Rugsėjis Spausdinti
2007
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 30 Rugsėjis 2007 23:25

2007 09 01

11. 37. Kai baigėsi idėjų kovos epocha (visas XX amžius yra gigantiškas jų susirėmimas), tapo aišku, kad neišnaudotas liko tiktai tikėjimų potencialas, su didžiausiais ekonominiais ir militariniais resursais sukauptas krikščionybėje, islame ir budizme, tiksliau – jų užkariautose erdvėse. Vienyti tose tikybų erdvėse atsidūrusias tautas tapo svarbiausias politikų uždavinys. Tų procesų akivaizdumas nenuginčijamas.

Daugiausia problemų kilo krikščioniškajam pasauliui, nes būtent jis savo ideologijų kova varė priekin pasaulio istoriją visą XX amžių: kas vakar buvo priešai, šiandien turėjo tapti draugais, o per tą laiką – išsekusiam buvusiam priešui reikėjo primesti ekonominį liberalizmą, kurio dėka ūkinis gyvenimas galėtų būti išvestas iš nacionalinės kontrolės.

Kurį laiką tai daryti sekėsi: Jelcino Rusija atsivėrė „rinkos ekonomikai“, buvusių priešų integracija vyko netgi politiniu lygmeniu – rusų vadai kalbėjo ir apie Europos Sąjungą, ir apie NATO tiek lojaliai, kad Rusijos įsijungimas į tas struktūras tolesnėje perspektyvoje nebeatrodė absurdas. Tai būtų reiškę plačią krikščioniškosios civilizacijos integraciją, Šiaurės pusrutulio rėmuose vienijančią jėgas Pietų pusrutuliui su Kinija priekyje atremti.

Putino Rusija, savo teritorijoje nuo ekonomikos liberalizavimo atsitvėrusi nacionalinėmis sienomis, Rusiją išėmė iš tos krikščioniškosios civilizacijos integravimosi proceso. Šį faktą bandoma paaiškinti tradiciškai: Rusijoje atgimsta jos imperializmas. Reikalai sudėtingesni: imperializmas yra tik priemonė, už jo gi yra tikslas – tikroji to ar kito reiškinio priežastis.

Kokie Rusijos tikslai? Didžiausias – vienas: atsilaikyti prieš Kiniją. Paplūs Kinija per Amūrą – ir nebėr Rusijos, kaip ir mongolų-totorių epochoje. Šįsyk jos nebeliktų galutinai.

Kokias galimybes turi Rusija? Jokių. Išskyrus pačią save. O ką ji gali, pati griūvanti? Demokratinė plėtra į augimą Rusiją išvestų per – geriausiu atveju – ketvirtį amžiaus. Tada ji būtų dvasiškai pavargusių ir bent kiek atsikvėpti norinčių žmonių šalis. Labai įmanomas variantas – jau tik iki Uralo kalnų. O gal ir dar arčiau Maskvos eitų jos rytinės sienos.

Bet juk – tarkim – krikščioniškosios civilizacijos gynimo organizacija (NATO) tokios eigos galėtų neleisti! Taip, neleisti bandytų. Tačiau JAV egzistuoja iš esmės dolerio ir savo karinių pajėgų dėka. Kinija dolerių sukaupusi daugiau, negu visas kitas pasaulis kartu paėmus. Kai Kinija dolerį suspenduos savo teritorijoje su visomis pasaulio bankuose turimomis atsargomis – JAV ekonominės katastrofos pasekmė bus ir jos militarinė bei politinė katastrofa.

Kas yra Europos Sąjunga su savąja euro valiuta šiuo požiūriu? Tik bandymo sukurti krikščioniškosios civilizacijos erdvę kontroliuojančio dolerio būsimąjį žlugimą amortizuojančią erdvę projektas? Deja, dar tik projektas, kuris irgi vargu bau bus įgyvendintas: Britanija euro vis kategoriškiau atsisako, Čekija ir kitos šalys įsivedimą atideda, euro prestižas dėl prekių brangimo (o jis nekonkurentiškoj monetarinėj erdvėj yra neišvengiamas) vis smunka, ES Konstitucija iš esmės žlugo, tad visas projektas ateitin plaukia tolydžio išsiplaudamas.

Rusija to nesupranta?

Tai ką ji daro?

Visų pirma – suvalstybina pagrindinius Rusijos gamtos resursus eksploatuojančias ūkio šakas. M. Chodorkovskis su savo politinėm pretenzijom dargi savotiškai pasitarnavo V. Putinui, padėdamas pridengti tikruosius ekonomikos deliberalizavimo tikslus. Politinėj srity V. Putinas dabar koncentruoja valdžią, o visuomeninėj – skatina nacionalizmą ir rasizmą, kurie turi pakeisti marksistinį proletarinį internacionalizmą ir padėti atsiriboti nuo liberaloidinio kosmopolitizmo. Užsienio politikos srity Rusija žaidžia su arabais, laikydama juos kiek galima arčiau savęs, bet ne tiek arti, kad, kaip Europos Sąjunga, galvotų apie perėjimą į islamą, ir čia ištikimai pasitarnauja nacionalinė rusų krikščionybės atmaina – pravoslavija. Tačiau rimčiausi žingsniai padaryti su tikybiškai nepavojinga Kinija: su ja ir kitomis Azijos šalimis, kaip ir Stalino su Vokietija, sudaryta netgi antinatines ambicijas turinti karinio bendradarbiavimo sutartis, kurios rėmuose bus galima bent laikinai kontroliuoti Kinijos ekspansionizmą. Tai kol kas nekenkia ir Kinijai, turinčiai savo sąskaitų su JAV.

Ką visa tai reiškia?

Tai reiškia, kad Rusija apsisprendė atsisakyti iliuzijų, jog krikščioniškoji civilizacija gali būti integrali demokratiniame režime, tuo labiau, kad ji tokia galėtų būti pajėgi atsilaikyti dviem frontais – prieš Kiniją ir prieš Arabiją su savo religijų sąlygotais gyvenimo būdais. Kaip labiausiai pažeidžiama ir vienų, ir kitų priešų, Rusija pirmiausia susidorojo su savo musulmonais ir dabar dorojasi su kinų plūdesiu, tuo pat metu priešindamasi Vakarų Europos kaipituliantiškumui prieš islamą (krikščioniškojo paveldo eliminavimas iš ES Konstitucijos, ketinimas į ES įtraukti Turkiją ir net Šiaurės Afrikos kraštus) ir JAV bejėgiškumui prieš Kiniją. Militarinis savo erdvių atribojimas sausumoje, vandenyse ir ore rodo nebepasitikėjimą nei savosios civilizacijos vakariniu, nei rytiniu sparnu ir akivaizdžiai demonstruoja, kad Rusija ryžtasi imtis krikščioniškosios civilizacijos lyderio vaidmens.

Tragiškas, o vietom ir komiškas yra šis gestas. Tačiau pastanga akivaizdi. V. Putino pakeisti prezidento poste ateis dar diržingesnis ir radikalesnis Rusijos lyderis. Klausimas vienas: ar rusiškasis nacionalizmas skeldėjančią Rusiją sutelks tiek, kad nuramdytų badą ir prislopintų alkoholizmą, kurių eliminavimas jiems leistų pradėti galvoti apie vidinių galių kūrimą, reikalingą prisiimamiems vaidmenims atlikti.

Deja, istorija šiandien kreivai šypsosi: priešpriešinti šiems desperatiškiems žingsniams nelabai ką turi nei JAV, nei ES.

Kokias išvadas iš to turim daryti mes?

2007 09 02

9. 59. „Žvaigždžių karas“ buvo paskutinis didysis Šaltojo karo mūšis. Jis pareikalavo visų ir privataus monopolinio (JAV), ir valstybinio (TSRS) kapitalizmo jėgų ir pajėgų priešstovos. Lemiama buvo militarinė susirėmimo dimensija, tačiau ne paskutinę vietą jame užėmė ir ekonominė konvergencija, ir masinių informacijos priemonių kuriama globalioji erdvė, ir pagaliau slaptųjų tarnybų veikla priešininko teritorijoje. Daug kas iš šių veiklos rūšių hibridizavosi naujosios informacinės terpės erdvėje ir gimdė naujas galimybes. Viena iš jų buvo taikiosios revoliucijos, veikusiosios pagal „nesipriešinimo jėga“ metodiką, užgimusią 1968 metų studentų revoliucijoje.

Pirmoji tų revoliucijų banga nuošė, kai, išsekus TSRS komandinės ekonomikos resursams, M. Gorbačiovas paskelbė savąją pertvarką, siekdamas socialistinį ūkį sukryžminti su privačia iniciatyva, o valstybinę TSRS sąrangą pertvarkyti į naujosios ekonominės erdvės jungiamą konfederaciją. Tarybinio socializmo sistemoje prievarta buvo pasiekusi tokias brutalias formas, kad nesipriešinti buvo neįmanoma, ir pati populiariausia pirmine pasipriešinimo forma tapo kitamintiškumas ir nacionalizmas. Į sprogimus jis pirmiausia išvirto Baltijos šalyse.

Iki tol buvo atliktas didžiulis parengiamasis darbas, visų pirma Lenkijoje. Kardinolas Karolis Voityla popiežium tapo JAV pastangų dėka (esama puikaus tai parodančio pačių amerikiečių filmo). Lenkų Solidarumas buvo JAV finansuojamas. Ne paslaptis, kad Solidarume susidūrė ir JAV bei TSRS žvalgybos. Nuo Solidarumo kai ką kopijavo ir Sąjūdis Lietuvoje. 1990 metų Nepriklausomybė Lietuvoje ir „nepriklausomybių paradas“ po 1991 metų pučo Maskvoje buvo pirmoji taikiųjų revoliucijų banga.

Antroji prasideda jau veikiant naujam geopolitiniam faktoriui – Europos Sąjungai, kaip Vakarų Europos sąjunga apsiskelbusiai 1991 metais, bet greitai sumetusiai, kad buvusi soclageryje Vidurio Europa gali priklausyti jai. Tada – vėlgi dalyvaujant JAV – įvyko „oranžinė revoliucija“ Ukrainoje, „rožių revoliucija“ Gruzijoje, prasidėjo „demokratijos eksportas“ į „paskutinę diktatūrą Europoje“ Baltarusiją. Tos revoliucijos nubangavo iki pat Kinijos pasienio Vidurinėje Azijoje, visur dar aktyviau dalyvaujant Jungtinėms Valstijoms su įvairiais pasaulio naujoj sutvarkymo projektais – Didžiojo Azerbaidžano, demokratinio Afganistano, suvienytos Gruzijos ir pan. Už raketinį įsitvirtinimą Europoje NATO rėmuose lenkams buvo pažadėta Didžioji Lenkija, jeigu jie sugebės ją sukurti.

Lenkai stengiasi. Kaip jau įprasta, jie visų pirma naudoją bažnyčią. Visose Abiejų Tautų Respublikai priklausiusiose žemėse lenkų lėšomis ir vienuolijos bei kunigijos pastangomis atstatomi vienuolynai, bažnyčios, leidžiami lenkiški maldynai, vyksta pamaldos lenkų kalba. Vakarų Ukrainoje ta veikla nėra lengva: ukrainiečių nacionalizmas ne bedantis, čia veikia ir kitos konfesijos. Vakarų Baltarusiją nuo polonizacijos valstybiniu lygiu gina režimas. Geriausiai Lenkijai sekasi Lietuvoje: čia traukia būriai maldininkų, minios ekskursantų, veikia lenkiškos bažnyčios, kultūrinės organizacijos, stiprinamos lenkiškos ir uždaromos lietuviškos mokyklos, lenkai aktyviai dalyvauja politikoje ir valdo Vilnių bei du rajonus, daro įtaką Seime. Lenkija supirko didelę dalį Lietuvos ūkio („Mažeikių naftą“, Klaipėdos terminalą, statybos organizacijų akcijas, pastatus Vilniuje ir kitur, žemes ir t. t.), per komunikacijų tiltus į Vakarus rengiasi kontroliuoti elektros energijos eksportą, pati dalyvauti IAE statyboje.

Lenkų nacionalizmas lietuvių žemėje virsta imperializmu, kuris plėtosis griūvant Baltarusijos politiniam režimui ir skylant Ukrainai (skilimo galimybės neatmeta ir JAV strategai). Lenkija ta linkme intensyviai veikia išnaudodama JAV paramą iki tokio lygio, kad dėl savo interesų drąsiai konfliktuoja su visomis ES valdžiomis, drebindama net ES pamatus.

Nenuostabu: į euro zoną galutinai atsisakius jungtis Britanijai, Europos Sąjunga lieka Vokietijos dominuojama erdve. Tai – pavojinga Lenkijai ES raidos tendencija, ypač atsižvelgiant į tai, kad vakarinės Lenkijos žemės realiai jau nebe Lenkijos. Lenkams būtinai reikia žemių rytuose.

Lietuva savo pietryčius tyliai ramiai atiduoda Lenkijai, kažką neaiškaus kalbant Lietuvos Prezidentui ir aktyviai ta kryptimi veikiant Lietuvos premjerams: A. Brazauskas lenkams tiesiog įgrūdo „Mažeikių naftą“, G. Kirkilas lenkus tiesiog įropštė į Ignalinos atominę. Pardavė Pacų rūmus Lenkijos ambasadai, perduodamas Lenkijai gabalą Lietuvos teritorijos pačioje Vilniaus širdy!

Ką visa tai reiškia? Pažiūrėkim, kas visa tai daro, ir galėsim pasakyti, kodėl daro.

Nuo 1993 metų Lietuvą valdo komunistai arba komunistinės sąmonės atstovai kitaip beįvadinančiose partijose. (Neišskiriu ir 1996–2000 metų, nes būtent tada pradėta Didžioji privatizacija, kitaip sakant, nacionalinės valstybės ekonominių pamatų naikinimas – strateginių ūkio objektų išpardavimas.) Ši sąmonė pasaulį mato tiktai per savo valstybės sienas – kaip uždarą pasaulį, kurį išplėsti iki viso Žemės rutulio tegali pasaulinė socialistinė revoliucija. Lietuvių kompartijos nariai iš savo graudžios praktikos jau buvo patyrę, kad jie nesinaudos Maskvos gėrybėmis, kad visa, ką jie gali, tai valdžios koridoriais praeiti su lauknešėliais iki biudžeto skirstytojų. Jų pasaulis buvo uždaras ne TSRS, o LTSR sienų rėmuose. Jis turėjo būti šiltas, gerai sutvarkytas, nes tame pasaulyje turėjo gyventi ir jų vaikai bei vaikų vaikai – tuometiniai komjaunuoliai ir pionieriai. Lokalaus gerai sutvarkyto pasaulio samprata buvo jų ideologijos ir politikos idėja, komunistinio separatizmo ištaka, paaiškinanti daugelį tarybinio meto Lietuvos gyvenimo reiškinių. To meto nomenklatūra kitur gyventi negalėjo, nenorėjo, pagaliau – ir nemokėjo.

Visa tai galioja ir dabar, tik komunistų kartą pakeitė ar dar keičia komjaunuolių karta. Ji atsineša ir vieną naują bruožą. Jeigu A. Brazausko laikų komunistai dar suvokė tautinių vertybių problemą, tai G. Kirkilo komjaunuoliai yra visiški kosmopolitai – sąmonėje pripažįstą pasaulio be sienų, be kalbų įvairovės, be principų reikalaujamos atsakomybės būtinybę. Būtinybę, kurią jie dabar gali versti realybe. Ką jie, imdami valdžią, ir daro šiandien. Jie sako, kad lietuviu galima būti ir kalbant angliškai, kad tautybė apskritai yra reliktas, kad valstybes kuria ne tautos, o piliečiai, sutarties pagrindan dedą žmogaus teisių deklaraciją ir t. t.

Štai kodėl Lietuvos elito didžiuma be problemų balsavo už Europos Sąjungą, nors ji pareikalavo didžiosios dalies suvereninių nacionalinės valstybės galių atsisakymo – atsisakymo tų principų, vardan kurių kūrėsi Lietuvos laisvės lyga, Lietuvos Sąjūdis, kas buvo postuluota 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo Akte, 1992 m. Lietuvos Konstitucijoje.

Tačiau Europos Sąjunga negarantavo jų patikimo gyvenimo ir – ypač – ateities. Per daug skirtingi interesai turi būti sujungti ir ES Konstitucijoje, ir euro zonoje, ir ES traška ir braška su kiekvienu nauju krustelėjimu. Tai kelia nerimą ir verčia galvoti apie papildomas garantijas. Kur jos?

Tiktai ne tautoje, ne liaudyje. Tautą ir liaudį elitas išdavė ne kartą, išdavinėja dabar ir išdavinės ateity, nes Europos Sąjunga nėra tautų ar liaudžių, o jų elitų sąjunga, sąjunga ne pagal tautų, o pagal elitų interesą – ieškoti geopolitinių civilizacijos jungčių, kartu neatsisakant nieko, kas tas jungtis naikina pašaknėse, o svarbiausia – neaukojant nė miligramo savo gerovės, priešingai – ją tik pagausinant ( ko verti vien ES biurokratijos atlyginimai!).

O garantijos, kad ir nedidelės, bet labai konkrečios – čia pat. Lenkija! Dar iš tarybinių laikų buvusi „užsieniu“ ir „laisvės kraštu“, Lenkija labai greitai buvo padaryta ir strateginiu partneriu, ir advokatu Lietuvai stojant į NATO ir t. t. Draugystė nuo Saudargo–Skubiševskio pakto laikų išaugo iki glebėsčiavimosi prezidento V. Adamkaus antrosios kadencijs metu, o premjero G. Kirkilo asmeny – iki japoniškų nusilenkimų. Ir kodėl gi ne?! Jeigu jie, tie mūsų strateginiai partneriai, irgi tokie pat, tik didesni, jeigu tu nejauti savo nacionalinės vertės ir orumo, o nori žūtbūt susitarti, tai kodėl ir nenusilenkti, tegul ir lenkų nacionalistui – jis vis tiek būtent lenkų valstybės atstovas. O Didžioji Lenkija išliktų net ir Europos Sąjungai griūvant! Tai gal geriau priklausomybė nuo Lenkijos, kurią gal ir toliau gintų kad ir klibanti Amerika, negu Rusija, kurioje Lietuvą nuo Maskvos atplėšusiems išdavikams vietos tikrai neatsirastų! Logika aiški ir paprasta: išgyventi bet kuria kaina – ne tik parduodant valstybę, bet ir ją išduodant. Kito kelio komjaunuoliams nėra: jie nemoka gyventi niekur kitur, net emigracijoje, kaip didelė tautos dalis, nes jie nieko kita nemoka, tik valdyti, kad ir Lietuvos guberniją, kaip tai dar XVIII amžiuje buvo suplanavusi Lenkija. Tai – kraštutinis mūsų elito geopolitinis pragmatizmas, peraugantis į atvirą valstybinę išdavystę.

Kad tauta nepasipriešintų, ji ir toliau skatinama emigruoti, masiškai alkoholizuojama pradedant vaikais, degraduojama televizijų šou biznio programomis ir dezorientuojama informaciniu melu bei dvasios destrukcija mokyklose. Apie valdžios atitrūkimą nuo tautos, nuo liaudies, apie kurį dar užsimenama Europos vakaruose, pas mus tylima. Jeigu koks politikos kūdikis pasako, kad Lietuvoje prastos kokybės demokratija, net į diplomatinį pasakymą atsiliepiama pabūklais.

Kad bet kuriam demokratiją imituojančiam režimui būtino politinio partinio gyvenimo netgi regimybė būtų patikimai kontroliuojama, Lietuvoje baigiama sunaikinti alternatyvas galinti siūlyti politikos partinė sistema. Šių pastangų triumfu galima laikyti 2K (Kirkilo–Kubiliaus) aljansą – socialdemokratų ir konservatorių sukonstruotą mažumos vyriausybę, kurios tikslas vienas – kaip nors išsilaikyti iki Seimo kadencijos pabaigos, jokiu būdu neprarandant valdžios, net jeigu ji yra atviras sąmokslą prieš tautą.

2007 09 03

11. 32. Europoje – dar viena „priemonė“, suteikianti galimybę ES tautoms arba kilti savivokos pakopomis į geresnį savęs matymą, arba leistis žemyn ir skęsti kultūros dykumos miražuose. Kalbu apie pirmąkart surengtą Eurovizijos šokių konkursą. Kodėl gi ne! – Eurovizijos dainų konkursas išsisemia, galima pridenginėti šokiais.

Lietuvos šokėjai tarp 16 porų, atstovavusių Europos (ne tik Europos Sąjungos) tautoms, liko 11-ti. Kai kas ir Londone jiems prognozavo pirmąją vietą. Visa Lietuva buvo šventai įsitikinusi, kad mūsiškiai parsiveš laurus. Šokas ištiko jau po pirmo vertinimo: 0!

Ar galėjo būti kitaip? Iš pačių šokėjų komentarų Lietuvos spaudoje buvo galima suprasti, kad jie padarė viską, ką galėjo, kalti ne jie, o televizijų žiūrovai – nesuprato, todėl ir neįvertino.

Sutinku: šokėjai padarė viską. Jie šoko tikrai meistriškai. Ir Lietuvos sirgaliai bei poros rengėjai padarė viską, ką galėjo. Štai čia ir atsakymas, kur dingo laimėjimui reikalingi balai – liko tame, ko Lietuva negalėjo parodyti.

Ko nesugebėjo parodyti lietuviai Londono šokių konkurse? Gėda aiškinti, bet reikia: Lietuvos. Šalies, kuriai atstovauja.

Delfistai ir vėl mane išdės į šuns dienas ir prikals prie gėdos stulpo, šoumenai profesionalai paniekinamai šypsosis, bet aš kalbėsiu tol, kol būsiu išgirstas, ką sakau. Nes būtent tokie kaip aš balsuoja tuose konkursuose, būtent jie ir lemia pergales.

Nes aš irgi visiškai pritariu jų sprendimui suomiams, o ne ukrainiečiams skirti pirmą vietą, nors pastarieji kur kas išraiškingesni išoriškai. Užtat suomiai – vidujai, savo meno šiaurietišku santūrumu susitapatiną su suomiškumu ir taip įveikią net savo asmeninį nepatrauklumą. Tačiau ryškiausias atsakymas, ko neparodė lietuviai, yra airių šokis – ne pirmasis jų pastrapaliojimas, o antrasis – liaudiškasis šokis, kurio tautinis judesys pakeltas, įvilktas į tobulą klasikinio šokio judesio formą. Būtent tai: ne klasika, kuri vadinama meistriškumu, „nuleista“ ant etnikos, o etnika pakelta iki klasikos – štai mąstymo linija, kuria eidami dirbo ir airiai, ir ukrainiečiai, ir suomiai. Ir laimėjo. Ne kokių ten profesionalų ekspertų, o eilinių žiūrovų įvairiose tautose dėka.

Ką parodė lietuviai? Nieko lietuviško neturintį pasodoblį ir (užtat!) polkutės bei „Kaukės“ hibridą, kurį britai diplomatiškai pavadino pikantišku kokteiliu. Tik nepasakė, ar geriamu.

2004 09 04

9. 42. Vakarų civilizacija patenka į aklavietes. Vieną po kitos. Žmogiškasis egoizmas, naudodamasis pareigų nenumatančiomis „žmogaus teisėmis“, kuria situacijas, kurios – akivaizdu – nėra laimėjimas, tačiau pasukti atgal visą tą iki šiol įsuktą judėjimą – kokius žmonių jūrų cunamius tai sukeltų?!

O laisvas judėjimas tapo masiniu tautų kraustymusi. Feminizmas išvirto į jaunosios kartos dehumanizavimą, net robotizavimą. Pažiūrų laisvė seniai mutuoja į sektantizmą, savigynos teisė – į skerdynes, meilės laisvės – į seksizmą, biseksualizmą, homoseksualizmą. Ir t. t. Laisvių be pareigų kultūra virsta mutacijų ir mutantų kultūra. Ką ji duos – visiškai neaišku, nes viskas dar prieš akis.

Bet gamta kai ką jau sufleruoja. Buvo toks Tolimųjų Rytų barštis – aukštas, greit augantis, maistingas. Rusai sukryžmino jį su kažkokiu giminaičiu iš Europos. Taip tikėjosi išspręsti pašarų galvijams problemą. Iš pradžių lyg ir nieko: auga, klesti, gražu, sparčiai plinta. Tik išryškėjo, kad išsigimsta: atsirado nė viename iš tėvų neturėtų savybių – augalas pasidarė nuodingas, degina odą ir nuberia ją ilgai negyjančiomis pūslėmis, kurios palieka gilius randus, dėmes. Mutanto neveikia jokie augalų nuodai, nuo kurių žūva kita augmenija. Dabar laboratorijos ieško paveikių nuodų, kažką lyg ir apčiuopia. Tačiau augalas žygiuoja per Europą kaip mongolų ordos, užimdamas vis didesnius plotus. Augalas gražus, naivuoliai jį dar ir paplatina. Ir Lietuvoj jis jau seniai nacionalinė nelaimė, tik kad valdžios, užsiėmusios kovomis dėl valdžios, tokioms problemoms neturi laiko.

Labai džiūgavo valdžios žmonės, kad šiemet tik septyni nepilnamečiai per rugsėjo pirmosios šventes buvo sulaikyti visai girti, o tik trims teprireikė reanimacijos. Ir tai – dieną, kuri buvo paskelbta diena be alkoholio.

Du dvylikamečiai nužudė aštuonmetį. Visiems žinoma, kad jie – ne tik kiemo, bet ir gatvės siaubas: žudė kates ir kitus gyvūnus, terorizavo bendraamžius, prievartavo pinigus. Kodėl nužudė? Ogi todėl, kad aštuonmetis įsivaizdino, kitaip sakant, nenorėjo jiems paklusti. Ir ką gi? Ir – nieko: prokurorė ramiu balsu, tarsi jos tai visiškai neliestų, aiškina, kad byla bus nutraukta, nes žudikai – nepilnamečiai. Ne tik nutraukta, bet ir be jokių pasekmių jiems – nei kokion specialion priežiūron, mokyklon, nei jokios bausmelės, kad suvoktų priėję ribą. O kad jokių pasekmių nepatirtų ir tėvai, šie, pasisamdę advokatus, aiškina, jog policija prisipažinimus išgavusi naudodama smurtą. Kas laukia mūsų tų dviejų žudikėlių atveju? Nauji teroro aktai, naujos žudynės, kol galų gale „pasodins“. Kuo virsta visuomenė šiame procese – kam rūpi? Galų gale kas labai ką ir pakeisti gali, netgi norėdamas! – virš viso šito plyti smurtą gaminančią mutantų kultūrą globojančios „žmogaus teisės“.

2007 09 05

10. 26. 2006 m. gruodį premjero sudaryta darbo grupė pasiūlymams dėl buvusių Vilniaus Šnipiškių žydų kapinių pateikti 2007 m. rugpjūtį pakeista nauja. Kodėl? Sakoma, kad nesulaukė pasiūlymų, nors vienas iš buvusių grupės narių sako, jog „situacija nevienareikšmė“, todėl viskas užtrukę. O užtrukti nebegalima – kaip sako seimo narys Justinas Karosas, skandalas dėl prabangių apartamentų, kurie galimai paliečia buvusių kapinių teritoriją, įsiūbavo ir JAV žydų sluoksnius, o jie ten įtakingi!

Kokie sprendimai galimi šioje tarptautinio spaudimo situacijoje? Aišku – tik palankūs žydams. Dėl to ir grupė performuota, įtraukiant ten ir J. Karosą. Ir, žinoma, E. Zingerį. O koks juridinis būsimo sprendimo pamatas? Labai ir labai įdomus: „paaiškėjus naujoms aplinkybėms“, kad apartamentai „beveik neabejotinai iš dalies patenka į kapinių teritoriją“.

Nieko sau pagrindimas! – apartamentus reikia griauti paaiškėjus štai tokioms „naujoms aplinkybėms“. Gi „aplinkybės“ – nustatytos pagal vieno istorijos instituto privatų tyrimą!

Komisijos uždavinys – pateikti naują statybų Šnipiškėse juridinį kontekstą. Ar tai ne politinis užsakymas, nesiimu komentuoti. Kad ta naujojo konteksto kūrimo tvarka prieštarauja teisės principams, Lietuvoje nieko nejaudina. Jaudina viena – kaip įsiteikti JAV, kaip būti žemesniems už žolę, tykesniems už vandenį, kaip buvo įprasta ir tarybmečiu.

J. Karosas atrodo gana kvailai – išdavė tikrąsias naujosios komisijos sukūrimo aplinkybes. E. Zingeris – iš tų žinomųjų gudručių giminės. Čia „net ne žydų kapinių“ reikalas, sako jis, čia Lietuvoje praktikuojamų nelegalių statybų klausimas. Nė viena nelegali statyba dar nenugriauta, nors būtent tai yra visuomenės intereso gynimas. (Pacų rūmų pardavimo Lenkijai klausimu E. Zingeris nebylys, nors visuomenės intereso požiūriu tas sandoris daugiau negu tarptautinis skandalas.)

Taip klostantis reikalams Karaliaus Mindaugo apartamentai, bent jų dalis, bus nugriauta. Koks faktas bus konstatuotas liaudies kalba? – Žydai nugriovė Karaliaus Mindaugo apartamentus. Toks ir yra tikrasis visuomeninis interesas – skaldyk ir valdyk?

Bjaurūs man tie jūsų griaunami apartamentai. Bet dar bjauresni yra jūsiškis jų griovimo būdas. Jis sunaikina ne tik Lietuvos valstybės ir visuomenės interesus, jis po gabalėlį naikina ir Lietuvos valstybę.

2007 09 06

7. 08. Kokį biznį varo Gediminas Kirkilas, skleisdamas gandus apie dujų kainos padidėjimą?

Kitur, kiek man žinoma, už tokius dalykėlius premjeras krinta į politikos nuošales.

Bet Lietuvoj – Prezidento valia – mažumos vyriausybė, remiama opozicijos.

Tai ir yra Lietuva.

Čia Lietuva, čia eurais lyja

ant kiekvienos šviesios galvos!

2007 09 07

Rokiškio viešoji biblioteka rajono savivaldybės sprendimu pavadinama Juozo Keliuočio vardu. Pavadinama tikrai vertai.

Nuo 2004 metų vasario 16 dienos bibliotekoje veikia Juozo Keliuočio ir jo brolio Alfonso Keliuočio palikimo studijų centras, veikiąs sukaupto Keliuočių rankraštinio palikimo ir asmeninių bibliotekų pagrindu. Tarsi viso to statinio pamatas –1931–1940 metų „Naujosios Romuvos“ žurnalo komplektai, žurnalo, bene ryškiausiai kilstelėjusio Lietuvos kultūrą šiuolaikiškumo kryptimi. Tokio atviro, dinamiško, diskusinio ir konstruktyvaus žurnalo teikiamas intelektinis džiaugsmas neblėsta ir šiandien.

Rokiškio viešosios bibliotekos – dabar jau Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos – darbuotojos, šio centro vadovės, per tuos nepilnus ketverius metus surengė keturias mokslines konferencijas, penketą leidinių pristatymų, keliolika literatūrinių skaitymų, diskusijų, išvykų ir pan. Kaip bibliotekos ir Centro leidinys eina Rokiškio krašto kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“.

Kiek kartų teko būti Rokišky – bibliotekos salė visada pilnutėlė, visada su savivaldybės valdžia, nekalbant apie kultūros įstaigų vadovus. Taip, žinoma, tai galima būtų laikyti ir solidarumo ženklu. Tačiau kad tik solidarumo ženklan merai ir vicemerai išsėdėtų per visą konferenciją – vargu ar įmanoma tarti.

O paslaptis tokia: kaip ir Keliuočio „Naujoji Romuva“, Rokiškio biblioteka yra kažkokia džiaugsminga – tvarkinga, švari, šviesi, tiksli, kryptinga. O visa tai kyla iš bibliotekos darbuotojų – būrelio moterų, kurios bibliotekos veikla išsako savo dvasines aspiracijas. Nedaug kur gali tai pajusti taip intensyviai. Bet kad tokia dvasios šiluma ir daromų darbų tikrumas įmanomas, čia gali pamatyti geriau negu didžiuosiuose centruose.

2007 09 08

Nuolat neduoda ramybės vienas klausimas: ar baltų kultūroje dominuojanti minorinė tonacija yra prigimtinis, ar tik istorinis ženklas?

Sutartinės turbūt yra seniausias tos tonacijos gyvas liudijimas. Jose – nepaprasta galia: ir žemės gelmių, ir pasaulio sudėtingumo harmonija čia byla kaip komplikuotas žmonių ir gamtos solidarumas, kaip valdomas ir kontroliuojamas santykis, bet – miškų horizonte ir dangaus (netgi padangės) erdvėj. Tai – buvimo čia, šitos vietos pasauly, džiugesio, bet ne džiaugsmo himnas.

O pasakos?

O vėlesnių laikų dainos? Ypač – apie karą: beveik nieko, kas keltų į žygį, beveik viskas – apie skausmą po jo.

Tad minoras – lietuvių etninės kultūros genetinis kodas?

Jis ir gali atsakyti į klausimą, kodėl mes virkaujam partizanų, o ne džiaugiamės, kad – nepaisant elitų išdavysčių – atsirado žmonių, gyvybes aukojusių už valstybę ir tautos laisvę? Mūsų elgesys – minorinė partizaninio karo refleksija – nepateisinamas iš principo, iš paties Partizanų karo prigimties: vyrai ėjo mirti ne vardan mirties, o vardan gyvenimo. Dramatiškas tai buvo ėjimas, bet ne beviltiškas. Mirtis mums užstoja tikėjimą, o tai juk iškraipo istorijos fakto esmę, ir sukilti prieš tokį santykį su savo istorijos vienu dramatiškiausių epizodų turėtų visų pirma istoriosofai, nepaisydami net mūsų kultūros genetikoje fiksuotų polinkių.

2007 09 09

11. 14. Tęsiant vakarykštę mintį.

Karaliai remiasi gimine ir giminėmis.

Prezidentas gali pasiremti jau tik tauta ir tautomis. Jeigu prezidentų ideologija nebus nacionalizmas, ja turės būti servilizmas. Tikrovė tuos du polius gali varijuoti kaip patinka, bet realybė bus tik tokia: arba tu turi principus, aplink kuriuos gali grupuoti ir valdyti vertybes, arba jos užvaldo tave (prisimenam dabar tolydžio skambantį klyksmą: kas užvaldė mūsų valstybę?!).

Kad galima būtų valdyti prezidentus, pirmiausia pasidarbavo filosofai ir sociologai, suniekindami Švietimo epochos minties revoliucionierių atliktą mąstysenos desakralizavimą, mąstymo erdvę suskirstant į vertybes ir principus, pirmąsias susiejant su praktiniu interesu ir tikėtinumu bei tikėjimu, antruosius – su grynuoju mąstymu ir grynuoju protu, ką taip nuostabiai susistemino I. Kantas.

Kadangi būtent Švietimo mąstytojų rastieji principiniai tikrovės tvarkymo ir valdymo orientyrai iš tiesų vedė į technologinį ir totalitarinį gyvenimo būdus, ne masių polinkis į servilizmą ir elitų nesugebėjimas valdyti mases demokratiškai, o filosofų padarytas grynojo proto produktų atskyrimas nuo subproduktų buvo apkaltintas kaip visų mūsų nelaimių ištaka ir paklydimų priežastis.

Pasaulis, ko gero, iš tiesų nėra sutvarkomas pagal grynojo proto principus, bet žmonija, bent jau Europos civilizacija, pradedant Platonu ir baigiant Kantu, išaugo būtent iš siekio įveikti empirizmą ir tikrovės inertiškumą. Tai – labai sunkus gyvenimo būdas. Tą liudija visa Europos istorija. Užtat net filosofams yra kur kas mieliau lūžti ir giedoti himnus tikrovės neįveikiamumui, negu apsispręsti kokiam nors principiniam apibrėžtumui ir padaryti kokią nors tvarkelę kad ir mažiausiam Žemės kampe ir giedoti solidarumo su gamta himnus nors mūsų sutartinių dvasia.

14. 48. Valstybė sparčiausiai griaunama keičiant įstatymus. Nes kiekvienas keitimas – tai ne tobulinimas, o patvarkymas pagal kokį nors grupinį interesą, kuris visada yra dalinis ir tolinantis nuo principinės įstatymu įtvirtintos pozicijos, nuo principo. Kai keitimas pasidaro kasdienybe, kai apie keitimams kliudančius Konstitucijoje fiksuotus principus imama kalbėti kaip apie afektinės sąmonės nustatytas normas (taip jau ir kalba kai kas apie 1992 metų Lietuvos Konstituciją), ateina Konstitucijos pataisų metas. O per tą laiką valstybėj, žiūrėk, jau ir kita santvarka (kaip atsitiko pas mus). Aišku, tokioj teisinio nihilizmo pliurėj nebetenka prasmės joks susitarimas, netgi duoto žodžio, pažado laikymasis. Taip jau ir gyvenam. Svarbiausia – beveik visiems gerai.

2007 09 10

8. 29. Popiežius Benediktas XVI, atrodo, imasi visuomeninės politinės veiklos. Apsidairė, įsitvirtino soste ir dabar jau žengia savus, nuo Jono Pauliaus II pakankamai aiškiai besiskiriančius ir filosofui deramus žingsnius.

Antai, visai neseniai popiežius pakvietė jaunimą išsaugoti į mūsų rankas įduotą nuostabų kūrinį – Žemės planetą. Tikrai, ji mūsų, žmonių, rankose. Nes tik gyvūninės kilmės padarai tegali ją sunaikinti, ir tai ne visi – tik žmogus, kiti gali į tai tik pretenduoti, bet yra refleksų apriboti. Žmogus savo juodą darbą jau dirba.

Dabar, va, vėl: popiežius pakvietė švęsti sekmadienį. Atrodytų, kas čia tokio!? Labai daug. Mūsų hibridiniame ir mutantiniame pasaulyje, kuriame aiškumo nėra ir jis net nepageidaujamas, reikalavimas sekmadienį švęsti yra toks jo atskyrimas nuo kitų dienų, kad suponuoja ir anų kitų kitokumą – kaip darbo dienų. Reikalavimas sekmadienį švęsti yra reikalavimas darbo dienomis dirbti. Mutantinio švenčių pasaulio dirigentams tai irgi gryni nervai.

Popiežius užėmė labai gerą poziciją: klausk apibrėžto ir tikslaus atsakymo apie paprasčiausius dalykus – ir kursi pasaulį. Nes ne raginimas kuo tikėti, o klausimas, kaip gyventi, ir yra revoliucijos ištaka.

2007 09 11

11. 06. Siauroj Vilniaus gatvelėj, prispaudę prie sienos jauną mergelę, du – vyras ir žmona – klausinėja apie bažnyčią. Lenkiškai. Mergužėlė ne ką moka, bet aiškina. Lenkai padeda rasti lenkiškus žodžius ir beveik įkvėptai klausia dar kažko. Lenkų kalbos pamoka gatvėj.

Per visą skverą, dainuodami ir grieždami, iš Domininkonų bažnyčios (ten pamaldos laikomos lenkiškai) ateina Didžiosios gatvės link procesija – jaunieji, piršliai, pabroliai ir pamergės su tuntu išpuoštų vaikų, vestuvininkų su visokiom gėlėm ir kitokiais aksesuarais, fotografuojasi, klega, krykščia, filmuojasi, o paskui patraukia Rotušės link. Mažas lenkiškas festivalis Vilniaus senamiesčio skvere.

Iš autobuso Pilies gatvės pradžioj išplaukę, didžiuliu gumulu susispietę ir gido kažką išklausę, garsiai bendraudami ir praktiškai niekuo nesidomėdami lenkų turistai traukia Pilies gatve, Didžiąja, kol sustoja priešais Rotušę. Visi – ir priešais juos einantieji, ir paskui juos – turi spraustis kažkur į pasienius ir galvot, kaip praeiti. O lenkai plaukia gatve tvirtai ir aiškiai, tarsi visi kiti būtų neprašyti nekviesti po jų kojom pasipainioję pašaliniai. Tikra lenkiškosios galybės demonstracija Lietuvoje. Viename iš Lenkijos kresų.

Tokių vaizdelių Vilniuje šiandien jau kiek tik nori. Dar tylioji, bet jau aktyvioji Lietuvos polonizacija.

2007 09 12

7.31. Kažkokia klaipėdietė, dabar jau beveik vyras, negalėdama pakeisti asmens kodo, kuris tebežymi buvusį vyriškumą, kreipėsi į Europos teismą, ir jis priteisė jai 14 000 litų kompensacijos, o Lietuvą įpareigojo, tiesiog nurodė (atsižvelgdamas į blogą Lietuvos vardą) per tris mėnesius priimti lyties keitimo įstatymą. Jei nebus įvykdyta, tai tam-tai turės būti sumokėta 140 000 litų.

Ir tai vadinama žmogaus teisėmis!

Lietuvos Seimas skeptiškai sutiko ET sprendimą. Sveikatos apsaugos komiteto pirmininkas A. Matulas išdrįso pasakyti, kad tokie dalykai rodo civilizacijos išsigimimą. Jei ET sprendimo nebus paisoma, Lietuvai gresia pašalinimas iš Europos Tarybos.

Mano galva, taip Lietuva būtų labai pagerbta.

2007 09 13

13. 16. V. Plečkaitis „XXI amžiuje“ pateikia pagal „Die Weltwoche“ parengtą medžiagą apie Europos civilizacijos padėtį.

XX a. pradžioj Europoje gyveno ketvirtis pasaulio gyventojų, 1950 m. – 21,7 proc., šiandien – 7 proc. Krikščionių pasaulyje mažėja, musulmonų daugėja. Per 100 metų musulmonų pasauly nuo 150 mln. padaugėjo iki 1,2 mlrd. Europoje dramatiškai mažėja gyventojų. Italijoje šeimos dar gausios, bet ir ten vaikų iki 15 m. yra 13,9 proc., suaugusių virš 65 m. – 19,4 proc. Alžyre – atitinkamai 29 proc. ir 4,7 proc. Palestinos Gazos sektoriuje – 48,5 proc. ir 2,6 proc. Italijoj gyventojų nemažėja dėl imigrantų – 148 tūkst. per metus, tačiau 2050 metais ir ji bus netekusi 9 mln. gyventojų.

Kad gyventojų nemažėtų, šeimos turėtų auginti 2,1 vaiko. Prancūzijoje auga 1,9, Skandinavijoje – 1,7 vaiko šeimoje. Europa kenčia ne nuo bado, o nuo gerovės kulto. Kad išlaikytų šį „lygį“, ES šalims kasmet reikia 1,6 mln. imigrantų.

Per tai skverbsis musulmonai. Šiandien ES jų 20 mln., arba 5 proc. visų gyventojų. 2020 m. jų bus jau 10 proc. 57 proc. Briusely gimstančių vaikų – musulmonai, ketvirtadalis Prancūzijos moksleivių – taip pat musulmonai. XXI a. pabaigoje musulmonų Europoje bus dauguma.

ES šalių elitas, vadovaudamasis ateistinio humanizmo ideologija, neatsilaiko prieš agresyvesnę musulmonišką tradiciją. Ar dar galima išsigelbėti, daug priklausys nuo ryžtingesnių Naujosios Europos elitų, kuriems labiau priimtinas imigracijos griežtinimas, didesnis dėmesys šeimai bei nacionalinei kultūrai.

Gerovės pasitenkinime skendinti civilizacija pasmerkta mirti.

2007 09 14

9. 59. Lietuva tebevaizduoja save sau ir pasauliui esanti regiono lyderė. Tą vaizdinį propagandos kanalai remia dažnomis Lietuvos Prezidento išvykomis į Lenkiją, Ukrainą, Gruziją, „demokratijos eksportu“ į Baltarusiją, visokiomis tarpininkavimo akcijomis ir pan.

O kai Prezidentas nuvažiuoja, kaip rašo „Laisvas laikraštis“ (Nr. 23), į Kelmę, pasveikina tik Šaukėnų vidurinės mokyklos moksleivius, nes Verpenos mokykla uždaryta, Albinavos, Žalpių, Laugalio mokyklų uždaryti pradiniai skyriai, Paprūdžių pagrindinė jau tik pradinė...

Taip Lietuva išeina iš Lietuvos. Nes taip – visuose Lietuvos rajonuose.

Į tarptautinę konferenciją apie konkurencingumą pasaulyje atvykęs buvęs Suomijos ministras pirmininkas Esko Aho Lietuvos ministro pirmininko dėmesio nenusipelno. Kaip rašo „Atgimimas“ (Nr.33), taręs pasveikinimo žodį konferencijos dalyviams, Lietuvos premjeras išskuba į Seimo naujosios salės atidarymą... O Suomijos ekspremjeras pasakoja, kad stulbinanti Suomijos sėkmė laiduota investicijų į mokslinius tyrimus, naująsias technologijas ir išsilavinimą – joms skiriama 3,3 proc. Suomijos BVP.

Lietuva tuo metu uždarinėja savo bendrojo lavinimo mokyklas, rengiasi mažinti studentų skaičių. Ir vis dėlto mano esanti regiono lyderė.

2007 09 15

13. 41. Labai gražiai pasakė Vilniaus universitete dėstanti ispanų literatūrologė Karmen Karo (Karmen Caro): „Man į akis krinta du dalykai: žmonės Lietuvoje nori tikėti ateitimi, bet tuo pat metu labai nepasitiki savo valdžia, politikais. Ir tai trukdo“ („Atgimimas“, Nr. 33). Emigracija – vienas ryškiausių tokių „trukdžių“.

Elitas tuo pat metu gieda nepabaigiamą giesmę apie Lietuvos lyderiavimą regione. „Šalis, kuri nepatraukli net saviems gyventojams, nėra regiono lyderė ir niekas jos taip nevertina“, redakcijos skiltyje reziumuoja tas pats „Atgimimas“. Ir tai, deja, yra tiesa – tiesa apie didelį melą, kuriame esam murdomi ir skandinami.

Lietuvių prigimtinis atkaklumas neleidžia rezignuoti bet kuriomis aplinkybėmis. Atlaikyti 50 metų okupaciją ir priversti savo elitą atkurti nepriklausomybę – ne kiekviena tauta tuo gali pasigirti. Griūti į ekonomikos griuvėsius ir vėl – netgi prieš elito valią – susikurti šiokį tokį pragyvenimo lygį, tegul ir nežmoniškų pastangų kaina – irgi ne kiekviena tauta pajėgia. Sąmoningai demoralizuojami ir depatriotizuojami, nusivylę ir nusiminę, vos tik krepšininkai dovanoja kokią pergalę (ryškesnių nelabai ir turim), lietuviai prisimena ir lietuviais esą, ir gina Lietuvos vėliavą, ir didžiuojasi esą lietuviai, nors ką tik gėdijosi jais pasivadinti. Taip, širdy dar yra vilties. Lietuviai dar nori tikėti sulauksią geresnių laikų. Bet štai nulekia premjeras į Madridą pas krepšininkus, ir vėl viskas stoja į savo vietas: pasirodo, ir krepšinis – tik tikrovei pridengti.

2007 09 16

10. 07. „Objektyviosios tiesos“ mito rekonstrukcija, susijusi su vis gilesniu filosofinio nominalizmo įsiskverbimu ir įsitvirtinimu įvairiose pažinimo srityse, keičia ir istorijos kategorinį aparatą. Antai, kalbant apie kolektyvinę atmintį, vienovės sąvoką siūloma (Dž. K. Olikas iš JAV) keisti lauko, vietos, kurioje vyksta atminimo veiksmas, sąvoka; mimezį – media sąvoka; realumą – žanro, arba dialogo, sąvoka; ir pan. Pagrindinė istoriosofinių ginčų bazė yra Platono ir Aristotelio koncepcijos, pradedančios europinio filosofinio realizmo ir nominalizmo tradiciją: pagal platonikus, mąstymas, protavimas, tyrimas yra tik prisiminimas to, kas įgimtai buvo žinoma; pagal aristotelikus – mokymasis, patyrimas, naujas žinojimas brandina ir protą, tad ir istorijos mąstymas yra naujos istorijos kūrimas.

Pristatydama daug įdomių minčių iš Estijoje vykusios istoriosofinės konferencijos, „Šiaurės Atėnuose“ (Nr. 35) apie tai rašo Ramunė Bleizgienė. Jeigu tokias savo patyrimų ir apmąstymų atskaitas pateiktų visi, kurie pabirę po pasaulio mintijimo centrus turtina savo pasaulį, ypač politikai, už mokesčių mokėtojų pinigus šmirinėjantys kur tik panori, būtume nepalyginamai turtingesni, negu vien sekiodami paskui savo krepšininkus ar futbolininkus.

Man didžiausią įspūdį iš tos informacijos padarė pranešimas, kad estai leidžia eilinių žmonių prisiminimų apie niekuo neišsiskiriantį gyvenimą antologijas – tritomę estų gyvenimo antologiją, Estijos moterų jau nepriklausomybės metų gyvenimų antologiją, penkiolikos esčių gyvenimo istorijų antologiją. Tikrai: atsimenanti Estija. Kai tokie klodai empirinės medžiagos jau sukaupti, galima mąstyti ir apie jų kaupimo metodologiją. Tačiau vargu ar būtų ir ta kasdienybės kaip istorijos medžiaga sukaupta, jeigu jos kaupimo svarbos estai nesuprastų. Ir šiuo požiūriu nelabai svarbu, kokia – platoniškąja ar aristoteline – tradicija remdamasis tu tai darysi. Svarbu – suprasdamas.

Estai panirę į istoriją: „Nutildyta skaudi praeitis persekioja ateinančias kartas.“

2007 09 17

10. 09. Dar vienas skandalas: pasaulyje žinomas holokausto tyrėjas Ichakas Aradas, holokausto aukų ir didvyrių atgimimo organizacijos „Jad Vašem“ („Yad Vashem“) Izraelyje atstovas (20 metų buvo jos direktorius), vienas iš tarptautinės komisijos holokaustui Lietuvoje tirti narių, karo metu galėjo dalyvauti lietuvių partizanų žudynėse, o pokario metais, būdamas NKVD tarnautoju, galėjo dalyvauti lietuvių genocide („nusikalsti žmoniškumui“, sakoma oficialiai). Tokie įtarimai prieš tris mėnesius pareikšti tarptautiniu lygiu, Izraelio teisingumo ministerijai išsiunčiant teisinės pagalbos prašymą. Tyrimas Lietuvos generalinėje prokuratūroje pradėtas dar pernai, tad kreipimasis į Izraelį parengtas, matyt, labai rimtai ir argumentuotai.

Tačiau klyksmai dėl tokio garbingo žmogaus apkaltinimo Lietuvoje pasigirdo tik dabar. Dabar, kai į „negerą pusę“ – į kaltinimų dėl žydų kapinių Šnipiškėse išniekinimo melagingumo galutinį išryškinimą – suka tarptautiniu paversti bandytas „Karaliaus Mindaugo apartamentų“ statybos skandalas. Pridengti dviejų verslo ryklių interesų susikirtimą skandalu dėl amžinojo lietuvių antižydiškumo buvo labai naudinga ne vienam Lietuvos „demokratui“. Ir šiame skandale ekranuose visų pirma vėl išnyra Emanuelis Zingeris.

Perdėm įdomus darosi jo vaidmuo. Ilgą laiką visus žavėjęs savo išsiblaškymu ir nepabaigiamais apie save kuriamais anekdotais, jis pamažu ėmė ryškėti kaip tikslingai ieškantis ir visų pirma savo nacijos interesus ginantis veikėjas. Gerai, kad žmogus nepamiršta savo tautiškumo, bet kai jis ginamas kito sąskaita, vargu ar verta žavėtis. Zingeris nedvejodamas stojo skandalą dėl statybos žydų kapinių išniekinimo skandalu paversti norinčiųjų pusėn. Dabar jis „stebisi“, kodėl 250 žmonių sušaudęs baudėjų būrio dalyvis, ir ne bet kokio, o okupacinio režimo baudėjų būrio narys, įtarinėjamas žudynėmis – juk I. Aradas negalėjęs dalyvauti kokiame nors Vakarų valstybės partizanų būryje, dalyvavimas rusų partizanuose buvęs „išgyvenimo reikalas“. Kaip ir darbas NKVD.

Logika nemirtinga. Beje, ji – viešpataujanti ir ne tik Zingerio naudojama. Kagėbistai, enkavedistai, rezervistai yra tik „aplinkybių aukos“. Jų vykdytos žudynės? Jokių žudynių nebuvo – tai buvo karas.

Ką čia bekomentuosi.

Įdomu tik tai, kad su šiuo skandalu galutinai atsiskleidė ir Justinas Karosas: negerai, labai negerai pasielgė Generalinė prokuratūra, labai neteisingai, tai tik dar paaštrins Lietuvos ir pasaulio žydų bendruomenės santykius, linguoja galva jis.

Nuo kada tiesos tyrimas tapo tik žydų privilegija?

Emanuelis Zingeris pritaria Justinui Karosui: na, Generalinė prokuratūra, žinoma, susilauks džiaugsmingo patriotų palaikymo...

Kai tokie žmonės tvarko Lietuvą, ar nuostabu, kad iš jos lieka vien buvusios jos valstybės ir šalies apterštas vardas?

2007 09 18

10. 16. Imu galvoti, kad Šnipiškių žydų kapinių skandalas reikalingas būtent kaip skandalas – kad kuo geriau būtų galima trimituoti apie lietuvių antisemitizmą ir kitokias blogas jų savybes.

Nes kiek gi galima būtų kalbėti apie pašalinius dalykus, o ne apie esmę?

O esmė štai kokia: kapinių kaip kapinių ten seniai nebėra. Yra gi paskelbta medžiaga su chronologiniu visų šių kapinių niokojimo ir naikinimo bei tyrinėjimo ir gelbėjimo datų nurodymu – visą tarybmetį kapinės buvo niokojamos kaip kapinės, kol liko tik palaidojimų vieta.

Tai apie ką šnekama dabar? Apie kapinių atkūrimą – viską rekonstruojant imtinai iki paminklų ir kapinių sienų? Ne? Tai gal būtų galima prabilti apie tarybinės valdžios (beje, ir lenkų okupacinės bei rusų carinės valdžios) veiksmus sunaikinant kapines ir apsispręsti dėl kapinių vietoje likusių žmonių palaikų perlaidojimo? Apie radikalų visos teritorijos perkasimą, visų kaulų išrinkimą ir deramai pagarbų jų palaidojimą ten, kur sutartume, kad jų kaulai ir atminimas niekada nebebus naikinamas. Tai taip paprasta, taip elementaru, kad į mūšių šišo apsėstas galvas tokia mintis nė negali nusileisti?

Tai ko jūs norit, jūs, Briusely trimituojantys lietuvių antisemitizmą, o Vilniuj – bedrebantys prieš žydų ir pasaulio bendruomenių galimą mūsų pasmerkimą?

2007 09 19

10. 05. Nauji laikai – nauji vardai, nauji net žodžiai. Greta esminio šiuolaikinio žmogaus apibūdinimo – sėkmės žmogus, nesėkmės žmogus, bet dar dažniau tiesiog nevykėlis – vis plačiau vartojamas žodis žaidėjas: rinkos žaidėjas, politikos žaidėjas, tarptautinis žaidėjas ir pan. Iš karto galįs pasirodyti modernybės slengo žodeliu, žaidėjas išreiškia epochos filosofiją: kai tikrumo problema jau nurašyta ir nekam neįdomu, tikra tai ar ne, svarbu, kad būtų perkama, t. y. netrukdytų nei spekuliacijai (-vimui), nei manipuliacijai (-vimui), koks gi gali būti žmogaus santykis su žmogum? – tik žaidimas „kuris kurį“! Ir tai dar pats švelniausias variantas – kuris kurį „apžais“, o ne pribaigs!

Kas gali būti tokios žaidžiančios visuomenės jungtimi?

Tik totalinis žaidimas. Nacionalinio masto žaidimas. Toks kaip naujoji Rusijos imperija rusams. Ar Didžioji Lenkija lenkams.

Lietuviams, žinoma, krepšinis. Juo gali patenkinti ir imperinius užmojus, okupuodamas Europos stadionus, ir nacionalines aspiracijas, mojuodamas vėliavomis ir skanduodamas Lietuvą, pagaliau grynai psichologinius adrenalino ir stimuliatorių poreikius.

Pigiai mūsų valdžia sumokėjo mūsų krepšininkams už žaidimą Europos čempionate, labai pigiai!

2007 09 20

10. 15. Šiandien yra taip: kas nevirtualu – tas netikra. Ką parodė televizija – tas yra, ko nerodo – to ir nėra.

Tai štai: vakar televizija (LTV 2) parodė šiemet filmuotą Nijolės Baužytės etnologinės epopėjos „Lietuvos miesteliai“ dalį apie Eišiškes. Talentingas, kaip ir viso šio gigantiško televeikalo, pasakojimas baigiamas tarsi atsitiktinai mestelta pastaba: „Šiandien Eišiškėse likę 200 lietuvių“. Ką bepridurti? – įspūdinga: juk visas Lietuvos politinis gyvenimas Eišiškes ir tikrovėje numeta kažikur kaip nudėvėtą skudurą!

Kodėl taip?

Šviesus šio krašto žmogus mokytojas Vytautas Dailidka kalba: Atgimimo, pirmaisiais Nepriklausomybės metais į Vilniaus krašto mokyklas atvažiavo daug entuziastingai nusiteikusių mokytojų. Jeigu jie būtų išsilaikę iki šiandien, visas kraštas kalbėtų lietuviškai. Išsilakstė. Neturim mes orumo, sako tarsi apibendrindamas.

Bet ar vien ant entuziastų pečių turi būt užkrauta tautos ateitis? Kodėl atkūrinėjom valstybę, jeigu negalim ja pasikliauti, garantuodami tautos integralumą? Ar tik blogos sąlygos – butų stoka, atlyginimų skurdumas – išgainiojo švietimo entuziastus?

Tas pats mokytojas sako: lenkai dabar kalba, kad lietuvių čia niekada nebuvo ir neturi būti – čia Lenkija. Pakalbėtų kas Lenkijoj, kad lietuvių gyvenamosios teritorijos yra Lietuva, tuoj susipažintų su lenkų saugumu. Kad šitaip kalbantys vietiniai lenkai ir imigrantai galėtų būti Lietuvos saugumo domės objektu, sunku ir įsivaizduoti. Lenkiškasis nacionalizmas Lietuvoje neturi jokių užtvarų: čia ir gatvės gali turėti lenkiškus pavadinimus, ir įstaigose bei viešojoje erdvėje bendraujama tik lenkiškai, – lietuviškos mokyklos uždarinėjamos ne vienetais, dešimtimis, kaip ir pilsudskinės okupacijos metais. Eišiškėse sujungta lietuvių ir rusų mokykla, lenkiška – klesti.

Ar mokytojai kalti? Kas sumąstė švietimą atiduoti savivaldybėms? O pagaliau jeigu iš akivaizdžiai savivaliaujančios ir lietuvišką švietimą begėdiškai diskriminuojančios lenkiškosios savivaldybės biurokratijos švietimo negalima perimti valstybės žinion, tai ką apskritai begali lietuvių nacionalinė valdžia?

Ar vis dėlto gali? Bet – dirbti ne lietuvių kultūros, o kitų kultūrų labui, dangstantis tolerancija, strategine partneryste, eurosąjunginėmis normomis ir žmogaus teisėmis?

Pokariu tokia švietimo veikėja Vyšniauskaitė, sako, specialiai steigė lenkiškas mokyklas. Arba rusiškas. Netgi okupantus pagalbon pasitelkė: sutarta, kad lenkų neims į rusų kariuomenę ir netrems į Sibirą. Tai ir rašėsi lenkais ar rusais žmonės, nė vienos tos kalbos nemokėję. Lietuvos rytų polonizacija vyko visą tarybmetį, kaip ir lenkmetį.

O Nepriklausomybės metais? Kai per LDDP valdymą „išsisėmė“ tuoj po valstybės atkūrimo pradėtas vykdyti Vilnijos nacionalinio atgaivinimo planas ir programa (palaipsniui nustota finansuoti), konservatorių su krikščionimis demokratais ministru paskirtas akademikas Zigmas Zinkevičius padarė valstybės vyro vertus patvarkymus, tačiau socialdemokratai su A. Zuoza ir šiandien pas A. Zuoko liberalus nuėję centristai su R. Čiupaila priešaky (tada jis pretendavo į švietimo ministrus, o šiandien rajonus smulkina kaip vidaus reikalų viceministras), jį tiesiog išėdė. Galų gale ministras Z. Zinkevičius buvo „patrauktas“ ir polonizacija galėjo būti vykdoma jau „šiuolaikiniais metodais“.

O už viso to? O už viso to tyliai per įvairias visuomenines organizacijas ir fondus veikė Lenkija. Veikė, Lietuvai veržiantis į glėbį kaip „strateginio partnerio“ globotinei, suinteresuotai ir NATO, ir ES naryste, ir elektros tiltu, ir dar daug kuo dar „naudingesniu“, negu kokie nors Eišiškių, Šalčininkų rajonai, net Vilnius. Ar galėjo tokioj situacijoj būti kalbama apie švietimą?

Net apie istoriją negalėjo būti kalbama. Kur šiandien Bernardinų bažnyčios archyvas – didžiulis pluoštas Armijos Krajovos dokumentų, iš kurių aiškėja AK vado Vilko bendradarbiavimas su vokiečiais naikinant lietuvius? Ta pati laida apie Eišiškes liudija buvus tokių susitarimų: akovcai pakiša šautuvą po lietuvio sodybos šiaudiniu stogu, kad rytą vokiečių policininkai galėtų neieškodami jo eiti pasiimti; vokiečiai pasiunčia beginklius lietuvius į Šalčininkus, prieš tai pranešę AK – kad surengtų pasalą ir visus iššaudytų. Suprantama, tokiu atveju geriausia yra deklaruoti tezę apie žiūrėjimą ne į praeitį, o į ateitį, prezidento lygiu rengti akovcų ir lietuvių susitaikymo spektaklį ir statyti paminklą Pilsudskiui.

Ko trūksta? Trūksta Seimo pritarimo, kad Lenkijos Respublikos 1791 m. Konstitucija, numatanti Lietuvai gubernijos statusą, būtų pripažinta ir Lietuvos istorine konstitucija; kad lietuvių raidynas būtų papildytas lenkų raidyno raidėmis, o Lietuvos lenkai pasuose galėtų pavardes žymėti pagal visus Lenkijos reikalavimus; kad būtų, kaip siūlo A. Paulauskas, suteikta neribota dvigubos pilietybės teisė, o Lenkija, kaip ir Rusija Abchazijoje, lenkiškai save žymintiems, lenkų kalba kalbantiems ir Lietuvą Lenkija laikantiems Lietuvos piliečiams galėtų teikti ir Lenkijos pilietybę.

Ko trūktų tada?

Beveik nieko. Remiantis Nemuno euroregiono koncepcija galima būtų sukurti kokią nors naują „Vidurio Lietuvą“, kurią galima būtų asocijuoti su Lenkija. Arba dar ką protingesnio sugalvoti – juk referendumai visada buvo naujojo suverenumo ištakos.

Kodėl apie visas tas tendencijas nekalbama kaip apie grėsmę nacionaliniam saugumui?

Ar tai tikrai nemąstoma kaip grėsmė? Tai gal kaip Lietuvos integravimo Lenkijon plano dalis?

2007 09 21

9. 33. Opozicija valdžioje nebeįmanoma: ir opozicinės partijos nėra opozicinės, o tik nesprendžiančios, neturinčios lemiamo poveikio sprendimams. Tai akivaizdžiai rodo 2K.

Opozicija valdžioje tautai atstovaujančioms partijoms įmanoma tik iš neparlamentinių partijų. Jos gali būti tikruoju visuomenės grupių balsu. Štai kodėl toks svarbus jų valstybinis minimalus finansavimas. Tačiau kaip jį gali skirti jomis nesuinteresuotas Seimas?

2007 09 22

7. 52. Vis dažniau girdisi vienokių ar kitokių pasakymų apie turto ir prabangos troškulio pragaištingumą.

Na, sakysim, turtingas nori būti kiekvienas. Tačiau kodėl nepamąsčius, nuo kurio momento ne tu turtą, o turtas tave pradeda valdyti? Kaip tai atsiliepia žmoguje, kaip tai sąlygoja jo elgesį? Ypač valstybės žmogaus elgesį.

Dar įdomesnis yra prabangos apmąstymas. Juk ir milijardieriai kartais sugeba gyventi neprabangiai. O skurdžiai – priešingai – truks plyš gviešiasi prabangos. Lietuva dėl prabangos visiškai galvą pametus, nors gyvena anaiptol ne turtingai.

Turėtume apie ką pakalbėti viešojoje erdvėje, jeigu norėtume protauti. Deja, norime tik puotauti. Ir dargi prabangiai.

2007 09 23

9. 41. Kad Lietuva išliktų lietuvių žemė, yra tik du keliai.

Pirmas – įveikti demografinę krizę, ir normalų bei dirbtinį (emigracija) lietuvių tautos kaip Lietuvos teritorijos gyventojos ir valstybės kūrėjos bei naudotojos senėjimą, kuris reiškia tolydų tautos išmirimą. Ar tai įmanoma iš principo, o jei įmanoma – tai ką daryti, kaip tai įveikinėti. Nei diskusijų, nei rimtesnių mokslinių konferencijų šiuo klausimu dar nebūta. Tik kvaili žiniasklaidos juokeliai apie paskutinį lietuvį.

Antras – imigrantų adaptavimas Lietuvoje, prancūzų pavyzdžiu visus Lietuvos pilietybę prisiimančius imigrantus – lenkus, rusus, vokiečius, turkus, kinus, negrus ir t. t. – vadinti lietuviais. Kas iš to išeis rasiniu požiūriu – nelabai aišku, bet kad kažkas gali būti, rodo ir Lenkijos, ir Rusijos, ir kai kurių kitų šalių patyrimas. Įtautinimo per įpilietinimą politika nuosekliausiai vykdyta ir vykdoma Lenkijoje: ten kartu su kitais procesais vykdomas ir lenkiškasis įkultūrinimas. Ar mes sugebėsim elgtis panašiai? Apie visa tai irgi bent jau viešų pokalbių reikėtų imtis.

Kas laukia priešingu atveju?

Visi optimistai kalba apie dar vieną galimą lietuvių tautos atgimimą ir pakilimą. Galbūt. Tačiau atsiminkim: visi buvę atgimimai rėmėsi tam tikru „likusiu“ (nenutautusiu) etniniu sluoksniu. Dabar sunaikinamas paskutinis, Lietuva iš principo bus kita. Kokia ji bus ir kuo pasirems?

2007 09 24

10. 07. Tik dabar pradeda dėstytis tikrasis Lietuvos išsivadavimo vaizdas: tik dabar, kai jau viso savo gyvenimo veikla galima paliudyti ar paneigti išsivadavime dalyvavusių žmonių sąlyčius su pasaulio specialiosiomis tarnybomis (nebūtinai rusų, labai svarbu ir lenkų, vokiečių, amerikiečių, žydų), tik dabar gali daugiau ar mažiau teisingai suvokti tų žmonių vaidmenį išsivadavimo įvykiuose ir valstybės nugyvendinimo veikloje. Žinoma, juridiškai tų suvokinių patvirtinti gal ir negalėsi, reikės laukti, kol į paviršių išplauks dokumentai, bet ir tada jie bus galimi ir ginčyti, ir nuginčyti teismuose. Ryšiai viešojoje erdvėje yra kur kas sudėtingesni, negu oficialieji ir tiesiogiai stebimi. Negalima nekreipti dėmesio ir į žmonių polinkius, būdus, charakterius. Ir vis dėlto!

Ir vis dėlto nuojautos, gandai, prielaidos, įsivaizdavimai, hipotezės yra tas istorinis substratas, kuris kaip buljonas sriubą daro su skoniu. Be jų turėtume kaliniams duodamą vandenėlį, kuriame atskirai plaukioja kopūstlapiai ir pagal racioną būtinos mėsos trupiniai. Be to substrato istorija – prėska sriuba.

Šiuo požiūriu vertinant mūsų istorinę savivoką būtų viskas lyg ir savo vietoj. Gal netgi labai neblogai: gandų ir prielaidų daugiau, nei būtų galima norėti. Labai jau kvapni mūsų nūdienos istorinė sriuba.

Bėda, kad antro patiekalo niekas taip ir neneša.

2007 09 25

10. 11. Jau beveik ir nekalbam, kas yra valstybė. Mūsų realistiškai utilitari sąmonė, atrodo, visiškai susitaikė su biurokratinės konjunktūros primesta samprata, kad valstybė – tai jos institucijos: ministerijos, žinybos, tarnybos. Na, dar Seimas. Bet ne Vyriausybė – vyriausybė yra jau kažkas šalia valstybės, virš jos! Tiesą sakant, tai neturėtų stebinti: jeigu valstybę reprezentuoja institutai, tai vyriausybė, kaip antiinstitutinis subjektas, yra tarsi virš jų, jų rišamoji medžiaga, galia, dvasia.

Būtų gal ir visai priimtina tokia valstybinės savivokos linija, jeigu kalbėtume apie tą jungiamąjį elementą kaip piliečius jungiančią substanciją, bet kai tarp vyriausybės kaip institutus jungiančios substancijos ir piliečius jungiančios substancijos nėra jokio bendrumo, vyriausybė darosi nežinia iš kur atsiradusi. Gal taip ir yra?

O pasakyk, kad valstybė – tai pasitikėjimas, pasitikėjimas vienas kitu įvairiausiuose, visuose bendravimo lygiuose, – ir tu būsi išjuoktas kaip priešledyninių paparčių ieškantis mastodontas.

Deja, yra būtent taip, o ne kitaip: valstybė – tai pasitikėjimas. Žmogaus pasitikėjimas žmogumi, piliečio – piliečiu, piliečių – savo parlamentu (atstovybe viešojoje erdvėje), savo vyriausybe, savo vidaus ir užsienio politika, savo pinigais, savo autoritetais.

Tai nereiškia, kad tarp visų tų subjektų turi viešpatauti bedantė santarvė, kaip mes suprantam vienybę – kaip paklusimą. Nieko panašaus. Gali ir turi būti kovojama už savąjį pasaulio supratimą. Klausimas vienas: ko kovojant ieškoma – asmens, grupės, instituto pergalės (nesvarbu, kokia kaina) ar pasitikėjimo pagrindo – galimybės pasitikėti kitu.

Be tokios bendrumo dvasios, kuri nuolat atkūrinėja pasitikėjimo atmosferą, valstybė neįmanoma jos pačios pamatuose: jie nepatikimi.

2007 09 26

10. 16. Kalbėdamas apie tautinę tapatybę (Tapatybė: savęs klasifikavimas ar pasiekimas? – „Lietuvos aidas“, 2007 09 24), Leonidas Donskis apgailestauja, kad egzistuoja ištisa „išsižadėtoji Lietuva“, kurioje – ir Markas Šagalas, ir Chaimas Sutinas, ir Žakas Lipšicas, Emanuelis Levinas, Jaša Heifecas ir kiti pasauliui žinomi žydų kilmės Lietuvos žmonės. Kodėl jais nesididžiuojama taip, kaip kitais išeiviais – Jonu Meku, Jurgiu Mačiūnu, Marija Gimbutiene, Julium Greimu, Vytautu Kavoliu?

Didžiuojamės. Didžiuojamasi ir šiais, ir anais. Žinomas Lietuvoj ir Jaša Heifecas, ir Levinas, ir Sutinas. Yra tiesiog pasišventusiai juos propaguojančių, populiarinančių žmonių, o juk kol įvedama į apyvartą kas nors, kas buvo blokuotas anais laikais, turi praeiti ne vienas dešimtmetis.

Neužmirštam mes ne tik Lietuvos žydų. Neužmirštam ir sulenkėjusių Lietuvos lietuvių – Adomo Mickevičiaus, Teodoro Narbuto, Juliaus Slovackio ir daugybės kitų Lietuvos lenkakalbių rašytojų. Tik jie žinomesni negu žydai, nes pradėti versti dar Pirmojoj respublikoj, versti okupacijoje ir šiandien jų palikimas beveik visas pervestas į lietuvių kultūrą. O žydų – ne. Štai kodėl jie mažiau žinomi.

Apie šią aplinkybę L. Donskis nė neužsimena. Nors tai esminis kiekvieno kūrėjo žinomumo ar nežinomumo kiekvienoje nacionalinėje, taigi ir lietuvių, kultūroje laidas. Vertimas yra kitakalbio kūrėjo, net jei jis pagal kilmę lietuvis, inkorporavimo į lietuvių kultūrą laidas. Išverskit visą Leviną, Gaoną, Berensoną – ir jie bus žinomi Lietuvoje.

Daugelis naujųjų Lietuvos kultūros teoretikų šiandien perša mintį, kad reikia skaityti originalus. Kodėl ne – mokslininkas būtinai turi mokėti šaltinio kalbą. Tačiau nacionalinės kultūros erdvė, kurią užpildo ne tik mokslininkai, o ir visi kiti nacionalinės kultūros subjektai, visų čia minimų ir neminimų tautų kalbų mokėti ir negali, ir neturi – jie savo kultūrą kuria sava kalba – tik joje ir ja jie garantuoja savo tapatumą, kuris yra ne kas kita, kaip jų apsisprendimas ja, ta kalba jausti, mąstyti ir kalbėti.

L. Donskis teisus, sakydamas, kad žmonės ne vabzdžiai, kad tapatybė (= lietuvybė) neįgyjama gimstant, kad ji pasirenkama. Taip, tautybė yra toks pat šventas apsisprendimas, kaip ir religija. Todėl nemaišykim žmonėms galvų, ragindami perimti kitas kultūras tokiais pavidalais, kokiais jos įkrinta į mūsų dvasios erdvę. Vertimas (pačia plačiausia prasme, iki interpretacijos imtinai) yra kiekvienos kultūros tapatumo kriterijus ir nacionalinės kultūros turtinimo būdas.

Visa kita yra jos susinimas ir naikinimas – gražiai, bet negailestingai ir labai sparčiai.

2007 09 27

Prie Seimo sukrauta „skulptūra“ iš autoavarijose sumaitotų automobilių. Ją sumanė vokietis Janas Korbesas, pastebėjęs, kad lietuviai keliuose elgiasi labai keistai: užuot stengęsi kuo tvarkingiau įveikti atstumą nuo taško A iki taško B civilizacijos pasiūlytomis priemonėmis – automobiliu ir jam pritaikyta automagistrale, jie „užvaldyti kažkokio nenusakomo poreikio arogantiškai demonstruoti savo galią ir gerovę“, lenkia kiekvieną, netgi pėstįjį jau perėjoje, nors šiaip visam pasauly vairuotojas stabdo mašiną, vos praeivį išvydęs, iš tolo. Negana to, vairuotojai nevengia sėsti prie vairo išgėrę ar net girti, apkvaišę nuo narkotikų. Rezultatai?

Pernai keliuose įvyko 6658 eismo nelaimės, žuvo 760 žmonių, 8334 sužaloti. Lietuvoje (tiesa, dar ir Estijoje, bet ne tiek) eismo nelaimių daugėjo, visose kitose ES šalyse – mažėjo. Lietuva laikoma pačia nesaugiausia šalimi Europoje.

Kol įvairiausiose Lietuvos institucijose ginčijamasi, kokių priemonių imtis prieš vairuotojus, niekam nė motais pažiūrėti, kaip elgiasi pėstieji: perėjose raudona šviesa iš esmės ignoruojama, per gatves einama kur patinka, šaligatviais eina tuntais, kaip avys ar karvės užtverdami praėjimus visiems kitiems, ir t. t. Ta proga paklauskim, gal esama ko nelabai su civilizacija sutariančio ir mūsų prigimtyje, mūsų nacionaliniame charakteryje: gal teks pripažinti, kad esame nepataisomi, tokie ir liksim – anarchistai iš prigimties?

Klausimas būtų labai vietoj, nes esam iš tiesų laukiniai. Tačiau vieni laukiniai nori civilizuotis, t. y. priimti bendras elgesio normas, kiti – ne. Kad dalis mūsų žmonių būtų linkę mokytis – akivaizdu. Tad vargu bau galėtume apsikaltinti genetine yda. O štai kad genetiniškai esame ekspansyvūs – turėtume, ko gero, sutikti. Visi tokie tipai kuria imperijas – mes ją irgi buvom sukūrę. Pakirdę po žlugimo, bandom įsitvirtinti savo etninėj teritorijoj, bet vis dar niekaip nepajėgiam: bėgam į pasaulio kraštą, prievartaujam turtą, svaiginamės alkoholiu, žudomės įvairiausiais būdais. „Karas keliuose“ tėra vienas iš žudymosi būdų, jungiantis daugelį aspektų, čia, Lietuvoj, o ne kažikur, tenkinančių mūsų laukinės dvasios ambicijas: automobilis ir turto ženklas, ir jėgos įrodymas, ir šaunumo patenkinimas, ir garbingumo įrodymas, ir galų gale viskas kartu, kaip dabar sakoma, čia ir dabar. Tai ką prieš tokią puokštę satisfakcijų kokia nors baudelė, kokios nors kvailos taisyklės, koks nors lazdele mojuojantis policininkas, o tuo labiau – perėjos kerėpla!

2007 09 28

Labai reikšminga dviejų dienų konferencija surengta Vilniaus universitete – „500 metų filosofijai Lietuvoje“. Pranešimus skaitė beveik trys dešimtys autorių, vyko gyvos diskusijos, keitimasis nuomonėmis kuluaruose. Nuostabiausia buvo laisva ir pranešėjų, ir disputantų dvasia, ypač – jaunosios filosofų kartos atstovų: jie sugebėjo net pranešimų metu subtiliai juokauti, ironizuoti, parodijuoti, šitaip įvertindami ne tik kolegų, bet ir savo pačių pažiūras ir elgesį.

Ilgai galvojau, kad jaunimui svarbiausia – habilituotis, kuo sparčiau apsirūpinti profesorių ir akademikų vardais, nes tik jie, kaip ir anais laikais, lemia stabilią padėtį akademinėje bendrijoje ir – kas be ko – atlyginimus.

Matau: daugeliui svarbiau vis dėlto ne laipsniai ir vardai, o savo pačių proto gyvybė, jo kūrybinės galios. Kaip ir anais laikais. Tik jei tada tos proto gyvasties taip paprastai išskleisti buvo nelengva, tai dabar dėl laisvės gali nesivaržyti. Dera tik šiek tiek paisyti autoritetų, kurie, deja, kaip ir visais laikais, nesunkiai gali pakišti koją vien dėl asmeninių ambicijų.

Tų jaunųjų žmonių dvasia labai skiriasi nuo mano kartos ir ankstesniosios. Nors beveik kiekvienas turi savo autoritetą ir pagal polinkį renkasi tą ar kitą europinės filosofijos tradiciją, jie yra nepalyginti plačiau apsiskaitę, moka svarbiausias Vakarų kalbas, kai kurie palaiko ryšius su šiuolaikiniais Vakarų minties centrais ir asmenimis, ir visa tai kartu paėmus sudaro kažkokio šviesaus, optimistiško, atviro, netgi žaismingo mąstymo stichiją, kurioje bręsta ir tikrai subręs ir daugiau originalių koncepcijų, ypač – jeigu jaunieji, baigę gėrėtis mąstymo laisve ir atsidžiaugę pačiais savimi joje, imsis visuomenės – taigi ir lietuvių tautos – problemų. Jos ir tik jos dabar yra jų kelias iš akademinės dar uždaros, nors ir vidujai laisvos, erdvės į gyvenimą.

2007 09 29

Labai aiškiai marksistinės filosofijos ginama okupacinė tikrovė tebeveikia ir šiandieninį mūsų mąstymo būdą ir stilių.

Kas šiandien pasakytų, kiek žmonių okupuotoje Lietuvoje anuometinę tikrovę laikė visiškai tikra ir pastovia? – Niekas. Tačiau nekelia abejonių, kad didžioji dauguma apie ją galvojo kaip apie laikiną, kaip praeinančią – netikrą. Kas buvo tikra – tai jos represyvus pobūdis ir represijos, iš jų kylanti baimė ir jos palydovai – neviltis, liūdesys, depresija ir t. t.

Visa, ką galėjai laikyti esant tikru dalyku, buvo tavyje. Tačiau tu negalėjai šito išleisti į viešumą – sistema draudimų, kuriuos užbaigdavo baimė, atskirdavo tave ir taip dalino pasaulį į tris dalis – okupacinį represinį, asmeninį depresinį ir visuomeninį iliuzorinį. Pastarasis beveik visai neanalizuotas, mūsų šiandieninėj minty net neapčiuoptas. O juk mes visi jame dalyvavome ir juo gyvenome: buvome visokių ideologinių, socialinių, politinių ir kitokių (netgi meninių) spektaklių dalyviai, mokėmės „skaityti“ tuos sąlyginius ženklus, nematant, kas rodoma, o ieškant to, kas nerodoma, kas paslėpta, kas „po eilutėmis“. Poteksčių ieškojom ne tik mums artimų dvasių ką nors pranešti norintiesiems, bet ir mus tramdančiųjų pasišnekėjimuose ar transliacijose.

Taip gyvenau ir aš. Ir tik pradedant 80-aisiais, kai sau pasakiau, kad gyvenimas nueis savo keliais, „anų“ vedamas ten, kur jiems reikia, jeigu ir aš, kaip daug kas, norėsiu „pastovėti po medžiu“, tik tada mano akys pamatė pasaulį kitaip: ne kaip iliuzorinę erdvę, o kaip tuščią erdvę, kurioje aš, imdamasis atsakomybės už tai, ką darau, realizuodamas save toje grėsmių iš vienos ir vilčių iš kitos pusės situacijoje, galiu kurti savą tikrovę – realybę, kurioje mano idealybė, kibirkščiuodama su istorine duotybe, gali išlydyti, išluobti, iškelti kažką, kas nebus taip tobula, kaip mano viltyse ir siekiuose turėtų būti, bet ir ne taip beviltiška, kaip anų man primetinėjami tikrovės pavidalai. Nuo to meto prasidėjo kūryba, kurią geriausiai reprezentuoja filosofijos ir kitų raštijos paminklų vertimo ir leidimo organizavimas, o po kurio laiko – ir Sąjūdis, tas tipiškas hibridas tarp vilčių ir realybės, kuris išvedė į Nepriklausomybę ir jau savarankiškos valstybės istorijos tvėrybą.

Labai greitai (tiesą pasakius, kai kas jau ir Sąjūdžio metais) viltys vėl ėmė nebesutapti su naujuoju represyvumu, bet tai jau būtų kita istorija. Svarbiausia: vienu metu gyvenau, adekvačiai suvokdamas ir autentiškai reikšdamasis. Nors vienas toks epizodas žmogaus gyvenime yra labai daug.

Nors norėtųsi tokio momento ir dar.

2007 09 30

Visi nori valdyti. Niekam negana daryti įtaką valdymui. Kodėl? Ar tai reiškia, kad valdymas susijęs su kokiais nors papildomais malonumais, o ne tik malonumu pritaikyti savo intelektualinį potencialą? Juk įtakos darymas šia prasme kai kuriais atvejais dar vertingesnis už patį valdymą. Negi iš tiesų valdymo malonumas didesnis dėl to, kad gali duoti ir pats gauti turto? Na – kokių nors materialinių vertybių?

Atrodo, su tokia prielaida tektų sutikti.

Nes visos valdžią turinčios partijos stengiasi ją išlaikyti, nepaisydamos jokių garbingumo ir moralumo reikalavimų.

Nes visos valdžios neturinčios partijos siekia jos ne mažiau įnirtingai, negu turinčios bando ją išlaikyti.

Nes valdžioj buvę žmonės kaip apsėsti nori jon sugrįžti, parlamentarai išduoda savąsias valdžią praradusias partijas ir po vieną ir netgi tuntais griūva į valdančiųjų frakcijas.

Ir visuomenės požiūris į valdžios neturinčias partijas paniekinantis. Ką kalbėti apie visuomenę, jei ir valstybės institucijos jas niekina ir visokeriopai skriaudžia. Iki sunaikinimo. Tai suprantama – mažiau konkurentų.

O kad įtaką galinčios turėti ne valdžios partijos galėtų pasitarnauti savo valstybei – nė girdėti niekas nenori.

Ir vis dėlto teks visiems sutikti, kad yra dvi politinių organizacijų kategorijos: valdančiosios ir įtaką valdymui darančiosios.

Ir tada ims keistis demokratijos kokybė.