Lapkritis Spausdinti
2007
Parašė Romualdas Ozolas   
Penktadienis, 30 Lapkritis 2007 00:00

2007 11 01

12. 38. Vos tik atsiranda kokie bendrumo taškai, atsiranda ir juos „moksliškai argumentuotai“ griaunančios teorijos.

Pradėjom rinktis prie Jono Basanavičiaus kapo – ir jau aiškinama: nereikia trukdyti vėlėms gyventi savo gyvenimą! Ar esate pastebėję, girdi, kad lapkričio pirmąją visada vėjas, visada lietus – tai gamta padedanti vėlėms gintis nuo gyvųjų, varanti juos greičiau lauk iš kapinių.

Kitaip sakant: numirei ir trūnyk sau, netrukdyk čia mums tvarkytis su gyvaisiais! Kuo mažiau ryšių su praeitim – tuo geriau. Ypač – bendrumo ryšių.

2007 11 02

9. 51. Gerai sakė Gintaras Beresnevičius: numirei, ir tavęs vartotojiškai visuomenei nebėr – nes tu nebevartoji. Vertę jai turi tik vartojantys – patys tapę vartojimo dalimi.

Tikrai baisi gali atrodyti tokiam žmogui mirtis – juoda siena. Nes jis visas – tik čia, tik dabar, tik vartojimo procese.

Tam, kuris mato bent jau savo artimą ir apie save galvoja įjungdamas ir jį, pasaulis keičiasi: jis gali tiek išsiplėsti, kad pasimatys kaip gentis, kaip tauta. (Nekalbu apie pasaulį kaip žmonių visumą – tai ne bendrumas, tai niekatrumas, t. y. tas pats abejingumas kitam konkrečiam žmogui.)

Tai ar taip jau baisi turi atrodyti mirtis bendruomeniniam žmogui? Jeigu jauti, kaip sakė Justinas Mikutis, kad tavo ciklas baigėsi, jeigu tu padarei darbų, kurie ir po tavęs padės gyventi tavo genčiai ir tautai, o ypač – jei savo darbus užbaigei, palikai kaip kristalus, kuriuos bus sunku sunaikinti net priešams, – ar ne žavu yra eiti į naują, kitokio buvimo, erdvę? Nes ir gimti ar nėra toks pat šiurpiai žavus įvykis?

Žmogus, kuris visą savo gyvenimą galvojo ne tik apie save, mirties neturėtų bijoti. Nes ir ji yra paskutinis gyvenimo aktas, kuris taip pat lieka gyviesiems.

2007 11 03

10. 52. Praėjo oranžinių revoliucijų banga, prie valstybių vairų pastačiusi proamerikietiškus vadovus.

Dabar štai Gruzijoje jau prieš Saakašvilį einama su tų pačių amerikiečių žinia. Kodėl? Ogi todėl, kad jaunasis prezidentas per stipriai įsijautė į savo išskirtinumą.

Kas darosi Ukrainoje – irgi klausimas. Aišku tik tiek, kad rinkimus prieš laiką išprovokavo irgi panašūs procesai, tik sąlygoti ne tiek Vakarų, kiek Rytų. Porinkiminis valdžios dalijimasis dar nesibaigęs, bet jau ryškėja, kad ir Juščenka svarbiausiu savo uždaviniu laiko ne tiek valstybę, kiek save, žūt būt norintį užsitikrinti antrąją prezidentinę kadenciją. Tegul ir Ukrainos skilimo kaina. Tam JAV taip pat pasirengusios.

Vengrijos demonstracijų turinys ir prasmė dar aiškiau orientuota: ten jau nebe apie valdžią, o apie jos pobūdį kalbama.

Tik Lietuva dar tyli. Kaip ir „brandaus socializmo“ laikais. Maskva vėl burbuliuoja, patys rusai savo valdžią tuskina, o Vilnius miega ir sapnuoja saldžius sapnus. Tiesa, jau krinta, kainų kilimo koreguojami, valdžios reitingai, bet tai tokia dar stagnatoriška nepasitenkinimo raiškos forma, kad drąsiai galima sakyti: esam tikrai valstietiškai konformistiški. Geriau jau pabėgsim, kaip ir visais laikais, „į Ameriką“, negu imsimės patys tvarkyti savo valdžią ir valstybę!

2007 11 04

15.32. Apie santvarką, kaip rodo problemos gelmės, kalbama ir Latvijoje. Iš paviršiaus atrodo, kad kalba sukasi dar tik apie valdžios pobūdį: žmonėms nepatinka vyriausybės peršamas taupymo režimas, kuris turėtų būti įtvirtintas kitų metų biudžetu, nes jis sumažintų asignavimus ne tik kultūrai, bet ir socialinėms reikmėms, o tai kainų kilimo stichijoje dar pagilintų skurdo žmonių skurdą. Nepatinka žmonėms ir bandymas susidoroti su latvių kovos su korupcija institucijos vadu – nuo jo atleidimo iš darbo ir prasidėjo demonstracijos, reikalaujančios vyriausybės atsistatydinimo. Valdžios klausimą spręsti, atrodytų, demonstrantai bando ir reikalaudami įvesti Konstitucijos pataisas, lengvinančias parlamento paleidimą. Tačiau būtent šis pastarasis reikalavimas ir atskleidžia esmę, dėl ko į gatves išėjo žmonės: jeigu Saeimos paleidimas priklausytų nuo tautos valios, tai reikštų, kad valdo nebe tautos atstovai, o pati tauta. Toks reikalavimas yra revoliucinio pobūdžio ir iš esmės kertasi su Vakaruose bandoma įtvirtinti nuostata, kad valdyti turi biurokratijos padedamas politinis elitas.

2007 11 05

7. 59. „Atgimimo“ savaitrašty Rasa Gečaitė su Gražina Drėmaite kalbasi apie lietuvių tautos panteoną. Gražiai kalbasi.

Tačiau vieną aplinkybę iš akių išleidžia: kad nelabai dėkinga tautos panteonui susiformuoti buvo ir Lietuvos istorija. Ir Naugardukas, ir Luckas – seniai už Lietuvos sienų, o ir Vilnius kiek laiko tikra Lietuvos sostinė, o ne apygardos centras, kaip jį matė ir norėjo valdyti slavai – lenkai ar rusai? Netgi XX amžiuj Vilnius vos ne pusamžį buvo nuo Lietuvos nulaužtas!

Panteonu pretenduotų būt Rasos: čia palaidoti didieji mūsų XX a. pradžios kultūros korifėjai. Tačiau jie suguldyti patvory, o kapinių kalvose viešpatauja lenkai. Ir nenuostabu: kapinės įkurtos 1801 metais, visas XIX amžius buvo čia ir lenkų kultūros konfigūruojamas. Dar daugiau: kaip lietuvių tautos panteonu vadinti palaidojimų vietą su memorialu mūsų sostinės grobikui Pilsudskiui?

Taigi, problemų esama.

Lietuviai bando formuoti panteoną Antakalny, ir tai neblogai jiems sekasi. Tuo labiau, kad lenkų okupacinės kariuomenės kapinės čia – lomelėje, nekrenta į akis taip rėžiančiai kaip Rasose.

Yra vienas pokalbininkių nuodugniau aptartas klausimas – priežiūra. Tiesa, apie naująjį lietuvių panteoną nekalbama, kalbama apie Rasų ir Bernardinų kapinių priežiūrą. Gražina Drėmaitė yra įsteigusi Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondą, kuris globoja Bernardinų ir Rasų kapinių tvarkymą ir atkūrimą. Prioritetą teikia Bernardinų kapinėms, kadangi jos italų iniciatyva įtrauktos į gražiausių Europos kapinių sąrašą. Buvo sudaryta sutartis tarp Lenkijos Respublikos kovų ir kančių apsaugos tarybos ir Gražinos Drėmaitės fondo, kuris dabar iš Lenkijos gauna finansavimą ir prižiūri tvarkymą. Lenkai kasmet skiria 100 000 eurų, šįmet – net 300 000. Pinigai naudojami restauruoti labiausiai sunykusius Bernardinų kapinių paminklus, tirti jų dokumentaciją. Sudaryta sutartis su lenkiška Adomo Mickevičiaus gimnazija, kuri globoja 10 jau restauruotų paminklų. Lenkai darbo ėmėsi su entuziazmu. Lietuvių gimnazistai, sako G. Drėmaitė, į tai pažiūrėjo kaip į lažą. Netgi UAB „Rasų valda“, kuri, atseit, laimėjo kapinių priežiūros konkursą, abiejų kapinių priežiūrai skyrė du žmones – biurokratėlį ir darbininką. Savivaldybė sutvirtino vieną Vilnelės šlaitą...

Neturi laiko lietuviai, nei senieji, nei jaunieji. Jie vėl užkariauja pasaulį ir daro tvarką Europoj. O per kapiliarus vėl smelkiasi lenkai. Beje, ką čia per kapiliarus – jie jau ir arterijose.

2007 11 06

10. 50. Iš kur mūsuose ta fundamentali, beveik mentalinė baimė?

Bijom prisipažinti tebemoką rusiškai, o tuo labiau bijom net reikalui esant rusiškai prabilti – kad neapkaltintų norint sugrįžti į „anuos laikus“.

Bijom prisipažinti nemoką angliškai, kad nepajuoktų, jog nesi europietis. O štai juodoji mergelė iš Afrikos, savo dainininkės karjerą nutarusi padaryti Lietuvoje, visų pirma pramoksta lietuviškai ir tik tada atvažiuoja į Lietuvą. Kad būtume tikri europiečiai, didžiuma popso koncertų numerių – angliški. Net mūsiškiai popsistai rašo angliškai, netgi vaikų „Dainų dainelė“, visai neįsileido rusų kalbos, pereina prie angliškų dainuškų. Ką ten koncertai – mokyklose nuo pirmos klasės, netgi darželiuose įvedinėjamas anglų kalbos mokymas. Tarsi specialistai nežinotų, kad tai – pats tikriausias nacionalinės kalbos žlugdymas. Tai darom savo noru ar verčiami? Net jei ir verčiami – su entuziazmu vykdom.

Kad su mumis kažkas esmiškai negerai, klasikiniu pavidalu apsireiškė mums, kai tauta be problemų balsavo už stojimą į Europos Sąjungą, antrąkart – kai Seimas nė neskaitęs pirmasis Europoj ratifikavo ES Konstituciją.

O štai anglai. Kaip ir visiems Sąjungoje, jiems privalu įsivesti eurą, pereiti prie šimtainės matų sistemos. Apie eurą jie nė negalvoja. Apie matų sistemos keitimą nenori girdėti niekas – ir nė policija nieko nepadaro! Mes – konservatyvūs, sako, ir daro savaip.

Mes – uolesni už uoliuosius. Euro neįsivedėm tik dėl to, kad užprotestavo ir sustabdė Briuselio komisarai. Nežinau, kokioje kainų kilimo duobėje dabar tupėtų „nesėkmingieji“ tautiečiai, jeigu vien nuo kai kurių mūsų žemės ūkio produkcijos žaliavų paklausos padidėjimo Vakaruose vos ne trigubai šoktelėjo pieno, duonos, mėsos kainos!

Kad nesėstų prie vairo girti, žmonės šiek tiek tramdo policija ir baudos, t. y. baimė. Kad pats turi norėti nuvažiuoti saugiai – dar nesuvokiama. Važiuoji leidžiamu greičiu – pats tampi didžiausiu kliuviniu, avarijų galimybe – tave lenkia visi ir keikia kaip kokią kriošeną.

Sakyčiau: na, gerai, liaudis su malonumu puola į dvasinę pelkę, atsivėrusią per riboženklių nebeturinčią laisvę. Bet kas darosi su mūsų šviesuoliais?! Arvydas Šliogeris, antai, su pasitenkinimu ir ne vieną kartą jau, kalba, kad taip ir turi būti: kas iš prigimties neapdovanotas kokiu nors dvasios skaidresiu, tas ir mirs šitoks, tik degraduoti vis giliau galėdamas; na, o elitas, žinoma, yra elitas, tik kad jo nesama. Ką kalbėjom Sąjūdžio metais, Arvydai Šliogeri? Negi neatsimeni? Kur tikėjimas, kad galim ką nors pakeisti į gera visiems?

Taip, šiame nuopuolio ir dvasinio nuovargio ruože tikėti principine kiekvieno žmogaus kaip žmogaus verte reikia drąsos, nes vien pats tikėjimas yra sukilimas prieš nuopuolį. O kiek reikės triūso, energijos, drąsos ir pasiaukojimo, kol jis taps socialiai angažuota ir organizuota akcija! Tad kas, jei ne proto žmonės, turi pasakyti, kad nuopuolio tvarka nėra žmogaus prigimtį išreiškianti tvarka ir kad tauta su ja sutikti negali?

Kai tauta pati prakalbės, jūsų išminties nebereikės, brangūs šviesuoliai!

2007 11 07

7. 48. Mūsų vadovų pasirašytoji Reformų sutartis, kuri turi pakeisti prancūzų ir olandų atmestąją ES Konstituciją, dar neišversta į lietuvių kalbą ir nepaskelbta lietuvių visuomenei. Gaudom, kur kas ką pasako apie tą dokumentą ir bandom susiorientuoti, kas ant mūsų galvos nukrito šįkart. Galima, žinoma, būtų ir nesijaudinti, nes nieko gero sugalvoti Briuselio biurokratai ir negalėtų – galvos be idėjų yra tuščių tekstų gamintojos bet kuriuo atveju. Tačiau kai sužinai, kad 90 procentų Sutarties yra senosios Konstitucijos tekstas, tik dar labiau suveltas ir klastingas, pasidaro vis dėlto aiškiau: štai dėl ko neskubama su lietuvišku tekstu – skubėti nėra kur!

2007 11 08

9. 17. „Lietuvos žiniose“ – puikus Sauliaus Stomos straipsnis „Valstybę marinsim prašmatniai“.

Skaičiais ir faktais įrodęs, kad 30 mlrd. biudžetas tik slepia demokratijos menkėjimą, verslumo sąlygų prastėjimą ir korupcijos fundamentalėjimą, autorius esmingai pastebi, kad tas iki šiol neregėtas biudžetas naudą galėtų duoti tik tuo atveju, jeigu būtų žinoma, ką su juo norima nuveikti.

Deja!

Veiksnumo rodiklis yra mokesčių perskirstymas. Yra tik du jų skirstymo modeliai – liberalinis ir socialdemokratinis. Liberalinis – už kuo mažesnį perskirstymo lygį, socialdemokratinis – už kuo didesnį. Lietuvos socialdemokratai per biudžetą perskirsto vos 29 proc. BVP, kai Vakarų Europos vidurkis – 41 proc., visos Europos – 40 proc., o Skandinavijos – net per 50 proc. Socialdemokratinė nomenklatūra pasirinko „jai pačiai palankų dešinįjį kelią“. Tai irgi nebūtų tragedija, jeigu vyriausybė ryžtųsi privatizuoti švietimą, sveikatos apsaugą ir kitas socialinio įsipareigojimo sferas, kurios pagal dabartinę finansavimo tvarką jau turėjo būti perleistos privačiam kapitalui. Deja, „bevalė, prisitaikėliška, baili, savo kėdę labiausiai sauganti valdžia ir toliau įstengs tik plūduriuoti pakeliui į bedugnę. Ir, žinoma, gerai pasismaginti iš to paties jiems per didelio, o kitiems per mažo mūsų bendros nelaimės biudžeto“.

„Pinigų yra! Valstybę dabar bus galima marinti prašmatniai“, baigia autorius.

Aš sau priduriu: o ar tik socialdemokratams nereikia stiprios valstybės, nes juk – kalbant apie Lietuvą – kalbama apie stiprią nacionalinę valstybę! Gi iš stiprių nacionalinių valstybių nesukursi stiprios vieningos Europos valstybės – Europos Sąjungos!

Taigi: all right! Vsio zakonno!

2007 11 09

19.32. Apie pokario mokytojus. Dabar jau galima pasakyti: jie buvo iš kito pasaulio, tie patys seniausieji.

Gimnazijoj už langų – senas parkas. Pagal savo tvarkaraštį medžiuose nuolat reziduoja varnos. Visi jas taip ir vadina: kaimynės.

Devintokai niekaip nesusidoroja su matematika. Ką ten nesusidoroja – nesimoko. Mokytojas ir šiaip, ir taip, pagaliau netekęs kantrybės sako: nebūkit kaimynės!

Miestely susitinka mokinys su mokytoju. Mokytojas iš tolo nusilenkia, rankas prie šonų priglaudęs: labas! Kitą kartą mokinys iš dar toliau lenkiasi: laba diena!

Gimnazistės eina iš šokių. Būreliu susispiečia už kampo ir iššokusios gąsdina kitas. Kai vietoj būrelio draugužių papuola mokytojas, išsigąsta ne jis: o, Viešpatie, mokytojau, o Viešpatie, atsiprašom, atsiprašom. Tas tik nusijuokia. Ir „gąsdinimai“ baigiasi.

Mokytojų nebijota. Mokytojai gerbti. Dėl to, kad mokytojai mokinius irgi laikė žmonėmis.

Beje, tokiais juos laikė ir visa kultūrinė aplinka, nors Lietuva buvo jau okupuota ir visi tai žinojo.

2007 11 10

10. 07. Vienas mūsų profesorius aptarinėja kito mūsų profesoriaus pristatomas dvi knygas. Kalbama iš esmės apie viena: tautinį tapatumą.

Klausimas formuluojamas taip: tauta kuria valstybę ar valstybė kuria tautą? Kaip ir tarybmečiu: sąmonė formuoja gyvenimo sąlygas ar gyvenimo sąlygos formuoja sąmonę?

Kad esama ištisos šio proceso gradacijos su pakankamai nesunkiai nustatomais tapsmo lygmenų kriterijais, profesoriams, atrodo, nežinoma.

Kad dar iki bet kokios valstybės atsiradimo būtinai būna etninis pradas – nė neužsimenama, taigi ir nesvarstoma, kas jis yra tautos tapsme. Galima tik nujausti, kad kažkas laikina ar net neigiama iš pat pradžių. Nors Prancūzijos, Anglijos, Italijos, Lenkijos politika net šiandien paremta būtent etninių pradų nacionalinėje kultūroje stiprinimu ir ryškinimu.

Ką daryti mums?

Ogi pirmiausia mūsų garbiesiems profesoriams, tarybiniais metais apie tautą net nemirksėjusiems, savo galvose išsiaiškinti, kad jokia tauta, netgi JAV, neegzistuoja be tam tikro etninio pradmens ar pradmenų ir susiformuoja į tautą iš tiekos etnosų, kiek jų yra giminystės ryšiais susiję kalba, papročiais, gyvenimo būdu, istorija ir bendradarbiavimu. Šių faktorių sąveika duoda kultūros bendrumą, kurios pašaukimas vardu (amerikiečių kultūra, prancūzų kultūra ir pan.) yra ir tautos pradžia. Ar sunku nustatyti, iš kokių etnosų istoriškai klostėsi ir susiklostė lietuvių tauta? Reikia tik panorėti.

Bet tokiu atveju tektų pakankamai aiškiai atsakyti, kaip šiame lygmeny įsijungia tvarinys, kurį vadinam valstybe. Vieni sako, kad, postuluodama savo valstybingumą, t. y. teisinio, o nebe paprotinio ar kultūrinio, gyvenimo pradžią, kultūriškai panašių etnosų bendruomenė ir tampa tauta, kiti sako, kad ir priespaudos ar ikivalstybinio gyvenimo sąlygomis pakankamai vienalytis etnosas (pavyzdžiui, lenkai) gali būti laikomas tauta. Tačiau ir šis ginčas yra daugiau terminologinis, jeigu sutinkam, kad etninio gyvenimo civilizavimas, t. y. išvedimas į valstybinį savarankišką gyvenimą, yra ne nusikaltimas, o istorijos proceso dėsningumas. Vakarų tautos šį momentą yra linkusios apibūdinti kaip nacijos gimimą, t. y. tautos su savo valstybe pasirodymą istorijos arenoje. Jeigu ir mes pripažintume nacijos kaip tautos jau su savo valstybe apibrėžimą, pasidarytų kur kas aiškiau. Tačiau mūsų puristai bijo žodžio nacija, matyt, ne tik todėl, kad tai nelietuviškas žodis, bet ir dėl to, kad jis pritraukia savo giminaitį nacionalizmą, o šis didžiųjų tautų yra smerkiamas, jei jis vartojamas mažųjų tautų žodynuose. Kadangi mes be ginčų sutinkam esą maža tauta, tai ir linkstam kalbėti, kad vietoj nacija geriau sakyti tauta, tada vietoj nacionalizmo galima sakyti lietuviškumas, lietuvybė, tautiškumas ir pan. – švelniau, pagal mus.

Tauta įkuria valstybę, o valstybė jau tik toliau kuria (arba naikina) tautą. Valstybės sukūrimas užbaigia tautos sukūrimą ta prasme, kad įteisina ją pasaulyje kaip pagal visam pasauliui priimtinus bendrus supratimus (įstatymus) į civilizacijos procesą įeiti apsisprendusių ir atsakomybę už savo civilizuotą gyvenimą prisiimančių etninių darinių bendrumą, per valstybę įgyjantį (štai kodėl reikalingas tarptautinis pripažinimas) civilizacinį subjektiškumą.

Pirmoji Respublika (1918–1940) yra tipiškas šio proceso pavyzdys.

Antroji Respublika (1990–2004) yra tipiškas priešingo proceso pavyzdys.

Įstojimas į Europos Sąjungą buvo visapusiškas – valstybinio, kultūrinio, ūkinio, socialinio, demografinio, etninio – nacionalinio gyvenimo demontavimo procesas.

Ar ne dėl to mūsų profesoriai ir mala sėlenas?

2007 11 11

8. 57. Kiekvienas žmogus atmintį turi arba stipresnę, arba silpnesnę. Buityje pranašesni yra tie, kurių atmintis geresnė.

Kūrybos žmogui, atrodo, yra priešingai. Kuo stipresnė jo atmintis, tuo jis labiau linkęs prisirišti prie buvusių faktų, kurių prisiminimas tempia į smulkmenas, o praeities dominavimas dabarčiai užkloja ir horizontą. Silpnesnės atminties žmogus atviresnis dabarčiai ir orientuotas į ateitį, į būsimybės įžvalgas. Atminties prėskumas nėra pati geriausia prognostiko savybė. Tačiau tą trūkumą jis gali kompensuoti studijuojamas istoriją, kuri šiuo atveju irgi tampa naujų įžvalgų erdve.

2007 11 12

8. 55. Leonidas Donskis klausia, kas yra Lietuva – europeizacijos ar resovietizacijos arena?

Toks klausimas – tai klausimas ne apie Lietuvą, o apie tai, kam ji priklauso.

Štai taip suprantant problemą, reikalai gerokai supaprastėja: galima kalbėti tik apie tai, didesnį ar mažesnį suverenumo laipsnį turėjo Lietuva „tada“ ir „dabar“, ar tarybinė biurokratija buvo tamsesnė ar skaidresnė, ar migracija yra geresnė ar blogesnė ir t. t., beveik be argumentų atsakant, kad „dabar“ yra geriau. Kaip šitas mąstymo stilius primena aną, tarybinį: čia, brangiojoj tarybų šaly, viskas nuostabu, ten, kapitalistiniame pasaulyje, viskas juoda, baisu. Nors tuo pat metu pripažįstama, kad ir suvereniteto tikro nėra, ir kad biurokratija ir čia, ir ten, ir kad protai vagiami kaip ir anais laikais, gal net labiau... Bet visa tai pridengia kalbos purslai.

Lietuvos tame kalbėjime nėra. Yra vieta, kur vyksta dviejų geopolitinių tendencijų kova. Bet šitaip tąsyk gal ir reikėtų kalbėti!?

Tada pasirodytų, jog ir viena, ir kita tendencija turi ir savo reiškinius, ir savo gynėjus ar nešėjus, ir – pagaliau – savo lietuviškąją tikrovę. Kuo ji reiškiasi, ta susidūrimo tikrovė? Ką ryšium su tuo daryti lietuviams, jeigu jie nori gyventi Lietuvoje?

Labai nesunkiai išryškėtų aibė darbų. Kultūros srity turėtume kalbėti apie Lietuvos kultūros lituanizavimą, o ne britanizavimą, polonizavimą, rusifikavimą, germanizavimą, hebraizavimą ar – pagaliau – kosmopolitizavimą. Ūkio srity turėtume šnekėt apie stiprų valstybės kontroliuojamą ekonomikos branduolį. Socialinėj srity – apie skurdo įveiką ir monopolijų siautėjimo sustabdymą. Politikos srity – stiprios valstybės sukūrimą.

Apie lietuvių gyvenimo būdą savo pačių žemėje su savo pačių, o ne svetima, dvasia turėtume kalbėti, pone Leonidai Donski. Kalbėjimas apie Lietuvą kaip apie areną, kaip vietą, kurioje gali vykti kažkieno, o ne pačių lietuvių, interesų sklaida, yra ta pati kaip ir „anais laikais“ kalba apie Lietuvą be lietuvių.

2007 11 13

8. 16. Vakar, reaguodamas į trijų berniukų nužudymą Skuodo Aleksandrijoje, atsistatydino vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys ir buvo atstatydintas policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius.

Kai kas dabar labai pabrėžia R. Šukio moralumą – „perpuvusio komisaro atstatydinimą savo atsistatydinimo kaina“. Kad komisarą „patraukti“ reikėjo naudoti jėgą ir kad ją panaudojo ministras – gerai. Tačiau ar ministras nėra atsakingas už tai, kas dedasi policijoje? Ir kam, jeigu ne jam, geriau žinoti, kokia yra tikroji padėtis!? Matyt, ji buvo tokia, kad, nenorėdamas būti apkaltintas pats, ministras pasinaudojo proga ir pasitraukti, o pasitraukiant „patraukti“ ir generalinį.

Žinoma, Lietuvoj galėjo būti ir kitaip – netgi po trijų berniukų nužudymo, kurį įvykdė girtas policijos pareigūnas, viskas galėjo sueiti „į smėlį“. Dabar nebesueis – džinas iš butelio išleistas. Būtent tai ir yra tikrasis R. Šukio nuopelnas: iškeltas, ir rimtai iškeltas, tikros atsakomybės klausimas.

Apie policijos pareigūnų specifinę atsakomybę, matyt, bus dar ne kartą kalbama. Jau dabar pateiktas pasiūlymas papildyti Baudžiamąjį kodeksą straipsniu apie baudžiamąją atsakomybę pabėgus iš įvykio vietos. Bet ir tai – tik smulkmenėlė.

Didysis atsakomybės klausimas kitur: kaip naudojamos valstybės (= mokesčių mokėtojų, mūsų visuomenės narių bendriesiems mūsų reikalams sudėtos) lėšos, skiriamos įvairiems mums tarnauti turintiems pareigūnams. JAV policininkas turi nepaprastas socialines garantijas: išėjęs pensijon jis gali gyventi be rūpesčio. Bet iki tolei jis turi pasirūpinti piliečiais, nebijodamas būti net nušautas, ne tik sužalotas. Nusikalto – jis ne tik šalinamas iš darbo, bet ir grąžina viską, ką gavo iš valstybės – gyvenamąjį plotą, atlyginimą, mokestį už mokslą ir t. t. Visa tai mūsų sąmonei dar nesuvokiama. Nusikaltai, išsisukai – ir gyvenk sau arba nusikalsk dar kartą.

Ir tai ne tik policijoje. Moksleiviai mokomi iš valstybės biudžeto, nereikalaujant bent atsakingo elgesio. Studentai gauna stipendijas, kad baigę mokslus galėtų išvažiuoti svetur. Menininkai paramas – kad šlovintų susinaikinimą. Biurokratai – kad terorizuotų žmogų. Kaip valstybė buvo svetimas daiktas tarybiniais laikais, taip svetimas tas daiktas liko ir šiandien. To moko ir Europos Sąjunga, primetinėdama mums, ką daryti, visai be mūsų nuomonės – to, girdi, reikia bendriems interesams.

Bet ar ir Nepriklausomybės metais (1990–2004) buvo kitaip? Ar ir tada valstybė mums buvo valstybė, t. y. ar ilgai jautėme jai atsakomybę?

2007 11 14

8. 47. Kliegiam: įstatymai! įstatymai! Nėra tokių įstatymų, trūksta tokių įstatymų. Įstatymai netobuli!

Tebus jie tobuliausi – jeigu nenorėsi jų paisyti, jie bus nieko verti prirašyto popieriaus lapai. Įstatymų, žinoma, reikia. Tačiau dar labiau reikia juos vykdyti. Aleksandrijos berniukų žudikas – girtas policininkas prie vairo – yra įstatymų nepaisymo simbolis. Kai pagėręs lietuvis sėda prie vairo, aiškindamas, jog policijos jo kelyje nebus, skandinavams akys ant kaktos lipa: juk važinėji ne policijai, važinėji sau, tad pirmiausia apie save ir galvok! Kai dabar pradedama kalbėti, kad „karas keliuose“ pasiekė tokį laipsnį, jog kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, irgi yra tiesos, tačiau pažiūrėkim, ką tai reiškia, kokia to pasakymo prasmė? O ji vienareikšmė: mes patys esam grėsmė savo nacionaliniam saugumui!

Kai šitaip pasisakai sau teisybę, nesunku, netgi neišvengiama kelti klausimą, kaip tai atsitiko?

Atsakyti sunkiau. Tačiau įmanoma. Nors labai sunku, nes atsakymas judina pačius giliausius ne tik mūsų, o ir visos civilizacijos dvasinius pamatus: tai laisvės be pareigų pasekmė. Seniau tokiu režimu gyvenančiose šalyse ji įvaryta į tam tikras formas – feminizmo, homoseksualizmo, alkoholizmo, narkomanijos, seksualizmo ir t. t., ir pan. „Naujosiose demokratijose“ ji dar be ribų visur. Užtat Vidurio Europa ugdo naują žmogaus tipą, kuris turės poveikio ir Vakarų Europai. Tai – žmogus be moralinių stabdžių.

Jo vardas – homo sovieticus europidus.

2007 11 15

9. 33. Pačių baisiausių darbų pridaro patys geriausi žmonės.

2007 11 16

Kad nuvažiuotum laiku kur tau reikia, kad apskritai ten nuvažiuotum, kelyje niekada nedaryk savo tvarkos, laikykis kelio tvarkos – to visiškai bus gana.

2007 11 17

12. 36. Visuomenė bunda. Susirinkimas Rašytojų sąjungoje, kur salei vos talpinant norinčiuosius, kalbėtasi apie lietuvių kalbos likimą. Paskui – toks pat susirinkimas Mokytojų namuose, skirtas lietuvių kaip valstybinės kalbos sukaktuvėms. Dar – visuomenės pokalbis apie Literatūros ir meno archyvo naikinimo absurdą.

Bet bunda ir komjaunuoliai. Mėlynieji. ES finansuojama jų grupelė sumanė mitingėlį prieš tarybmečio liekanų kenksmingumą mūsų pažangos kelyje. Tarybmečiu irgi taip kalbėta, tik apie kapitalizmo liekanų kenksmingumą komunizmo pažangos kely.

O mes vis dar kažko nesuprantam, vis dar dėl kažko nesuvokiamo spurdam...

2007 11 18

9. 31. Iki šiolei kalbėjom apie didžiuosius Lietuvos klanus, susitelkusius po kokiu nors partijos pavaidinimu, savivaldybės mero sparneliu, valstybės institucijos ženklu. Tai buvo kalbos apie realias problemas. Tačiau ką tie klanai išdarinėja, praktiškai nediskutuota – viskas tuoj pat būdavo nutildoma, viskas likdavo kaip buvę. Prie to jau irgi buvom pripratę: kadangi realią politiką Lietuvoje (ko gero, ne tik joje) vykdo žiniasklaidos grupuotės, o šios visada ir visos susijusios su ekonominių politinių klanų pinigais, koks nors savivaldybės kvailelis tuoj būdavo įkišamas į ligoninę su pagrasinimu plaukti Nerim pilvu aukštyn.

Po Skuodo Aleksandrijos tragedijos išaiškėjo, kad rajonuose klanai, kad ir mažesni, dar galingesni ir baisesni. Paulikų giminė siautėja ir žudo jau seniai. Sauliaus Pauliko, nužudžiusio tris Aleksandrijos ketvirtokus, tėvas Aloyzas Paulikas dar prieš 22 metus, dar prieš Nepriklausomybę, automobiliu, kaip ir jo sūnelis, užmušė žmogų ir pabėgo. Jau ir Nepriklausomybės metais sužalojo mergaitę ir buvo išsuktas. Abu kartus liko nenubaustas, nes buvo valdžioje, o valdžios žmonės juk visada savi viens kitam, net jeigu ir ne tų klanų – jie vis tiek prieš bejėgius valdomuosius visi. Tai ar nuostabu, kad šiandien, kai „procesą“ Aleksandrijoje reguliuoja nebe papirkinėjama žiniasklaida, o sukilę skuodiškiai, nukentėjusieji gali, tegul dar ir nedrąsiai, pasakyti nepasitikį ir vietos prokurorais, kurie per ilgą laiką neišvengiamai susyja su vietos klanais, o kai kurie, kaip klaipėdietis Stulpinas, ir pats savo klaną sukuria! Ar nuostabu tai, jei vaikus nužudęs girtas policininkas pabėgęs iš žudynių vietos lekia pas motiną gydytoją išsiplauti kraujo, o visi kalba ne apie motinos (ji ir savivaldybės deputatė) nusikalstamą veiką, o kaip šalutiniais argumentais įrodyti, kad žudikas buvo girtas! Ką turi galvoti netekę savo vaikų žmonės apie mūsų valstybę, kai nusikaltėlių išsukinėjimas nuo atsakomybės vykdomas jų akyse!?

2007 11 19

7. 59. Kosove laimėjo „nepriklausomybininkai“. Tai reiškia, kad kai tik šios partijos vadovas taps ministru pirmininku, jis paskelbs Kosovą nauja Europos valstybe. Tai tas pat, kas būtų nepriklausoma valstybe paskelbti Vilniją: Lietuvos kultūros ir valstybingumo lopšys, agresyviųjų pietų slavų nutautintas, sykį jau bandęs būti kažkokia Vidurio Lietuva, dabar, Europos Sąjungai padedant, pagaliau iš tiesų atskiriamas nuo Lietuvos, kaip nuo Serbijos atskiriamas Kosovas, toks pat Serbijos kultūros lopšys ir šventovė. Ir tai daroma vien tik dėl to, kad Kosove pamažu kaip dauguma įsitvirtino agresyvesni albanai, savo islamiškuoju gyvenimo būdu garantavę sau dinamiškumą (Vilnijoje lenkai – katalikybe kaip „tautine religija“).

Kodėl taip elgiasi ES ir NATO elitas?

Argumentuojama tuo, kad serbai vykdė albanų genocidą ir pridarė tiek skriaudų, kad konfliktai tame regione neišvengiami. Todėl, esą, jam reikia suteikti ypatingą statusą – nepriklausomybę. Tarsi tai naikintų skriaudas ir sutaikytų!

Kadangi visi supranta, kad nebus taikos „po alyvomis“ nei Kosove, nei Serbijoje, nei Albanijoje, Kosovas paliekamas pats su savim, kad visas bėdas galima būtų versti jam pačiam, per tai kompromituojant mažų nacionalinių valstybių principinį patikimumą. Tai sena Europos politikos lapinų taktika.

Su Kosovo „nepriklausomybe“ sprendžiamos ir islamo konkurencijos su krikščionybe problemos. Bent laikinai. Verčiau islamas teužkloja vieną mažą gabalėlį, negu pradeda atviriau konfliktuoti su visa Europa. Tarsi viduje įtampa nekiltų dėl kitų priežasčių. Bet Europos elitui svarbi tik ši diena ir kiti rinkimai.

2007 11 20

9. 13. Likus dienai iki sutarties dėl Ignalinos atominės elektrinės naujo bloko statybos konsorciumo kūrimo svarstybų, „Maksimos“ grupės savininkai, valdantys Vakarų skirstomuosius tinklus ir jau įstatymiškai įsiteisinę savo dalyvavimą projekte, staiga pareiškė tokiame projekte dalyvauti negalį, nes „Lietuvos energija“, kuri kaip valstybės įmonė yra daroma ašine tame statybos „trigalviame slibine“, pernelyg stipriai priklausanti nuo Rusijos.

Koks tas priklausymas? Ogi Rusijos valstybinė elektros energijos gamybos ir paskirstymo įmonė turi Lietuvoje savo padalinius, kurie pagal sutartis su „Lietuvos energija“ perka Lietuvoje ir parduoda Rusijoje jiems reikalingą Lietuvai perteklinę energiją. Tai, esą, pririša Lietuvą prie Rusijos taip, kad „Maksimos“ grupės kapitalas negalįs lįsti į jų pelną ateity pančiosiančius santykius. Turinti būti sukurta patronuojanti įmonė, kuri kontroliuotų visų projekte dalyvausiančių įmonių – „Maksimos“ DNX, Rytų skirstomųjų tinklų ir „Lietuvos energijos“ – kapitalo veikimą, nepajungiant jo valstybinei „Lietuvos energijos“ kontrolei. Tai būtų skaidresnė veikimo schema ir laisvesnis pelno gavybos mechanizmas.

Neabejotina. Tačiau neabejotina ir tai, kad panaikinant IAE naujojo bloko valdymo valstybinę kontrolę, kontrolės svertus perima tas, kuris turi (arba gali sukaupti) didžiausią kapitalą. Tai yra „Maksimos“ grupės projekto, kurio pateikimas primena ultimatumą valstybei, esmė: nušalinti valstybę, pastumti ją į šoną šiame pelningame biznyje. Tam galima naudoti ir kaltinimus „Lietuvos energiją“ (šiuo atveju – ir valstybę) esant per daug pajungtą Rusijai, nors Rusija, nesant tilto į Vakarus, yra vienintelė Lietuvos elektros pirkėja, kurios perpardavimo į Vakarus teisės sutartimis yra užblokuotos. Kad „Maksimos“ grupuotės puolimas yra žūtbūtinis, rodo ir tas faktas, kad konkurentai privatininkai (turimas galvoj „MG Baltic“ ir jo vienas vadovų Mockus) tiesioginiame televizijos eteryje apkaltinti turėję ryšių su Rusijos spectarnybomis ir jų rezidentais Lietuvoje.

Pažiūrėsim, kas toliau.

Tačiau visų pirma Rusijos grėsme paremtas ultimatumas, kuriuo iš IAE bloko valdymo eliminuojama Lietuvos valstybės kontrolė, švarumu tikrai nekvepia.

2007 11 21

11. 10. Keista tendencija: valstybinėje televizijoje dažniau net nei komercinėse šmėsčioja homoseksualai. Ką tik homoseksualizmas labai rafinuotai propaguotas per antrąją LTV programą: prisidengiant Pietų Amerikos karnavalų konkursų daugkartinio nugalėtojo gyvenimo rekonstrukcija, eksponuotos būtent pikantiškosios vyrų meilės scenos, tarpais išvirstančios švelnia pornografija.

Filmo kūrėjus suprasti galima: tai yra ir „kasos filmas“. O dėl keleto milijonų kasoje šiandien galima tėvą motiną ne tik parduoti, bet ir gyvus žemėn užkasti.

Bet kas verčia tokius filmus leisti per nacionalinį visuomeninį transliuotoją? Tuo labiau per LTV 2, kuris skelbiasi esąs mūsų kultūros kanalu? Ar tai mūsų „šviesuolių“ ir pažanguolių kultūrinė iniciatyva, vedanti mus „aukštesnės kultūros“ link, ar vis dėl to tam tikros eurosąjunginės erdvės nustatytos homoseksualizmo propagavimo kvotos užpildymas?

2007 11 22

7. 40. Zigmas Zinkevičius, fundamentaliausios lietuvių kalbos istorijos autorius, vienos iš lietuvių tautos kilmės teorijų kūrėjas, kitų nenunykstančios vertės knygų autorius, staiga stoja vienon greton su Ambrazu ir gina svetimvardžių nelietuvinimo nuostatą!

Kas atsitiko mūsų kalbos mokslo klasikui? Ar savo šiandienine akivaizdžiai ne pernelyg argumentuota ir kada nors gal paties apgailestausima nuomone (ji grynai politinė!) jis pats netampa argumentu demagogams? Būti lietuvybės gynėju netgi tokiame bare, kaip švietimo lituanizavimas Vilniaus krašte, ir suklupti tokioj sau pačiam, atrodytų, lygioj vietoj, kaip lietuvių kalba, – ne, čia esama kažkas nesuprantama!

2007 11 23

7. 45. Gerai sako viena Baltarusijos režimo opozicionierė: turėtume televiziją, viskas būtų kitaip. Net Lietuvoj televizija gali padaryti kažką visai kitaip, jei pradeda dirbti ne klanams. Užtenka vieno gero klausimo, kad viskas praskaidrėtų.

Antai, žurnalistė Indrė Makaraitytė privertė Gediminą Kirkilą atsakyti į klausimą, kieno – jo ar Žilvino Marcinkevičiaus – iniciatyva pradėtas „trigalvis slibinas“, ir premjeras nulūžo – pasimetė, susinervino, kitaip tariant – atsiskleidė. Įtarimai, kad visas projektas, kaip sako finansų analitikas Raimondas Kuodis, yra afera, kurios kitos tokio masto nebuvo ir nebebus Lietuvos istorijoje, virsta tikrove, atskleisdami, kaip bjauriai Lietuvoj papirkinėjamos didžiausios, galingiausios ir – atrodytų – tikrai neturinčios taip greit lūžinėti struktūros.

Bet štai pasigirsta nekaltas klausimėlis, ir apstulbusios tautos akivaizdoj kaip sniego griūtis kalnuose į mūsų korupcinės buities slėnius ima slinkti grėsminga tiesos lavina!

2007 11 24

Michailas Gorbačiovas padarė tai, ką padarė, nesuprasdamas ką daro.

Užteko vieno žodžio: viešumas – ir viskas lėkė gabalais.

2007 11 25

15. 13. Byra „istorijos nesusipratimas“ Belgija. Byra dėl to, kad darbštūs flamandai nebenori maitinti iš bedarbių pašalpų gyvenančių valonų, kad joje išvis nėra tokios tautos kaip belgai. Kaip ir Europos Sąjungoje nėra europiečių.

Tai ar ilgai dar popstysim kitą, dar didesnį nesusipratimą – Europos Sąjungą?

2007 11 26

9. 24. Formuojasi Dešinioji alternatyva. Auga ji konservatorių praeity nugyventos krikščionių demokratų, individualistinėj Lietuvoj palaikymo niekada neturėjusios tautininkų, dar kokios nors nedidukės partijėlės sąskaita. Ir visuomeninis Lietuvos sąjūdis, atrodo, bus įjungtas. Alternatyvos link gravituoja net liberalai. Tėvynės sąjungos reitingai kyla. Žmonių pasirinkimo galimybės mažėja: galima bus rinktis arba iš konservatorių, arba iš socialdemokratų. Kai kas teks liberaldemokratams.

O ką naujo pasiūlys Alternatyva, kuri yra dešiniosios valdžios sustiprinimo projektas?

D. Kuolio laidoj kalbėjęs V. Landsbergis pripažino, kad Alternatyva turėtų taisyti daug ką ir iš esmės. Ką – nepasakė, viskas sukosi vėl apie tuos pačius teismų, saugumo, biurokratizmo spuogelius. Laidos vedėjas, pokalbininką išvedęs iš kantrybės su klausimėliais apie konkrečius žingsnius, pabaigoj sulaukė atsakymo, kad jėga tik visuomenės pasipriešinime, tarsi kokiame naujame sąjūdyje. Ar Dešiniosios alternatyvos paskirtis būtų to sąjūdžio kūrimas? Visuomenės kėlimas prieš save pačią?

2007 11 27

6. 59. Kas yra mūsų Seimo priiminėjamas profesionaliosios kariuomenės įstatymas?

Tai lietuvių tautos nuginklavimo įstatymas.

2007 11 28

12. 32. Vytenio Andriukaičio konfidencialiame laiške Socialdemokratų partijos bičiuliams pateikta išties naujos ir svarbios informacijos apie IAE naujojo bloko kūrimo užkulisius.

Įspūdingi yra „Maksimos“ grupuotės vyrų spekuliacijų, vykdytų kartu su valdžioje esančiais asmenimis, išvardijimai. Tik viena tokių – Vakarų skirstomųjų tinklų pirkimo – operacija grupuotei davė per 2 mlrd. litų pelno, korupcijai skiriant, kaip užsimenama, apie 100 mln. litų.

Tačiau laiško esmė yra paskaičiavimai, kokios naudos Lietuva turėtų iš to naujojo bloko. Jeigu nuo 2011 metų Elektrėnų jėgainė generuos 1600 MG, o pasidalinus IAE naujojo reaktoriaus gaminamą energiją tarp indėlininkų Lietuvai liktų tik 400 MG, tai kokiu pagrindu mes IAE galėtume laikyti savo energetinio saugumo garantu? O jeigu realiai tas garantijas teikia Lietuvos elektrinė (Elektrėnų šiluminė jėgainė), tai kodėl mums imtis to IAE projekto, visai tautai, ne tik vyriausybėms, prisiimant siaubingą galvos skausmą dėl koją IA elektrinėn įkėlusių lenkų pretenzijų, rytų kaimynų spaudimo, radioaktyviųjų atliekų saugojimo ir dar dėl savų privatininkų klastingo spekuliavimo mūsų pasitikėjimu? Vardan ko?

Jeigu mes nepajėgūs kooperuoti būtino statybai Lietuvos valstybinio kapitalo (be jokių privatininkų!) savo viduje ir be Lenkijos kapitalo išorėje – nereikia mums ir jokio naujojo bloko, susikaupkim ties šiluminės elektrinės Elektrėnuose plėtra, ir galva tikrai bent kiek atlėgs!

2007 11 29

9. 40. Valdas Adamkus išrinktas Metų europiečiu.

Išrinktas už tai, kad sugebėjo prikalbinti Lenkiją pasirašyti sutartį, pakeisiančią prancūzų ir olandų atmestąją Konstituciją. Niekas niekada Lietuvoje nėra išsamiai ir aiškiai išdėstęs, dėl ko spyriojosi Lenkija ir ko, Valdui Adamkui tarpininkaujant, atsisakė, tačiau iš nuotrupų spaudoje žmonės galėjo suprasti, kad Lenkija siekė ir Lietuvai palankesnio ES režimo – teisingesnio atstovavimo parlamente. Taigi, p. Valdas Adamkus dirbo ne Lietuvos naudai. Manytina, kad už tai ir teduodami tokie įvertinimai, kokiu pagerbtas V. Adamkus. O ką jis už nuolaidas pažadėjo nuo Lietuvos – dar labiau neaišku. Aišku viena – Lenkija dykai neduoda nieko, Lenkija dykai tik ima.

Tiek to. Pasidžiaukim laimėjimais.

2005 metais Dalia Grybauskaitė buvo įvertinta kaip geriausia eurokomisarė. Įvertinta už biudžeto reformavimą mažinant žemės ūkio gamybos finansavimą. Taigi, irgi ne už mūsų interesų gynimą.

Dabar štai – Valdas Adamkus, buvęs amerikietis, tapęs geriausiu europiečiu. Tarsi ir simbolizuojąs Europos amerikonizavimą.

O kur dar ryškiausi įvykiai? Kaip antai, Europos Konstitucijos priėmimas aplenkiant visas kitas tautas. Tegul ir neskaičius pačios Konstitucijos.

Sparčiai kaupiam europeizacijos žymenis. Greitai turėsim visą kolekciją Europos standartų. Gal kurkim Europos standartų banką, ar ką?

Įdomūs jame būtų ir Lietuvos sukurti išsitautinimo standartų skyriai: didžiausia emigracija, daugiausia savižudybių ir pan.

2007 11 30

LTV parodė prancūzų filmą apie Putino kelią į valdžią.

Reikia pasidžiaugti: filmas puikus kaip ir didžiuma prancūzų pažintinių filmų – dalykiškas, argumentuotas, tikslingas. Bet neįžeidžiantis. Tačiau gal dėl to dar labiau paveikus ir teisingas.

V. Putinas siekė valdžios kaip tikras saugumietis: prisėlindamas, paimdamas ir sunaikindamas nereikalingus, bet niekada neišduodamas viršininkų, vadų.

Kas buvo dar svarbiau: net ir vadus vertindamas, jis turėjo vieną tikslą – Rusiją, savo valstybę, kurią norėjo matyti didelę ir galingą. Vardan to jis nesiskaitė su priemonėmis – kad galėtų pradėti karą Čečėnijoj, sprogdino rusų, savo tautiečių, daugiabučius, kad galėtų perimti gamtos resursų naudojimo kontrolę, sodino į kalėjimus arba vertė bėgti užsienin oligarchus, kad galėtų kontroliuoti viešąją erdvę, uždarinėjo informacijos kanalus ir žudė žurnalistus.

Visa tai jis darė ir pateikinėjo tokiu būdu, kad veiksmams jei ir nepritartų, tai jų bent jau nesmerktų masės, kurios yra balsų per rinkimus šaltinis. O kad manipuliacija masėmis būtų patikimesnė, kūrė visuomeninus judėjimus ir valdžios partijas.

Ir ką gi – jis triumfavo, jį parėmė didžiuma išvargintų rusinų.

Filmo kūrėjai pakankamai atvirai V. Putiną gretina su J. Stalinu. Paralelės visiškai akivaizdžios ir pagrįstos. Įdomiausia yra išvada apie jų skirtybes: Stalinui paklusdavo priverstieji jėga, Putinui paklūsta savo noru.

Dėl to savo noru būtų galima ginčytis.

Tačiau ar verta: juk kalbam apie Rusiją.