Vasaris Spausdinti
2008
Parašė Romualdas Ozolas   
Penktadienis, 29 Vasaris 2008 23:14

2008 02 01

15. 50. Vakarų Sacharoje veikiančios Jungtinių Tautų misijos taikdariai suniokojo 6000 metų senumo priešistorinės dailės paminklus.

Tiesiai ant priešistorinio žmogaus piešinių šiuolaikinėmis žmogaus teisėmis ginkluoti ir pasaulio pažangai atstovauti įpareigoti kariškiai – ir ne kareiviai, o karininkai! – savo autografus, veikimo zonų maršrutus ir kitokius šiuolaikinės civilizacijos ženklus piešė tiesiog ant tūkstantmečius išgyvenusių žirafų, buivolų, dramblių ir kitų šių vietų senųjų gyvūnų atvaizdų.

Pamatęs vandalizmo pobūdį ir mastus, misijos vadovas buvęs sukrėstas. Jis pareiškė, kad apie nusikaltėlius, sunaikinusius archeologijos paminklą, bus pranešta jų šalių ginkluotųjų pajėgų vadovybėms.

Leiskite paklausti: ir kas iš to?

Kaip buvo nubausti tie, kurie sunaikino Irako nacionalinį muziejų, biblioteką, išgrobstė kultūros vertybes, susprogdino mečetes?

Kas kada nors tarė kokį nors žodį apie sugriautą Lietuvos kultūrą, išgrobstytus jos istorijos paminklus, meno kūrinius?

O kokiais autografais, piešiniais ir ženklais išmargintos pasaulio miestų sienos?

Tai apie ką kalbam?!

2008 02 02

10. 23. Mano filosofinių pastabų rinkinio „Supratimai“ pristatyme Signatarų namuose Arvydas Šliogeris pirmąsyk viešojoje erdvėje akcentavo dar tarybiniais laikais mano paskelbtos formulės pasaulis yra čia būtiškąją prasmę. Šiandieninę pasaulio situaciją apibūdinęs kaip barbarybės siautėjimo epochą, pačią barbarybę jis susiejo su žmonių be žemės psichologija, kurioje tik ir tegali tarpti prekinių piniginių santykių formuojama kultūra, savo esme destrukcinė ir degraduojanti, ką rodo ir pavyzdžiai, kaip pasaulio „elitai“ elgiasi su pasaulio paveldu (pavyzdys – mano).

Gaila, kad niekas daugiau neužsiminė, o ir aš nuodugniau nepaaiškinau, kokia konstruktyvi yra pasaulio čia nuostata: ji ne tik liepia ieškoti kito, per kurį būtinai išeini į kultūrą, o per ją – į nacionalinę, arba tautos, kultūrą; ji rodo asmens kaip pasaulio centro ir ištakos esminį susietumą su žeme ne tik kaip su savo žeme, kurioje vyksta žmogaus gyvenimo išsiskleidimas, bet ir kaip su mūsų visų žeme, per savo kultūras savitai, bet jeigu kultūringai, tai būtinai ir atsakingai besisiejantis su meile žemei kaip vienintelei mūsų gyvenimo vietai; iš čia – visos šitos koncepcijos sąsajos ir su šiuolaikiniu ekologizmu bei rytietiškuoju pasaulėvokos nevienmatiškumu, neprarandant Vakarų (pradedant graikais) suformuoto ir išpuoselėto mąstysenos racionalistinio apibrėžtumo, ko taip nekenčia mistikai ir pozityvistai bei mąstymo spekuliantai, bet kas ir šiandien daro nenykstantį poveikį viso pasaulio savivokai ir gyvensenai.

Viešpatie! Kaip šitiems dangoraižių (juk kas jie yra, jei ne iki beprotybės išdidintos ir į kitas medžiagas transponuotos klajoklių palapinės?!) apologetams ir įvairiausių lošimų (pradedant lošimų namais ir bankais, baigiant viešnamiais ir homoseksualinėmis šeimomis) vergams parodyti kelią į save per savo ryšį su savo žeme?!

Tai nereiškia, kaip pasakytų kokia nors mūsų Prezidento patarėja, mano siūlymo užsidaryti Lietuvoje, lietuvių kultūroje ir valgyti tik cepelinus su barščiais ir avėti vyžom su autais.

Tai tereiškia, kad tu, nukirpęs savo bambelę, siejusią su Lietuva, turi ją priauginti ten, kur nusėsi – Airijoj, Ispanijoj, Anglijoj ar Angoloj. Bet būtinai atkurti ryšį su Žeme. Kitaip tu – tas pats klajoklis ir šiuolaikinis barbaras, kuriam niekaip nebus suprantamas kultūrinis bendrijos kūrybos džiaugsmas, per vietinius sunkumus kylant į vietinius pranašumus ir per juos jungiantis į pasaulio sąveikų įvairovę, kuri tik už savo žemės tvarkingą naudojimą prisiėmusiųjų atsakomybę gali tikėtis rasti bendrąją atsakomybę už Žemės tinkamumą gyventi.

Pasaulis kaip ši gyvenimo vieta (o ne vartojimo vieta, kuria ją paverčia šūkis čia ir dabar) yra vienintelis tikrai pozityvus žmogaus santykis su būtimi nuo pat pradžių – nuo paprasčiausių jo būties veiksmų ir daiktų. Tik toks santykis leidžia galvoti apie dorą santykį su kitu, tik toks santykis leidžia į gyvenimui būtinų daiktų gamybą žiūrėti kaip į būtinai reikalingų ir ilgalaikių, t. y. gerų daiktų gamybą, materializmo beprotybę išskaidrindamas iki protingų daiktų pasaulio kūrybos.

Tikiu, kad anksčiau ar vėliau mes grįšim prie europiečių atrasto racionalumo ir jo implikuojamo laisvos valios suprotinimo problematikos. Tikiu, nes žinau, kad kitos išeitis tiesiog nėra – priešingu atveju neliks mūsų pačių. Klausimas vienas: ar dar turim laiko sutramdyti savo bepročiavimus iki to momento, kai Žemė ims rodyti savo valią?

Klausimas be atsakymo.

Bet juk visas gyvenimas yra klausimas be išankstinio atsakymo. Tai tiesiog uždavinys kiekvienam ir visiems kartu palikti kuo daugiau ateities garantijų.

2008 02 03

Įpratę nuo graikų ir romėnų iki prancūzų ir iš dalies netgi vokiečių su jų didžiaisiais filosofijos „spekuliantais“ mintyti arba sekti kitų mintijimą be tautos ir vietos riboženklių, mes jaučiam nepasitenkinimą kiekvienu mąstymu, jeigu tik jis kryptelia į kokį nors tautinį valstybės apibrėžtumą. Nors būtent šis apibrėžtumas turėtų būti – nes toks jis iš tiesų ir yra – tikruoju mūsų mąstymų siekiniu, mūsų minčių ir dvasios namais.

Nėra taip. Užtat ir patys trankomės po pasaulį, tapdami pasaulį siaubiančios barbarybės dalimi.

2008 02 04

10. 26. Man, augusiam pokarinėj intelektualinėj dykumoj, kiekviena knyga atrodė tarsi įsikūnijęs grynasis džiaugsmas. Kai supratau rašysiąs, sakiau: parašysiu daug gerų knygų. Kai supratau, kad gerą knygą parašyti nėra cigaretę surūkyti, sakiau: na, jeigu ir neparašysiu tų gerų knygų, tai parašysiu, kaip norėjau parašyti daug gerų knygų, bet neparašiau, – tačiau tai bus tikrai gera knyga.

Dabar, kai parašiau ir išleidau ne vieną knygą, kai galiu pasakyt įvykdęs svarbiausią gyvenimo darbą – atkūrinėjęs ir kūręs Lietuvos valstybę, – net ir liūdesio valandą ar turiu pulti kokion nors neviltin, kad dariau gal ne tai ar padariau ne taip, kaip norėjau, kad visiškai atsidėjau – atrodė – niekuo nepakeičiamam daiktui – Lietuvos valstybei – kurti, daiktui, kuris paskui daug kam pasirodė ne tik parduodamas, bet ir išduodamas! Ir už labai pigius grašius, apskritai už nieką?!

Liūdėti, žinoma, galima. Kartais gal net būtina – džiugiai per pasaulį žingsniuoja tik robotai. Liūdėti galima, bet ir jame, tame liūdesy, pačiame jo dugne, jo centre, bus kažkas, kas sakys: o juk tai buvo – Lietuvos valstybė juk buvo atkurta! Ji įvyko! Mes ją vis dėlto padarėm! Netobulą, pilną negerumo, netvarumo, bet padarėm! Ar būtų buvę geriau, jei būtum sėdėjęs prie popierių, kontempliavęs būtį ir rašęs savo geras knygas? Ar tai nebūtų buvusi pati didžiausia gyvenimo klaida, kuri nė minutei nebūtų leidusi pasislėpti nuo juodžiausio liūdesio? Ir – tikrai pelnyto, kaip bausmės.

Pagaliau – niekas juk ir nebaigta. Dar yra laiko parašyti ir gerą knygą – kaip norėjai parašyti daug gerų knygų, bet neparašei!

2008 02 05

9. 09. Mūsų užsienio politikos konstruktoriai painiojasi net terminuose. Užsienio reikalų ministras P. Vaitiekūnas tiek įtikėjęs Lietuvos lyderystės idėja, kad laiko ją kažkokiu Šiaurės ir Vidurio Europos centru. Europarlamentarui V. Landsbergiui Lietuva – neregėta negirdėta Centrinė Baltijos Europa, kurios idėja remiantis ir reikėtų konstruoti mūsų geopolitinę strategiją. Kas tada būtų iki šiol Europos terminijoje įsitvirtinusi Centrinė Europa, žinoma kaip Vengrija, Čekija, Slovakija? Ar Centrinė Baltijos Europa vėl pripažintų Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) regioninį bendrumą, taip radikaliai to paties V. Landsbergio neigtą kaip „okupacinį reliktą“ stojimo į NATO laikais? Tik dabar tas regionas turėtų būti „papildytas“ Lenkija? (Įgyvendinant J. Pilsudskio svajones?)

Yra puikus terminas Vidurio Europa. Tai valstybių ruožas nuo Suomijos šiaurėje iki Graikijos pietuose. Mąstant visos Europos masteliais, Vidurio Europa niekas kita ir būti negali. Tuo labiau, kad tas pats V. Landsbergis jau pripažįsta, kad Rytų Europa yra Rusija („Rytų Europa prasideda už mūsų“). Tai gal nepersistenkim su maišatį sėjančiom inovacijom?

2008 02 06

10. 08. Svarbiausioji Europos kultūros tradicija – vertimas. Vertimas čia mano suprantamas pačia plačiausia prasme – kaip patirties perėmimo būdas: viena tauta sukuria ką nors esmiška, kita tauta perima tai, prisitaikydama sau, t. y. išsiversdama ir tokiu būdu likdama ir autentiška, ir praturtėjusi, ir atvira visiems naujiems panašaus pobūdžio veiksmams. Europa augo ir brendo kaip tautų žemynas, remdamasis būtent šia atskirybių vienijimo metodologija.

Ji susiformavo Biblijos vertimų dėka – tikėjimo perėmimas, vienydamas ideologiškai, kurį laiką sąlygojęs net bendrą kultūros pamatą (lotynų kalba), ideologinės krizės situacijoje (Reformacija) tapo galingiausiu nacionalinių kultūrų kūrimosi stimulu. Ir iki Reformacijos būta galingo vertimų sąjūdžio – graikų ir arabų kultūrų patirties perėmimo pastangų, davusių brandžiąją scholastiką ir tokius minties titanus kaip Tomas Akvinietis ir Anzelmas Kenterberietis. Tačiau autentiškai Naujoji Europa pasirodo su reformatorių raštais.

Ir modernioji Lietuva yra lietuvių kalbos ir kultūros išėjimo iš lenkų kultūros ir kalbos aktas – vertimo aktas. Tas procesas tebesitęsia. Ir dar ilgai mes lietuviškąsias ir Lietuvai svarbias istorines realijas rankiosim iš lenkų kultūros centrų ir paribių, ir tie veiksmai bus nauji lietuviškosios kultūros augimo stimulai. Vertimams iš lenkų kalbos, atskirdami sava ir svetima, turim susitelkti ilgam.

Pirmojoj Respublikoj vertimams atsidėti nespėta: kurtas aktualusis lietuviškasis kultūrinis minimumas, kokį jį leido kurti esamas mentalitetas ir intelektas. Vienu galime džiaugtis, kad užsienis kultūros kūrybai mus stimuliavo ne iš Varšuvos ar Maskvos, o iš Paryžiaus.

Okupacijos metai lietuvių kultūrai praėjo ne veltui tiek, kiek ji apsisprendė ir susitelkė vertimams. Buvo prirašyta ir kalnai socialistinio realizmo, tačiau lietuvių laisvės estetika brendo Vakarų filosofų ir poetų sampratų atšvaituose. Parašyti okupacijos metų vertimų istoriją – tai sukurti paties giliausio, esmingiausio tautos pasipriešinimo vidiniam pavergimui istoriją. Nuostabus iššūkis ir užsiėmimas!

Dabartinė, ypač filosofijos, vertyba valdoma dar anais laikais įgyto pagreičio. Tačiau verslininkavimas vertimų dvasią ir kalbą jau drasko ir susina.

Na, o apie vertimo plačiausios prasmės šiandienines peripetijas kalbėti net nesinori.

2008 02 07

9. 20. Įtakingas Lenkijos laikraštis „Gazieta vyborča“ (Gazeta Wyborcza) paskelbė didžiulį dviejų puslapių straipsnį apie tai, kaip, negrąžinant jiems žemių, skriaudžiami Lietuvos lenkai, nors visas senamiestis ir dideli plotai kitose Lietuvos sostinės vietose priklauso jiems. Vilniuje, anot laikraščio, žemės neatgauna 7 000 lenkų, apylinkėse – 35 000.

Kuo remiantis kalbama ne apie žemės reformos Vilniuje ir jo apylinkėse problemas, o apie žemių grąžinimą lenkams – ūkinę problemą paverčiant nacionaline?

„Priežastis paprasta“, rašo Lenkijos laikraštis, „iki 1939 metų Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, taigi per 90 proc. žemės čia priklausė lenkams, ir jiems dabar reikia atiduoti sostinę“. 1918 m. vokiečių atlikto surašymo duomenimis, pusė Vilniaus buvo lenkai, pavilnės kaimai beveik 99 proc. – lenkiški. (Apie okupacinės valdžios vykdytą genocidą, kurio dėka buvo sulenkinti krašto lietuviai, aišku, neužsimenama.) Taigi, Vilnija istoriškai priklausanti Lenkijai, o lenkus čia dar ir skriaudžią Lietuvos aferistai!

Į publikaciją Lietuvos spaudoje atsiliepė Vilniaus tarybos nariai, vieningai pareikšdami, kad Lietuvos problemas turi spręsti ne Lenkija. Net ir lenkas Vilniaus vicemeras pasakė, kad straipsnis Lenkijos spaudoj trukdąs vykdyti reformą Lietuvoj. Tačiau apskritai visi jie linkę publikacijos Lenkijos spaudoje nesureikšminti, nors ji tikrai peržengianti visus draugiško kaimyninio dviejų šalių bendrabūvio rėmus.

Vertinimas perdėm diplomatiškas: generolas Liucijanas Želigovskis, 1920 metais okupavęs Vilnių ir kraštą, vaizduojamas kaip gelbėtojas: jis sukūręs savarankišką valstybę, kurią paskui prijungė prie Lenkijos, tuo būdu leisdamas Lenkijai „neskelbti karo Lietuvai“.

Šie samprotavimai taip primena rusų bolševikinę propagandą apie 1940-uosius Lietuvoje, kad šiurpu. Tačiau nenuostabu: agresoriai visur vienodi.

Buvęs 1990 metų Aukščiausiosios Tarybos deputatas, susilaikęs balsuojant už Lietuvos nepriklausomybę, paskui Vyriausybės paskirtas Vilniaus apskrities viršininko pavaduotoju, dabar aiškina, kad lietuviai lenkus norį nutautinti, tarsi lenkai čia būtų atėję su Želigovskiu.

Mes užjaučiam, kad latviai ir estai turi rusakalbių penktąsias kolonas. Ar ir po šios publikacijos nepripažinsim turį lenkakalbių penktąją koloną?

2008 02 08

9.49. Dar niekada iki šiol taip aiškiai nebuvo pasakyta, ką reiškia Lietuvos energetikos objektų perdavinėjimas Lenkijai. Vakarykščiame „Lietuvos žinių“ numeryje savo komentare „Liūtukas ar liova“ V. Landsbergis rašo: „Mažeikių naftą“ vis dėlto apgynėm nuo „LUKoil“ ir kitų „putinistų“. O štai elektrifikacija slysta nežinia kur. Jeigu tarybų valdžios pusėn – bus komunizmas. Visiems gerai. Rusija susigrąžina valdas. Jei to nenorim, lieka tik pasikliauti europiniais kaimynais. Kad jie ir ateis, ir neatsimes.“

Citata, kaip ir visas komentaro tekstas, energetikos įmonių perėmimą traktuoja kaip teritorijos perėmimą. Todėl – arba Rusija, arba Lenkija, mūsų „europinis kaimynas“. Tas kaimynas tikrai ateis. Jau eina. Anksčiau net ir nekviestas ėjo. Tas kaimynas tikrai neatsimes, ir neatsimes net varomas lauk. Juzefas Pilsudskis tik svajojo, kaip nugnybti Augustiną Voldemarą ir kitus Lietuvos ministrus pirmininkus bei užsienio reikalų ministrus, truks plyš įveikti ar bent įlaužti tarptautinę Lietuvos gynybą, nes Lietuva buvo kelias ir į Latviją bei Estiją. Dabartinė Lietuva pati eina į Lenkijos glėbį – girdi, pietų slavas yra mažesnis blogis už rytų slavą.

Ir šis proslaviškas mąstymas kuo toliau, tuo stipriau valdo mūsų užsienio politiką!

2008 02 09

10. 15. Kaip praneša spauda, amerikietis okeanologas neseniai nustatė, kad Ramiajame vandenyne tyvuliuoja milžiniška šiukšlių masė – apie 100 mln. plaukiojančių plastikinių maišelių, pakuočių, ir kitų panašių atliekų. Ši plastiko „sriubos“ juosta prasideda už 500 jūrmylių nuo Kalifornijos ir, plakama povandeninių srovių bei sūkurių, laikosi vienoje vietoje, driekdamasi pro Havajus beveik iki Japonijos. Juosta didėja siaubingu greičiu ir jau viršija JAV žemyninį plotą. Ji „juda per planetą it milžiniškas gyvūnas, nutrūkęs nuo pavadžio. Kai jis priartės prie sausumos, o taip gali nutikti Havajų salynui, rezultatai gali būti itin dramatiški.“

Ne viena šalis yra bandžiusi riboti plastikinių maišelių naudojimą. Kol kas pavyko tik Airijai: ji pakėlė maišelio kainą, ir jų parduodama gerokai mažiau. Dabar ne vienas Airijoje gyvenantis žmogus užuot pirkęs ir netrukus išmetęs plastikinį maišelį, automobilyje ar portfelyje nešiojasi medžiaginį ir sėkmingai juo daug kartų pasinaudoja.

Daugybė atsakymų apie ateitį – užmirštoje praeityje.

2008 02 10

12. 06. Lietuvoj esama tokio reiškinio, kaip ilgas pagyvenusių žmonių, o ypač pensininkų, plepėjimas telefonu. Užtat pas mus dar pakankamai populiarus laidinis telefonas, kurį jaunimui beveik visuotinai pakeitė mobilusis. Na, jaunimas mobiliaisiais „veikia“. Bet ką su laidiniais veikia senimas?

Ikitelefoninėj eroj bendrauta laiškais. Kaime – dar ir kieminėjantis arba renkantis bažnyčion. Užtat tokios fundamentalios buvo kaimo bendruomenės. Dabar žmonės išsisklaidė. Ir po Lietuvą, ir po pasaulį. Telefonas tapo ne tik informacijos perdavimo, bet ir psichologinio ryšio priemonė, įvairiopos dvasinės satisfakcijos įrankis. Esama žmonių, kuriems telefoninis pokalbis – jau nebe prevencinės, o tikros psichoterapijos seansas.

Iki psichologinių tarnybų, kokios veikia Vakaruose, mums dar tolokai. Tačiau einam tenlink. Nes susvetimėjimo procesai Lietuvoj netgi aštresni ir gilesni, negu tam tikrą žmonių socialinio saugumo lygį pasiekusiose šalyse. Tiesa, ten randasi nauji dvasinės atskirties reiškiniai.

2008 02 11

9. 37. Džiaugtis, kad žmogų ištiko nesėkmė, negerai, nors ir labai lietuviška. Ir vis dėlto, kad, kaip praneša laikraščiai, Janui Vidackiui (Jan Widacki) gresia kalėjimas, manęs tikrai neliūdina, greičiau priešingai. Socialistinėj Lenkijoj, anot lenkų žiniasklaidos, buvęs saugumo bendradarbis puikiai jautėsi Lietuvoj kaip pirmasis Lenkijos pasiuntinys. Buvau gavęs žinių iš gatvės prekeivių, kad lietuvių elito taip vertinamas diplomatas, naudodamasis diplomatine neliečiamybe, per sieną gabena Vilniuje ir kitur Lietuvoje supirktas antikvarines vertybes. Mūsų teisėsaugininkų manymu, nustatyti tai ir įrodyti praktiškai nebuvo įmanoma. Nors – esu įsitikinęs – paprasčiausiai nebuvo norima. Iš Lietuvos J. Vidackis išlydėtas su apdovanojimais, pagerbtas Lietuvos garbės konsulo vardu.

Ir štai dabar Lenkijos Seimo narys ponas Janas Vidackis kaltinamas, kad, būdamas advokatas, gynė Lenkijoje žinomus nusikaltėlius, versdamas liudytojus duoti melagingus parodymus, už kuriuos žadėjo vienokių ar kitokių vertybių. Procesas tik prasidėjo. Nežinia, kaip jis plėtosis, o tuo labiau – baigsis: tokie žmonės turi daug stiprių užtarėjų.

Viena aišku dabar – prieš mus ir buvo, ir yra nešvarus žmogus.

Ar gali toks likti Lietuvos garbės konsulu?

2008 02 12

10. 46. Vakarykščiame „TV forume“, kuriame prieš Prezidentui pasirašant įstatymą dėl LEO LT paskutiniame mūšyje susirėmė projekto šalininkai ir priešininkai, verslo ryklys Žilvinas Marcinkevičius atrėžė opozicijai atstovaujančiam Dariui Kuoliui: valstybės pinigai – ne jūsų pinigai, pone kultūrologe! Gaila, kad šis įžūlus pareiškimas liko be atsakymo, nors atsakymas į jį būtų galėjęs parodyti mūsų valstybės mentalinį beviltiškumą: kol prie vairo stovi šitokie „liūtai“, vietos lietuviams Lietuvoje tikrai nedaug – tik tiems, kurie patys sugeba tapti žvėrimis.

Tai kieno gi yra valstybės pinigai, pone Marcinkevičiau? – Kirkilo? Blinkevičiūtės? Vyriausybės? O gal niekieno? Mano pinigai yra valstybės pinigai, pone Marcinkevičiau ir K°. Mano. Nes aš juos ir uždirbau, ir toliau uždirbinėju. Ir uždirbinėsiu net numiręs – nes jau buvau čia ir įnešiau tam tikrą indėlį į tai, kad būtų ir lietuviai, ir Lietuva su savo ūkiu ir biudžetu, ir jūs, pone Leo! Ir Dariaus Kuolio, ir daugybės darių ir jonų, ir petrų bei juozų pinigai yra mūsų valstybės pinigai, nes mes sukūrėm tuos daiktus ir jų vertes, kurie yra žymimi litais ir eurais, doleriais ir dar kuo tik nori. Tikrai ne jūs sukūrėt Vakarų skirstomuosius tinklus, pone verslininke, mes tik leidom jums juos pasiimti. Tiesą sakant, ką reiškia „leidome“ – jūs juos tiesiog pasiėmėte naudodamasis mūsų patikėtinių valdžioje nesugebėjimu sukurti tokią valstybės tvarką, kuri neleistų jums šitaip įžūliai siautėti Lietuvos ūkyje ir dar įžūliau niekinti visus viešojoje erdvėje!

Vadovaudamasis jūsų logika ir eidamas iki galo, galėčiau pasakyti, kad kapitalas, kurį jūs laikote savu, yra ne jūsų. Nesakysiu, nes turėčiau pripažinti, kad jūs jį tiesiog pavogėte ir esate viso labo vagis. Nesakysiu, nes jums daug ko netrukdė ir net padėjo jūsų bendražygiai valdžioje, nors jūs, stojęs į mano poziciją, ko gero, ir pasakytumėt: juk nepasidrovėjot nei viešai apkaltinti „kitą Darių“, kuris, anot jūsų, papirkinėja Darių Kuolį, nei, padedamas Rimvydo Valatkos, aiškinti, kad piliečiai neturi kištis į vadybą, nesvarbu, ar tai būtų elektros energijos, ar žiniasklaidos vadyba. Gal tada jau mums laukti įstatymo, kad „Lietuvos rytas“ yra pats geriausias Lietuvos laikraštis ir užsisakyti jį reikia privalomai? Nenustebčiau. Jūs taip gerai perėmėt praeities valstybinių tarnybų argumentavimo būdą ir stilių.

„Protingi“ jūs, pone Marcinkevičiau, esate tiek, kiek mes, piliečiai, esame „kvaili“, kiek leidžiame jums mus kvailinti. Jaučiate, kad Lietuvoj kažkas vyksta, kad tie „kvailieji“, „nesėkmingieji,“ „atliekamieji“ ir kitoks „kirmėlynas“ kelia galvas ir krapštosi akis, ir, žiūrėk, vieną gražią dieną pasakys: palauk, o jeigu mūsų nebūtų, ar būtų pats ponas Marcinkevičius ir jo padaras, iš aštuonkojo be sunkumų mutuojantis į trigalvį slibiną, paskui – į gražuolį liūtuką?

Nebūtų, pone Marcinkevičiau, Nedzinskai, Valatka, ir kiti, nebūtų. Nebūtų ir jūsų, ir tų jūsų taip sumaniai mutuojamų padarų, nes jūsų nebūtų tiesiog fiziškai – Lietuvoj gimusių, tapusių lietuvių vardus ir pavardes turinčiais asmenimis, kuriems buvimas Lietuvos teritorijoje lietuvių kurtos ekonomikos substrate leido tapti kapitalistais, kokiais dabar esate. Dabar jums atrodo, kad šališki įstatymai, leidę didelę dalį mūsų sukurtų vertybių pasirašyti savo vardu, suteikė teisę jas taip šventai nusavinti, kad galite, netgi privalote mus niekinti?! Su vardais ir pavardėmis yra tie, kurie tuos įstatymus leido ar sudarė jiems sąlygas, bet ir tie galėjo atsirasti tiktai dėl to, kad kažkas ir jiems sudarė sąlygas taip elgtis. Tai mes, tie kvailieji, kurie dabar bandom prasikrapštyti akis ir pakelti galvas. Taip, mes kalti, anksčiau jūsų tokių neperpratę, bet nenorim likti kalti amžinai.

Jūs dar bandot vaizduoti, kad visa, ką mes dabar bandom padaryti – tik musės zyzimas. Taip nėra. Ir tai akivaizdžiausiai įrodo tokių projektų kaip LEO LT kūrimas – dar dešimtmečiui, dar porai supančioti mums rankas ir sutvarstyti sąmonę. Nepavyks. Nes mes gyvename savo žemėje ir norim, kad mūsų žemės tvarka jos šeimininku leistų jaustis kiekvienam tos žemės žmogui. Kuris turėtų ne tik teisę, bei ir pareigą kalbėti apie mūsų įstatymų leistą jums prisiskirti kapitalą kaip apie mūsų pilietinės bendruomenės vertybę. Jūs pagal savo mąstymą ir gyvenimo būdą jau net ne liūtai – esat geriausiu atveju praskrendantys paukščiai. Paskui didžiausią pelną.

Rašau šias eilutes, kai Prezidentas pasirašinėja LEO LT įstatymą pritardamas jam arba nepritardamas. Ir vienu, ir kitu atveju prasmingas jis bus ne tiek dėl to, kad leis arba neleis pradėti naujo atominės elektrinės bloko statybą, kiek dėl to, jog sutelks ar nesutelks mus stabdyti juodąją kapitalo savivalę, kurią taip raiškiai „TV forume“ demonstravo Ž. Marcinkevičius.

2008 02 13

Konstatuoju: vasario 12 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus prisiėmė atsakomybę ir įstatymą dėl nacionalinio kapitalo įmonės, finansuojančios naujo Ignalinos atominės elektrinės bloko statybą, pasirašė.

Dar kartą pakartosiu: naujos branduolinės elektros jėgainės mums reikia. Tačiau tokios, kurią visapusiškai kontroliuotų valstybė ir už ją atsakytų, pati tapdama stabilesnė ir saugesnė.

Ar dabar tai yra garantuoja?

Ne.

Elektrinė bus statoma keleto valstybių jėgomis, tad jų poveikis Lietuvai per elektrinę bus ir tiesioginis ir ilgalaikis. Buvo būtina galvoti apie Lietuvai politinio poveikio negalinčių daryti šalių dalyvavimą. To nepadaryta.

Nacionalinis elektrinės statybos investuotojas yra „sudurtinis“ – iš valstybinio ir privataus kapitalo. Nors valstybės turto indėliui į tarptautinę statybą būtų visiškai pakakę, labai didelė dalis nacionaliniame investuotojuje priklausys privatininkams, be kita ko, dalininkais priimtiems be konkurso.

Trečia, valstybės ir privatus kapitalas, nors ir turi skirtingus tikslus (privatus – pelną, valstybinis – pelną gaminančio įrankio, būtent – pačios elektrinės pastatymą), yra juridiškai sulyginti įsteigiant patronuojančią įmonę, o tai iš karto iniciatyvą perleidžia privataus kapitalo žaidimams. Privatus kapitalas statyboje jei ir buvo neišvengiamas, turėjo dalyvauti kaip dalininkas, o ne kaip lygiavertis partneris.

Ketvirta, privatininkai atvirai sako, o tai patvirtina ir įstatymas, kad jų tikslas – pelnas ir kad tai yra jų dalyvavimo projekte esmė. Taigi, įstatymas elektrinės pastatymo negarantuoja iš principo.

Penkta, jeigu privatininkų pasitraukimą iš projekto išsinešant milžinišką pelną Lietuvos valstybė ir atlaikys, nesužlugdydama viso tarpvalstybinio projekto, ir elektrinė bus pastatyta, ji negarantuos Lietuvos energetinio saugumo, priešingai, dar padidins priklausomybę, ir visų pirma nuo Lenkijos ir Rusijos. Nuo Lenkijos todėl, kad pridurmai įstatymui pasirašytas elektros tilto statybos susitarimas negarantuoja Lietuvos jungties su Vakarų Europa, o tik su Lenkija, todėl elektrinė aptarnaus tik šiaurinę Lenkijos dalį, tapdama Lenkijos ūkio infrastruktūros dalimi. Be to, dabartinė sistema ir toliau išliks sujungta su Rusija, ir energijos pertekliai bus pardavinėjami rusams. Vienintelis šiokio tokio išsilaisvinimo būdas yra kabelis į Švediją.

Šešta, dabartiniai elektrinės statymo planai praktiškai palaidoja Lietuvos energetinę jungtį su Vakarų Europa, nes Lenkija tilto tęsimu Vokietijos link nesuinteresuota, o Lenkijos politiniai žaidimai manipuliuojant šiuo Lietuvos interesu stipriai pririš Lietuvos politiką prie Lenkijos, ir Lietuvos integracija į Vakarus bus pakeista integracija į Lenkiją, tarsi ji ir būtų Vakarai.

Apie tai, kad atominės elektrinės statybos parengiamieji ir pagalbiniai darbai gerokai pakels elektros kainą vartotojams – nė nebekalbu: tai akivaizdu jau dabar. Ir tai nebus „laikini sunkumai“, nes LEO LT projekto tikslu skelbiamasis elektros energetikoje dalyvaujančių subjektų pelnas padėties taisymą energijos vartotojų labui daro tiesiog neįmanomą.

Įstatymo dėl nacionalinio investuotojo naujojo atominės elektrinės bloko statybos pasirašymo proga – tiek.

Čia fiksuotas supratimas yra viešas problemos supratimas, tik vienų autorių akcentuojama viena reikalo pusė, kitų – kita.

Ko dar nematom ir nesuprantam, ryškinsimės toliau. Ar iškils dar kas nors esmingesnio?

Visuomenės reakcija parodė, kad taip gali būti. Netgi tai, ko negarantuosi jokiu įstatymu: gali susiformuoti pati Lietuvos visuomenė.

2008 02 14

12. 29. Mūsų Konstitucijos straipsnis „Nuosavybė neliečiama“ suprantamas kaip „Nuosavybė šventa“. Taip ne kartą ir sakyta, ir veiksmais įrodinėta.

Nors žodis „neliečiama“ pakankamai interpretabilus ir norintys jį aiškinti kaip „šventa“ nesunkiai rastų argumentų, bet būtent per tos nuosavybės šventumo reikšmės primetimą toks aiškinimas labiausiai ir pažeidžiamas – atskleidžia tokio aiškintojo pasaulėvokos skurdą.

Iki tapdamas kokiu nors neliečiamumu, tas neliečiamumas turi pirmiausia tapti nuosavybe, t. y. iš niekieno arba kieno nors priklausomybės pereiti per visą sistemą įstatymais vadinamų visuomenės susitarimų, kurie gali būti pažeisti iš abiejų – ir senojo, ir naujojo savininko – pusių. Neliečiama nuosavybė tampa tiktai tada, kai ji legalizuojama kaip kitą savininką juridiškai turinti nuosavybė, o kokių nors pretenzijų atveju turi būti apginta argumentuojant tų legalizavimo procedūrų aiškumu, tikslumu, skaidrumu ir teisingumu.

Pas mus įprasta nekreipti dėmesio į įstatymus, vadinant juos neprotingais, skylėtais, prieštaringais, o teisėjus – paperkamais ir nesąžiningais, gi bet kokiais būdais įgytą nuosavybę laikyti šventa, neliečiama.

Šventa yra ne tik tai, kas garbinama, bet ir kas gerbiama. Gerbimas yra sekuliarizuotas garbinimas. O jeigu jis ne religinis, bet sekuliarizuotas, tai nuosavybės gerbimas yra visų pirma ją apibrėžiančių ir saugančių įstatymų gerbimas. Lietuvoje įstatymai negerbiami, užtat nuosavybė garbinama. Tai – sekuliarizuotos sąmonės ženklas: negerbiant įstatymais žemėn nusileidžiančio idealumo (= dieviškumo), iki garbinimo gerbiama tai, kas tik laikinai tau šiame buvime visų susitarimu suteikiama kaip tavo asmeninio naudojimo dalis.

Kai žemė pakeičia dangų, geras virškinimas – mąstymą, turėjimas – būtį, tamsus darosi visas pasaulis. Jis tampa nakties pasauliu, kuriame vietoj saulės šviečia jos numirėliškas atšvaitas – mėnulis, o žmones drasko nakties šmėklos ir aistros, niokojančios ir sąmonę, ir kūną, ir visus aplinkinius. Kiek tokio gyvenimo vaizdų Lietuvoj patį šviesiausią vidurdienį tarsi pamėkliškiausią naktį!

Ir visa tai didžiausia dalimi dėl to, kad nuosavybė – neliečiama iki tavo paties gyvybės.

2008 02 15

Vasario 16-osios Aktas, skelbiantis Lietuvos nepriklausomybę, sako, kad valstybė yra atstatoma, tą valstybę atskiriant „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Dokumento kūrėjai aiškiai supranta, kad veikiantysis subjektas yra tauta, o valstybė yra veikimo instrumentas. Tauta gali veikti per savo atstovus, kokiais yra 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Vilniaus konferencija, veikti įgaliojanti Lietuvos Tarybą, o ši, padariusi savo lemtingąjį sprendimą dėl Nepriklausomybės, pareigą nustatyti jos turinį permeta visos tautos demokratiškai išrinktam parlamentui – Steigiamajam Seimui.

Procedūrų požiūriu valstybė savo ištakose tvarkoma nepriekaištingai.

Tačiau ką reiškia žodis atstatomaatkuriama ar sukuriama?

Nė viena iš buvusių Lietuvos valstybių – Karalystė, Kunigaikštystė – nebuvo steigiamos „demokratiniais pamatais“, kaip tai formuluoja Vasario 16-osios Aktas. Iki Jogailos unijų Lietuvos valstybės tikrai buvo juridiškai nepriklausomos, o paskui – jau susietos įvairiais valstybiniais ryšiais su kitomis tautomis, kaip šitai irgi nurodo Vasario 16-osios Aktas. Tačiau demokratijos juridizuotų elementų abiejose unijinėse valstybėse būta – bajorų demokratijos, atvedusios į juridinę Lietuvos aneksiją 1791 metais, Lenkijos Respublikos su Lietuvos autonomija joje galutinį žlugimą 1795 metais. Tai ar galima kalbėti apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą jos atkūrimo prasme 1918 metais?

Istorinių nepriklausomų Lietuvos valstybių buvimo prasme – taip, neabejotinai: būta ir Karalystės, ir Kunigaikštystės.

Tautos kaip valstybės kūrėjo tęstinumo prasme – ne: valstietija ir inteligentija, kokia ji kūrė Vasario 16-osios valstybę, pačios buvo naujų istorinių procesų produktai, bajorija ir didžiūnija seniai buvo absorbuotos Lenkijos, tad šiuo požiūriu Vasario 16-osios valstybė yra sukurtamoderni naujųjų laikų Lietuva, savo ištakose galinti pasiremti ir ankstyva nepriklausoma valstybe, ir ne viena, taip pat pasimokyti iš istorinių savo nepriklausomybės nuopuolių, kai tautos atstovai užmiršdavo, kam jie atstovauja ir atstovaudavo visų pirma sau.

Kaip ir šiandien. Vėl.

Ar ne dėl to taip tyliai praeinama pro tokį pamokomą klausimą, ką gi atstatydama valstybę padarė Lietuvos Taryba: valstybę atkūrė ar sukūrė naują, nes atkūrinėti nebebuvo ką?

2008 02 16

12. 31. Apie ką turėtum mąstyti, norėdamas ne melagingais paradais ir kalbomis iš tribūnų ar balkonų pagerbti 1918 metų valstybės signatarų Aktą?

Ogi apie nieką kita, tik apie naujojo Ignalinos atominės elektrinės bloko bei elektros tilto į Lenkiją statybų projektus ir jų reikšmes bei prasmes. Ypač – „elektros tilto“.

Kiek buvo klykauta apie mūsų elektros energetikos sistemos sujungimo su Vakarais būtinybę! Kitaip mes, girdi, niekada neišsivaduosim iš priklausomybės nuo Rusijos, ir ne tik energetinės.

Dabar sutartis dėl bendros su Lenkija įmonės, kuri ties aukštos įtampos (400 KV) elektros perdavimo liniją, populiariai vadinamą elektros tiltu, vasario 12 d. Varšuvoje pasirašyta. Pasirašyta tą pačią dieną, kai Lietuvos Prezidentas V. Adamkus savo dekretu patvirtino Lietuvos įstatymą dėl bendrovės, statysiančios naują branduolinės elektros energijos bloką Ignalinoje, sukūrimo. Ši bendrovė, vadinama LEO LT, kartu su Lenkijos, Latvijos ir Estijos atitinkamomis bendrovėmis kurs patį bloką ir tarp keturių valstybių dalinsis ir gaunamą elektrą.

Taigi, reikalai pajudėjo. Bet kodėl Lenkija tiek laiko vilkino tokį, atrodytų, paprastą projektą?

Dabar viskas aiškėja: todėl, kad mūsų vadinta elektros tiltu į Vakarus, ši aukštos įtampos energetinė jungtis yra ne tiltas į Vakarus, o tiltas į Lenkiją. Tai reikėjo slėpti, kad kvaili litvinai nepradėtų purkštauti ir spausti savo vadus, jog būtų numatyta statyti ir Lenkijos jungtis su Vokietija bei kitais Vakarų Europos kraštais. Dabar – gaudyk vėją laukuose.

Pagal „Lietuvos energijos“ ir „PSE Operator“ pasirašytą sutartį (dalys – 50:50 proc.) pirmiausia (iki 2012 m.) numatyta nutiesti 154 km atkarpa iki Lenkijos Elko miesto. Iki Varšuvos, galutinio mūsų kompetencijai tarsi dar ir priklausančio taško, aukštos įtampos linija (vėlgi etapais) bus tiesiama iki 2018 metų. Anot „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus R. Juozaičio, kuris nuo Lietuvos pasirašė sutartį, ceremonijoje dalyvaujant L. Kačynskiui ir iš Vilniaus atskubėjusiam Lietuvos Prezidentui, leis „visiškai užbaigti Baltijos energetikos žiedą, kuris jungia Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos ir Lenkijos energetikos sistemas“. Pasak direktoriaus, tai Lietuvai garantuos „integraciją į bendrą Europos elektros rinką“, o Lenkijai padės užtikrinti elektros tiekimą šalies šiaurės rytų regionui“.

Kad visas šis „projektas“ skirtas Lenkijos šiaurės aprūpinimui lietuviška elektros energija – abejoti netenka.

Klausimas vienas: kodėl faktas, kad į Vakarų Europą mes išeinam tik per Skandinaviją net „tilto su Lenkija“ atveju, taip kruopščiai ir toliau slepiamas nuo lietuvių tautos? Joks laikraštis to plačiau nekomentavo, o ir paminėjo vos vienas ar du. Kodėl? Ar dėl to, kad lenkai ir vėl, kaip sakė vienas mūsų politikos šulų, „išdūrė“ mus, ar dėl to, kad taip buvo sumąstyta iš karto, ir visa tai tyloje reikėjo tik juridiškai realizuoti?

Kad ir su kokiu variantu esame susidūrę mūsų kapituliantiškosios valdžios dėka, akivaizdu, kad padarytas dar vienas nusikaltimas prieš Lietuvos valstybę: klykaujant apie energetinės priklausomybės nuo Rusijos pavojus, mes ūkiškai pririšami prie Lenkijos politikos ir politinių žaidimų taip, kad maršalas Juzefas Pilsudskis gali šokti savo mazurkas ir polonezus kur jis bebūtų – danguj ar pragare.

2008 02 17

11. 43. Tai kaipgi šiandieninė Lietuva paminėjo savo valstybės atkūrimo ir moderniosios naujųjų laikų valstybės sukūrimo 90-metį?

Pagal visą šios datos turinį turėjome priminti ir savo Karalystę, ir Kunigaikštystę, pabrėžti, kad, rodos, viską praradę, atgimėm ir sukūrėm modernybės laikų valstybę. Kiek galimybių išmonei ir kūrybai!

Ir ką gi matom, seikėdami minėjimo visumą?

Kad buvom sukūrę imperiją, pasakė Gedimino aikštėj tiktai Lenkijos prezidentas. Tačiau pasakė tik todėl, kad pagirtų, jog pasirinkom gerą sąjungininką – Lenkiją. Kodėl paskui reikėjo atgimti, netgi kariauti su buvusia sąjungininke, Lenkijos prezidentas, aišku, nepaminėjo.

Kad 1918-aisiais sukūrėm valstybę, sakė daug kas. Kokiam reikalui – beveik niekas. Tarsi šiaip sau: na, visi tuo metu kuria, sukūrėm ir mes. Ką nuveikė Pirmoji (1918–1940), ką nuveikė Antroji (1990–2004) Respublikos – praktiškai nė žodžio, tik apie tokias abstrakcijas, kaip laisvė, demokratija, integracija ir pan. Tiesa, šalia laisvės pirmąsyk paminėta ir atsakomybė, tačiau visa kita – tas pat. Taigi, apmąstymams ir gilesniam savęs pažinimui devyniasdešimt metų nepakanka.

Ką iškilmės signalizavo plačiausiems tautos sluoksniams?

Šventiniai koncertai Operos ir baleto teatre, Gedimino aikštėj dovanojo tik atskirus numerius, kurie buvo nedideli nesėkmių atpirkimai. Jeigu ne Povilionienės ir Vyšniausko duetas, iškilmingo minėjimo koncertas negalėtų būti pavadintas niekaip kitaip, kaip didele saviveikla, kuri netgi gerų ar neblogų detalių nesugebėjo sujungti į vieningą paveikslą, turėjusį pavaizduot, kaip mes iš palaukės piemenėlių išaugom į pasaulio džiazuotojus. Bet jeigu tokį vakarą skrabalistas nesuvokia, kad anglų kalba čia nuskamba kaip įžeidimas, jeigu jam šito nepasako net režisieriai, tada nelabai apie ką ir kalba. Gedimino aikštės koncerte būta ir daugiau probrėkšmių – ir Pilvelytė, ir Juozapavičius su Merūnu, ir vaikinukas su Marcinkevičium, bet labiausiai – Mamontovas su savo nauja daina ir ypač – su tokiais aiškiais šūkiais apie kiekvieno pareigą Lietuvai, – tai buvo tai, ko reikėjo. Tai taip aiškiai rodė, kokion prarajon yra kritęs privatizuotasis Signatarų namų balkonėlis, kad slopino net gėdos jausmą, kurį šią dieną turėjo jausti kiekvienas Lietuvą, o ne save vietoj jos norėjęs matyti žmogus.

Būta vieno vyriško veiksmo – A. Patackas atsisakė priimti Vyčio kryžių, nes tokiu buvo apdovanotas ir jį tardęs prokuroras. Gaila, neatsisakė visiškai.

Ir vis dėlto: Lietuva, Tėvyne mūsų, kokia tu šiandien, deja, dar provincija! Provincija dėka tų, kurie, dėdamiesi išminčiais, mąsto viso labo kaip skerdžiai.

2008 02 18

10. 14. Jūs, kurie dar kliedit apie Abiejų Tautų Respubliką kaip mūsų Pirmąją Respubliką, – atsikvošėkit! Negi nematot baisiausios tokio savo mąstymo ydos – visiško savo mąstymo neistoriškumo?! Svarbiausias jūsų argumentas yra tas, kad Lietuva tada vadinama respublika, kad joje – bajorų demokratija ir kad tokio istorinio turto negalima atiduoti Lenkijai, nes kūrėm jį tai ir mes, ne tik lenkai!

O kad Abiejų Tautų Respublika yra Unija, arba Sąjunga, sudaryta grubaus Lenkijos spaudimo Rusijos grėsmės sąlygomis, kad iš Lietuvos tuoj pat atrėžta Ukraina, o pati Lietuva pastatyta į Lenkijos priedėlio padėtį – tie dalykai nesvarbu? Jūs sakot: apie tai galima ir pasiginčyti. Galim. O apie ką ginčytis po Trečiojo padalijimo? Ne tik Lietuvos valstybės, lietuvių tautos tada jau reikia ieškoti bakūžėse ir tremtyse, kelti lietuvius ir raginti grįžt lietuvybėn. Katastrofa baigėsi Abiejų Tautų Respublika vadinta valstybė, kurios dėka sunaikinta ir senasis lietuvių valstybingumas, ir politinė tauta. Tai jums ne argumentas?

Taip, Abiejų Tautų Respublika buvo istorinė Lietuvos valstybė, tačiau vienkartinė ir be tąsos, kaip ir Karalystė. Abiejų Tautų Respublika buvo išskirtinė Lietuvos Valstybė ilgoje mūsų valstybingumo istorijoje, tačiau ne Lietuvos Respublika, kurios tąsa galima būtų laikyti 1918–1940 metų valstybę. Vasario 16-ąją buvo sukurta moderni tautinė valstybė, kurią atkūrėme 1990-aisiais.

2008 02 19

10. 18. Kol mes švenčiam Vasario 16-osios devyniasdešimtąsias metines, lygiagrečiai ginčydamiesi dėl vadinamosios nacionalinės bendrovės naujajam Ignalinos atominės elektrinės blokui statyti reikšmių ir prasmių, Seime susirenka būrelis istorikų bei tokiais save vadinančiųjų ir šnekučiuojasi apie jubiliejaus pamokas. Bendra tonacija gana keista: lyg ir gerai, kad valstybė buvo atkurta, tik vargu ar taip, ar tų ir pan. – lietuvių tauta ganėtinai mužikiška, gal iš čia ir mūsų nesėkmės. Kalbamasi jubiliejaus proga, todėl istorikai santūrūs. Užtat drąsos nestinga Lietuvos seimanariams. Emanuelis Zingeris, nešiojantis dar ir Kovo 11-osios signataro vardą, sako: o apskritai laikas pakeisti mūsų istoriografijos požiūrį į Liublino uniją ir liautis ją vertinus neigiamai. Net Alvydas Nikžentaitis, pasiūlęs daug „naujų idėjų“, sumišęs krustelia: to jis dar negirdėjęs! Dabar išgirs, nes tai tik pradžia. Kaip anais laikais Genrikas Zimanas „Tiesos“ ir „Komunisto“ vyriausiasis redaktorius, taip dabar Emanuelis Zingeris, Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, duoda mums ideologinius nurodymus. Kas duoda jam?

2008 02 20

10. 36. Vasario 17 dieną Kosovo albanai paskelbė nepriklausomybę. JAV, Anglija, Prancūzija, Lenkija, Australija skubiai pareiškė Kosovo nepriklausomybę pripažįstančios. Serbija pakartojo, kad Kosovas yra jos teritorija, o jos atsiskyrimas esąs „netikra valstybė“, todėl visomis taikiomis priemonėmis sieksianti jos panaikinimo. Kad taikiomis – tai pareiškimas diplomatijai. O kad iš Kosovą pripažįstančių šalių atšaukiami pasiuntiniai, pranešama jau šiandien. Padėtis Balkanuose vėl kaista. Ir ne dėl Balkanų kaltės.

Kodėl Vakarų valstybės elgiasi taip egoistiškai, nors puikiai supranta, kad daro neteisingai ir net nusikalstamai?

Po karinio konflikto regione, kuris buvo „sureguliuotas“ NATO bombonešiams sunaikinus Belgradą, JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje buvo konstatuota, kad Kosovas yra neatskiriama Serbijos dalis. Dabar pripažinti Kosovo nepriklausomybę galima tik tuo atveju, jeigu Saugumo Taryba pakeistų sprendimą arba Kosovo lyderiai susitartų su Belgradu. Saugumo Taryba savo sprendimo nepakeitė, nors buvo susirinkusi ir diskutavo. Apie Belgrado pritarimą būtų galima tik pasapnuoti. Kosovo albanai padarė vienašališką sprendimą, nusispjaudami į visas tarptautinės teisės normas. Tokį jų sprendimą pripažįstančios valstybės kartu su separatistais spjauna į tarptautinę teisę. Sutinku, kad ji griaunama ne pirma diena – pradedant TSRS vykdytų „išsivaduojamųjų kovų“ rėmimu Šaltojo karo laikais, baigiant NATO invazija į Balkanus, JAV – į Afganistaną ir Iraką, tačiau tokio akivaizdaus savo pačių pasirašytų dokumentų niekinimo dar nebūta nė vienu iš minėtų atvejų.

Ko taip bijo europiečių biurokratinės vyriausybės? Naujo karo? Taigi šiuo atveju jis tikrai bus, anksčiau ar vėliau. O gal labiau bijo Balkanų „integracijos proceso“ pristabdymo? Kosovas jo kol kas tikrai nestabdys, priešingai – noriai naudosis Briuselio tarnybų „integracine parama“. Kad tai yra viena iš svarbiausių priežasčių, rodo ir tai, jog Briuselis labiausiai bijo, kad nuo ES nenusigręžtų Serbija. Centralizuotas visos Europos teritorijų perėmimas yra svarbiausias rūpestis, nes šitaip garantuojamas nekliudomas didžiųjų Europos finansų funkcionavimas. Nepaisant jokių nacionalinių interesų.

Na, jeigu Serbijos albanai neturi nei juridinių, nei politinių savo sprendimo argumentų, jeigu jų atsidalijimas, prasidėjęs autonomija, tampa Briuselio socialistų kovos prieš tautas įrankiu, tai kas yra Kosovas šiuo požiūriu?

Tauta pagal prigimtines teises į nepriklausomybę turi teisę tada, kai ji neturi kitos gyvenamosios vietos, o esamoje gyvenimo sąlygos yra, pavyzdžiui, dėl pavergties, nepakenčiamos ir gresia tautos išlikimui, o tauta randa savyje jėgų apsispręsti nepriklausomybei ir ją apginti. Štai kodėl vienašališkas Lietuvos apsisprendimas nepriklausomybei buvo teisingas pagal prigimtines teises ir teisėtas pagal tarptautinę teisę: lietuviai neturėjo kitos vietos pasaulyje gyventi kaip tauta, kitur jie galėjo gyventi tik kaip emigrantai. Štai kodėl teisę į nepriklausomybę turi čečėnai, baskai, kurdai, škotai. Tačiau jos neturi Kvebeko prancūzai, Taivano kinai arba Serbijos albanai: tos tautos turi motinines šalis, kuriose gali gyventi, jeigu nepatinka tvarka, pagal kurią reikia gyventi emigracijos šalyje. Kosovo albanai Serbijos kultūros lopšį yra užkloję difuzijos būdu, ir pripažinti tokį procesą pasaulėdaros principu – reiškia pripažinti visiškai naują pasaulėrangą, kuri ilgainiui sukurs absoliučiai naują pasaulio vaizdą, pavyzdžiui, su Paryžiaus arabų respublika ar Kordobos islamo respublika ir pan. Briuselio biurokratams svarbu tik, kad nebūtų karo Balkanuose dabar ir kad jis netrukdytų euro įsikūrimui ir cirkuliavimui jam jau atkovotoje ar pažadėtoje erdvėje. Štai taip „pragmatizmas“ tampa trumparegiškumu, kuris šiandien išspręsti galimus sunkumus paverčia ateities katastrofomis.

ES užsienio reikalų ministrų pasitarime buvo suformuluota saliamoniška frazė: Kosovas yra unikalus atvejis, kuris netaps precedentu sprendžiant panašias problemas. Visiškai teisingai tokį bejėgišką pareiškimą įvertino Serbijos prezidentas B. Tadičius savo kreipimesi į Saugumo Tarybą: „Šis savavališkas sprendimas yra precedentas, kuris pridarys neatitaisomos žalos tarptautinei tvarkai. Pasaulyje yra dešimtys įvairių kosovų, ir jie visi tyko, kol Kosovo atsiskyrimo aktas taps realybe ir įsigalės kaip priimtina norma.“

Turėdamas tokį lietuvių tautos atstovą Seime kaip Emanuelis Zingeris ir į jį panašūs, ar galiu būti tikras, kad Vilnijos lenkų nacionalistams „Vilniaus atlenkinimo“ programą išplėtus iki autonomijos, o autonomiją paskelbus paskui ir „nepriklausoma respublika“, ji mūsų Seimo nebūtų pripažinta, o su kuo jai jungtis tada – jau ne Lietuvos reikalas.

Tokią ateitį su Kosovo precedentu sau ir projektuoja Lietuva?

2008 02 21

9. 45. Noriu atkreipti dėmesį į mūsų skriaudžiamųjų žmonių protesto formas. Užsieniuose protestai galingi, užtvenkiantys gatves. Imigrantų – teroristiški, su automobilių deginimais, vitrinų daužymais, grobstymais. Mūsų – dar labai lokališki, nors jau per visą Lietuvą. Tai dėl to, kad trauktis nebėra kur visoj Lietuvoj, o streikuojantys žmonės iš Lietuvos trauktis nenori.

Įdomiausias yra mūsų protestų stilius. Tik kartą buvo bandyta traktoriais užtverti judėjimą automagistralėmis. Visuomenės pritarimo jis nesulaukė. Užtat plinta simbolizuotos protesto formos. Ryškiausia tokių – vakarykštė socialinių darbuotojų paskelbta gedulo diena. Sunkiai dirbančios (daugiausia) moterys, gaunančios 700–800 litų atlyginimus, atėjo į darbovietes su juodomis suknelėmis, simbolizuojančiomis šią dieną, ir baltais kaspinėliais atlape, simbolizuojančiais viltį. Jeigu jos nieko nelaimės šia akcija, jungsis prie netrukus būsiančių mokytojų streikų. Arba: pastovėjo priešais Seimą gaisrininkai su uniformomis, palaikė plakatą ir išsiskirstė. Atrodo, nieko neįvyko. Bet būtent tas jausmas ir daro ilgalaikiškiausią poveikį.

2008 02 22

15. 17. Kodėl mūsų politiniams sluoksniams priimtina Lietuvą vadinti nepriklausoma valstybe – aišku. Pripažinus, kad pagal realią ir juridinę, ir politinę padėtį ji nebėra tokia, reikėtų pripažinti savo politinę kapituliaciją ir ieškoti tėvynės išdavikų.

Bet kodėl plačiausiems visuomenės sluoksniams nepriklausomybės mitas priimtinas tiesiog fiziškai? Esama, ko gero, dviejų priežasčių: daugelis dar nėra „išsivadavę“ iš Atgimimo laikų idealų ir nori jais tikėti, bet dar daugiau kam visiškai nesvarbu valstybės juridinė padėtis, svarbu politinė konjunktūra ir savo pačių finansinė būklė.

Kaip čia neprisiminti Juozo Keliuočio pastabos apie „buržuazinės visuomenės bukaprotiškumą“? – ką prarijo, tą atrajoja.

2008 02 23

10. 53. Niekas dar taip aiškiai ir akivaizdžiai neparodė mūsų mąstysenos bolševizmo, kaip oficialioji it netgi visuomenės reakcija į Kosovo nepriklausomybės paskelbimą. Nors kuluaruose daug kas pripažįsta, kad Kosovo pripažinimas – tai kapituliacija prieš islamą, paralyžiavusį didžiąsias Europos valstybes, galų gale – kad tai socialistinės ES biurokratijos bejėgiškumo manifestacija, reiškianti ir Europos saulėlydžio sutemas, – beveik niekas, deja, apie tai nekalba viešai.

Kodėl? Kodėl šitaip – kaip ir anais laikais? Tada bijota saugumo, kuris už kitokią nuomonę užtąsys, bijota kompartijos disciplinuojančių veiksmų. Dabar ko? Žmonės tarsi ir laisvi – cenzūros nėra, partinės disciplinos tik likučiai, galima emigruoti, jeigu galų gale kas nors...

Nelaisva žmonių sąmonė. Sąmonė liko okupuota. Nes neišsilaisvinta dvasioje. O dvasios išsilaisvinimas galimas tik per mąstymo išsilaisvinimą. „Musyse“ tokio proceso nebūta, laisva mąstysena nesukurta, kaip tokia ji apskritai nevertinama.

Pažiūrėkit į Kosovo fakto komentarus. „Laisvę Kosovui!“ „Dar viena nepriklausoma valstybė Europos žemėlapyje“. Taigi – nesvarbu kokia (Padnestrės, Osetijos ir pan.) – svarbu, kad nepriklausoma. Suprask, Lietuvos sesė. Kas drįsta abejot – rusų įtakoj, nes Rusija Kosovo nepripažįsta. Kodėl ne ispanų? – Ispanija irgi nepripažįsta. Ne tiesa, kad Kosovo pripažinti negalima, o kieno nors nauda ar nenauda, taigi, galia ar negalia yra mūsų kriterijus. Tiesos problema mums dar neegzistuoja.

Tai net ne sąmonės aneksija, o rezekcija.

2008 02 24

13. 08. Kaip sakė didieji Lietuvos mąstytojai – anais laikais Dolskis, šiais laikais Uspaskichas, – toks štai gyvenimo vaizdelis: turkai puola kurdus netgi ne savo valstybės teritorijoje, o Irake, naikina netgi jų autonomijos nepaisydami, o JAV, ką tik pripažinusi Kosovą nepriklausoma valstybe, sako turkams: gerai, bičiuliai, teisingai, tik ne per smarkiai, jeigu galit. Turkai nei ačiū, nei dėkui – darbuojasi, ir tiek. Nes nežino, ar galės „ne per smarkiai“. Pagaliau – ar norės. Kur gi ne! – turkai yra NATO partneriai ir visą Europą imigrantais sočiai aprūpinę bičiuliai, savo biomase taip atmiešę didžiąsias Europos tautas, kad Senasis žemynas greitai taps panašus į Naująjį žemyną. O kas yra kurdai? – dar viena nerimo sėklą sėjanti nacionalistinė šutvė, tad geriau, kad tokios išvis nebūtų, kad juos kur Vilsonas! Tokių net Eurosąjunga greitai nesupančiosi.

Kaip šitoj panoramoj atrodo lietuviai?

Ogi jie ir toliau sau geria, daužo automobilius, kraunasi lagaminus į airijas ar žiūri šokių dešimtukus. Tie, kurie leidžia sau išlįsti į internetą, kalba maždaug taip: kas ten toks jaudinasi dėl kažkokios amžinosios tiesos ar prigimtinės teisės, – tokių nėra, yra tik naudingi susitarimai. Geriau patylėk ir pasižiūrėk, kaip ką apstumti.

2008 02 25

10. 08. Iš atminties niekai negaliu išmėžti neseno TV vaizdelio: meras stovi prie vienintelio Vilkavišky išlikusio tokio tipo pastato, kurį savivaldybės sprendimu ministerija išbraukė iš kultūros paminklo sąrašo ir svarsto, ką darysią toliau. Pastatą reikią nugriauti, nes gaisras sunaikino nemažą dalį autentikos, o griuvėsiai darąsi pavojingi žmonėms. Pastatą greičiausiai atiduosią verslininkams, kurie išsaugosią fasadą, o jei nepavyksią – tai pastatysią tokios pat kubatūros naują pastatą. Ir nėra problemos. Kad buvo galima paieškoti pastato renovavimo variantų ir prieš gaisrą, ir po jo – nėra kalbos, savivaldybė tuo gi neužsiimanti. O kad bus pastatytas „atitinkamos kultūros“ naujas pastatas – argi tai blogai?!

Kalba žmogus, ir kaip juodu ant balto matai: nėra jo sąmonėj kultūros paminklo supratimo. Nes ir apie kultūrą žmogus nenutuokia, arba jei ir kalba, tai galvoj vartosi kvadratiniai ar kubiniai metrai, centneriai, tonos. Ir tokie štai žmonės ateina vadovauti kaimams, miesteliams ir miestams ir vadovauja, kurdami, kaip dabar sakoma, „tai, tą turim“.

2008 02 26

11. 01. Senamiesčio galerijoj atidaryta filosofų fotografijų paroda, kurią inicijavo ir parengė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto studentai. Ji rodo jaunimo iniciatyvų spektrą, kuriuo galima tik pasidžiaugti. Sužinoti savo profesoriaus pomėgį ir jį pagarsinti, kartu pasigarsinant patiems – gražu.

Arvydo Šliogerio spalvotų skaitmenine technika atliktų Lietuvos vaizdų nedidelis rinkinėlis pakankamai aiškiai deklaruoja jo stilių: iš daiktijos gelmių ar tolių ateinančiu šviesos blyksniu ištraukti mūsų regos centran daiktą, kurio daiktiškumą nardinant minkšton, netgi migloton aplinkumos daiktų sankaupon būtų galima sukurti rojaus žemėje įspūdį, tarsi tai, ką matai, turėtų patenkinti tave visais – ir tikėjimo, ir žinojimo, ir grožėjimosi – aspektais. Apie tai autorius ir pats sakė: fotografavimo momentas – buvimo Rojuje akimirka.

Aš Arvydo Šliogerio fotografijas apibūdinčiau taip: per savo gyvenimą mintim apėjęs visus pasaulio istorijos laikus, aplankęs būties ir nebūties labirintus, Arvydas Šliogeris sugrįžo Žemėn kaip Rojun. Man džiugiausia, kad tuo Rojum pasirodo esanti Lietuva.

2008 02 27

10. 14. Vienas bičiulis, atidžiai skaitąs mano „Supratimus“, sako: kaip nebijojai anais laikais šitaip drąsiai rašyti?

Taigi ne viešumai ir rašiau. Rašiau sau. Į stalčių. O sau rašydamas arba rašai tiesą, arba išvis nerašyk. Klausimas vienas – ar pakankamai didelė ta tiesa, kad galėtum vadinti ją gyvenimo supratimu? Atsakinėjimas į šitą klausimą ir davė visą tą rašymą su jo turiniu, reikšmėm, prasmėm bei pavidalais.

Žinoma, stalčius nebuvo patikima saugykla. Kai triuškinant Jono Trinkūno „Ramuvą“ saugumas pradėjo tąsymus ir kratas, aš skubiai visus savo dienoraščius išvežiau į tėvų sodybą ir, sugrūdęs į didelį pieno bidoną, užkasiau daržinėj.

Kai vieną gražią dieną paskambino, kad mūsų daržinė sudegė, važiavau pas tėvus kaip į laidotuves. Prarausęs nuodėgulius ir atkasęs žemę atplėšiau dangtį – rankraščiai sveikutėliai! Taip ir palikau juos žemėj. Kitus slėpiau kitur.

Ar nebijojai, sako. Bijojau. Bet žinojau, dėl ko bijau.

Dabar vienas internautas klausia: ar nebijot? Bijau ir vėl. Tik šįkart nežinau, ko ir iš kurios pusės. Ačiū Dievui, bent rankraščių nebereikia slėpti žemėn. Netgi spausdins – štai!

2008 02 28

9. 08. Laidose apie partijas arba partinę politiką ryškus vienas labai neigiamas į politiką žiniasklaidos įnešamas destrukcinis motyvas: vedėjai neišmano aptarinėjamos problematikos, nežino partijų pozicijų nagrinėjamais klausimais, todėl dėmesį sutelkia ne į valstybei svarbių klausimų sprendimo ryškinimąsi, o į pačias partijas: štai jūs, konservatoriai, sakėt taip, o dabar sakot šitaip, tai kada melavot? Arba: socialdemokratai, ar jau jums ir darbiečiai geri? Ir t. t. Taip skatinamos partijų rietynės ir lenktyniavimas, partinių pozicijų tolydžio vis įnirtingesnis gynimas, o ne valstybės problemų sprendimas. Tai – žurnalistų neprofesionalumas, gimdantis destrukciją.

2008 02 29

8. 45. Vytenis Rimkus Šiaulių universiteto leidykloj išleido monografiją „Antanas Visockis“ – apie vieną žymiausių Šiaulių dailininkų. Visockio kūryba – atskiras klausimas. Šiuo atveju kalbu apie patį leidinį: jeigu taip apie visus žymiausius periferijoje triūsiančius meno žmones būtų išleistos tokios monografijos – ar neprašviesėtų mūsų ir atmintis, ir mąstymas?