Kovas Spausdinti
2008
Parašė Romualdas Ozolas   
Pirmadienis, 31 Kovas 2008 23:13

2008 03 01

9. 45. O Viešpatie, kaip supyko ES komisaras, kai Čekija sudarė dvišalę sutartį su JAV dėl bevizio režimo! O! Putodamas jis nuoširdžiai aiškino, kad tai esanti ES kompetencija. Todėl tuo atveju, jei pagal tą susitarimą su JAV bus daroma tai, ko neleidžia ES teisė, Prahai bus taikomos sankcijos ir pan. Tokie „incidentai“ kaip niekas kita gerai parodo, kokiu suverenitetu jau šiandien tedisponuoja ES šalys.

Dar svarbiau, kad šis Prahos žingsnis tapo precedentu analogiškiems vienašaliams Europos Sąjungoje esančių valstybių sprendimams. Antai, jeigu nepavyks susitarti dėl IAE bloko darbo pratęsimo, Lietuva galėtų vienašališkai nuspręsti šio bloko neuždaryti ir pradėti ilgą ES komisarų sprendimų pagrįstumo bylą, kartu – ir diskusiją dėl ES šalių suvereniteto ribų: kol kas viešojoje erdvėje tai nebuvo gvildenama, o be aiškaus problemą keliančio klausimo – ir nebus. Ignalina – rimtas ginčo objektas, dėl jo verta būtų susiremti.

2008 03 02

9.11. Neremiu okupacinio karo nei Afganistane, nei Irake. (Vienas rusų strategas neseniai džiūgavo: jeigu JAV įklimptų dar ir Irane, naftos kaina pakiltų iki beprotybės, o tai būtų aukso lietus į Rusijos biudžetą. Ką gi, kariaukim, broliai lietuviai ir visi kiti, kariaukim su arabais, stiprinkim motulę Maskvą!)

Tačiau visiškai suprantu Anglijos princą Harį, kuris, neišleistas į Iraką, vis dėlto išsiprašė į Afganistaną, kad jam nebūtų gėda prieš draugus, kurie visi jau žinojo karo skonį. Išvyko jis ten, kai atsakingi asmenys garantavo, jog nebus paviešinta vieta, kur tarnauja trečias pagal eilę pretendentas į Britanijos sostą.

Deja, dar nebaigęs tarnybos princas turėjo būti sugrąžintas į Angliją, nes kažkoks žurnalistėlis neišlaikė – paviešino karališkosios šeimos atžalos tarnybos vietą, pasitarnaudamas talibams.

Kalbant tiesiai – tai Tėvynės išdavimas.

Kalbant apskritai – tai toks vertybių konfliktas, kuris humanistinių principų krizę pinigo galios akivaizdoje parodo taip aiškiai, kad gali tiktai džiaugtis, jog bent tokios dramatikos esama.

2008 03 03

10. 28. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis interviu „Lietuvos žiniose“ sako, kad lietuvių tauta išgyvena dvasinę krizę, nerasdama kelio į ateitį.

O kas gi, Jūsų Eminencija, tą kelią turi rodyti? Ar ne oficialioji tautos vadovybė? Sakote, kad laukiate pasirodant daugiau asmenybių, kurioms rūpėtų ne įvaizdis, o pati tauta. Tokių asmenybių, Jūsų Eminencija, esama, bet kuo daugiau jų, tuo tautos kelias miglotesnis, nes kiekviena asmenybė nurodo jos akimis geresnį kelelį.

Visais laikais tautos ir valstybės gyveno pagal tai, kokiais keliais jas vedė jų oficialieji vadai – karaliai, prezidentai, premjerai. Neatimkim iš jų šios oficialios ir legalios atsakomybės ir šiandien.

Kad tauta išsivaikšto, žudosi ir dūsta nevilty – akivaizdu. Gerai, kad išdrįsote jos būseną apibūdinti duodamas vardą: dvasinė krizė. Tai, ką matom, tikrai visų pirma lietuvių tautos dvasios krizės rezultatas. Tačiau – rezultatas. Nes iki tolei turėjo būti padaryta daug tą dvasią naikinančių veiksmų. Galima sutikti: tai darė Rytų bolševizmas ir Vakarų materializmas. O kuri iš valdžių toms diktatūroms priešinosi ar priešinasi?

Tautos krizė – tai visų pirma jos vadovų krizė. Taip buvo, taip yra, taip ir bus.

2008 03 04

10. 38. Kas laimėjo rinkimus Rusijoje – D. Medvedevas ar V. Putinas – gana neaišku. Jie visur buvo rodomi kartu. Tai bloga pradžia ne tik sveikos orientacijos požiūriu, bet ir aiškios perspektyvos aspektu: dvigalviai ilgai negyvena, nebent mituose. Rusijos laukia kova dėl valdžios ir neramumai. Jau dabar paklaustas, ar V. Putinas išsaugos kabinetą Kremliuje, D. Medvedevas atkirto: Rusijoje prezidento vieta Kremliuje, o premjero – Baltuosiuose rūmuose.

Tačiau kol kas netgi rinkimų rezultatai pateikiami taip, kad netrukdytų dvigalvystės fiziologijai. Nors pagal balsavusių už jį rinkėjų skaičių D. Medvedevas gavo daugiau balsų nei prieš ketvertą metų V. Putinas, procentais D. Medvedevas gavo mažiau (70,2 proc.), negu Putinas (71,31 proc.) visų rinkėjų balsų. Komunistas Genadijus Ziuganovas gavo 17,8 proc., liberaldemokratas Vladimiras Žirinovskis – 9,4 proc. rinkėjų balsų. Jeigu atkreipsime dėmesį į tą aplinkybę, kad D. Medvedevas laikomas liberalu, D. Medvedevo ir V. Putino galimas susidūrimas jau dabar kvepia skaniu kepsniu.

2008 03 05

9. 25. Lietuvos krizė – ne tik Lietuvos krizė. Pasaulyje vyksta kažkas esmingai negera. Nekalbu apie globalines grėsmes – klimato kaitą, užterštumą, naujausių laikų „tautų kraustymąsi“ – migraciją, smurto visuotinumą bei žiaurumą ir pan. – visa tai yra pasekmės to „esminio negerumo“, kuris kamuoja pasaulį iš vidaus, nesvarbu kokia tauta tai reikštų, demonstruodama savo traukuliais. Vien pinigo destrukcinėmis galiomis to nepaaiškinsi: pinigo paveikumas irgi tik pasekmė. Ir pinigo prievartaujamų žmogaus teisių be atsakomybės ydingumas – tik būdas tam globaliniam dvasiniam negėriui reikštis. Tad kas yra ta visus persmelkusi dvasinė tamsa?

Net nesinori spėlioti, nors būtinai reikėtų atspėti jos vardą, kad, kaip ir lietuvių sakmėse, išsilietų ežeru. Gal per šį apokalipsės nuojautos kupiną nenorą ir ryškėja ateitis: to globalinio dvasinio negėrio išsiliejimas ir būtų Apokalipsė? Juk ji – nebūtinai pasaulio pabaiga. Tačiau jausmas, kad pasaulio laukia milžiniškas sukrėtimas, visai pakeisiantis jo šiandieninį vaizdą, matyt, yra toks teisingas, kad nesinori apie jį net kalbėti.

2008 03 06

9. 49. Pro informacinės blokados tylą į viešumą pagaliau prasiskverbė žinutė, kas daroma su mūsų mokyklų tinklu. Zarasų rajono Baibių pagrindinės mokyklos mokinių tėvai paskelbė bado streiką, protestuodami prieš sprendimą mokyklą pertvarkyti į pradinę. Valdžios žmonės aiškina, kad seniūnijoj dviejų pagrindinių mokyklų būti negali – dviems nesą lėšų. O kad tėvai su ašarom, netgi skelbdami bado streiką, priešinasi vaikų žudymui keliant juos vos numigusius, kad galėtų nuvažiuot į mokyklą ir grįžti panakčiui, – to niekas negirdi. Nėra pinigų! Tarsi pinigui turėtų tarnauti visa švietimo sistema, tarsi pagal pinigą ji turėtų būti persunkta, sulaužyta ir iškapota! Ar ne todėl ir buvo nutarta atiduoti švietimą savivaldybėms (tokio absurdo pasekmės jau matomos, bet jos mūsų mąstyti dar neverčia), kad, remiantis jų neįgalumu, kurį projektuoja pati centrinė valdžia, būtų galima teisintis dėl visko, kas bus savivaldybių priskaldyta? Šiandien jau aišku: ne mokykla vaikui dirba, o vaikas dirba mokyklai, kuri kuo toliau, tuo labiau panėšėja į žmonių perdirbimo fabriką.

2008 03 07

9. 05. Kokio lygio yra mūsų nacionalinė politinė sąmonė, rodo vieno naujausių tyrimo faktas: lietuviai mano, kad europarlamentarai nuo Lietuvos Briuselyje „balsuoja už Lietuvą“.

2008 03 08

9. 22. Rosita Čivilytė, su Kristinos Žaldokaitės choru giedanti afrikietiškos kilmės religines giesmes, sako, kad lietuviškos kilmės melodikos bažnyčioje bent kol kas neįsivaizduojanti: lietuviai labiau myli mirusiuosius negu gyvuosius. O afrikiečiams bendravimas su Dievu yra džiūgavimas dėl gyvenimo, dėl galimybės gyventi.

Galima įvairiai aiškinti šią įžvalgą, bet ji konstatuoja neabejotiną faktą.

Ką pastebėjo R. Čivilytė, yra svarbu. Bet dar svarbiau yra tai, ką ji pasakė, tą faktą vertindama: jai labai trūksta to gyvastingumo, tikro gyvenimo džiaugsmo, bent jau džiugesio, ir ji, kitose tautose ieškodama šviesaus santykio su gyvenimu, nori rasti būdus ir formas, kaip visa tai perduoti lietuviams ir Lietuvai.

Tyliai kalasi tikro gyvenimo lūkesčio daigai? Net nesitiki, kad tai gali dėtis mūsų vulgariųjų džiaugsmų peizaže.

2008 03 10

10. 23. Nebesinori samprotauti apie tai, kur Lietuva nuėjo per tuos aštuoniolika metų nuo to momento, kai buvo atkurta valstybė. Nes kur ji šiandien, ta atkurtoji valstybė?

Jos griuvėsiai bandomi dangstyti visokiausiomis ceremonijomis ir spektakliais, priėmimais ir baliais. Tautai surengiami reginiai su fejerverkais, bet giedoti himną, kai prieš akis – vienybę seniai jau išdavę ir pardavę veidai – kankinamai nelengva.

Suprantu, kad negalima pasiduoti. Kad aš, mes, tie, kurie žemumose, esame nepraeinantys, kad jie, būtent jie laikini, bet tai, ką jie palieka po savęs kaip pastovumą, yra labai slegiantis pastovumas, nes jo vardas – nusivylimas. Neviltis dabar. O koks gyvas padaras gali gerai jaustis, neturėdamas ateities įžvalgos, jos perspektyvos?

2008 03 11

10. 50. Kaip žmonės vertina Lietuvos nepriklausomybės metais sukurtą Lietuvą?

Lietuvos radijas transliuoja pasisakymus.

Paskambina moteriškė. Balsas šviesus ir geras. Esanti savanorio duktė, patriotė. Tokia buvo, tokia ir liko. Anom Lietuvos atkūrimo dienom buvo prie parlamento tarp palaikančiųjų. Ankstų rytą užėjusi į arbatinę netoli Aukščiausiosios Tarybos užkąsti. Pasiėmusi dvi dešreles ir stiklinę arbatos. Užėjęs ponas Landsbergis. Pasiėmęs keturias dešreles ir dvi stiklines arbatos, duonos su sviesteliu. Ji gražiai viską suvalgiusi, Landsbergis palikęs arbatą ir duonelę – nespėjęs, reikėję bėgti į posėdį. Ji suvalgiusi, ką ir jis buvo palikęs. Ji nepriekaištaujanti. Nebadaujanti, turinti kaip pragyventi. Bet kai pasižiūri, kaip žmonės gyvena, kaip gyvena daug kas aplink, – ne tokios Lietuvos tikėjomės, ne taip Lietuvą kūrėm.

Moteris nori dar kažką sakyti, bet nuo pusės žodžio nutraukiama: paskambinęs kitas klausytojas.

2008 03 12

9. 46. Kokiais brolybės ryšiais liberalai yra susiję su komunistais, labai išraiškingai demonstruoja Tomo Venclovos komentaras Kovo 11-osios proga portale lrt.lt.

Lietuva, anot rašytojo, per visą savo istoriją nėra pasiekusi tokių laimėjimų: „Niekas neįsivaizdavo, kad per tokį trumpą laiką virsime lygiateise Europos ir jos gynybinių struktūrų dalimi, turėsime sieną su Vakarų pasauliu. Pavyko tai, kas ligi galo nebuvo pavykę nei didiesiems kunigaikščiams, nei tarpukario nepriklausomybės veikėjams“.

Tarsi „integracija“, turėjusi būti ir „tarpukario veikėjų“ tikslu! Tarsi NATO bei ES būtų šiandieninės Lietuvos tikslai, o ne priemonės! Reikšdamas pagarbą autoriaus asmeniui, negaliu, niekaip negaliu reikšti pagarbos jo iš anų laikų ateinančiam mąstysenos orientuotumui.

Jau beveik visiems aišku, kad emigracija yra šiandieninių valdžių vykdoma šiuolaikinė žmonių tremtis. Skirtumas tarp anų ir šių laikų tik toks, kad tąsyk į darbo stovyklas buvo tremiama per prievartą, o dabar – „savanoriškai“, nors daugelis išvykstančiųjų, jei būtų darbo Lietuvoje, kojos iš čia nekeltų ir netrokštų patirti užsienio darbdavių nustatomo darbo režimo. T. Venclova visus emigracija susirūpinusius paskelbia pesimistais ir siūlo matyti „to reiškinio“ gerąsias puses – lygiai kaip ir emigracinę tremtį organizuojantys socialistinės Europos elitai! Ir daro išvadą: „Neišnykusi nelaisvės sąlygomis, ji yra gana stipri, kad išlaikytų ir laisvės egzaminą“. O užbaigia taip: „Kas mano kitaip, tas iš esmės netiki Lietuva“.

Kas mokė tikėti komunizmu, nepaisant tikrovės faktų?

2008 03 13

10. 25. Lietuvos Prezidentas iš JAV sugrįžo pilnas nerimo ir piktumo: greičiau nustatykit žydų kapinių Šnipiškėse ribas, nes klausimas apie jas gali patekti į JAV Kongresą, viena parlamentinė rezoliucija jau priimta! Tai būtų labai blogas ženklas mūsų santykiuose su JAV, smūgis Lietuvos prestižui pasaulyje!

Prezidentas kalba taip, tarsi nežinotų realios padėties Šnipiškių žydų kapinių byloje, tarsi šioje nešvarioje istorijoje jis turėtų atstovauti ne lietuvių, o žydų, ne Lietuvos, o JAV interesams. Kalba nedviprasmiškai: sutvarkykit reikalą taip, kaip nori žydai, nes priešingu atveju mums bus prastai.

Tai – Prezidento, Lietuvos vadovo kalbos?!

O ką sako Vyriausybė?

O Vyriausybė čirena senas giesmeles: jeigu pasitvirtins, kad apartamentai pastatyti ant kapinių teritorijos, dalį jų teks nugriauti.

Ta kalba tokia impotentiška, tokia kliedesinė, kad gali tik stebėtis: turi Vyriausybė kokią nors poziciją kokiais nors klausimais ar viskas užsibaigia „jeigu“ ir galvos linkčiojimais į visas puses. Išskyrus į mokytojus, kultūrininkus ir kitus savo žmones – į juos galima žiūrėti kitaip. Arba išvis nematyti.

2008 03 14

10. 02. Pasižiūrėk kaip praeivis į kokią tik nori Lietuvos kultūros vietą – Rašytojų sąjungos, Signatarų namų, „Žinijos“ draugijos, Dailės muziejaus ir kitas sales, daugybę galerijų, teatrų, dirbtuvių – pustamsiai langai, neaiškūs siluetai, toks lyg esantis, lyg nesantis judėjimas. Tik prospekte ir šviesiau, ir gyviau.

O įeik į bet kurią iš tų erdvių, pabūk tą vakarą ten nuo pradžios iki pabaigos – išeisi kupinas ir įspūdžių, ir žinių, ir bendravimo malonumo. Nieko ar beveik nieko iš to nepatenka į spaudą.

Vakar Rašytojų sąjungos salėje pristatyta Eugenijos Vaitkevičiūtės knyga „Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas“ – originalus pasakojimas apie originalų žmogų, savotiškai išgyvenusį daugybę praėjusio amžiaus pradžios istorinių procesų ir nepakartojamai sugėrusį juos į savo spalvingą biografiją. Vien autorės ir vakaro vedėjo Valentino Sventicko tą vakarą pasakyti žodžiai galėjo prašviesinti kiekvieno iš atėjusiųjų sąmonę, padėti giliau pažvelgti į aną metą. Kas kita, jeigu ne šitokios „provokacijos“, gali spartinti mūsų visuomenėjiškėjimą, mūsų pilietiškėjimą ir patriotiškėjimą, ką kalbėti apie tai, kad šitokiu būdu pagerbiamas ir gerą darbą dirbęs žmogus, nesvarbu, jaunas jis ar senas.

Varšuviečiai didžiai įsižeidė, kai Lenkijos sostinė buvo priskirta nuobodžiausiųjų kategorijai ir padarė išvadą, kad kalti jie patys, nes tai, kas Varšuvoje vyksta, nėra pakankamai reklamuojama.

Mums iki savo kultūros gyvenimo reklamavimo dar toliau. Nes mes to gyvenimo visumos nematome patys: visas jis praeina fragmentiškas ir nebylus, girdimas tik grupelėms nuolatinių dalyvių. Nenuostabu: spaudai šis gyvenimas neįdomus kaip visuma. Spauda tenkinasi atsitiktiniais fragmentais. O juk būtent spauda yra vienintelis patikimas būdas tai, kas vyksta kaip privačių iniciatyvų įžiebtas kultūrinis bendravimas, paversti vientisu procesu, paprastai apibūdinamu žodžiais tautos kultūrinis gyvenimas.

2008 03 15

Lietuvos administracinis teismas, nagrinėdamas klausimą dėl gatvių užrašų dviem – lietuvių ir lenkų – kalbomis Vilniaus rajone, kur valdžią savivaldybėje jau ne vienus metus turi nacionalistinė Lenkų rinkimų akcija, nutarė, kad užrašai turi būti tik valstybine kalba. Tokių nesąmonių, kaip Liepų g./ul.Lipowa, būti negali. Lenkai į sprendimą atsakė taip: tai tik dar kartą įrodo, kad Lietuvoje demokratijos nėra. Atseit: jeigu teismas reikalauja vykdyti valstybės Konstituciją, valstybės tvarka – nedemokratiška. Tikrai lenkiškas mąstymas.

2008 03 16

9. 08. Vakar mirė Vytautas Kernagis. Kaip ir Janina Miščiukaitė, Lietuvos televizijos jis buvo palydėtas ilgu didžiulio draugų ir pažįstamų būrio pokalbiu tiesioginiame eteryje.

Iš jo išryškėjo, kad Vytautas Kernagis – ištisa mūsų muzikinės kultūros epocha, Pirmosios respublikos muzikinės tradicijos, kurią pradėjo Danielius Dolkis, tęsėjas. Taip žiūrint, iš tiesų matosi Lietuvos gyvenimo vidiniai pokyčiai, jos istorijos dramatika, fiksuota muzikanto sieloje. Visiškai pritariu bendram pokalbininkų nusiteikimui, kad tradicija nėra kas nors kita, o tik naujas Lietuvos su jai tekusiomis laimėmis ir nelaimėmis pergyvenimas. Vien ko vertas šia prasme Vytauto Kernagio prisipažinimas, kad kažkada jis keikęs likimą, jog gimė Lietuvoj, – būtų gimęs kur JAV, Prancūzijoj ar dar kur, būtų buvęs visai kitoks. Paskui jis dėkojo likimui, kad gimė Lietuvoj – tada, kai pajuto bendrumą su Lietuva kaip savo žeme. Ar tai nėra atsakymas daugeliui meno žmonių, kurie, nors ir gyvendami Lietuvoje, yra vidiniai emigrantai arba dar blogiau – migrantai, – žmonės be vietos pasaulyje.

Tą pačią dieną pranešta, kad mirė Ona Knapkytė – irgi ištisa epocha teatre. Nedaug kas galėjo jai prilygti. Tačiau jai nebuvo nė tokio atsisveikinimo, nebus nei didelių palydų. Ar iš tiesų dabar taip ir bus – bus minimi tie, kurie turi draugų televizijoje, o tie, kurie jų neturi, eis į gimtinės smėlį tyliai, kaip iki šiolei ėjo visi?

2008 03 17

9. 47. Istorija yra ateities mokytoja. Banali tiesa, bet tiesa – tiesa esminė, fundamentali. Kaip tu žiūri į istoriją, taip žiūri į ateitį.

Šia prasme itin svarbus yra Abiejų Tautų Respublikos fenomeno vertinimas: kaip tu vertini Lietuvą toje Abiejų Tautų Respublikoje (Rzeczpospolita), taip tu vertini Lietuvą ir Europos Sąjungoje, o perspektyvoje – ir kokioje nors dvišalėj naujojoj sąjungoj su Lenkija, naujojoj dvivalstybėj.

Tas, kuris Lietuvą Abiejų Tautų Respublikoj laiko atskira savarankiška valstybe, ignoruodamas teisę, o akcentuodamas vien politiką (argumentas: Lietuvos bajorai niekada nepakluso lenkų bajorijai; deja, ir šis argumentas beviltiškai neteisingas), yra už lietuvių tautos ir Lietuvos principinę priklausomybę kam nors – nesvarbu kam, svarbu, kad būtų patogu gyventi. Tas, kuris Lietuvos Abiejų Tautų Respublikoje savarankiška valstybe nelaiko, yra už tikrąją Lietuvos nepriklausomybę ir Abiejų Tautų Respubliką priima kaip istorinį faktą bei patirtį, iš kurios reikia mokytis, ko nereikia daryti.

Tie, kurie nori ir ateity Lietuvą vėl matyti nepriklausomą, kurie išvis nori matyti Lietuvą pasaulio žemėlapy ir Pasaulio Tautų Bendrijoj, žinokite turį labai aiškius kriterijus: turit Abiejų Tautų Respubliką, kuri neturi juridinės tąsos Lietuvos istorijoje ir yra tik liūdnas pamokomasis faktas; ir turit 1918 metų vasario 16-ąją sukurtą Respubliką, Pirmąją respubliką, tikrai suverenią ir nepriklausomą, ir turit 1990 metų kovo 11-ąją atkurtą Respubliką – Antrąją respubliką, iki 2004 metų gegužės 1 dienos juridiškai irgi visai suverenią ir nepriklausomą.

Kitos išvados ir apsisprendimai – kiekvieno sąžinės ir proto reikalas. Aš čia tik konstatuoju faktus.

2008 03 18

9. 55. Supratimas ir interpretavimas – du visiškai kitokias mąstysenas apibūdinantys terminai.

Supratimo mąstysena paremta loginėmis sekomis, kuriančiomis tikrus mąstymo fragmentus, arba kontekstus, turinčius apibrėžtas reikšmes. Jie, tie fragmentai (tekstai) arba kontekstai, visiškai pavaldūs, kaip pasakytume dabar, loginiam auditui, t. y. loginėms tikrumo tikrinimo procedūroms ir yra skaidrūs tikrumo požiūriu. Jų, tų tekstų, reikšmės į didesnes reikšmes gali būti indukuojamos refleksijos pagalba ir kurti prasmes, kurios savo ruožtu gali būti reflektuotos kylant į aukštesnius abstrakcijų lygmenis, taip ir neprarandant pirminio mąstymo elemento, mąstymo kontekstu tebesančio logiškai sąžiningo, taigi ir tikro, fragmento, kuris kaip pamatas laiko visą indukcinio mąstymo statinį, jo loginio patikrinamumo dėka galimu laikyti patikimu, nes – tikru.

Interpretavimo mąstysena remiasi visai kitomis prielaidomis. Jos ištaka yra faktas, kurio tikrumas ar netikrumas nėra loginė problema, o tik susitarimo dalykas. Antai, jeigu mes tartume, kad Jonas yra nemirtingas, tai pagal supratimo reikalavimus šitą teiginį turėtume pagrįsti per Jono kaip žmogaus ryšį su kitais žmonėmis, o tai mus įklampintų į pakankamus sunkumus. Interpretacinei mąstysenai viso to nereikia: priimdama šį teiginį kaip pakankamą interpretacijų pagrindą, interpretacinė mąstysena pajėgi kurti tokias konstrukcijas, kurios gali neturėti nieko bendro nei su žmogiškąja tikrove, nei su logika. Pakaktų vieno – sklaidos, neprarandant ryšio su interpretacijos pamatu. Proto žaidimai gali eiti į visas puses, nes tas, kas daroma interpretuojant, pavaldu ne logikai, o matematikai.

Tomis skirtybėmis paremtas ir šiandieninės kultūros konfliktas: supratimu paremtas mąstymas tolydžio išstumiamas iš intelektinės apyvartos jo vietoj vis ryžtingiau ir plačiau diegiant interpretacinės mąstysenos kultūrą. Interpretacija jau paremtas visas švietimas ir tikslieji mokslai, dramatiškai ryžtingai jis perima ir humanitariką. Klasikinė Europos kultūra traukiasi, ateina poklasikinės kultūros etapas, kurio šiandieninės būklės tiksliausias apibūdinimas toks: prasmių naikinimo metas.

2008 03 19

1. 23. Vakarykštėje Virginijaus Savukyno „Savaitės atgarsių“ laidoje nagrinėtas rasizmo Lietuvoje klausimas, aptariant kovo 11 dieną, Nepriklausomybės atkūrimo dieną, jau devintą kartą surengtą jaunimo eiseną nuo Sereikiškių, t. y. nuo Gedimino aikštės iki Tauro kalno, kur įvyko koncertas ir pasilinksminimas. Iki šiol tos eitynės būdavo nutylimos. Šiemet jos prasimušė į televizinį eterį. Tai jau viešosios erdvės faktas ir jo, anot V. Savukyno, nutylėti negalima. (O jeigu būtų „neprasimušęs“ – būtų galima tylėti?)

Kas tokio ypatingo pademonstruota šia eisena?

Kaip sakė laidoje dalyvavęs aukštas policijos pareigūnas, eiseną sudarė didžiuma labai padoriai atrodančių jaunuolių. Vieni nešė vėliavas, kiti šiaip žygiavo dainuodami. Buvo skustagalvių su odine apranga, buvo šūkaujančių „juden–raus“, skiemenuojančių „imkit žmonės pagaliuką“, buvo varančių lauk rusus. Visi policijos buvo fiksuojami, dabar vykdomas parengtinis tyrimas ir jei bus pagrindo – bus keliamos bylos.

Virginijui Savukynui toks aiškinimas akivaizdžiai netiko. Kada policija sureagavo? Po kelių dienų? Rytojaus, 12 dieną, atsakė VRM pareigūnas. Ir dabar dirbama. Yra tam tikra proceso trukmė, gal palikim ją policijai ir prokuratūrai.

Ne, laidos vedėjui tai nebuvo dėmesio vertas paaiškinimas: jau kiek kartų tai kartojasi, o nieko iki šiol nepadaryta! Iš 36 bylų 13 atiduota teismui, paprieštaravo pareigūnas. Bet niekas nenuteistas, o, kaip sako Seimo narė Rasa Juknevičienė, tokie dalykai gali labai sugadinti Lietuvos įvaizdį mūsų draugų akyse! Nežinia kam atstovaujantis sociologas Tomas Leončikas ta proga paskaitė paskaitėlę apie rasizmo ir nacizmo pavojingumą, jų gilėjimą Lietuvoje, ką rodo ir grasinimai kažkokiems sociologams, ir net vieno juodaodžio nužudymas.

Tautybių departamento atstovas bandė švelninti akivaizdžiai kaitinamą diskusijos atmosferą, siūlydamas tai, kas dedasi Lietuvoje, laikyti pasauline problema, ir lietuvių skustagalvių netapatinti su kur kas agresyvesniais kitų šalių skinais. Veltui. Ir jaunajam sociologui, ir laidos vedėjui visi kiti atrodė norį tik pridengti padėties rimtumą, nenorą tą reiškinį nagrinėti visapusiškai ir į jį reaguoti nedelsiant.

Dar prieš gerą dešimtmetį man yra tekę matyti švedų skustagalvių kirstynes su policija. Būtų sveika pasižiūrėti visiems, o visų pirma Virginijui Savukynui. Nors – tiesą sakant, turiu vilties – jis matė ir degančius Paryžiaus priemiesčius, kuriuos, kiek žinau, padeginėjo ne prancūzų ultros.

Labai pritarčiau, kad klausimai apie kosmopolitizmą, šiuolaikinį socializmą, liberalizmą, nacionalizmą, nacizmą, rasizmą būtų nagrinėjami visapusiškai. Ir kad jie būtų nagrinėjami ne aprioriškai smerkiant, o analizuojant. Gal tada išties pakaktų mūsų skustagalviams išaiškinti, kad žydas, rusas ar lenkas, jeigu jie sutinka gyventi Lietuvoje kaip Lietuvos piliečiai ir būti lojalūs Lietuvos valstybei, yra netgi vertingesni už patriotu save laikantį lietuvį, kuris bėga iš Lietuvos, dergia ją ir tuo pat metu reikalauja dvigubos pilietybės tik tam, kad jam būtų patogiau čia karts nuo karto užsukti? Ko gero – taip, nes ir laidos pradžioj kalbėjęs eisenos dalyvis visai įmanomai paaiškino, kad jis demonstruoja ne prieš tautas, o prieš tvarką, kurią Lietuvai paliko per jos istoriją.

Kalbėkim su jaunimu apie tai nuolat. Kokias išvadas, jeigu nesikalbėsim, jie vieni savo išmone galės pasidaryti, matydami, kaip rabinai su virgulėmis ieško niekada čia nebuvusių arba seniai išvežtų žydų kaulų Šnipiškėse, beveik be sąmonės reikalaudami griauti greta statomus pastatus? Ką gali galvoti apie nuolat girtą kokį švedą, suomį ar vokietį, kuriam pasitaiko kokia nors valstybės įstaiga būtent tuo metu, kai jį prispiria gamtos reikalai? Ką jaunas ir sąžinę dar norintis turėti žmogus gali mąstyti apie mūsų pačių lenką, šaltakraujiškai iššaudantį visą kaimą su seniai pažįstamais kaimynais? Labai daug draugiškų jausmų kelia futbolo sirgaliai, pliki išsidraikę prospekto kavinių terasose, staugiantys nežemiškų žvėrių balsais ar – kaip lenkų „sirgalių“ atveju – siaubiantys stadioną ir miestą? Kūdikiai prieš juos atrodo mūsų skustagalviai, iš kurių dabar bandoma padaryti vienpusę problemą.

Ne tik Virginijui Savukynui ir jo kolegai sociologui Tomui Leončikui sakau, sakau visiems, ir visų pirma liberalui Petrui Auštrevičiui, pritariamai linksėjusiam visiems laidos „užaštrinimams“: baikim su dvidugnėm teisybėm ir teisėm – taip niekur nenueisim. Taip tik didinsim įtampą. Vakarykštė laida ne sprendė problemas, ji jas tik gilino, priešindama abi puses – jaunimą prospekte ir tuos, kurie jo bijo. Bijo, bet nenori suprasti. O nesuprasdamas gali tik naikinti „kitokį“. To ir reikalauta vakar daryti policijos rankomis. Žiniasklaidai dar kartą bandant atlikti vykdomosios valdžios vaidmenį.

Be kita ko, laida akivaizdžiai parodė: nesvarbu, kas tu toks – liberalas ar socialistas – jeigu tik tau nerūpi šiuolaikiniame pasaulyje išsilaikyti bandančios tautos problemos, mąstymai ir išeities ieškantys veiksmai, tu automatiškai tampi kosmopolitu arba šiuolaikiniu komunistu. Komunistu tuo atveju, jeigu jau esi išmokęs daryti kompromisus ir taikstytis su vienpuse globalizatorių tiesa, arba komjaunuoliu, jeigu pusininkavimo meno dar nepramokai ir entuziazmą naikinti kitamintį rodai taip, kaip jis buvo rodomas vakar.

2008 03 20

9. 50. Galvojau: tiek to, nerašysiu apie tą incidentą, nes koks komjaunuolis sakys – a, jis vėl apie lenkus, nebeturi apie ką rašyti! Kai paklausiau vakarykštę „Panoramą“, kurioje buvo tardomas Vidaus reikalų ministerijos sekretorius Stanislovas Liutkevičius, mano nuomonė pasikeitė.

Einu Gedimino prospektu į Seimą jau gerokai už Lukiškių aikštės. Matau prieky minią žmonių nuo šaligatvio krašto ligi krašto. Priešais juos einantys traukiasi į kraštus ir glaudžiasi arba prie namų sienų, arba prie šaligatvio atatvarų. Masė juda lėtai ir grėsmingai, tarsi priešais nieko nebūtų. Aš irgi pasitraukiu šonan. „Svienta Marija“, pogrėsmiai meldžiasi minia. Matyt, aš nepakankamai arti sienos – visai nemaldininkiškai atrodantis tipas petimi stukteli taip, kad prilimpu, o atsipeikėjęs stoviu ir žiūriu, kaip jie eina, šitaip šluodami visus, pasitaikančius jų kelyje. Stoviu ir galvoju: tai ką dabar? – vytis ir kelti skandalą? Kreiptis į policiją? Rašyti Lenkijos ambasadoriui?

Kiek šitokių incidentų Vilniuje ne tik su panašiais į šiuos „maldininkais“, specialiai marširuojančiais čia ir rodančiais savo galią – ir turistai iš Lenkijos Vilniuje elgiasi kartais netgi įžūliau. Suprantu, kad visur esama chamų, netgi konceptualių chamų, tačiau nesuprantu, kodėl apie tokį elgesį kalbama tik tada, kai įvyksta koks nors incidentas ir įsikiša policija? Kodėl ir tais atvejais mes dažniausiai linkę apkaltinti save, bet ne kitus, kuriems tikrai nekenktų viena kita pamokėlė apie principinę nepagarbą kitai šaliai ir jos žmonėms?

Nematau jokio skirtumo tarp lietuvių skustagalvių ir lenkų maldininkų eisenų Gedimino prospekte. Tačiau viena šiandien eina per mūsų viešąjį gyvenimą, naujo – rasistinio tipo – skandalo gaubiama, o kita žingsniuoja viešajai erdvei tylint ir skleidžia aplink labai negerą kvapą.

2008 03 21

7. 45. Tai, kas dabar darosi Lietuvoj (tas tiesiog spengiantis visuotinis neveiksnumas), yra Lietuvos žudymas mūsų visų akivaizdoj. Visi tarsi paralyžiuoti. O pakaktų bent vieno, turinčio valdžios galias, – ir viskas keistųsi.

2008 03 22

13. 42. Kas nėra beviltiškas egoistas ar juodas cinikas, tas ieško išeičių. Visi klejoja apie mūsų dvasios ir valios prisikėlimą, apie Prisikėlimą.

Mano galva, jis labai realus ir visiškai konkretus. Pakaktų pasakyti tiesą apie mūsų valstybės juridinę padėtį – kad esam nebe Kovo 11-osios, o Gegužės 1-osios valstybė, sąjunginė Europos Bendrijos, vadinamos Europos Sąjunga, valstybė – ir prisikėlimas būtų pradėtas. Tada reikėtų ne visuomenės, o valstybės pajėgomis visiems suprantamai pasakyti, kiek mes atiduodam Sąjungai ir kiek gaunam iš jos, kam ir kaip visa tai panaudojam, ką patys sukuriam ir kaip tai panaudojam mūsų kompetencijoje likusioms mūsų suvereniteto sferoms (socialinei rūpybai, kultūrai, švietimui, sveikatai) – ir būtų nepalyginamai aiškiau, ką naujajame – gerokai apkarpyto mūsų suverenumo – kontekste mes galim ir ko negalim. Dabar gi malamės kaip košėj ar purvyne, jeigu ne blogiau.

Joks prisikėlimas, nekalbant apie Prisikėlimą, neįmanomas be apsivalymo nuo melo, be kaltųjų vardų paviešinimo, be jų ir visų atgailos bei nacionalinės taikos. Nes Lietuvos politinis karas ima panėšėti į pilietinį karą. Dar aksominį.

2008 03 23

9. 46. Anais laikais mokėmės skaityti „tarp eilučių“ arba „už eilučių“. Dabar turim mokytis skaityti „tarp vaizdų“ arba „už vaizdų“.

Užgožiamas šio bei to, pagrindiniu siužetu televizijų kakofonijoj išlieka vaikžudės Bružaitės siužetas. Nenuostabu: jis principinis, ir tie, kurie režisuoja nacionalinių vertybių destrukciją, puikiai žino, kad požiūris į savo vaikus – tai požiūris į savo ateitį jau nebe asmeniškai, o visuomeniškai. Tai kokie gi šio siužeto akcentai šiuo metu? Kad ir kas būtų parodoma ar pasakoma šalia, nebylus viso „to“ kaltininkas yra vyras – grubus, nejautrus, nevalyvas. Bružaitė, buvusi Jonaitienė, tai nuolat tvirtina, televizijos transliuoja, tautos sąmonė fiksuoja. Kad Bružaitė, šita nuskriaustoji išnaudojamoji, lėkė į Anykščius net ne pas meilužį, o pas internetu susirastą sugulovą, slapta nuo vyro ir visų kitų tolydžio plėtojo tą savo užsiėmimą – apie tai „droviai“ nutylima. Kad vaikus ji žudė būtent dėl maniakoidinių lytinių poreikių tenkinimo galimybių pagausinimo – nė neužsimenama. Visiškai nutylima, kad žudė berniukus šaltakraujiškai ir gerai apgalvojusi. Jos spektakliai po žudynių visai užmiršti: ir kaip raudojo, ir kaip praradinėjo sąmonę, ir kaip kažkieno pirštą matė ar žodį girdėjo – ištisą melo kaskadą nuleido į smėlį mūsų žiniasklaida, užtat mielai transliuoja Bružaitės kameros aplinką, jos kaimynus, apsirūpinimo galimybes, o visų pirma – jos skundą dėl bausmės griežtumo, nors prieš nuosprendį pati sakė nusipelniusi mirties bausmės, tad „iki gyvos galvos“ būsią kaip tik tai. Nėra aiškaus, vienareikšmiško požiūrio į vaikžudystę. Advokatai jau irgi gieda: per griežta bausmė, anksčiau nenusikaltusi...

Į tą patį katilą pilama kita byla: girta moteriškė suklupo ant tilto, išmetė iš rankų dukrytę, ta įkrito į vandenį ir nuskendo. Ką matom šiuo klausimu? Išsipagiriojusi gailisi, dveji metai, ir tai – lygtinai. Ir – jokių komentarų!

Apie tai, kad viena mergelė pagimdė tiesiai į išvietės duobę, kita numetė prie konteinerio, trečia – į sąvartyną, nė nebepaminima kiek nors bent prasmingiau – dvi eilutės, kaip eilinė informacinė kasdienybė: taip, atseit, ir turi būti.

O štai kad kažkoks marokietiškos kilmės prancūzas susirado kažkokioj Lietuvos provincijoj savo buvusios žmonos gyvenamąją vietą ir iš panosės seneliams pagrobė ir išsivežė du savo vaikus – mūsų žiniasklaidai jau nauja. Bet – kokiu aspektu? Ogi grobimo: visi svarsto, per kur jis galėjo išvažiuoti, kada, kaip čia kas bus toliau. Tik nelabai įdomu, kur vaikų motina. Nes, ko gero, irgi normalu, kad, palikus taip mylimus savo vaikelius senelių priežiūrai, ji dabar Anglijoje. Tikriausiai – uždarbiauja. Lyg tai ir būtų absoliutus pateisinimas fakto, kad vaikai auga be motinos priežiūros. O štai musulmonui tai atrodo visiškai nenormalu: jis susiranda vaikus, tie su džiaugsmu nubėga pas tėvą ir jie dingsta iš šitos klasikines humanistines orientacijas praradusios grubiausių žmogiškųjų santykių žemės.

Tokias istorijas galima būtų pasakoti be galo, be krašto. Bet tai tebūtų iš mūsų beprincipės kultūros verdama literatūrinė košė, kurią valgydami nuodytųsi ir ją skaitantieji, jeigu nepasakytum, kad košė verdama specialiai: tie nuodingi grybai, sumaišyti su medūziniu žmoniškumu, yra toks ilgalaikio veikimo nuodas, kuris pažeis trejeto dabar gyvenančių kartų sąmonę, paralyžiuodamas ją stipriau, negu bet koks prievartos nuodas. Išorinės prievartos. Nes čia irgi turim reikalą su prievarta, tik savo pačių – instinktų, pasąmonių, ydų ir kitokio žmogiškojo juodumo, kurį globojant ir prižiūrint galima išugdyti tokią manipuliuojamųjų populiaciją, kad nebus skirtumo, nei kokia kalba ji kalba, nei apie ką kalba – tiks bet kuri ir apie bet ką, svarbu, kad tai būtų XXI amžiui kuriamo kiaulių ūkio vieninga dalis.

2008 03 24

9. 11. Aiškinantis emigracijos šaknis, būtina atsiminti, kad laisvė tapatinama su nevaržomu judėjimu, kaip ir nevaržomu mąstymu bei jausmu. Tad žmonių sklidimas pasaulin yra prigimtyje užkoduotas.

Tačiau vien tuo aiškinti emigracijos mastus, kaip bando daryti visi valdantieji, yra patogus ir gražus abiem pusėms melas. Laisvės keliauninkų šiuolaikinėje emigracijoje tėra maža dalis. Didžiausia – ekonominiai emigrantai. Jų esama dvejopų – tų, kuriems gyvenimas Lietuvoje yra toks svarbus, kad jie galvoja tik apie uždarbį užsienyje kaip įsikūrimo Lietuvoje priemonę; ir tų, kuriems Lietuva buvus nebuvus, kuriems gera ten, kur esama jos tenkinančios gerovės. Atrodo, tokių didžiuma, nepaisant kartais juos apimančios nostalgijos (ir žvėrys ilgisi savo gimtaviečių).

Klausimas apie ekonominius migrantus yra esminis. Kad ir ką galvotum apie jų išvykimo prigimtinį sąlygotumą, turėsi pripažinti, kad didžiausia jų dalis nebūtų kojos kėlusi į tą emigracinę nežinią, jeigu būtų galėjusi žmoniškai gyventi Lietuvoje. Sąlygos gi čia dažniausiai buvo tokios, kad nieko neliko – tik kelti sparnus. Dauguma emigrantų yra socialiniai tremtiniai, o ištrėmė juos mūsų valdžios. Kai kurie kitas šalis rinkosi ir dėl dvasinių, ne vien materialinių, priežasčių: pažeminimo, neteisybės, nesaugumo.

Nereikia užmiršti dar vienos aplinkybės: ir Europos Sąjunga šiuo požiūriu nėra nesuinteresuotoji šalis. Kad ir kokius sunkumus kelia imigrantai Vakarų valstybių administracijoms, kad ir kaip nepatenkinti tų šalių nacionalinių bendruomenių nariai, politinėms valdžioms imigrantai yra rimtas ir demografinių problemų (senėjimas, išmirimas ir kt.), ir ypač – darbo jėgos stygiaus mažinimo būdas. Europos Sąjungos praktikuojamas „laisvas darbo jėgos judėjimas“ yra akivaizdus juridinis šio teiginio patvirtinimas.

Taigi: mūsų emigracijos mastai – tai žmogaus troškimas laisvai judėti, nacionalinės valdžios nesugebėjimas sukurti normalaus gyvenimo savo šalyje sąlygas ir federacinės valdžios klastingai naudojamas laisvo darbo jėgos judėjimo principas, praktikos paverstas nacionalinių žmogiškųjų resursų vogimo už labai menką kompensaciją politika.

2008 03 25

8. 45. Ant ko bazuojasi mūsų totalinė nešvara?

Ant neartikuliuoto mąstymo ir iš to kylančio beprincipiškumo.

Mūsų nešvara – ir fizinė, ir psichinė, ir moralinė.

Priemiesčių kiemai ir gatvės, kaimų keliai ir keleliai, šiukšlynai miškuose, sąvartynai kur papuolė, užleisti laukai, į landynes panašūs būstai, ir t. t., ir pan. – tai fiziniai nešvaros pavidalai.

Dvasinės nešvaros simboliai – tai ratuotas lietuvis keliuose ir pėsčias lietuvis gatvių perėjose bei šaligatviuose: jiems įstatymai ar paprotinės normos iš esmės dar negalioja.

Neišspręsti liko kolaboravimo okupacijos metais, bendradarbiavimo su slaptosiomis tarnybomis ir kiti panašūs klausimai: pjaukimės, broliai, žudykimės toj košėj!

Moralinės nešvaros simboliai – partijų finansavimas iš juridinių asmenų tamsos ir Seimo narių kanceliarinės išmokos – „priedai vokeliuose“.

2008 03 26

9. 36. Norit padaryti kovos su korupcija pirmą realų žingsnį (nes visa, kas buvo iki šiol, buvo tik kalbos, už kurias išsimokėti didžiuliai pinigai, kitaip sakant, kova su korupcija pati buvo korupcinė)?

Panaikinkit galimybę politines partijas finansuoti juridiniams asmenims, gal net ir fiziniams (jau matom, kad šitaip iš „Vikondos“ lėšų buvo padengtas prezidento rinkimų kampanijos įsiskolinimas) – palikit vien biudžetinį finansavimą, ir viskas iškart pradės keistis! Realiai. Nebereikės kurti grandiozinių planų ir mokėti už juos fantastinius pinigus.

Padarykite tai, pone Prezidente! Tam darbui atlikti turit pakankamai galių. Reikia tik noro. Gerą atminimą apie save paliktumėt.

2008 03 27

13. 29. Kovo 25 dieną Baltarusija minėjo savo Nepriklausomos valstybės sukūrimo 90-ąsias metines. K. Kalinausko aikštė Minske buvo kupina žmonių su nepriklausomos 1918 metų Baltarusijos vėliavomis. Būtų buvę labai įdomu išgirsti, kas, kaip ir kodėl organizavo tas eitynes ir susirinkimą aikštėje, bet dar labiau įdomu būtų buvę sužinoti, kodėl milicija galų gale pradėjo suiminėti demonstrantus ir kokius kaltinimus už kokius pažeidimus jiems pateikė. Deja, išgirdom išgąstingai džiaugsmingą korespondentės kalbėjimą apie tai, kad ji buvo suimta, su ja elgėsi brutaliai ir taip toliau, su kitais – taip pat, kad sudaužyta kamera, naudotas smurtas ir taip toliau.

Galima suprasti korespondentę, pirmąkart susidūrusią su grubia jėga – tai nepalieka be dvasinio pėdsako. Tačiau korespondento uždavinys – ne asmeniniai pergyvenimai ar įspūdžiai, o informacija apie reiškinį, kurį jis nori pristatyti. Ką mes sužinojom apie Baltarusiją ir jos šiandieninę situaciją? Nieko. Nes – nieko naujo. Ir taip žinojom, kad ten grubiai elgiamasi su opozicija, nes ten – autokratinis režimas. Bet jie visi tokie ir yra...

Kam pasitarnavo toks įvykių nušvietimas? JAV, ES ir A. Lukašenkai. JAV ir ES dar kartą pasirodė teisuolės, teigdamos ten nesant demokratijos, o Lukašenka gavo dar vieną patvirtinimą savo nacijos daugumai, kad jis kietas vadovas, o jo tarnybos puikios. Mes gi likom dar labiau nutolę nuo baltarusių tautos.

2008 03 28

9. 44. JAV ir TSRS likimai tampa vis pamokomesni. JAV buvo beveik absoliučios laisvės, TSRS – absoliučios nelaisvės šalys, tačiau abi paremtos tautų naikinimo, etnoso permalimo į tautinius mutantinius darinius ideologijomis – viena liberalizmo, kita komunizmo. Abi baigia (vietoj TSRS jau atsirado RF, bet eina tuo pačiu keliu ir sminga žemyn, kaip ir pirmtakėj) savo istorinę egzistenciją kaip tik dėl to, kad, permaldamos tautas, sunaikino kultūrą. Tapo nukultūrintomis erdvėmis, istorinėmis dykvietėmis.

Europa sukūrė save, kurdama tautų kultūras. Dabar ji, savo socialistų vedama, irgi eina paskui klaidingu keliu – Sąjungos biurokratijai leisdama naikinti Sąjungon įeiti sutikusias tautas. Tai truks kurį laiką, bet ne amžius. Mes turim atsilaikyti kaip tauta, jeigu norim išlikti istorijos subjektu. Nes marksistinis XX amžiaus paklydimas baigsis, atsikuriant Europos nacionalinėms valstybėms. Tam metui turim būti visapusiškai pasirengę. Europos surastas kelias – nacionalinių kultūrų sugyvenimo nacionalinėse valstybėse kelias – yra vienintelis TSRS ir JAV pademonstruotas negalias įveikiantis kelias.

2008 03 29

11. 32. Jono Anuškevičiaus parengtas Lukiškių aikštės pertvarkymo projektas beveik atitinka manuosius aikštės pertvarkymo kriterijus: pagal jį, išlikdama reprezentacine, ji kartu yra rekreacinė, saugoma nuo intensyvaus eismo ir netgi suteikianti galimybes smulkiajai prekybai taip, kad ši netrukdo nė vienai iš jos pagrindinių funkcijų. Padiskutuoti galėtume nebent dėl obelisko pavidalo – ar jis neturėtų būti labiau klasikinis. Tačiau reprezentacinių ir rekreacinių erdvių atskyrimas, kiekvienai iš jų suteikiant specifinių bruožų, yra perspektyvus, ir jis – mano galva – turėtų tapti pamatu visiems tolesniems aikštės pertvarkymo krypčių svarstymams.

Dar viena J. Anuškevičiaus projekto ypatybė daro jį fundamentaliu: Lukiškių aikštė šiame projekte įjungiama į didžiulį urbanistinį kontekstą, suvienijant Tauro kalno pertvarkymo kryptį, o šią per aikštę pratęsiant iki Neries ir Baltojo tilto, taip visą šią perspektyvią konstrukciją tarsi permetant į dešinįjį Neries krantą ir užbaigiant modernistiniais daugiaaukščiais bei Europos aikšte. Jeigu prieš sakurų šlaitą sugebėtume pasodinti ir pakrantės ąžuolyną, Vilnius įgytų unikalų kompleksą.

2008 03 30

9. 12. Nuo šiandien Lietuva pereina prie vadinamojo vasaros laiko. Paprastas veiksmas: laikrodžio rodyklę pasuki valanda į priekį. Kaip kad valanda atgal paskui, pereidamas į vadinamąjį žiemos laiką.

Tų pereidinėjimų ideologai ir propagandistai sako, kad tai daroma žmogaus labui: sutaupoma elektros energijos, žmogus ilgiau būnąs dienos šviesoje. Taip gyvenančios kone visos Europos Sąjungos šalys. Tai esą protinga ir gražu.

Visa tai tik dar kartą gali pademonstruoti, kokia iracionali gali būti globalinė politika. Vasaros ir žiemos laikai buvo išrasti Anglijoje Antrojo pasaulinio karo metais, kai reikėjo taupyti elektros energiją. Vardan pergalės kare žmonės buvo mėtomi į dar didesnius stresus, nes pats karas buvo absoliutus stresas. Tačiau kažkam ta žmogaus sveikatos kaina sutaupyta elektra pasirodė labai naudinga.

Ir šiandien niekam nė motais, kad vaikai ir seniai gula ir kelia su spurdančiom širdim, dirba neišsimiegoję, kad savaitę ar dvi kenčia sutrikimus, kol organizmas prie fizinio laiko pritaiko savo biologinius laikrodžius. Tokios smulkmenos, kaip žmogaus fizinė savijauta, psichinė nuotaika, protinis aktyvumas yra niekai prieš sutaupytą elektrą arba kitus pagausintus daiktus.

Tačiau kai paklausi savęs, ko verta vardan daiktų save žudanti civilizacija, atsakyti nelabai yra ką. Nebent pripažintum, kad gyvenam vėl karo sąlygomis. Civilizacijų karo. Tada – taip, viskas savo vietose: arba–arba, ir žmonių bėdos čia į apskaitas neįeina.

2008 03 31

10. 06. Ar gali tauta adekvačiai suvokti savo padėtį ir – tuo remdamasi – projektuoti atsilaikymui ir išgyvenimui būtinus veiksmus, jeigu žiniasklaida atsisako kelti ir nagrinėti daugybę aktualiausių klausimų? Iš jų pirmiausia minėtini žydų, skustagalvių, homoseksualų, feminizmo ir t. t. Na taip, apie tai šnekama. Bet tik „ta pačia kryptimi“ – teigiamai iki apologetikos. Kuo tada skiriasi liberalinis bolševizmas nuo socialistinio bolševizmo? Rusijinė cenzūra nuo europinės cenzūros? Atrodo, artėja metas, kai pogrindy ir vėl ims rodytis neskelbtieji tekstai, pradės formuoti pasipriešinimo literatūra. Nes kaip dabar – nebegalima.