Sausis Spausdinti
2008
Parašė Romualdas Ozolas   
Ketvirtadienis, 31 Sausis 2008 00:15

2008 01 01

11. 11. Vieni sako: menas yra viskas, menas yra žmogaus tikslas.

Kiti sako: menas yra niekas, menas yra apgaulė, o menininkai – parazitai.

Tas kraštutines nuomones reiškia rimti žmonės, ne kokie ten plevėsos.

Į tokias prieštaras pažiūros gali išskysti tik tąsyk, kai kultūra ar civilizacija nebetenka ideologijos.

Prieštaros ir tuo klausimu: o kodėl reikia ideologijos, ideologija pančioja, pavergia.

Tikrai: ideologija orientuoja, ir jeigu jos laikaisi, riboja. O kam gi labai norisi būti ribojamam? Laisvė yra virš visko, laisvė yra vienintelis gėris. Taip ir gyvenam, skatindami ir menininkus, ir meno vartotojus rinktis tarp visko ir nieko.

Ką besirinktum, menas – toks jis ar kitoks – yra, jis kuriamas. Menas ir vienu, ir kitu atvejais yra kultūros viršukalnė. Štai taip ideologijas atmetančioje civilizacijoje menas pats tampa ideologija, ideologijomis, nes žmogui be politinės ideologijos tikėti vis tiek kuo nors reikia. Kadangi civilizacija be ideologijos (ja gali būti ir religija) yra degraduojanti, menas štai šitokiu būdu tampa itin paveikiu civilizacijos dekonstrukcijos ir degradavimo būdu.

2008 01 02

10. 26. Šiemet bus septyni ilgi savaitgaliai. Kas antras mėnuo – ilgas atokvėpis. Šiaip jau normalu yra ilgas darbas ir mėnesio atokvėpis su trumpais savaitiniais atokvėpėliais. Prie 5 ilgųjų savaitgalių pridėk mėnesines atostogas, įvairius „kvalifikacinius išvykimus“, ir turėsi metus, kurių darbo dienos, darbo laikotarpiai susitraukia iki grūdelių. Tapom švenčiausia visuomene.

Iš ko gyvenam? Išties – iš ko gyvenam nedirbdami? Koks nors tikrai dirbantis žmogus gal sukils: ką čia šneki, aš dirbu vergiškai! Vergiškai dirbti – ne darbas, o darbdavio teroras. Tokio esama. Ir Lietuvoj, ir emigracijoj. Bet kad visuomenė, visa mūsų darbuotojija dirbtų įtemptai ir materialines vertybes kurtų sistemiškai – to pasakyti tikrai negalima. Neįmanoma būtų įrodyti ir priešinga – kol kas neturime savo visuomenės darbštumo paveikslo. Kuo didesne emigracija susirūpinusi valdžia tokių tyrimų daryti neturi noro: laisva rinka ir darbo jėgos judėjimas viską sutvarkysią savaime.

Tad kol kas – švenčiam.

Ir vis giliau grimztam į gamybinę provinciją.

2008 01 03

10. 01. Alkoholio gamintojų ir žiniasklaidos aljansas priešinantis alkoholio reklamos ribojimo įstatymui iškelia esminį klausimą: kas gi yra įstatymas Lietuvoje? Koks mūsų viešojoje sąmonėje bet kurio įstatymo statusas?

Su siaubu turim konstatuoti: įstatymas dar neturi jokio statuso. Jeigu jau Seimo narys, vos seimui įstatymą priėmus, gali viešai, iš tos pačios Seimo tribūnos, sakyti, kad įstatymo vykdytojai gali jo nevykdyti, o įstatymo vykdymo kontrolierius už įstatymo pažeidimus neturėtų bausti griežtomis bausmėmis, nebent kokiomis bausmelėmis, tai apie ką gi kalbėti po to? Kas tąsyk įstatymas? – kojų pašluostė? Partinė kokio nors klausimo sprendimo parlamentinė deklaracija, kurią kitos partijos narys iš Seimo tribūnos gali visai legaliai vadinti nesąmone? Ar gal tai išvis grupės draugų prieš atostogas posėdžio pabaigoje prastumtas lobistinis tekstelis? O gal tiesiog laisvės varžymo užmačia?

Niekas nepasakytų, kas yra įstatymas Lietuvoje. Nes jis yra greičiau visų tų variantų chaose skendinti pastanga principų nepripažįstančiai visuomenei įvesti šiokius tokius bendravimo ir bendrabūvio orientyrus. Kadangi rašytas žodis, kaip ir pagonybės laikais, tebelaikomas blogio ištaka ir ženklu, o stabmeldystę mes įveiksim dar negreit, įstatymas ir toliau bus atmetinėjamas bei naikinamas visais įmanomais būdais. Ypač – kai jis stos skersai kelio pelnui, ir dar tokiam, kokį šiandien duoda visagalė reklama.

Šiaip jau įstatymas yra principo išskleidimas ir išdėstymas taip, kad būtų pažymėti principiniai žmogaus proto sau nusistatytų normų susikirtimų su realybe taškai. Tai priesakas visuomenei, ko ji neturi daryti, kad neišduotų, nepaneigtų savo protingo gyvenimo supratimo. Jeigu tai įstatymo kūrėjui aišku, jis sukurs įstatymą, kurio nebeprivalo nei taisyti, nei komentuoti.

Įstatymo kūrėjai įstatymus priima ir paskelbia. Visuomenė, asmenys įstatymus vykdo. Arba nevykdo, ir už tai yra baudžiami. Šitam reikalui yra specialios valstybės institucijos. Jos turi veikti, už neveiklą ar neteisingą veiklą jas pačias baudžiant.

Pas mus ir šito nesama.

Užtat ir galima tokia padėtis, kad kokia nors įstatymo norma keičiama tuoj po įstatymo priėmimo, kai kurios – ir dešimtis ir šimtus kartų. O įstatymų kūrėjai tik aiškina, tik ginčijasi, savo sukeltame politiniame triukšme uždusindami būtinybę įstyrą vykdyti.

2008 01 04

10. 08. Štai ir pradėjo veikti „Europos be sienų“ projektas tikrovėje: Seinų ir Lazdijų ligoninės įgyvendina ES finansuojamą „bendradarbiavimo projektą“, pagal kurį lenkai galės vykti gydytis į Lazdijus, o lietuviai – naudotis Seinų greitosios pagalbos automobiliais. Ką visa tai reiškia konkrečiai? Tai reiškia, kad lenkai ilgam dislokuosis Lazdijuose, o lietuviai retkarčiais kyštels nosį į Seinus. Bet kuriuo atveju bendravimas vyks lenkų kalba, nes lietuviai nuo seno yra tolerantai, o lenkai, kaip ir visais laikais, tebėra mielai su tuo sutinkantys. Taip šiuolaikiškai plėsis lenkų kalbos įtaka ir jos naudojimo arealas.

O profesoriai ir toliau stebėsis: kur jūs matot tuos nutautinimo požymius?

2008 01 05

11. 14. Kad Lietuvą valdo klika, pripažįsta net patys uoliausi režimo šalininkai. „Ar mes juos vadinsime tiesiog valstybininkais, aukštuoju biurokratiniu aparatu, Užsienio reikalų ministerijos, VSD, kitų jėgos struktūrų ar įtakingų patarėjų sluoksniu, būtent jie – ne rinkta, o įsigyvenusi ir įsitvirtinusi valdžia – yra įtakingiausi. Šiandien šis sluoksnis pajėgus manipuliuoti nuomonėmis apie reiškinius ar tam tikrais įvaizdžiais apie pavienius nepalankius žmones.“

Ne tik reiškiniais ar įvaizdžiais apie nepalankius žmones manipuliuoja klika – manipuliuoja prezidentais iki nušalinimo ar sugrąžinimo, vyriausybių nuvertimais ar sukūrimais, partijų sunaikinimais ar įkūrimais, neturtingųjų atskirties didinimu, emigracijos plėtojimu ir pan.

Rinkėjai dar gali prasiveržti prie viešojo gyvenimo svertų per rinkimus, todėl jų neviltis vis dar atveda „vilties partijas“. Tačiau savo rankose turėdami manipuliavimo mechanizmus, klikos vadai ir bendradarbiai didžiausią dėmesį skiria Seimo partijų valdymui, remdami paklusniąsias ir visais įmanomais būdais žlugdydami maištaujančiąsias. Per rinkimus į parlamentą rinkėjų prastumta partija per kadenciją gerokai apnaikinama arba visiškai sunaikinama, o politiniame chaose „įsigyvenusiajai ir įsitvirtinusiajai“ valdžiai veikti – vienas malonumas!

2008 01 06

9. 42. Reklamoje esama kažko, kas net vaikus priverčia ją žiūrėti.

Kas tas „kažkas“? Kaip ir beveik apie viską (išskyrus valdžią ir jos gyvenimo būdus), apie tai mūsų viešojoje erdvėje dar nekalbėta.

Man rodos, reklamos įtaigumo pamatas yra teiginio kategoriškumas ir jo pateikimo švelnumas. Kategoriškumas reiškia visišką aiškumą, apie ką kalbama: jeigu apie alų, tai ne apie vyną, jeigu apie gėrimą, tai ne apie valgymą ir t. t. Švelnumas reiškia ne prisilietino atsargumą ar jautrumą, o įsiskverbimo sąmonėn nepastebimumą, netgi pasąmoniškumą. Sirgalių mentalumą šiuo požiūriu beveik absoliučiai patenkinančios reklamos pavyzdžiu gali būti garsusis „Mus vienija alus ir pergalės!“. Teiginys nėra pūkinis, bet ir ne grubus. O atsitraukimo galimybių nepalieka: mums reikia pergalių, pergalėms reikia vienybės, tad gerkim alų! Įžūliai aišku, bent jau iki dvylikto bokalo. Ta pati logika valdo ir šampūno vartotojus, ir daugybę kitų netgi nesuinteresuotųjų.

Prievartauk, bet švelniai.

2008 01 07

10. 34. Įdomi tokia lietuvių savivokos ypatybė: vertinami ne žmonių atlikti darbai, o patys žmonės. Kad ir Jonas Basanavičius. Jei kalbama apie Atgimimą, būtinai minimas jis, o ne „Aušra“, nors būtent šis jo darbas ir išreiškia jo asmenį, ir yra Atgimimo kaip veiksmo pradžia, kriterijus. Užuot kalbėję apie „Aušros“ idėjas (jų būta įvairių!), šlovinam arba peikiam daktarą Basanavičių. Kaip ir Kudirką. Taip, jo gyvenimas – taip pat darbas, riba, rodanti asmeninio apsisprendimo grįžti lietuvių kultūron herojiškumą, bet ar esam viešai apmąstę, tuo labiau – pašlovinę jo įžvalgumą lietuviškojo raidyno principuose, jo žurnalistinį žygdarbį, jo publicistinį novatoriškumą?!

Ką sako ta keista savybė? Ogi tai, kad mes dar nesuprantame istorinių darbų vertės ir reikšmės. Kompensuojame tai, garbindami jų autorius – tai kur kas lengviau. Bet šitaip gilėja mūsų servilizmas ir autoritariškumas.

Tos mūsų savybės suvokimas labai praverčia aiškinantis mūsų šiandieninio politinio gyvenimo kraštovaizdį: vertingas žmogus tol, kol turi valdžią. Pasitraukė iš politinės hierarchijos viršūnių – ir smunka į nežinią kartu su savo ir gerais, ir blogais darbais.

Tačiau ar ta mūsų mentalumo kliautis nėra kai kam labai paranki?

2008 01 08

10. 00. Negalima nekritiškai priimti kažkieno pakišamų sąvokų, ypač – sinkretinių, kurių turinio beveik neįmanoma apibrėžti.

Viena tokių yra – sovietinis, sovietinė: sovietinė tvarka, santvarka, mąstysena ir pan. Ką tai reiškia, kas galėtų pasakyti? Nebent istorinę laiko atkarpą? Tačiau apie ją norint kalbėti apibrėžtai, reikėtų nurodyti metus. Taip ir daro kai kurie mūsų istorikai, nenorintys naudotis okupacijos sąvoka. Šitaip išplaunama esmė, problema perkeliama į chronologijas, dėl kurių galima ginčytis be galo.

Aš būčiau linkęs vietoj sąvokos sovietinis vartoti sąvoką tarybinis: tai bent jau ne rusiškas žodis, lietuvių kalbą pagausinantis barbarybėmis, pagaliau – tai istorinis žodis, beje, rodantis ir ano meto kalbos sergėtojų pastangas saugoti lietuvių kalbos grynumą. Sąvokos sovietinis šalininkams nepatinka, kad tada būta tokių pastangų, o man nepatinka, kad tai nepatinka jiems. Taip mes įsiveliam nebe į formalias istorijas, o į bevaises politines diskusijas.

Problemos sprendimas, mano galva, galėtų ir turėtų būti toks.

Mūsų okupacija iš Rytų atėjo kaip komunistinės revoliucijos pradėtosios pasaulinės proletarinės revoliucijos (= pasaulio užkariavimo) banga. Rusijos komunistai dar revoliucijos išvakarėse suskilo į bolševikus ir menševikus. Būtent bolševikai, Rusijoje pasisavinę komunistinės ideologijos atstovavimą, Petrograde įvykdė perversmą ir pradėjo prievartinį pasaulio perėmimo savo kontrolėn procesą, procesą ne tik politinį, bet ir ideologinį bei mentalinį – kuriantį naują žmogų. Tas naujas žmogus turėjo būti vienmačio mąstymo ir vienmačio elgesio žmogus – tokia buvo pasaulio bolševizacijos esmė.

Lietuva 1940 metais pateko būtent į bolševizacijos procesą vykdančių okupantų rankas. Viskas, kas netilpo į ideologinius, politinius ir kultūrinius okupantų reikalavimus, buvo žudoma imtinai iki masinio savo pažiūrų atsisakyti nenorinčių žmonių naikinimo. Būtent tai sunaikino visą mūsų Pirmojoje Respublikoje sukauptą nacionalinį mentalumą, ir tai kaip nepraeinančią, neįveikiamą pasekmę jaučiame ir šiandien.

Bolševizacija, o ne bedantė ir visiškai neaiškaus turinio sovietizacija, buvo vykdoma nuo pat Raudonosios armijos įžengimo Lietuvon akimirkos!

Panašiai ir komunizmui priešinama nacionalsocializmo ideologija besiremiančių nacių Vokietijoje buvo vykdoma nacifikacija, o fašistų Italijoje – fašizacija – pagal tam tikrus ideologijų įdiegimo tautinius savitumus. Komunizmas rusams buvo suprantamesnis, jeigu jis buvo vadinamas daugumos ideologija, masės, jėgos pozicija – daugumizmu.

Na, o kad bolševizmas toks pat nelietuviškas kaip ir sovietizmas, tai sovietizacijos termino mylėtojams neturėtų būti didelis trūkumas – jų tiesos jausmo ir teisingumo troškimo nežeidžia niekas, ką dauguma priima be ypatingų apmąstymų ir naudoja sau, nė nepagalvodama, ką daro.

2008 01 09

7. 40. Kas atsitiko? Kas vyksta?! Vienas kitas žmogus net Vyriausybėje atsibunda ir praneša tai visuomenei.

Aplinkos ministras Arūnas Kundrotas pareiškė, kad jam nusibodo būti tąsomam į visas puses ir daugiau aiškintis negu rimtai dirbti – ir pasitraukė iš posto. Klausiamas kodėl, užsiminė puse lūpų: pasidomėkit, kaip vyks procesai Palangoj ir pajūry, ir bus aišku.

Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas net ir iš posto nepasitraukdamas išdrįso pareikšti savo asmeninę nuomonę dėl bevizio vykimo į JAV režimo. Jis aiškiai paklausė, mums ar Jungtinėms Valstijoms jo labiau reikia? Kad yra būtent taip, rodo ir ta aplinkybė, jog JAV iki šiol tik pukšėjo apie galimybę atidaryti sienas Lietuvai, o apsisiprendė tik po to, kai šitai padarė Vakarų Europa, Lietuvą įjungdama į Šengeno erdvę. Konkurencija yra konkurencija, JAV negali leisti, kad ES kur nors pirmautų, ypač – protų ir kvalifikuotos darbo jėgos migracijos versle.

Bevizis režimas su JAV reiškia dar kelių šimtų tūkstančių lietuvių emigracijos bangą. Ar liks mūsų bent pora milijonų Lietuvoj? Štai kada bus pasiektas mūsų nuosmukio dugnas. Likusieji – norį gyventi savo žemėj – pradės naują Lietuvos atgaivinimo ciklą.

2009 01 10

15. 39. Kad priėjom laisvės ribas ir sergam rimta laisvės alkoholizmo forma, rodos, pamažu imam suvokti. Gal dar tik nujausti, bet vis dėlto nebelaikyti, kad taip, kaip gyvenam, yra visiškas gėris.

Dar maivomės. Beprotybę keliuose vadinam karu keliuose. Tačiau stabdom. Tiesa, ieškodami kaltininkų tik ratuotuose, o ne pėsčiuosiuose, kuriais tampa ir ratuotieji ir kartu su visais traukia per gatves, beveik nepaisydami raudonų šviesų.

Dar masiškai geriam, bet bent jau kalbam, o kai kas ir žygių imasi. Alkoholio reklamos draudimo TV laidose reikalavimas sukėlė tokią pasipriešinimo bangą, kad Seimo nariai nėrė į krūmus, o Prezidentas nusiplovė rankas kaip Poncijus Pilotas. Nelengvas bus tas darbas, bet pradedamas. Apie narkotikus dar išvis tylima – čia viskas pernelyg gilu, pernelyg daug žuvusių ir fiziškai, ir morališkai.

Dar bijom kalbėti, kad yra žmonių, kurie niekada negalės turėti buto ir kad statyti socialinį būstą iš valstybės (t. y. mūsų visų) pinigų jiems – tai elementarus nežodinis pagalbos gestas. Ir nors pasirodo, kad kai kurie tų žmonių nebesulaukė „savo eilės“ ir mirė arba emigravo, kad šimtai tos eilės lauks dar dešimt–penkiolika metų, tačiau vienas namas Klaipėdoje jau pastatytas, pavasarį bus atiduotas namas Panevėžy.

Dar džiūgaujam, kad „Šengeno erdvė“ atvėrė lietuviams beveik visas Europos valstybes, ir atvėrė ne šiaip keliauti, bet ir iškeliauti, ten įsikurti ir nebegrįžti. Godojam, kad amerikiečiai per ilgai nepanaikino vizų režimo. Bet atsiranda žmonių netgi valdžioj, kurie pasako, kad visos tos erdvės, tie beviziai režimai naudingesni ne mums, o turtingesnėms tautoms – jos perperka mūsų protus ir darbo jėgą, vėl ilgam pasmerkdamos lietuvių tautą gaivelėjimuisi.

Dar ne tik verslininkai bet ir kalbininkai bruka mums angliškus pavadinimus ir pavardes, interneto naujakalbę ir girtą aludžių, gatvių ir aikščių slengą. Tačiau atsiranda žmonių, kurie organizuoja nacionalinius diktantus, Lietuvos vizijos konkursus ir bando kuo gyvesne kalba išluobti iš mūsų miglotos sąmonės kiek įmanoma ryškesnį Lietuvos vaizdą.

Ar tai reiškia, kad pradedam susivokti? Ar jau galima sakyti, kad kažkas kinta į gera?

2008 01 11

10. 39. Galima tik pasidžiaugti, kad diskusija dėl Lukiškių aikštės paskirties ir apiforminimo pagaliau apčiuopia kai kuriuos bendrus, visiems priimtinus bruožus. Tai dar niekur nefiksuota, bet neformaliu sutarimu aikštė įsivaizduojama ir šiuolaikiškai funkciška urbanistiniu požiūriu, ir idėjiškai angažuota istoriniu miesto kaip ilgaamžės Lietuvos sostinės aspektu. Todėl ji turi jungtis į šiandieninio Vilniaus susisiekimo pralaidumo sistemą, bet neprarasti autonominio kameriškumo, kuris žmonėms leistų jaustis kilnioje, apmąstymams ar ramiam pabuvimui tinkamoje erdvėje. Istoriškumo kriterijus reikalauja, kad aikštė neprarastų kontakto su Taurakalniu ir Gedimino prospektu. Istoriškumo ir šiuolaikiškumo branduolys – paminklas, jungiantis klasikinį paminklams stilių su tautos istorijos turiniu. Tikėtina, kad nuomonė galutinai aprobuos didingą obeliską, vienintelį be maivymosi galintį išreikšti pagrindinę idėją – Lukiškių aikštės ansamblis – tai pagarbos ženklas visų laikų Lietuvos kovotojams už mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Atskiroms epochoms siūlomos įvairios skulptūrinės moduliacijos įvairiose aikštės vietose. Jei atsakingieji atsižvelgs į tautos baigiamus sudėstyti akcentus, turėsim nuostabų mūsų istorinės patirties įamžinimą.

2008 01 12

10. 55. Kad reikia naujaip susiorientuoti – visiškai aišku. Užsienio reikalų ministerijos paskelbta imigracijos programa – įžūlus mūsų nacionalinės bendrijos degradavimo projektas. Tarybiniais metais buvo importuojama „broliškų respublikų pagalba“. Į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis plūdo Vidurinė Azija, Kaukazas, liudija – mes jiems buvom Vakarai. Rusai tvirtinosi Lietuvoj per karininkų įsivietinimą. Viskas buvo dangstoma proletarinio internacionalizmo ir sąjunginio bendradarbiavimo ideologija ir propaganda, o vykdoma per įvairias žinybines programas. Dabar tiesiai šviesiai: yra kvotos, reikia darbo jėgos, imigruos... Be skrupulų, kaip kompiuteriai. Ta programa – tai ir Lietuvos galutinio nužudymo dokumentas, sako Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo susirinkime Vytautas Radžvilas, pradėdamas pasikalbėjimą apie tai, koks turinys turėtų dominuoti šių metų, kaip Sąjūdžio metų, veikloje.

Ir prasideda! Nebe taip viltingai, kaip 1988-aisiais, nebe taip sumišusiai, kaip 1998-aisiais, gal dar kiek neaiškiai, bet vieningai: ne, taip būti negali. Negali būti, kad mūsų žmonės, tegul ir su žmogaus teisės ieškoti gyvenimo ten, kur jam geriau, priedanga, būtų tremiami iš Lietuvos, tuo pat metu ruošiant vietas viso pasaulio perėjūnams ir bėgliams. Negali taip būti, kad kalba, dėl kurios teisių kovojom dar tarybiniais metais, o ta kova tapo vienu iš galingiausių išsivadavimo judėjimo visuomeninių postūmių, dabar būtų gujama (nesvarbu dėl kieno kaltės) iš mūsų prospektų ir gatvių iškabų, scenų, rašto ir pamažu būtų verčiama makaronine naujakalbe. Negalima kęsti, kad svajoję apie Švedijos žmonių gyvenimo gerovę, dabar sutiktume su katorgišką mokytojų, bibliotekininkų, kultūrininkų, medicinos personalo buitį sąlygojančiais atlyginimais. Na, tikrai negalima leisti, kad žmonės kaip tarakonai būtų traiškomi keliuose, užmušinėjami savo butuose, gatvėse ir aikštėse vidury baltos dienos.

Kaip padaryti, kad viso to nebūtų – klausimas sudėtingesnis. Tačiau vien priminimas, kad Sąjūdis prasidėjo su kitais, negu šiandien dominuojantys, idealais, kad Sąjūdis ne tik nebuvo valdžios sukurtas, bet atsirado būtent kaip opozicija valdžiai, kaip jos kritikas ir darbo metodų neigėjas – ar tai ne kažkas tokio, kas šiek tiek keičia ir šiandieninės Lietuvos situaciją?

Kur, kaip ir kodėl buvo išduoti Sąjūdžio skelbtieji nepriklausomybės, vienybės, lietuvybės, nacionalinės ekonomikos, patriotinio auklėjimo ir tautinės mokyklos, moralumo ir meilės kitam žmogui idealai – ar vien tų klausimų aiškus ir griežtas iškėlimas nėra tai, ko šiandien Lietuvoj labai daug kam reikia, išskyrus nebent URM komjaunuolius, KAM generolus, ŽŪM finansų skirstytojus, ŠMM kosmopolitus, pogrindinę LKP, veikiančią išvien su persidažiusiais ES marksistais, ir šutveles „laisvųjų kūrėjų“, kuriems nusispjauti į viską.

Pasakykit, mūsų išsivadavimo kovų mohikanai, kas buvo kalbama tada, su kokiais idealais buvo kylama į kovą dėl laisvės, ir jūs ir šiandien vykdysit tada prisiimtą ir niekada neišduotą lietuvių teisės gyventi savo žemėje kaip lietuviams misiją!

Ir mohikanai braškėdami savo senstančiais kaulais kyla. Nebe tokie drąsūs, nebe tokie viltingi, nebe taip besąlygiškai, o kai kurie per savo atkurtos valstybės gyvavimo metus ir turtu kiek apsunkę, kyla ir vėl kelia Lietuvos bylą.

Kelia sunkiai, kelia atsargiai, nes tai bus itin sunki byla: ana buvo prieš neteisingą pasaulį, ši bus ne tik apie ne mažiau brutalų pasaulį, bet dar labiau – prieš neteisingus pačius save.

Bet tai bus mūsų galutinio išsivadavimo byla!

2008 01 13

14. 45. Apie mūsų gyvenimą pagaliau sulaukėm aiškaus ir griežto Bažnyčios žodžio. Jos atstovai gerai kalbėjo ir anksčiau. Tačiau Kardinolas Audrys Juozas Bačkis šiemetiniame Sausio 13-osios minėjime Seime pasakė tai, kas ir šiai dienai, ir visam būsimam Lietuvos gyvenimui svarbiausia: gana gyventi neatsakingai, laisvas gyvenimas yra atsakingas gyvenimas! 1991 metų sausio 13-osios naktį lietuviai už laisvę žuvo iš pareigos ginti savo laisvę, taigi, atsakomybę vertindami labiau nei savo gyvybę.

Ar šiandien laisvę ir savo valstybę bei jos ateitį suprantam taip, kaip suprato žuvusieji? Tardami žodį laisvė, jį, anot Kardinolo, dažniausiai suprantam kaip teisę į maksimalų pelną, o politikai – kaip teisę į pelno paramą. Šv. Augustinas sakė, kad valstybė, kuri teisingumo nevaldoma, yra plėšikų gauja. O būtent teisingumas yra visos politikos tikslas ir vidinis matas. Cituodamas Popiežių, A. J. Bačkis pirmąsyk viešai nurodė giluminę mūsų nelaimių ištaką: praktinis protas turi būti nuolat apvalomas, nes etinis aklumas, viršų paėmus interesams ir galioms, yra niekada iki galo nepašalinama grėsmė. Kada mes, Kardinolo paraginti, protą, o ne gudrumą, imsim laikyti strateginiu savo saugumo garantu ir visą valstybės veiklą suorientuosim pagal šį tikslą?

Kaip sunku buvo stotis minėjimo dalyviams pritariant kardinolo žodžiams! Tačiau tie, kurie norės, jau turės kuo pasiremti kaip autoritetu ir cituoti ne vien tik popiežių.

Šviesus, kupinas giliausių apmąstymų buvo ir pastoriaus Tomo Šerno kalbėjimas, užbaigęs šiemetinį bylojimą Seime. Kaip priesakas toliau mąstyti ir aiškintis savo istoriją buvo aiškus pasakymas, kad Medininkų vyrai buvo sušaudyti. Taip jie įvykdė įsakymą užpuolikams nesipriešinti jėga. Ar reikia ryškesnio atsakomybės pavyzdžio? Ar toks būtų įmanomas šiandien?

2008 01 14

12. 46. Pagerbus savuosius kovotojus už laisvę ir nepriklausomybę, galima žvilgtert ir į prisiplakėlius.

Kaip nenorom stojosi Lietuvos parlamentarai pagerbti kardinolo A. J. Bačkio drąsaus ir tiesaus žodžio! Ir kaip tiesiog šokteldami atsistojo ploti Lenkijos Seimo maršalkai! Aišku, tai buvo visų pirma kardinolo kalbos nuvertinimo gestas. Sąmoningas ir akivaizdus. Nes maršalkai nebuvo už ką net ploti, ne tik stotis. Tačiau valdžių servilizmas toks gilus ir besąlygiškas, kad jis, tiesą sakant, prie Lietuvos valdančiųjų lankstymosi prieš Lenkijos galias nieko naujo neprideda – tik pagilina vagą, kuria jie mus seniai vairuoja.

Užtat Lenkijos Seimo maršalka mums pateikė ir kai ką nauja. Visas jo pranešimas (tai tikrai buvo ne kalba žuvusiųjų už Lietuvos laisvę minėjime, o pranešimas apie šiandieninius Lietuvos ir Lenkijos santykius) buvo beveik atvirų nurodymų Lietuvai rinkinys. Idilinis mūsų bendradarbiavimo paveikslas pieštas Lenkiją ir Lietuvą laikant dar lyg ir atskiromis valstybėmis, tačiau mąstant jau kaip apie vieningą darinį nuo unijos ir ypač 1791 metų Konstitucijos laikų. Bendri darbai, kurie, anot maršalkos, suprastini kaip integracija ES rėmuose, yra tik Lietuvoje atliktini namų darbai. Ir nekyla abejonių, kad jie bus stropiai atliekami: matėsi ne tik iš parlamentarų plojimų, bet ir iš jų akių. Nes Lenkija žino, ko mums reikia.

Kada prasidėjo šis nuopuolis?

Pirmas žingsnis buvo A. Saudargo pabėgimas į Lenkiją 1991 metų sausio 12-osios vakarą, o vėliau – vadinamasis „Saudargo–Skubišvskio“ paktas, nustatęs labai labilius ir interpretabilius Lietuvos su Lenkija santykius. Tikrasis posūkis įvyko, kai V. Landsbergis, antrąkart tapęs Lietuvos Seimo pirmininku, iš Lenkijos Seimo tribūnos savavališkai paskelbė apie Lietuvos ir Lenkijos asamblėjos įkūrimą. (Pirminiame projekte buvo rašoma apie Lietuvos–Lenkijos, t. y. valstybiškai jau vieningos, jungtinės dviejų šalių parlamentų asamblėjos, įkūrimą.)

Buvo laiko iki šiol ir pamatyti, ir pagalvoti, ir suprasti, kur visa tai veda.

Niekas niekur nieko.

Net bajorai buvo budresni.

Kas ir kada nuplaus šitą mūsų gėdą?

2008 01 15

10. 07. Turtas mūsų galvose medžiagiškas: namas, butas, automobilis, sodyba paežerėj, žmona ar vyras. Geras vyras, gera žmona: dideli, stiprūs, turtingi. Bet – pasisavinti.

Kad turtas yra ar bent jau gali būt stipri dvasia, aiškus protas, geležinė valia, garbė, ištikimybė, meilė ar dar kas iš nedaiktiškųjų vertybių – ne, iki to kaip visuomeniškai kultivuojamų supratimų mes dar neatėjom. Jei ir užsimezga vieno, kito, dešimto galvose tokių įžvalgų, jos būna arba suniekintos, arba tiesiog kasdienybės sutremptos.

Nesakau, kad turto medžiagiškumas yra blogis. Visos dvasinės kokybės nėra savitiksliai dalykai, jos irgi tik priemonės, kurių pagalba siekiama išgyvenimo ir gyvenimo, visada materialiai konkretaus ir materialiųjų aplinkos parametrų garantuojamo. Vertybės tik reguliuoja tų materialiųjų garantijų siekimo ir naudojimo būdus, artindamos juos prie žmogiškesnių, daugumai žmonių padedančių, kitų nežudančių pavidalų. Tai labai svarbu. Bet ne mažiau svarbu, kad su jų pagalba tuos humanizuotus žmogiškuosius materialumus įkūnijame vis dėlto medžiagiškai.

Lietuvių daikto kaip vertybės supratimas kyla ne iš jo gaminimo žmogiškųjų santykių ir procedūrų humanizuotumo reikalavimų supratimo, o tiesiai iš medžiagos: kuo daugiau jos turėsi, tuo turtingesnis būsi. Kirsk mišką ir parduok jį nedorotą, perpardavinėk namus ir butus, susigrobk kuo daugiau hektarų, keisk automobilius į vis prabangesnius, žmonas, meilužes, šalis ir kraštus, o jei nevyksta to padaryt civilizuotai – grobk ir vok per kraują ir ašaras. Tokiu būdu paminama ir sunaikinama ne tik dvasia, tokiu būdu pažeminama ir net sunaikinama pati medžiaga, pats gyvenimo daiktiškumas.

Mūsų dvasiškumas dažnai toks, kad pats tampa daiktiškumu: noriu – ir viskas. Ir griūva buvę žmonių santykiai, o tai, ko trokštama, yra išplėšiama tai siekiamybei pačiai lūžinėjant ir lūžtant. Ar tai dar daiktas? Gal greičiau mūsų sudaiktėjusios dvasios priedėlis?

Pagarba dvasiai ir dvasiškumui – ne jo afektuotų troškimų įvykdymas, o per visą žmonių istoriją sugyventų savo santykių pastovumo, ką tam tikru mastu galim vadinti dvasios būviais, dvasios pavidalais kaip beveik daiktais, derinimo su tuo, kas yra iš dvasios, kas supa ją, kame ji kaip lopšy supasi, tvarka – su gamtos tvarka. Kol tokio siekio, nekalbant apie jo supratimą ir išmanymą, nebus, mes klaidžiosim patamsiuose, laužydami aplinką, žeisdami, žudydami ir save, ir kitus.

Kodėl anglų kultūra kitokia? Todėl, kad anglas gerbia, kas už jo – ne tik kitą žmogų, bet ir aplinką, ypač – savo aplinką. Iš čia tai, kas vadinama angliškąja tradicija: kartą pastatytas namas su visomis jo detalėmis yra pastatytas amžiams, nes jis ir statytas gerai, ir prižiūrėtas, ir atsakingai perduotas iš vienų rankų į kitas.

Mes keičiam pasaulio medžiagiškumą, taikydami jį savo reikalams. Tačiau tai nėra sėkmės garantija. Dažnai atsitinka visai priešingai – per daug daiktų tampa našta, gražus įpakavimas – nevaldomais sąvartynais, popierius – išnaikintais miškais ir t. t. Taigi, ne tik protas yra daiktų matas, bet ir daiktas yra mūsų proto matas. Nes jis – sudaiktintas mūsų protingumas.

2008 01 16

11. 34. Kad mes nemokam gaminti „protingų daiktų“, kaip niekas kita rodo mūsoji „Lietuvos gamyba“ – Lietuvos kūrimas išplėšus ją iš svetimų nagų.

Nepavyko Nepriklausomos Lietuvos projektas – nugriuvom į naują sąjungą, patekom į keleriopos integracijos lauką ir spurdam jame, tik žodžiais dangstydamiesi esą nepriklausomi.

Kodėl taip atsitiko?

Atsakymas vienareikšmis: todėl, kad ne Lietuva buvo mūsų veiksmų, o svarbiausia – minčių kriterijus. Ne per Lietuvos sustiprinimo, o per asmeninių ir grupinių naudų prizmes žiūrėdami veikėme patys ir vertinom kitų veikimą. Labai greitai ne Lietuvos, o valdžios klausimas tapo svarbiausiu. Per tai Lietuva išskydo į partijų Lietuvas. Joms veikti reikėjo pinigų. Taip restitucija virto privatizaciniu turto išvogimu ir partijų persigimimu į savarankiškai veikti nesugebančius, finansines grupuotes aptarnaujančius politinius UAB’us (net partijų veiklos įstatymas – UAB’o įstatymas). Na, o tokio politinio lauko išaugintos valdžios ar gali turėti kokių nors ne nuo jų aptarnavimo priklausančių galių?

Nebuvo Lietuvą kurti pasirengę ir žmonės. Apie kokį nors vidinį „gerų daiktų kūrimo“ mechanizmą nei girdėję, nei rūpintis juo galėjo. Žinoję, kad valdžia „duoda“, jie ir reikalavo duoti, o negavę ir dar gana grubiai atstumti, lėkė ieškoti, kas duoda. Įpratę vergiškai dirbti ne sau, o „valdžiai“ tarybiniuose ūkiuose ir kolūkiuose, lietuviai gerai prisitaikė prie vergiško darbo airijose ir ispanijose, taip bandydami spręsti asmenines problemas. Tačiau Lietuva turėjo atsisveikinti su savo kaip „gero daikto“, kaip lietuviams gyventi tinkamos vietos kūrimo projektu. Kurio, pasirodo, ir nebuvo. Buvo tik partijų projektai vienpartinei Lietuvai kurti.

Demokratinei santvarkai lietuviai nebuvo pasirengę jokiu lygiu – nei valdžios, nei tautos, nei intelektualinės inteligentijos. Nebuvo Lietuvos projekto. Vienintelis nacionalinis ar bent pretenduojantis į tokį buvo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo priimtoji programa, jeigu ją apvalytume nuo komunistinės ideologijos primestų ir ne savo laisva valia ten tebevartotų kalbėsenos štampų.

Tai gal Sąjūdžio metais, kuriais skelbiami 2008-ieji, derėtų ją peržiūrėti ir atnaujinti? Ir paskelbti, kad ja naudojantis tegalima atsigauti ir pakilti iš laisvosios rinkos mums primestų pinklių voratinklio?

Taip, tai jau išeičių ieškojimas.

Bet iki tol, kol imsime konkrečiai veikti ta kryptimi, turim sąžiningai pasisakyti bent sau, kad gaminti „protingų daiktų“ mes dar nemokam ir nenorim.

2008 01 17

Mahatma Gandis apie Europos civilizaciją: „Aš manau, kad tai būtų nebloga idėja“.

2008 01 18

10. 38. Vienas iš Prancūzijos premjerų – Eduardas Baladiuras (Edouard Balladur) apie Europos ateitį: „Istorija pradedama kurti be Vakarų. Galbūt vieną dieną ji bus kuriama prieš Vakarus“.

2008 01 19

10. 33. Viskas kinta nepastebimai, nors ir akivaizdžiai. Bet jei nepastebi to pakitimo ir nepasipriešini, jis gali būti negrįžtamas.

Iki šiol istorija buvo pasakojimas apie buvusią tikrovę. Dabar bandoma įtvirtinti nuostata, kad istorija – tai viso labo „diskursas“, kurių gali būti ne vienas, taigi, istorija esanti autoriaus nuomonė, o kadangi ir autorių su savo nuomone yra daug, pagaliau ir to paties autoriaus nuomonė gali keistis, tai istorija esanti tik nuomonių visuma. Na, o kadangi nuomonė nieko neteigianti, ji yra tik pasakojimas, tik literatūra, taigi, ir kalbėjimas ne apie tikrovę, o apie save patį – autorių.

Kas lemia tokias požiūrio į istoriją mutacijas?

Lemia ta aplinkybė, kad mes, Vakarų civilizacijos žmonės, praradom arba – geriausiu atveju – baigiam prarasti tikėjimą. Tik jis, tikėjimas, sako esant Absoliutą, o tai savo ruožtu sąlygoja įsitikinimą, kad yra būtis (uždaiktinė, anapusinė tikrovė) ir buvimas (šiapusinė tikrovė su visu savo daiktiškumu), leidžiantys gyvenime ieškoti esmės. Istorijos atžvilgiu toks požiūris reikalavo apsispręsti, apie ką tu turi kalbėti kaip daiktas tarp daiktų (negalintis būti ar tapti istorijos kūrėju, o tik liudytoju), o kalbėdamas apie tą savo objektą ieškoti, kokiu būdu jis gimsta, formuojasi ar yra formuojamas. Istorijoje visada buvo ieškoma esmės, t. y. aukščiau regimybės ir nuomonės apie tą regimybę esančių dalykų. Dabar gana nuomonės. Ypatingu istorinio pasakojimo žanru tampa nuomonės apie nuomonę ir net nuomonės apie nuomonę nuomonė.

Tai – žlungančios civilizacijos istoriografija.

2008 01 20

9. 29. Vakar Rimanto Gruodžio ir Julijos Gruodienės studija „Periferija“ pristatė naują, jau dvyliktą, filmą – „Pieno kelias – Paukščių takas“. Tai filmas apie šiandieninio ūkininko gyvenimą prisiminimų apie kolūkius fone.

Ūkininkų Stankevičių šeima triūsia nuo ryto iki vakaro, tačiau gyvena – ir bendrauja su kitais kaip žmonės, ir švenčia, ir prižiūri kapus, ir puošia kiemą, o šeimininkas, be kita ko, rašo eilėraščius. Jie nenori būti televizijų herojai – populiarumas kenkia. Jiems gana to, kad gyvena jausdamiesi gyveną tikrai – taip, kaip jie nori. Ir tu matai, kad taip gyventi Lietuvoj įmanoma, reikia tik norėti.

Visa tai suprantama. Tačiau toks filmas televizijos ekrane ar neparodytų kitiems, tokiems pat šiandieninio kaimo kūrėjams, kad jie ne vieniši su savo problemomis, kad, kaip ir jie, kiti taip pat kabinasi į gyvenimą jau ne kolūkių, o „laisvosios rinkos“ konkurencijos verčiami stambintis ir modernintis? Pagaliau visiems lietuviams Lietuvoj rodydami, kad ne tik danų kiaulidės ar vokiečių grūdų ūkiai gali kurtis po mūsų dangum?

Ne, į nacionalinę televiziją tokie filmai nepateks. Nori demonstruotis – mokėk pinigus, ir milžiniškus, taip apie 30 000 litukų pono Petrauskio firmai, vadinamai nacionaline televizija. Nežinau, kiek už tokį filmą, gal ir daugiau, tektų pakloti, bet už planuotą Visuomeninių organizacijų forumo programą buvo pareikalauta tiek.

Kuo yra tapusios mūsų žinybos? Gerai, galiu nesiginčyti: taip uždarbiaujama visame pasaulyje. Tačiau demokratinis režimas tuo ir argumentuoja savo privalumą, kad jis yra kontroliuojamas piliečių ir atstovauja piliečių interesams. Kas ir kaip kontroliuoja nacionalinę televiziją? Visuomeninė taryba, kuri tos pačios televizijos apmokama? Ir kieno interesams su savo šokių ir kitokiom panašiom programom ji atstovauja?

Kodėl lietuviai tokie godūs? Iki aklumo, ypač valdžios gavusieji! Juk kai ateis čia turkai, kinai, arabai ir kiti, kai nebebus čia tų lietuvių, kurie leidžia juos taip dabar išnaudoti, ir jūsų, išnaudotojų, nebeliks ir kaip reiškinio, ir kaip fakto – neatsilaikysit prieš kinų ar japonų konkurencingumą. Tai gal bent tiek palaikykit lietuvius, kad jie dar kiek laikytųsi ir išlaikytų jus?

2008 01 21

9. 48. Kas atsitiko lietuviams, klausia vienas iš daugelio viešose erdvėse sutiktų nepažįstamųjų. Negi jie jau pasidavė? Negi jau viskas? Kodėl esam tokiam dugne? Esminės priežastys?

Lietuviai nemąsto, sakau. Nekontroliuoja savęs. Neracionalūs.

Norit pasakyt – neprotingi? Pakankamai racionalūs: veikia išskaičiuodami.

Taip, išskaičiuodami, kaip prisitaikyti prie situacijos. O tai – ne racionalumas, tai – pragmatizmas, kuris remiasi ne protu, o gudrumu. Visi gudruoliai yra valdomi dar didesnių gudručių.

Nupirkti lietuviai štai kas, sako mano pokalbininkas, tarsi neigdamas, bet – mano supratimu – tik patvirtindamas, ką sakau, ir klausia: kiek laiko dar turim?

Nebeturim, sakau. Jeigu tuoj pat neprasidės reemigracija, imigracija viską išspręs.

Tai ką – krautis daiktus ir patiems ieškot geresnės vietos?

Ramiau, ramiau, sakau jam. Be panikos!

Va čia jau šį tą girdžiu, sako jis. Kai susitinku su sveikais kaimo bernais, atsigaunu.

Taip kalbamės supermarketo eilėj. Ko gero, jis teisus: visi esam kaimo bernai. Tik daugelis jau nebesveiki.

2008 01 22

10. 37. Ir žmogus, ir tauta sąmoningai gyvena tiktai rašydami. Rašymas yra aukščiausias sąmonės budrumo būvis – tąsyk giliausi mąstymai, subtiliausi sąmonės polėkiai bandomi paversti aiškias formas turinčia atmintimi. Raštas yra tik žmogui prieinamas įsiamžinimo būdas, kartu įamžinantis ir jo tautą, jo pasaulį. Rašantieji visiems režimams yra patys pavojingiausi žmonės, juos būtina griežtai rūšiuoti: plepančius skatinti, tikrovę liudijančius – slopinti, o padėtį keisti raginančius – naikinti.

2008 01 23

9. 38. „Lietuvos“ kino teatro pastato kaip kultūros paminklo gynėjus visuomenininkus padavė į teismą firma, kuri tą pastatą nusipirko nugriovimui, jo vietoj planuodama pastatyti daugiabutį gyvenamąjį pastatą.

Pagal miesto bendrąjį planą daugiabučio ten nebuvo numatyta. Kino teatras nupirktas, tikintis bendrojo plano pakeitimo. Protestuotojų aktyvumas įžiebė ginčus visuomenėje, ir bendrojo plano tvarkytojai, kaip galima suprasti, nebedrįsta „tvarkytis“. Ar čia kalti protestuotojai?

O būtent taip reikalą nušviečia verslininkai, padavę į teismą visuomenininkus: girdi, dėl jų kaltės užtruko bendrojo plano keitimas (!), sutarčių su statybos rangovais vykdymas ir t. t. Ir atsiranda advokatų, kurie tokią „poziciją“ atstovauja ir gina!

Tačiau yra dar svarbesnė šio reikalo pusė: jeigu už pilietinės pozicijos gynimą žmonės bus baudžiami, koks skirtumas, kas bus inicijavęs jų baudimą – verslo magnatas ar idėjinis bolševikinės okupacijos sargas? Anksčiau, okupacijos laikais, tokius piliečius visuomenininkus į kalėjimus sodino už viešosios tvarkos pažeidimą, dabar – už nuostolius privačiam verslui. Toks ir skirtumas – anksčiau piliečiai trukdė valstybiniam verslui, dabar – privačiam. Bet abiem atvejais jie baustini!

Mano supratimu, nereikėtų nė jokio paraginimo – Generalinė prokuratūra turėtų pati inicijuoti šio „incidento“ tyrimą ir verslininkų kėslus prisiteisti daugiau kaip pusę milijono litų vertinti kaip pasikėsinimą prieš demokratinę santvarką.

2008 01 24

9. 40. Europos žmogaus teisių teismas 10 prieš 7 nusprendė, kad Europos homoseksualų šeimos gali įsivaikinti vaikus. Į vaikų teises iki 10 metų nekreipiama dėmesio. Gerai sako Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai: jei taip, tai greitai ir pedofilai vaikus galės įsivaikinti?

Kaip giliai yra įsišaknijusi ši asmenų degradavimo forma, jeigu net prieš aiškiai šiam visuomenės destrukcijos procesui nepritariančios europiečių daugumos valią teisėjai nusprendžia laikytis tokių „žmogaus teisių“!

Kaip esmingai yra pakenktas Europos protas ir deformuota dvasia, jeigu krikščioniškasis lygybės principas yra išverčiamas į tokį supratimo bedvasiškumą!

Galų gale kaip Europos elitui jau visiškai nesvarbu, ką mąsto ir jaučia eiliniai žmonės, jeigu savo mąstymo cinizmą jie taip atvirai verčia Europos teisės destruktyvizmu ir gyvenimo klaika!

Lietuva privalo reaguoti, paskelbdama referendumą ir bent sau pasakydama: tokia tvarka mums nepriimtina! Žydrasis fašizmas nepraeis!

2008 01 25

11. 04. Saulius Stoma šiandien gražiai pademonstravo, kaip „žmogaus teisės“ virsta mažumų ideologijomis. Burbuliuojantiems ką nors prieš gal priminti gėjų manifestą, 1987 metais paskelbtą pavadinus „Gėjų revoliucionieriai“?

Štai kam akinami „gėjų revoliucionieriai“!

„Mes ištvirkinsime jūsų sūnus – jūsų apgailėtino vyriškumo, lėkštų svajonių ir vulgaraus melo simbolius – paversdami juos pederastais. Suviliosime juos jūsų mokyklose ir bendrabučiuose, sporto salėse, persirengimo kambariuose, sporto aikštelėse, seminarijose, jaunimo grupėse, kino teatrų tualetuose, kareivių barakuose, automobilių stovėjimo aikštelėse, visuose vyrų klubuose, kongresų rūmuose, visur, kur tiktai vyrai sutinka vyrus. Jūsų sūnūs taps mūsų paklusniais tarnais ir vykdys visa, ką mes liepsime. Jie bus perdirbti pagal mūsų atvaizdą ir pavidalą. Jie geis mūsų ir dievins mus.“

„/.../ Moterys, sakote, kad norite gyventi viena su kita, be vyrų? Tad ir eikite viena pas kitą, o mes suteiksime jūsų vyrams malonumų,kurių jie niekada nėra patyrę, nes mes esame pirmarūšiai vyrai. /.../“.

„Visi įstatymai, draudžiantys homoseksualizmą, bus atšaukti. Jų vietoje bus leidžiami įstatymai, sudarantys sąlygas meilei tarp vyrų.“

„Visi homoseksualai turi veikti išvien, tartum broliai: apsijunkime mene ir filosofijoje, vienykimės visuomeniškai, politiškai ir finansiškai. Triumfuosime tik tada, kai parodysime savo bendrą veidą pagiežingam heteroseksualiam priešui.“

Ir t. t.

Ir baigiama taip: „Drebėk, heterokiaule, kai pasirodysime tau be kaukių“.

Tai kliedesys ar nuosekliai vykdomas diversinių veiksmų planas?

Kad ir kaip būtų, nemaža dalis „manifeste“ dėstomų planų jau įgyvendinta arba įgyvendinama.

Kaip ir pastaruoju Europos žmogaus teisių teismo 10:7 sprendimu dėl teisės homoseksualams įsivaikinti sveikus vaikus.

Sutikti – reiškia eiti žūtin kartu su iškaršusiai Vakarų Europai atstovaujančiais iškrypėliais teisėjais. Gal iš tiesų viena iš mūsų, Vidurio Europos, paskirčių – priešintis ir taip bandyti Vakarus dar išgelbėti.

2008 01 26

11. 29. Italijoje išlesta 270 puslapių knyga „Kasta“, kurioj du žurnalistai, remdamiesi kruopščiai surinktais faktais, piešia pasibaisėtiną Italijos valdžios vaizdą. Knyga jau išleista keletą kartų per pusmetį ir artėja prie milijoninio tiražo. Ji aptarinėjama visur – nuo televizijos iki metro ir virtuvių.

Italijos politikų kastos šlovė seniai garsėja pasauly. Parlamentarai gauna 15 000 eurų per mėnesį, europarlamentarai –150 000 eurų metus. Vejasi, žinoma, ir kiti – antai, Britanijos žemutinių rūmų nariai gauna apie 10 000 eurų per mėnesį. Neatsilieka ir Italijos regionų valdytojai – vienas toks ima 23 000 eurų per mėnesį, o savo deputatams moka po 20 000.

Italijos vyriausybė ir parlamentas turi savo aerobusų flotilę, 574215 tarnybinių automobilių, kuriuos aptarnauja 860 tūkst. vairuotojų.

Naudodamiesi politikų statusu, Italijoje iš mokesčių mokėtojų pinigų laimingai gyvena 430 tūkst. asmenų. Tai – be aptarnaujančiojo personalo.

O eilinis italas iš kiekvieno 100 uždirbtų eurų 57 turi atiduoti iždui.

Tai knygai pasirodžius vienas italų komikas paskelbė šūkį: atsipiskit! 17 proc. italų jam jau pažadėjo savo balsus, 33 proc. rimtai susidomėjo.

Didžiausias Italijos laikraštis „Corriere della Sera“ reziumavo: „Antipolitika nugali politiką“.

Lietuva nuo šių aukščiausio lygio rodiklių dar atsilieka. Bet sėkmingai vejasi.

Tiesą sakant, mane šiuo metu labiau domina klausimas, kodėl pas mus neatsiranda žurnalistų, kurie taip pat sistemiškai ir faktais remdamiesi apžvelgtų lietuvių politinės sistemos ir valdžios gyvenseną – būtų aiškiau, kur atsiliekam ir kaip atsilikimus įveikti.

2008 01 27

10. 56. Lietuvių išmintis sako: viskas turi ribas. Tai mes arba jau nebe lietuviai, arba dar tik nuprotėję lietuviai, nes ribų dar nematom.

Artūras Paulauskas negana kad veda žmoną į beveik kiekvieną elito baliuką – jis ir į LNK dainuškų rungtynes su kažkokiom mergelėm išėjo. Stovi, šypsosi kaip dobiliukas, dainuoja, mergelės klykia, piršteliais rodo: pažįstam, pažįstam.

Kitoj laidoj tas pats Artūras kitoj situacijoj – Narkušos, Petrušos ar kito kokio mafijozo kompanijoj, nors, kaip pats sako, neįgaliotas kalbėti apie jų turtus!

Ne apie Artūrą Paulauską čia kalba. tiksliau – ne tik apie jį. Net ne apie politikus. Tiesiog apie nuprotėjimą ieškant valdžios ir turtų.

O štai Jonavos Upninkų pagrindinės mokyklos „mergos“ ir „bernai“ bažnyčios šventoriuj ramiai sau spardo, daužo, klupdo ir kitaip gaujos džiaugsmui kankina prie jų nepritampančią penkiolikmetę bendraklasę. Ne mokykloj, sako direktorė. Lietuvoj jau sunku rasti vaiką, nepatiriantį smurto, sako psichologė. Vaikai per televizijas prisižiūri visokio kriminalo ir išmoksta žiaurumo, sako nusiverkus penkiolikmetės motina.

Tą patį vakarą per visas televizijas – vieni egoistinį žiaurumą šlovinantys filmai.

Taigi – kol kas viskas dar be ribų.

Taigi – esam normaliai nuprotėję visi?

Bet kam – pasakykit – yra politikai? – kad, jų vedami, sėkmingiau ir trumpesniu keliu eitume į – nesvarbu kokią – pabaigą ar kad pabandytume ieškoti būdų gyventi, net jeigu reikėtų sukilti prieš visą mums beprotybę kaip gyvenimo normą įbrukti bandantį pasaulį?

2008 01 28

9. 33. „Jūsų moterys paleistuvauja, negimdo vaikų. Jūs nebranginate savo kalbos. Negerbiate savo religijos. Negerbiate vyresniųjų, tėvų. Piktnaudžiaujate alkoholiu, rūkalais, narkotikais. Ir jūs nykstate.“

Taip knygoje „Susitikimas su velniu“ rašo nuo 2002 metų Lietuvoje gyvenantis čečėnas Vahidas Jelchojevas, pabėgęs nuo rusų baudėjų Čečėnijoje ir netrukus trauksiantis toliau, į Prancūziją.

Ar visais atžvilgiais čečėnas toks griežtas?

„Jūsų tauta graži. Simpatingi, kultūringi, mandagūs, švarūs ir tvarkingi žmonės. Ypač gražios moterys. Lieknos ir šviesios, malonios veido spalvos. Sportuojanti, talentinga ir išsivysčiusi, protinga tauta. Daug pliusų, tačiau juos visus nubraukia nesantuokinis gyvenimas. Pasišlykštėtina! Ir rezultatas – mažas gimstamumas“, žurnalistės M. Kniedaitės paklaustas atsako čečėnas.

Juos gelbstinti jų religija. Daug jaunų čečėnų žuvo per karą, tačiau nerimauti nėra ko – čečėnų priaugs, tai garantuoja jų religija, sako čečėnas.

Prancūzai neišnyks, nes jų 60 milijonų. Lietuvių, sakomas, yra trys, bet iš tiesų – vienas milijonas. Kiti – ivanovai, kuznecovai ir turintys kitas panašias pavardes.

2008 01 29

10. 00. Vienas buvęs Prancūzijos ambasadorius, išnagrinėjęs imigracijos į Vakarų Europą faktus ir tendencijas, paskelbė straipsnį daug ką pasakančiu pavadinimu: „Neišvengiama Europos savižudybė“.

Kuo remia savo mintis autorius?

Į Europą, kaip skelbia oficialūs duomenys, kasmet atvykstą apie 550 000 imigrantų iš Afrikos, Artimųjų Rytų, Kinijos ir Pietų Amerikos. Ambasadoriaus nuomone, imigrantų kasmet padaugėja dvigubai – milijonu.

Daugiausia jų Italijoje: vien 2006 m. užregistruota per 700 000 naujų atvykėlių. „Skylės“ yra Lampeduzo sala ir Graikijos Kipras. Prancūzijon kasmet atvyksta apie 350 000. Vokietijoje jau gyvena 4 mln. turkų.

Kas juos traukia? Ir Vokietijoje, ir Britanijoje musulmonams radikalams savo tikėjimą išpažinti lengviau negu Turkijoje. Londone, Stokholme, Berlyne – dešimtys ir šimtai mečečių. Britanijoje įsteigtos religinės mokyklos, kuriose vaikai mokomi, kaip tapti savižudžiais ir sprogdinti automobilius. Šautuvais ginkluoti migrantai lengvai įveikia policiją, Prancūzijoje kuriami kariniai daliniai, pajėgūs numalšinti riaušes gatvėse.

Europa neturi bendros imigracinės politikos. Imigrantų skaičius didės, problemos rimtės. Tik Vidurio Europa, kuri dar neturi gerovės šalių įvaizdžio, imigrantų problemos dar nejaučia. Tačiau tai tik laiko klausimas. Didžiausia bėda, anot buvusio ambasadoriaus, yra ta, kad nėra lyderių, kurie imtųsi daryti tai, „ką reikia daryti“.

„Europa, sukūrusi gražiausią civilizaciją, laikui bėgant išnyks“, reziumuoja laisvasis diplomatas.

Ką bepridurti?

Per Vilniuje vykusią diskusiją apie Lisabonos sutartį Lietuvos užsienio reikalų sekretorius Žygimantas Pavilionis pareiškė, kad Lietuva suinteresuota aktyvia ir veiksminga ES užsienio politika, kuri remtųsi bendromis vertybėmis ir ilgalaikėmis vizijomis, o ne siaurais nacionaliniais interesais. „Kuo ES bus vieningesnė ir stipresnė, tuo geriau pasaulyje bus atstovaujama ir Lietuvos interesams“, sakė Ž. Pavilionis.

Kitaip sakant, anot mūsų valdžios – į dugną kartu su visais skęstančiais!

2008 01 30

10. 42. Iki šiol kalbėdavom apie valstybinę nepriklausomybę.

Neseniai Edinburge (Škotija) buvo susitikę šešių už nepriklausomybę kovojančių tautų atstovai. Škotijos, Katalonijos, Baskijos, Velso, Flamandijos ir Galicijos politiniai veikėjai pasikeitė nuomonėmis, kaip savo tikslų siekti Europos Sąjungos sąlygomis. Jie mano, kad atėjo nuostabūs istorinių galimybių laikai, reikia tik deramai juos išnaudoti.

Mums, okupacijoje išlikusiems nepriklausoma, iš esmės net nepavergta tauta, nepriklausomybė ir šiandien reiškia tik valstybinę nepriklausomybę.

Laisvojo Europos aljanso kalbos apie tautų nepriklausomybę Europos Sąjungoje valstybinės nepriklausomybės neimplikuoja. Valstybe jos laiko Europos Sąjungą. Jų valstybe. Jiems tai gal ir žingsnis priekin, ypač – jeigu ES pritars Aljanso pozicijai ir sukurs kokį nors Nepriklausomos tautos statusą.

Tai bus juridinė priemonė galutinai nuvalstybinti ir mus?

Lietuvių teisininkai turėtų atidžiai panagrinėti galimo Nepriklausomos tautos statuso juridines pasekmes mums.

2008 01 31

11. 26. Pereitų metų pabaigoje pradėjo darbą kažkieno inicijuota ir kol kas trejetą narių teturinti Europos išminčių taryba. Iki rudens turi būti paskelbti kiti šeši tos Tarybos nariai.

Vadovauja tam procesui nežinia kieno įgaliotas buvęs Ispanijos ministras pirmininkas Felipė Gonsalesas (Felipe Gonzalez). Svarbiausia Europos problema jis laiko pernelyg didelę Europos priklausomybę nuo JAV. Europiečiai dar nesuvokę technologinio perversmo esmės, užtat neturį savo Bilo Geitso, o 95 procentus informacijos gauną per JAV palydovus. Europos konkurencingumas pasaulio rinkose mažėja, todėl ji vis mažiau rūpinti savo piliečiams, mano buvęs Ispanijos socialistų lyderis.

Palikim Europos Sąjungai jos išminčių telkimo bei jų darbo rūpesčius – ta veikla gali nebent padėti orientuotis, ko mums nereikia. Mes gi turim savęs paklausti, ar Lietuva dar turi tiek išminties, kad savo pačios mąstytojų galvomis suformuluotų savo ateities gaires ir orientyrus.