Rugpjūtis Spausdinti
2007
Parašė Romualdas Ozolas   
Penktadienis, 31 Rugpjūtis 2007 23:26

2007 08 01

10. 39. Gal ir nuoširdžiai Lietuvos prezidentas su palyda dalyvauja Medininkų pasieniečių žudynėms paminėti skirtame naktiniame budėjime tame pačiame vagonėly, kuriame 1991 metų liepos 30 naktį buvo skerste išskersti aštuoni mūsų vyrai. Gal ir nuoširdžiai. Nežinau.

Tačiau visa tai jau atrodo anachroniška: kaip pradėjom su savo priešais kovot ritualais, taip ir tebevaidinam žvakutėmis apkaišytus spektaklius.

O juk turim viską, ko reikia, kad galėtume Rusijai pateikti reikalavimus išduoti ir teisti tuos žudikus – žinom jų pavardes, turim tyrimų duomenis, galim turėt ir tarptautinę paramą savo reikalavimams. Britanija dėl jos pilietybę gavusio ruso apsikeitė su Maskva diplomatiniais smūgiais. Ką ten Britanija – Estija ne tik išbogino iš Talino aikštės Ivaną, ji nepabijojo netgi savo esesininkų pripažinti savo istorijos dalimi, nes jie kovojo savo meto kovą už Estijos nepriklausomybės atkūrimą! Mes netgi savojo 1941 metų birželio sukilimo nedrįstam vienareikšmiškai įvardyti kaip mūsų bandymų atkurti Lietuvos valstybę grandies!

Išsekinti tokio impotentizmo, kai kurie žmonės siūlo imtis radikalių priemonių – pagrobti nusikaltėlius, panašiai kaip Izraelis pagrobė Eichmaną. Ar ką kita sugalvoti. (Ką reiškia „ką kita“ – neaišku: gal susprogdinti, kaip rusai padarė su Jandarbijevu kažkur Arabijoje, ar nunuodyti, kaip tie patys rusai Londone nugalabijo Litvinenką, – kitaip sakant, imtis valstybinio terorizmo?) O pasakykit, kas tokių drastiškų veiksmų galėtų imtis? Kas pas mus jų pajėgtų imtis?

Ritualiniai pagarbos nužudytiesiems ženklai ir nuolaidžiavimas žudikams bijant Maskvos – tokį mūsų dvasios peizažą stebim jau šitiek metų!

Kodėl? Negi tai tik dėl to, kad bijoma Rusijos? Pagaliau – kodėl bijoma? Negi mes – tik bailiai?

Vaizdas, kurį išvydome aną atmintiną 1991 metų rytą, akyse tebestovi ir dabar: nuginkluoti, suguldyti ir į pakaušius sušaudyti aštuoni vyrai. Kaip tai galėjo įvykti? Niekas to neklausia. O jeigu paklaustų, ką galėtume atsakyti? Kad tie vyrai buvo neatsakingai neatsargūs, kai OMON’as jau ne pirmą mėnesį siautėjo Lietuvoj? Ir kam jiems buvo ginklai, jeigu jie taip ir liko nepanaudoti? O jeigu jie elgėsi pagal nustatytą tvarką ir leidosi sušaudomi, tai ar tik tokia pagarba turėtume jiems atsidėkoti? Ar tik beveidė plokštė turėtų dengti jų pasiaukojimo vietą?

Pirmas žingsnis įveikiant mūsų neįgalumą, turėtų būti aiškus atsakymas, kas gi mums yra tie sušaudytieji pasieniečiai ir muitininkai – banditų nugalabyta neaiški ginkluotų lietuvių grupelė (ar ne taip ir traktavo juos Maskva?!) ar valstybės apsaugą vykdę, pagal statutus ir įsakymus elgęsi ir dėl to sąmoningai save už Lietuvos laisvę pakloję valstybės pareigūnai? Jeigu taip, pirmas rimtas veiksmas – personalinis jų kaip Lietuvos didvyrių grupės įamžinimas.

Tada konkrečiau atrodytų ir OMON’o žudikai: provokacijas rengęs kitos valstybės karinis padalinys. O ne kokie nors banditaujantys saviveiklininkai.

2007 08 02

8. 21. Vienas žymiausių Portugalijos intelektualų pasiūlė Portugaliją prijungti prie Ispanijos kaip provinciją. Taip, girdi, Portugalija sparčiau kiltų gerovės laipteliais.

Nežinau, kas paskatino tą rašytoją iš pagarbos kalvų nusileisti į paniekos slėnį, tačiau aišku, kad tautos gerovės kėlimo intencija – ne vienintelis tokio poelgio stimulas.

Intelekto žmonėms, jeigu jie neturi principų sistemos, galioja vienas nutylimas traukos laukas – intelektinė nauda. Ja galima paaiškinti ir pridengti visus savo nepakankamumus ir sustiprinti padėtį elite. Šiandien tas traukos lauko pavadinimas toks: integracija, jungimasis, sąjungos.

2007 08 03

Ko mes norim iš savo jaunimo? Ko? Jis auga ne tik intelekto nesugadintas, jis auga nepajutęs jo net švelnaus prisilietimo, netgi šešėlio. Kada nors atsipeikėsim, kada nors į tas šėlstančias dėl savo popso dievaičių mergiščias žiūrėsim su siaubu ir saviplaka. Bet kas iš to! – šaukštai bus buvę po pietų. Pusė jų bus narkotikų ir venerinių ligų sugraužtos, kita pusė po pasaulį išsilaksčiusi ir nežinia kur dingusi, o Lietuvoj vaikščios lenkės, gudės, ukrainietės, kalbės angliškai ir melsis naujose mečetėse.

Užtat dabar lietuvaitės važinėja prabangiausiais automobiliais, kokių net lietuviai vyrai neturi. Kada nors smerksim ir teisim šiandieninius popso kultūros organizatorius, vadindami juos etnocido vykdytojais, genocido bendradarbiais. Kraupsim nuo prisiminimo, kad šokio konkurso devyniolikmetį partnerį užsivertusi išsiskyrusi moteris buvo laikoma žvaigžde, rodančia pavyzdį anoms nuo poporgazmų klykiančioms paauglėms, kažkada laikytom kekšytėmis, o dabar – supermergaitėmis. Atsipeikėjimas ateis. Ateis kaip mada, kuri jau prasideda pas mūsų kaimynus, bet mums, intelekto nepaliestiesiems, lieka nesuvokiama ir neprotinga, žmogaus prigimčiai ir žmogaus teisėms prieštaraujanti užmačia, senų moralistų pretenzija.

2007 08 04

Rusija (netgi Rusija su savo neaprėpiamais miškais!) ėmė saugoti savo miškus ir padidino apvaliosios medienos eksporto muitus. Užstrigus rusų miško srautams, Skandinavijos celiuliozės fabrikams žaliavą tiekiančios firmos metėsi į Lietuvos, Latvijos, Estijos regionus. Lenkijoje senokai laikomasi praktikos, kad pirkti medieną gali tik tas, kuris ją naudoja perdirbimui Lenkijos teritorijoje. Išvežama tik perdirbta mediena. Iš Lietuvos vežk kokią nori. Klaipėda užversta neperdirbta į Skandinaviją eksportuojama mediena. Perpirkėjai spekuliantai taip sukėlė kainas, kad daugeliui vidutinių ir smulkių medienos perdirbėjų Lietuvoje gresia bankrotas. Stambieji gal ir atsilaikys, bet su nuostoliais. Juos atsiims vėliau. Bet Lietuva praras daug darbo vietų, vertingos medinės produkcijos. Medienos perdirbėjai siūlo greitai priimti spekuliantus tramdančias medienos pirkimo taisykles, bet nesitiki, kad valstybės biurokratinė mašina pajudės pakankamai sparčiai. Gi didžiausi aukcionai įvyks jau gruodžio mėnesį. Štai kodėl mūsų miškai bus šluojami ir kitąmet.

2007 08 05

Lietuva priklauso daugiau kaip pusšimčiui tarptautinių organizacijų. Niekas neabejoja, kad dalyvavimas daugelyje iš jų – valstybės pareiga ir prestižo reikalas. Apie dalyvavimą Jungtinių Tautų Organizacijoje (JT), NATO, Europos Taryboje kažkada tik svajojom. Dabar jau ir padejuojam, nes už priklausymą visoms organizacijoms reikia mokėti nario mokesčius. Kai kurie ir visai solidūs. JT kasmet įmokama per 3 mln. litų, Europos Tarybai – per 1,5 mln. ir pan. Vien URM kasmet sumoka daugiau kaip 10 mln. litų. NATO karinis biudžetas reikalauja daugiau kaip 6 mln. litų. Ir t. t.

O ką mes žinom apie tiems reikalams skiriamų mokesčių panaudojimą? Kokios konkrečios naudos Lietuva gauna iš tų nuo mūsų pačių gyvenimo gerinimo nukreiptų lėšų? Konkrečiai ir aiškiai?

2007 08 06

Na štai: Pacų rūmai jau nebe Lietuvos nuosavybė!

Laikraščiai pranešė, kad grandiozinių XVII amžiaus dviejų aukštų rūmų šeimininkė nuo šiol bus Lenkija. Čia ji ketina įkurti ir savo ambasadą, konsulines įstaigas ir Lenkų institutą.

„Turint galvoje draugiškus Lenkijos santykius su Lietuva, bendrus planus, Pacų rūmai yra tinkama vieta mūsų ambasadai“, aiškina vienas Lenkijos ambasados patarėjas. Rūmai pateisiną Lenkijos lūkesčius.

Kurgi ne! Lenkijos ambasada pačiame Vilniaus senamiesčio centre, pačioje Vilniaus širdy! Greta – Lietuvos prezidentūra, per pietus bus galima nubėgti vieniems pas kitus ir pasitarti apie naujus „bendrus planus“. Tuo labiau, kad V. Adamkų rengiasi pakeisti G. Kirkilas, kuriuo Lenkija neatsidžiaugia nuo viršaus iki apačios: girdi, ko nepavyko išspręsti per porą dešimtmečių, su Kirkilu pavyko sutvarkyti per pusmetį. Tikrai: šalia – lenkiška Domininkonų bažnyčia, pilių teritorijoj – Žygimanto Augusto, perdavusio Lenkijai Ukrainą, rezidencija, viskas vienoj vietoj – istorija, tikyba, politika, propaganda. Ir tiesioginė Lietuvos prezidentūros priežiūra. Turint omeny dar Ignalinos atominę, Mažeikių rafineriją, Klaipėdos „Energetinę Žečpospolitą“, Rail Baltica, Seimų asamblėją, lenkiškas pavardes lenkišku raidynu, „bendrą“ istorinę 1791 m. konstituciją, ar toli iki bendros naujos?

Ką mes darom, brangūs tautiečiai!?

Kur jūsų protas, šių dienų bajorėliai? Anksčiau tik įsivaizdavau, o dabar jau ir akivaizdžiai matau, kaip žuvo Lietuva praeity – lygiai taip pat, kaip ji žūva dabarty: dėl nacionalinės idėjos neturinčio elito intelektualinės anemijos ir praktinės naudos bei visų jo patarnautojų, vadinamų inteligentais, skurduoliško godumo.

Ne kas kitas, o Lietuvos vyriausybės ministras džiūgauja, kad vietoj 20 mln. litų už rūmus gauta 33 mln. „Kažin ar kas būtų susigundęs pirkti už tokią kainą“, nesitveria ministras. O kad parduotas istorinis pastatas, prašytas Vilniaus universiteto bibliotekos, planuotas Lietuvos menininkų rūmams ar kokiam teatrui, kad parduota politinė erdvė ir auksu neišmatuojama valstybės teritorija – ne, šitie dalykai neapsunkina ministro sąmonės nei sąžinės. Jam visiškai pritaria ir Vyriausybė.

Tai ką gi iš tiesų gavo Lietuva Pacų rūmus parduodama Lenkijai? Ne pinigus, nes pinigais pavadinti tuos 33 Judo grašius – pernelyg baisi nesąmonė.

Kas jūs tokie, Valdai Adamkau, Gediminai Kirkilai, su visais sutariantis ir pritariantis Andriau Kubiliau?

Istorija atsakys. Bet mums kas iš to? Lietuvai? Dabar.

2007 08 07

13.03. Dar apie Pacų rūmų pardavimą. Jo „ekonominę pusę“.

Tiesiogiai už pardavimą atsakinga akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“. Tačiau kas jai atidavė valstybės turtą, tuo labiau – už dyką? Atidavė Vyriausybė, pakeisdama įmonės statusą iš valstybinės įmonės į akcinę bendrovę. Kodėl ji padarė būtent taip? Sakoma, todėl, kad norėjo atsikratyti nuostolingai dirbančios įmonės. Neapsisunkindama ieškoti žmonių, sugebančių vadovauti nacionalinės reikšmės valstybės įmonei, o nuvyti ją kaip įkyrią musę. Kaip buvo padaryta jau ne kartą su ne viena įmone, vadovaujantis liberaloidų teze, kad valstybinė įmonė negali dirbti nenuostolingai. Bet ir akcine bendrove tapusi įmonė nebuvo pelninga, t. y. jos nesugebėta vesti pelningai. Anot įmonės vadovų, dykai gautas turtas dar pagilino įmonės skolas, tad turto išpardavimas buvęs neišvengiamas. Vyriausybė neprieštaravo, ir buvo tęsiama neatsakinga valstybės išparceliavimo politika.

Ką visa tai reiškia iš esmės? Tai reiškia ne tik įstatymais įteisintą korupcinę valstybės turto vertimo privačiu turtu sistemą, bet ir tam ar kitam aukštam valstybės pareigūnui politiškai naudingų sandorių vykdymo būdą. Be Vyriausybės žinios „Lietuvos paštas“ tikrai nebūtų galėjęs parduoti tokio turto, ir ta 33 mln. litų prieš 20 milijonų matematika yra tik akių dūmimas visuomenei, kad čia viskas teisėta, švaru ir moralu.

O kur mūsų visuomenė? Kur inteligentija? Kur mūsų menininkai, kuriems, anot jų, taip reikia susibūrimo vietų?

Gi paštas ir toliau švaisto jam dykai atiduotą valstybės turtą, dengdamas savo vadybinius nesugebėjimus, o tai ir nusikaltimus, vedančius įmonę į tokias skolas.

2007 08 08

9. 55. Kai laikraščiai pranešė, kad pirmas ir vienintelis TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas reklamuoja rankines, viskas galutinai stojo į savo vietas šito politikos veikėjo paveiksle.

Jau Brežnevo epochoj didysis visų lygių partijos ir administracijos veikėjų rūpestis buvo pinigai. Kaip čia neprisiminti Leonido Brežnevo žento istorijos? Sugriuvus Tarybų Sąjungai kas liko ir Michailui? Tik pinigai. Ir jis randa įvairiausių būdų jų užsidirbti.

Prabangos prekes gaminančios prancūzų firmos reklamoje Gorbačiovas sėdi ant užpakalinės automobilio sėdynės, šalia jo – firmos krepšys, o už viso to – sugriautosios Berlyno sienos fragmentas. Galiu suprasti, kai tokioje akcijoje dalyvauja sportininkai, aktoriai. Bet kai šitaip parsidavinėja politikos veikėjai, tegul ir buvę, tegul ir dalį taip uždirbtų pinigų skirią kokiai nors visuomeninei veiklai – suprasti nenoriu. Nepajėgiu pripažinti, kad tai moralu ir normalu. Kad tai garbinga.

P. S. Ką aš čia kalbu! Tarsi dar būčiau galėjęs turėti iliuzijų dėl M. Gorbačiovo garbingumo!?

2007 08 09

10. 03. Jau nieku kitu beveik ir nebegaliu pasidžiaugti mūsų viešajame gyvenime, tik lenkiškosios integracijos gilėjimu!

Vakar Vyriausybė patvirtino Jono Pauliaus II piligrimų kelio programą. Jos esmė – sujungti į vieną visą Lietuvą aprėpiančią sistemą tas šventas vietas, kurias aplankė ar savo dėmesiu pagerbė didysis XX amžiaus lenkas. Tų vietų objektai turės būti suremontuoti, restauruoti, įrengiant visas maldininkų ir turistų buitiniams reikalams reikalingas priemones, kad būtų galima pritraukti kuo daugiau žmonių iš viso pasaulio. Pirmajam sistemos kūrimo etapui skiriama per 40 mln. litų, kurių jau dabar, matosi, bus maža. Nenuostabu: reikia sutvarkyti Pažaislio, Tytuvėnų ansamblius, Šv. Teresės bažnyčią Vilniuje, Aušros Vartų koplyčią, Trakų bažnyčią ir t. t.

Tai gražu. Nes kiek galima dejuoti dėl, tarkim, Pažaislio ar Tytuvėnų, Šiluvos – reikia tvarkyti. Tik neaišku, kodėl negalima jų tvarkyti šiaip – mūsų pačių reikmėms, kodėl būtinai reikia piligrimams, turistams? Sakoma, kad po kiek laiko tas piligrimų kelias išpopuliarės Europoje. Tačiau dabar jis visų pirma pasitarnaus lenkų maldininkams, kurie, kaip žinia, dievina savo popiežių. Iki šiolei jie tuntais traukė Vilnijos takais, dabar jų patogumui ir malonei – visa Lietuva.

2007 08 10

11.49. Kai bandau aprėpti Lietuvos politinio gyvenimo faktus, suvokdamas juos ne kaip fragmentus, o kaip visumas, nerandu rimtesnių argumentų atremti įkyriai į mano mąstymo dienos šviesą galvą kaip gyvatei kišančiai minčiai: DIKTATŪRA. Dar ne iki galo, dar kai kur požemiuose, užutakiuose, bet jau daug kur ir aiškiausiais pavidalais kyla visuma, kurią galima apibūdinti taip: nepasakant galutinių tikslų, slepiant veiksmų motyvus ir tikruosius argumentus, esantieji valdžioje veikia kažkokio bendro siekio, bendro intereso siejami, ir veikia taip, kad už ar šalia to siekio esančių dalykų, galimybių, nuomonių nemato arba juos ignoruoja, ignoruoja taip akivaizdžiai ir taip įžūliai, kad juos tegalima apibūdinti kaip regresyvius veiksmus, kaip atvirą diktatą. O jeigu tie diktato faktai veikia kaip sistema, kas tai, jeigu ne diktatūra? O jeigu šis diktatas – ne fragmentiškas totalitarinio pobūdžio veiksmas, bet slapta sisteminė mažumos akcija prieš daugumą, kas tada tai, jeigu ne elito sąmokslas prieš liaudį, prieš tautą?

2007 08 11

Vienam Lenkijos žurnalui buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Valensa sakė: „Rusija dabar atsigauna. Po Jelcino laidotuvių aš pervažiavau per Maskvą. Tai tikra statybų aikštelė. Rusija ateina tarsi audra. Ar V. Putinas norės visa tai sunaikinti? Ne. Nugalės V. Putinas, kuris supranta Rusiją ir kuris vykdo joje reformas, kuris nori, kad Rusija būtų demokratinė valstybė, ir integruoja ją į demokratinį pasaulį.“

Ar taip jau visiškai Rusijos nebijo L. Valensa? Bijo: „Tačiau aš kartais išvystu V. Putiną, kuris sako: „Aš jums dar parodysiu.“ Tačiau bijo tik tiek, kad Rusija galbūt kada nors bandys „parodyti“. Dabar L. Valensa nebijo pažvelgti tiesai į akis: Rusija ateina kaip audra. Ar yra Lietuvoj žmogus, kuris išdrįstų pasakyti bent šitai?

Kad Lenkija – nauja Europos didvalstybė, priklauso ir nuo to, jog ten esama ir taip pasakyti galinčių žmonių.

2007 08 12

11. 39. Viename iš elektroninės erdvės kanalų rusų politologas Viktoras Jerofejevas sako: „Kai ano amžiaus devintajame dešimtmetyje Vakarai pasiskelbė šaltojo karo nugalėtojais, net neįtarė, kad priešo praradimas taip brangiai kainuos. Šios pergalės kaina – prarastas jaunatviškas nutrūktgalviškumas, įsipainiojimas į konfliktus su musulmoniškuoju pasauliu, visiškas subiurokratėjimas Briuselio koridoriuose. Amerika, bent pasąmonėje, jaučia nostalgiją šaltajam karui. Rusija, praturtėjusi iš naftos ir dujų ir vėl nutarusi tapti supervalstybe, galimas daiktas, duoda amerikiečiams šansą pasitreniruoti senoje ištuštėjusioje aikštelėje, atgauti formą. Pati Rusija neturi nei ideologijų, nei sąjungininkų. Ji tikriausiai norėtų pakabinti naują geležinę uždangą, tačiau kabliukų paprasčiausiai nepakanka. Mano vieniša šalis kankinamai išgyvena savo imperinius kompleksus. Tačiau tai dar ne pagrindas rimtai konfrontacijai. Tad šaltojo karo nebus.“

Ir kam gi šaltasis karas, kam ta nauja geležinė uždanga, jeigu Europa jau šiandien ir iš šiaurės, ir iš pietų Rusijos dujų ir naftos čiuptuvais prikabinama prie Rusijos? Ir taip aišku: JAV negali be Europos, o Europa – be Rusijos. Tik mes dar bandom tą uždangą pastatyti, bet ir jėgos ne tos, ir interesai kiti virš mūsų, ir taip mes grimztam į smėlį, desperatiškai kabindamiesi Lenkijos.

Užuot atsistoję ant savo žemės ir apsidairę.

2007 08 13

9. 52. Lenkai moka kovoti ir humoruodami. Prisimindamas mūsų Prezidento vaidmenį tarpininkaujant Kačynskiui ir Merkel, vienas lenkų laikraštis sako: Lietuva vėl pasijuto reikšminga. Svarbia valstybe. Tiltas nebūtinai turi būti didelė šalis, gali ir maža.

Tikrai: jei dėl mažumo ne taip aiškiai matoma, kaip žemai lenkiesi, gali ne tik reikšmingas, bet ir didelis jaustis.

2007 08 14

Demokratija yra mitas, kuriuo manipuliuoja visi, kas nesugeba įvesti autokratijos.

Taip imu galvoti, apibendrindamas savuosius gyvenimo supratimus ir norėdamas likti sąžiningas pačiam sau.

Iš tiesų, koks skirtumas, prievartiška idėja ar neprievartiškas pinigas kontroliuoja masių elgesį ir gyvenimo būdą? – kiekvienas kontroliuoja savaip, bet negailestingai.

Ar galima abejoti, kad kontrolės mechanizmai patikimiausiai veikia vienose rankose?

2007 08 15

10. 33. Visi didžiausieji XX a. mūsų literatūros kūriniai išaugo iš epochinius pokyčius žymėjusių mūsų tautos gyvenimo įvykių. Žemaitė, Biliūnas, Vaižgantas, Maironis – visi išėję iš Pirmojo Atgimimo, Cvirka, Boruta, Binkis, Krėvė, Sruoga – iš Pirmosios nepriklausomybės suvokinių ir apmąstymų, Vaičiulaitis, Mačernis – iš joje besiskleidžiančios būties pajautų, Putinas – iš okupacijos siaubo, Grinkevičiūtė, Sruoga – iš tremčių košmarų, Brazdžionis, Katiliškis, Škėma – iš emigracijos. Netgi okupacija paliko vieną kitą iki literatūros pakylantį raižinį.

Kas literatūroje atstovaus Antrajai Nepriklausomybei?

2007 08 16

10. 29. Miestiečiams šventė yra nebūtinai nedarbo diena. Kaimui – būtent nedarbo diena yra šventė.

Kad ir koks nudrengtas, besibaigiąs yra mūsų kaimas, jis visą savaitę kruta, pluša. Kad ir skaudančiom galvom pjauna ir veža šienelį, kad ir vienos bobulytės krapštosi po daržus, bet krapštosi, o į bulviakasį sugula visa gimine, gražu pažiūrėti. Ir tik po to – nedarbas, šventė.

Yra, tiesa, ir atvirkščiai – kai šventės lemia nedarbą. Visų pirma – religinės šventės. Vakar buvo Žolinė. Nuo pat ryto traukė kaimai į Dzūkijos bažnyčias. Visur kitur buvo tuščia, net mašinos kažkur dingo (prie šventorių). Jei kas būtų bandęs ką dirbti tą dieną – būtų visuotinai pasmerktas.

Miestiečiams toks atskyrimas negalioja. Nešventinių dienų mūsų kalendoriuje beveik nebelikę, taip ir gyvenam – neaišku kada dirbdami.

2007 08 17

22. 53. Kieno atstovas spaudai yra Gediminas Kirkilas?

2007 08 18

10. 47. Kai įsibūni kaime, nebereikia net radijo. Apie televizorių – atskira kalba: jis – vizualinis nuodas, paimantis visų pirma per akis (štai kodėl vizualizuojamas netgi mobilusis telefonas: valdymas ir manipuliavimas turi būti totalinis – personalus). Radijas palieka laisvas akis, kurios labai kritiškos ausims. Ir iš tiesų, kas gi tos žinios, kuriomis mus peni? Seimo narys Matulas stebisi, kad ginklą viešoje vietoje panaudojęs pareigūnas buvo priimtas į ligoninę ir prašo ištirti... Prezidentas Adamkus stebisi, kad pajūrio apsauginėje zonoje... Ir taip toliau. Visi stebisi – ir nieko nedaro. Taip veikia? Tai ką gi žiūrėti ar klausyti per tas mūsų informavimo priemones? Gyvenk savo gyvenimą, dirbk savo darbus – jie bent tikri darbai!

Štai be kita ko dėl ko liaudis atsiknojusi nuo valdžios: kad ir televizinama, ji per daug užsiėmusi savo, o ne virtualiuoju gyvenimu, kad visiškai susitapatintų su valdžios kuriamu gyvenimu vaizdu.

2007 08 19

10. 22. Pasaulį matai taip, kaip jį tau rodo epochos sąvokos. Štai kodėl reikalinga propaganda – nuolatinis tų sąvokų turinio „aiškinimas“ ir „tikslinimas“, ypač – iškilus naujiems faktams ir reiškiniams, kurie akivaizdžiai netelpa į ankstesnį supratimą.

Kaip ir kada prasidėjo visuomeniškai reikšminga komunistinės ideologijos sąvokyno revizija tarybmečiu?

Asmeniškai kiekvienas, arba beveik kiekvienas nesutiko su anuometinės ideologijos tikrovės aiškinimais.

Labai reikšmingas buvo religinis tikrovės matymo kampas. Kai per šiemetinį rugpjūčio 23-iosios minėjimą Lietuvos radijo laidoje Nijolės Sadūnaitės paklausė, ar 1987-aisiais nebijojo, ji romiai atsakė: ne, baimės nebuvo. Jie ėję pasimelsti už dviejų kraugerių aukas, o kai ji pamačiusi, kad nėra kas kalba, pasakiusi savo žodžius. Tarybinis gyvenimas buvo už jos dvasios ribų, ir ji bylojo savąjį.

Svarbus buvo filosofinis mūsų mąstymo sutvarkymo bandymas. Universiteto marksistinės filosofijos katedroj atliktas marksizmo-leninizmo deideologizavimo darbas, davęs E. Meškausko „mokslinio mąstymo metodologiją“, pareikalavo labai rimtos, beveik scholastiškai argumentuotos daugelio sąvokų analizės ir jų demistifikavimo instrumentų, nebuvusių tuometinės „vienintelės mokslinės filosofijos“ klasikų apyvartoje.

Bet lūžis įvyko su pasaulio filosofijos klasikų veikalų vertimu į lietuvių kalbą. Tada itin aiškiai pasimatė, kad tas pats tikrovės faktas, reiškinys, net visa tikrovė gali būti vadinama visai kitais vardais!

Mes buvom sumąstę filosofijos terminų lietuvinimo programą. Tai dar labiau priartino mąstymą prie mūsų gyvenimo, prie Lietuvos: terminų lietuvinimas ne tik deideologizavo, jis jas ir descientizavo („numokslino“ – neigė sąvokų savaiminį, „objektyvų“, užžmogiškąjį egzistavimą, rodė jų sukurtumą).

Iš čia kilo tas mūsų pasaulio iš pradžių „pervardinimo“, o paskui – „įvardinimo“ judėjimas, sudaręs vieną iš svarbiausių Atgimimo dvasinių paskatų ir veiksnių. Pasaulis, atmetęs senąsias sąvokas, vėrėsi visai naujai, tarsi nuogas, ir mes sakėm, kas ir kaip jame yra iš tiesų. O iš tiesų – tik pagal mus.

Dabar jis vėl pervardinamas. Pagal kitus.

2007 08 20

11. 43. Vėl, kaip ir bolševizmo metais, dažnai pasijuntu ne tik visiškai nereikalingas, bet ir kažkoks nedelsiant pašalintinas, gal net panaikintinas, jei ir ne fiziškai, tai bent dvasiškai.

Na, dvasiškai esu izoliuotas, ir palyginti seniai: pratempia kas nors kokia nors proga į kokį nors radiją ar televiziją – ir vėl tarsi bunkery su savo mintim ir darbais. Rašyti galiu, rašau. Džiaugiuos, kai išspausdina, esu patenkintas, kad yra žmonių, iš privačių lėšų padedančių išleisti vieną kitą knygą, bet ar jų kam nors reikia – irgi nežinau. Gyvenk sau. Jei nori – stauk, šuns balsas vis tiek dangaus nesiekia.

O gyvenimas plaukia kažkur virš galvos ir jei bandysi nors nosį iškišt atsikvėpti, – būsi panardintas vėl. Tik kad ir išnirt nebesinori: aiškiai junti, kad srovės visai ne į tą pusę, o koks ten oras, atsikvėpsi ar uždusi nuo jo, irgi neaišku. Lygiai tokia pat geležinė uždanga „ne taip“ galvojančiajam, kaip ir anais laikais.

Ne viskas tapatu. Tada žinojai, kas yra ta uždanga ir galėjai tik aiškintis, kaip ji veikia, taip rasdamas ir landas pro ją, o tai ir demontažui prieinamas detales. Dabar nežinai, kas ta uždanga, ir nors supranti, kad jos vardas – totalinė pinigo valdžia, bet kas ir kaip ja manipuliuoja, tuo labiau – kokių tikslų vedami tie, manipuliuotojai, šitaip elgiasi, visų pirma turi aiškintis.

Tada supranti bent jau viena: taip, šitas totalitarizmas tobulesnis, visuotiniau ir veiksmingiau nukreiptas prieš kiekvieną, ypač tą, kuris nenori plaukti pasroviui ir gėrėtis srovės rodomais malonumais.

2007 08 21

10. 13. Dar vienas skandalas: premjeras sudarė visuomeninę komisiją V. Pociūno žūties aplinkybėms ištirti. Pirmininku paskyrė V. Ališauską, nariais – V. Landsbergį, A. Sakalą, P. Vaitiekūną, J. Kronkaitį, J. Jurgelį ir dar kelis žinomus žmones, iki tolei labiausiai skardenusius dangų dėl prosaugumietiškos prokurorų elgsenos.

Pritariu – V. Pociūno žūties paslaptis buvo tik dangstoma, o ne atidangstoma. Ir komisija turėjo būti sukurta. Tačiau ne premjero. Komisiją turėjo sukurti koks nors visuomenės sambūris savo viešame susirinkime, svarstant ir balsuojant kandidatūras. Premjeras galėjo tik pareikšti savo pritarimą ir palaikymą. Arba Prezidentas, priimdamas ją ir palinkėdamas sėkmės.

Kas atsitiko dabar?

Dabar gi premjeras pareiškė nepasitikėjimą prokurorais, kurie, kad ir kokie politiškai angažuoti, pagal įstatymus negali reaguoti į tokios komisijos sudarymą niekaip kitaip, kaip tik išreikšdami nepasitenkinimą. Premjeras supriešino valdžias.

Kai kas iš patekusiųjų komisijon – devintam danguj. Išlaikantieji blaivų protą sako, kad premjero žingsnis ir neteisėtas, ir neteisingas. Tam pritaria ne tik kiti blaivesnieji, bet ir organizacijos. Premjerui pavyko įnešti nesantaikos šurmulį į visą jau šiek tiek organizuotą visuomenininkų frontą.

Žmonės, kuriems formalioji demokratijos pusė ne tik neesminė, bet yra ir trukdis, šį premjero žingsnį vertins palankiai. Kadangi „neformaliosios demokratijos“ šalininkų Lietuvoj dauguma, premjeras gauna stiprią simpatijų dozę įvairiuose rinkėjų sluoksniuose. O tai jam labai naudinga rengiantis prezidento rinkimams. Kadangi V. Pociūno byla greitai neužsibaigs, G. Kirkilas joje jau figūruos kaip teigiamas dydis.

Lietuviškoji tradicija – laužyk viską, kas nėra asmeniška: valstybę, visuomenę, demokratiją, ką tik nori, bet laimėk, – tęsiama visiškai neblogai.

2007 08 22

10. 18. Jaunimo ekspedicija į Sibirą, į lietuvių tremties vietas ieškoti ir tvarkyti tremtinių kapų dar kartą primena, kiek daug visai nesprendžiamų tarpvalstybinių santykių klausimų mūsų visai užmesti dūla už Rytų sienos. Kapų tvarkymo kitos valstybės teritorijoje sutartys ir reglamentai – tokia tarptautinei bendrijai suprantama problema, kad tik sėsk prie stalo ir rašykis. Žydai andai visų amžių savo tautiečių palaikus prižiūri ir saugo visam pasauly. Beveik savo teritorija laiko tą žemę, kur amžino poilsio atgulė žydas. Vokiečiai savo karų aukas irgi per žemynus apeina, kryželiais kiekvieną sužymėdami. Rusai kuklesni – kapai jiems reikalingi labiau kitų šalių rusakalbių gyviesiems savo reikalus tvarkyti. Kiekviena tauta su savo mirusiaisiais savo santykį nustato savaip. Mes – taip pat. Koks jis? Nežinau, kas jį galėtų apibūdinti.

Žinom, kad yra lietuvių kapinės JAV, bet žinom tik dėl to, kad ten guli tas ar kitas žymus žmogus. Ar esama tokių kapinių Argentinoj, Kolumbijoj, Australijoj, pagaliau – jau ir Vokietijoj, Ispanijoj, Airijoj? Kur mūsų kauleliai ilsisi ar vėjuose dūla Sibire, Šiaurėje, Kazachstane, kituose Rytų kraštuose? Kai Atgimimo aušroj parsivežėm dalį saviškių ir perlaidojom Lietuvoj, taip ir nurimo viskas. Ir dūla. Dūla klausimai kapuose, ambasadose, ministerijose, parlamentuose ir vyriausybėse.

Jaunimas pakilo tvarkyti griūvančių medinių kryžių. Prasimušė pro visas užkardas, parodė mums patiems mūsų abejingumą ir nevalyvumą. Rodos, turėjo krustelt kokios nors valstybinės struktūros, bent atsidusti. Ne. Rusai pasakė: nevažinėsit jūs ten, nedarysit propagandos – ir tyla.

Nuo kada pagarba mirusiems yra propaganda, o ne elementariausias troškimas būti santarvėj su pačiais savimi?!

2007 08 23

8. 48. Pagaliau oficialiai – valstybės lygiu – yra paminimos 1987 metų mitingo prie Mickevičiaus paminklo dėl slaptųjų Molotovo–Ribentropo protokolų metinės. Tai į istorinės reikšmės tautai rangą įrašo šį vis dar nutylėti bandytą reiškinį. Netgi galima būtų pasakyti: Sąjūdžio metinių minėjimais pridengti bandomą įvykį. O jis juk esminis: totalitarinės sistemos tyloje išeiti į viešumą ne kur nors tribūnoj, o gatvėj, aikštėj ir pasakyti: jūs mus tvarkote, neturėdami teisės šito daryti! – tam žygiui reikėjo didžiulės drąsos. Taip, žmonėms labai padėjo religinis tikrovės vertinimas, ir neveltui lydere visų drąsiausiųjų prieky atsidūrė sesuo Nijolė Sadūnaitė. Tačiau buvo ir kitų, su tokiu aiškumu formulavusių kaltinimus, kad daugeliui ir šiandien tos formulės lieka nesuprantamos. Bet čia – kita tema. Svarbiausias „tos pačios temos“ akcentas toks: kad ir nesitikint, jog būsi išgirstas, tiesą pasakyti turi. Apie ištisą Lietuvos epochą – Lietuvos okupaciją – be kompromisų Lietuvos vardu viešai pasakė demonstrantai prie Mickevičiaus paminklo 1987 metais.

2007 08 24

19. 20. Paskelbta, kad Vokietija pareiškė pretenzijas paimti iš mūsų Nacionalinio dailės muziejaus vieną paveikslą kaip išvežtą Antrojo pasaulinio karo metu.

Į kokius turtus turėtų ir galėtų pretenduoti Lietuva, apgrobta per nesuskaičiuojamus ją niokojusius karus?

Didžiausi mūsų lobiai dūla Lenkijos saugyklose, ko gero, ne ką mažesni – Rusijos muziejuose, Švedijos archyvuose. O ir toje pačioje Vokietijoje.

Dangstant plėšikautojus sugalvota senatis: jei praeina 70 metų, pretenzijų reikšti nebegalima. Gal tokia keista norma galėtų tenkinti grobuonių bendriją, ir tai tik tokiais atvejais, kai meno kūrinys yra iš perkamųjų–parduodamųjų kategorijos. Bet kai susiduriam su tokiom aiškios kilmės ir nespekuliacinėm vertybėm, kaip Lietuvos metrika, Lietuvos statutas ir kiti panašūs dalykai, senaties terminų būti negali! Bet yra.

Dar daugiau! Vokietija, Rusija, Lenkija šniukštinėja mus ir reiškia pretenzijas toms liekanėlėms, kurios pateko Lietuvon ir yra kruopščiai išsaugotos. Ir – aišku – atsiteis jas sau. O mes ką? Mes kukliai tylim: plėškit sau į sveikatą!

Kada kokią nors pretenziją mūsų plėšikams pateiksim mes?!

Lietuvos vyrai! Mes dar lietuviai ar iš tikro jau tik lietuvaičiai?

2007 08 25

7. 55. Kad reformacija yra religinė nacionalinės valstybės uvertiūra, rodos, niekam didesnių abejonių nekyla. Tačiau šis aspektas Lietuvos istorijos tyrinėtojų beveik nutylimas. O juk be tokio pobūdžio analizės neįmanoma suprasti daug Lietuvos istorijos faktų. Kad ir vadinamosios Kėdainių unijos. Radvila tebevertinamas lenkų akimis ir vadinamas išdaviku, nors ir suvokiama, kaip teigia jaunasis Sliesoriūnas, kad jeigu ne ši unija, Abiejų Tautų Respublika būtų išsidalyta kur kas anksčiau. Kėdainių unija sulaikė Rusiją, paniškai bijojusią Švedijos, ir leido lenkams dar keletą dešimtmečių džiaugtis savo veto teise kariaujant seiminius karelius, puotaujant ir vadinant lietuvius išdavikais! Kur gi ne! – juk tada lietuviai bandė pasukti lietuvių kalbon ir nepriklausomybę stiprinti bent per kultūrą!

2007 08 26

Varėnos mero Vido Mikalausko inicijuotas ir jau ketvirtą kartą įvykęs „naujųjų dzūkų“ suvažiavimas – tai ne tik sodybas čia nusipirkusių miestiečių pasibuvimas ir susipažinimas, tai ir labai rimto Lietuvos šiuolaikinio reiškinio segmentas, toks tarsi to reiškinio žiedas. O reiškinys tas – tai urbanizacijos slegiamo žmogaus bandymo priešintis visiškam vartotojiškam integruotumui lietuviškoji versija. Bėga, kas pajėgia bėgti, iš urbanistinės nelaisvės visame pasauly. Lietuvoj bėglius pasitinka mirštantys kaimai su tuščių sodybų pasiūla dažnai tokiose dieviškose vietose, prieš kurias vargu galėtų atsilaikyti kokia nors per iliustruotus pasaulio žurnalus keliaujanti milijardieriaus nusipirkta Ramiojo vandenyno salelė. Bėga Lietuvos inteligentai į tas mirštančias sodybas ir kartais net ir nesąmoningai pridengia Lietuvos merdėjimą. Prilaiko, pristabdo. Bent jau toj vietoj, kurion jie nusėdo su savo tikros dvasios rimties, tikros vienatvės troškuliu. Nežinia, kiek laiko tai tęsis. Į tas sodybas jau taikosi švedai, vokiečiai, lenkai, šiaurryčiuos – rusai. Sodybų kainos kyla, atsitverdamos nuo lietuvių nematomomis, bet gerokai galingesnėmis – finansinėmis – tvoromis. Pinigas ir čia atveda didįjį šių laikų poną – globalizmą, jau savo priemonėmis triuškinantį mūsų sodybų ir kaimų kaulelius. Tačiau kolei kas ten dar bando įsikibti ir senstantys Lietuvos inteligentai, besirenką į tokius, va, „naujadzūkių“ ir panašius susiėjimus.

2007 08 27

9. 56. Pastaruoju metu itin aktyviai aliarmuojama dėl Rusijos grėsmės.

Iš tiesų, V. Putinas pradėjo manifestuoti Rusijos militarinę galią, užsibrėžė oro ir vandens erdvių patruliavimo zonas, buria azijatinę antinatinę karinę organizaciją, kurioje dalyvautų ir Kinija! Būtų pakankamai įspūdinga, jeigu nepanėšėtų į perpuvusį baravyką.

O mes tolydžio vis giliau įsijausminam ir rėkiam, tarsi pirmąkart suvokę, kad Rusija kelia grėsmę. Mes seniai, nuo Algirdo (ne Mykolo) laikų kariaujam su Rusija ir kariausim. Karas tai atsitrauks, tai priartės, kartais užeis, tarpais gal ir okupuoti būsim, bet po to vėl būtinai išsivaduosim. Po Kovo 11-osios, kai nepavyko pasirašyti taikos sutarties (kaip, beje, ir su Lenkija), o tik kariuomenės išvedimo grafiką, tapo aišku: Rusija kaip ir 1917–1918 metais, mūsų priglobimą prilaiko geresniems laikams. Sakiau: pasibaigs karas Čečėnijoje – suaktyvės karas su Baltijos šalimis. Tai dabar ir vyksta. Lietuvoje kol kas – kaip informacinis ir ekonominis puolimai.

O mes ką?

O mes viską skubiai perdavinėjam lenkams, tarsi jie mus turėtų ir galėtų apginti. O pakeliui dar ir su visa savo sąmone taip integruojamės į lenkiškąją priklausomybę, kad jau šiandien galim sakyti neturį tik politinės sutarties dėl dvivalstybės sukūrimo. Būtume dviguboj – Briuselio ir Varšuvos – priklausomybėj, kas turėtų logišką ir ilgalaikę juridinę pasekmę mūsų bajoriškojo parsidavinėjimo istorijoj.

Gi tikrosios savo padėties mąstyti ir veikti tuo pagrindu kratomės kaip velnias kryžiaus. Ar būtume sukūrę valstybę 1918 metais, jei nebūtume veikę patys!? Ar būtume ją atkūrę 1990-aisiais? Kas ją būtų mums dovanojęs? Ar būtų Lietuvoj buvę 80 procentų lietuvių, jei nebūtų kariautas Partizanų karas? Kas mus apgintų dabar, jei nekariautume patys? O juk nekariaujam. Jokio informacinio pasipriešinimo Rusijai. Ekonominis pasipriešinimas jai – tai mūsų parsidavinėjimas Lenkijai. Vidaus gyvenime ir toliau švenčiant ir išsidirbinėjant politiškai, žudantis ir žudant fiziškai bei – svarbiausia – toliau bėgant iš Lietuvos, paliekant ją kaip laisvą erdvę kitiems. Ką darys su tokia Lietuva rusai, tegul atsako Lenkija? Štai kokia mūsų geopolitinė situacija.

Nustokim bijoję!

Jeigu kas nors kilnesnio jausmo už baimę nežino, tai visų pirma bijokit savęs pačių, ponai!

2007 08 28

9. 19. Esu labai dėkingas ir pritariu visiems, kurie siūlo man trauktis iš partinės veiklos: iš tiesų, Atgimimo dinozaurai, ar tai būtų V. Landsbergis dešinėje, A. Brazauskas kairėje ar R. Ozolas centre, savo vaidmenis jau atliko ir turėtų parašyti ne tik memuarus, bet ir savo kurtosios Lietuvos istorijas – tai labai praverstų būsimiesiems istorikams.

Visa tai būčiau jau gal ir baigęs, jei nebūtų reikėję atkūrinėti Centro partijos, kurią sukūriau, kuriai pirmininkavau, atvesdamas į Seimą su trečia pagal dydį frakcija, ir iš kurios pirmininko posto po 2000-ųjų metų rinkimų pralaimėjimo pasitraukiau pagal visus atsakomybės ir garbingumo kanonus, vairą perduodamas jauniesiems su viena sąlyga: partijos nesunaikinti. Deja, naujasis pirmininkas ją išdavikiškai atidavė liberalams, priversdamas mane štai jau septinti metai kovoti dėl Centro partijos tolesnės politinės būties.

Partija atkurta. Rugsėjį įvyksiančiame suvažiavime aš atsistatydinu, perduodamas vadovavimą naujiems lyderiams, šįkart ne ateiviams, o tiems, kurie buvo kartu per visą partijos sunkmetį ir kuriems Centro kaip Lietuvos nacionalinių interesų gynimo organizacijos idėja yra jų politinio gyvenimo esmė. Nebus susitarta dėl principų ir vertybių tapatumo – nebus ir jokių koalicijų. Ne valdžios atsiriekti ir ja pasinaudoti, o tribūną įgyti ir apie tikruosius Lietuvos reikalus byloti eina mūsų žmonės į rinkimus. Iki valdžios, kuri būtų pajėgi spręsti tautos, o ne elito problemas, dar labai toli. Partijos turi dar labai stipriai pasikeisti, ir tai gali padaryti tik jaunieji. Aš nebeturiu laiko, jis reikalingas kitiems darbams. Politikoje būsiu jau tik laisvasis šaulys.

Rugsėjo 28 d. „Lietuvos aide“ Feliksas Vaitkaitis siūlo man neduoti valdžios. Esu jau ne kartą rašęs, kad į Seimą nebeisiu. Jeigu dimisijos pulkininkas kam nors patarinėja, jis turi žinoti realią padėtį, o jei žino ir vis tiek sako, tai, matyt, ne apie tai kalba, ką sako.

Taip ir yra: kalbėdamas apie kitus, F. Vaitkaitis kalba apie save. Lietuvoje nesą nė vieno valdžios verto politiko, o štai Seimo narė R. Juknevičienė nusirito iki to, kad neseniai pateikė Lietuvos gynybinės sistemos tobulinimo siūlymus, esą, nukopijuotus nuo F. Vaitkaičio ir kitų prieš septynetą metų siūlyto projekto. Nieko neverti ir Lietuvos generolai – jie neturį ką pasakyti.

Taigi, anot pulkininko, valdantiesiems trūksta padorumo ir profesionalumo. Todėl, sako jis, „ateinančiuose rinkimuose pagrindinį dėmesį reiktų skirti asmenybėms vienmandatėse apygardose ir partijai, neapgavusiai eilinių rinkėjų“. Tokia partija, matyt, bus ta, kurion (kelintą kartą?) pereis p. Feliksas Vaitkaitis, o apygarda, aišku, ta, kurioje balotiruosis taip pat p. Feliksas Vaitkaitis.

Dimisijos pulkininkas F. Vaitkaitis nėra ta asmenybė, kuriai reikėtų atsakinėti. Rašau jį skaičiusiems žmonėms: blogą vadovą galima pakeisti, jis gali net pats pasitraukti, o štai blogo žmogaus – ne.

2007 08 29

9. 48. Graikiją siaubia gaisrai. Kas juos pradėjo, kas juos atnaujina, esama visokiausių versijų. Tačiau įtikimiausia, kad padeginėja statybų bendrovių nupirkti banditai: vyriausybė neleido kirsti miškų naujoms statyboms, o gaisrai kyla daugiausia būtent tose vietovėse.

Ką reiškia miškas Graikijai, gali suprasti tik tie, kurie žino Graikijos istoriją. Bet kai matai pleškančius kiparisus, tūkstantmečius alyvmedžius, kaimus, kai kasdien gausėja žuvusių žmonių, kas vyksta, negali nesuprasti ir visiškas beraštis. Gaisrų katastrofa virsta politine katastrofa. Graikija, žinoma, ją įveiks.

Tačiau vis daugiau į šią panašių masinio siaubo scenų pasaulyje verčia klausti: ar tikrai humanizmo ir humanizacijos keliu pasuko Europa ir pasaulis, iš principo atsisakydami mirties bausmės netgi brutaliausio nusikaltėlio atveju?

Žiūrint į degančią Graikiją mintis, kad mirties bausmės atkūrimas būtų pirmoji rimta mūsų civilizacijos gynimosi priemonė, pirmasis žingsnis jos sveikimo linkme, neatrodo visai nehumaniška.

2007 08 30

9. 30. Trys – atrodytų – atskiri faktai.

Izraelio religijos reikalų ministras atvyksta į Lietuvą ir tikisi, kad žydų kapinės bus „atstatytos į pirminę padėtį“. Tai reiškia, kad reikia nugriauti dalį pastatų, kurie kyla gavus visus leidimus pagal tyrimus, rodančius toj vietoj žydų kapų nebuvus, bet šitą išvadą neigiant pagal privačiam asmeniui užsakyto naujo tyrimo duomenis. Izraelio ministras jaučiasi Vilniuje kaip Jeruzalėj.

Seimo narys Emanuelis Zingeris, vežamas prabangia Seimo mašina, pamato mušamą užsienietį. Jis sustabdo mašiną, įsisodina tą užsienietį, o kitą dieną pasikviečia aptarti lietuvių nacionalizmo, šovinizmo ir fašizmo. Laikraščiai jį sveikina, jis nesijaučia esąs didvyris, tik gailisi, kad nesmogė tam naciui.

Žmonės praneša, kad Šiaulių bažnyčios šventoriuje plykstelėjo ugnis. Atskubėjusi policija konstatuoja, kad degiu skysčiu apipiltas ir padegtas kryžius su užrašu: „Šio kryžiaus vietoje užgesinta paskutinė pagonių ugnis“. Policininkai nustato, kad žalos kryžiui nepadaryta (jis tik šiek tiek aprūko) ir nutaria tyrimo nepradėti: tai tik vaikų išdykavimai.

Labai įdomiai išdykaujama Lietuvoj!

2007 08 31

11. 04. Prieš naują sezoną televizijos eina iš proto, ir visame tame „realybės šou“ verpetavime pagrindinį vaidmenį vaidina pusnuogės arba ir visai nuogos mergelės. Jos daro viską, ko nori prodiuseriai ir vaidina tai liberaline saviraiška. Kiekviena epocha turi savo pamišimo būdus. Tačiau ką šiam praėjus Lietuva darys su pusantro milijono apgraužtų šlaunelių?