Spalis Spausdinti
2007
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 31 Spalis 2007 00:00

2007 10 01

10. 28. Televizijos – netgi nacionalinė! – išvirto šou regyklomis ir bendravimą per kokį nors šou primeta ne tik „išėjimo į viešumą“ bet kokia kaina siekiantiems politikams, bet ir policininkams: sekmadienį, antai, pas Šapranauską viešėjo policijos generalinis komisaras su visa savo šaunia kariauna!

Per televizijų šou gyventi mokomi ne tik senoliai, bet ir vaikai: smaigstosi jau nebe peiliais, o nindzių „žvaigždutėmis“, spardo vienas kitą kokiam kiemely ar tiesiog gatvėj, šaudosi iš medžioklinių ar savadarbių šautuvėlių.

Ir, žinoma, švenčia.

Praeitą šeštadienį – keturios didžiulės regioninės šventės. Nekalbu apie Varėnos grybų šventę, kuri garsi ne tik Lietuvoj – iš keturių valstybių svečiai, keletas Lietuvoj reziduojančių ambasadorių. Kur gi ne – šventė jau dvyliktą kartą, kaskart geresnė.

Įdomiau nuskambėjo miškininkų šventė – pirmoji tokia Lietuvoj. Irgi gerai, kad miškų problema papildomai akcentuojama. Tačiau: irgi šventės pavidalu. Nešvęsdamas nieko nebeįpirši. Ne šventė – vadinasi, niekas, tuštuma.

2007 10 02

9. 41. Vakar mūsų garbusis Prezidentas atsiėmė garbės daktaro regalijas Torūnės universitete. Dėkodamas už tą garbę, kaip liudija spauda, kalbėjo švaria lenkų kalba. Ką kalba lenkų akademikai, Prezidentui neversta – jis, mat, suprantąs lenkiškai. Reikia manyti, kad supranta: jeigu kalba pats, tai supranta, ką sako ir kiti. Tik neaišku, ką supranta – žodžių reikšmes ar ir jų prasmes?

Be reikalo klausiu. Jeigu Prezidentas nesupranta, kad kitoje valstybėje jis pats ir yra Lietuva, todėl net jeigu moka valstybės, kurioje vieši, kalbą, privalo kalbėti ir kalbėtis per vertėją, – jis nieko nesupranta. Griežtai kalbant – jis išdavinėja savo valstybę.

Kada koks nors Prancūzijos prezidentas, Britanijos karalienė ar Vokietijos kancleris kalbėjo lietuviškai?! Net ir tos pačios Lenkijos prezidentas pasakė mandagumo frazę lietuviškai – tai viskas, ką gali sau leisti. Mes būtinai persiversim per galvą. Ne tik vergiškieji funkcionieriai – net prezidentai.

Ir tai – tuo pat metu, kai Lenkijos vadovai rinkiminės kampanijos metu, kurstydami lenkų nacionalizmą, rėkauja apie Vilnių ir Lvovą kaip apie Lenkijos miestus, apie lenkų skriaudimą Lietuvoje ir lietuvių mažumėlės pavojingumą Lenkijoj!

Ką ir su kuo Lietuvoj kalbėtis apie lenkų ekspansiją ir jos tramdymo būtinumą bei priemones, jeigu šiandieniniai bajorai už ordinus ir laipsnius, kaip ir istoriniai bajorai už herbus ir privilegijas, atidavinėja lenkams gabalus Lietuvos tiesiog tautos akivaizdoj!?

Kas ir kada viešojoj erdvėj pasakys nors vieną padėčiai adekvatų žodį?

2007 10 03

10. 42. Visą tą aplink Viktoro Uspaskicho sugrįžimo iš savanoriškos tremties istoriją kurstomą skandalą galima būtų sutraukti į trumpą santrauką: kas bijo Viktoro?

Ir atsakyti būtų galima labai trumpai: politinis finansinis elitas. Ne kokia nors jo dalis, o visa viršūnė, netgi viršukalnė. Papėdės baimė nesiekia.

Tačiau bijoti nėra ko. Viktoras nepasakys visko, ką grasinasi pasakysiąs. Nepasakys dėl tos paprastos priežasties, kad ir jis augo ir brendo tame pačiame korupciniame substrate, kuris maitino ir šiandieninius jo priešininkus. Kalbama bus selektyviai, retoriškai ir abstrakčiai, su vienu kitu druskos žiupsneliu pasigardžiavimui, todėl kalbama ilgai, o ilgainiui – ir nuobodžiai.

Klystu? Labai norėčiau taip klysti.

2007 10 04

9. 52. V. Putino pareiškimas, kad jis eis į Dūmos rinkimus pirmuoju „Vieningosios Rusijos“ sąraše – vienas iš mažiausiai svarstytų jo elgesio variantų: galimybė po prezidentavimo nusileisti į premjeravimą pačiam Putinui greitai ėmė rodytis pernelyg žeminanti.

Rusija, nors ir braškėdama per siūles, kentėdama skausmus, pamažu stojasi ant kojų savo įprastu – autokratiniu – pavidalu. Ką bekalbėtų Briuselio politikuotojai, vaidinantys demokratijos ir žmogaus teisių sergėtojus, Europos energetikos resursai yra Eurazijoje, ir pagal tai yra ir bus vykdoma taip pat ir Europos Sąjungos politika. Visa kita neturi didesnės reikšmės.

Lygiaverčio Putinui diktatoriaus Rusijoje dar nematyti. Tad ką jis besakytų taktiniais sumetimais, jo įtaką atitinkanti vieta sistemoje bus surasta.

2007 10 05

11. 17. Prisidengiant kova su teroristais bus fiksuojami pokalbiai telefonu, elektroniniai laiškai, SMS žinutės. Šis Europos Parlamento patvirtintas Duomenų saugojimo reikalavimas, žmonių šiaip jau vadinamas Sekimo direktyva, ir Lietuvoje turėjo įsigalioti nuo rugsėjo 15 dienos. Akto nespėta perkelti į Lietuvos elektroninių ryšių įstatymą, todėl Lietuvoje jis įsigalios nuo gruodžio 1 dienos.

Bus fiksuojama, kada, kur, su kuo ir kiek laiko žmogus kalbėjo telefonu ar siuntė žinutes. Bus fiksuojami net neatsakyti skambučiai. Bus sekama, iš kokio kompiuterio ir kam kas rašo elektroninius laiškus.

Kiek man žinoma, tarybmečiu buvo pasiklausomi tik kai kurių, saugumą dominančių, žmonių telefonai. Dabar – visi. Ir dar už tų duomenų saugojimą ryšių firmos užmokestį išsiskaičiuos iš abonentų, t. y. iš pačių sekamųjų!

Specialistai tvirtina, kad tai nedaug tepadės kovoj su teroristais: šie šmirinėja po visą pasaulį ir gali lengvai paslėpti ryšių siūlų galus. Užtat nusikalstamoms grupuotėms išvogti saugomus duomenis arba panaudoti juos politiniam šantažui dirva kuo derlingiausia!

Ką gi, sveikinu, brangūs tautiečiai: ko norėjom, tą gavom. Tikiuosi, kad ES mus dar apdovanos ne viena tokia dovanėle.

Abejoju, ar Lietuva, būdama nepriklausoma, galėtų įsivesti tokią tvarką savo elito poreikiams – visuomenė neleistų. Dabar Europos Komisijoj (= Ministrų Taryboj) kažkokia grupelė nusprendė, Europos Parlamentas patvirtino, ir mes jau galim tik paklusti!

2007 10 06

7. 27. Pagaliau lenkai atsiskleidė: mes nesideram, mes reikalaujam!

2007 10 07

11. 41. Klausykit! Kas pagaliau dedasi Lietuvoj?! Valdininkams atlyginimai keliami, nes jie, girdi, išsilakstys, nedirbs už mažesnį nei verslo struktūrose galimą gauti atlyginimą. Pensininkams jų ir taip nedidelės kažkada vyriausybės nusavintos pensijos – negrąžintinos, nes, girdi, didelė infliacija ir pan. Mokytojams, bibliotekininkams atlyginimai nekeltini, nes nesą iš ko. Ir t. t.

Galima, žinoma, visa tai pamatyti tradiciškai: valdantiesiems – viskas, valdomiesiems – nieko. Tai būtų tiesa, nes europinio neomarksizmo filosofijos ir neokomunizmo ideologijos esmė tokia ir yra: valdantieji yra lygesni už visus kitus lygiuosius, o dvipartinė valdžios išlaikymo sistema – visos šitos tvarkos patikimiausias garantas.

Tačiau tai būtų nepilna, ne visa tiesa. Visa – su tos tvarkos padariniais tautoms, tarp jų – lietuviams būtų tokia: ir toliau nesibaigianti emigracija, mokytojų, gydytojų, inžinierių, mokslininkų stygius, imigracija iš rytinių ir pietinių kaimynų, ekonomikos be sienų dėka nesustabdomai kylančios kainos, valdomųjų perkamosios galios menkėjimas iki fizinio išsekimo ir – visiškai neatpažįstama Lietuva jau po kokių 10 metų.

Kur, kas, kada iš valdančiųjų apie tai kalbėjo? Bent jau kalbėjo!

2007 10 08

10. 15. Rinkimai Alytaus rajono vienmandatėje į Seimą pasibaigė katastrofiškai: dalyvavo vos 25,95 proc. rinkėjų. Į antrą turą išėjo K. Čilinskas (30,29 proc.) ir V. Uspaskichas (20,26 proc.). Daug kam vilčių teisęs A. Terleckas liko penktas su 7,68 proc. balsų.

Antrasis turas bus principinis. Tikėtina, kad ateis dar mažiau rinkėjų. Tada laimėti daugiau šansų turėtų K. Čilinskas. Kaip besiklostytų priešstova, ji simboliška: oligarchas prieš teisininką , ilgą laiką kovojusį su ano bandyta primesti žmonių išnaudojimo tvarka. Ar supras žmonės savo pasirinkimą būtent taip?

O su valdžia apskritai santykis apibrėžtas aiškiai: kaip jūs mums, taip mes jums. Žaidžiat savo žaidimėlius, o čia niekas nesikeičia: viskas brangsta, jaunieji bėga iš Lietuvos, senieji miršta skursdami. Net normalios atstovavimo tvarkos nesugebate sukurti: parlamentaro mandatą galima mainyti į mero kėdę, keisti frakcijas, kurti naujas – Seime gimstančias – partijas, kurios, griežtai kalbant, neturi rinkėjų įgaliojimų. Ką gi – tvarkykitės be mūsų!

Tikrai verta prasikrapštyti akis. Laikas.

2007 10 09

Vilniaus–Kauno automagistralės dešinioji pusė visa apstatyta milžiniškais skydais, reklamuojančiais kokius nors dirbinius, firmas ar dar kokį kitą gėrį. Ar ne toj pusėj ir avarijų daugiau?

Bet čia aš ne apie tai. Keleiviai turi galimybę pasidomėti ir tuo, kas ten rašoma. Įdomiausia – kaip. Kaip jūs manot, ką reiškia namasiras.lt? Nieko nepaprasto – tai namas ir aš. Lietuvių senakalbe. O namasiras – naujakalbė. Kur kas gražiau ir įdomiau.

2007 10 10

10. 41. Kai atsistatydinau iš Centro partijos pirmininko pareigų (tegul padirbėja jaunieji, kol aš sutvarkysiu partijos idėjinę bazę), netgi Delfi, kur buvau keikiamas ir koneveikiamas itin prastuoliškai, pasirodė pluoštas neniekinančių, o vienas kitas – ir reikalų esmę suprantantis atsiliepimas. (Beveik kaip mažos laidotuvės?) Tik vienas siunčia mane į psichiatrinę. Jeigu niekas nesikeis, ten, ko gero, bus saugiausia.

2007 10 11

12. 04. Vakar išryškėjo net du su Lenkija susiję skandalai.

Pirmasis – tai Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio reikalavimas didžiąją dalį naujojo IAE bloko pagaminamos elektros energijos skirti Lenkijai, o Lietuvai su tuo nepamatuotu reikalavimu nesutikus – atsisakymas pasirašyti elektros energijos perdavimo tilto į Vakarus sutartį. Kai žurnalistas paklausė, ar po to Lenkija gali laikyti save patikima partnere, ponas Kačynskis atsakė, kad į tokius klausimus jis neatsakinėja ir nenori tokių girdėti ateityje. Lietuvos prezidentas ir po to kretėjo, kad sutartis nepasirašyta dėl techninių priežasčių ir lenką pabučiavo. (Ta scena man primena kažką iš tolimos praeities – garsųjį Brežnevo ir Ulbrichto pasibučiavimą.)

Antrasis – dar reikšmingesnis. Jau buvo pranešta, kad „Mažeikių naftą“ valdančią „PKN Orlen“ perka dar didesnė Lenkijos bendrovė „Lotos“. Jos dukterinė įmonė laimėjo naftos žvalgymo Lietuvoje konkursą, kurį laimėti, papirkinėdamas Lietuvos politikus ir kitus atsakingus asmenis, padėjo Lietuvos Ministro Pirmininko visuomeninis patarėjas Česlovas Okinčicas. Visame šio skandalo kontekste figūruoja ir buvę KGB bendradarbiai, ir rusiškas kapitalas, ir nešvarūs sandoriai bei stambaus masto korupcija. Net „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ neslepia, kad tai – viena didžiausių pastarojo meto aferų. Lietuvos premjeras tikina savo patarėją atleisiąs, bet „PKN Orlen“ perėmimui neprieštarausiąs. Ar tai „konteksto“ sąlygota – pamatysim.

Apie skandalus teks dar kalbėti ne kartą. Tačiau jau dabar ryškėja dar vienas skandalas – „Vilniaus režimas“, kaip šiandieninę valdžią pavadino viena LR laida, visapusiškai stengiasi skandalus užslopinti ir sušvelninti. Tai rodo kapitalinį elito sąsajumą su nešvariais finansais. Tos sąsajos šio skandalo fone ir jo pagrindu turėtų konkretėti.

Bet kaip pavadinti tą ištiso dešimtmečio mūsų užsienio politikos kryptį Lenkijon, kuri užsibaigė tokiais bjauriais spjūviais Lietuvai į veidą? Ar tik prasidėjo? Ištisą dešimtmetį mes lindom lenkams užantin, glaustėmės, murkėm kaip katinai, kol šeimininkai pagaliau parodė savo nagus, paspyrę mus koja. Ar katino protas supras, ką visa tai reiškia?

2007 10 12

10. 33. Žinoma, pasaulis ir toliau lieka pasidalinęs į dvi stovyklas – Vakarų ir Rytų.

Tačiau tai jau nebetikslus pavadinimas: vis aiškiau ryškėja, kad mūsų pasaulis – tai Šiaurės ir Pietų pasaulis. Civilizacijų, o nebe ideologijų, sankirtos jį taip permodeliuoja.

Europai ir Amerikai persiorientuoti nesunku – jos ir seniau tą kismą jautė. Tačiau Rusijai – pusiau Rytams, pusiau Vakarams – nelengva. Itin nelengva dar ir dėl to, kad tą gigantišką kūną tąso konvulsijos, ir jas taip pat reikia atlaikyti.

Štai kodėl ji įstrigusi Rytų–Vakarų pasaulėvaizdy, tuo labiau, kad jai tai nuolat ir prikišama. Ar užteks Rusijai gamtos resursų, iš kurių centralizuoto naudojimo ji dabar ir gyvena, įveikti savo traukulius ir – nesvarbu kuriuo būdu – identifikuotis su Šiaure, šitaip įsijungiant į realų šių dienų pasaulį – civilizacijų kovos pasaulį?

2007 10 13

Spalio 11 dieną įvyko parodomosios Lenkijos ambasados įkurtuvės Pacų rūmuose šv. Jonų gatvėje. Ta proga remontuojamas patalpas aplankė Lenkijos ir Lietuvos prezidentai.

Nors Lietuvos prokuratūra tebetiria patalpų pardavimo teisėtumą.

Nors ambasada dar tebedirba senosiose patalpose Smėlio gatvėje.

Toks įvykių forsavimas ne atsitiktinis. Abejotinomis aplinkybėmis Lietuvoje įsikūręs neabejotinai abejotinos reputacijos Balstogės universitetas, ruošiantis prastos kokybės lenkakalbius specialistus lenkų bendruomenės Lietuvoje poreikiams, suskubo pareikšti, kad Lenkijos premjeras Jaroslavas Kačynskis pažadėjęs, jog patalpos Smėlio gatvėje bus perduotos Balstogės universitetui. Taip, žinoma, ir bus, nors Lenkijos ambasados atstovai tikina, kad tokios žinios nėra patvirtintos. Nėra – tai bus. Nes patalpos Smėlio gatvėj – irgi Lenkijos nuosavybė.

Kai kam Lietuvoj jau labai nepatinka mano nuoseklus Lenkijos žingsnių įsitvirtinimo Lietuvoje fiksavimas. Tai – girdi – neprisideda prie gerų kaimyninių santykių su Lenkija. Ar girdi jie, tie mano kritikai, ką kliegia Lenkijos ūkio viceministras Piotras Naimskis: „Nėra geresnio būdo tikriems draugiškiems santykiams kurti, negu ekonominis projektas, kuriame reikalingas ne tik ekonominis pagrindas, bet ir politinė valia“. Kitaip sakant, politiniu ultimatumu pasiektas bendradarbiavimo susitarimas. Kaip ir 1938 metų diplomatinių santykių užmezgimas grasinant žygiu į Kauną.

Toliau kalbant tik apie grėsmes nacionaliniam saugumui iš Rusijos pusės, mes, be jokių savo nacionalinio saugumo refleksijų, visiškai ignoruodami lietuvių ir lenkų ilgaamžių santykių pamokas, puolam į Lenkijos glėbį, kažkaip maniakiškai nutylėdami visas galimas būsimų (ir jau esamų) santykių su Lenkija problemas. Antai, nors kariaujam prieš kitašales mokymo įstaigas Lietuvoje, klausimo dėl to Balstogės universiteto legalumo ir tikslingumo nebesigirdi, nors švietimo ir mokslo ministrė spaudoje yra išsitarusi, kad sutikimas jam Lietuvoje veikti išgautas šantažu, o to universiteto paskirtimi niekas niekada nesidomėjo! O kokios valstybės valstybine kalba bus dėstoma šiame universitete?

Žingsnis po žingsnio Lenkija įsitvirtina Lietuvoje. Ar nuostabu, kad ir dėl įkurtuvių šv. Jonų, vėliau – Smėlio gatvėse lenkai gali džiūgauti, o energetinį šantažą dėl elektros tilto ir sutarties nepasirašymą garbinti kaip didžiausią Lenkijos prezidento ir ūkio ministro laimėjimą! Juk ūkio ministras pasakė esmę: perimdami naujojo IAE bloko kontrolę, lenkai pagaliau įvykdo savo dar XX amžiaus pirmosios pusės svajonę – savo kontrolėn priglobia visą rytinę Baltijos jūros pakrantę. Taip Lietuvos prezidentas įvykdo JAV užduotį kurti Didžiąją Lenkiją... Lietuvos sąskaita.

2007 10 14

„Lietuvos žiniose“ paskelbus Lenkijos savaitraščio straipsnio apie „Lotos“ ir „PKN Orlen“ finansines machinacijas, į kurias, anot lenkų žurnalistų, yra įsipainiojęs Česlavas Okinčicas, pastarasis paskelbė laišką redaktoriui, kuriame teigia, kad nei jis, nei jo „atstovaujama bendrovė „Petrobaltic“ nieko bendro neturėjo su publikacijose minimais veiksmais“. Be to, girdi, ir tekstas iš publikacijos lenkų kalba išverstas netiksliai. Užuot išvertus „Paperkant Lietuvos politikus koncernui „Lotos“ tarpininkavo G. Kirkilo patarėjas Česlovas Okinčicas“, reikėję versti: „Asmeniu, jungiančiu sandorius su Lietuvos vyriausybe, yra Česlovas Okinčicas, Polonijos veikėjas ir premjero G. Kirkilo patarėjas“. Taip, tokia formuluotė kur kas diplomatiškesnė.

Bet kai tame pat laikraščio numery skelbiamas ir „Dujotekanos“ atsiribojimas, diplomatija labai nublanksta.

2007 10 15

14. 09. Kas turi dar bent lašą sveiko proto, tas nediskutuos, kad pirmasis visuomenės stabilumo ratas, pats pamatas, yra šeima. Apie tai, kad vaikai sveikesni ir fiziškai, ir dvasiškai išauga taip pat šeimoje, suprasti proto irgi reikia nedaug.

Tuo tarpu Britanijos nacionalinė statistikos valdyba paskelbė, kad 2031 metais netgi tokioj konservatyvioj šaly, kaip Anglija, tradicinių šeimų bus mažiau nei susimetusių porų ar vienišų motinų.

Kodėl taip, pranešimas nenagrinėja, laikydamas bendra tendencija ir ragindamas politikus stiprinti santuokinio gyvenimo pozicijas, nes jeigu valstybės socialinė sistema šeimos neskatina, žmonės taip ir gyvens nesusituokę.

Lietuvoj nesantuokinių šeimų 10 procentų. Kaime jų netgi daugiau nei mieste. Mieste daugiau vienišų motinų. Bet rimta problema tai nelaikoma.

2007 10 16

10. 11. Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje atliko apklausą, iš kurios padaryta išvada, kad lietuviai pripranta gyventi Sąjungoje. Narystę Europos Sąjungoje teigiamai vertina trečdaliu daugiau nei 2006 metais. Narystės pranašumai: galimybė dirbti ir studijuoti kitose šalyse, ES parama. Narystės trūkumai: kylančios kainos, protų nutekėjimas, kvalifikuotos darbo jėgos nutekėjimas, išnaudojimas užsienyje. 57 proc. žmonių mano, kad Lietuva Sąjungoje dar tebeieško savo vietos, kas penktas mano, kad ji visiškai priklausoma nuo ES, o 7,2 proc. apklaustųjų Lietuvą priskiria prie Sąjungos lyderių. Mažėja domėjimasis ES. 2006 m. tokių buvo 83 proc., 2007 m. – 74 proc.

Duomenys fragmentiški ir neprincipiniai, tačiau ir iš jų matyti, kad respondentai skendėja pragmatiškame egoizme, o EK tai laiko norma.

2007 10 17

1. 47. Rusijos informacinėje erdvėje pasirodė tūlo Sergejaus Artiomenkos straipsnis, kuriame tyčiojamasi iš V. Landsbergio pasakymų, kad Jaltos ir Potsdamo konferencijos buvo gėdingos – jose Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai neteisingai perdaliję pasaulį. Ar Lietuva pasirengusi grąžinti vokiečiams Klaipėdą, o lenkams Vilnių, sarkastiškai klausia S. Artiomenka.

Šiandien galima tik spėlioti, kokiu tikslu europarlamentaras V. Landsbergis paleido seriją šūvių tų dviejų konferencijų adresu. Neabejotina viena – tai ne nusipolitikavimas.

Ką gauna Rusija, jau matosi ir dabar: iki šiol kaltinusi Estiją dėl Ivano paminklo, Latviją – dėl nacių paradų, Lietuvą nuo šiol galės kaltinti siekiant Europos valstybių sienų peržiūros. Taigi visos trys Baltijos šalys Maskvos gali būti apšaudomos, ir „mažas karas“ Baltijos pajūry pradėtas visu frontu.

Bus taip ar nebus – pamatysim, tačiau aišku, kad Lietuvos pietrytinių ir vakarinių regionų lietuviškojo integralumo klausimas jau įvedamas į apyvartą kaip tarptautinė problema.

2007 10 18

11. 05. Lietuva yra tokia valstybė, kuri visada buvo, yra ir bus labiau veikiama globalinių negu lokalinių faktorių.

Mes visada labiau akcentavom ir akcentuojam lokalinį – nacionalinį – pradą. Tai teisinga iš principo: nebus žmogaus – nebus tautos, nebus tautos – nebus išvis apie ką kalbėti, teks kalbėti apie kitas tautas, tiksliau – kitos tautos kalbės apie save, gal ir užsimindamos apie mus kaip apie istorinį faktą.

Tačiau ir 1918 metais paskelbta Respublika pripažinta buvo po įtempčiausių tarptautinių pastangų, ir 1990 metų atkurtoji Respublika pasaulio įsileista tik po okupacinės valstybės žlugimo, ir dabar gyvena Briusely didžiųjų Europos valstybių sukurtų normų ir reikalavimų reguliuojama. Niekas ir niekada Lietuvoj negalės gyventi ir elgtis kaip tinkamas pagal save, nors ir kaip to norėtų. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti savo norų ir siekių, kad nereikia dėl jų kovoti, kaip buvo iki šiol daroma – su viskuo sutinkant, kad tik mus priglobtų vadinamoji Europa. Tai reiškia, kad ką nors sava galima bus padaryti, tik balansuojant ties Lietuva susikryžiuojančius interesus ir manipuliuojant, kiek tai mums įmanoma, tų interesų reiškėjais.

Deja, tokiais sugebėjimais niekada nepasižymėjom. Kad išmoktume, turėtume pradžioj bent nustatyti, kodėl taip buvo mūsų istorijos bėgyje.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo bandymas sukurti civilizaciją „iš savęs“, remiantis savo vidine energija. Tačiau ta energija susidūrė su jau susiformavusios krikščioniškosios civilizacijos kultūra, kurią teko perimti neverstą į lietuvių kultūrą – perimti kitatautėmis anos civilizacijos formomis ir pavidalais, ir žlugimas buvo neišvengiamas – pirma pačios lietuvių kultūros, paskui – ir bandomos kurti lietuviškosios civilizacijos, – Vidurio Europos tautas aptarnauti bandantį gyvenimo būdą kuriant.

Beveik nenagrinėjamas Lietuvoj klausimas, kaip didvalstybė paveikė lenkų pusę. Ar taip jau be pagrindo yra ne kartą girdėti priekaištai apie demoralizuojantį lietuviškosios tolerancijos poveikį bajoriškosios pilietinės tautos likimui – palaipsnišką tolerancijos mutavimą į bajorų privilegijas ir moralinį puvimą?

Ką besakytume, turime labai aiškiai pripažinti tą faktą, kad ant minėtų problemų gyvendama ir praktiškai nė nebandydama jų įveikti, Abiejų Tautų Respublika (atskiras valstybinis fenomenas Lietuvos istorijoje) patyrė absoliutų pralaimėjimą.

Bandoma paaiškinti, kad dėl tos dvigalvės valstybės žlugimo kalti visų pirma kaimynai – jie neleidę išbristi iš vidinių problemų sąlygoto valstybės išsekimo. Betgi didvalstybę išsekino ne jie, ji išseko pati iš vidaus, pati save savyje suvirškino. Kiti susirankiojo liekanas.

Žiūrėkim tiesai į akis – prašvis ir šiandieninė mūsų vidujybė.

2007 10 19

10. 49. Mokesčių inspekcija vakar pranešė, kad net septyni Lietuvos teisėjai – milijonieriai. O kiek tokių advokatų gildijoj?!

Ar ne aiškiau darosi, kodėl klesti narkobiznis, prekyba žmonėmis, kodėl galvažudžiai nenuteisiami arba greitai paleidžiami, o paprasti šunsnukiai perpildę kalėjimus?!

Reikia kuo greičiau įvesti visuotinį turto deklaravimą ir visų lygių valdžių (taip pat ir žiniasklaidos bei šou verslo ryklių) finansinių galių eksponavimą viešai. Pradžiai – kol susivoksim, kas padaryta su visuomene ir ką daryti – būtų gana.

2007 10 20

7. 59. Taisė, taisė ir nusitaisė. Seimas. Svarstydamas Lenkijos Respublikos gegužės 3 d. Konstitucijos pagerbimo Lietuvoje klausimą (turbūt dėl to, kad Lenkija – strateginė partnerė?).

Tai štai. Kai Lietuvoj pakilo triukšmas, kad Lenkijos Respublikos 1791 metų gegužės 3 dienos Konstitucija nėra Lietuvos konstitucija ir neverta atmintinos dienos, E. Zingeris jos pagerbimą pakišo po Europos Sąjunga ir performulavo taip: „Gegužės 3-ioji – 1791 m. pirmosios rašytinės Konstitucijos Europoje diena“. O kad „užkimštų burnas litvomanams“, įrašė ir 1791 metų „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“, kuriame lietuviai apsibrėžė bent autonomijos ribeles Lenkijos Respublikoje, paminėjimą atskira atmintina diena. Tai formuluota šitaip: „Spalio 20-oji – Abiejų Tautų (Lietuvos ir Lenkijos) tarpusavio įžado paskelbimo diena“. Taip vietoj vienos dienos, kurios paminėjimas buvo peršamas, atsirado net dvi tai pačiai Lenkijos Respublikos Konstitucijai paminėti skirtos dienos. Kuo Lietuvos Seimas ne Rusijos Dūmos filialas? – norėjo kaip geriau, išėjo kaip visada: be elementaraus sveiko proto.

Lieka tik viltis, kad bus ką taisyti ir čia, kai susirinks protą atgavęs Seimas.

2007 10 22

11. 08. Į dienos šviesą bando prasimušti esminis mums klausimas: sugebėsim mes susitelkti ir sukilti prieš mus vėl bandančią pasiglemžti nebūtį ar ne? Net jeigu tai būtų paskutinis lietuvių sukilimas. Nes be sukilimo jau nieko nebebus. Tad – arba sukilti ir laimėti, arba nieko nebedaryti ir kaip kam patogiau išmirti.

Sukilimas turi būti visomis kryptimis.

Tai turi būti sukilimas prieš žudymą ir žudymąsi, prieš nevaisingumą sutinkant su pagrindinio instinkto tenkinimo betiksliškumu, prieš jaunų sielų niokojimą nuo pirmųjų gyvenimo dienų, leidžiant jiems skursti ir žiaurėti mūsų gyvenimo šokiruojančiame palaidume.

Tai turi būti sukilimas prieš mūsų žemės žudymą naikinant jo augmeniją ir gyvūniją, jos žemių sąrangą ir sąstatą, jos gelmių turtus, vandenį, orą ir visa, kas sudaro mūsų gyvenamąją aplinką. Svarbiausia – turi būti sukilimas prieš žemės išpardavimą atėjūnams, nesvarbu, iš kur jie būtų – iš rytų, vakarų ar pietų.

Tai turi būti sukilimas prieš lietuvių socialinį nužmogėjimą, dvasinį išsekimą ir sunuožmėjimą, mentalinį degradavimą. Prieš jiems peršamą naująją vergovę ir laimę nebūtyje.

Kaip ir visada, sukilimą šį ir sukelti, ir įvykdyti, ir išplėtoti iki revoliucijos galės tik tie, kurie lieka gyventi Lietuvoje, nes jie gyvena su Lietuva ir Lietuvai. Mes vis dar blaškomės abejodami. Neabejokim: kiti galėtų tik padėti. Tačiau vargu ar padės. Viską dar kartą turėsim daryti patys. Vieni. Tad – apsispręskim!

2007 10 22

13. 53. Lisabonos susitikimas baigėsi Europos Sąjungos valstybių vadovų džiūgavimu: Sutartis dėl Europos plėtros, turinti pakeisti žlugusią Konstituciją, pasirašyta, ir žygis į vieningą Europą vyks be esminių kliūčių. Džiūgauti projekto stūmikams, aišku, galima: jeigu ir dėl šios Sutarties principų nebūtų sutarta, Europos Sąjunga liktų tik popierine lėle. Kita vertus, ES vadybininkams per tą sutartį pavyko prakišti dar pavojingesnį, nei Konstitucijoje buvo fiksuoti, principą: Sutartis numato dar labiau unifikuotą Europos Sąjungą. Tą prielaidą patvirtina Europos Sąjungos prezidento pareigybė, dėl kurios iki šiolei tik laidytos ginčų ietys, o dabar ji jau įteisinta ir kalbama netgi apie konkrečią ES prezidento kandidatūrą. Samprotaujama netgi taip: Tonis Bleiras greičiausiai tam postui netiktų, nes jo šalis pernelyg kritiškai žiūri į Europos Sąjungą. Štai taip: prezidentas turi būti, ir būti ne bet koks, o entuziastas.

Net euroentuziastai Lietuvoje kalba, kad Sutartis mums nenaudinga. O mūsų prezidentas Valdas Adamkus iš kailio neriasi, kad ji būtų priimta.

2007 10 23

10. 58. Manto Adomėno mintis Dariaus Kuolio laidoj per LTV, skirtoj V. Landsbergio 75-ajam gimtadieniui, kad jubiliato politiniai tikslai su Lietuvos įsijungimu į Europos Sąjungą yra visiškai realizuoti ir dabar Lietuva yra be aiškios politikos krypties, labai blaivi ir teisinga: Lietuva tikrai be savo politikos.

Todėl ji gali bandyti susitapatinti su Europos Sąjungos ir Briuselio nurodinėjama veikla arba priimti JAV ir Lenkijos peršamą papildomą integraciją. Man susidaro įspūdis, kad ta linkme, sukūręs Lietuvos ir Lenkijos Seimų asamblėją, įvykius irgi pasuko V. Landsbergis.

Kaip rašo Bernardinai.lt portale jaunas politologas Tomas Bitinas, kalbėdamas apie Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) seimus, kuriuos dabar primena Europos Parlamentas, „neišmoktos istorijos pamokos visada būna pakartojamos“. Mes neišmokom unijos su Lenkija istorijos pamokų. Mes išvis nepasimokėm iš istorijos. Net Lietuvos istorija kaip disciplina išimta iš mūsų mokyklų programų. Ką gi, pakartokim istorinį elgesį šiandieniniu gyvenimu. Vieningoj Europoj pirmausim dar vienoj srity.

2007 10 24

11. 15. Ir spauda, ir radijas, ir televizija pranešinėja apie smurto protrūkį mokyklose. Būta jo ir anksčiau, net iki nužudymų, bet laikyta tai pavieniais atvejais ir nealiarmuota. Dabar, kai mokiniai jau pakėlė ranką prieš mokytojus, kai į bylas įtraukiami tėvai, nutylėti problemos nebeįmanoma, ir ji jau pavadinta tiesiai: smurtas mokyklose.

Tai – kalbant apie fizinį smurtą.

Kaip pavadinsim situaciją, kurios faktai yra tyčiojimasis, priekabiavimas, atviras seksas net pamokų metu, girtuokliavimas, narkomanija ir visa, kas susiję su psichologiniu spaudimu, prievarta, netgi teroru? O juk tai – šiandieninis mokyklos dvasinis substratas, kuriame auga ir bręsta jaunosios kartos sielos!

Ar toks mūsų ateities idealas vedė mus į Atgimimą, Sąjūdį, Nepriklausomybę? Gerai, nekalbėkim net apie tai, nes kai kam tai gali asocijuotis su praeitim, ir dargi su ta baisiąja – tarybine. Kalbėkim apie dabartį. Iš kur visa tai dabartyje? Irgi iš praeities?

Tikrai iš praeities, bet kiek kitokios – tos, kuri šiandien tiesiogiai formuoja dabartį: Žmogaus teisių deklaracijos, to šiuolaikinio pasaulio Dekalogo, kuris yra ne kas kita, kaip teisės be pareigų, skatinančios individualizmą ir elgesį be visuomeninės motyvacijos, griaunančios visuomenes ir valstybes bei naikinančios pasaulį, normų ištakos.

Kas mums užleido šią infekciją?

Kas šitaip baisiai keršija Žmogui?

2007 10 25

10. 36. Naktinis važiavimas. Tai visai kas kita nei važiavimas dieną.

Dar įspūdingesnis yra važiavimas naktį kokiais nors nedideliais keliais, ypač – per miškus. Žibintų iš tamsos vos vos ištraukti kamienai kaip pasaulio užuominos šmėkso ir plaukia priešais, nepastebimai dingdamos praeity, o tu važiuoji bendraudamas su atminty apsigyvenusių žmonių dabartim ir praeitim, ir visa tavo genties istorija po juodu dangum tokia maža, atskirų žmonių gyvenimais taip išmatuojama, kad jauti: štai tu, dar tavo vaikai, na, dar anūkai – ir jos šiluma, ko gero, visai užsivers juoda tamsa.

Pro ėriukų vilnos debesis išlenda mėnulis ir pamėkliška sidabrine šviesa nupila mišką ir kelią. Didžioji nebūties tamsa pasitraukia, kad paskui užgriūtų dar negailestingiau. Bet kol kas pasaulis spindi kaip vaiduoklio dvasia ir supa tave, perimdamas iki vidaus gelmių nepaaiškinamu nerimu, kuris, atrodo, ne tik daiktus, bet ir tave patį išvers išvirkščią kaip pirštinę.

Ir vėl tamsa be mėnulio – tarsi šiltesnė, tarsi žemė arčiau, o tavy jau atsiranda vietos dienos darbams ir žmonėms. Kur lekia tie, dvigubai viršydami greitį net naktį, net paprašyti ilgųjų šviesų neišjungiantys, pilni stereomuzikos?

Žinoma, patrauklus yra ir tas automobilio kevalo saugomas žmogaus aistrų ir vilčių kupinas pasaulis. Kiekvienam savo.

Bet kai vėl apgaubia tavo naktinį važiavimą lydinti tyla, o pro priekinį stiklą sužiba rudenėjančio dangaus žvaigždės, o kelias ramiai skiriasi ir veda tavo gyvenimo taką į dar vieną rytą, negali pilnas oraus susižavėjimo nepasakyti bent jau sau: Viešpatie, koks gražus yra tavo pasaulis, net jeigu viskas ir eina į pabaigą!

2007 10 26

9. 42. Skambina bičiulis ir klausia, kodėl nebuvau vakar Rotušėje Lietuvos Respublikos Konstitucijos 15-mečio minėjime. Betgi ten buvo tik kviestinė publika, sakau. Ką, o tu negavai kvietimo? Ne tik į Rotušę – ir į Seimo iškilmingą posėdį negavau, atsakau. Nepakvietė Konstitucijos kūrėjų? – nesupranta bičiulis, – pagalvojau: gal kas žmogui atsitiko, kad nėra tokiam renginy.

Nieko neatsitiko. Tiesiog nepakvietė – ir tiek. Signatarai patys buvo Seime surengę diskusiją, kvietė Seimo narius. Atėjo keturi. Tik du ištvėrė iki pabaigos. Nors kalbos buvo labai rimtos, svarios. Diskusija bus paskelbta elektroninėj erdvėj.

Tai apsikiaulinta, pergyvena bičiulis. Ne, tai koncepcija, sakau aš. Esama Europos žmogaus teisių teismo sprendimo, anot kurio nacionalinės teisės normos negali būti viršesnės už ES teisės aktus. Ir atmestoji ES Konstitucija tokias tendencijas fiksavo: jau buvo pradėta stipriai finansuojama akcija Europos Sąjungos Konstituciją paskelbti viršesne už nacionalines Konstitucijas, nors ir dabar per 80 procentų nacionalinių nuostatų yra „harmonizuotos“ pagal ES teisės aktus. Tai kam reikalinga kažkokia Lietuvos (ar kitos panašios šalies) Konstitucija, kurios 1 straipsnis sako, kad šalis yra nepriklausoma demokratinė respublika!? Galima, žinoma, jos nepaisyti, bet geriau, kad išvis jos nebūtų. Nes iš tiesų – į Europos Sąjungą įėjusios valstybes nebe suverenios valstybės, jos – sąjunginės valstybės, valstybės su viršnacionaliniu suverenitetu, kurį dar aiškiau, nei prancūzų, olandų atmestoji Konstitucija, fiksuoja Lisabonoj ką tik pasirašyta Sutartis, steigianti ir ES prezidento, ir užsienio reikalų ministro postus. Kokių dar argumentų reikia, kad pagaliau baigtume giedoję savo nepriklausomybines giesmeles?

Kam tąsyk išvis minėti Nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos metines? Betgi kas ir mini sukaktį? Elitas: teisėjai, valstybės administratoriai, verslininkai, žiniasklaidininkai. Sėkmingieji. Ką jie šneka? Ogi jie ir toliau sau aiškina, kad Konstitucija yra tik pretekstas sprendimams, kad ateina nebe atstovų valdžia, o teisėjų valdžia, kad nesėkmingieji yra ne santvarkos, o jų pačių prigimties aukos, kad nepriklausomybė yra toks pat mitas, kaip ir tauta, kad praeitis neturi būti svarstis ant kojos ir pan. Tai kalbėdami nacionalinės Konstitucijos jubiliejaus aplinkoje jie kuria atmosferą, kurioje Nepriklausomos valstybės Konstitucijos kūrėjai būtų netgi kažkas nepadoraus.

Viskas yra taip, kaip turi būti.

Bet taip negali būti, sako bičiulis.

Gali. Yra. Geras signataras – miręs signataras. Likę ir kalbantieji yra tik kalbėtojai, literatai – kronikininkai, rašytojai, poetai. Jų kalbos ir raštai – nebe į stalčių, kaip anais laikais, jie gali būti išleisti į viešumą, bet ta viešuma – tai labai nedidelė ir gerai kontroliuojam erdvė. Kad negalima būtų sakyti, jog nėra demokratijos.

2007 10 27

12. 35. Kas ten sklaidosi vėjy lyg šluota?

Ką aš žinau, kaip ir kodėl iškyla ir išsisaugo tie stiebai ir šluotelės, kas dedasi jų viduje: iš ko apskritai šitas žalias kuokštas susideda?

Kas yra tas juodas judėjimas kilnojant keturias ataugas ir viksint vieną ilgą ir lanksčią, o prieky – dar vieną rutulinę?

Kol nepasakau sau, kad ta šluotelė vėjy yra mano darželio šparagas, o tas juodas judėjimas – mano kaimyno katė, visa tai atrodo tik keisti daiktiškumo draikalai, daugiau ar mažiau apibrėžti, bet visiškai uždari savyje, esantys pagal savo nuo manęs visai nepriklausomą tvarką. Na, gal nebent tolimais priklausomybės ryšiais susisiejantys. Tačiau kol aš nepasakau šparagas arba katė, jie gyvena visai nepriklausomai, yra visai uždari ir dingsta vos išsiveržę iš mano žvilgsnio. Net ir būdami mano akyse, mano regėjime, jie kaip daiktai daug neaiškesni, negu juos žyminčiame mano žodyje. Visa, ką aš žinau apie juos, ateina ne iš jų, o iš jiems skiriamo mano žodžio: augalas, daugiametis, jauni ūgliai valgomi ir t. t.; gyvūnas, naminis, gaudo peles, vienišius ir t. t.

Tai kas yra tikra šiame sumišime – tai, kas atsitiktinai pakliuvo į mano suvokimą kaip aplinkos draikalai, ar tai, kad aš juos galiu sutapatinti su savo pašalio žodžiais ir taip išgriebti juos iš aplinkos chaoso ir padaryti savo kosmosu? Vos tik žodis prisiglaudžia prie kokios nors aplinkos iššūkio, jis, tas iššūkis, tampa daiktu, pasaulio sudedamąja dalimi, pasaulio, kuris ir toliau lieka su manim, nepriklausomai nuo to, kad visi anapusybės iššūkiai seniai nutolo ir visiškai užsidarė savy su visu savo buvimu.

Taip, aš gyvenu savo kalboj, kalba yra mano pasaulis, galintis visai nesutapti su pasauliu už jos. Ir nieko tu čia nepakeisi: kalba yra būties riba, už jos prasideda nebūtis.

2007 10 28

8. 44. Jau, rodos, esu rašęs apie tą keistą reiškinį – žiemos ir vasaros laikų kaitaliojimą, sugalvotą kariaujančioje Anglijoje elektros energijai taupyti. Kažkam tai patiko daryt ir taikos metais. Matyt, būta naudos.

O kad tai pats grubiausias civilizacijos mechaninis kišimasis į gamtos ciklų tvarką, drumsčiantis giliausias žmogaus gelmes, tiems naudeliautojams nė motais!

Galima būtų ir nebekalbėti, tiesiog paraginti žmones pasakyti NE tam biologiniam terorizmui – ir tiek.

Tačiau ES komisarai nutarė, kad dar penketą metų tas kaitaliojimas bus stebimas ir tiriamas, ir tik tada daromos išvados apie jo naudingumą ar nenaudingumą. Kitaip sakant, bus vykdomi „moksliniai tyrimai“, finansuojami iš mūsų, nuomonę jau turinčiųjų, pinigų. Tai tik dar vienas biurokratinės demokratijos (Rusijoj tai vadinama valdomąja demokratija) sugalvotas pinigų pasiėmimo būdas ir niekur nevedančios politikos faktas.

2007 10 29

7. 40. 1987 metais mes klausinėjom, kas yra ir kokia turi būti Lietuva. Ir sakėm: neatsakius į šituos klausimus gali nebereikėti atsakinėti į jokius klausimus.

Kitais metais sukūrėme Sąjūdį.

Dabar vėl – „Atgimimo“ savaitraščio iniciatyva – klausinėjama, kokia turi būti Lietuva: modernių technologijų? militarinė? (tokia tendencija ryški: kitos šalys jau išvedinėja, o mes į Iraką siunčiam jau šešioliktą savo karių kontingentą), turistų rojus, žemės ūkio šalis? Ir pan.

Klausimų pobūdis skiriasi: tada klausėm, kas yra Lietuva. Ir atsakėm: nepriklausoma demokratinė respublika. Dabar klausiam, kaip gali būti Lietuva. Kitaip sakant, kaip prisitaikysim prie naujos sąjunginės priklausomybės.

Ką atsakysim į tai?

2007 10 30

8. 42. Sakoma: pasaulis gyvena be principų. Bent jau Vakarų civilizacija.

Netiesa. Principų laikomasi, tačiau atskaitos taškas yra toks, kad pats naikina visus principus.

Koks tas atskaitos taškas?

Tas atskaitos taškas – žmogus. Kaip abstraktus principas jis labai gražus. Bet kaip principinė realybė ji tokia įvairiopa, kad žmogaus kaip principo įgyvendinimas tampa žmogaus priešpriešinimu žmogui, vieno žmogaus interesų prioritetizavimu kito žmogaus atžvilgiu. O kadangi žmonės iš prigimties nelygūs, jie iškart separuojami į sėkmingesnius ir nesėkmingesnius ir kuria kažkieno pagal jau šitą realybę manipuliuojamą tvarką. Taip ir kuriasi mūsų dienų realioji žmonių nelygybė, kurią palaiko politinis liberalizmas.

Daug jau rašyta ir kalbėta apie tą Prancūzijos revoliucijoje gimusios ir JAV kaip konkrečios valstybinės politinės galybės pasaulyje išplatintos tvarkos prieštaringumą. Čia paminėsiu vieną itin charakteringą atvejį, susijusį su žmogaus gyvasties šventumo nuostata. Tikrai – gyvybė yra fundamentaliausia žmogaus kaip konkretaus asmens apibrėžtis. Niekas neturi kėsintis į žmogaus gyvybę. Bet kėsinasi. Už tai yra baudžiami. Bet kadangi pasikėsintojai irgi yra žmonės, tai – pagal tą pačią logiką – net auka nėra pakankamas argumentas kvestionuoti žudiko gyvybę. Kaip išspręsta ta problema? Mirties bausmė pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.

Ir ką gi? Ir štai: nužudęs 48 žmones ir pavargęs nuo savo maniakiškos traukos žudyti, serijinis žudikas pasiduoda teisėsaugai savo noru. Jis net nenuteisiamas iki gyvos galvos, jis pripažįstamas nepakaltinamu ir iki gyvos galvos bus gydomas psichiatrinėje ligoninėje. Absurdas? Tačiau principinė žmogaus kaip absoliutaus atskaitos taško teisė į jo gyvybės neliečiamumą išlaikyta!

2007 10 31

8. 27. Nori greitai sužinoti, kas su tavim kalba – pasiklausyk, kaip jis kalba.

Ačiū labai! Bus skryningas. O, geras! Je, turėjom gerą laiką!

Tai vis naujos – vakarietiškosios – orientacijos pleiskanėlės.

Esama ir rytietiškosios.

Sovietinis. Vsio zakonno. Nešu atsakomybę.

Kiekvienas toks žodelis ar pasakymėlis siekia giliausius mūsų klodus ir rodo ne tik stilių, bet ir dvasią.

Juk jeigu tu ne atsakingas, o tik neši atsakomybę, tai gali ją pasidėti ir pailsėti, o paskui ir užmiršti! Be tos naštos kur kas lengviau eiti. Ir einam.

Einam per radoną šviesą – juk nieko gatvėj nėra, automobiliai dar tik atvažiuoja. Sėdam girti prie vairo – juk policininkų naktį tikrai nebus. O kad tvarką keliuose daro ne policininkas, o tu – tai juk ne tu už tvarką keliuose neši atsakomybę! Ką jau kalbėt apie įstatymų laikymąsi Seimo nariui: jis juk įstatymus rašo, jų laikymosi žiūri teisėtvarka, o už nesilaikymą baudžia teisėsauga. Jis, Seimo narys, net už įstatymo kokybę atsakomybės kartais nenešaneša valdančioji dauguma!