Gruodis Spausdinti
2007
Parašė Romualdas Ozolas   
Pirmadienis, 31 Gruodis 2007 00:00

2007 12 01

14. 07. Kažkoks siaubo filmas ar spektaklis: atvažiuoja kietas kaip peilis lenkų premjeras Donaldas Tuskas, atvažiuoja darbinio vizito, o jam Lietuvos premjeras Gediminas Kirkilas patiesia raudoną kilimą į Vyriausybės (buvusius LKP CK) rūmus ir kicena šalia, glostydamas ir apkabindamas, vos ne aplink apibėgdamas.

Tuskas patenkintas, bet akmeniniu veidu sako, kad jį tenkina, jog Lietuva atsižvelgia į reikalavimą iš IAE naujojo bloko skirti 1000 MG elektros energijos. Kitaip sakant, dar vieną lenkų ultimatumą priima Lietuva. Šį kartą ne karinį, kaip 1938 metais, bet ekonominį. O Kirkilas pasakoja, kad Lenkijos premjerą jis pirmą kartą sutiko per futbolo rungtynes tarp Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų. Tada Lietuva pralaimėjo 1:0. Ir kas gi įmušė įvartį? Taigi Donaldas Tuskas! – džiūgauja Kirkilas. Tai tiesa, patvirtina lenkas rimtai, nes puikiai supranta, kad jis ir vėl įmušė įvartį. Tik jau nebe 1:0 – šitas įvartis skaičiuojamas ne taškas, jis bus skaičiuojamas visa ateitim.

2007 12 02

Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis sako, kad lenkai tiesiog dievina Lietuvą. Tai patvirtinąs tas faktas, jog lenkai sudaro didžiausią Lietuvon atvykstančių turistų skaičių. (Kaip lenkų turistai myli Lietuvą, žinom geriau už Lenkijos ambasadorių: kai jie eina gatve, geriau nesimaišyti po kojom – kitų žmonių jie nemato; kai užplūsta parduotuvę – gerai, jei prie kasos prieisi per pusvalandį; kai gidas aiškina, aiškina ne Lietuvos, o Lenkijos istoriją; kai jie eina į Rasas pas Pilsudskį, eina su gėlėm ir gieda savo giesmes.)

D. Tuskas atvyko į Lietuvą vos tapęs premjeru. Tas pasirinkimas toks ne dėl to, kad lenkai dievina Vilnių, o dėl to, kad „pastarojo meto bendradarbiavimas buvo naudingas ir rastas bendras požiūris į daugelį dalykų“. (Koks tas požiūris – irgi žinom: parduota „Mažeikių nafta“, baigiamas supirkti Lietuvos degalinių tinklas, Pacų rūmai atiduoti Lenkijos ambasadai ir institutui, dar gyvam operos dainininkui Vilniuje kalama memorialinė lenta už jo meilę Vilniaus kraštui, statomi paminklai Pilsudskiui, Voitylai ir t. t.)

Kai kurių problemų, žinoma, esama. Antai, ir D. Tuskas, kaip ir ankstesni premjerai, nedavė atsakymo dėl elektros tilto į Vakarus. Bet tai dėl to, kad tiltas labai brangus: Lietuva turės investuoti apie 900 mln. litų, Lenkija – 1,5 mlrd., tad reikia viską gerai apgalvoti. Be to, anot ambasadoriaus, verslą reikią skirti nuo politikos: sandorius sudaro įmonės. Tačiau kad D. Tuskas, kaip ir pirmtakai, ultimatyviai pareikalavo 100 MG elektros iš naujojo IAE bloko – nė žodžio. Gal dėl to, kad ambasadorius nežinojo, ką Tuskas pasakys. Užtat pasakė jis pats: tarsi netyčia užsiminė, kad yra Lenkijoj nenaudėlių, kurie siūlo nesidėti su Lietuva, o statyti savo pačių atominę Lenkijoje. O kad „Mažeikių naftoje“ yra Lenkijos energetikos ministerijos prižiūrėtojas – tai nesanti politika.

Gi štai Lietuvos lenkai turį daugybę problemų: lenkų pavardžių neleidžiama rašyti lenkišku raidynu, neleidžiama lenkiškai žymėti gatvių ir t. t. Čia pat ambasadorius pareiškia, kad Lenkijos lietuviai jokių panašių problemų neturi – „jiems tokių kliūčių niekas nekelia“.

Ką ambasadorius pasakysiąs apie Lenkijos politikų reikalavimus, jog Vilnius būtų prijungtas prie Lenkijos?

„Nė vienas atsakingas ir rimtas Lietuvos politikas negalėtų nieko panašaus pasakyti. Lenkija neabejoja, kad Vilnius priklauso Lietuvai. Turime pamiršti panašias istorines žaizdas, nes dabar jau visi gyvename po bendru laisvos Europos stogu.“

Ar ne čia mūsų santykių su Lenkija esmė?

2007 12 03

19.00. Vilniun atvykęs NATO Karinio komiteto pirmininkas generolas Raimondas Heno (Raymond Henault) nepatenkintiesiems dėl kariuomenės transformavimo į profesionalią bei šauktinių atsisakymo (tai aš vadinu Lietuvos nuginklavimu) pareiškė: „Darbas, atliktas modernizuojant Lietuvos kariuomenę, – itin svarbus indėlis į Aljanso valstybių saugumo aruodą. Profesionalizacija sustiprins jūsų kariuomenės įtaką ir efektyvumą. Tai svarbu ne tik užtikrinant saugumą Lietuvos viduje, bet ir saugant stabilumą pasaulyje.“

Lietuvos kariuomenės vadas Valdas Tutkus pritaria: „Kokybė vietoj kiekybės“.

Kaip legionieriai (o būtent tokiais iš esmės ir tampa kareiviai profesionalai) gali būti „kur kas efektyvesni tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu“? Kaip? Paprastai: profesionalai gali būti pasiųsti į bet kurią pasaulio vietą malšinti bet kokį pasipriešinimą valdžioms, taip pat ir prieš savo tautos žmones, nes jiems nesvarbu niekas kita, tik įsakymo vykdymas, už ką jie ir gauna atlyginimą.

Tikrai patogu: ir pigiau, ir patikimiau.

Šauktiniai – šiuo požiūriu labai nepatikima masė.

Tai kieno valia ir galia Lietuva nuginkluojama?

2007 12 04

12.01. Nežinau, šita tendencija piktybinė (t. y. sąmoninga) ar gerybinė (dėl nesuvokimo, t. y. dėl nepakaltinamumo), tačiau ji vis tiek yra opi problema, ir labai rimta: ir atgarsį visuomenėje.

Tokia pozicija argumentuojama tuo, kad niekas negali būti laisvas, jei jis bent kiek susyja su politika ar ideologija. Bet jeigu reikėtų pasakyti, kur ir kas yra laisvas nuo ideologijos ar politikos, laisvės nuo ideologijos ir politikos teoretikas pavyzdžio rasti negalėtų. Nes ne tik komunizmas, bet ir kapitalizmas yra remiami tam tikromis ideologijomis bei jas atitinkančiomis politikomis. Ir vienoj, ir kitoj sistemoj galima „nesijungti“ į politiką ar nesiremti ideologija, bet tokie subjektai pats save pastato „į paraštes“ – abi sistemos savomis priemonėmis juos išjungia iš apyvartos: vieni – represyviai per administracinius mechanizmus, kiti selektyviai – per finansavimo mechanizmus. Rusija sukišo į kalėjimus arba išgrūdo į užsienius savo oligarchus, vos tik jie bandė parodyti savo politinį savarankiškumą. Sako: tai Rusijos grįžimo į komunizmą ženklai, imperijos atkūrinėjimas. Žinoma, tai valstybės autokratizavimas ir totalitarizavimas. Ir rusai tam pritaria, išrinkdami Dūmon vienos partijos kandidatus, nors tai nepatinka visam likusiam pasauliui. Galiu ir aš piktintis demokratizacijos Rusijoje stoka, bet antidemokratinį kelią renkasi dauguma rusų, ir tai atitinka generalinį demokratijos principą – valdžios pobūdį nustato dauguma. JAV, kuri savo oligarchų grupuotei išauginti turėjo laiko porą šimtmečių, galėjo ir gali sau leisti prabangą šalį valdyti keletui klanų, jeigu tik jie sutaria dėl šalies generalinės linijos. Prieštarauja – būna pašalinti. Kad to neatsitiktų, riboja monopolijų (Geitso atvejis) dydžius. Betgi bet kuriuo atveju kapitalistinės konkurencijos sąlygoms garantuoti naudoja ir antimonopolinius, ir smulkiojo verslo sąlygų optimizavimo įstatymus, t. y. laisvę riboja tam tikroje erdvėje, kuri Rusijos žmogui gali atrodyti pakankamai įspūdinga. Tačiau jie jis ne mafijozas, ribas nesunkiai įžvelgia ir jis.

Bet kai mūsų politikai sako, kad Rusijoje dirbą lietuvių verslininkai, jeigu šie prašo nelaidyti liežuvio prieš Rusiją dėl niekų, yra netikri verslininkai, tai aš paklausčiau: na, o stojimas į Europos Sąjungą nebuvo reglamentuotas tam tikrų reikalavimų, ir jeigu buvo, tai ar jie buvo ne politiniai, o ideologiniai? Ignalinos AE uždarymas – ne politinis reikalavimas? „Mažeikių nafta“ nupirkta be Lenkijos valstybinių pastangų? Naujo Ignalinos atominės bloko statyba – ne politinių Lenkijos reikalavimų virtinė? Galų gale – ne socdemų kontroliuojamas verslo projektas?

Apie kultūrininkus nė nekalbu. Kas mano, kad šiandieninis Lietuvos teatro fenomenas nesusijęs su Vakarų kapitalizmo ideologija – tegul lieka savo nežinojimo nekaltybėje, bet kas žino, tyli ir daro, naudodamasis to darymo vaisiais, tas niekuo nesiskiria nuo „Vieningosios Rusijos“ ideologų ir politikų, nors – tik Vakarų kapitalizmo ideologijos erdvėje.

2007 12 05

9. 55. Geri kaimyniniai santykiai: 2000 kalakutų su žmogui pavojingu paukščių gripo virusu iš Lenkijos fermos pateko į rinką – taigi, galimas dalykas, į Lietuvos rinką, nes Lietuva užversta lenkų skerdenomis. Kas turėjo įspėti lietuvius, savo geriausius kaimynus ir mylimiausius sąjungos brolius? Deja, lietuviai apie Lenkijoje konstatuotus paukščių gripo židinius sužinojo iš Briuselio. Ir kelioms paroms sustabdė paukštienos iš Lenkijos importą. Lenkai ne tik neatsiprašė dėl savo kiaulystės, bet ir didžiai įžeista mina leido sau nusistebėti, kaip lietuviai vienašališkai (!) sustabdė importą. Lietuviai, ačiū Dievui, turėjo drąsos nusistebėti dėl lenkų stebėjimosi. Bet šį žingsnį padarė ne politikai, o Veterinarijos tarnyba. Vyriausybė, parlamentas tylėjo, nors per tą stebėjimosi laiką išryškėjo, kad Lenkijos valdžia dvi savaites slėpė tą paukščių gripo protrūkį.

Įžūlumo viršūnė, galėtume pasakyti. Naujasis Lenkijos premjeras pirmąja savo užsieninio vizito šalimi pasirenka Lietuvą, Lenkijos ambasadorius gieda giesmes apie lenkų meilę Lietuvai, o tuo pat metu į Lietuvą plaukia įtartinos lenkiškos skerdenos: valgykit, brangūs broliai, valgykit, ir greičiau išdvėsit.

2007 12 06

Kol NATO nepareikalavo nuginkluoti mano tautos, aš buvau jai lojalus. Ne tik lojalus – ir entuziastas: galvojau, kad nuo Rusijos gana NATO apsaugos, nereikia nė ES. Dabar pradėsiu ieškoti adekvataus santykio su ta organizacija.

Neseniai Kęstutis Girnius, itin blaivaus proto politologas, o dabar štai ir Piteris Fūtas (peter Foot), Ženevos saugumo politikos centro dekanas („Atgimimas“, 2007, Nr. 44), atkreipia dėmesį į naują aplinkybę: komunizmo grėsmės nauju pasauliniu karu išnykimas rekonstravo ir NATO vidinius ryšius, ir šalys NATO dalyvės ne besąlygiškai vykdo savo lyderės JAV norus ir net nurodymus – karas Afganistane, o ypač – Irake nevienareikšmiškai priimtas ir Prancūzijoj, ir Britanijoj, ir Vokietijoj, ir apskritai Europos Sąjungoj. Net tokios šalys, kaip Vengrija, ir jos daugiau šneka, negu daro. Lenkija, Gruzija netgi viršija savo galimybes, nes JAV (o ne pati NATO) duoda joms pažadus sujungti arba išplėsti savo galias ir teritorijas tiek dabar, tiek galinių lūžių momentais.

P. Fūtas aiškiai ir atkakliai ragina galvoti, kaip mums geriau elgtis: kriziniais momentais NATO neapgins, o pasauly gali susiklostyti tokia situacija, kai didžiosioms valstybėms rūpimos įtakų zonos gali būti perleistos vardan vadinamųjų globalinių interesų. Nei Vokietija, nei Britanija, nei Lenkija, nekalbant apie Rusiją, be kurios Vakarai neįsivaizduoja savo saugumo civilizacinių konfliktų epochoje, nepasirinko vien ekspedicinės savo saugumo gynybos, visos tos šalys tebeturi teritorinei gynybai būtinas visuotinės karinės tarnybos struktūras.

Lietuva radikaliai atsisako šauktinių kariuomenės, Lietuva pereina prie profesionalų kariuomenės. Lietuvių jaunuoliai nenori eiti karinėn tarnybon. Lenkų jaunuoliai nori. Ar neateis toks laikas, kai Lietuvos lenkai sudarys ir mūsų profesionaliosios kariuomenės daugumą? Kaip sudaro jau šiandien Vilniaus ir Vilnijos policijos daugumą? Kas gintų mus galimo konflikto su Lenkija atveju?

Kol kas nesakau, kad nebepasitikiu NATO. Kol kas kartu su K. Grinium sakau, kad NATO – neveiksminga karinė organizacija, o kartu su P. Fūtu – kad ji virto daugiau politine negu militarine organizacija.

Pasirinkdami profesionalų kariuomenę mes mažų mažiausiai paskubėjom, kaip ir su viskuo, kas siejasi su globalinių atsakomybių sau patiems prisiėmimu.

2007 05 07

Tautos namų idėjai – 100 metų. Prieš 100 metų būrelis Lietuvos šviesuolių, tarp kurių buvo Basanavičius, Žmuidzinavičius, Čiurlionis ir kiti, surinko pinigų ir išpirko Taurakalny žemę, kurioje turėjo būti pastatyti Tautos namai. Tokius statė daugelis išsivaduojančių tautų.

Namai nebuvo pastatyti. Jie liko viena iš valstybės atkūrimą vedusių idėjų, kurias užslopino istorijos griaunamosios jėgos. Vilnius ilgai buvo lenkų okupuotas, paskui rusų, vokiečių, dar rusų, o pagaliau atkurtos valstybės vadovams labiau rūpėjo savo politinė valdžia ir turtai, negu kažkokie Tautos namai, tuo labiau, kad valstybės tvėrėjų išpirktoje žemėje jau stovėjo atėjūno suprojektuotas ir okupanto pastatytas visuomeninis pastatas – Profsąjungų rūmai (nemanyčiau, kad jie buvo statyti netyčia).

Entuziastų būrelis vėl susitelkė Tautos namų idėjai atgaivinti ir įgyvendinti. Visas dešimtmetis ir daugiau varstomos valdžių koridorių durys, rašomi raštai ir laiškai, kreipimaisi ir priminimai, o idėja kaip kabojo, taip ir kabo tarp dangaus ir žemės.

Tuo tarpu okupanto statytas pastatas sudegintas ir vargu bau tiks kam kitam, kaip nugriovimui, palaisvindamas plotą elitinėms statyboms. Šalia jau išdygo visas kvartalėlis stiklinių namų su milijonus kainuojančiais butais. Jis jau sunaikino didelę dalį Tautos namams būtinos erdvės. Tautos namų iždas tuščias. Projektas – dviejų trijų žmonių galvose. O virš viso to – tik mūsų viltys ir nesuprantantys jaunųjų kartų žvilgsniai.

Mes vis dar tikim valdžia: esą, Namai jau pažymėti Vilniaus bendrajame plane. O kiek kartų jis jau buvo keistas? Bus pakeistas ir dar kartą, vos tik atsiras kokį kitą projektą čia nešanti svari finansinė injekcija, lydima prislopintų korupcinių šlamesių.

Ar neatėjo metas pasakyti tiesiai ir aiškiai: atiduokit Basanavičiaus jau kada visuomenės reikmėms išpirktą žemę! Grąžinkit ją normalia restitucijos tvarka kolektyviniam subjektui – lietuviams, norintiems pasistatyti čia savo tautos namus dar kartą pakilti bandysiančiai tautai!

2007 12 08

Dar vienas Lenkijos spyris mums į šonkaulius: Donaldas Tuskas nedviprasmiškai pareiškė, kad santykių su Rusija atkūrimas yra prioritetinis jo vyriausybės darbas. Pašmaikštaudamas, kad tai gali būti padaryta per 24 valandas, jis, žinoma, atgalia ranka tvoja broliams Kačynskiams, porą metų dėjusiems ant Rusijos viską, kas po ranka, dėl lenkiškos mėsos blokavimo. Tačiau pagražbyliaudamas apie gerus santykius, ir teritorinių pretenzijų beprasmiškumą Vilniuje, bet iš esmės nieko nepasakydamas apie Lenkijos atsigręžimą į Maskvą, D. Tuskas didžiausią diplomatinį smūgį smogė Lietuvai, savo brangiajai „strateginei partnerei“, o iš esmės – Lenkijos jau kontroliuojamai teritorijai. Iš tiesų, kam tokiai reikia žinoti apie kokius nors kardinalius Varšuvos sprendimus – užsienio politika nėra regionų reikalas! O kad Lietuva ir toliau viena pati sau murmės ir burbės apie Rusijos grėsmę, dėl galimybės prarasdama realybę, tai juk dar geriau: Rusijos baimė yra patikimas lietuvių meilės Lenkijai įrodinėjimo būdas, niekuo iš esmės nepakitęs ir nepraradęs savo vertės dar nuo Liublino unijos laikų.

2007 12 09

Tai – ne optimizmas. Netgi ne pergalės pedagogika. Tai – melas. Taip galima būtų ir reikia apibūdinti lietuvių dainininkės Linos Jurevičiūtės pasirodymo „Vaikų Eurovizijoje“ vertinimus, pagal kuriuos 13 vieta iš 17 yra „viskas savo vietoje“.

Tai kas gi iki konkurso bene kasdien per visus ekranus tvirtino, kad vaikų eurovizijoje gal bus padaryta tai, ko nesugebėta padaryti suaugusiųjų eurovizijoje? Propaganda buvo vienareikšmė: važiuojame parsivežti laurų. Abejonė iš gelmių prasiveržė lietuvaitei šoktelėjus pirmon vieton po Gruzijos 8 balų – tada komentatorius pasakė maždaug taip: nors trumpam pirmaujam. O kai Armėnija neskyrė nė balo, viskas tapo aišku: kartojasi Eurovizijos istorijos.

Nors šįsyk buvo galima laukti rimtesnės analizės. Deja, kaip visada: ir daina puiki, ir atlikimas nuostabus, ir sirgalių komanda fantastinė, o užimti geresnę vietą sutrukdė ne daina ar atlikimas, o visai kiti dalykai, kaip antai, Linos dainos neatitinkantis konkurso kontekstas (?!), žiūrovai, labiau vertinę prasto vokalo, tiksliau – tarybinio maršo stiliaus dainas ir pan.

Taip gali kalbėti apie fiasko patyrusi ir savo prestižą ginanti pedagogė, bet kai visas aptarimas baigiasi tik tuo, ką visa tai gali duoti mūsų savivokai ir kultūrai?

Melas visada klampina į stagnaciją.

Užtektų atmerkti akis ir pamatytume akivaizdžią tiesą: laimi tie, kurie į sceną atneša arba nuoširdumą (šiuo atveju – tikrai vaikišką), arba nacionalinį temperamentą, teikiantį ir kultūrinio originalumo, ir dvasinio gyvybiškumo, taip išsiilgto visame tame žmones nuolat ir nuolat prislegiančiame plastmasiniame europietiškosios kultūros uniformizme. Gyvastis dvelkia iš Armėnijos, iš Ukrainos, iš Serbijos, iš Baltarusijos, kitaip sakant, iš naujųjų Europos šalių meno, nesvarbu, ar jis suaugusiųjų, ar vaikų kuriamas. Gyvybingumas dvelkia iš Naujosios Europos, nes jos dar nespėjo sunaikinti masinio vartojimo standartai.

Lietuva iš Naujosios Europos sparčiausiai prisitaiko ir niveliuojasi. Net ne prisitaiko. Ji tiesiog kopijuoja „europinius standartus“ ir paskui stebisi, kodėl ji kartu su Olandija lieka kažkur uodegoj.

Bejėgiškas buvo lietuvaitės pasirodymas. Tai ne vien jos ir jos vadovės kaltė – tai ir mūsų šiandieninės kultūrinės orientacijos kaltė, mūsų kultūrinės savivokos ir kritikos kaltė. Ir jeigu mergaitei nebus pasakyta tiesa, kad ji kuo greičiau turi keisti kryptį, 13 gali likti lemtingas skaičius visam jos gyvenimui.

O kad ir Lina turi rimtų suvokimo problemų, matosi iš tikrai gėdingo jos žingsnio – apsisprendimo išduoti tėvų pavardę ir pasivadinti kažkokiu anglišku žodeliu vien dėl to, kad jos pavardė užsieniečiams sunkiai ištariama! Atsipeikėk, mergele! Kodėl be problemų buvo ištariamos ir baltarusio, ir armėnės, ir visų kitų pavardės?

2007 12 10

12. 47. Kinija spaudžia Europą.

Tik taip galima pakomentuoti po šešerių metų pertraukos užvakar Lisabonoje surengtą Europos Sąjungos ir Afrikos vadovų susitikimą, kuriame bandyta rasti susitarimą dėl abipusio rinkų atvėrimo, užfiksuojant jį Ekonominės partnerystės sutartyje iki gruodžio 31 dienos. Tą dieną turi baigtis Pasaulio prekybos organizacijos Afrikos valstybėms suteiktas lengvatinis režimas ES rinkose.

Ši iniciatyva ES vadovų pateikta svarstymui, kai akivaizdžiausiai įsitikinta, kad Kinijos investicijos Afrikoje tolydžio didina ir jos įtaką. Portugalijos premjeras Chosė Sokratesas (Jose Socrates) pareiškė, kad istorija „metė iššūkį rašant visai naują Europos ir Afrikos santykių puslapį“, todėl reikia persilaužti ir pamiršti skausmingus praeities santykius, kolonializmą ir rasizmą. „Europai reikia Afrikos taip pat, kaip Afrikai reikia Europos.“

Tačiau Senegalas, Nigerija, Pietų Afrikos Respublika minėtai sutarčiai nepritaria, teigdami susidursią su pernelyg didele konkurencija.

ES savo ruožtu pasitarime nenorėjo matyti Zimbabvės vadovo Roberto Mugabės, anot jų – Afrikos diktatoriaus.

O už viso to ramiai sau dirba ir savo didiesiems žingsniams rengiasi Kinija.

2007 12 11

10. 42. Vladimiras Putinas paskelbė, kas bus jo įpėdinis – tai Dmitrijus Medvedevas.

Pasakyti, kad paskelbė – ne visai tikslu.

Reikėtų sakyti: suvaidino šaunų paskelbimo spektaklį. Šaunų – rusiškai tvarkingai: surežisuotą iki žandikaulių braškėjimo.

Nervingai ir įtemptai dirbant žiniasklaidos korpusui pas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ateina keturių partijų vadai, po rinkimų į Dūmą visi kartu surinkę 76 procentus balsų, ir pareiškia, kad jie po rimtų diskusijų ir svarstymų kitų metų prezidento rinkimuose apsisprendę kelti vieną bendrą kandidatą – Dmitrijų Medvedevą. Tai jaunas, įvairiuose valstybės tarnybos postuose dirbęs ir dabar pirmojo vicepremjero pareigas einąs teisininkas, gerai žinąs ir išmanąs taip pat ir tarptautinę teisę, todėl deramai atstovausiąs Rusijai.

Putinas išklauso tarsi ir naujienos, tačiau tokios, kuri jo nė kiek nestebina, ir sako, kad jis jau septyniolika metų dirba kartu su jų pasirinktuoju kandidatu, todėl neabejojąs, kad jų pasirinkimas teisingas: Medvedevas būtų geras Rusijos prezidentas.

Kandidatas sėdi, kukliai nuleidęs akeles, taria keletą žodelių ir vėl tyli.

Visų keturių proprezidentinių partijų vadai paeiliui sako savo žodžius viešumai – tai tokia maža spaudos konferencija čia pat, prezidento kabinete. Sako taip, tarsi už jų kaip ir karo metais stovėtų politrukai su revolveriais, pasiryžę dorotis už kiekvieną ne tokį žodį. Ir rimti, gyvenimus baigiantys vyrai sako tai, kas reikalinga. Tokia yra Rusija šiuo momentu – čia, savo naujojo apsisprendimo taške.

O prieky?

O prieky – visiškai atnaujinamas ir į visą įmanomą ateitį projektuojamas visos aukščiausios rusų valdžios korpusas, – jaunas, ryžtingas, energingas, paklusnus ir patriotiškas, virš kurio pats vyriausias ir toliau lieka šiandieninis prezidentas.

Toks ir yra politinis Putino planas?

Atrodo. Kad jis ilgalaikis, rodo ir tai, jog yra įsteigtas ir ką tik pradėjo veikti mokslinis Suverenios demokratijos tyrimo institutas – dar vienas viešųjų ryšių projektas, senajai Rusijai turintis suteikti modernumo bruožų.

2007 12 12

10. 58. Ir vis dėlto susimovė Rusijos vadas. Vos tik leido atsirast kitam, kažkam šalia jo galinčiam sakyti „savo nuomonę“ – ir monolitas iškart pradėjo skysti.

Turiu galvoj vakarykštį kandidato į prezidentus Dmitrijaus Medvedevo kalbėjimą rusų tautai.

Kalbėjo jis taip, tarsi jau būtų išrinktas: ir tai bus, ir tai, ir dar tatai. Svarbiausias pažadas – kad niekas jam valdant su Rusija nesielgs kaip su žaisliuku. O kad niekas nesudvejotų jo moteriškos povyzos ir elgsenos paveikumu, būsimasis prezidentas pareiškė, kad vienas svarbiausių jo rūpesčių – išsaugoti valdžioje Vladimirą Vladimirovičių Putiną, kurį jis matąs Rusijos premjero poste.

Putinas to pareiškimo nekomentavo, atrodo, ne dėl to, kad tai, kas pasakyta, būtų savaime aišku, o todėl, kad buvo įtūžęs: koks pienburnis drįsta jam nurodinėti, kuo būti jam ateity – kuo norės, tuo ir bus!

Deja deja... Atrodo, kad ši viešųjų ryšių skylė bus buvus pirmoji, ir atsiradusi ne dėl kandidato baimingo uolumo, o dėl Rusijos realybės. Juk iš tiesų, kai diktatorius atsistoja šalia kito, psichologinio šoko tautai išvengti neįmanoma: kodėl kitas, kas tas kitas, ką jis darys? Ir nesvarbu, kad jis reiškia lojalumą – reiškia tai pagal dar tik priklausysimas pareigas, ir jau vien tai yra toks visuomeninės psichikos sudvejinimas, kad geriau gal ir nebūtų reikštas tas lojalumas...

Tuo labiau, kad sveikom akim žiūrint jis baimingas iki apgailestavimo.

Netgi tam palaidūnui Borisui Jelcinui valdžios perdavimo spektaklis pavyko geriau: atsisveikino ir išėjo.

2007 12 13

10. 43. Lenkijoje toliau sparčiai plinta žmogui pavojingo viruso paukščių gripas. Lietuva kreipėsi į Europos Komisiją, prašydama duoti leidimą uždrausti paukštienos ir gyvų paukščių įvežimą iš visos Lenkijos. Kol kas draustas importas tik iš apkrėstųjų vietovių.

Ir štai: Europos Sąjungos veterinarijos tarnyba sutikimo nedavė. Jei bus reikalas ir bus nutarta, tokį sutikimą ji išduosianti kitą savaitę.

Ir tai vadinama Lietuvos suverenitetu?!

Ir visa tai, neatsižvelgiant į tą aplinkybę, kad žmogui pavojingas paukščių gripas siaučia vos už poros šimtų kilometrų, o į Lietuvą kasdien įvežama apie 1000 tonų paukštienos bei didelis kiekis gyvų paukščių!

Kitaip sakant, ne tik Varšuva, bet ir Briuselis yra tos pačios nuomonės: ėskit, brangūs lietuviai, lenkų paukštieną, ėskit ir dvėskit. Kažkada baltų teritorijas tuštino juodasis maras, dabar tegul praretina šiuolaikinis maras – paukščių gripas.

P. S. Vakare sužinota, kad iš užkrėsto rajono į Lietuvą vis dėlto, nepaisant Lietuvos draudimo, įvežta 50 tonų šaldytos paukštienos. Verslininkai teisinasi nežinoję, kad ir ten jau židinys. Laimė, pavojingas krovinys aptiktas ir išsiųstas atgal.

P.P.S. Deja, šis lietuvių verslažmogių godumo (užkrėstuose Lenkijos rajonuose paukštiena parduodama keturis kartus pigiau) vaizdas nepilnas: net 5 bendrovės tądien įvežė po keliasdešimt tonų pavojingos paukštienos. 20 tonų sulaikyta net Panevėžy. O gripas Lenkijoje plinta: nustatyti jau 7 užkrato židiniai.

2007 12 14

11. 41. Vakar Lisabonoje pasirašyta vadinamoji Lisabonos sutartis, iki tol egzistavusi Reformų sutarties pavadinimu – dokumentas, turintis pakeisti olandų ir prancūzų atmestąją Europos konstituciją.

Minskan atvykęs Vladimiras Putinas su Aleksandru Lukašenka ėmė svarstyti Rytų sąjungos kūrimo galimybes. Tiesa, jos labai neaiškios.

Vakarų sąjunga sėkmingai konkretinama.

Lisabonos sutartis – tai iš esmės ta pati, gal net stipriau federalizuota Europos konstitucija. Atsisakydami ES teisės viršenybės nacionalinėms teisėms konstitucinio deklaravimo ir tą normą nukeldami į deklaraciją prie sutarties, Europos politikos vedliai tą viršenybiškumą tik užšešėliavo, bet nepanaikino. Gi įvesdami Europos vadovų tarybos pirmininko pareigybę, jie faktiškai įsteigė ES prezidento postą, o planuotą užsienio reikalų ministrą pervardindami Aukštuoju atstovu užsienio reikalams ir saugumo politikai, faktiškai sukūrė ES užsienio reikalų ministeriją. Pareiškimas, kad nuo 2009 metų ES pereis į kokybiškai naują lygmenį vykdydama bendrąsias politikas, reiškia viena: naujoji struktūra nuo tolei bus įveiksminta visu pajėgumu.

Kartu su faktine institucine centralizacija įvykdytas nacionalinio atstovavimo siaurinimas: sumažinamas nacionalinių valstybių europarlamentarų skaičius, pirmininkavimo galimybės, Lietuva netenka eurokomisaro.

Visa kita (90–95 proc.) – buvusios Europos konstitucijos tekstas. Jis toks pat nesuprantamas ne specialistams, kaip ir atmestoji Europos konstitucija. Netgi patiems europarlamentarams.

Tačiau valstybių vadovai skuba pasirašinėti foliantą, jo nė neskaitydami, nes puikiai supranta, kad nepasirašius – Europos Sąjungos projektas juridiškai žlunga. Didžiausiu rūpesčiu dabar tampa ratifikavimas, kuriam skiriami 2008-ieji metai. Kad ir čia būtų kuo mažiau pavojų, ratifikavimas numatomas parlamentuose. Tik Airijai to neleidžia Konstitucija.

Labiausiai pritrenkia pastaroji aplinkybė: Europos elitas taip nepasitiki savo tautomis, kad jas iš anksto nušalina nuo dalyvavimo tokiuose epochiniuose apsisprendimuose. Ir tai vadinama demokratija!

Visa kita – jau pabodę sąmokslininkų plepalai.

2007 12 15

9. 15. Ispanija, Prancūzija ir kitos ES šalys apie Kosovo nepriklausomybę kalba labai atsargiai.

Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus abejonių neturi: elgsimės pagal savo principą – jei žmonės nubalsuos už nepriklausomybę, mes pripažinsim jų teisę.

Kas įgaliojo V. Adamkų reikšti tokią nuomonę? Kovo 11-oji? Ir jis nemato skirtumo tarp Lietuvos ir Kosovo? Ir tai reiškia paramą Gruzijai?

2007 12 16

Ar daug kas iš Lietuvos jaunesniųjų žmonių žino, kad yra tokia Kalbos premija? Ji įsteigta 2004 metais spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečio minėjimo proga ir nuo tų metų įteikta jau aštuonetui lietuvių kalbai nusipelniusių žmonių. Jos skyrimas yra savotiškas Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos veiklos kasmetinis apibendrinimas, todėl premijos įteikimas rengiamas kaip kalbos šventė.

Daug visokių švenčių ir reginių šiandieninėj Lietuvoj. Gal netgi dar daugiau negu tarybinėj, kuri ritualams skyrė itin svarbų vaidmenį. Ėjau į tą Kalbos vakarą pirmąsyk, tad ne kažin ko tikėjaus.

Tačiau šventė tapo švente. Spektakliu paverstas koncertas režisieriaus Vytenio Pauliukaičio ir jo komandos su „Ąžuoliuko“ meno vadovu Vytautu Miškiniu priešaky sukonstruotas ir vestas taip, kad tradicija ėjo šalia modernybės visiškai nesipjaudamos, priešingai – viena kitą papildydamos ir paremdamos, ir tai buvo pats nuostabiausias atradimas: pasirodo, ir mūsų nuo laisvės be ribų išprotėjusioje Lietuvoje įmanomas ir subtilumas, ir taktas, ir kultūra, ir prasmė, kuriuos gali vadinti nacionaline kultūra ir didžiuotis, kad yra pasauly toks žodis, kad yra toks daiktas, toks reiškinys, kuriuos tu gali tokiu žodžiu apgobti.

Dominavo Veronika Povilionienė ir „Ąžuoliukas“ su visais savo visų lygių chorais. Akompanavo Lietuvos radijo ir televizijos instrumentinė grupė. Šoko Pabradės meno mokyklos šiuolaikinių šokių studijos „Gelmė“ ir Lietuvos vaikų ir jaunimo centro Modernaus šokio studijos „Gama“ šokėjai. Skaitovais buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro ir kino fakulteto studentai. Visi jie kaip vientisas kolektyvas kūrė atmosferą Felicijos Bortkevičienės, su kurios vardu susieta Kalbos premija, gyvenimui apžvelgti – apžvelgti kad ir punktyriškai, tačiau aiškiai parodant, kad ne tik gimtosios kalbos neatsisakiusieji, bet ir jon sugrįžusieji lietuvių kalboje gali rasti vienintelius tikrus savo dvasios namus.

Per kokią televiziją galėtų būti parodytas šito koncerto įrašas, kad su švente, kurią patyrė Kongresų rūmų to vakaro svečiai, galėtų susipažinti visi, kuriems nusibodo, mirtinai įgriso televizinių šou kvailybė?

2007 12 17

12. 30. Tai, ką čia rašau, yra mano atsisveikinimas su Audre Kudabiene.

Kažkada jos laidas žiūrėdavau, su nerimu jų laukęs: klausimai ir atsakymai būdavo apie gyvenimą, vertinamą nekintančiųjų sąžinės, ištikimybės, garbės, meilės kriterijų požiūriu. Kalbėta, kas niekingoje mūsų kasdienybės kintamybėje turėjo ir turi turėti nenykstančią vertę – vertę, be kurios pats žmogaus gyvenimas darosi bevertis buvimas.

Paskui vienu kažkuriuo momentu Kudabienė nulūžo. Nežinau šio lūžio priežasčių ir peripetijų. Tiesą pasakius, tai ir ne mano reikalas: bylojantieji viešumai privalo atsilaikyti arba pradingti, nes neatsilaikius tavęs nelieka pačiu blogiausiu būdu – lieki tik kaip akivaizdi katastrofa.

Nustojau domėtis žurnalistės laidomis. Tačiau laida apie vaikžudę Jonaitienę nutariau pasidomėti. Ką išvydau – sukrėtė beveik taip pat, kaip ir žinia apie motinos įvykdytą nusikaltimą. Tik šįsyk sukrėtė ne Jonaitienė, o apie ją kalbėjusi Kudabienė. Ką ji ta laida norėjo parodyti, ką pasakyti? Kad ne motina kalta, apgalvotai ir šaltakraujiškai vieną po kito nugalabijusi savo vaikus, kad galėtų būti teisi savo meilužiams? Kad ne ji ieškojo ir susirado, o vyras savo grubumu privertė kviestis geresnius mylėtojus? Kad ne tos moters tamsi ir godi sąmonė, o baimė prarasti gerą vardą visuomenės akyse vertė vaidinti spektaklį apraudant fantasmagoriškai sunaikintus du dar dorai neprasiskleidusius gyvenimus? Ar galėtų paaiškinti pati, kuo iš vaikžudės gyvenimo mus norėjo sukrėsti žurnalistė?

Kad Jonaitienės asmeny mes susidūrėm su laisvės be ribų pagimdytu ir suformuotu monstru, kuris ir kalėjime rūpinasi turtu, šukuosenomis ir, be abejo, svajoja apie gyvenimą laisvėje – to pakankamai apibrėžtai dar nesame sau pasakę. Apie tai, kad tokius dalykus apmąstyti turėtume kokiuose nors fundamentalesniuose darbuose, panašiuose į Trumeno Kapotės „Visiškai šaltakraujiškai“, nė neužsimenam. Ne apie tai kalba ir žurnalistė Audrė Kudabienė.

Tai ką ji daro?

Tiesą sakant, sunkiai suvokiama. Bet kad nusikalstamai daro pinigus – aišku.

2007 12 18

9. 37. LTV forumas parodė, kad Seimo neveiksnumas ir Vyriausybės plūduriavimas tame klampiame politiniame sultinyje didžiajai daliai tautos ir beveik visiems politikams yra visiškai priimtinas: drumstame vandenyje žvejoti visada geriau.

Apie kokį nors naują biudžetą, galintį aptarnauti naują, esamąją Lietuvos padėtį atitinkantį valstybės modelį, galvoti nenori niekas – pernelyg neaiškios pasidarytų dabar susiklosčiusios realijos. O jos tokios, kad „sėkmingiesiems“ gerai, o „nesėkmingieji“ ir toliau gali emigruoti, skursti arba mirti.

Prasideda streikų judėjimas. Didžiausiu valdžios rūpesčiu darosi kaip nors perlaužti šią bangą. Tačiau ji, valdžia, jaučiasi taip gerai, kad ir bangą linkusi laužyti daugiau kalbomis, o ne realiomis finansinėmis injekcijomis: tos, kurios daromos, daromos stengiantis nepajudinti jau suformuotų struktūrų.

Neveltui V. Radžvilas teigia, kad valstybė privatizuota ir aptarnauja tik klanų egoistinius interesus. J. Tvaskienė pastebi, kad net Prezidentas, nutaręs kadenciją baigti be rūpesčių ir maloniai, neprieštaravo prezidentinio lėktuvo pirkimui, nors kadencijos pradžioj stipriai purkštavo. Apie tai, kas bus po metų kitų, niekas nė negalvoja. Galvojančius nutildo. Todėl visuomenę vienijančio tikslo taip ir nėra. Nebėra valstybės.

Ar ką pakeis mokytojų, kultūrininkų streikai? Pakeistų, jei būtų keliamas valstybės pertvarkymo klausimas. Gal jis ir turėtų tapti pagrindine kitąmet šaukiamo Kultūros kongreso idėja?

2007 12 19

12. 07. Niekaip negaliu pamiršti anos, užpraėjusios „Paskutinės instancijos“ laidos apie nusižudžiusią gimnazistę. Nežinau, kodėl reikėjo slėpti jos vardą – kad būtų labiau apibendrinta? Kokio dar apibendrinimo reikia? Tai, kas parodyta, yra ištisas apibendrinimas.

Už tai, kad Milda (toks slapyvardis jai duotas laidoje) pasakė kažką apie bendraklasės kūno formas, toji pareikalavo atsiprašyti. Mergina buvo ne iš bailiųjų, nepuolė gailėtis. Tada toji „nuskriaustoji“ pradėjo terorizuoti – užgaulioti, ignoruoti, skambinti, organizuoti grupinį smerkimą. Tėvai, atrodo, kažką darė, bandydami aiškintis su mokykla ir mokiniais, bet dėl to buvo tik blogiau. Ir dukrą, atrodo, bandė pamokyti, sukurdami spaudimo iš visų pusių situaciją. Persekiojimas pasiekė tokį lygį, kad pradėtos kolektyvinės egzekucijos: paliepiama Mildai ateiti ten ir ten, o ten susirinkusiems moksleiviams, jau beveik nebe paaugliams, jau beveik jaunuoliams, liepiama ją mušti. Ir jie muša. O kiti mobiliaisiais telefonais filmuoja. Ir staugia iš džiaugsmo. Panašiai kaip per televizorius rodomo amerikoniško bokso žiūrovai. Tik ten vaidinama, o čia viskas daroma tikrai. Į merginą spjaudoma. Ji priverčiama atsiklaupus prašyti atleidimo, o baudėja liepia kalbėti aiškiau ir garsiau, šypsodamasi nugalėtojos šypsenėle. Tiesos momentas! – tu ne tik priversta, tu palaužta.

Mergaitė susitvarko namuos, atsisveikina tarsi į mokyklą ir išeina prie geležinkelio. Užrašo paskutinius žodžius ant sandėlio plytų sienos ir eina pasitikti traukinio. Pakraupęs mašinistas dar bando išgąsdinti ją signalais, bet gimnazistė ryžtingai padeda galvą ant bėgių.

Kas po viso to? Egzekutoriai tyli. Mokyklos direktorius šaltakraujiškai atmeta bet kokius mėginimus prisiimti bent moralinę atsakomybę – tai, girdi, net ne jo mokiniai, tai vykę ne mokykloj, ir apskritai žurnalistai neturį teisės kištis į tokius reikalus. Tėvai po laiko ramiai eina iš proto. Tik egzekucijų organizatorė kaip niekur nieko ramiai ateina į laidotuves. Ta eis ypatingai toli.

Kalbos apie moksleivių, apskritai jaunosios kartos žiaurėjimą, smurtą mokyklose čia įkūnytos chrestomatiniu pavyzdžiu. Ar susilaukė jis kokio dėmesio viešumoje?

Tyla. Kodėl? Kad pernelyg viskas aišku?

Tai kad vargu bau viskas taip aišku.

Netgi visiškai neaišku. Iš kur tas giluminis smurto protrūkis? Iš anų, okupacinių laikų? – sunkios mūsų jaunosios kartos vaikystės recidyvas? Tai kad jie visi gimė jau po išsivadavimo. Televizijų ir interneto platinamo smurto įtaka? Galbūt. Tai kodėl mes nė karto nekėlėm jokio klausimėlio dėl viešojoje erdvėje platinamų dalykų leistinumo? Mokykla, atrodo, yra tokia vieta, kuri turėtų jaunai sielai suteikti supratimą apie žmogiškąjį, o ne gyvūniškąjį, dvasiškumą? Bus pažeistos žmogaus teisės, jei mokytojas pritaikys kokias nors represijos prieš chuliganaujantį jaunimą priemones? Ar bus pažeistos autorinės teisės kūrėjų pseudoteorijos, anot kurios mokytojas yra moksleivio draugas?

Ko gero, aną gimnazistę nužudžiusios mokyklos direktorius tikrai yra draugas, bet ne tos, kuri nusižudė, o tos, kuri žudė. Ko gero, bepročių kultivuojamos žmogaus teisės čia tikrai įgyvendintos iki galo. Ko gero, mes jau tikrai turim pirmąją laisvės be ribų ideologijos išugdytą kartą.

Ir ką gi mes matom?

Matom štai ką: ta karta šia savižudybe pirmą kartą taip akivaizdžiai parodė, kad laisvės be ribų būti negali. Jeigu visuomenė priima tokią nuostatą, prasideda visų karas prieš visus. O išeities iš tokios padėties tikrieji iniciatoriai visada yra jaunieji. Taip ir šįsyk: tai jie, kolektyviškai kankinę iškilesnę už visus kitus asmenybę, pasakė veiksmu, kad laisvės be ribų riba yra jie, vidutinybių gauja, gyvenanti pagal gaujos principus ir jiems paklūstanti. Gyventi pagal laisvę su principais norintiesiems laisvės be ribų riba yra viena – mirtis.

Kokias išvadas iš šios mokinių mums duotos pamokos padarysime mes, mokytojai?

12. 53. Lietuva visą savaitę laukė atsakymo, tiksliau, sprendimo, kad Briuselio komisarai pritaria lietuvių baiminimuisi dėl Lenkijoje plintančio paukščių gripo ir sutinka, kad lenkiškos paukštienos importas į Lietuvą būtų uždraustas. Ir sulaukė: ne, laisvos prekybos drausti negalima. Kas turės būti mūsų tiesos argumentu? Vėl – mūsų gyvybės?

2007 12 20

13. 02. LNK laida apie okupacinio saugumo bendradarbių ir agentų padėtį Lietuvoje šiandien – pirmoji tokia panoraminė apžvalga mūsų viešojoje erdvėje. O reikėtų panašiai ir dažniau bei išsamiau apžvelgti ne tik saugumiečių, bet ir anų laikų partinio elito nūdieną – o! kokių įdomių vaizdelių pamatytume! Deja. Visa tai palikta privačiai iniciatyvai, kitaip sakant, pavesta verslui, nes neinstitucinė tokių problemų analizė gali būti realizuota šiandien tik kaip verslo aktas – nei spaudos, nei eterio, nepriklausomų nuo verslo, šiandien neturime. Tai sisteminė tos LNK laidos iškeltos problemos pusė, kuri sąlygoja tai, jog į panašius bandymus galime žiūrėti tik kaip į užuominas, ištraukas, improvizacijas, kuriose daug atsitiktinumo, fragmentiškumo, šališkumo ir pan.

Tačiau vienas epizodas iš tos laidos man itin svarbus. Tai Kazimieros Prunskienės pasižadėjimo bendradarbiauti su okupacinio saugumo lietuviškuoju padaliniu originalo pademonstravimas.

Kaip šiandien atsimenu: vieną 1990-ųjų metų rytą man, tada vicepremjerui, paskambina premjerė ir paklausia, ar negalėčiau užeiti į jos kabinetą. Susėdam prie kavos jos poilsio kambary, ir ji sako, kad „Respublika“ rengiasi paskelbti kažkokius dokumentus, pagal kuriuos ji bendradarbiavusi su saugumu. Visa tai esanti netiesa, klastotė, kurios griebiasi tie, vis daugiau valdžios besigviešiantieji, Lietuvą iš nuosaikios, protingos politikos vėžių išmušti siekiantieji.

Kai pasirodo ta publikacija, ji neatrodo dalykiškai įtikinama. Ja besinaudojantieji išties labai šališki (bet tai – atskira, ne šių pastabų istorija). Ar yra pasižadėjimas, o ne kokia nors ataskaita, pagal kurią tikrai labai sunku vertinti, ar sąmoningai bendradarbiavo žmogus, ar juo tik naudojosi? Nėra, tvirtina Kazimiera Prunskienė, nėra.

Paskui, jau gerokai vėliau, pasirodo, kad pasižadėjimas yra. Ir ne bet koks – originalas. Prasideda tąsymasis, teismai. Teisme buvo konstatuojama, kad originalas tikras. K. Prunskienė į rinkimus turėjo eiti su atitinkamu prierašu. Buvo išrinkta, vėl teisėsi. Šįsyk buvo nustatyta, kad pasižadėjimas netikras.

Dabar štai televizijos ekrane vėl apie tą pasižadėjimą. Ir pats pasižadėjimas – ranka rašytas, su autentišku parašu, net ekrane galima įžvelgti, kad dokumentas nebe pirmos jaunystės. Įspūdis vienareikšmiškas.

Tai kaip dabar iš tiesų? – tikras jis ar netikras? Jeigu tikras, tai kodėl jis ne teismo bylose, kuriose guli ir visi kiti dokumentai, o Ypatingojo archyvo saugykloje vienas vienužis? Jeigu netikras – kodėl saugomas kaip tikras? Ir rodomas būtent kaip toks? Nes toks jo eksponavimas – tai teismo ekspertų sprendimo apie jo netikrumą kvestionavimas, šmeižtas, dėl kurio K. Prunskienė turėtų laidos kūrėjus duoti į teismą!

Ką – turim dar vieną priešrinkiminį spektaklį ar vis dėlto siekį ką nors pasakyti apie mūsų valstybės (ne)tvarką?

Visa, kas susiję su Kazimieros Prunskienės bendradarbiavimo su okupacinėmis spectarnybomis, buvo lydima didžiulio politinio gaudesio, tačiau svarbiausio jai inkriminuojamos veiklos paliudijimo dokumento dar niekada nematėm taip, kaip jis buvo pademonstruotas LNK laidoje. Taip pasižadėjimas tapo viešosios erdvės faktu, kurio dėka klausimas iškeltas iš naujo: jeigu, priešingai teismo sprendimui, nebegalima negalvoti, jog dokumentas suklastotas, ar nekyla būtinybė pareikalauti, kad būtų atsakyta vienareikšmiškai, kas gi yra tiesa.

Naudodamasis savo pilietinėmis teisėmis ir manydamas, kad mes vis dar (nors ir menkos) demokratijos šalis, aš prašau: 1) asmeniškai Kazimierą Prunskienę, kad ji, jei ir toliau teigia, kad pasižadėjimas yra klastotė, paduotų į teismą LNK laidos „Paskutinė instancija“ autorę Rūtą Grinevičiūtę ir teisme įrodytų, kad ji melavo ir šmeižė; 2) asmeniškai generalinį prokurorą A. Valantiną, kad jis inicijuotų tarptautinę Ypatingajame archyve saugomo K. Prunskienės pasižadėjimo ekspertizę ir, remdamasis jos rezultatais, sudėliotų visus taškus šioje jau du dešimtmečius trunkančioje byloje taip, jos Lietuvos piliečiai galėtų pajusti, jog savąjį tiesos jausmą jie gali paremti kažkuo besąlygiškai tikru.

2007 12 21

Po antros Audrės Kudabienės laidos apie vaikžudę Jonaitienę jau aišku, ką ji daro – daro ne vien pinigus, daro didelį didelį darbą: vykdo užsakymą. Nebūtinai konkretų. Bet akivaizdžiai epochą atliepiantį – bet kokių protingų apibrėžčių išplovinėjimo darbą.

Kad Jonaitienė yra laisvės be ribų išlaisvintas monstras – nekelia abejonių. Stodama advokatauti Jonaitienei, A. Kudabienė ne tik bando paveikti teismo procesą, kas yra neleistina iš principo ir į tai turėtų reaguoti teisėtvarkos institucijos; tačiau tai yra konkretus atvejis, ir su deramu juridiniu jo įvertinimu viskas galėtų baigtis. Deja, gindama Jonaitienę, A. Kudabienė susitapatina su laisvės be ribų psichologija, filosofija ir ideologija, tapdama aktyvia bet kokių principų, normalių žmogiškųjų vertybių, pačių gyvenimo pamatų demontuotoja, tuo nusipelnydama ne tik etikos sargų įvertinimo, bet ir plačios visuomenės nuomonės apie tokios „tiriamosios žurnalistikos“ priimtinumą.

Laima Lavastė teisingai pastebėjo, kad vaikžudės byla Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse jau po muilo opera.

Būtų gerai, jeigu tik muilo. Su tokiu muilu, kokiu „skalbiami“ Jonaičiai, išplaunamos paskutinės aiškaus mąstymo ir elgesio ribos.

Juk ką nori savo antrąja laida pasakyti A. Kudabienė? Ką nori, ko ne, o pasako štai ką: vaikus nužudė, kad buvo blogas vyras (seksualiniai motyvai), kad buvo sunkus gyvenimas (socialiniai motyvai), kad depresavo (patologiniai motyvai) ir t. t. Kad vaikus vis dėlto nužudė, kad tas pamatinis faktas lieka už skliaustų, už visų svarstybų – štai kas svarbiausia, kas „Jonaitienės bylą“ laidoje transformuoja taip, jog svarbiausiu laidos veikėju tampa nebe Jonaitienė, o Kudabienė.

Net žmogiškasis gailestis yra su ribomis. Turi turėti ribas. Kitaip apgailintysis ir apgailimasis susilieja.

2007 12 22

12. 03. Algimanto Kunčiaus VILNIUS. 1960–1970. Senamiesčio kvadratai – albumas apie Lietuvos sostinę,kokio dar nebūta ir kokio gali pavydėti bet kuri pasaulio sostinė.

Visą gyvenimą kontempliavęs Vilnių kaip vienintelę savo gyvenimo vietą, A. Kunčius pajuto jį kaip miesto kontūrais ir daiktais išsiskleidusį laiko tekėjimą, išmoko skaityti praėjusių amžių aistrų ir idėjų pėdsakus, taip aiškiai susiliejančius ir kibirkščiuojančius su mūsų laikų dvasios traukomis ir traukuliais, išmoko naudotis šviesoraščiu taip, kad ne tik kvartalai, gatvės ir pastatai, likdami realybės daiktais, tapo ir komunikavimo hieroglifais, bet ir gamtos pavidalai, ypač pavasario medžiai miesto kalvų šlaituose, peršviesti ryto spindulių, žėri šviesa kiekviename savo vos prasiskleidusiame pumpure.

Visa, kuo iki šiol garsėjo Vilnius kaip fotografų miestas dar nuo XIX amžiaus, yra sukaupta čia, šitoj A. Kunčiaus knygoj, ne kartojant ir kopijuojant aną patirtį, o teigiant jos principinį vertingumą su tokia savo meto žmogaus miesto gyvenimo vertės pajauta, kad šis albumas – tai visa senoji Vilniaus fotografija vienu metu, pateikta kaip istorinė patirtis, be kurios negali būti sukurtas joks naujas meno kūrinys, kuris galėtų būti iš tiesų originalus ir nepakartojamas.

2007 12 23

15. 20. – Nori būti sąžiningas? Turėsi būti negailestingas.

2007 12 24

Gruodžio 21-osios naktį atvertos sienos nuo Helsinkio iki Lisabonos. Į vadinamąją Šengeno erdvę – erdvę be sienų Europos Sąjungos ribose – įjungta ir Lietuva. Žiūriu, kaip džiūgauja minios, stebėdamos ritualinius sienų užkardų naikinimus, ir galvoju: turėjau mirti anksčiau; dabar aš esu ir negaliu neatsiminti, o atsimindamas – neliudyti, kad lygiai taip pat buvo griaunamos sienos įsiveržiant bolševikams, lygiai taip pat – fašistams, kaip dabar – menševikams. Metodai kiti, rezultatai tie patys – „bendra erdvė“, kurioje gali siautėti valdžia vadinama biurokratija, paklusni politinio elito režimui, taipgi nesvarbu, kokiais metodais suburtam ir sukurtam, nes svarbu tik rezultatas, o jis vėlgi tas pats – imperinė diktatūra. Arba tiesiog: diktatūra. Ners imperija negali būti nediktatūriška. Štai ir einam jon žingsnis po žingsnio: konstitucija, bendra rinka, veikianti pagal Vakarų standartų nustatomas normas, bendra teisė (joje – tik apie 20 proc. nacionalinių normų), bendri pinigai, bendri pasai, vairuotojo pažymėjimai, totalinis pasiklausymas, bendros valdžios institucijos, švietimo reikalavimai, prezidentas, užsienio reikalų ministras, dabar štai – erdvė be sienų ir t. t.

Turėjau mirti anksčiau, kad negalėčiau atkakliai kartoti: tai jau buvo! Kvailiai! Ką darot! Atsipeikėkit!

Bet ir laiką radai, kada tai kalbėti!.. Kas šiandien tavęs klausys – juk visi rengiasi Kūčių vakarienei.

2007 12 25

17. 03. Naujojo Ignalinos atominės elektrinės bloko mes neturėsim. Neturėsim ir elektros tilto į Vakarus: jis užstrigs ir įklimps gamtosaugos intrigų gaubiamuose Lenkijos miškuose. „Maksimos“ vyrukai nesuinteresuoti elektros gamyba, jie suinteresuoti pelnu iš ir taip jau gerai jiems pasitarnavusių Vakarų skirstomųjų tinklų perpardavimo.

Lietuvos valstybė po poros metų bus priversta arba pirkti iš NDX jų akcijas, arba turės leisti jas parduoti kokiai kitai valstybei, greičiausiai – Lenkijai, kuri nepagailės jokių išlaidų, kad galėtų savo valdžiai ir naudai perimti tą strateginį lietuvių visapusiškai aptarnaujamą objektą. Papildomas tokių manipuliacijų galimybes kuria „Lietuvos energijos“, kaip valstybės interesams atstovaujančios įmonės, nušalinimas nuo dalyvavimo projekte „ašinės įmonės“ teise ir „patronuojančios įmonės“ (praktiškai – valstybės nekontroliuojamos naujos įmonės) sukūrimas: veikti tokioje erdvėje „Maksimos“ dešimtukas sugeba kaip lydeka vandeny – nepasidrovėjo konkurentą apkaltinti esant užsienio valstybės agentu, valstybės įmonės vadovą beveik prilygino tos pat valstybės rezidentui ir pan.

Kas atsakys už tai?

„Atsakingi iešmininkai“ bus rasti. Manau, didžioji dalis kaltės bus sukrauta ūkio ministrui, nors šis visą laiką tvirtino veikiąs pagal Seimo nustatytą tvarką. Didelė dalis kaltės bus išplauta seiminėje atsakomybėje. Nors tikrasis ir pats didžiausias kaltininkas aiškus jau šiandien ir yra premjeru vadinamas Gediminas Kirkilas, sudaręs sandorį su verslo grupuote ir sužlugdęs tiek vilčių visiems teikusį projektą.

2007 12 26

13. 20. Pagal skaičių mokinių, turinčių daugiau kaip šimtą knygų, mes užimam trečią nuo galo vietą – paskelbta reprezentatyvioje apklausoje. Sąrašo šalių, kurių atžvilgiu mes tokie atsilikėliai, neturiu, tačiau kalbama ne apie Afrikos šalis.

O mano sąmonė kažkada, dar nepriklausomybės aušroj ir pradžioj, popstė tokias idėjas: kiekvienam vaikui – ne tik nuosava knygų kolekcija, iš kurios jis galėtų susipažinti su pasauliu ir nuolat atnaujinti savo atmintį apie jį, vos reikalui radusis griebiantis knygos; ne tik tokia iš visur surankiota, nors ir sistemiška, vaikiška bibliotekėlė kiekvienam, bei ir specialiai vaikui, jauniui ir jaunuoliui pagal jų supratimą sukurtos bibliotekos kad būtų jų nuosavybė ir lydėtų visą jaunystę, išvesdamos į kiekvienam išsilavinusiam žmogui būtinus irgi specialiai sukurtus grožinės, mokslinės, filosofinės ir kitokių literatūrų rinkinius. Vieną tokį, pavadintą „Aukso pieva“, buvau ir suplanavęs. Vieną filosofijos knygelę jaunuoliams sukūriau. Kur visa tai dabar? Kur tie mūsų nacionaliniai projektai? Kur tos mūsų vaikų knygos, tegul ir ne po 100 kiekvienam, kai viena rimta knyga kainuoja vos ne 100 pinigėlių?

2007 12 27

10. 22. Ir vėl: kalba grupelė mūsų šviesiagalvių apie lietuvių kalbą, tiksliau – apie raštą. Kalba esanti sena, seniausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Amžininkė su sanskrito, lotynų, graikų kalbomis. Tos negyvos, o mūsų dar gyva. Kodėl taip – šįkart, matyt, ne tas klausimas: kad nebeliko ja kalbančių tautų, būtų, ko gero, nereikalingas lietuvių nervinimas, jau ir taip jie pernelyg susirūpinę savo kalbos likimu, kalbos mirtį tapatina su tautos mirtimi.

Šviesiagalviai bando aiškintis, kodėl lietuviai neturėjo rašto. Sanskrito, lotynų, graikų kalbos turėjo raidynus, o lietuvių – ne. Ar rastieji runiniai rašmenys nebuvo lietuvių rašto ženklai? Ne. Tai gal dabar kitomis kalbomis perskaityti bandomi runiniai ir kitokie rašmenys skaitytini lietuviškai? Tokių bandymų esama, bet jie tik darą gėdą mums tarptautinėse konferencijose. Tos pastangos netoleruotinos.

Kodėl vis dėlto lietuviai į savo raštines įsileido rusinų kalbą ir raštą? Todėl, kad, kaip ir runas sukūrę skandinavai, rusinai gyveno arčiau civilizacijos: vieni – Romos, kiti – Bizantijos paribiuose. O lietuviai tūnojo sau miškuose, jų niekam nereikėjo. O kai prireikė, bet lietuviai tuo neapsidžiaugė ir pradėjo karus, buvo vėlu savo raštą kurti.

Na, lyg ir aišku: nori būti pasauly – įsileisk civilizaciją, t. y. kitų tau siūlomą tvarką. Kad lietuviai turėjo ir bandė sukurti savą – irgi ne šio pokalbio tema?

Rašto istorijos pamokos pokalbininkams įkvepia mintis apie galimas pamokas kalbai. Lietuviai yra tokie konservatyvūs, kad ne tik palyginti neseniai susikurtą raštą, bet ir savo senąją kalbą nori užkonservuoti: neįsileidžia tarptautinių žodžių, nepriima kitų kalbų žodžių, kurpia kažkokius naujadarus, kurie irgi gėdą daro... Suprask: turim atsiverti, turim priimti visa, kas natūraliai ateina ir įsitvirtina šiandieninėje kalboje. Tai – pažangos kelias.

Mintis apie tai, kad lietuvių kalba išliko tik dėl to, jog lietuviai gynėsi, o neapsigynę kultūriškai (= civilizaciškai) ir nutautę aukštumose, jie kalbos neprarado tik dėka kultūriškai uždarų tautos žemumų, čia, šiame pokalby, aišku, visai netinkama. Bet kad kiekviena kalba turi savo tvarką ir gyvenimo būdą, kurį lemia kalbos esmė, jos genetinis kodas, galbūt galėjo rasti vietos? Juk tai ne tik neprieštarautų „civilizavimosi būtinybės“ koncepcijai, bet ir padėtų mąstyti apie tai, kas galėtų būti kriterijumi, kalbai priimant naujoves, kad jos neprarytų pačios kalbos.

2007 12 28

16. 54. To dar nebuvo. Vakar per TV 3 žinių laidą pranešėjas eksponavo sau iš dešinės A. Matulo, iš kairės – B. Vėsaitės portretus ir grėsmingu teisėjo balsu pareiškė: štai jie, Lietuvos sporto žudikai!

Kodėl Seimo nariai tapo Lietuvos sporto žudikais? Todėl, kad jų pastangomis buvo uždrausta rungtynių metu reklamuoti alų. Alaus karaliai įvairiais būdais – ir įtikinėjimais, ir spaudimu bandė paveikti Seimo narius, kad toks įstatymas nebūtų priimtas. Nepavyko. Kelias į jaunosios kartos nugirdymą ir alinį alkoholizmą buvo užkirstas, alus įstatymu atskirtas nuo pergalių (atsimenam garsųjį šūkį: mus vienija alus ir pergalės!), tad dabar griebtasi psichologinio teroro.

Kieno kapitalas investuotas į alaus įmones? Kas valdo TV 3? Tai turi ar neturi nacionalinė valdžia dar kokią nors galią užsienio kapitalistams ar jie gali elgtis kaip tinkami? Net terorizuoti konstitucinius Tautos atstovus? Geri jie ar blogi, teisūs ar ne šiuo atveju, mylim mes juos ar ne, bet taip elgtis nevalia!

Prašovė, man rodos, šįkart alaus karaliai, ir smarkiai: patys save demaskavo!

2007 12 29

13.55. Na, ponai liberastai, ką pasakysit dabar?

Kai tuoj po 2001 metų rugsėjo 11-osios pradėjo ryškėti, kad teroras prieš Dvynius, prieš Pentagoną ir tarsi ir prieš Baltuosius rūmus, Bušui tuo metu kažkur provincijoj ramiai sau šnekučiuojantis su moksleiviais (koks įdomus sutapimas: visi vadai didžiųjų įvykių momentais visada būna kažkur saugiose nuošalėse!), turi daugybę įtikinamais atsakymais nepridengiamų skylių, pradėjau reikšti abejones, ar teroristiniai išpuoliai rengti be CŽV žinios ir aukščiausių valstybės pareigūnų sankcijos, jūs skėtriojotės, kad kalbu nesąmones, esu provokatorius ir pan.

Ką jūs pasakysit dabar, kai pasirodė Europos Parlamento nario Džiuleto Cesos (Guletto Cesa) vadovaujamos ekspertų grupės knyga „Nulis“ („Zero“), šiuo metu viena skaitomiausių knygų Europoje, kur tvirtinama, kad FTB ir CŽV ataskaitos ne tik neatsako į svarbiausius su antpuoliais susijusius klausimus, bet ir iškraipo arba nutyli akivaizdžius faktus?

Niekas niekada nematė ant Pentagono nukritusio lėktuvo. Jis ir negalėjo nukristi: būtų numuštas priešlėktuvinės gynybos sistemos arba bent užfiksuotas kurių nors iš 68 stebėjimo kamerų. Vizas mirtininkams, spaudžiamas kažkokio CŽV pareigūno, išdavė konsulas, protesto vardan atsistatydinęs.

Smūgis lėktuvu (tai užfiksuota nuotraukose) į vieną iš Dvynių yra kur kas žemiau tos vietos, kurioje įvyko vidinis sprogimas. Per valandą sugriūti dangoraižiai negalėjo, jei nebūtų sprogmenimis sunaikintos pastatus laikančios plieninės atramos. Liudininkai (117 žmonių) sako minutę iki sprogimo viršutiniuose aukštuose girdėję stiprius sprogimus pastatų rūsiuose.

Knygoje minimi 65 aukšti pareigūnai – JAV ministrai, generolai ir kiti, – kurie netiki oficialiųjų ataskaitų aiškinimais.

Beje, kaip žemėje, taip ir danguje: „kiekvienas, suabejojantis oficialia versija, apšaukiamas pamišėliu“, sako „Nulio“ autorius. Bijodamas pamišėlio reputacijos, knygoje jis abejones dėsto, formuluodamas klausimus ir laukdamas atsakymų.

Tegul laukia. Nesulauks. Globalizatorių cenzūra yra nutylėjimas: klausimo tarsi ir nebūta. O su atkakliausiais gali atsitikti ir atsitinka kokie nors netikėti įvykiai.

Ir vis dėlto?

2007 12 30

11. 51. Kodėl mes nemėgstam ir nevertinam principų?

Todėl, kad principai prote reikalauja jiems adekvačių žmogiškųjų santykių atitikmenų – garbingumo, teisingumo, nenuolaidžiavimo. Tai reiškia, kad principingai elgdamasis, būtinai įsigysi priešų, o draugų – nebūtinai. Ar daug kas norės šitaip sunkinti savo gyvenimą?

Mažas pavyzdėlis iš šviežiausios kasdienybės: apšaukė, antai, TV 3 A. Matulą ir B. Vėsaitę sporto žudytojais, ir Seimo nariai jau vapa teisindamiesi: ne taip supratot, siūlau taikyti švelnesnius reikalavimus, peržiūrėsim.

O juk nepaisyti principų žmonių tarpusavio santykiuose – tai atsisakyti elgesio apibrėžtumo, kuris vienas tegali garantuoti visuomenės gyvenimo realų teisėtumą ir teisiškumą!

O be teisėtumo ir teisės kaip kriterijaus kokios kalbos gali būti apie valstybę ir valstybingumą!?

Vengdami ar atsisakinėdami principų mes „iš vidaus“, patys iš savo vidinių paskatų veikiam prieš savo valstybę.

Tai yra kaip tik tai, ko reikia eurobiurokratams ir jų menševikiniams vadams.

2007 12 31

10.20. Kaip galima apibūdinti šiuos metus?

Trumpai – taip: paskutiniųjų vilčių metai.

Būta iliuzijų, kad gali kas keistis socialdemokratų viršūnėms keičiantis. Na, ir? Deja: pažadai, melas, spekuliacijos, tolesnis didžiumos skurdinimas ir stūmimas iš Lietuvos.

Konservatoriai irgi neneša nieko naujo, nes perdėm sėkmingai kolaboravo su socdemais.

Po jais abiem susikaupė pakankamai rimta šešėly tūnančių partijų potencija, kurią rodo ir pastaruoju metu įprastą partijų rikiuotę judinę reitingai.

Rimčiausi pokyčiai – visuomenėje. Ji aktyvėja dar ne dienom, dar tik savaitėm ir mėnesiais, bet aktyvėja. Kuriasi įvairius memorandumus ir pareiškimus rašančiųjų grupės, į pastovesnius sambūvius pretenduojantieji, nebestoka piketininkų, demonstrantų. Itin reikšmingas yra streikų judėjimas. Tokio dar nebūta. Žmonės bunda. Tai iš Lietuvos bėgti nenorinčiųjų balsas.

Atrodo, pajusta ir gyvenimo būdo krizė. Laisvė be ribų pagimdė tokius reiškinius, kurie be jokių filosofijų parodo, kokiu blogiu ji gali virsti ir virsta tikrovėje. Ne tik Lietuvoj, visam pasauly girdisi balsai už gamtą, šeimą, tradicijas, tautines kultūras, nors globalizatoriai pasauly ir Lietuvoj dar tebeviešpatauja. Tačiau naujasis popiežius, atrodo, kur kas rimčiau atstovaus tradicijoms. Tai yra gerai! Katalikai gal pagaliau ryškiau atsiribos nuo kolaboravimo su destruktoriais.

Mes galutinai įjungti į Europos „naująją tvarką“ – Lisabonos sutarties pavidalu priimta ES Konstitucija, pagal Mastrichto sutartį panaikintos sienos, infliacija kiek atitolino nuo bendros valiutos euro, bet mūsų ekonomiką sparčiai reguliuoja ir į bendraeuropinių verčių sistemą įveda Europos „laisvoji rinka“, keldama prekių kainas, ir toliau vydama mus ten, kur pagal prekių vertę apmokamas ir darbas. Beje, ir tai jau lietuviams aiškėja.

Pagal Europos požiūrį į Rusiją pagaliau koreguojama ir Lietuvos santykių su Rusija strategija. Tačiau į Lenkiją valdžia tebežiūri su tokiu vasališkumu, kad, matyt, pradės galvoti tik po to, kai Lenkija perims paskutinį Lietuvos ūkio objektą – Ignalinos atominę.

Susiformavo ir baigia formuotis trys Lietuvos: ponų ir skurdžių pačioje Lietuvoje bei turtėjančiųjų Lietuva užsienyje. Jos sąveikauja dar neaiškiai, bet jau juntamai.

Gyventi 2008-aisiais tikrai bus nenuobodu.