Liepa Spausdinti
2007
Parašė Romualdas Ozolas   
Antradienis, 31 Liepa 2007 23:27

2007 07 01

Pirmininkavimą Europos Sąjungai perimanti Portugalija savo atsakingų pareigūnų lūpomis pareiškė: jokio pozicijų Rusijos atžvilgiu griežtinimo nebus! Problemos turi būti sprendžiamos diskusijų ir kompromisų būdu. Kitu atveju galim sulaukti papildomų problemų.

Štai tau ir supergalybė Europos Sąjunga! Ar kuri nors ES valstybė elgėsi kitaip? Kas ką pasakė prieš Rusijos grasinimus nukreipti raketas į Vakarus? Tiesą pasakius, kada buvo kitaip? Europos pavadinimas Europos dvasios nekeičia: susitaikėliškumo tradicija joje labai klesti.

2007 07 02

12. 01. Lietuvoje – dar vienas bandymas siaurinti valstybės demokratinę santvarką.

Tik taip būtų galima įvertinti siūlymą panaikinti Konstitucinį Teismą ir vietoj jo įsteigti taip pat ir konstitucinius klausimus nagrinėjantį kažkokį Superaukščiausiąjį teismą.

Sumanymo iniciatoriai prisidengia tuo, kad reforma suteiks galimybę kiekvienam žmogui savo santykius su teise ir teismais aiškintis aukščiausiuoju lygiu, šitaip pagerinant žmogaus teisių gynimą.

Sąžiningi teisės žinovai vienareikšmiškai sako: jeigu teismuose klausimus nagrinėja (tegul ir dažnai teisingumui nusižengiantys) teisėjai, kurių atžvilgiu galima reikšti pretenzijas kasacine tvarka, tai po tos siūlomos reformos sprendimai būtų perkelti anoniminiams ir už nieką neatsakingiems to superteismo tarnautojams, nes patys to superteismo teisėjai kvalifikuotai išnagrinėti net ir iš šimtų tūkstančių atrinktų bylų neturėtų nei laiko, nei kitų galimybių. Kur kreiptis tada?

O kalbant apie reformos teisėtumą, tai būtina pasakyti, kad iniciatorių mąstymas yra absoliučiai neteisinis: siūlydami vietoj Konstitucinio Tesimo, nagrinėjančio tik teisės aktų atitikimo LR Konstitucijai problemas, sukurti hibridinį Konstitucinio ir Aukščiausiojo teismų mutantą, jie ne tik eina prieš Konstituciją, bet ir panaikina ir teismų įgaliojimų ribas, ir valdžių atskyrimo principą, sukurdami teisinę košę, kurioje puikiai, geriau nei ligšiol, jausis klanai ir politinės galios centrai, jau užimtų pozicijų dėka visiškai nekontroliuojamai aptarnaudami savo interesus.

2007 07 03

9. 57. Per mūsų Centro partijos vasaros šventę Varėnoj po koncerto prieina tautiniais rūbais apsirėdęs dzūkas ir sako: žinau, kad draugais nebūsim, bet noriu susipažint. Kodėl nebūsim, klausiu. Tai jūs ten vis televizoriuj, sako.

Aiškiau nepasakysi: kas televizoriuj – tas ne draugas. Gal ne priešo prasme, bet ne saviškio – tikrai. Nors jis man, kol artėjo kaip chrestomatinis etninio tipo paveikslėlis, buvo savas, savų saviausias.

Televizorius yra atskyrimo, atsiskyrimo, pakylėjimo ir pasikylėjimo būdas. Kas, beje, anksčiau buvo raštas, paveikslas, fotografija.

Ar ne todėl taip veržiamasi „į televizorių“?

2007 07 04

11. 30. Bandymas Seime priimti parlamentarų rentų įstatymą baigėsi pralaimėjimu. Teisingiau pasakius – atsitraukimu. Svarstybos pratęstos, balsavimas atidėtas rudeniui. Tokio tautos pasipriešinimo vargu bau tikėjosi ir viešoji erdvė: internetas, radijas, televizija, spauda tiesiog griaudėjo. Piketininkai įsiveržė į Seimo rūmų fojė, tarsi duodami signalą, kad nuo žodžių prieš išrinktųjų amoralumą reikia pereiti prie veiksmų.

Įspūdį daro ir apmąstymams skatina keletas dalykų. Pirma, toks tautos atstovų mąstymo ir tikrovės žinojimo lygis: jeigu būtų suvokiama žmonių skurdo gelmė, argi būtų ryžtamasi tokiems savo gerovės garantavimo veiksmams? Antra, jei vis dėlto žinoma, bent suvokiama, kad „žemųjų sluoksnių“ skurdas tikrai gilus, kokio amoralumo reikia, kad ryžtumeisi tam, kam pasiryžo Seimas! Trečia, koks specifinis yra ir tautos savo problemų suvokimas: kai kalbama apie kokią nors abstrakčią, nors ir gyvybiškai svarbią, problemą, pavyzdžiui, daugiapartinės sistemos ir jos dėka – rimtos opozicijos galimybių išsaugojimą, tauta tyli, kai apie turtą – aktyvumas per kraštus.

O apskritai, sprendžiant klausimą iš esmės, rentų klausimą reikia išvis išbraukti iš darbotvarkių, nes jų skyrimo ar neskyrimo klausimai, lygmenų ir teisių į jas klausimai bus nuolatinės nesantaikos šaknis. Kai kam tai gal ir naudinga. Tik ne Tautai.

Reikėtų panaikinti ir signatarų rentą, nes ji buvo precedentas šitoms svarstyboms. Sutvarkius pensijų sistemą, joje galėtų rasti vietos ir kokia nors kukli signataro pensija, jei pripažįstam, kad valstybės atkūrimas – ypatingas darbas. Signatarai netrukus išmirs, pasinaikins ir problema. O įvedus rentos institutą nuopelnų ir privilegijų batalijos niekada nesibaigs.

2007 07 05

10. 55. Dainų šventė yra vienas iš pačių didžiausių XX amžiaus lietuvių tautos kūrinių. Kad ir Šiaurės tradicijų inspiruotas, lėtokai įsibėgėjęs, atlaikęs ir okupaciją, ir Nepriklausomybės meto „apsišvarinimo“ polėkius, šiandien šis tvarinys – įspūdingas pasaulio kultūros paveldo faktas.

Ir šiandien Dainų šventė turi savo kritikų. Bet pamėginkim įsivaizduoti, kad ji dingsta iš mūsų padangės. Kuo užpildytume savy atsivėrusią nacionalinio bendrumo pajautų duobę, kuo pripildytume Vingio estrados lūpas, iki šiol bylojusias tiesiai į dangų? Niekas kita ten šitaip neskamba. Pajuskim ir tai!

2007 07 06

10. 00. Valstybės dieną turiu rašyti štai ką.

Prezidentas vakar pasirašė alkoholio reklamą transliuoti draudžiantį įstatymą, palydėdamas tą savo veiksmą žodžiais: aš šventai netikiu, kad šis įstatymas išspręs problemą, rudenį Seimas turėtų rasti geresnių sprendimų. Kodėl tąsyk prezidentas įstatymą pasirašo?

Seimas šį įstatymą priėmė per daug nediskutavęs. Tačiau jau kitą dieną tas pats Seimas pradėjo rinkti parašus, kad įstatymas būtų atšauktas. Tai kam jis tada buvo priimtas?

Tautos aukščiausiuose sąmonės lygiuose – aiškus susidvejinimas. Kaip vadinama ta liga, kai asmuo praranda tapatybę ir sprendimų adekvatumą tikrovei?

O gal tai tik atskirų asmenų bėdos?

Vargu bau.

Už tai, ką pridarė saugumo vadas, jis turėjo būti pašalintas iš visų valstybės tarnybų su vilko bilietu. Ką daro elitas? Ieško buvusiam saugumo šefui geresnės, jo generoliškąjį rangą atitinkančios tarnybos.

Policijos vadas naudojasi tarnybine padėtimi ir, tik juokeliais atsimušinėdamas nuo kritikų, nė nemano trauktis iš posto. Niekas ir neragina: ministras mano, kad pakaks ir šį generolą prezidentui tik pabarti. Net ne pabarti – pasikalbėti su juo.

Abiem atvejais sakoma: ne asmenys kalti. Kalti įstatymai. Jie nepakankamai tobuli. Juos reikia taisyti – pakeisti taip, kad taip, kaip elgiasi generolai, būtų leidžiama elgtis. Ir, atrodo, taip ir bus padaryta.

Tai gal tąsyk visus įstatymus pataisykim taip, kad ir plėšikai už pirmą įsilaužimą nebūtų baudžiami, už antrą – pabarami, o dar geriau – nustatykim, kaip turi būti įsilaužiama ir nužudoma, kad to nereikėtų laikyti nusikaltimu.

2007 07 07

10. 38. Tarpe kitų Valstybės dienos renginių (o šiemet ji sutapatinta su Dainų švente, kuri Mindaugo karūnavimo jubiliejui teikia ypatingą aplinką!) Savivaldybės aikštėje į paminklo Vincui Kudirkai pamatus įmūrijama kapsulė su laišku ateities kartoms. Susirenka nedidelis būrys, gal pora šimtų žmonių, daugiausia – medikai, nes paminklas Kudirkai – medikų iniciatyva. Iš valdžios vyrų Vyriausybei atstovauja krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir Vilniaus meras Juozas Imbrasas. Visuomenei – Kudirkos paminklo fondo pirmininkas profesorius Gintautas Česnys. Visi pasako gražias kalbeles. Choras sugieda himną. Žmonės dar nesiskirsto – bendrauja.

Kas juos jungia, kokia dvasia čia tvyro?

Pačių žmonių reiškimosi dvasia. Paminklas bus pastatytas jei ir su šiokia tokia valdžios pagalba, tai visiškai iš žmonių iniciatyvos. Meras teisingai sako: nebūtų tokių žmonių – daug ko Lietuvoj nebūtų. Šis susibūrimas – tos pačios iniciatyvos tąsa.

Dar kas: šitoj aikštėj stovėjo paminklai mūsų okupantams, dabar jie – Grūto parke. Čia gi – paminklas vienam iš Lietuvos valstybės atkūrėjų, valstybės statytojų pačiu juodžiausiu Lietuvai metu. Tai gerai suvokiama. Tai netgi pasakoma ir šiandien. Ir tai skamba itin reikšmingai – kaip viso to būriavimosi prasmė.

Viena kita televizija trumputėlius siužetus parodo.

Laikraščiai fakto nė nepamini.

2007 07 08

Negalima praleisti nefiksavus, kad Lenkijos ministras pirmininkas Jaroslavas Kačynskis į Baltijos šalių ir Lenkijos vyriausybių vadovų susitikimą Vilniuje, kur buvo numatyta pasirašyti Deklaraciją dėl naujo Ignalinos atominės elektrinės bloko statybos, neatvyko, nors iki paskutinės minutės tikino atvažiuosiąs. Pasiteisino tuo, kad iškilo labai rimtos vidinės problemos. Estijos, Latvijos ir Lietuvos premjerai, sutarę dėl įsipareigojimų, būtinų priimti savo šalių energetikos bendrovėms, išsiskirstė pareiškę viltį, kad Deklaracija bus pasirašyta rudenį.

Lietuvos ministras pirmininkas, kaip susitikimo šeimininkas, diplomatiškai pareiškė suprantąs Lenkijos premjero poziciją spręsti visų pirma savo vidaus problemas. Tačiau visuomenė neišgirdo, kad Lenkijoje tuo metu, be ne pirmą dieną Vyriausybę purtančios krizės, būtų atsitikę dar kažkas tokio, kas rimtai kliudytų vykti į tarptautinį susitikimą spręsti anaiptol ne antraeilių Lenkiją dominančių klausimų. Lenkijos premjero elgesio nepakomentavo nė Lietuvos spauda. Tiesą sakant, ir jos elgesys nestebina.

Šis epizodas dar kartą verčia klausti, ar taip jau būtina į naujosios elektrinės statytojus traukti Lenkiją: ateityje su ja Ignalinoje turėsim dar daugiau problemų. Šiandien net nenuspėjamų. Taip mąstyti verčia, beje, ir visa Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija.

2007 07 09

12. 15. Dėkui, Viešpatie, kad dar kartą išbandei lietuvių kantrybę! Visas Dainų ir šokių šventės dienas ant Lietuvos ištikimai pliaupė šaltas lietus.

Visa Šventės programa buvo nuostabi. O dainų dienos koncertas Vingio estradoj – fantastiškas: naujoviškas, gracingas, muzikalus, žaismingas, prasmingas. Didžiausią įspūdį darė vaikai. Kad į Dainų šventę suvažiuoja visos kartos iš visų pasaulio kraštų – esminė inovacija. Kad kartu su senoliais ir tėvais dainuoja vaikai – esminė prasmė. Apie muzikinius ir režisūrinius šventės elementus kalbėti gal ir ne man, bet negaliu nepasidžiaugti, kad repertuaras buvo nuo sutartinių iki šiuolaikinių dainelių, kad dainuota ir a capella, ir su solistais, kad būta inkliuzų ir teatrinių triukų, kad dainuotos ir humoro dainos, ir iškilmingosios mūsų giesmės. Ir kaip dainuota! – su dvasia širdyse, su šviesa akyse!

Dainų šventė gyva. Šventė nedidelės tautos su dideliu žodynu ir dideliu dainynu. Ir dar didesniu noru gyventi. Kartais visiškai beprotišku. Tik ne šiuo atveju.

Tik gal nereikėjo sustabdyti lietaus vos šventei pasibaigus? Nors aš gal ir klystu.

2007 07 10

8. 58. Jau nebe bjauru, jau juokinga: iš Lenkijos atvažiavo gal trys tūkstančiai agresyvių „Legia“ futbolo komandos fanatikų specialiai muštynėms Vilniuje. Tas muštynes, virtusias tikromis riaušėmis, jie sukėlė. Bet kalti dėl to, pasirodo, lietuviai!

Kad Lenkijos spauda „Vėtros“, kur vyko rungtynės, stadioną išvadino netinkamu (nors stadionas atitinka UEFA standartus), o Vilniaus policiją – nepasirengusia (nors policininkai, suprasdami situaciją, elgėsi labai atsargiai ir netgi nuolaidžiavo futbolo chuliganams, jeigu banditus galima vadinti tik chuliganais), galima suprasti: Lenkija visada teisina saviškius, nors šįsyk jų elgesį iškart pavadino gėdingu.

Bet kad vidaus reikalų viceministras V. Čiupaila praneš, jog kalti visi, ir visų pirma „Vėtros“ šeimininkai bei mūsų policininkai, to yra jau tikrai per daug, kad sutilptų net menkiausiame sveikame prote. Netgi tariant, kad tai klasikinis mūsų satelitiškumo pavyzdys – tokio padlaižiavimo yra vis dėlto per daug.

Lietuvos žiūrovai teisingai įvertino situaciją ir skandavo Lie-tu-va! Tačiau reikėtų pasirengti ne tik skandavimams, nes tokių provokacijų neabejotinai bus daugiau.

2007 07 11

11. 11. Lenkų banditams, apsimetusiems Varšuvos „Legijos“ sirgaliais, iš dalies reikia ir padėkoti: jų dėka pamatėm, kokia neapykanta ir smurtu vieną gražią dieną gali pratrūkti mūsų „strateginio partnerio“ sąmonė.

Ši Vilniuje išsilaipinusi gauja – ne šiaip kokia grupuotė. Aplink ją, susidedančią iš kokių 300–400 žmonių (tiek jų ir planavo atvykti), susitelkė keliskart daugiau – apie 2500–3000. Kas jie? – sirgaliai? Juokinga! Kaip paaiškėjo, dalis jų – gatvių mūšiams specialiai apmokyti smogikai.

Atvykėlių „viešnagės Vilniuje“ pobūdis ėmė ryškėti dar prieš rungtynes: siaubti barai, viešbučiai, priekabiauta gatvėse. Stadionas buvo tik kulminacinis taškas: mes čia šeimininkai! Kažin, koks vaizdas susidėstytų, jeigu būtų surinkta krūvon, ką jie kalbėjo kiekvienas atskirai. Pagaliau nereikia nė tos literatūros, gana paklausyti, ką rėkavo iš teismo salės vedamas pagyvenęs ir – aiškiai – užkietėjęs revanšistas.

Lenkų spaudos klyksmai apie gėdą, kurią tariamieji sirgaliai padarė Lenkijai, apie civilizuotos bendruomenės nevertus individus neturėtų būti priimti kitaip, kaip tikrosios problemos dūmų uždanga. Problemos nesprendžia ir mūsų teismų skirtos nuobaudos tiems, kurie pateko į policijos rankas. Net ir „Legijos“ diskvalifikavimas – ne esmė. Esmė ta, lietuvių sirgaliai niekada nieko panašaus negalėtų sukelti Varšuvoje. O štai lenkai Vilniuje – gali.

Jeigu mūsų policija elgsis taip, kaip rodo netgi nuotrauka – Vytį primenantis raitas policininkas, bejėgis prieš visagaliu besijaučiantį lenką, – reikėtų kelti klausimą dėl policijos vadovybės sugebėjimų: su tokia sąmone, kaip dabar, civilizuotai, t. y. kietai, bet teisingai, be nuolaidžiavimo, pasipriešinti civilizacijos nepripažįstantiesiems ateity bus dar labiau neįmanoma.

2007 07 12

Parvažiuoji į savo tėviškę, ir dar kartą supranti: sodyba gyva, kol gyvi ją sukūrę žmonės. Net artimiausi giminaičiai ją pakeičia iki svetimumo. Ką kalbėt apie naujus šeimininkus.

Tai gal ir geriau, jei išlydėjusi savo kūrėjus sodyba pamažu gestų tuščia? Tegul sau pamažu kiūra stogas, sėda rąstai, smenga pamatai, užmūra langai – namas gražiai sau miršta savo mirtim, kaip jį stačiusieji – savo.

O virš viso to kyla eglių siena šiaurės pusėje, klevai vakaruos, ąžuolas vis stropiau gobia kraigą, įsitvirtindamas kiemo vidury. Tarsi čia visada ir tebuvo tas medžių guotas, iš tolo žiūrint – gojelis. Vos tik pasitraukia gyvastį aktyvizuojančios formos, ji mielai sminga į žemesnius savo pavidalus, bylodama būtį amžinąja gamtos ciklų kaitos bedugne.

Ką čia – „gal geriau“! Tokie vyksmai – visoj Lietuvoj. Visoj Lietuvoj tyliai į žemę smenga tūkstančiai apleistų sodybų – vienos su dar vos krutančiais senoliais, kitos jau ir negyvai užkaltais langais ir įdubusiais stogais. Jų buvę gyvenimai – jau tik miestan ar ir pasaulio kraštan iškeliavusių vaikų prisiminimai, kurie dar gal ir suvirpina kieno širdį vienatvės minutę. Bet jų tiek nedaug, o tos širdys taip greit viena po kitos stoja, viską išsinešdamos dar giliau, negu gyvasties rato bedugnė!

2007 07 13

20. 04. Dar kartą apie tą patį. Trumpai.

Šiandien yra likusios tik dvi geopolitinės orientacijos: globalizmas ir lokalizmas.

Globalizmas – pasaulinės valstybės konceptas.

Lokalizmas – nacionalinės valstybės konceptas.

Šiandien likusios tik dvi ideologijos: kosmopolitizmas ir nacionalizmas.

Kosmopolitizmas – visų pasaulinės valstybės pirmtaku tapti pretenduojančių sąjungų ar susivienijimų ideologija.

Nacionalizmas – visų tautiniu pagrindu sukurtų valstybių ideologija.

Prasmę kiekvienam žmogui turi tik apsisprendimas šioms dviem ideologijoms – kosmopolitizmui ar nacionalizmui.

Visi kiti apsisprendimai – tik klaidžiojimai šunkeliais. Ypač – vadinamasis neideologinis gyvenimas. Tokio nėra. Kas galvoja kitaip – to dvasia jau mirus. Jis – jau tik šiandieninės politikos virškinama mėsa.

2007 07 14

7. 01. Svarbiausias Lietuvos rūpestis ir didžiausias darbas – sukurti veiksmingą opoziciją politinei valdžiai.

Partijos jos duoti negali: visuomenės politinis atstovavimas perimtas finansinėn kontrolėn, todėl partinė politinė opozicija gali kalbėti tik apie neesminius dalykus, apie smulkmenas.

Tikroji opozicija gali kilti tik iš visuomenės gelmių, iš dar neintegruotų interesų, kurie tai šen, tai ten jau pasirodo, prabyla.

Bet iki Kalnų parko ar Vingio dar toli.

2007 07 15

13. 05. Deivido Voreno (David Warren) straipsnis „Wester Standard“, kurį šiek tiek kupiūravę perspausdina „Šiaurės Atėnai“ (2007 07 14), pavadintas „Liberalizmo bažnyčia“, labai taikliai pastebi bene pagrindinę mūsų dienų dvasinę problemą: sekuliarizmo apgaulingumą.

Straipsnis stipriai paremia mano nuolat akcentuojamą mintį, kad tikėjimo atsisakanti civilizacija yra mirtin žengianti civilizacija. Autorius savąją liberalizmo kaip „sekuliariojo humanizmo“ kritiką grindžia teiginiu, kad liberalizmas taip pat yra religija. „Šiai religijai būdinga sava „politiškai korektiška“ liturginė kalba, keistai išversta vertybių hierarchija, „žmogaus teisių“ kvaziteologija ir toks erezijų medžioklės entuziazmas, kuris būtų privertęs raudonuoti net patį smarkiausią Ispanijos inkvizitorių.“

Galima būtų pateikti aibes pavyzdžių, parodančių autoriaus teisumą ir dėl liberalų liturginės kalbos, ir dėl žmogaus teisių kvaziteologijos, ir dėl vertybių išniekinimo, pagaliau – eretikų persekiojimo, bet tai jau fiksuota ne vienoje mano pastaboje, nebenoriu kartotis.

Kas visiškai nauja mūsų intelektinėje padangėje, tai valstybės santykio su šia liberalizmo religija iškėlimas. „Valstybė privalo pripažinti religines mažumas, nes šitaip ji lieka ištikima saviesiems sąžinės laisvės idealams. Tačiau tokio dalyko, kaip „neutrali“, arba „daugiakultūrė“ valstybė, negali būti. Nes ten, kur susiduria skirtingos moralinės ir dvasinės vertybės, o kartu ir jomis paremtos teisinės sistemos, viena iš jų neišžvengiamai turės įsigalėti. „Laisvos vertybių rinkos“ nepakels jokia visuomenė.“

Autorius mano, kad ilgainiui mums teks rinktis ar katalikišką, ar musulmonišką pasaulėžiūrą. Ir priduria: jeigu jam pačiam tektų rinktis, ką išpažinti – islamą ar liberalizmą, jis būtų musulmonas.

Vakarai jau atgauna sąmonę.

2007 07 16

10. 08. Pats svarbiausias pereitos savaitės įvykis pasaulio mastu – Rusijos Dūmos įstatymas, leidžiantis „Gazprom“ ir „Transneft“ kompanijoms kurti savo ginkluotas pajėgas, o ne samdyti saugos firmas. Tai – žiūrint į horizontą – leidžia teigti, kad globaliosios epochos pasaulis jau įžengė į etapą, kuriame ne tik nacionalinė valstybė, bet ir valstybių sąjunga (tokia, kaip ES) ar sandrauga (kaip NSV) nebetenka savo funkcijų ir prasmės: viską, taip pat ir gynybą (arba puolybą), į savo rankas perima korporacijos, ir jeigu kapitalizmo siautėjimas nebus užkardytas, mes tik ieškosim, kur pasislėpti, vienai prieš kitą pleškinantis privačiomis armijomis.

Savo verslo milžinėms kurti korporacines ginkluotąsias pajėgas Rusija leido su tam tikrais apribojimais: šautuvai pneumatiniai, pistoletai nereglamentuojami, savų ginkluotų darbuotojų skaičius neribotas, o dislokuoti jie gali būti visur, kur esama kompanijos ūkio objektų, privalomų saugoti nuo teroristinių organizacijų kovotojų. Tačiau ir tokiomis sąlygomis „Transneft“ ir „Gazprom“ gynybinės pajėgos prilygsta Rusijos vidaus reikalų ministerijos dalinių galiai.

Kaip bus saugomi vamzdynai į Vakarus Baltijos jūroje? Ar nebus imtasi „prevencinių priemonių“ įžvelgus pavojų vamzdynams kitų valstybių teritorijose? Kaip atsakys kitų valstybių įstatymininkai į šį Rusijos parlamentarų iššūkį?

Štai taip. O mes pereinam prie samdinių kariuomenės, tinkamos tik NATO tarnybai!

2007 07 17

13. 46. Visi, kas gali, komentuoja Rusijos sprendimą pasitraukti iš Įprastosios ginkluotės Europoje sutarties. Taip, faktas gana iškalbingas, bet būtų keista, kad rusai nebūtų pasinaudoję galimybe padidinti įtampą su JAV Europos sąskaita, kaip kad JAV Europos sąskaita pagilino įtampą su Rusija. Kad ir kokios militarinės problemos slypėtų už šio Rusijos žingsnio, geopolitikos kontekste tai tėra taktinis ėjimas.

Žinoma, nepaisyti jo negalima jokiu požiūriu. Kariniu – visų pirma. Slūgstant įtampai Kaukaze, Rusijai būtinai reikia naujo Vakarams skaudaus įtampos taško, ir jis formuojamas Baltijos rytinėje pakrantėje pradedant naftos transportavimo per Lietuvą ir Latviją nutraukimu, pratęsiant riaušėmis dėl Estijos Ivano ir raketomis Karaliaučiuje, baigiant dar nežinia kuo. Seniai sakiau, kad, baigę dorotis su Kaukazu, rusai pradės dorotis su Baltija. Tai reikia turėti galvoje kaip geopolitinį įvykių Baltijos rytinėje pakrantėje kontekstą.

Kur kas pavojingesne ir ne vien agentūrinių pranešimų vertą laikau žinią, kad rusai turi vilčių praryti PKN Orlen. Kad „Mažeikių naftos“ įmonė buvo parduota lenkams, o ne kazachams, laikiau klaida nuo pat šio sprendimo paviešinimo. O klaida dėl to, kad iš pat pradžių buvo aišku, jog kazachai, kaip sparčiai kylančios nacijos suinteresuotieji asmenys, jeigu jie būtų įsigiję „Mažeikių naftą“, niekada nebūtų pardavę ar kitu būdu atidavę tokios strategiškai svarbios jų kontaktams su Vakarais įmonės, tuo tarpu lenkai, neturėdami savo naftos išteklių, neatmestina – jau ir dabar persmelkti (kad ir per tarpininkus) rusiškų pinigų, bus nuolat slegiami ir grumdomi rusiškųjų interesų. Ir nežinia, kokiu būdu ir kada gali būti palaužti, net jeigu ir labai norėtų likti Lietuvoje. O PKN Orlen, pagal kuluarines kalbeles, iš pat pradžių nesakė ateisianti amžiams, planavo buvimą Mažeikiuose kokį penketą metų, kol įvykdys kažkokius savo strateginius tikslus.

Ir štai dabar lenkų savaitraštis „Wprost“ rašo, kad Lenkijos ūkio ministerija rengia „Mažeikių naftą“ valdančio koncerno PKN Orlen apsaugos nuo priešiškų Rusijos kėslų planą. Pagal jį Orlenui išsigelbėti galėtų padėti susijungimas su kita lenkų naftos kompanija – LOTOS. Pagalbos jau kreiptasi ir į prezidentą L. Kačynskį.

Du faktai abejonių nekelia: rusai intensyviai supirkinėja lenkų akcijas, o PKN Orlen ir LOTOS susijungimo galimybė nekomentuojama, taigi – neatmetama.

2007 07 18

10. 07. Globalizmas (neokomunizmas) kuria iš esmės naują gyvenimo būdą ir stilių. Jis dar nesukurtas, jis dar formuojasi. Bet vedamosios jėgos ir pirmieji produktai jau ryškėja.

Vedamosios jėgos yra pinigas ir sensacija. Pinigas yra paskata, o sensacija yra būdas, kurie valdo globalizmo gyvensenos formodarą.

Pinigo kaip galios ir žmogiškųjų paskatų pasaulio – atskiras mano jau ne kartą aptarinėtas klausimas. Čia tik pridursiu, kad psichologiškai pinigo galia neįveikiama iš esmės nė vienam žmogui. Ir jeigu reiktų klausti, ar iš tiesų negali atsirasti tai galiai pasipriešinti pajėgiančių žmonių, reikėtų kalbėti apie kokių nors bendrijų, panašių į viduramžių vienuolijas, radimosi galimybes, nes pavieniui atsispirti pinigui būdų praktiškai nėra, žmogus prie jo prisišvartuoja vienaip ar kitaip. (G. Kirkilo pažadas sumažinti korupcijos indeksą yra beviltiško socialisto utopisto kalbėjimai.)

Pinigo galių panaudojimas masiškiausiu būdu – tai gyvenimo faktų pateikimas masinės komunikacijos kanalams. Kadangi tie faktai pirkėjų vertinami nevienodai, geriausia juos įvilkti į sensacijos rūbą (jų taipogi daug ir įvairių). Taip faktas globaliame pasaulyje tampa nuomone ir mitu. Visas viešasis globalumo pasaulis yra naujosios mitologijos su savo vertybėmis, procedūromis, stereotipais ir stabais kūryba. Fakto, kuris yra žinojimo ir tikėjimo generalizacija ir jų santaros apibrėžtis, nebelieka. Taip nukerpama ryšio su klasikine kultūra bambagyslė. Mes regime prieš mus liūliuojančią dvasios pliurę, kurioje kiekvienas kapstosi kaip išmano.

Randasi ir pirmoji totaliai šiame kultūriniame substrate gyventi jau prisitaikiusių žmonių karta – vadinamoji C karta. Jos esmė – virtualusis gyvenimas kaip vienintelis tikras gyvenimas, nes jis ne tik nereikalauja kokių nors įsipareigojimų, kokių reikalavo klasikinis bendruomeninis komunikavimas, – čia globalizuotoji dvasinė pliurė laikoma tiesiog anoniminiu bendravimo subjektu, kuris be atrankos ir atmetimo priima visą tavo asmeninį gyvenimą, tuo patvirtindamas, kad tu esi, o kartu ir realizuoja žmogui psichologiškai būtiną bendravimo poreikį. Išskyrų į tą anoniminę „bendruomenę“ pavidalai begaliniai, pradedant tekstais, tavo mėgiamais daiktais, baigiant sekso ar aukos paieška. Jie priklauso nuo „pasijungiančio“ asmens polinkių ir sugebėjimų, todėl gyvenimas toje erdvėje yra absoliutus tavo dvasios laisvės įkūnijimas, neturintis arba galintis neturėti nieko bendro su šiapusvirtualiuoju tavo gyvenimu.

Šių dviejų pasaulių šiandieninės sankirtos – vėlgi visai nauja globalizmo raiškos erdvė.

2007 07 19

8. 27. Vakarykščio „Lietuvos ryto“ vedamasis, kurį paprastai rašo R. Valatka, skirtas centro jėgų susivienijimui. Na, tiesą sakant, tas vienijimosi bandymas – tik pretekstas autoriui pasišvaistyti valatkizmais – tokiais į purvo dribsnius panašiais „apibendrinimais“. Atsiprašau, jei tekstas yra kolektyvinis (išties – šiek tiek margas), tačiau tai esmės nekeičia.

Iš ko jie susideda? Visų pirma – iš į tikrovę panašaus, bet nebūtinai tikro „fakto“. Pavyzdys: kalbama apie Nacionalinę centro partiją, nors tokios nėra – yra Lietuvos centro partija; teigiama, kad valstiečių liaudininkų ir pilietininkų partijose susibūrę „daugiausia sovietinės nomenklatūros atstovai, įvairaus plauko perbėgėliai“. Antras svarbus „apibendrinimų“ bruožas – išraiškingumas, sensacingumas: valstiečiai liaudininkai per savivaldos rinkimus gavo 141 mandatą, o štai pilietininkai – 19 (iš tiesų – 17), o centristai – 18, valstiečiai liaudininkai – didžiumoj rajonų tarybų, o pilietininkai ir centristai yra iš esmės vieno rajono partijos (taip nėra, bet tai „iš esmės“ nesvarbu). Trečias, ir bene svarbiausias šio stiliaus ingredientas – moralinė nešvara, kurią bene gražiausiai demonstruoja priešpaskutinė rašinėlio pastraipa: „Tiesa, galbūt R. Ozolo jungimasis su K. Prunskiene reiškia, kad šis amžinas centristas pagaliau suprato patyręs visišką politinį fiasko, todėl už Seimo nario mandatą jau pasiryžęs eiti obuoliauti su pačiu velniu.“ Na, net ir eiliniam žmogui aišku, kad jungiasi ne Ozolas su Prunskiene (kiek Delfi lygio patvorio jau tame pasakyme!), o partijos, tad kam ne kam, o „Lietuvos rytui“ tai tuo labiau žinoma, bet ko nepadarysi vardan kilnaus tikslo; kad ką tik autorius, smerkęs perbėgėlius, dabar paniekinančiai kalba apie „amžiną centristą“ – irgi ar labai svarbu? O kad Ozolas nebeketina eiti į Seimą, nes turi kur kas svarbesnių darbų – tai čia jau visiška smulkmena, turinti reikšmės nebent R. Ozolui, o ne vedamojo kūrėjui.

Dažnai galvoju apie tą keistą mūsų viešojo bendravimo stilių, kurį kaip klasikinis jo atstovas reprezentuoja R. Valatka. Iš kur jis? Jo pamatai iš TEN, iš anos mūsų Nepriklausomybės pusės. Tačiau stogas iš ČIA, dengtas dabar. Bet tai kita tema.

Už du dalykus, kad ir apgliaumotus, esu dėkingas. Pirma, už pripažinimą, kad Centro partijoje „yra ir nemažai Sąjūdžio laikų veikėjų, kurie iki pat šios dienos nesėkmingai, bet pakankamai nuosekliai stengėsi ieškoti trečiojo kelio kaip atsvaros kairiųjų bei dešiniųjų dominavimui politiniame gyvenime“. Tikrai taip. Antra, už pripažinimą, kad R. Ozolas „kiekvienais metais vis giliau grimzta į politinį ir net kultūrinį sektantizmą, užsisklęsdamas savo susikurtose, su realiu gyvenimu nieko bendra neturinčiose ideologinėse schemose“. Būtų visiška tiesa, jeigu autorius sutiktų, kad ne ideologija turi taikytis prie gyvenimo, o gyvenimas turi būti keičiamas pagal ideologiją. Tam jos ir kuriamos.

2007 07 20

9. 58. Vienos iš mūsų partijų vadas, pats buvęs šios kadencijos Seimo vadovu, balindamas savo plunksnas, bjaurisi tautos atstovų elgesiu paskutinę pavasarinės sesijos dieną: jie buvę ne vienas ir pagėrę, ir kaltinę vienas kitą dvejinimusi, siūlę pasitikrinti, plavinėję ir rėkavę, o už viso šito stovėjęs rentos šešėlis... Viena iš mūsų rašytojų visus politikus mato kaip šlykščius padarus: jie viską gali dėl pinigo. Ar kur nors pasaulyje yra kitaip? Klausimas nutylimas.

Ką tik teko matyti dokumentinį filmą „Kitas Mėnulis“. Jis iš esmės atsakinėjo į klausimą, kodėl buvo nutraukta „Apolono“ programa. Kalbėta apie daugybę keistų Mėnuly stebimų reiškinių: keturkampius „kraterius“ stačiomis sienomis, kanalus, slankiojančius objektus, atsirandančius ir dingstančius objektus, pilkapių tipo gūbrius, panašius į tuos, kuriuos projektuoja savo kolonistams žemiečiai... Keletas JAV kosmonautikos specialistų liudija, kad visuomenei nežinoma didžioji dalis apie Mėnulį sukauptos informacijos. O vienas iš jų, pareiškęs negalįs atskleisti smulkmenų, pasakė manąs, jog „Apoloną“ tęsti pernelyg pavojinga: susidūrėm su kur kas technologiškai pajėgesnės civilizacijos kolonistais.

Jeigu Mėnulis išties apgyventas, kaip atrodo jo protui mūsų Žemė? Kaip Lietuvos Seimas?

2007 07 21

6. 04. Ką reiškia tai, kad Seimui išėjus atostogų, politinis gyvenimas nutyla visai?

Tai reiškia viena: visuomenė gyvena už politikos – sodybose, Palangoj, Neringoj, Europos pietų kurortuose.

Tiktai keliuose nesiliauja kultis automobiliai, o paplūdimiuose – skęsti nuo jauno lig seno. Dažnai – pagėrę. Neretai – gerai.

2007 07 22

11. 58. Neklydau: ne be priežasties į Vilnių sutarties dėl IAE naujojo bloko neatvyko Lenkijos premjeras Jaroslavas Kačynskis: vakar pranešta, kad Lenkija reikalauja trečdalio būsimos energijos ar net lygios su Lietuva akcijų dalies!

Tai jau ne ekonominiai, tai politiniai reikalavimai, kurių tikslas – bendra ekonomika ir bendras Lietuvos valdymas, dar tiksliau – Lietuvos valdymas.

Lenkai tai pasakė ne mums, pasakė užsieny, nušviesdami reikalą taip, kad jie yra teisūs ir jų teisumą ES turėtų paremti. Pasakė ne samprotaudami, o reikalaudami, ir jei Vakarai nepaprieštaraus, kad lenkai klastingai pasirinko juos savo pretenzijoms Lietuvai išdėstyti, išeis, kad Vakarų Europa ir vėl paremia Lenkiją, o ne Lietuvą. Gi mūsų vyrai šneka: Lenkija pageidauja, Lenkija prašo... Iš tiesų tas prašymas net savo forma toks: jei ne – tai nedalyvaujam.

Nedalyvaukit, ponai! Ignalinos projektas – vienas įdomiausių, vienas perspektyviausių Europos XXI amžiaus pradžios ekonominių projektų. Susidomėjimas juo didėja, tik mūsų žiniasklaidos kanalai apie tai tyli. Ir – ko gero – ims įrodinėti, kad, lenkams atsisakant dalyvauti, Ignalinos projektas žlunga, – ir reikia nusileisti, sutikti.

Tai būtų dar viena Lietuvos nacionalinių interesų išdavystė.

Buvau teisus, baimindamasis ir dėl Mažeikių: iš tiesų, ten į darbą nepriimami ne tik lietuviai, bet ir Vakarų Europos šalių darbininkai, jeigu jie nemoka... lenkų kalbos! Šitaip kuriamas lenkiškas anklavas Lietuvoje. Paskaičiuokim: Vilnius, Ignalina, Mažeikiai, Klaipėda (per „Energetinę Žečpospolitą“ naftos terminale) – ir turėsim jau šiandien pakankamai įspūdingą vaizdelį.

2007 07 23

8. 31. Vilniui labai trūksta gerai pastebimų visuomeninių jo kaip sostinės akcentų.

Na, statomi (atstatomi) Valdovų rūmai. Bus paminklas Kudirkai priešais Vyriausybės rūmus. Skverelis jau paskirtas Vileišių paminklui. Po Filharmonijos laiptais pakištas Basanavičius. Kas daugiau?

Tiesa, paminklas Frenkui Zapai pradėjo „dekoratyvinių paminklėlių“ tradiciją: neseniai atidengtas „Berniukas su kaliošu“, kiek anksčiau – Rudininkų skvero kompozicija.

O juk Vilniuje turim du istorinius kelius – į Pietus ir į Vakarus. Pietų, arba Rūdninkų, keliu išėjom į savo didžiąją istoriją, per keletą amžių apsukom Vidurio Europos ratą, kol Vakarų keliu 1939 metais pagaliau sugrįžom į savo sostinę, vos vos netapusią kaimynų provincija.

Kodėl mums nesusitelkti ir nesukurti Išėjimo ir Sugrįžimo vartų?

Vilnius iškart konceptualėtų kaip Lietuvos miestas, jo istorinė sostinė su visa Lietuvos istorija, sukaupta ir akcentuota tuose vartuose. Neturim mes triumfo arkų, turėkim nors deramus vartus. Dabar gi – nieko...

2007 07 24

9.10. Geležinkelis nuo Talino iki Varšuvos Rail Baltica – jau pasirašytas projektas, nes bėgių pločio problema „nuimta“ iškėlus greičio problemą. Ji išsprendžiama, taigi, ir projektas galimas.

Mūsų susisiekimo klausimų tvarkytojai su malonumu šneka apie tą liniją eksploatuojančią bendrą Lietuvos ir Lenkijos įmonę. Dar vienas „bendras projektas“, prisiuvantis Lietuvą prie Lenkijos.

Pirmosios Respublikos laikais, stengdamiesi paimti Lietuvą, lenkai ypač mielai piršo panašius ekonominio „bendradarbiavimo projektus“. Tada lietuviai suprato, kuo tai kvepia. Dabar mekena kaip skerdyklon varomi avinai.

2007 07 25

10. 09. Jeigu iš Senamiesčio į Varėnos ir Alytaus magistralę išvažiuoti reikia valandos, o nuo Vilniaus ribos iki Varėnos (80 km) – mažiau nei valandos, tai, matyt, kažkas tikrai negerai arba gal ne viskas į „karo keliuose“ apmąstymus ir aptarimus įjungta ir šiuo požiūriu?

Žinoma, girti prie vairo arba normaliai važiuoti nesugebantys pusgalviai yra baustini, ir ypač griežtai. Avarija su mirtimis turėtų visam gyvenimui atimti teisę sėsti prie vairo. Bet koks yra mūsų mąstymas, rodo siūlymas prie vairo leisti net septyniolikmečius!

Ir vis dėlto Savanorių prospekto žiedan nuo Žemaitės gatvės važiuoti daugiau kaip pusvalandį – gal gi tikrai per daug? Tai nėra norma, taip tik pasitaiko, sako man. Tačiau tokiais atvejais policija gal galėtų imtis kokio nors reguliavimo? Ne. Viena kita policijos mašina pasirodo ir pranyksta joms žinomais būdais ir keliais, o paprasti mirtingieji malasi mašinų košėj. Ir susimala. Sukurdami papildomus kamščius.

Atrodo, ši streso situacija sukurta užtvėrus dar vieną gatvę, kuri pakliuvo į vadinamojo aplinkkelio statybos ruožą. Galima būtų ir pakentėti, jeigu žinotum, kad tas aplinkkelis pagaliau išspręs tranzitinio transporto problemą. Taigi kad neišspręs: vadinamieji naujieji apvažiavimo traktai eina per miestą, daugelį mašinų nuo centro tik bent kiek nutolindami. Radikalaus apvažiavimo kelio aplink Vilnių, kuris tranzitui į miestą neleistų ir nosies įkišti, mūsų strategų galvose net minty nėra!

2007 07 26

10. 59. Ryškėja „amžiaus statyba“ – atnaujinta Ignalinos atominė elektrinė – ir Lietuva kažkaip tvirčiau vidujai jaučiasi: vieni už tokią statybą, kiti prieš, vieni už tokį jos statymo variantą, kiti už kitokį, bet tai – jau nacijos bendro gyvenimo projektas, telkiantis visus kūrybai, o ne griovybai.

Esama ir kitų nacionalinio ir net tarptautinio lygmens projektų: Rail Baltica, Via Hanseatica (likimas, beje, neaiškus), elektros tiltas į Vakarus ir pan. Jie mums svarbūs, bet priklauso nuo kaimynų, netgi jų kaprizų, taigi tarsi kabo ore.

Ką galime pasakyti apie kūrybinius savo planus patikimai, kaip vieninteliai jų šeimininkai? Ar turim tokių projektų? Ne savivaldybinių, tokių kaip Kauno sporto rūmai arba Vilniaus metro ar tramvajus, tąsomi dėl valdžios nesutariančių koalicijų?

Neturim, deja. Nors galėtume. Reikalinga mums Vilniaus–Klaipėdos magistralė? Reikalinga. Tai kodėl neperstatom jos bent iki Vokietijos „autobano“ lygmens? Kad reikia plauti pinigėlius nuolat kosmetiškai remontuojant? Galim paversti Nemuną turistine upe? Galim. Vis dar nenumarinta užmačia Nemuną tvenkti ir paversti kaskada dvokiančių tvenkinių. Galim sparčiai savo nederlingas žemes užsodinti ąžuolynais ir liepynais, na, bent jau miškais? Galim. Bet už neapsodintas žemes, sako, galima išlupti kažkokių išmokų iš socialistinio Briuselio. Ir t. t., ir pan.

Turėtume ką sukurti ir Europos Sąjungos sąlygomis, netgi tos pačios kvailos sąjungos pinigais pasinaudodami. Kodėl nedarom? Nejaugi tie menki galimų projektų kontrargumentai tokie neįveikiami?

Kas juos turėtų kuruoti ir koordinuoti – klausimas irgi labai rimtas. Vyriausybė su savo ministerijomis kai kurių tokių projektų gal nepajėgtų šefuoti ir dėl to, kad jie turėtų būti interžinybiniai?

Prezidentas? Sunku įsivaizduoti. Nors inicijuoti nacionalinių projektų programą tikrai galėtų. Inicijuoti ir perduoti visuomeninio komiteto ir tarybos žiniai – tegul veikia, mokydamiesi pakilti virš ambicijų ir asmeninių interesų.

Tai – ne vien praktinė akcija.

Tai būtų reikšminga politinė akcija: mokymasis, kaip pačiai visuomenei kurti savo valstybę.

2007 07 27

Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos ir bendrųjų reikalų departamento direktoriaus Dariaus Šalugos suėmimas dėl įtarimo paėmus 100 000 litų kyšį už tarpininkavimą priimant palankų sprendimą dėl sklypo statyboms – rimtas žingsnis karo su korupcija fronte. Tai kur kas rimčiau, negu partijų kasų tikrinimo vajus, kuris privertė į Varšuvą pabėgti Artūrą Zuoką – D. Šaluga suimtas perduodant 50 000 litų, antrąją kyšio dalį, o tai reiškia, kad suėmimas yra sankcionuotas, įvykdytas teisėsaugos pareigūnų, taigi, legitimus ir juridiškai skaidrus aktas, priešingas tam, kurį neseniai padarė A. Zuokas, paviešinęs įrašą su siūlymu už kitus sklypus skirti savivaldybės tarybos nariui 80 000 litų. Jeigu D. Šalugos nusikaltimas bus įrodytas, o pats D. Šaluga nubaustas, karas su korupcija Vilniaus savivaldybėje taps karo su korupcija Lietuvoje pirmuoju realiu žingsniu ir turės rimtų ir juridinių, ir politinių pasekmių visai Lietuvai.

2007 07 28

13. 38. Kiekvieną kartą, kai pamatau plynai iškirstą mišką, pasaulis many apsiverčia: nepajėgiu suprasti, kaip žmonės, bent jau jų dalis, suvokdami miškus kaip pasaulio gyvasties plaučius, gali toleruoti ir netgi propaguoti tokius savo bendragenčių veiksmus! Atrankinis kirtimas – taip, su tuo galima būtų taikstytis kaip su neišvengiamybe, nors irgi širdį plėšiančia: senieji medžiai yra tikrasis miškų grožis ir gėris.

Dar labiau barbariška, visiškai absurdiška yra miškus deginti. Kai miškas užsidega nuo žaibo – čia nieko nepaveiksi. Kai užsidega žmogui nerūpestingai elgiantis su ugnim – nusikaltimas, poveikio priemonių nerūpestingajam reikalaujantis elgesys. Bet kai dėl medienos matai kertamas Amazonės džiungles, dėl ryžių laukų – Indonezijos ir kitus Pietryčių Azijos atvašynus, dėl aikštelių statyboms – Pietų Europos miškus, tada jau tegali šakutis Dangaus.

Prieš dvidešimt metų išvydęs sengirės plynę Trakų rajone galvojau: na, palauk, ateisim mes, atkursim savo valstybę, bus jums, ąžuolų žudikai! Ką matau dabar?! Intensyviau negu pievas kertamus Lietuvos miškus.

Tiesa, anas kirtimas šiandien jau jaunuolynas, ąžuoliukų, pušelių, eglių, klevų, šermukšnių žaluma gaudantis saulę, brinkdantis kamienus ir keliantis metūgius. Toks gėlas ir toks beviltiškas šitas grožis gaisrų ir kirtimų fone. Norėtum pasidžiaugti – ir neišeina.

2007 07 29

10. 30. Sako: Pilsudskio kapas, prie Pilsudskio kapo.

O juk tai Pilsudskio motinos kapas. Net parašyta: Motina ir sūnaus širdis. Žinoma, lenkiškai.

Bet šita apgaulė čia projektuota. Prisidengiant motina.

Nes juk ne iš meilės motinai širdis šalia jos paguldyta, o kad reikėjo užgožti kuo daugiau vietos: ir Vavely, ir Rasose – Krokuvoj ir Vilniuj, abiejose senosiose sostinėse. Jungiamose „vienos erdvės“.

Žinojo, ką daro šitas maršalas, nutautęs lietuvis.

Visi lenkų turistai, kurie dabar Vilniun plūsta kaip musulmonai Mekon, traukia prie Rasų ir kloja gėles, kabina vainikus, dega žvakes ir pagarbiai tyli. Vilniaus gatvėmis jie jau praplaukė tuntu, praėjo, grumdydami nieko nenutuokiančius lietuvius. Čia galima pastovėti. Susikaupti naujiems žygiams.

Lenkai tuo ir galingi: išnaudoja visas galimybes lenkybei stiprinti ir plėsti. Netgi išdaviko lietuvio širdį. Fatamorganišką ir sadomazochistinę maršalo užmačią ir po mirties dirbti savo juodąjį darbą.

O mes tyliai sau stebim. Net ir nematom, kas daroma.

2007 07 30

9. 55. Jau, atrodo, Joniškėlio gyventojai apgynė savo miestelio ligoninę – surinko 800 parašų, kreipėsi į ministeriją, vyriausybę, visuomenę – išgirdo, sprendimą ligoninę uždaryti atšaukė.

Ne! Atvažiavo į Pasvalį Seimo Sveikatos apsaugos komiteto pirmininkas Antanas Matulas ir per ketvirtą balsavimą pasiekė, kad 15:9 balsų persvara Pasvalio savivaldybės taryba nubalsuotų Joniškėlio ligoninę uždaryti. Na, ne šiandien, tai ryt poryt, nes ką gi reiškia jos pavertimas Pasvalio ligoninės skyriumi? – kada norės Pasvalio ligoninės vadovybė, tada ir „patobulins“. O vadovybė tai sava, aplink ją irgi ne svetimi.

Du šimtus metų veikė Joniškėlio ligoninė (įkurta 1808 metais), buvo vienintelė didžiuliame regione universitetinė (globojo Vilniaus universitetas) kaimo ligoninė, XIX amžiaus pabaigoj ir XX amžiaus pradžioj tapo vieno iš lietuvybės centrų atspara (čia dirbo Petkevičaitės-Bitės tėvas), ligoninė išsilaikė tarybiniais metais, o dabar – štai! Savi grobuonys, kuriantys specializuotą ligoninę Pasvaly, eina prie pinigų netgi per savo šimtmečių paveldo griuvėsius!

2007 07 31

9. 49. Jaunas norvegų politologas Svenas Arnė Ly (Svenn Arne Lie), metus gyvenęs Lietuvoje, „Lietuvos žiniose“ pasidalino mintimis apie Lietuvos politinį gyvenimą. Svarbiausias jo teiginys – „Lietuvos žmonių interesams nėra vietos politinėje sistemoje“. Nėra nė vienos partijos, kuri atstovautų konkrečios visuomenės grupės interesams, nes nuo 1996 metų partijos ėmė prarasti savo ideologinius pagrindus ir pradėjo išsigimti. Lietuva, anot politologo, yra demokratinė valstybė, tačiau jos demokratijos kokybė itin prasta, politinė sistema korumpuota, partijose jokios vidinės kontrolės.

Ką daryti? Politologas mano, kad dvipartinė sistema socialdemokratams, konservatoriams ir politologams būtų patogi, bet bloga Lietuvai. Kai kurie politologai pernelyg susiję su valdžia. Kad lietuviai nebalsuoja, jie nėra kvailiai. Reikia užkirsti kelią bėgiojimams iš partijos į partiją, iš lyderių autoriteto slėgio išvaduoti partijų narių iniciatyvas, reformuoti partijų vidinę struktūrą.

Svarbiausia – „reikia naujų jėgų, naujų idėjų ir naujų žmonių“. Buvę lyderiai savo galimybėmis jau pasinaudojo.

Po visais jo teiginiais pasirašau ir aš.