Gegužė Spausdinti
2008
Parašė Romualdas Ozolas   
Šeštadienis, 31 Gegužė 2008 23:10

2008 05 01

Europa – turtuoliams, Lietuva – varguoliams.

Kolei kas. Tačiau – būtent taip.

Europos Sąjunga padeda tik tiems, kurie „įsikibo“ į gyvenimą po didžiosios kontrrevoliucijos (Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir Atviros Lietuvos fondo įsikišimo į Lietuvos gyvenimą) ir dabar stiprėja, pasiimdami paramą, arba prisitaikė prie eurosąjunginio gyvenimo kaip emigrantai ar biurokratai tiek Lietuvoje, tiek Sąjungoje.

Visi už „sėkmingųjų“ sluoksnio atsidūrusieji, arba „nesėkmingieji“, yra palikti už ES lauko, socialiai jų jau nebėra, jie yra ES kūrimo liekanos, kurioms tenka jau tik nacionalinės socialinės lėšos, apgailėtinai menkos palyginus su tomis, kurios yra reikalingos pagal realiąsias „nesėkmingųjų“ luomo apimtis, netgi ne poreikius. O apgailėtinos jos – be kita ko – ir dėl to, kad į užsienius yra išpompuojamos siaubingai didelės net neapmokestintos užsienio bankų ir firmų lėšos, surenkamos jų čia lietuvių mokesčių ar vartojimo išlaidų pavidalais.

Kaip Lietuva saviesiems gali neatrodyti pamote?

2008 05 02

12. 41. Kai JAV karą Irake priimi ne kaip nediskutuotiną faktą, t. y. ne satelitiškai, negali nesistebėti: didžioji amerikiečių dalis nepritaria jam, vyksta demonstracijos ir manifestacijos, o valstybės prezidentas kaip siuntė, taip siunčia ten šimtus tūkstančių jaunų vyrų, reikalauja, kad būtų siunčiami ir iš satelitinių šalių, ir veža namo metalinius karstus, laidoja su salvėm ir ašarom bei siunčia naujus pasmerktuosius (grįžę gyvi gyvena irgi psichiškai traumuoti).

Ką reiškia ši prezidento savivalė? Juk jeigu suverenu laikysim tautą, tai suvereno valios ignoravimas čia akivaizdus! Kaip ta valia iš šalies valdysenos eliminuojama?

Valdžios daugiapakopiškume ji išplaunama taip, kad galima teigti pakankamai vienareikšmiškai: tautos valią sunaikina atstovaujamoji demokratija.

Kai kas Lietuvoj labai žavisi JAV istorija: susirinko perėjūnai iš viso pasaulio, pasirašė bendro gyvenimo taisykles, išsirinko jų administratorių, pavadintą prezidentu, o ne kokiu nors kitu vardu, paskyrė teismą, kurio pareiga prižiūrėti ir eilinio, ir neeilinio veiklos teisėtumą, o visa kita paliko savieigai: kaip susitvarkysit, taip ir bus. Taip ir tvarkosi: jeigu pagal Konstituciją prezidentas neperžengė savo įgaliojimų, jeigu jo veiksmų projektams buvo pritarę Atstovų rūmai, o teismas pretenzijų nepareiškė – prezidentas gali nekreipti dėmesio į nieką, ypač – jeigu nenori būti perrinktas kitai kadencijai. JAV yra pavyzdys, kaip demokratija gali filtruoti „neprotingos tautos“ valią ir paversti ją „protinga“. Protinga ne pagal tautą, o pagal interesų grupes, kurios tą suvereno valią keičia sava valia kiekviename valdžios pakopos laiptely.

JAV nėra valstybė įprasta Europai prasme. Ji tėra didžiulė įvairiapakopės savivaldos teritorija, kurios aukščiausiųjų ešelonų valia gali skirtis nuo žemiausiųjų kaip diena skiriasi nuo nakties.

2008 05 03

10. 38. Na štai – prasidėjo: Vakar, kai lietuviai išvažinėjo į savas kaimo sodybas ir Palangą, Vilnių užliejo lenkai. Autobusais suvežti iš Lenkijos, suvažiavę iš gretimų apylinkių ir susitelkę kažkur Aušros vartų rajone, apypiečiu jie su muzika, dainom ir vėliavomis Didžiąja ir Pilies gatvėmis patraukė Gedimino aikštės link. Tai buvo tikra lenkiškojo nacionalizmo demonstracija, kuri galėjo reikšti tik viena: mes be Vilniaus nenurimsim!

Kas organizavo šitą eiseną? Kad tai didžiulių pinigų reikalavęs renginys – akivaizdu: vien autobusai, vėliavos ir vėliavėlės, plakatai ir lozungai, orkestrai, tautiniai rūbai ir kita eisenos atributika, – vien tai ne atskirų asmenų, ne vienos organizacijos, o – greičiausiai – ir Lenkijos valstybės lėšų pareikalavęs išpuolis. Pats pinigų panaudojimo organizavimas – irgi ne vieno ar dviejų asmenų jėgoms, čia turėjo dirbti nemenkas parengiamasis branduolys. Apie patį renginio pobūdį nė nekalbu: tiek jis antilietuviškas. Lietuvių skustagalviai iki šios dienos vadinami rasizmo vėliavnešiais. Negrabus pasivaikščiojimas palyginus su šituo lenkų marširavimu buvo lietuvių nacionalistų žygiavimas.

Ar atsakys mums kas iš Lietuvos valdžių, kas ir kodėl organizavo šitą lenkų žygį į Vilnių? Kas jie buvo? Maldininkai? Dėl Lenkijos 1791 metų Konstitucijos džiūgaujanti lenkų nacionalistų minia? Zingerio ir kompanijos prašymu saulę iš Pietų mums nešančių strateginių išvaduotojų žvalgomasis būrys?

Tyla. Tyla Lietuvos radijo stotyse. Tyla televizijose. Tyla netgi rytojaus dienos laikraščiuose. Kaip Stalino imperijoj, Hitleriui jau bombarduojant Brestą.

2008 05 04

9. 28. Negaliu atsitokėti. Visiškai nebesuprantu, kas darosi Lietuvoje. Kai man sakoma, kad Lietuva nevaldoma, aš galiu sutikti, kad ji savo viduje palikta likimo valiai: pjaukitės, lietuviai, kaip išmanot. Bet kai tvirtinama, kad jos viešoji erdvė nekontroliuojama, aš negaliu neprieštarauti: nematoma valia tyliai ir ramiai separuoja, ką praleist viešumon, o ko ne. Dabar tuo dar aiškiau įsitikinau.

Na, negali visi iki vieno Lietuvos viešieji ryšiai nepastebėti šitokio įvykio! Lenkai suvažiavo iš gretimos valstybės, marširavo Vilniaus senamiesčio centrinėmis gatvėmis, susitelkė Gedimino aikštės ir Sereikiškių parko teritorijoj, visą dieną dainavo, mitingavo, siaubė parduotuves, o naktį dar šlaistėsi po miestą ir stūgavo savo džiaugsmą – ir nė vienas žurnalistas nepastebėjo, nematė, nefilmavo ir nefotografavo? Pasakokit savo bobutėms.

Tai kas gi nutarė, kad įvykį reikia nutylėti? Nes tik šitaip galima nekelti klausimo apie tarptautinį incidentą!

Kas dar turėtų atsitikti, kad Lietuva pagaliau prabiltų apie nedraugiškus jos atžvilgiu Lenkijos veiksmus? Kur mes nueisim ar nuvažiuosim su ta savo nebylių laikysena? Ir vardan ko ji? Kad lenkai įsileistų mūsų elektros tiltą? Nesamai elektrinei sujungti su net neprojektuojama Lenkijos–Vokietijos elektros jungtimi?

Ką mes darom? Negi šitas akivaizdus nuprotėjimas gali būti vadinamas strateginiais santykiais ir laikomas Lietuvos užsienio politika?!

2008 05 05

9. 17. Jau ir mūsų spauda („Lietuvos žinios“, 2008 05 03) praneša, kad pasaulis bando prabilti apie savo viešąją paslaptį – tarptautinį žydų lobizmą.

Du JAV profesoriai – Štefenas Voltas (Stephen Walt) ir Džonas Mėrshaimeris (John Mearsheimer) – prieš kurį laiką parašė esė „Izraelio lobizmas“. Kilo tokia smerkimų audra, kad jiems nebeliko nieko kita, kaip parašyti knygą. Neseniai pasirodė 500 puslapių to paties pavadinimo veikalas apie tai, kaip proizraeliški politikai JAV lemia Artimųjų Rytų politiką, išduodami netgi Jungtinių Valstijų interesus.

Knyga nepriklauso ratui tų, kurios kalba apie pasaulinį žydų sąmokslą, aukščiausias kurio taškas yra įrodinėjimas, jog holokaustas buvęs speciali Hitlerio akcija, su kurios pagalba kurta žydų valstybė. Profesoriai imasi konkrečios analizės, kiek kuris politikas JAV buvo veikiamas žydų spaudikų, ypač – karo Irake klausimu.

Karas Irake konstruotas specialiai taip maštabiškai (šiuo metu jau ir taip akivaizdžiai), kad neprabilti apie problemą taip pat ir žydų įtakos jame aspektu sąžinės dar turintis amerikietis tiesiog nebegalėjo. Autoritetą išsikovoję profesoriai ilgai dvejojo, nesiryždami žengti į „minų lauką“. Dabar jie blokuojami ir persekiojami, tačiau atsiranda ir pritariančių, diskutuojančių ir taip gilinančių problemos supratimą.

Mums tai irgi labai svarbu. Kai pirmą kartą dar Sąjūdžio laikais nuvažiavau į JAV, man buvo nesuvokiamas tautiečių perėjimas į šnabždesį, kai prieidavom prie žydų temos. Dabar Lietuvoj matau panašią tendenciją: žydų klausimu geriau pritark viskam arba patylėk. Šalia kitų randasi ir ši draudžiama tema. Tyliu susitarimu neliečiama.

Nemanau, kad infantiliškai satelitiška mūsų valdžia galėtų pasipriešinti šiai JAV susiformavusiai tradicijai, tačiau visuomenė turi ir teisę, ir pareigą pasakyti: draudžiamų temų Lietuvoje nėra ir būti negali. Kalbėti turim apie viską – rimtai ir esmingai, kaip ir apie visą gyvenimą, nes ir gyvenimas su Lietuvos žydais yra mūsų gyvenimas. O jeigu reikia, tai ir pasakyti: žydai, nurimkit!

2008 05 06

9. 12. Europos Sąjungos Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių tarybos posėdyje Lietuva blokavo Europos Sąjungos derybų su Rusijos Federacija pradžią. Tai buvo netikėta ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje: visiškoje politinėje tyloje ir sutarime staiga atsistoja Lietuvos užsienio reikalų ministras ir sako, kad kol Rusija su Lietuva nekalbės apie kompensacijas, apie uždarytą naftos vamzdį, Sausio 13 ir Medininkų nusikaltėlių išdavimą, įtampos didinimą Kaukaze, tol Lietuva vetuos visos Sąjungos derybų su Rusija pradžią. Europos šalių užsienio reikalų ministrai sumišę, kai kurie – supykę. Keletą valandų bandoma Lietuvą perkalbėti, kad dėl tų klausimų galima tartis jau derybų eigoje, tačiau Lietuva nepasiduoda. Tai kažkuo primena 1990-uosius ir yra gražu: Lietuva prieš visą pasaulį! Ir argumentavimas panašus: vertybės aukščiau visko!

Tačiau su šiuo argumentu ima ryškėti akcijos tikrosios prasmės: už kiekvieno reikalavimo – vis dėlto labai konkretūs ir Lietuvoje gerai žinomi daiktai: piniginiai atlygiai, nafta, nusikaltėlių asmenys, separatistinė Abchazija ir pan. Paaiškinti, kodėl tų klausimų negalima teikti kaip bendrų ES klausimų Rusijai, tuo labiau – neužsitikrinus bent vienos kitos šalies rėmėjos – sunku ir labai sunku. Neveltui europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė sako, kad geri Lietuvos ketinimai atrodo keistai.

Man – nė kiek. Po viso to tiktai dar realistiškesnis atrodo girdas, kad kituose rinkimuose į prezidentus kandidatuos V. L.

2008 05 07

8. 52. Visi spėlioja ir prielaidauja, kas gi iš tiesų yra tas Austrijos pabaisa, 24 metus rūsyje prievartavęs savo dukterį, gimdęs su ja vaikus, o su žmona gyvenęs normalų miesčionio gyvenimą. Kai kas jau bando jame įžvelgti psichinį ligonį, taigi – ne baustiną, o gydytiną.

Kas yra tas prievartautojas, kaip niekas kitas gerai atsako tos pačios Austrijos regbininkai, po pralaimėjimo lietuviams Vilniaus prospekte surengę spektaklį, kurio pavadinti striptizu jau nebeišeina – tai kur kas daugiau, negu išsirengimas ir galų gale net išsikelnėjimas. Tai – tam tikros sąmonės, beje, visų pirma pabrėžtina – kasdieninės sąmonės – aktas, kuriame buities nuobodulys, begėdiškumas, iškrypėliškumas, agresyvumas ir ribų neturinti gerovė susijungia į laisvės be ribų simbolį – vieną iš tų, kuriuos nuolat regime televizijose, laikraščiuose, internete ir kitoje jokio susilaikymo nekaustomoje viešojoje erdvėje. Abu minimi atvejai – morališkai jau apmirusios, nebeveikiančios sąmonės produktai. Juk jeigu visa gauja jaunų vyrų elgiasi taip, kad kitas logiškas žingsnis būtų tik gaudyti lietuvaites ir čia pat prospekte jas prievartauti, tai ką galima pasakyti apie tokios sąmonės kilmę? Jos ištakų galima būtų ieškoti jau tiktai tautoje, valstybėje, civilizacijoje.

Ir vaikų prievartautojas, ir gatvės striptizieriai yra tos pat mirštančios kultūros ženklai, rodantys, kas atsitinka, kai išsenka civilizacijos gyvybinė kuriamoji energija, įsigali savinaiga bei destrukcija ir prasideda nuprotėjimas bei nusąmonėjimas.

2008 05 08

12. 56. Įvyko taip, kaip ir galvojau būsiant: save pati mirties bausmei pasiskyrusi, bet – kadangi tokia norma uždrausta – tai pasismerkusi kalėjimu iki gyvos galvos ir tą bausmę už dviejų savo vaikų nužudymą pelnytai gavusi, Alma Bružaitė, buvusi Jonaitienė, padavė apeliacinį skundą dėl bausmės sušvelninimo. Štai kam ir reikėjo viso to jos viešo verkšlenimo: pelnytos bausmės išplovimui.

2008 05 09

9. 01. Vakar Lietuvos Seimas ratifikavo modifikuotą Europos Konstituciją – Lisabonos sutartį. Jau daug kartų rašiau, ką ji reiškia Lietuvai esminiu – konstitucinės teisės – požiūriu: reiškia savo valstybingumo galutinį atsisakymą, reiškia įėjimą į priklausomų ryšių sistemą, kuri jau centralizuotų sprendimų pagalba gali būti toliau centralizuojama, siaurinant jau ir taip susiaurintas valstybių narių galias. Tokioj situacijoj veikti savo tautos interesų labui gali tik didžiosios valstybės – tos, kurios gali priešintis jėga Centro primesti bandomiems sprendimams, pasinaudodamos, kas be ko, ir Sąjungos instituciniais bei procedūriniais mechanizmais. Visa tai jau ir vyksta. O Lietuva savųjų ir nacionalinių, ir internacionalinių parlamentarų valia vis giliau klimpsta į satelitišką veikimą, prarasdama ir net savo noru atsisakydama galimybių priešintis. Kaip tai vadinti, jeigu ne nacionalinių interesų, o griežtai kalbant – valstybės išdavyste? Kas yra pasidarę lietuvių protui? Kur dingo Sąjūdžio laikų valia?

2008 05 10

11.43. Galima būtų tik gėrėtis, kaip Lenkija nuosekliai eina lenkakalbių užsienio regionų kosovizacijos link, jeigu tai neliestų ir Lietuvos, nes kiekvienas nuoseklumas vertas pasigėrėjimo. Tik ką mes pademonstruosim ne kaip estetinę, o savo kaip politinę reakciją?

Prieš porą dienų kalbėdamas Lenkijos parlamente, Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis griežtu tonu pareikalavo, kad Lietuvos ir Baltarusijos lenkams būtų suteikta daugiau teisių tose šalyse ir kad tuo turi pasirūpinti visos Lenkijos valdžios. Klausiamas, kodėl jis Lietuvą ir Baltarusiją paminėjo kartu, nors jose lenkų padėtis radikaliai skirtinga, Sikorskis teigė radijuje griežtai kalbėjęs ir apie lenkų padėtį Vokietijoje. Užsienio reikalų ministras žino, kaip galima dėl viso pikto pridengti tikrąsias savo kalbų prasmes, jeigu kas nors pabandytų prie jo kabinėtis. Todėl radijuje ir pakalbėjo apie lenkų padėtį Vokietijoje. O Lietuvos ir Baltarusijos susiejimas reiškia tik viena: tai – Lenkijos „kresai“. O reikalavimas jų lenkakalbiams gyventojams daugiau teisių – tai puolimo tų regionų polonizavimui stiprinti pasiraginimas. Tiems, kurie tai supranta ir nori suprasti. Kaip, pavyzdžiui, Lietuvos parlamento narys Valdemaras Tomaševskis, kuris tą raginimąsi taip ir suprato. Bet ne Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, kuris sutiko, kad R. Sikorskio reikalavimas „vykdyti susitarimus“, jeigu norima, kad Lenkija paremtų Lietuvą Europos Sąjungoje dėl derybų su Rusija blokavimo, atrodo esąs teisėtas. Svarbiausiu reikalavimu R. Sikorskis laiko lenkų pavardžių rašymą lenkišku raidynu. Nenuostabu: taip būtų galutinai pasirengta politiniams procesams – autonomijos skelbimui ir referendumui.

Ar ne tam ir organizuotas Lietuvos valdžios paralyžius? – Lietuva po Serbijos šiuo požiūriu labiausiai pažeidžiama. O Europos Sąjungai tai itin paranku: bus pradėtas nacionalinių vertybių laužymas ir naujas Europos perregionavimas, kuris bus vienas iš ES patvarumo veiksnių.

2008 05 11

9. 17. Į mano straipsnį „Atgimime“ (nr. 15) „Baltarusija – kas tai?“ Imantas Melianas atsakė straipsniu „Ką daryti su Gudija?“ (nr. 18).

Vien pavadinimo psichologija ir filosofija siūlytų į „atsakymą“ nereaguoti – aš ir mano oponentas kalbam apie skirtingus dalykus, tad – nesusikalbėsim: aš siūlau bandyti suprasti, kas šiandien yra Baltarusija, I. Melianas gi kalba apie Baltarusijos perdirbimą pagal jo supratimą. Tai iš tarybmečio ateinantis jo sąmonės judesys, kuris nubraukia visa, kas susiję su tikrove už tos tikrovės supratimo, tad mudviejų kalbos būtų tokios pat bergždžios kaip kalinio (aš) su prižiūrėtoju (jis).

Tačiau pats dalykų sukeitimo faktas vertas atsiliepimo. Jis labai mėgiamas visų, kurie, nenorėdami kalbėti apie tikrovę, reikalauja „gebėjimo matyti daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, ir vadinti juos tikraisiais vardais“.

Mano rašinio esmė – bandyti atkreipti dėmesį į tai, kad jau šiandien Baltarusijoje gyvena stipri ir pajėgi dešimtmilijoninė tauta (galima ją vadinti, kaip siūlo autorius, ir gudų tauta, kuri kada nors vietoj Baltarusijos įsteigs Gudijos valstybę, tačiau jokiu būdu ne Litvą, kaip girdisi siūlant ir Baltarusijos „poziciją“, ir „opoziciją“), su kuria mums, kaip kaimynams, nederėtų pyktis, lipant jai ant galvos su visokiais jos demokratizacijos projektais. Demokratija gerai ir labai gerai, bet jeigu didžioji baltarusių tautos dalis pakenčia autokratiją, tai gal kaip pakaitalą gauna kažką, ko mes nežinom? Ir gal jai tai atrodo mažesnis blogis už visus kitus?

Tas „kažkas“ yra, atrodo, labai konkretus – tai socialinės garantijos įvairiausiems visuomenės sluoksniams. Žinios apie jas ir jų sistemą mus pasiekia labai fragmentiškai, o viešajame lietuvių diskurse jomis išvis neoperuojama. Ko bijoma? Kodėl reikia nutylėti klausimus, kurie svarbūs ne tik baltarusiams, bet ir mums?

Žinoma, tas mano klausimas retorinis. Kitaip būčiau paskutinis naivuolis: mūsų „demokratai“ jo nenagrinės niekada, nes tai nenaudinga, nes nepaneigiama. Autokratijos visada (iki išsenka resursai) sėkmingiau sprendžia socialines problemas visos visuomenės mastu, tuo tarpu demokratijos – tik visuomenės dalies mastu, ir atotrūkis tarp turtingųjų ir neturtingųjų demokratijose visada yra žymiai didesnis. Bet požiūris į tai yra ideologinio apsisprendimo reikalas, ir jeigu visuomenė renkasi tos, o ne kitos ideologijos sąlygojamą gyvenimo tvarką, tai jis yra ne apie visuomenę kalbančiojo ir ją pažinti norinčiojo apsisprendimas? Ar ne taip, pone Melianai?

Todėl nereikėtų pykti, kad kas nors laisvai (tai man mano šalies demokratinio režimo suteikta privilegija) mąsto apie kitos šalies pasirinktą (tegul ir nepriimtiną pagal mano ar mano oponento pažiūras) gyvenimo būdą: tai jų, o ne mano gyvenimo būdas. O kai niršulys uždengia viską – ir nepažintą tikrovę, ir bandymą ją pažinti, nieko kito, kaip insinuacijų tikėtis ir neįmanoma.

Insinuacijas savo adresu kaip nors atlaikysiu – ne pirmiena. Tačiau ką daryti su pikta valia Lietuvoje – tai kur kas svarbiau, negu klausimas, ką daryti su „piktąja Lukašenkos valia“ Gudijoje – Gudija pati nuspręs. Nes turi galių daugiau, negu mes. Nes jai tikrai nereikia atsigauti, kaip siūlo I. Melianas – ji jau seniai atsigavusi ir gyvena nepriklausomai nuo A. Lukašenkos bandomų primesti normų: kiekviena tauta visada yra didesnė už kiekvieną režimą.

2008 05 12

9. 45. Mano įtarimai, kad už juodaodės dainininkės sumušimo slypi juodi vadinamųjų antirasistų kėslai – deja, tvirtinasi. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad Vilniaus antrojo apylinkės teismo sprendimas suimti savanorę buvęs skubotas ir neįsigilinus į aplinkybes, byloje nesama duomenų dėl suėmimo būtinumo. O savanorė kurį laiką kalėjo kartu su žmogžudėmis – atseit, kitur buvę perpildyta, nebuvę jos suėmimo rangui tinkamos vietos. Jei šitaip būtų pasielgta su juodaode – kokios aistros dabar virtų žiniasklaidoj?!

Tai kokiu gi pagrindu buvo padarytas sprendimas paleisti Violetą Iljinych, kuriai pateiktas itin bjaurus kaltinimas – diržu ir kumščiais mušus juodaodę dainininkę iš rasistinių paskatų?

Faktai tokie. Ne savanorė, o dainininkė išprovokavo incidentą. Tai – esminis momentas. Dainininkė rodė nepadorius gestus, taip komentuodama lietuviškus skiriamuosius ženklus ant savanorės ar jos draugo drabužių. Juodaodė buvo girta, su buteliu rankoj. Savanorė ją ramino žodžiais ir reagavo smūgiu, kai dainininkė staigiai kilstelėjo butelį. Smūgis buvęs vienas, kitas – pro šalį, o ne penki. Su savanore buvęs vienas, o ne penki jaunuoliai. Kad tai dainininkė, savanorė sužinojusi tik po spaudos konferencijos, į kurią dainininkę atvedęs Dalius Mertinas.

Kaip buvo iš tiesų – nustatys teismas. Kad buvo ne taip, kaip įvykį pateikė prokuroras – aišku. Gana to fakto, kad dainininkė buvo incidento iniciatorė: lietuviški ženklai jai buvę nacistiniai. Kad sprendimas suimti savanorę buvęs šališkas, patvirtina faktas, jog sprendimą padaręs teisėjas Gediminas Viederis žinojo Prezidento V. Adamkaus nuomonę apie „nusikaltimą“ ir sprendęs būtent tos nuomonės naudai, nes Prezidentas greitai turės pratęsti teisėjo kadenciją. Kas tai, jeigu ne politinis kyšis Prezidentui?

Apie dainininkės elgesio nelogiškumus – spaudos konferencija tik po kelių dienų, pabėgimas į Angliją vos tik sukėlus skandalą – čia nekalbėsim: ekscentriškai asmenybei jie savybingi. Tad ja ir pasinaudojo tie, kuriems rūpi toliau naikinti Lietuvą?

Atsikvošėkit, ponai „antirasistai“! Jūs jokie kovotojai už rasių lygybę, o paprasčiausi politiniai spekuliantai, vardan Judo grašių pardavinėjantys Lietuvą ir patys save. Vargetos.

2008 05 13

9. 26. Mūsų politikos vedliai tebetvirtina, kad emigracija yra protingas procesas – taip laisva valia balansuojasi ekonomikai reikalingos proporcijos.

Tą patį sakė ir Stalinas, į Sibirą siųsdamas ten taip reikalingą „darbo jėgą“. Skirtumas tik tas, kad tai jis darė prieš „darbo jėgos“ valią – prievarta, dėl ko mes „procesą“ vadinam tremtim.

Tik ar mūsų laisvanoriškoji emigracija tokia jau laisvanoriška? Ar iki tol nereikėjo sukurti tokių sąlygų, kad žmogus apsispręstų geriau išvažiuoti, negu čia negaluoti?

2008 05 14

11.03. Kitą mėnesį Airijoje turi vykti referendumas dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo. Visas Airijos elitas, pradedant naujuoju premjeru Brajanu Kovenu (Brian Cowen) įsijungė į agitaciją už ratifikavimą. Lygiai taip pat atkakliai prieš ratifikavimą veikia nevaldantieji. Jų tezė aiški kaip diena: sutartis tėra atmestosios Konstitucijos pakaitalas ir tiesus kelias į federacinę Europą. Tad ji neatitinka ne tik Airijos, bet ir demokratinio pasaulio ateities reikmių.

2008 05 15

8. 57. Vakar Lietuvos Prezidentas pasirašė Seimo priimtus Lisabonos sutarties ratifikavimo dokumentus.

Pasirašė taip, tarsi vykdytų seniai suvoktą ir pačiose jo asmens gelmėse įsikūrusią Aukščiausiojo valią – ramiai ir stropiai. Ir pakomentavo taip pat ramiai, beveik abejingai. Gal ir išvis nebūtų komentavęs – taip viskas aišku; tik štai kažkas panoro visa tai pafilmuoti ir pareklamuoti. Ką gi, galima: stipri sąjunga – stipri Lietuva.

Tik neaišku, ko tas Seimo Pirmininkas kažką dudena apie kažkieno saugiklius? Nuo ko saugo tie Seimo dokumentuose esą saugikliai? Nuo mūsų pačių ar nuo ko nors už mūsų? Nes nuo Briuselio saugoti tai negali!

Scenelė, perduota LTV „Panoramos“ vos ne pabaigoje – beveik biblijinė: tikėjimas ir rimtis. O Europos ginčai, Lietuvos partijų prieštaravimai ir nerimai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių raginimas surengti konsultacinį referendumą – visa tai tik dulkės, Lietuvos Prezidentui tvirtinant Lietuvos suvereniteto laidojimo aktą.

2008 05 16

19. 16. Dažnai pasvarstau: kas pasidarė su Lietuva? Iš kur priviso tiek Rusijos bijančių žmonelių? Tik ir tegirdi: jei ne ES, jei ne NATO, seniai būtume Rusijos gubernija, mus užgrobtų, mus suvirškintų ir t. t., ir pan. Atrodo, kad Nepriklausomos Lietuvos nė nebuvo: buvom Rusijos, o paskui atėjo ES ir perėmė savo žinion, ir saugo mus, globoja ir augina bei popina. Ta mąstysena – tai nepriklausomybės nepaliestos sąmonės draikalas. O draikosi taip ne vienas, draikomasi masiškai. Kas pasidarė, lietuviai?!

Jeigu tie kalbėtojai – ne Rusijos agentai arba TS klapčiukai, tai kaip tada vadinti Lietuvą? Bailių šalimi?

Juk mąstome taip, tarsi mes jau iš principo ir niekada negalėtume pakelti ginklo, jeigu mus pultų iš Rytų. Kodėl nebijo Gruzija? Kodėl iki šiandien tebekovoja Čečėnija? Per sunki mums laisvės kaina? Lengvesnė ir parankesnė yra emigracija?

Tai ko mes vis dar godojam, kad mūsų istorija būtų buvusi kitokia, jei 1940 metais būtų iššautas nors vienas šūvis?

2008 05 17

9. 38. Dar vienas „rusiškas štrichas“. Aktualija: tapęs premjeru, Putinas vienu iš pirmųjų sprendimų paskelbė, kad Rusijos nafta bus eksportuojama per Rusijos uostus, o ne Baltijos šalis. Tai atsakymas mums į reikalavimą atnaujinti naftos „tiekimą“ į „Mažeikių naftą“. Vertas apmąstymų atsakymas. Jeigu tu manai, kad Rusijai nepriklausai, tai kokia logika remiantis gali reikalauti „atkimšti tą vamzdį“? Turi kalbėti apie naftos pirkimą, o ne tiekimą okupacijos laikais pastatytu vamzdynu į tų pačių okupantų pasistatytą įmonę. Ne mūsų ji buvo. Mes tik nacionalizavom ją kaip ir visa, kas buvo pasistatyta okupantų – tokia yra tarptautinė teisė, ir mes ja pasinaudojom. Tuo „tiekimai“ baigėsi. Prasidėjo prekyba. Rusai dabar ir sako: norit pirki mūsų naftą, naudokitės Primorske atidaromu terminalu „Sever“. „Družba“ baigėsi. Ir ne tik per Baltijos šalis, – taip pat ir per Baltarusiją nutiesti vamzdžiai gali būtų užsklęsti – Lukašenka bando manipuliuoti tiekimo į Vakarus vairalazdėmis, menkindamas Rusijos prestižą Vakarų valstybių akyse. Žinoma, Lietuva triukšmą dėl „Družbos“ atblokavimo gali kelti grynai politiniais ir propagandiniais sumetimais, akindama Vakarų Europą sukurti vieningą energetinio saugumo sistemą. Ką ji, mano galva, ir daro. Nes iš tiesų atkurti okupacinio periodo įrenginius reikštų aksominę reokupaciją: be tam tikrų politinių nuolaidų Rusijai „Družbos“ niekada neatkimšim. Tad baikim su savo prie okupacinių santykių pripratusia sąmone vis dar reikalauti mums ką nors duoti, tiekti, aprūpinti ir pan. Mes seniai viską turim pirkti. Prieš tai patys užsidirbę pinigų.

Koks visos šios istorijos moralas? Ogi toks: Rusijos atsiribojimas nuo Baltijos šalių pertvarkant savo energetinę sistemą reiškia principinį mūsų energetinio saugumo pripažinimą – per naftos tinklų atskyrimą mes politiškai pripažinti netinką į jokias partnerystes, per kurias labai lengva įsivelti į ekonomines, o tuo pačiu ir politines.

Kažkada juokavom: turim taip įsipykti Rusijai, kad mus išspjautų. Išspjovė. Naftos versle mūsų santykiai su Rusija dabar visiškai nepriklausomi ir laisvi.

2008 05 18

8. 52. Kad televizijose dominuoja šou, o laikraščiuose ir žurnaluose – sensacija, seniai žinoma tiesa. Banali tiesa.

Bet kad netgi iki šiol apie tikrovę normaliai kalbėti bandę žurnalistai lūžta ir ima „modernintis“– tai dar ne banali žinia. Kai kurie ir visai gerai laikęsi pastaraisiais metais ima samprotauti, kad ir šviečiamąsias laidas galima pateikti kaip šou, ir apie lietuvių kalbos naudingumą gal galima pakalbėti jaunų žmonių kalba, ir pan.

Žinoma, reikia kalbėti taip, kad susikalbėtum. Bet jeigu tu pakliuvai į pelkę, tai turbūt neturėtum pulti augintis šamo pelekus ar varlės plaukmenis? Norėdamas išsikapstyt, tu bandytum ir stengtumeis išsiversti žmogaus rankom ir kojom. O labiausiai – galva: stengdamasis surasti geresnį išlikimo variantą.

Kultūroje tas pats. Yra dalykų, kurie neturi būt keičiami, kurių neturi būt atsisakoma jokiu atveju. Atsisakyti kai ko ir galima, ir reikia, bet savo atžvilgiu negalima atsisakyti vieno dalyko – savigarbos, o kito atžvilgiu – atjautos. Šou šias vertybes transkribuoja į saviironiją ir ironiją, per kurias į asmens, o per jį – ir į visuomenės sąmonę plūsta lengvabūdiškumas, nesunkiai mutuojantis į cinizmą. Kai visuomenę ima valdyti ciniškasis protas – jos amžius baigtas.

Jeigu mes norim išlikti, jei mes ir ateity norim būti pasauly, turi būti, kas – nepaisant nieko – nepasiduotų šou bizniui žiniasklaidoje ir apie gyvenimą kalbėtų rimtai.

2008 05 19

11. 10. Trumpas yra gyvenimas. Nors ir 70–80 metų gyventum – trumpas. Kai kuriems ir tų metų neduodama.

Daug gerų darbų, gyvenimui kildamas, sugalvoja ir užsibrėžia jaunas žmogus. Retas kuris planuojasi blogus. Bet ir gerus daryti ketinantis gali džiaugtis atlikęs jų bent trečdalį. Ir nepadaręs blogų. Arba labai blogų. Dažnai vietoj gėrio kaip iš pakrūmės, žiūrėk, ima ir išlenda blogis.

Kažkada aš labai pykau, kad nėra kas pataria, kaip kuo mažiau blūdinėti, kaip nuo jaunų dienų imtis to, kas turi prasmę pačiam ir vertę kitam. Nepadaugėjo tokių patarimų ir dabar. Išskyrus patarimus, kaip greičiau praturtėti, kaip patirti kuo geresnį orgazmą ir pan. Ir pasaulis, ir Lietuva naujo mokosi neblogai: atmosferos temperatūra kyla nesulaikomai, sparčiai.

Kažkada vis dėlto teks ją vėsinti.

Teks imtis ir kitokių darbų.

Kai dabar galvoju, kiek gerų knygų liks neperskaityta ne tik dėl to, kad gyvenimas toks trumpas, bet ir todėl, kad perskaičiau kalnus mėšlo, sakau sau: padėk jauniesiems, pasakyk, be kokių knygų jų gyvenimas bus skurdesnis. Tegul ir nepaklausys jie dabar – kiekvienas turi savo poreikius, pomėgius, įpročius, – bet bus kas nors kaip tylus priekaištas, kad buvo kas įspėjo, tik nepaklausyta. Ir prarastas džiaugsmas, kurį galėjo suteikti Herodoto „Istorija“, Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, Vergilijaus „Eneida“, Servanteso „Don Kichotas“ ar Melvilio „Mobis Dikas“. Pirmas gyvenimo darbas – pasiimti savo dvasion pasaulio tautų sukurtąsias „auksines knygas“– jų tikrai ne per daug, jas tikrai žmogus ir per savo trumpą gyvenimą gali įveikti. Tik reikia jų imtis – geriausių iš geriausiųjų.

Aš nežinau, kaip galima būtų paakinti jaunimą imtis tų knygų. Apskritai knygų: kompiuterių diktatūra knygą eliminuoja. Gal raginti lankytis elektroninėse bibliotekose? Bet gal pagalvoti ir kitaip: popieriuje spausdintos knygos skaitymas darosi kažkokiu išskirtiniu užsiėmimu – tokiu senolių prietaru. O kai išmirs senoliai? Gal tada jaunimas, tada jau – buvęs jaunimas, pamatys, jog tai būta didelės privilegijos – naudotis popierine knyga. Gal pats laikas telktis į knygų skaitytojų klubus – naujausių laikų elitinius sambūrius? Kiekviena epocha turi savo aristokratijos atributiką. Gal tai ir mąstyti: knyga šiandien – dvasios aristokratų privilegija? O pradžiai – paprašyti mūsų leidėjų pakartoti (išvalant ir išgryninant) „Pasaulio literatūros biblioteką“, pratęsti „Lietuvių literatūros lobyną“...

Antras nuo jaunystės galimas dirbti darbas, turintis prasmę pačiam ir vertę kitam – kokio nors raštiško pėdsako apie save palikimas. Nes tas pėdsakas – tai prisiminimas ne tik apie save, tai prisiminimas ir priminimas apie savo laiką. Elektroninė erdvė beveik be pėdsako likviduoja praktinės reikšmės nebetenkantį raštą. O kad ir sąskaitų knygos yra istorijos analai – praktiniam protui nerūpi. Nebelieka laiškų – jie kaip žanras jau ir visai išnyko. Elektroniniai dienoraščiai – gerai, tačiau jie turi socialinius ir ideologinius vaidmenis „paslapčių nebeturinčioje“ visuomenėje.

Atrodo, kad ir popieriuje tradiciniais rašikliais rašančiųjų giminė sumažės iki vienetų. Jau ir dabar jie atrodo lyg dinozaurai. Greit bus paieškomi kaip Lochneso Nesė.

Antras nuo jaunumės visą gyvenimą dirbti galimas darbas – rašytinis nesvarbu kuriuo būdu – popierinis ar elektroninis – savo meto fiksavimas. Dirbkit tą darbą kaip išmanot, jaunieji, nebijodami suklysti, nė nedvejodami darą gerą darbą.

2008 05 20

10. 00. Vakarykštėje LTV forumo laidoje svarstyta Seimo priiminėjama Šeimos koncepcija.

Kas yra santuokinė šeima? Tai dviejų žmonių – vyro ir moters – sąjunga auginti savo vaikus. Kas gali būti aiškiau iš principo? – sąjunga vaikams auginti. Tikslas – vaikai, o ne kas nors kita. Dar svarbiau, kad ši sąjunga ne tik juridinė, bet ir moralinė – su įsipareigojimu ne tik aplinkai, bet ir vienas kitam. Kas kelia kritikų nepasitenkinimą?

Didžiausią nepasitenkinimą kelia moralinė dviejų žmonių atsakomybė: o ką daryti, sako jie, jeigu meilė praeina, tai ir išsiskirti negalima? Ką, grįžtam į viduramžius? Ką reiškia skyrybos vaikams, kurių vardan ta sąjunga sudaroma ir įsipareigojimai priimami, „kritikai“ užmiršta, nors visas pasaulis neleidžia sau nė abejoti, kad sveika vaiko sąmonė ir visas dvasinis pasaulis gali subręsti tik sveikame šeimos dvasiniame klimate.

Nepasitenkinimą kelia ir juridiniai šeimos pagrindai: jie iš karto užkerta kelią arba bent jau pridaro sunkumų sutuoktinių turtinių santykių laisvei, kuri dabar, masinių skyrybų eroje, tampa viena iš didžiausių problemų. Mąstymų apie vaikus čia nė kvapo.

Kuo argumentuoja santuokinės šeimos kritikai? Ogi tuo, kad yra puikių ir nesantuokinių šeimų. Kad yra nuostabių nepilnų šeimų. Kad vyro ir moters santuokos koncepcija užkerta kelią vienalytėms santuokoms. Šiuo argumentu pernelyg nesipuikuojama, bet ir jis kartais prasprūsta. Tačiau populiariausi yra du: kad „kitos šeimos“ tampa mažiau vertingomis, antrarūšėmis ir kad tokia koncepcija – valstybės požiūrio į šeimą juridizavimo koncepcija – prieštarauja žmogaus teisėms, numatančioms laisvą asmens apsisprendimą.

Va čia koncepcijos kritikai išplaukia į tokius seklius vandenis, kurie rodo jau nebe šeimos problemas, o šeimos problemos supratimo problemas, kitaip tariant – kritikų mąstymo skurdą.

Santuokinės šeimos koncepcija nepanaikina asmens apsisprendimų laisvės: jeigu vyras ir moteris sutaria ir ryžtasi gyvent be santuokos, jie paprasčiausiai apsisprendžia gyventi pagal tvarką, kurią valstybė numato nesusituokusioms poroms – ir tiek. Kur čia diskriminacija? Jos nėra – yra tvarka, kuri visuomenei leidžia disponuoti savaisiais šeimai skiriamais resursais teisingiau, negu tokios tvarkos nesant. Kas nesupranta tokio motyvo, tas turėtų rimtai pamąstyti, o kas supranta ir užsiima demagogija vardan rinkimus laimėti padedančių socialiai nepriimtinų „atskirų atvejų“ protegavimo – tas užsiima veikimu prieš valstybę ir antikonstitucine veikla, kuri su žmogaus teisių gynimu neturi nieko bendra.

Teiginys, kad santuokinės šeimos koncepcija aprobuoja mažiau vertingų šeimų kategoriją, yra teisingas. Tačiau toks suskirstymas būtinas, jeigu galvojame apie visuomenės, bendruomenės likimą per sveikų vaikų auginimo garantijas, o ne visokių dalinumų skatinimą, kuris veda į chaosą visuomenėje ir vaikų dvasinį degradavimą. Valstybė turi teisę, netgi pareigą tokias gradacijas daryti, nes jos daromos sveikos visuomenės, o ne nesveiko individo labui. Nepatenkantis į „normos rėmus“ individas turi būti remiamas kitais būdais, ką ir sako koncepcijos kūrėjai.

Kas nesuvokia, kad valstybė yra kuriama visai visuomenei tobulėti, augti ir klestėti, o ne taikytis prie išimtis siūlančiųjų, net reikalaujančiųjų, tas nesupranta nieko. Tai labai ryškiai demonstruoja ir santuokinės šeimos kritikai. Tik kaip jiems išaiškinti, kad valstybės kūrimo metodų nesuprantantiems ne vieta valstybę kurti turinčiųjų būry – Seime?

2008 05 21

Okupacijos metais sakėm: Lietuva virto Maskvos kiaulių ferma. Dabar girdisi: Lietuva virsta danų kiaulių ferma. Tai Šiaurės Lietuvoj, tai Vidurio, tai dar kur girdisi: danai kuria kiaulių kompleksus – tokius 30 000 bekonų auginimo miestelius.

Visa tai būtų labai gerai (darbo vietos lietuviams, t. y. „vietiniams“, maistas „pasauliui“, pelnas danams ir t. t.), jeigu būtų tik gerai. Darbo vieta viena kita gal atsiras, maisto pasauly gal pagausės (nors ir netikusio – su steroidais), pelno tikrai bus susižerta nežinia kiek. Tačiau virš Lietuvos vėl garuos smarvės debesys, dirvos bus užteršiamos į jas liejamų visą mikroflorą naikinančių srutų, kurios tekės į upes ir ežerus (visi kompleksai – prie vandenų; Dubysa prie Girkalnio Kelmės rajone – dvoko srautas), marindamos žuvis ir kitą gyvastį. Gerai, jei tik tai! Po kolūkių žlugimo žmonės jau susikūrė tam tikrą naują ūkio infrastruktūrą: išsidalino ežerus ir ėmė ūkininkauti, sukūrė sodybas, išgražino gyvenvietes, įsteigė užeigas ar ką panašaus. Visa tai kiaulių dvokas padengia kaip nuodingom dujom. Sanitarinės zonos vėl griauna besiformuojančius kaimo ūkinius ryšius, nuvertina žemes, varo lauk žmones. Lietuva tampa dar agresyviau besiplėtojančia kiaulių ferma.

Žmonės pagrįstai klausia: kodėl danai, vokiečiai ar dar kiti „geradariai“ savo šalyse tokių gigantų nesteigia? Tenkinasi smulkiais ūkiais. Lietuvoj – galima?

Taip, Lietuvoj galima. Nes randasi lietuvių, kurių dėka įsitvirtinama, kurių pagalba didžiųjų kompleksų naudai keičiami įstatymai, varoma propaganda apie tokio verslo naudą ir perspektyvumą. Kovoja vienetai. Ir atrodo bei rodomi jie kaip nesusipratėliai ar savanaudžiai.

Kas lietuviams numatoma šiuolaikinėje totalinėje kiaulių fermoje?

2008 05 22

10. 45. Vakar ES šalių atstovai iš principo susitarė dėl strateginės partnerystės su Rusija derybų pradžios. Lietuva, pasak pranešimų, jų nebevetuos. Ar bus atsižvelgta į Lietuvos reikalavimus pateikti Rusijai pretenzijas dėl naftotiekio „Družba“ atnaujinimo, bendradarbiavimo tiriant Sausio 13-osios ir Medininkų žudynes, įšaldytų konfliktų Gruzijoje ir Moldovoje, taip pat dėl pagalbos tremtiniams, grįžtantiems į Baltijos šalis – taip ir neaišku. Vilniuje susitikę Lietuvos, Švedijos, Lenkijos bei ES pirmininkaujančios Slovėnijos užsienio ministrai sutarė, kad minėti klausimai bus įtraukti į derybas pagal atskirus protokolus, tačiau po to įvykęs ES šalių ambasadorių susitikimas tokiam susitarimui nepritarė.

2008 05 23

7. 28. Konservatoriai su liberalais parengė tokį studijų įstatymo projektą, pagal kurį didelė dalis studentijos negautų jokios valstybinės paramos ir būtų priversti arba nebesimokyti, arba vykti į užsienius ir ieškoti išlaikymą teikiančių aukštųjų mokyklų.

Prie Seimo susirinko keletas tūkstančių protestuotojų, nepasitenkinimą reiškiančių netgi prieš studentų organizacijų vadovybių valią. Tokios studentų socialinio protesto manifestacijos Lietuvoje dar nebuvo.

Svarbiausia: keliasdešimt studentų po mitingo bandė užsibarikaduoti Vilniaus universitete, kartodami Sorbonos užėmimą. Du organizatoriai suimti.

Studentija pabudo.

2008 05 24

9. 40. „Lietuvos rytas“ (109 nr.) paskelbė Vytauto Bruverio tekstą „Rasizmo aukos ar apsukrūs perėjūnai?“ Persirašau ištisai be jokių komentarų.

Rasizmo aukos ar apsukrūs perėjūnai?

Jokio rasistų krašto kaip Lietuva nėra visame pasaulyje.

Tai paskelbė mūsų valstybės išlaikoma pabėgėlė iš Kamerūno Olive Demgno. Juodaodė taip prabilo po to, kai Migracijos departamento pareigūnai ir teisėjai deportavo jos tautietį nesantuokinių vaikų tėvą.

Demaskuotieji rasistai barsto galvą pelenais ir rodo įstatymus, pagal kuriuos nei pragyvenimo šaltinio, nei dokumentų neturintis, pabėgėlių centro tvarką ne kartą pažeidęs afrikietis buvo išsiųstas namo.

Tenka pripažinti: garsiau prabilus apie rasizmo problemas jos pavirto sniego gniūžte.

Rasizmas tuojau pat įžvelgiamas, nedelsiant velkamas į dienos šviesą ir skelbiamas visuotiniu reiškiniu net ir tuomet, kai juo net nekvepia.

Ką jau kalbėti apie atvejus, kai tamsesnio gymio pilietis galėjo nukentėti fiziškai ar morališkai dėl paprasčiausio chuliganizmo ar provincialaus požiūrio į „kitokį“.

Pasirodė, kad pačiai teisėsaugai dar neaišku, kuri iš merginų – gležnoji Berneen ar mušeika V. Iljinych – pirmoji ėmė nešvankiai gestikuliuoti ir keiktis. Tačiau antroji, visiems sukilus prieš rasizmo demoną, buvo uždaryta į areštinę.

Puikiai jausdami, iš kurios pusės pučia vėjas, savo odos atspalviu ima ciniškai naudotis net ir paprasčiausi perėjūnai.

Ši dažnai absurdiška problemos pusė jau seniai žinoma daugeliui Vakarų valstybių.

Galbūt žvelgiant plačiau tai – teigiamas dalykas, rodantis, kad visuomenė iš tiesų jautriai reaguoja į šią bėdą.

Mūsų valstybė kartais pernelyg uoliai stengiasi pasirodyti iš Europos provincijos tapusi civilizuotos Vakarų bendruomenės dalimi.

Tad natūralu, kad piktnaudžiavimo dėl tariamų rasistinių išpuolių reiškinys jau ryškėja ir Lietuvoje.

2008 05 25

8. 10. Lietuvos dvasia sunkiai serga. Kada ir kaip jos sąvokyne principai buvo pakeisti vertybėmis – grynasis protas pajungtas praktiniam iki tokio laipsnio, kad prieš grynąjį patys filosofai pradėjo kovoti kaip prieš dvasios pančius – negaliu pasakyti tiksliai, bet grupė žmonių, kurie dabar veikia svarbiausiuose viešosios erdvės kontrolę garantuojančiuose postuose, ėmė telktis tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Jie neišdygo iš niekur. Jie gimė ir susiformavo tarybiniais metais, okupaciniame režime. Jiems okupacinė valdžia ir valstybė buvo nepriimtina iš principo, tačiau kad atsirado nepriklausoma valstybė – jie tarsi ir nepastebėjo.

Didžiulė klaida ir baisi bėda buvo ta, kad atkurtosios valstybės valdžia nesugebėjo apsispręsti liustracijai – kokiam dešimtmečiui nuo valdžios nušalinti visus dalyvavusius okupaciniame Lietuvos administravime. Buvusiųjų kompartijos narių dalyvavimas visų lygių nepriklausomos Lietuvos valdžiose leido tiems Lietuvos valstybės „nepastebėjusiems“ galvočiams ir Lietuvos valdžią tapatinti su buvusia valdžia arba jos recidyvais – ta tendencija kvestionuoti šiandieninę valdžią dėl jos užsilikusio komunistiškumo labai gyva ir šiandien.

Kas siūloma vietoj jos? Kalbant tiesiai iki galo – nesiūloma nieko. Arba dar aiškiau: siūlomas Niekas.

Žmonės supranta, kad taip yra negerai. Kažkokios tvarkos reikia. O prie viso to taikosi ir politinė valdžia. Visų pirma – partijos. Jos jau persiorganizuoja pagal Europos Parlamento klasifikaciją, siekdamos įgyti europinės partijos statusą. Kitaip sakant – sąjunginės partijos statusą. O ne kokios nors nacionalinės partijos.

Ar supranta anie, su TSRS valstybe iš principo atmetę bet kokią valstybę, kad būtent per jų mąstysenos antivalstybiškumą Lietuvon leidžiasi naujasis sąjunginis valstybingumas?

Manau – supranta. Bet už tylą taip gerai moka, kad galima parduoti viską – Lietuvos valstybę, kultūrą, tautą, net sąžinę, kad ji net vienatvės momentais neprabiltų ir netrukdytų džiaugtis be visų čia išvardytų „atliekų“ susikurta gerove.

2008 05 26

Nedaug kas pastebi, kad Lietuvos valstybė perorganizuojama visai kitu juridiniu pagrindu – ne tautos sąjungos, o individų sąjungos pagrindu.

To perorganizavimo esminė nuostata tokia: ne etninė bendruomenė įsteigia valstybę (gyventi kartu sutaria juridiškai) ir pagal tą bendro gyvenimo principinį apsisprendimą nustato kiekvieno bendruomenės nario (piliečio) teises ir pareigas, o etniškai netapačių (gali būti visiškai skirtingų rasių) žmonių susibūrimas nustato visiems asmeniškai privalomą sambūvio tvarką ir pavirtina tą sutartį juridiškai, t. y. įsteigia valstybę.

Tai du visiškai skirtingi valstybės kilmės šaltiniai. Pirmasis yra nacionalinės valstybės, antrasis – kosmopolitinės valstybės įkūrimo būdai. Pagal pirmąjį įkurta didžiuma Europos valstybių, pagal antrą – JAV, Kanada. TSRS įkurta nacionalinėms valstybėms „įėjus“ į Sąjungą, o jų internacionalizacijos arba nutautinimo procesas užtruko labai ilgai dėl jo represyvaus pobūdžio. ES įkurta irgi nacionalinėms valstybėms „įėjus“ į „Europą“ (= Sąjungą), bet nutautinimo procesas vyksta kur kas sėkmingiau, kadangi yra neprievartinis fiziškai, beveik savanoriškas.

Lietuvos valstybė 1990 atkurta kaip nacionalinė valstybė. Dabar ji pertvarkoma, visų pirma piliečių galvose darant pataisą, kad tautiškumas yra ribotumas, dėl ko reikia laikytis ne Lietuvos, o Europos Sąjungos pilietiškumo (= kosmopolitinio pilietiškumo) kaip vertingesnio.

2008 05 27

Kai kas iš Nepriklausomybės Akto signatarų iš nevilties sako, kad reikia nubraukti visus Antrosios respublikos metus kaip ištisą nesėkmę: padėti ne tie pagrindai.

Su tokiu požiūriu nesutinku.

Sutinku, kad pripainiota daug ir labai sėkmingai. Pradedant Konstitucija (nėra valstybinės ir kooperatinės nuosavybės), privatizacija (kuri iš esmės tapo valstybės turto išsidalijimu ir išvogimu), baigiant partijomis (jos tapo pelno siekiančiomis uždaromis akcinėmis bendrovėmis, kurių tarpusavio santykiai – ne konkurencija, o grupuočių kirstynės) ir piliečių asmeniniais santykiais (susipriešinimas turto ir požiūrio į turtą klausimais iki visiško svetimumo ir išsivaikščiojimo iš savo valstybės).

Tačiau valstybė tebėra.

Kad ir atsisakiusi didžiosios dalies suvereninių galių, kad ir nesugebanti susiorientuoti naujojoje pasaulinėje ir europinėje situacijoje bei adekvačiai jai veikti valstybei ištikimos tautos dalies labui, kad ir kaip negaluojanti intelektualiai ir moraliai, didžioji dalis lietuvių tebeturi sentimentų lietuviškumui, kurie galėtų virsti ir meile bei įsipareigojimu, jei į tą viltį būtų atsakyta akivaizdžia bendram gyvenimui nuteikiančia valstybine valia ir aiškiu tikslu.

Tai padaryti vėluojam, bet dar nepavėlavom.

2008 05 28

Kas šiandien tremia žmones iš Lietuvos?

Atsako Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas:

– O „ką mes darytume su tuo puse milijono žmonių, kurie išvažiavo iš Lietuvos?“ („Respublika“, 2008 05 28, Nr. 119)

2008 05 29

Ar pagalvoja tie televizijų kalbėtojai (net pranešėjai!), ką jie sako, kai Kauną ir šiandien vadina Laikinąja sostine?

2008 05 30

Netiesa, kad Lietuvos didžiūnams nuo pat pradžių buvo svetimas lietuviškasis tautiškumas. Tik iš esmės nepalanki jų ne itin intensyvioms pastangoms buvo daugiatautės imperijos aplinka. O kai atėjo pirmas lietuviškai pramokęs, bet lietuviškai niekada nemąstęs valdovas, prasidėjo itin sparti tautinių aspiracijų degradacija, kurios nebepajėgė sulaikyti netgi tokia galinga pastanga, kaip Reformacija.

2008 05 31

Kaip mūsų privalumai tapo mūsų nelaimėmis christianizacijos arba, kaip sakoma dabar, europeizacijos (= dechristianizacijos) procese?

Mūsų meilė savo žemei, sudievinta mūsų baltiškuosiuose tikėjimuose, buvo tokia galinga, kad suvienijo gynybai nuo jūros iki jūros.

Mūsų tolerancija kitų tautų dievams buvo tokia begalinė, kad imperiją padarė tik militarine, o ne kultūrine.

Mūsų ištikimybė, sąlygota mūsų meilės, buvo tokia gili, kad mes net nepastebėjome, ką už mūsų nugaros daro mūsų strateginiai sąjungininkai.

Didžioji Lietuva – autentiškas mūsų dvasios kūrinys.

Jo nebeturėtume kartoti.

Tačiau ar įmanoma sukilti prieš savo pačių dvasią?