Balandis Spausdinti
2008
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 30 Balandis 2008 23:12

2008 04 01

12. 37. Vytautas Čepas, atsiliepdamas į mano 1982 parašytą ir 1983 m. „Literatūroje ir mene“ paskelbtą straipsnį „Pasaulis yra čia“, vakar „Respublikoj“ baigė skelbti savo trijų dalių straipsnį „Pasaulis yra ten“.

Kaip tąsyk, 1983 metais, buvo viešai konstatuota, kad esam bezdžionaujanti tauta, nors ir turinti šansų tapti protaujančia, taip dabar, 2008-aisiais, viešai konstatuojama, kad tebesam bezdžionautojai, tik be šansų tapti protaujančiais. V. Čepas, tiesa, tai sako su klaustuku. Aš sakau be jo: protauti ne tik nebereikia, protauti yra nenaudinga ir net pavojinga, todėl dauguma bijo, tyli ir tenkinasi arba tuo, ką pagrobia iš didžiųjų pasaulio grobikų, arba kas nubyra nuo tų grobuonių stalo.

Matyt, vis dėlto teks ir pačiam parašyti ano didelį atgarsį turėjusio ir vienu iš Atgimimo ideologijos šaltinių tapusio straipsnio parafrazę, pavadinant „Pasaulis vėl yra ten“. Ten – tai ne Lietuvoje, o kažkur už jos – Lenkijoje, Airijoje, Britanijoje, Ispanijoje ar dar kur.

2008 04 02

11. 37. LTV „Žurnalisto tyrimo“ rubrikoj – dar viena „skustagalvių“ pavojingumą rodanti ir jų demaskavimo būtinumą argumentuojanti laida. Jos kulminaciniu tašku padarytas Klaipėdoje gyvenusio juodaodžio iš Somalio, gavusio politinį prieglobstį Lietuvoje, žūtis. Žurnalistė stropiai surinkusi visus jos reikalui tinkamus vaizdus: ilgai rodomas jaunimo žygis Gedimino prospektu, dainininkės užpuolimas Ukrainoje (!) už tai, kad ji naktį vaikščiojo su juodaodžiu futbolininku, pagaliau – somaliečio liudijimai tuoj po incidento Klaipėdos viešbuty. Kad ir kaip suka geltonkasė, jog juodaodį nužudė lietuvių naciai, patikėti tuo labai ir labai sunku. Pirmiausia, sumušimu pasibaigusį incidentą viešbuty pradėjo du britai, siuntę somalietį narkotikų ir merginų. Tarsi tarną. Ar vergą. Kokiomis aplinkybėmis į grumtynes įsijungė du britų bendrai lietuviai – neaišku. Aišku, kad policija ne tik nieko neišsiaiškino, bet ir paliko somalietį nė žodžio netarusi. Bet tai, atrodo, ne skustagalvių, o uniformuotųjų problema. Dar daugiau: somalietis mirė – kaip atrodo laidos autorei – nuo komplikacijų, tačiau kokių? Ką ir kalbėti! – žmogaus žūtis yra kraštutinis nusikaltimas. Tačiau šiuo – somaliečio – atveju kalbėti apie nužudymą reikėtų atsargiai. Šiuo atveju kalbėta perdėm tiesiai: tai esanti sumušimo viešbuty pasekmė. Tačiau net šitokiu atveju: jeigu mirusysis nebūtų juodaodis, ar geltonkasė keltų tokį triukšmą, nutylėdama neaiškumus? Kiek lietuvių nužudoma panašiomis aplinkybėmis! – kas dėl jų kelia skandalus?

Tenka konstatuoti, kad laidos „faktai“ stipriai „pritempti“. Kodėl? Toks užsakymas? Kieno?

Europos Sąjunga, į kurią dabar paprastai nurodo entuziastai, kaip anksčiau į Maskvą nurodinėjo komjaunuoliai, kokių nors griežtų reikalavimų nei imigracijos, nei emigracijos klausimais nėra įvedusi. Jie dar bus įvesti. Įvedinėjami pamažu. Lietuva turi teisę nusistatyti savo tvarkas ir taisykles, ir jeigu Klaipėdai atrodo (toks savivaldybės tarybos nutarimas), kad imigracija pristabdytina, jie turi teisę tai padaryti, o žurnalistei nėra jokio pagrindo ir tai kišti po skustagalvių kepure.

Taip ir norisi paklausti: eterio verslininkai, ką darote su savo šalimi? Juk visa tai, ką vadinat „žurnalisto tyrimu“, šiuo atveju yra anų laikų propagandos tendencingumui nenusileidžiantis jūsų honorarinis plepalas, pagal kurį Lietuva – šita siaubingiausios tolerancijos, neįtikėtinai, beveik infantiliškai geranoriško kitataučiams palankumo šalis – garsės pasaulyje kaip fašistuojančių elementų kraštas, ir JAV ambasada Lietuvoje galės paskelbti, jog ne tik Klaipėda, bet ir visa Lietuva yra užsieniečiams pavojinga šalis?

To siekiama? Tai ką – jūs norit pasakyti, kad skustagalvius lietuviai kada nors vadins mūsų dienų partizanais, dar kartą sulaikiusiais Lietuvos kolonizatorių antplūdį?

Skustagalviai, klausykitės!

2008 04 03

9. 59. Ne, negali nesižavėti žydų įžūlumu!

Kalbu vėl apie žydų kapinių Šnipiškėse istoriją. Rado ekspertus (kaip rado – neatsakyta), kurie paneigtų jau kitos ekspertų grupės padarytas išvadas, užvirė košę, išvesdami reikalą iki JAV Kongreso (neaišku, kodėl dar nepasitelkė Maskvos Dūmos – gal atsargai laiko?), ir dabar, grasindami pasmerkimu, diktuoja Lietuvai sąlygas. Socialistinio liberalizmo atmosferoje ir satelitinės užsienio politikos praktikoje skendinti Lietuva greitai nusileidžia: darysim geofizinius tyrimus, kurie turėtų nustatyti Šnipiškėse buvusių žydų kapinių teritorijos ribas. Kad „pasauliui“ nekiltų abejonių dėl tyrimų nešališkumo, Lietuva siūlo sudaryti tyrėjų grupę, paskaičiuoja kainą. Teikiamas rangovas žydams nepriimtinas, o jų siūloma Izraelio firma – trigubai brangesnė. Lietuviai sutinka ir su tuo: girdi, esam besiginančioji pusė. Leiskit paklausti, kodėl besiginančioji? Skandalas seniai tapo nebe pagarbos kažkada čia palaidotiems žmonėms, net ne pagarbos žydų religiniams reikalavimams klausimu, o verslo ir prekybos klausimu, ką ne žodžiais, o darbais, piršdami savo tyrimų rangovą, dar kartą demonstruoja pretenzijų Lietuvai reiškėjai. O mes vis: ak, mus pasmerks!

Ne, negali nedžiūgauti dėl mūsų infantilizmo!

2008 04 04

10. 39. Na, vieną gerą darbą per šią kadenciją Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus jau bus padaręs: apgynęs Ukrainos ir Gruzijos dreifavimą NATO link, nors Ukrainos atveju klausimas nevienareikšmis mums, Lietuvai. Jeigu iš tiesų visų pirma jo dėka NATO valstybių narių vadovų komunikatas Bukarešte buvo pertvarkytas taip, kad jame konstatuota Ukrainą ir Gruziją būsiant NATO narėmis, o visus konkrečius klausimus palikta spręsti užsienio reikalų ministrams, tai Rusija iš tiesų gali tūžti neįtikėtinai.

Tačiau man norisi akcentuoti ne tiek tradicinį Rusijos priešiškumą NATO, kiek Prancūzijos ir Vokietijos pataikavimą Rusijai ir tokios formuluotės suduotą smūgį jų kaip Europos didvalstybių autoritetui, nes ji reiškia štai ką: Naujoji Europa turi daugiau valios gyventi, negu parsiduodantieji už pigesnes Rusijos dujas ir naftą!

2008 04 05

8. 43. Ką realybėje reiškia tos įvairiopos Europos Sąjungos dotacijos?

Jeigu kalbėtume nesismulkindami, turėtume pripažinti, kad jos yra skirtos sukurti Lietuvai, kuri būtų visiškai priklausoma nuo ES ir patenkinta savo buvimu joje, ir atskirti nuo šios tą Lietuvos dalį, kuri „nesugeba“ pasinaudoti tomis lėšomis, skursta ir eina „į smėlį“.

Taigi, jos, tos ES lėšos, gilina socialinę atskirtį, skaldo Lietuvą, priešina ją ir valdo pagal Europos Sąjungos norus, žudydamos tautą.

2008 04 06

10. 36. Ukrainos ir Gruzijos priiminėjimo į NATO eiga kaip niekas kita gražiai mūsų jau šiek tiek reginčioms akims rodo: stiprių nacionalinių valstybių NATO nereikia. Šia prasme NATO Europoje yra tarsi pasirengimo Europos Sąjungai etapas. Per šį laikotarpį („namų darbas“) valstybių pretendenčių vadovybės turi garantuoti „stabilią demokratiją“, t. y. nacionalinio kapitalo persipynimą su vakarietiškuoju taip, kad jokia nacionalinė vyriausybė nebeturėtų jėgų pasipriešinti bet kokiam savarankiškam nacionalinių interesų gynimo „polėkiui“ bet kurioje nacionalinėje valstybėje, nesvarbu, ar tai būtų koks ekonominis interesas, kaip atominė jėgainė Lietuvoje, ar politinis, kaip opozicijos išvaikymas Gruzijoje, nors tai ir nebuvo opozicija, o tik vienas iš neįvykdytų perversmų. Nes ir perversmo numalšinimas yra negeras Gruzijos sugebėjimas, rodantis, kad nacionalinė vyriausybė padėtį valdo „ne vakarietiškais standartais“ vadovaudamasi. Apie kokį nors Gruzijos planuojamą „separatistinių žemių susigrąžinimą“ negali būti nė kalbos, nes tai, viena, rodytų Gruzijos militarinę galią, antra, Gruziją stipriai supriešintų su Rusija, o Rusija gi – svarbesnė nei Gruzija JAV partnerė. Ukrainoje, kol joje maišosi „rytietis“ Janukovičius – išvis nepakenčiama! Tad: demokratizuokitės!

2008 04 07

10. 11. Vakar būta neeilinio įvykio: Vilniuje, Karininkų ramovėje, paminėtas Viliaus Bražėno 95 metų jubiliejus.

Devyniasdešimt penkeri kiekvienam žmogui yra labai gražus amžius. Tačiau pats savaime jis negarantuoja pilnų salių, jūros gėlių, į reglamentus netelpančių kalbų ir tikros visuomeninės bei asmeninės meilės ir pagarbos. Viliui Bražėnui, tikram lietuvių patriotui, visuotinio susirinkusiųjų palankumo, pritarimo ir pagarbos buvo parodyta su kaupu. Kodėl?

Todėl, kad – priešingai daugeliui lietuvių, kuriems mieliausias dalykas yra žiūrėti į tai, kas su jais buvo, o per tai – ir su Lietuva, – Viliui Bražėnui visa ir jo paties, ir Lietuvos praeitis – tik patyrimo kalnas, nuo kurio jis gali žiūrėti į priekį ir ieškoti, kas gali būt ir kas turėtų būt, be to, ne jam, o mums – Lietuvai. Tai – sunkus likimas, likimas be malonaus atsipalaidavimo ir – dažniausiai – asmeninio džiaugsmo, tačiau tiek būtinas, kad suprantantieji tokį savo pasmerktumą būtent dėl to, kad jie supranta, į ką ir kaip žiūrėti, renkasi tokį likimą ir aukojasi, pasiaukojime rasdami visa, ką žmogui gali duoti jo gyvenimas.

Vilius Bražėnas kaip penkis savo pirštus yra perpratęs komunizmo prigimtį ir istoriją. Jis nuostabiai gerai žino, kad tai – universali idėja, tačiau būtent tokia, kuri įkūnija ir reiškia blogį. Tūkstančiuose savo kalbų, pranešimų ir straipsnių visame pasaulyje jis yra kalbėjęs apie tai, kalbėjęs aistringai ir įtikinamai – taip, kad jo nori klausytis ir Amerikoj, ir Lietuvoj.

Vilius Bražėnas puikiai supranta, kad komunizmas mutuoja ir reiškiasi naujom epidemijų formom vis kitaip. Štai kodėl jis taip įžvalgiai ir įtikinamai kalba apie globalizmą – taip, kaip niekas šiandien Lietuvoje dar nesugeba. Tačiau mokosi iš lietuvių tribūno ir mąstyti, ir kalbėti taip, kaip tai daro Vilius Bražėnas. Ir daro teisingai: mums dar reikia atlaikyti ir šiuolaikinį komunizmą bei įveikti taip pat, kaip įveikėm tą XX amžiaus ideologinį marą.

Vilius Bražėnas buvo pagerbtas visuomeninių organizacijų lygiu. Nors turėjo būti pažymėtas valstybiniu. Ką gi, iki kito V. Bražėno jubiliejaus laiko pasirengti valstybė dar turi.

2008 04 08

9. 33. Jau ir mūsų spauda praneša, kad ne tik Abchazija, Pietų Osetija, Padniestrė, bet ir Rumunijos vengrai seka Serbijos albanų pavyzdžiu ir rengiasi paskelbti pirmiausia autonomiją, o paskui – ir nepriklausomybę.

Žurnale „Europos laiku“ pateiktas Ievos Staniulytės pokalbis su Vokietijos europarlamentare Doris Pak (Doris Pack) atskleidžia visą eurobiurokratijos bejėgiškumo gelmę: svarbiausia, anot tos europarlamentarės, dėl ko apsispręsta pripažinti Kosovui teisę būti nepriklausoma valstybe, buvo siekimas „užtikrinti taiką bei stabilumą regione“, „pakelti Kosovą iš aštuonerius metus trukusios netikrumo būsenos“ ir „nutraukti šią Kosovo padėtį be išeities“. O kas ją sukūrė? Serbai seniai nebevaldė Prištinos, Kosovą administravo „išsekinta JT administracija“, tad Kosovas – JT fiasko spręsti esminius žmonėms tautinius klausimus rezultatas ir pripažinimas.

ES sako, kad „Kosovas yra unikalus atvejis, nepalyginamas su jokiu kitu konfliktu pasaulyje“, todėl turi nepalikti erdvės kitų „klaidingoms interpretacijoms“. Turi. Lygiai kaip „turėjo“ ir Kosovo albanų sutramdymo požiūriu. Bet albanų separatistų JT neįveikė. Kaip neužkirs kelio ir „kitiems“.

Kosovas – ne unikalus atvejis. Jis pradėjo visiškai naują „nepriklausomybių“ epochą – separatistinių nepriklausomybių. Jos laužys nacionalines valstybes ir tokiu būdu naikins nacionalinės valstybės ir idėją, ir realybę. O per EP peršamas kovos su ekstremizmu, ksenofobija, nacionalizmu ir pan. programas „telks“ į visokias „sąjungas“, viena kurių ir pretenduoja būti Europos Sąjunga.

Ką tik pati išsiropštusi iš vieno tokio katilo – Tarybų Sąjungos – Lietuva gerai atsimena, ką tai reiškia. Tiesa, jaunimo sąmonė jau užnuodyta nauju nuodu – europiečio įvaizdžiu, kaip anais laikais buvo nuodijama naujo žmogaus – tarybinio žmogaus – įvaizdžiu.

Lietuvos Seimas po pateikimo nepripažino Kosovo nepriklausomybės. Tai aiškiai rodo, kad mes kaip tauta dar galim turėti vilčių.

2008 04 09

10. 09. Gražu: kažkoks Lietuvai visai nežinomas (žinomas tik A. Zuokui) S. R. Gugenheimo fondas (JAV) ir valstybinis Ermitažo muziejus (Rusija) paskelbia „pasaulio architektūros žvaigždžių“ konkursą, koks muziejus turėtų būti pastatytas Vilniuje šalia Baltojo tilto. Konkurso sąlygos neapibrėžtos, nuostatų nėra. Tiesiog į tų dviejų konkursą skelbiančių kompaniją kaip komisijos nariai pakviečiami Vokietijos architektūros muziejaus direktorius Peteris Kachola Šmalis, Lietuvos premjeras Gediminas Kirkilas, Vilnius meras Juozas Imbrasas, Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus vicepirmininkas Gintaras Čaikauskas ir, vadovaujami Solomono R. Gugenheimo fondo direktoriaus Tomo Krenco bei valstybinio Ermitažo Sankt Peterburge direktoriaus Michailo Piotrovskio, kalbasi, kuris iš pateiktų projektų geresnis. O projektų autoriai trys – tiek žvaigždžių atsiliepė į kvietimą. Tai Danielius Libeskindas, Zaha Hadid ir Masimilianas Fuksas. Visi jie į tą „konkursą“ pakviesti. Kodėl nekviesta lietuvių? Todėl, kad „Lietuvoje tokio lygio architektų nėra“.

Aš nekalbu, ar reikia Lietuvai tokio muziejaus, ar ne. Kalbu apie tai, kas Lietuvą valdo – nutaria, kad reikia tokio muziejaus ir skelbia konkursą be sąlygų.

2008 04 10

10. 50. Pasakyk: tiesa yra nauda ar nauda yra tiesa, – ir aš pasakysiu, kas tu.

2008 04 11

10. 06. Daiktai visame pasauly jau gaminami ne naudoti, o tik parduoti.

2008 04 12

Lenkijoje priimtas įstatymas, kuriuo įvedama vadinamoji „lenko kortelė“. Sakoma, kad su jos pagalba lenkų valdžia norinti padėti užsienyje gyvenantiems lenkų kilmės žmonėms, įgysiantiems įvairių lengvatų. Kaip ir Lenkijos piliečiai, jie tomis pačiomis sąlygomis galės užsiimti verslu, nemokamai mokytis, studijuoti, gydytis. Jiems bus teikiamos didelės nuolaidos traukinio bilietams, nemokami bilietai į nacionalinius Lenkijos muziejus, jie nepalyginamai paprasčiau gaus Lenkijos vizas. Pagal šias privilegijas užsienyje gyvenantys lenkai prilyginami Lenkijos piliečiams.

Šis įstatymas – tai vadinamųjų Lenkijos „kresų“ perėmimo Lenkijos valstybės žinion programos vykdymo pradžia: pietryčių Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje gyvena apie milijoną lenkų kilmės arba lenkais save laikančių minėtų šalių piliečių. Priėmusi šį įstatymą, Lenkija pradeda agresyvųjį savo santykių su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina etapą.

Šioje vietoje labai vertėtų paklausti, ką apie visa tai mano „strateginės partnerystės su Lenkija“ ideologas V. Landsbergis, jos vykdytojas A. Brazauskas ir iki neregėtų aukštumų „draugystę“ iškėlęs V. Adamkus. Nors žinom, ką atsakytų.

O štai Lenkijos generalinis konsulas Lietuvoje Stanislavas Cygnarovskis, atsakydamas į pastabą, jog šitaip Lenkija kurianti privilegijuotą Lietuvos piliečių kategoriją, sako: visos valstybės daro ką nors gera savo tautiečių labui, Lietuvoje lietuviams taip pat galioja tam tikros nuolaidos, į kurias jis negalįs pretenduoti. Cinizmas akivaizdus: net tokia fraze jis jau sako, kad Vilnija yra Lenkija!

Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugijos „Maciež Školna“ (Macierz Szkolna) pirmininkas Juzefas Kviatkovskis pareiškė, kad jo lenkišką kilmę patvirtinantis dokumentas – jo garbės reikalas. Jo lietuviškame pase įrašyta, kad jis – lenkas (mūsų pasuose tokių lietuviškumo ženklų daug kur neberandam), tačiau kortelė rodanti pagarbą kilmei. Tokių kortelių Lietuvos lenkai prašysią masiškai.

Ir vieno, ir kito veikėjo kalbos – dūmų uždangos „kortelės“ keliamoms pasekmėms. Paremtas ne tik „pagarba kilmei“, bet ir akivaizdžia materialine nauda, jų išdavimas taps neakivaizdiniais referendumais mano minėtose šalyse dėl jų „lenkiškųjų regionų“ kosovizacijos, o tiksliau – „albanizacijos“.

Mūsų politikai „kortelės“ problemos nekomentuoja, nes „procesas tik prasidėjo“ ir kalbėti apie jį kol kas anksti. Žinoma, kai nežinai arba nenori ką nors sakyti iš principo (tokią kalbėseną iškart atmeta „strateginės partnerystės“ nuostata), tada lieka tik „stebėti procesą“ ir karpyti ausimis, komentuojant techninius proceso aspektus. O Lenkija, kaip ir kitos didžiosios Europos Sąjungos valstybės, tyliai sau rengia Europos žemėlapio perpaišymą Europos Sąjungos projektui baigiantis. Tada ir mūsų politikams gal pasidarys aišku, kam ir Eurosąjunga buvo sukurta. Ką darys jie tada? Komentuos, kaip gražiai brėžiamos naujos sienos?

2008 04 13

12. 56. „Šiaurės Atėnai“ (nr. 14) paskelbė Andriaus Martinkaus straipsnį „Juodoji Kosovo magija“. Perskaičiau neatsikvėpdamas. Ir pasakiau: taip! Taip! – nuo pradžios iki pabaigos.

O paskui stojo dvasinės šventės jausmas. Jeigu Lietuva jau užsiaugino tokio intelekto, tokios sąžinės ir tokios dvasinės aistros vyrų, ji nežus. Protas yra didis dalykas, bet be sąžinės jis gali būti blogesnis už visiško bepročio darkalus. Net ir su sąžine protas gali būti bergždžias kaip ratus traukiantis arklys. Tik drąsa, dar geriau – aistringa drąsa daro intelektą kūrybingą.

Andriaus Martinkaus straipsnis yra atsakymas arba pasakymas tiems šviesuoliais save vadinantiesiems, ką jie turi daryti, jeigu jų gelmėse yra likę bent kiek sąžinės. Taip, tai pasakymas ir sąžiningiesiems kvailiams. Nors to pasakymo jie ir nesupras.

Paskaitykite visi, kas bent kiek suinteresuotas ne vien savim: Europos islamizacijos bandymų istorija čia kaip ant delno. Ir Lietuva su savo rūpesčių ir žygių bergždumu.

Kaip vis dėlto svarbu laiku ir vietoj pasakyti suinteresuotą brandžios dvasios žodį!

2008 04 14

8. 44. S. Bartkaus laida „Požiūris“ turi savo liniją – kad ir taikydamasi prie „sensacinės estetikos“, ji demonstruoja, kokius turtus turi Lietuva ir kaip nemoka jais naudotis. Tai ir Pirmojo pasaulinio karo fortai, ir Antrojo karo pajūrio dzotai, ir lenkų okupacijos laikų Vilniaus gynybiniai įtvirtinimai, rusų okupacijos laikų raketinės bazės požemiai, kariniai miesteliai ir t. t., ir pan. Viskas apleista, viskas griūva, viskas net sąmoningai naikinama.

Kodėl? Kad „ne mūsų“? Kad „okupacijų palikimas“?

Ne, ne tai. Tie dalykai tiesiog netelpa mūsų galvon, jų į mąstymo erdvę neįtraukia mūsų nacionalinis protas. Nes visi tie „daiktai“ yra valstybės (ar valstybių) buvimo ir gynimo reikmėms pastatyti daiktai. Ne mūsų valstybės, okupantų valstybių, bet valstybių. Mes jos, valstybės, galima sakyt, neturėjom. Per 22 Pirmosios respublikos metus pastatėm šiokią tokią „mūrinę Lietuvą“ – mokyklas, pienines, ligonines, bankus, bet daugiau nespėjom. Ir vargu ar būtume pastatę ką nors panašaus į Vilniaus įtvirtinimus – net Kauno fortų, nors jie jau buvo, gynybai nerengėm. Tik šūkavom, kad be Vilniaus nenurimsim. O statėm valstietiškam naudojimui reikalingus ir tinkamus objektus.

Nekalbėčiau šitaip, jeigu dabar, atkūrė savo nepriklausomą valstybę, būtume pasakę: ei, tie daiktai dabar yra mūsų valstybės, jai prireiks viso to jei ne vienaip, tai kitaip. Kas pasakė? Niekas. Visos vyriausybės leido grobti viską – pradedant įranga, baigiant pačiais statiniais, griaunamais statybinei medžiagai, o tai ir nežinia kam, tiesiog griovimo džiaugsmui. Kaip barbarų orda užėjo lietuviai, čia tikrai vadintini lietuvaičiais.

Ar kas pasikeitė?

Niekas. Nors jau imama matyti, kas po kojom dar likę nuo valstietiškojo žemažiūriškumo griaunamosios jėgos, tačiau suvokti, kam tai galėtų būti panaudota, nepajėgiama. Išskyrus vieną kitą atvejį, tik patvirtinantį taisyklę.

Ką pastatė kiti, tą ir turim. Bent liekanas. Ką valstybiško pastatėm mes? Stadioną? Muziejų? Filharmoniją? Kongresų rūmus? A, tiesa, naują Seimo salę, taip.

2008 04 15

13. 28. Vokietijos laikraščiai su nuostaba komentavo faktą, kaip Vidurio Europos valstybės, tarp jų ir Lietuva, atakavo Vokietijos kanclerę Angelą Merkel dėl jos atstovautos Vokietijos skeptiškos pozicijos NATO plėtros į Ukrainą ir Gruziją klausimu. Kai kurių naujokių ministrai „tiesiog fiziškai“ darė spaudimą, kad kanclerė pakeistų poziciją. Visus pralenkė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, atvirai grasinęs Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrams. Be kita ko, jis sakė: „Jeigu Paryžius ir Berlynas apsunkins arba sužlugdys Lenkijos strateginių interesų Ukrainoje realizavimą, tai turės padarinių. Lenkija turi gerą atmintį.“

Kad Lenkija turi gerą atmintį, mes gerai žinom: ji gerai atsimena, ką gera kada turėjo ir to jau niekada neatsisako. Netgi verčiama atsisakyti. O dabar itin patogus metas atsigriebti. Dėl Gruzijos atmetimo ji niekam negrasina, tačiau tiesiai sako, kad turi strateginių interesų Ukrainoje. Kokie jie? Tai irgi ne paslaptis – apie tai viešai kalba Lenkijos „kresų politika“, pagal kurią Vakarų Ukraina su Lvovu – vienas iš tokių regionų.

Tai ką – Lenkija galvoja pulti Ukrainą? Ne? Tai kuriam galui jai JAV bazės? Jų gali labai prireikti, jeigu Ukraina skils į rusiškąją ir ukrainietiškąją, kas visiškai gali atsitikti Ukrainos priėmimo į NATO atveju. JAV bazės tada tiesiogiai saugos „likusiąją“ Ukrainą, kurioje Lenkija galės pradėti jos vakarinės dalies kosovizacijos procesą (jau ir dabar, ypač per bažnyčią, Lenkijos įtaka ten labai stipri). Ar taip bus sprendžiami ukrainiečių tautos reikalai? O gal lenkų? Lenkų – taip, bet iš esmės – JAV: jai, o ne kam kitam Europoje reikia turėti Didžiąją Lenkiją, jau ir dabar gildinančią galvas Vokietijai ir Prancūzijai, o perspektyvoje – perimančiai Europos vadelėjimą prieš Rusiją.

Taigi, brangūs ukrainiečiai, lietuviai, latviai ir visi kiti – kas galit, aukokitės Lenkijai, – tai ji, kaip visada, dabar bus forpostas prieš Rusiją, tik ginantis jau nebe Prancūzijos, kaip XX a. pirmojoje pusėje, o JAV interesus.

Štai ir visa matematika. Pro ją mūsų visai nebematyti. Senokai. Tik Adamkus vis dar tipena paskui Kačynskį.

2008 04 16

10. 07. Europos Sąjungos prezidentas – dar tik Lisabonos sutarties popieriuose, tačiau atlyginimas jam jau numatytas – 270 tūkst. eurų, arba 947 tūkst. litų. Jis turės nemokamą rezidenciją, 20 asmenų aptarnaujantįjį personalą. Apie kitas privilegijas nekalbama. 2009 metų Europos Sąjungos biudžete šie pinigai dar nenumatyti – laukiama, kad per šiuos metus būtų ratifikuota sutartis, o toks ankstyvas jų skyrimas gali sukelti žmonių nepasitenkinimą ir pakenkti ratifikavimo procesui. Paskui jau bus galima demokratijos ir nebežaisti.

2008 04 17

10. 11. Lietuvos Prezidento metinį pranešimą beveik be išimčių tiek pozicija, tiek opozicija vertina nepalankiai. Išlaikomas taktas, tačiau nusivylimo neslepiama: nepasakyta nieko naujo.

Tai – tiesa. Prezidento rypavimus dėl vienos ar kitos problemos girdėjom jau seniai. Žinomas ir jo elgesio stereotipas: pažada apsispręsti teisingai ir griežtai, o po to kapituliuoja. Taip buvo ir su STT pertvarka, ir su VSD patvarkymu, ir su rezervistų problema, ir su socialiniais klausimais – mokytojus paliko Vyriausybės valiai, o apie kultūrininkus nė neužsiminė. Žadėjo išspręsti partijų teisingo finansavimo problemą, nes tik nuo to priklauso Lietuvos politinio atsinaujinimo galimybės. Išėjo taip, kad jo pateiktas projektas – tai iš esmės vienpartinės sistemos kūrimo projektas. Apie LEO nė nekalbu – tai absoliuti Prezidento kapituliacija. Sakosi gerai tvarkęs užsienio reikalus. Gerai – ne Lietuvos naudai.

Išvada: Prezidentas Valdas Adamkus nepažįsta lietuvių tautos ir nežino Lietuvos reikalų. Dar blogiau: jis nebeturi politinės valios ką nors spręsti. Jo dėka įsigali stagnacija.

V. Adamkus padarė daug klaidų. Didžiausia – kad sutiko būti išstumtas antrajai kadencijai. Ši kadencija – esminė jo klaida.

2008 04 18

Žmogaus teisės pamažu tampa mažumų teisėmis, ir jeigu kokia nors mažuma save pasiskelbianti grupė turi pakankamai valios bei aplinkos politinio palaikymo, ji tampa dar vienos tautos dar vienu naikinimo įnagiu.

Globalizacija pamažu tampa regionalizacija – pradedant tokiais dariniais, kaip Europos Sąjunga, baigiant tokiais, kaip Kosovas. Arba Nemuno euroregionas, ilgainiui įgysiantis tiesioginį „išėjimą į Briuselį“, t. y. autonomiją.

Globalizacija ir žmogaus teisės – nuostabus duetas, kur kas įspūdingesnis nei buvęs – proletarinis internacionalizmas ir tarybinis patriotizmas.

2008 04 19

Pasaulis konstatuoja parlamentų vaidmens mažėjimą, jeigu ne krizę. Lietuvos parlamento žlugimas – ne išimtis. Svarbiausia šio proceso priežastis – parlamentinė korupcija, t. y. į pralamentą išrenkamų žmonių papirkinėjimas visomis įmanomomis formomis, pradedant grupiniais papirkimais su parlamento sutikimu parduodant kokius nacionalinio masto objektus, baigiant legaliu papirkinėjimu, tokiu kaip neapmokestinti parlamentaro atlyginimo priedai ar kokios nors lengvatos. Europos parlamentarai taip pat skendi tose pinklėse.

Galvojant apie pasipriešinimo būdus, visų pirma reikia pripažinti, kad toks parlamentas paklus tik spaudimui jėga, o ne idėjomis. Jėgą gali sutelkti tik visuomenė. Taigi, visuomeninė partijų ir jų deleguotų parlamentarų kontrolė yra vienintelis realesnis parlamentų krizės įveikinėjimo būdas.

Tačiau ir visuomenė serga. Visų pirma ji, eidama įprastais keliais, kuria išsigimėliškas partijas, kurios yra ne kas kita, kaip pinigais paremtų kvailų ar net ydingų idėjų realizavimo būdas. Dar blogiau, kad į parlamentus eina ir būna išrenkamos prostitutės, šoumenai ir kitokie visuomenės juokdariai. Kas gali tąsyk ir visuomenės nukvailėjimą gydyti? Tik idėjiniai radikalai.

Taigi, jeigu pasirodo radikalai, žinokit: visuomenės debilėjimas pasiekė kritinį tašką. Radikalai yra ligos spuogai, ir nukrapštydamas jų neatsikratysi.

2008 04 20

Labai jau keista afrikietės dainininkės Bernyn (Berneen) sumušimo istorija. Kažkodėl tik devintą kartą skustagalviams marširuojant savo įprastais keliais skandalą pakelia viena LTV laida. Kitos bando padėti. Tačiau nelabai sėkmingai prie Lietuvos limpa rasistinės šalies vardas.

Tada vidury baltos dienos kone pačiame Vilniaus centre krašto apsaugos savanorė rusė, bendrų padedama, sumuša liaunutę dainininkę. Už ką? Kodėl? Kad ji išmoko lietuviškai? Kad Lietuva jai darosi antra – profesinė – gimtinė? Kad ji dainuoja tolydžio geriau? Nesuprantama: priežasčių šioje plotmėj nėra.

Tai gal yra kitoj? Sumušus dainininkę skandalas tikrai bus didelis. O jeigu sumuš nacionalinės visuomeninės gynybinės organizacijos atstovas – tai ir ši organizacija nukentės. O jeigu dar rusiškos kilmės savanorė – tai ir visai gerai. Tada jau anų laidų iniciatoriai gali vėl eiti į ekranus ir kalbėti kur kas įtikinamiau.

Yra apie ką pagalvoti.

Chuliganus reikia bausti. Geriausia būtų, kad tai padarytų tie, ant kurių dabar bandoma užkrauti kolektyvinę atsakomybę, nors tokių, sakoma, nebūna.

Čia aš tik dar kartą klausiu savęs: kas gi taip suinteresuotas, kad Lietuva įgytų rasistinės šalies vardą?

2008 04 21

17. 08. Du trečdaliai anglų mano, kad imigracija Britanijon pasiekė tokį laipsnį, jog trintys tarp imigrantų ir anglų gali virsti smurtiniais susidūrimais. Pusė apklaustųjų norėtų, kad vyriausybė skatintų imigrantus išvykti.

Kažkada, prieš keturias dešimtis metų, britas Enochas Pauelas (Enoko Powell) pasakė matąs, panašiai kaip romėnas, krauju pasruvusią Tibro upę. Jis tapo rasistinių baimių smerkimo atskaitos tašku.

Šiandien Anglijoje per 20 proc. kitataučių, daugiausia iš islamo šalių. Jų šeimos gimdo 6–8 vaikus, o europiečių –1–2. Prancūzijoje kitataučių apie 20 proc.

Anglijoje prieš septynetą, Prancūzijoje prie porą metų jau buvo kilusios didžiulės imigrantų riaušės.

Apie 60 proc. anglų mano, kad imigrantų šalyje aiškiai per daug. Politikai tikina, kad imigrantai kelia šalių ekonomiką, tačiau jų oponentai šneka apie bedarbystės augimą tarp anglų ir apie šalį, kuri tampa nebepanaši į Britaniją. Ne tik šneka – ieško patikimesnės gyvenimo vietos.

Mūsų tai neliečia?

2008 04 22

9. 57. Isterija dėl rasizmo Lietuvoj kurstoma ir toliau. Kodėl – paaiškinimą randu vieną: tai žiniasklaidos mentalinio skurdo ir intelektualinės negalios protrūkis. Kaip kokia gripo epidemija. Mutuojant štamui. Vakar – apie LEO, šiandien – apie skinus, rytoj – apie prostitutes. Nors apie prostitutes vargu bau – pernelyg gimininga tema.

2008 04 23

10. 23. Vakar Lietuvos Seimas po pateikimo pritarė Kosovo nepriklausomybės pripažinimo dokumento aprobavimo procedūrai. Trumpai tariant – palūžo. Palūžo, spaudžiamas Lietuvos Prezidento, Vyriausybės, Seimo Užsienio reikalų komiteto, Europos reikalų komiteto. Argumentai? Tai jau padarė 37 Jungtinėms Tautoms priklausančios šalys, svarbiausios ES šalys ir artimiausios kaimynės.

Kodėl jos pripažįsta – nesvarstyta. Na, o kodėl pripažįsta Lenkija – juk seniai visiems aišku: kad būtų precedentas lenkiškiems kosovas! Kodėl pripažįsta Latvija – kad panašių problemų neturi. Kodėl pripažįsta Vokietija – kad ji per savo didumą apskritai nedaug ką bemato. Bet kodėl nepripažįsta Ispanija? Rumunija? – Ne, tai mums nerūpi. Mūsų „politikams“ svarbiausia – solidarumas: „Galim pasirodyti kaip problemą vilkinanti šalis. Pasaulio bendruomenės akyse mūsų prestižo tai nepakels“ (J. Karosas). Nors yra priešingai – prestižo nepakels pripažinimas, o ne nepripažinimas. Šalis, kuri gina savo interesus, visada gerbiama, nors ir tyliai. Mes – kaip savo viduramžių bajorai – už lenkiškus herbus ir privilegijas – kad ir į pragarą.

O juk „Amžių šešėlių“ laidoj buvo aiškiai net nesuprantantiems pasakyta, kad Kosovo albanai – barbarai, jei ne banditai: tokio etninio valymo, koks jų įvykdytasis, niekas šiais laikais nebepadarė. O jie toliau sau naikina serbų kultūros pėdsakus griaudami cerkves ir paminklus. Kodėl toną šitam, atrodytų, nesuvokiamam procesui davė JAV – galima suprasti: Kosovo albanai įrodė esą stipresnė už serbus jėga, tad JAV, kaip tiesą su jėga tapatinančiai šaliai, viskas atrodo „normos ribose“, tuo labiau, kad JT ir NATO prižiūrėtojai Kosove patys visiškai išseko. O kad pasaulis įstumiamas į albanizacijos procesus – irgi visai priimtina, nes JAV suinteresuotos didesnių ir stabilesnių valstybių formavimusi, į kurias kelias veda dažnai per „kosovus“.

Ar mes viską matom jau tik JAV akimis?

O gal matome komjaunuolių ir bolševikų akimis, kurioms JAV požiūris visai priimtinas. Kad jis nepriimtinas Lietuvai, įstumiamai į naujų problemų pelkę – tai kas: ar bolševikams kada nors rūpėjo nacionalinė valstybė ir jos problemos?

Pardavikai jūs, ponai Seimo nariai, ir kuo toliau, tuo baisesni satelitai kolaborantai. Balsuokit – pažiūrėsim, kas su kuo. Žinokit: tai lieka visiems laikams, ir tai ne vien jūsų reikalas.

2008 04 24

9. 16. Visas mūsų gyvenimas jau panašus į realybės šou. Ką ten panašus! – pralenkia. Televiziniai šou jį jau tik bejėgiškai kopijuoja. Ne šou kaip gyvenimas, o gyvenimas kaip šou.

2008 04 25

12. 44. Eutanazijos draudimas, be didesnių išlygų pripažįstamas humanistinio elgesio norma, nėra taip paprastai aiškus nei metafiziniu, nei moraliniu, nei juridiniu požiūriais. Aiškus tik teologiniu: jei žmogus yra Dievo kūrinys, o tam kūriniui suteikta malonė kentėti – eiti prieš Dievo valią nevalia. Tiesa, ši logika irgi ne visai švari. Nes jei Dievas laisvos valios neneigia bent tiek, kiek leidžia žmogui klysti, tai eutanazijos draudėjai yra kategoriškesni už patį Viešpatį. Šventesni už popiežių, kaip sakoma. Gi žmogaus teisių aspektu žiūrint – draudimas absoliučiai absurdiškas: reikalaudamos gyventi, nors žmogus pareiškia valią negyventi, „žmogaus teisės“ naikina pačią žmogaus esmę – jo laisvą valią. Žmogaus idėjos vardan neigiamas pats žmogus. Nes valia „klysti“ ir rinktis mirtį vietoj nebepakeliamos kančios – tai žmogaus valia aiškintis savo „klaidą“ su pačiu Dievu, o ne su jo „įgaliotiniais“ Žemėje, kad ir kokiais vardais jie dangstytųsi!

2008 04 26

Baskai perpjauti ir pasidalyti dviejų valstybių. Kurdai – keturių. Ir vieni, ir kiti kariauja už savo nepriklausomos valstybės sukūrimą. Kariauja, o ne paprasčiausiai nori ją sukurti. Tačiau – tyla. Jokios diskusijos apie tai, kur šių tautų valstybės ir kodėl joms neleista jų turėti.

Neseniai į šį klausimą netiesiogiai atsakė Europos Komisijos pirmininkas Žosė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso): lankydamasis Kinijoje jis pareiškė, kad Tibetas yra Kinijos dalis: „ES laikosi Kinijos teritorijos vientisumo ir vienybės principo, ir tai natūraliai taikoma Tibetui.“

Tai – ne Europos Sąjungos ir Kinijos santykių „gelbėjimas“ (kaip bando kai kas aiškinti), pastarajai užsirūstinus dėl galimo ES vadovų nedalyvavimo Pekino olimpiados atidaryme, o viena kitą suprantančių ir tokių problemų kaip Tibetas, Baskija, Kurdija klausimais sutariančių didžiųjų valstybių vadovų kasdieninė kalbėsena.

2008 04 27

19. 55. Viešojoje erdvėje naujas motyvas: raginimas mokytis ir mokėti kuo daugiau tautų kalbų. Ir iš karto kliūvi už problemos formuluotės: kalbama ne apie pasaulio tautų kalbas, o apskritai apie kalbas, gi šios suprantamos kaip didžiųjų tautų kalbos. Tai anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, italų, rusų, lenkų. Jei kas moka ir žydų idiš – gerai. Bet mokėtinųjų kalbų grupei nepriskiriama nei čekų, nei slovėnų, rumunų, bulgarų ar dar kokia „antraeilė“ kalba – apie jas kalbama kaip apie išimtis.

Kad reikia mokytis kalbų, ypač – kaimyninių tautų kalbų – aišku ir be agitacijos. Lietuviai jau ir taip mielai puola į kitas kalbas, nė raginti nereikia. Lenkas ar latvis, o tuo labiau – rusas ar vokietis, niekada neparodys tokio potraukio lietuvių kalbai, kokį rodo lietuvis jų kalboms. Lietuviui reikia priminti, kad jis pirmiausia turėtų gerai mokėti savo gimtąją lietuvių kalbą ir tik tada pultų prie kitų tautų kalbų. Bet lietuvis toks tolerantiškas, kad pirmas nusiims kepurę ir pradės švebeldžiuoti kitakalbiškai.

Blogiausia, kad tas pats santykis bandomas įtvirtinti elito požiūry į kalbą: raginama mokėti kuo daugiau pasaulio kalbų, nes tai, esą, būtina bendravimui, bendravimo betarpiškumui. Per tai net užmirštama, kad tarptautiniuose santykiuose nacionalinė kalba yra valstybės reprezentavimo būdas. Todėl užuot naudojusis vertėju netgi ten, kur būtina šiuo požiūriu, puolama kalbėti partnerio kalba.

Kiek dar vandens nutekės, kol mes, frakuoti mužikėliai, išmoksim naudotis savo kalba kaip vėliava ir kaip ginklu?

2008 04 28

7. 25. Ne tik rajonuose, bet ir Vilniaus mieste, sostinėje, pačioje valdžios pašonėje, lenkų valdininkai, šiandieninės Vilniaus miesto politinės daugumos valia perėmę švietimo kontrolę, tiesiog pasityčiodami terioja lietuviškas mokyklas. Antrose pamainose mokosi trys tūkstančiai lietuvių vaikų, lenkų – vos trys šimtai, rusų – nė vieno. Lietuvių mokyklos lūžta nuo norinčiųjų mokytis, o švietimo skyrius mažina lietuviškųjų mokyklų finansavimą ir didina lenkiškųjų. Kad esama daug netvarkos su savivaldybių administruojamu švietimo finansavimu – ne naujiena. Tačiau žinoma, kad ta netvarka dažniausiai kyla dėl partinės kovos atstovaujamų interesų. Vilniuje gi kaip rakštis kyšo aiškus nacionalinis interesas, kartu – akivaizdi nacionalinė diskriminacija. Užkliudė juodaodę – klyksmas per visą pasaulį apie lietuviškąjį rasizmą. Terioja vaikų – tūkstančių vaikų – dvasias ir ateitį – jokios diskriminacijos, jokio rasizmo! Tai kas tada visa tai – mūsų idiotizmas? Tačiau lenkų piktavališkumas, jeigu jis ne rasizmas – kaip pavadinti jį? Kokiu vardu pašaukti tą visiems slavams būdingą imperializmą – kad ir Vakarų idiotai tai suprastų?

2008 04 29

10. 20. Manęs nelabai domina asmeninio pobūdžio istorijos, jeigu jos neturi visuomeninės prasmės.

Vakar praneštoji negali nedominti, nes šiurpina ne mažiau, negu mūsiškė vaikžudystė.

Austrijoje, Amštetene, tėvas 24 metus rūsyje prievartavo dukterį, kuri ten nuo jo pagimdė septynetą vaikų. Prievartavo ją nuo 11 metų, aštuoniolikmetę įviliojo į rūsį, ir nuo to laiko ji ir jos vaikai nematė dienos šviesos.

Kokia sąmonė galėjo pagimdyti tokius reiškinius? Incestas. Reguliarus prievartavimas. Kalėjimas baisesnis už vergiją. Palikuonių genetinis ir psichinis darkymas. Dviveidystė „normaliame pasauly“. Ir – visiškas aplinkos abejingumas.

Kai kas bando aiškinti, kad tai ligotos psichikos padariniai. Tačiau polinkiai buvo pradėję ryškėti kur kas anksčiau. Tačiau – nieko.

Kas atsitiko su tuo austrų inžinierium – tik vienas nuobodžiai sotaus biurgeriško pasaulio traukulys, pagimdytas sąmonės, kurioje – nieko draudžiamo, priešingai – viskas skatintina, kaip mus ir moko mūsų vakarietiškoji vartotojų gerovės ideologija.

2008 04 30

11. 13. Kažkas labai negera vėl prasideda mūsų politinėje erdvėje. Artėja rinkimai? Galbūt. Bet ne tik tai.

Nežinau, kas už ko stovi ir kas kokias virvutes tampo. Tačiau, prisimindamas buvusį „žemgrobių skandalą“, kuris buvo sukonstruotas, kad iš STT vadovų būtų galima pašalinti Valentiną Junoką, aš labai bijau, kad tarp girnų vėl neatsidurtų STT. Politikų „žaidimai“ maštabiški. STT vyrai gali nė nepastebėti, kad už nugaros jau stovi kuris iš jų, pasirengęs smogti ar dorotis.

Labai norėčiau tikėti jaunojo Vilniaus konservatoriaus nuoširdumu, kad jam „nusibodo“ korupcija ir jis pradėjo šią bylą, bet kai išgirstu, kad jam papirkti skirti pinigai rasti po vonia, aš sakau: STT vyrai, būkit atsargūs!