomis kryptimis ir visais įmanomais būdais. „Kresuose“ (tai reiškia – ir Vilnijoje) ji per kultūrinių ryšių tradicijų atgaivinimą (paveldo, visų pirma bažnyčių ir vienuolynų materialinė ir dvasinė globa, pamaldos lenkų kalba, lenkų kultūros centrų, lenkiškų mokyklų steigimas ir finansavimas ir kt.) „ima“ vietos žmones ir lenkiškos dvasios saitais sieja prie Lenkijos. Kur jau dabar įmanoma, tuos saitus juridizuodama (kaip Lietuvoj – mus įjungdama į savo konstitucinę tradiciją 1791 m. Konstitucijos minėjimu), reikalaudama į mūsų raidyną įvesti lenkiškas raides, įtvirtindama dvikalbystę, sudarinėdama ekonominius sandorius (Lietuva čia itin aktyviai satelitizuojasi), Lenkija plėtoja ir seniai svajotą, bet dar neįgyvendintą Lenkijos ir Baltijos valstybių sandraugą bei sanglaudą. Na, o Vakaruos, Briuselio fronte, visais būdais mušasi bent jau juridiniam lygmeny neprarasti poveikio galimybių prieš Vokietiją (būtent tai ir reiškia tas balsų perskaičiavimo reikalavimas).

Vokietija tūžta. Ko ji tikisi iš Europos Sąjungos, matyti iš kanclerės Merkel šypsenos: joje vis dažniau ir ryškiau sublyksi iltiniai dantys.

Ką galvoja kiti, pasakyti irgi nesunku. Prancūzijos naujasis prezidentas ne tik proteguoja su jokia tauta nediskutuoto klausimo apie Europos prezidentą, bet ir siūlo konkretų asmenį – Tonį Bleirą. Prancūzams prisijaukinti britus prieš vokiečius būtų labai miela, nors 60 procentų jų mano, kad Bleiras vadovauti Europai netinka.

Visi rimtai kovoja dėl savo pozicijų.

Tik lietuviams viskas gerai. Merkel paprašė mūsų vado – tas ir šoko įtikinėt Kačinskį su viskuo sutikti. Gal susipyks? Būtų gerai. Nors po to, ko gero, pultų dar labiau įsiteikinėti.

2007 06 22

Valdas Adamkus niekada į tautą nesikreipė žodžiu LIETUVIAI. Visada sakė Lietuvos žmonės. Tai labai svarbus prasminis asmens apibūdinimas. Kaip ir tų, kurie renkasi tarp sąvokų LIETUVIŲ TAUTA ir LIETUVOS TAUTA.

Tačiau situacija pamažu ima keistis ir reikalauti šių sąvokų rinkimosi permąstymo. Iš Lietuvos išsivietinusieji ima kalbėt apie Lietuvos ilgesį ir jau šiandieninio jaunimo pastangomis užsieniuose vėl buriamos lietuvių bendruomenės; pačioje Lietuvoj daugėja imigrantų ir mes pajuntam Babilono šaltį; putinaitės ima novyti visa, kas lietuviška – ir Lietuvoj vėl ima tvenktis tautinio bendrumo ilgesys, bent jau jo prisiminimas.

Ir kas gi pirmieji puolėsi viešojoje erdvėje eksploatuoti ir net sąmoningai akcentuoti senąjį žodį LIETUVIAI? Taigi liberalai ir jų oficialieji intelektualai (terminas ne mano – ŠATĖNŲ Kastoro)! Ar nuostabu? Nė kiek! Jie čia privirė jau tiek kosmopolitinės košės, kad žino, kada paduoti naują patiekalą, kad tauta nepersivalgytų ir nenusigręžtų.

O leisti nusigręžt – negalima: bus nukrypta nuo „teisingo kurso“. Ar daug jiems kainuoja pamojuoti lietuviškumo vėliavėlėm? Kaip sako vienas iš jų: moralinis nusikaltimas nėra nusikaltimas.

2007 06 23

Palaidojom dar vieną 1990 metų signatarą, žmogų nelabai viešą, nuoširdų ir darbštų, tikrą Nepriklausomybės artoją.

Vengrijos revoliucijos metais kartu su būreliu bendramokslių prie bažnyčios iškėlęs trispalvę, buvo tąsomas visą gyvenimą, o Nepriklausomybės metais, taip ir nebespėjęs įkopti į mokslo habilitacijos aukštumas, plušo kaip nepailstantis pedagogas.

Kiek Lietuva priklausė nuo jo ir tokių kaip jis?

Nėra abejonės: jo ir tokių kaip jis nepriklausoma Lietuvos valstybė atkurta. O paskui? Paskui, deja,viskas klostėsi jau nebe jo ir tokių kaip jis valios paisant. Ar jis išėjo patenkintas tuo, ką atliko? Ne. Žinau tai iš jo paties žodžių.

Bet Respublika tai atkurta! Valstybė tai atstatyta! Ar maža to vienam žmogui?

Na, vienam iš gero šimto žmonių!

2007 06 24

11. 38. Lenkijoj šventė: Eurosąjungos organizatoriai nusileido! Išsaugota dalis įtakos galių balsavimo procedūrose, garantuotas energetinis saugumas, užsitikrinta finansavimo reikalavimų perspektyva Sutarties ratifikavimą nukeliant į 2013 metų biudžeto peržvalgos (2016 ar 2017 metus) laiką, Žmogaus teisių chartijos nepaverčiant nacionalinę teisę reguliuojančia norma.

Pastarasis reikalavimas – kad Chartija nebūtų aukščiau nacionalinės teisės – pasiektas Londono dėka. Tai ir mums svarbiausias pasiekimas. Tačiau energetinio saugumo, kuo taip didžiuojasi Lietuvos valdžionys, garantijos mums – tai dar didesnės priklausomybės nuo Lenkijos garantijos.

Ir apskritai: džiaugiamės ne tuo, ką patys laimėjom, o tuo, ką kiti, nors kitąsyk tas jų laimėjimas gali tapti bjauriausiu mūsų pralaimėjimu. Svarbu, kad būtų kuo pasidžiaugti dabar, nes tai – kraitis rinkimams.

2007 06 25

10. 08. Vienas labai svarbus ir visiems matomas judesys padarytas derybų dėl ES sutarties eigoje: Europos didžiosios tautos atvirai ir pakankamai kietai prabilo apie tokius savo nacionalinius interesus, iš kurių kyšo netgi teritorinių pretenzijų ausys.

Ar supras tai tokios šalys, kaip Lietuva?

Ar padarys kokias nors išvadas?

2007 06 26

10. 45. – Jūs nacionalistai! Jūs homofobai! Jūs apskritai nepanašūs į mūsų laikų žmones! Kokie jūsų tikrieji tikslai? Ko jūs iš tiesų norit?

– Gyventi Lietuvoje. Kad mūsų kaip šapelio nenupustytų arba neuždusintų globalizmas. Kad gyventi galėtume čia. Viskas. Daugiau nieko. Ir to per daug?

2007 06 27

8. 34. Vertybes galima parduoti. Principus – tik išduoti.

2007 06 28

11. 13. Afrikoje ir Azijoje sparčiai plečiasi dykumos. Artimiausią dešimtmetį savo namus palikti ir ieškoti naujos gyvenamosios vietos turės dešimtys milijonų tų žemynų gyventojų. Prie politinių ir ekonominių migrantų prisidės dar ir ekologiniai. Ką darys Europos Sąjunga su savo Žmogaus teisių chartija, kuri, nors Britanijos dėka ir neiškelta aukščiau nacionalinės teisės, praktiškai šiandien dominuoja europietiškąjį gyvenimo būdą? Ką darys Lietuva, uoliausioji Europos Sąjungos narė? Paspartintai kirs savo miškus, ruošdama laisvą plotą naujiems hunams ir gotams?

2007 06 29

12. 16. Pagaliau Lietuvos radijo Tomo Dapkaus laidoje „Akiračiai“ atkreiptas visuomenės dėmesys į dešimtmečiais praktiškai nespręstas Vilniaus krašto lenkais save laikančių Lietuvos piliečių pradinio ir vidurinio švietimo problemas. Prezidentūros, Seimo, ministerijos atstovai kaip karštą bulvę burnoj vartydami kalbėjo apie padėtį, kurią trumpai galima būtų apibūdinti taip: tolesnis to krašto lenkinimas, kurį Lietuvos valdžioms nuolaidžiaujant vykdo jungtinės to krašto savivaldos ir Lenkijai atstovaujančių Lenkijos visuomeninių organizacijų pajėgos.

Kad padėtis rimta, ir (ypač Vilniaus rajono) savivaldybės tiesiog sabotuoja arba atvirai griauna bet kokias Lietuvos institucijų pastangas lenkakalbiams Lietuvos piliečiams suteikti galimybę įsigyti išsilavinimą valstybine kalba, kuri palengvintų integravimąsi į Lietuvos valstybinį gyvenimą, pasakyta vis dėlto buvo: netgi padėties tyrimo trišalėj komisijoj lenkų atsisakyta dalyvauti, kadangi Vilniaus savivaldybės atstovams nepatiko kai kurie klausimai ir vienas kitas komisijos žmogus! Tačiau čia pat buvo skubama patikrinti, kad švietimo praktika „pilna pozityvo“, kad visos problemos bus išspręstos ne konfrontuojant, o tik tariantis („tik dialogu“), kad krašto lenkai yra puikūs žmonės, tik kai kurie savivaldybių atsakingieji asmenys gal „ne visai“.

Teisingai buvo pastebėta, kad požiūris į valstybinę kalbą yra santykis su valstybe, tad pagal esamą padėtį galima pasakyti, kad Vilniaus krašto lenkai negerbia Lietuvos valstybės.

Jeigu būtų tik taip! Jie niekada negyveno Lietuvos valstybėje kaip pilnaverčiai Lietuvos piliečiai. Jie niekada nebendradarbiavo su Lietuvos valdžiomis, rūpindamiesi, kaip norėtų kai kurie mūsų naivuoliai, kad krašto jaunimas išmoktų lietuviškai, o tuo labiau – baigtų lietuviškas bendrojo lavinimo mokyklas. Nes to nenori ir Varšuva.

Ir gana mums girtis savo tautinių mažumų įstatymu. Ir „pozityviais reiškiniais“ Vilnijoje. Valstybinės kalbos įstatymas yra įstatymas visiems. Lenkai Vilnijoje yra Lietuvos tautinė mažuma, o ne lietuviai, nes Vilniaus kraštas yra Lietuvos dalis! Mąstydami priešingai, mes mąstome unisonu su lenkų autonomininkais, kuriuos atlaikėm 1988–1992 metais, bet prieš kuriuos Lietuva lūžta šiandien.

Jeigu niekas kita nepadeda, švietimą Lietuvoje iš savivaldybių reikia perimti valstybės žinion ir švietime pradėti elgtis taip, kad būtų ginamas nacionalinis Lietuvos valstybės, o ne kokios nors savivaldos interesas.

2007 06 30

9. 58. Lietuvos prezidentas ragino Seimą ratifikuoti Europos Sąjungos konstituciją, kad tik būtume pirmieji! Seimas net neskaitęs ratifikavo.

Dabar prezidentas ne tik pats entuziastingai pritarė, bet ir su berniokišku uolumu įkalbinėjo Lenkijos prezidentą, kad šis nesužlugdytų Europos Sąjungos ir sutiktų vietoj Konstitucijos pasirašyti kažkokių įsipareigojimų sutartį, turinčią pakeisti prancūzų ir olandų sužlugdytą aną mūsų pionieriškai aprobuotą „epochinį dokumentą“. Lenkai pasirašė, žinoma, ne iš draugystės lietuviams, o kad vokiečiai sutiko padaryti jų reikalaujamų nuolaidų.

Kas taip uoliai proteguota mūsų prezidento? Kokia sutartis pasirašyta? Buvo pora sakinukų spaudoj – ir viskas. Niekam nė nerūpi, ką už mus nutarė mūsų prezidentas.

O Seimas? Ką jis darys su savo tąsyk ratifikuotąja ES Konstitucija? Denonsuos? Ar paliks kaboti virš mūsų kaip dar vieną kodeksą, neturintį jokios valios nei galios? Kaip kokią juridinę šiukšlę.

Atvejis ne pirmas.

O vis dėlto?