Birželis Spausdinti
2008
Parašė Romualdas Ozolas   
Pirmadienis, 30 Birželis 2008 23:09

2008 06 01

8. 08. Ankstus Vilniaus rytas. Gatvės tuščios. Su pagreičiu ir priegarsiais iš Pilies į Didžiąją kyla vairuotojai. Vos spėju pereit į kitą pusę – tas skubėjimas man į nugarą tvoja oro banga vos ne su visu BMV. Taip šiandien važinėja mūsų didieji, pagalvoju.

Viename Čiurlionio gatvės skersgatviukų, kur nėra jokių pėstiesiems skirtų ženklų, stabteliu praleisti fordukų. Sustoja ir jis: eik, girdi. Tikrai galėjo pravažiuoti, čia mudu abu lygūs, ir aš jam teikiau pirmenybę. O jis sustojo, nes aš pėsčias. Nedidelė smulkmena, bet maloni, – ir ar ne esminė?

Ar nemato tūkstančiai tokių kaip aš šitokių „smulkmenų“ kasdien? O ar nelieka gulėti amžiams ir skersgatviuos, ir perėjose, kur būtent jiems, žemės vabalams, buvo pirmumo teisė? Ar nejaučia visi tie neskraidantieji savo kitokumo, savo atstumtumo ir kitais įvairiausiais būdais?

Kas čia sluoksniuojasi? Kažkas daugiau, negu turtingieji ir neturtingieji. Tai ir kitaip mąstantieji, ir – atitinkamai – kitaip gyvenantieji. Kas jų pasaulėjautos, jų mąstymo, jų gyvenimo būdo pamatuose?

Kad tai – vienas iš kreivųjų laisvės supratimo įsikūnijimų – neabejotina. Tik kas tą kreivumą modeliuoja – valdo ir įkūnija?

Esminiu instinktu, kuriam kartais nepavaldus ir protas, laikomas lytinis. Gal todėl seksualinė revoliucija buvo prasidėjusi dar geležinei sienai negriuvus, o atsivėrus visam pasauliui išvirto į seksualinį pamišimą, kuris apėmė visus sluoksnius – ir turčius, ir bėdžius. Pastaruosius kartais žiauriau.

O sykį įžengus į instinktų pasaulį ar lengva iš jo pabėgti? Visa gyvastis gražiu ir geru laiko didelį. Kuo didesnis automobilis – tuo didesnis vyras? Kuo greičiau važinėji – tuo galingesnis? O kodėl ne? Kodėl pulti į kokias nors minčių, papročių ar moralių pinkles, kai viskas taip konkretu ir tas konkretumas vertinamas visų pirma?

Tad kodėl seksualinio pamišimo laisvėje negali kaip priedas lydėti turtinis pamišimas?

2008 06 02

9. 05. „Lietuvos rytas“ (2008 05 30, Nr. 121) paskelbė kažkokio Artūro Pučėtos, pagal foto atvaizdą sprendžiant – akivaizdžiai jaunosios kartos žurnalistų atstovo (apie tokius R. Sakadolskis neseniai rašė, kad JAV jie galėtų tikėtis nebent kavą tikriems žurnalistams nešioti) straipsnelytį „Drebėkite, lietuvių kalbos išdavikai!“ Ta publikacija – tai paskvilis apie Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdyje pristatytą prof. V. Urbučio knygelę „Lietuvių kalbos išdavystė“.

Paironizavęs, kad ilgiausiai kalbininkai gyvena Islandijoje, kur prieš du šimtus metų nuspręsta iš savo kalbos išvaldyti svetimos kilmės žodžius (nors pavyzdys čia visai „pro šalį“ – lietuvių kalbininkai šneka ne apie svetimos kilmės žodžius, o apie svetimvardžius; bet argi tai svarbu kavą nešiojančiajam!), autorius tvoja tiesiai: mojuodama knygele lyg Šventu Raštu, senoji Vilniaus universiteto filologų karta piešianti baisesnį už rusų kalbą velnią – anglų kalbą ir, skelbdama inkviziciją bei galąsdama aprūdijusias alebardas (!), ragina gelbėti seniausią indoeuropiečių kalbą „nuo baisiųjų Vakarų įtakos“.

„Kaip? Dar vienu draudimu. Žilagalvių gelbėtojų armija reikalauja uždrausti rašyti svetimvardžius originalo kalba“.

Kaip autorius paaiškina tokį „žilagalvių armijos reikalavimą“?

Ogi niekaip. Apie lietuvių kalbos sistemos apsaugos problemą nė nemirktelta. Kad tokios esama, autorius nė nežino. Užtat turi „svaresnių argumentų“: „Tokią taktiką taikė sovietų okupantai, kurie iškart įvedė tvarką, kad informacija iš užsienio į Lietuvą tekėtų tik per rusų kirilicą, o su Vakarais siejantis lotyniškas raidynas pamažu ištirptų“.

Skaitau ir netikiu. Bet ne dėl to, kad taip įžūliai meluojama falsifikuojant viską, o dėl to, kad tas melas 1:1 atitinka anų laikų komjaunuolių melavimo būdą: ir aniems, kaip ir šiam, visai nesvarbu dalyko esmė, svarbu ideologija – aniems komunizmo, šiems liberalizmo, aniems Rytų, šiems Vakarų.

„Senieji filologai tada užsidės visažinių aureolę ir galės taisyti, taisyti, taisyti“, baigia rašėjas. Pagaliau ar svarbu, kaip baigia – visi komjaunuoliai visada baigia taip pat.

Turiu vilties, kad jaunasis paskvilio autorius kada nors gėdysis šios savo rašliavos ir norės, kad jos niekada nebūtų parašęs.

Ar gal be skrupulų nueis jau pasirinktu takeliu: taip – tegul ir apie tėvą ir motiną, kad tik gerai užmokėtų”!

2008 06 03

Kaip begėdiškai užmiršta net artimiausia mūsų istorija, rodo tas faktas, kad netgi išsilavinę, nacijos vedlių postuose reziduojantys jauni žmonės nežino birželio 2 dienos Verkiuose ne tik reikšmės, bet ir paties fakto. Iki „Lietuvos žiniose“ paskelbiau tos dienos įrašų sutrumpintą variantą, kad būtent ten buvo nutarta steigti Iniciatyvinę grupę ir sutarta tai padaryti rytojaus dieną Mokslų akademijoje – buvo visiškai iškritę iš mūsų suvokimo lauko. O be tos dienos įjungimo į Sąjūdžio steigimosi procesą visiškai nesuvokiama, kad Sąjūdis steigėsi prieš valdžios valią. Gal kaip tik dėl to birželio antroji ir buvo eliminuota, kad daug kam buvo naudinga kalbėti, jog Sąjūdis valdžios įsteigtas, tik vėliau iš jos atimtas. Mažas nutylėjimas, o kokios falsifikavimo galimybės! Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjimas privertė susidomėti daugeliu tos dar netolimos praeities aspektų, ryškėja daug naujų faktų, bet kaip sunku koreguoti pagal dvigubus standartus jau pakankamai tvirtai sucementuotą naujausių laikų istoriją! O teks. Kitaip mes ir istorijoje vis giliau klimpsime į melo liūną.

2008 06 04

14. 55. Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės išrinkimo dvidešimtmečio jubiliejaus minėjimas Mokslų akademijos salėje buvo kažkuo panašus į prieš dvidešimtį metų vykusį steigiamąjį susirinkimą.

Tada valdžia buvo nurodžiusi susirinkimui vadovaujančius akademikus neleisti susikurti ateitį projektuoti norinčio judėjimo ir kalbėti tik apie mokslinį naujos LTSR konstitucijos argumentavimą.

Dabar prezidiume sėdintys akademikai buvo Iniciatyvinės grupės narių įpareigoti pokalbį kreipti į ateitį – kaip Lietuva gyvena ir gyvens Europos Sąjungoje. Tačiau salę užpildęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio palikuonis Lietuvos sąjūdis kalbas kreipė į istoriją ir skaičiavo laimėjimus arba minėjo skandalus, pridengiančius bet kokias ateities įžvalgas. Procesą kontroliavo su Lietuvos sąjūdžiu bendradarbiaujantieji parlamentarai. Todėl susirinkimas blaškėsi tarp praeities ir ateities, dusdamas ir pykdamas pats ant savęs.

Kadangi Lietuvos sąjūdis savo XI suvažiavime apsisprendė eiti valdžion ir remti Tėvynės sąjungą, jis pats save panaikino kaip visuomeninį judėjimą, ir nors oficialiai nepasiskelbė partija, tapo politinės partijos papildu, nebetekdamas valdžią prižiūrinčios ir kontroliuojančios visuomeninės organizacijos statuso. Tokiu būdu Lietuva buvo palikta be valdžios visuomeninės kontrolės.

Nors dvidešimtmečio minėjimo metu nebuvo sukurta anai Iniciatyvinei grupei analogiškos struktūros, tačiau pritarę raginimui šįsyk susitikus nebeišsiskirstyti, o dirbti kartu stengiantis susigrąžinti nepriklausomą nacionalinę valstybę, susirinkimo dalyviai faktiškai pradėjo visuomeninės opozicijos valdžiai telkimo darbą. Visos kitos visuomeninės organizacijos yra personalizuotos arba net ir politiškai privatizuotos, tad prie Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės – autoritetingiausios šiandien nepriklausomos opozicinės jėgos – besitelkią bendradarbiai turi galimybę prieš dvidešimtį metų pradėtą darbą šia savo iniciatyva permesti ir perleisti jaunajai kartai, kuri savo galva ir jėgomis atsakytų į šiandieninės pasaulio situacijos jiems ir visai Lietuvai keliamus klausimus.

2008 06 05

9. 14. Sulaukėm. Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės dvidešimtmečio fone V. Savukyno laidoj „Savaitės atgarsiai“ dalyvavę asmenys kalbėjo nebe apie lietuvių tautos ir valstybės konstravimo rūpesčius, o apie dekonstravimo būdus. Vienas svarbiausių – kad globalinėms tendencijoms vis tiek neatsispirsi, kad reikia perimti prancūziškąjį tautos konstravimo modelį ir lietuviu laikyti tą, kuris priima lietuvišką pilietybę, o kuo jis tiki, kokia kalba kalba – nesvarbu. Vienas pasakė tiesiai: o kodėl neperėjus į anglų kalbą?

Prieš dvidešimt metų buvo klausiančių, kodėl neperėjus į rusų kalbą. Buvo tokių komjaunuoliškų entuziastų, kurie net šeimoje kalbėjo jau rusiškai. Taip buvo vykdomas Maskvos ideologo M. Suslovo planas: Lietuva be lietuvių. Kieno planą vykdo šiandieniniai komjaunuoliai? Jie nė neslepia: jie neturi tautybės, jie yra kosmopolitai, jie nemyli šitos žemės, jiems visur gerai, kur jiems patinka fiziškai. Jie apskritai neturi dvasios, tik fiziologijas. Ir tokie nuolat ir agresyviai byloja visais Lietuvos kanalais!

2008 06 06

Lietuvos Seime vykusios tarptautinės konferencijos „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“ metu buvo nušvilptas profesorius Liudas Truska. Nors jis pirmas Lietuvoj pasakė, kad Sąjūdžio veikla imtinai iki Lietuvos valstybės atkūrimo yra ne tik europinės, bet ir pasaulinės reikšmės įvykis, kalbėti jam nebuvo leista, nes jis panūdo panagrinėti, koks – greta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio – buvo ir Lietuvos komunistų partijos vaidmuo. Nušvilpė jį šiandieninio Lietuvos sąjūdžio XI suvažiavimo delegatai, gausiai dalyvavę ir tarptautinės konferencijos darbe.

Dėl valdžios kovoti ėmusių sąjūdininkų neapykanta kompartijos nariams žinoma. Daugeliu atvejų – absoliučiai suprantama. Tačiau šiuo atveju reikalą turėjome ne su kompartija, o su nuomone apie kompartiją. Toks dalykų skyrimas didžiumai žmonių yra nesuvokiamas ir neprieinamas. Bet kai išgirsti, kad vienas iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojų džiūgauja, jog taip sėkmingai pavyko likviduoti komunistą, nejučia pašiurpsti: Lietuvai iki demokratinės dvasios ir demokratinės tvarkos toli toli.

Niekam ne paslaptis, kad L. Truska yra prikalbėjęs visko. Tačiau ar atsirado argumentuotos jo teiginių kritikos? Gal jis per 20 metų suprato ką nauja? Net jeigu liko senose pozicijose, gal pirma turėjom tuo įsitikinti ir tik tada reaguoti? Apie kokią nuomonių reiškimo laisvę galima kalbėti šiuo atveju? Ar nuomonės apie kompartiją išsakymo užkardymas nėra tos pačios kompartijos veikimas šios dienos sąlygomis – netiesiogiai, per anksčiau paveiktuosius? Per neapykantoje kompartijai sukomunistėjusius – kompartijoje nebuvusius, bet perėmusios jos dvasią?

Dievo žmonės! Galvokim ką darą! Nesileiskim būti komunistų įkaitais šiandien. Sudeginti juos galima tik tiesa, o ne neapykanta. Neapykanta užspeičia tamsiausion olon, kur galima laukti patogaus meto.

Kitoj auditorijoj nuplota K. Prunskienė. Ten būta kitokios situacijos. Tačiau tendencijos panašios.

2008 06 07

Tarptautinės konferencijos „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“ baigiamasis akordas – Apskritasis stalas – buvo labai geras baigiamasis akcentas: ir Maskvos, ir Briuselio problemos čia paliestos iš esmės.

Įdomiausia, kad stipriausiai pasirodė Lietuvos „komanda“: ir Antanas Kulakauskas, ir Aleksandras Dobryninas, ir Vytautas Radžvilas klausimus nagrinėjo ramiai, iš esmės ir taip konceptualiai, kad kažkada Lietuvos politologinės minties žvaigžde buvusi Fransuaza Tom (Thom) tik sėdėjo klausydamasi.

Svarbiausiais akcentais laikytinos tokios mintys. Pirma, Rusija turi pagaliau suvokti esanti vakarietiškosios civilizacijos (krikščioniškojo pasaulio) erdvėje, o kiek to nesupranta, tiek mes turime jai padėti susivokti. Antra, nepriklausomai nuo visokių tarpinių sutarčių Karaliaučius yra Rusijos aneksuota teritorija, o ten gyvenančiųjų apsisprendimas suverenitetui Maskvos turėtų būti leistas kaip savo pačios sveikimui būtina procedūra. Trečia, Europos Sąjungos nutolimas nuo jos tėvų projekto neturėtų kelti džiūgavimų, priešingai – turėtų kelti susirūpinimą ir atsargumą. Tai pasakyta labai ramiai, oriai, kaip panašių sąjungų patirtį turinčių žmonių įspėjimas – ir būtent tas ramumas padarė didžiausią įspūdį konferencijos svečiams.

Štai šitaip ir tekuriamas geras šalies vardas.

2008 06 08

Sąjūdžio (Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio) įsikūrimo dvidešimtmečio proga surengtas trijų dalių koncertas Gedimino aikštėje tapo įvykiu, kuris mums aiškiai sako: norint galima surengti tikrai patriotinį jaunimo minias sutraukiantį renginį. Nenorima. Šįkart surengta, nes darbo ėmėsi norintieji. Trys dalys, daugiau kaip keturios valandos – ir nė vienos angliškos ar rusiškos dainos, vien lietuviškos, pradedant liaudies dainomis, baigiant naujausiu jaunimo mėgiamu estradiniu repertuaru. Ir klausomasi, ir dainuojama, ir skanduojama, net Lietuvos vardas! Sunku bepatikėti, kad taip dar gali būti, bet tenka: šis jubiliejinis koncertas yra faktas, kalbantis pats už save.

Išleista daug pinigų. Tačiau už kokius nors užsienietiškus niekus dažnai išleidžiama dar daugiau, žymiai daugiau. O čia sutelktos geriausios Lietuvos jaunimo muzikos atlikėjų pajėgos. Ne grašiai joms ir mokėtini!

Sutikčiau skirti, jei būtų mano valia, ir dar daugiau, kad tik girdėčiau lietuviškai dainuojantį lietuvių jaunimą!

2008 06 09

12.48. Keistą poziciją užėmė XI suvažiavimą surengęs Lietuvos sąjūdis.

Nekalbant apie tai, kad suvažiavimą sutapatino su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės įkūrimo dvidešimtmečiu, tuo būdu pasisavindamas Iniciatyvinės įsikūrimo datai pažymėti skirtą koncertą, Lietuvos sąjūdis, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio reliktinė grupė, pasipriešindama Iniciatyvinės grupės narių kreipimuisi dėl procedūrų ratifikuojant Lisabonos sutartį teisėtumo patikrinimo, atsiribojo nuo Iniciatyvinės grupės taip, kad – galima suprasti – Sąjūdis įsisteigė tik tada, kai vadovauti ėmė Vytautas Landsbergis. Galima, žinoma, galvoti ir taip. Bet tai anaiptol ne istorinis faktas ir nebus tokiu niekada. Netgi padarius tokį pareiškimą, koks buvo šiandien išplatintas viešojoje erdvėje (lrt.lt) – kad Lietuvos sąjūdis neturi nieko bendra su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvine grupe, be viso kito dar ir dėl to, kad ji veikė tik tris mėnesius! (Ir nežinia kur dingo, nors Steigiamajame suvažiavime ji visa buvo išrinkta į Persitvarkymo sąjūdžio seimą ir jo Tarybą).

Istorijos perrašinėjimas – nepabaigiamas procesas. Jis vyksta ir šiandien. Ir kartais yra labai naudingas.

2008 06 10

9. 20. Labai prastai pasirodžiusi tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas“ Fransuaza Tom (Thom) bando reabilituotis „Lietuvos žinių“ (Nr. 129) interviu. Atsakinėdama į klausimus, ji bent jau sąžiningai pripažįsta, kad globalizacija ne tik kad nemažina pasaulio įtampos, bet ją netgi didina, padėdama atsigauti komunizmo ir socializmo idėjoms.

Šiuo klausimu, tiesa, nieko pozityvaus ir čia ji nepasako. Gerai bent, kad mąsto, kas bus dar po 20 metų, nes Rusija sėkmingai vykdo antiglobalizmo politiką, derindama ją su antikapitalistiniu nacionalizmu. Remdamasi savo gamtos resursais ir šia rudai socialistine ideologija, Rusija nuosekliai „sega“ Vakarų Europą prie Eurazijos žemyno, tuo pat metu nekliudydamas ES tramdyti Vidurio Europos nacionalizmų.

Kodėl Rusijai nacionalizmas padeda, o Europai kenkia? Todėl, sako Sorbonos profesorė, kad Europoje „negalima statyti valstybės ant nacionalinio pagrindo“ ir „žaisti nacionaliniais jausmais“. Tiesiog negalima – ir tiek.

Negalima dėl to, kad negalima, nurodinėja tik Dievas. Už žmonių sakomų draudimų visada slypi jų priežastys. Todėl, matyt, teisingiausia būtų tarti, kad Europoje mažųjų nacionalizmai negalimi, jog tai – didžiųjų privilegija. Ar ne dėl to Sorbonos profesorė skėsčioja rankomis, nesugebėdama paaiškinti, kodėl Europa negali pasipriešinti Rusijai – abi auga iš tų pačių šaknų.

2008 06 11

9. 06. Lietuvos prekės ženklu pasirinkta kompozicija iš keturkampių spalvotų plokštelių – griuvenų krūva. Ant jų žodis Lithuania. Ką būtume sakę, jei tokios spalvotos šiukšlės su žodžiu Litva būtų mums pakištos 1988 metais? Irgi infantiliškai džiūgavę, kaip tai drąsu?

2008 06 12

8. 24. Lietuvoj yra vienas toks dėdulė, kuris kad ir mažiausią pastabą Europos Sąjungos adresu vadina išdavyste ir grasina Rusijos grėsme. Yra pavojų, yra. Ne tik iš Rusijos – ir iš Lenkijos, ir iš Vokietijos, ir iš susivienijusios Europos. Tačiau jis apie jas tyli.

Štai pranešta, kad vienoje privačioje Milano ligoninėje darant ligoniams visai nereikalingas operacijas planingai buvo žudomi žmonės – netgi ligų istorijos klastotos! Kas tie išsigimėliai gydytojai? Taigi keliolika Hipokrato priesaiką davusių vyrukų, kurie tokiu būdu užsidirbinėjo papildomus pinigėlius ne tik iš pacientų, bet ir iš ligonių kasų.

Kas tai? Išsigimimas? Be abejo. Tik, mieli ponai, kokiu pagrindu? Ar ne tuo pačiu – pelno, didelio pelno, kuo didesnio pelno bet kuriuo būdu! Ar tai ne mūsų – globaliojo pasaulio, totalinės laisvės pasaulio psichologijos ir filosofijos produktas? Ar tai ne grėsmė? Ir ne tik mums?

Gal ir apie tai turėtume tylėti, kad kas nors nepagalvotų, jog ilgimės praėjusių laikų?

2008 06 13

11. 58. Vyriausybė pritarė Gugenheimo muziejaus filialo statybai Vilniuje.

Modernus pastatas pagal jo kompiuterinę versiją įvairiuose atvaizduose atrodo ganėtinai įspūdingai, nors nėra architektūros šedevras. Kitas klausimas, kaip jis atrodys natūroje ir kaip koreliuotų su istorine Vilniaus širdimi.

Propagandistams tai nesvarbu. Jie skaičiuoja lankytojus ir turistus, kurie miestui paliktų kasmet per 75 mln. dolerių.

Jie nekalba, kodėl filialai įsteigti tik Niujorke, Las Vegase, Bilbao, Berlyne ir Venecijoje, kodėl jų atsisakė Lenkija ir daug kitų šalių.

Reikalas gana paprastas, bet rimtas: jie pastatyti ten, kur reikėjo kokiu nors būdu pareklamuoti savo lojalumą pasaulio žydams (Berlynas), modernumui (Venecija) arba apskritai civilizuotumui (baskų Bilbao), ir šitam negailėta nei investuojamų, nei būsimų išlaidų. O būsimąsias mums irgi reikėtų paskaičiuoti. Mat, Gugenheimo muziejui einant į bankrotą nutarta pasinaudoti pasauline konjunktūra ir nacionaliniais kvailumais arba gudrumais – steigti filialus, kurie galėtų pumpuoti pinigus į „centrinį“ Gugenheimą. O pumpuojami jie būtų per parodas, iš kurių penketas per metus būtų rengiamos „centro“ paimant visas pajamas, nekalbant apie nacionalines investicijas aptarnavimui, ryšiams ir t. t.

Nieko šiame pasaulyje nebedaroma be finansinės naudos filantropams. Ką gi, mokėkim duoklę mes ir taip, tokiu būdu. Kitos šalys kažkodėl nepuola ant šito kultūrinio „leo.lt“.

2008 06 14

9. 53. Lisabonos sutartį, arba mutuotą Europos Sąjungos konstituciją, airiai per referendumą atmetė 60 procentų. Dabar ieškoma priežasčių (neinformuoti, gąsdinti, nesupratę, blogai aiškino vyriausybė, referendume dalyvavo mažesnė pusė – apie 40 proc. – piliečių ir t. t.), dejuojama dėl pasekmių (Europa vėl pralaimėjo, plano B nėra, sprendimai vėl bus neefektyvūs ir t. t.), tačiau tik retas drįsta pasakyti, kad airiai parodė pilietinį sąmoningumą, realizavo demokratijos pranašumą, užkirto kelią autoritarizmui ir pan.

Lietuvoj Airijos apsisprendimu patenkinta nedidelė gyventojų dalis. Elitas tiesiog nelaimingas. Didžiausią nuostabą kelia šiuolaikiniai Lietuvos komjaunuoliai: be federacinės Europos Sąjungos gyvenimo jie neįsivaizduoja. Niekaip negaliu suvokti šio fenomeno: kodėl mažai valstybei ir tautai geriau kuo stipresnė integracija? Šito savo suvokimo jie neaiškina – federacija geriau, ir tiek. Ir tuo remdamiesi koneveikia kitaip manančius. Tad kas gi tai, jeigu ne šiuolaikinis bolševizmas? Tik mėlynas, o ne raudonas. Tiesą sakant, raudonas viduj.

2008 06 15

8. 21. Pasaulio reakciją į Airijos tautos sprendimą atmesti Lisabonos sutartį, arba mutuotą Europos Sąjungos konstituciją, galima apibūdinti taip: na, nekreipkim dėmesio, airiai tegul sau daro, kaip jiems atrodo geriau, o mes eisim savo keliu – ratifikavimo procesas vyks toliau, Europos Sąjunga bus kuriama toliau.

Va šituo žvilgsniu apmetus visą pasaulį, pasidaro kaip niekada aišku: taigi niekur nieko kito ir nedaroma, tik tai, kas reikalinga globaliam kapitalui kuo geriau funkcionuoti. Reikia – iš kelio pašalinama su globalizuojamo regiono (Europos) tvarka nesutinkanti šalis (Airija, – jai siūloma – na, gal laikinai, išstoti iš ES), reikia – skelbiamas karas ar šalis užpuolama „iš netyčių“, reikia – pradedama ekonominė ar bent jau energetinė blokada. Jėga prieš neklusniuosius – visuotinis šių dienų tikrovės štrichas, visų vyksmų generalinė linija, vienur ryškesnė, kitur blankesnė. Tačiau nesuvokti to motyvo, kad ir koks savarankiškas tu būtum ar pats sau atrodytum esąs – negalima. O suvokus – ieškoti atitinkamų šiam metui priešinimosi būdų ir metodų.

Lietuva kol kas tos būtinybės nė nesuvokia.

2008 06 16

14. 16. Minint Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės įsikūrimo dvidešimtmetį pavarčiau vieną iš Sąjūdžio rajoninės spaudos komplektų. Vilkaviškio sąjūdiečių „Dobile“ (1990 m. lapkričio 23 d., Nr. 35) radau tokį skelbimą: „Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilkaviškio skyriaus susirinkimo KREIPIMASIS. Raginame Lietuvos žmones, kurie sunkiu Lietuvai metu nori išvykti į užsienį pasipelnymo tikslais, dirbti tokį pat sunkų darbą Tėvynėje – jos labui.“

Jau tada prasidėjusi emigracija stabdyta bent šitaip.

2008 06 17

9. 21. Liuksemburge susirinkę ES užsienio reikalų ministrai nutarė nepaisyti Airijos žmonių valios ir tęsti Lisabonos sutarties ratifikavimą. Jeigu rastųsi daugiau prieštaraujančiųjų, tąsyk reikėtų pagalvoti, ar Europos tautos nori to, ką siūlo Sąjungos organizatoriai. Jeigu ne – reiktų pasiūlyti Airijai išeiti iš Sąjungos. Viskas paprasta ir aišku.

Lietuvos Seimas, vykdydamas ES reikalavimus, pagal Europos žmogaus teisių chartiją numatančius ir homoseksualų vedybų įteisinimą, trečią kartą bando Lietuvos teisėje įtvirtinti šią tautos absoliučiai daugumai nepriimtiną nuostatą. Net trys frakcijos boikotuoja svarstybas, tačiau „Europa reikalauja“, ir socialdemokratinė dauguma paklusniai bruka balsavimui tą tik idiotams suprantamą reikalavimą.

Kur visais šiais atvejais tauta, tautos?

Ar ne dėl to jos skaldomos ir naikinamos, kad iškvaišę, nuprotėję, paskutinių sveiko gyvenimo likučių naikintojai politikai (= politrukai) galėtų geriau vykdyti sąmokslo prieš gyvybę ir gyvenimą Žemėje organizatorių planus?

2008 06 18

11. 06. Trečią dieną pamatai, kad čia, kaime, vyksta visai kitas gyvenimas: atkakliai kukuoja gegutė, galukiemiais ramiai sau bėga lapė, pampsta obuoliukai, sirpsta žemuogės, tamsiu vasaros žalumu dengiasi beržai ir tūkstančiais žiburių spindi saulėje, o pušys ramiai sau kopia į dangų. Gamtos ciklas pamažu, bet nenuilsdamas sukasi ratu, palaistomas lietų ir spiginamas dar kylančios saulės.

Kas jiems tie vienos partijos dešimt milijonų, kai kitos ima šimtus milijonų, kas jiems kova su korupcija, kai čia dar niekas nevagia, kas jiems pagaliau ta Lisabonos sutartis, kai ir taip aišku, kad tai aukštybių sandoris, kuris čia reiškia viena: atsiųs koks artimesnis ar tolimesnis užsienis kokį implantą su pinigais, papirks parankinius, bus išrinktas į tarybą ir kalbės ten už tave, kas jam, o ne man rūpi. Tai kam man tos pievos, jei reikia šienauti, o šieno nėra kur dėt? Daržas? Imk kiek nori, visiems užteks. Moka juk ne už tai, kad dirbi, o kad nedirbi. Iki galo kaip nors, o jaudintis, kad kažką į kalėjimą sodinti rengiasi, – tai juk pasėdės metus ir išeis, o tai ir išvis išteisins. Plėšykitės, kad norit, iš viso to jūsų skubėjimo kas – miškai iš Lietuvos baigia į užsienius išplaukti, upės miršta, senka, klimatas, anava, čia sausra, čia potvynis, net saulė jau kažkokia pikta, kaip po Černobylio. Plėšykitės, kur nubėgsit? Paežerių nebėr – užsėstos, nekišk nosies – nušaus. Pajūris dar ne visas paimtas, bobelė kažkokia neleidžia. Sutvarkys. Ne tokius sutvarkė. Šiandien lyja, o ką tokią dieną – tik gert arba miegot.

2008 06 19

9. 51. Dar kartą perklausiau Bytlus (The Beatles), mano jaunystės muzikinį avangardą, ir supratau, kodėl negaliu klausytis kokių nors Eurovizijos draikalų – todėl, kad Vabalai buvo idėjų dainiai, kad dabartiniai – fiziologijų. Kartais ir visai gražiai apdorotų, bet šiukšlių. Kaip Fluksus (Fluxus) Vilniaus Gugenheimo muziejuje.

2008 06 20

10. 20. Visiškai aišku, kad beveik niekas Lietuvoj nepastebėjo vieno „demokratijos įtvirtinimo“ žingsnelio Lietuvoj – įstatymo pataisos, draudžiančios nacionalsocialistinių ir komunistinių simbolių naudojimą, priėmimo. Ir jeigu ne Lietuvos radijo laida, nieko net ir nebūtų žinoję. Tiesą sakant, beveik visi skambinę klausytojai piktinosi: kokios čia dar kalbos, kokios diskusijos! – uždrausti, ir tiek! Tik vienas klausytojas bandė aiškinti, kad nacių ženklų drausti nereikia – naciai išvadavo Lietuvą nuo bolševikų nors trumpam. Tačiau ir šis žmogus kalbėjo apie praeitį. O įstatymas tai apie dabartį ir ateitį!

Kaip išaiškino Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, įstatymas nenukreiptas prieš ženklus, kuriuos nešioja Antrojo pasaulinio karo veteranai, tuometiniai kareivėliai, įveikę fašistų kariuomenę – jiems tai anų dienų prisiminimo ženklai, ir Seimas ne prieš juos. O štai kai gatvėmis marširuoja jaunimas su nacistinius primenančiais ženklais, kuriuos jie patys vadina saulutėmis ar dar kaip kitaip – čia jau įstatymas leis policijai paklausti, ką jie čia daro, ir, surašius protokolą, atiduoti teismui. Ten tegul ekspertai aiškinasi, saulutės čia ar ne saulutės. Liuksemburge įstatymas dar lankstesnis – draudžia visus ženklus, galinčius kelti grėsmę visuomenės rimčiai.

Tai prieš ką realiai yra priimtas įstatymo papildymas ar pataisa? Žvaigždės penkiakampės nedraudžia? Nedraudžia – ji Europos Sąjungos vėliavoj. Raudonosios armijos uniformų ir medalių nedraudžia? Nedraudžia – tuos „atributus“ vilki ir dėvi mūsų okupacijos kariuomenės kariai ir karininkai, šiandien tapę vargšais veteranais. Užtat dėl tautos likimo mėlynojoj socializmo sąjungoj susirūpinusių jaunuolių tautiniai ženklai bus draudžiami, nes jie, mat, panašūs į nacistinius!

2008 06 21

9. 52. Dažnai sakoma: prakeiktą vietą pasirinkom – ant paties Rytų–Vakarų slenksčio pačiam Europos vidury ir dar – pajūry. Kai kas net išsikelti siūlė. Gal dar ir siūlys. Kiti jau šiandien bėga ir kuriasi, kur visais atžvilgiais saugiau.

O kodėl, mąstydami apie savo dabartį, o ypač – ateitį, nepagalvojam ir taip: ką jūs čia, kokias kapituliantiškas nuotaikas bandot įteigti mums, panikieriai ir pesimistai! Pati geriausia yra Lietuvos ir geografinė vieta – Europos centras. Kažkada, mūsų etnosų aukso amžiuje – nuo Okos iki Vyslos ir dar nežinia iki kur pietuose. Kokie baltiškieji plotai buvo vienokiais ar kitokiais būdais užgulti, nugremžti, suvirškinti Europos tautų kunkuliavimo joms kraustantis, žudant, asimiliuojant, aneksuojant. Ir vis dėlto mes savo gyvenamąją vietą atlaikėm. Ji sumažėjo iki pašto ženkliuko dydžio, iki cento, bet kokią vertę įgijo, sugėrusi visą ir visų amžių baltų kraują! O mes dabar bėgam, kur galim greičiau pilvą prisikimšti!? Atsipeikėkim, broliai lietuviai, bepročiai, atsilaikę prieš visą Europą ir jos galvažudžius!

Neklystume sakydami: mes nepasirinkom šitos vietos, mes čia gimėm. Gimėm ir augom kur kas didesnėj erdvėj. O čia buvom suvaryti, nes laikėmės, nors mūsų seniai nebeturėjo būti. Ir atsilaikėm. Nors tokiam lopinėly. Ir dar atsilaikysim!

2008 06 22

10. 27. Vilnius visais laikais buvo lietuvių užnugario miestas. Todėl nors ir sostinė, jis liko provincialus netgi Lietuvos didžiausios galybės laikais. Naugardukas, Luckas, Vitebskas – ten bent jau svajonėse ar mintyse buvo matomos Didžiosios Lietuvos sostapilės, nes ten iš esmės koncentravosi ūkinis ir karinis Lietuvos potencialas. Šimtai galingų pilių supo tuos centrus, realius Lietuvos imperinio gyvenimo centrus, kurių atžvilgiu Vilnius buvo kilmės vieta, gimtasis kaimas, tinkamas sugrįžti ir pasidžiaugti dvasios atokvėpiu, kad rytoj vėl būtų galima kilti į žygius ar sėsti prie derybų stalo su Europos priešininkais, nes poryt su Rytų priešais reikės kalbėtis kardais. Užtat imperijos galybei smunkant Vilnius taip staigiai puola į gūdaus provincijos miesto bedugnę. Nacionaline vienybe neparemtas Didžiosios Lietuvos projektas, per toleranciją kitų tautų kalboms ir tikyboms Lietuvon prileidęs neperdirbtų svetimybių, imperijos be imperinės idėjos projektas ir Vilnių nepastebimai lietuviams padarė kitašalių miestu.

2008 06 23

17. 11. Kažkas keičiasi Dzūkijos kaimuos. Gal ir Žemaitijos, nežinau. Bet Dzūkijos – taip: ima rodytis jauni žmonės. Išmirusiųjų senųjų vietoj. Nebūtinai giminės. Gal netgi dažniau – ne giminės, naujakuriai, su laiku gal tapsiantys naujadzūkiais, kurių suėjimai tapo Varėnos rajono tradicija. Atvažiuoja jie čia ne šiaip savaitgaliui pasibastyt po grybingąsias vietas – atvažiuoja kurtis: pjauna viksvingą kiemų žolę, kažką kala, remontuoja, dėlioja. Kitas ir tvorą tveria. Tiesa, vienas bangom išraito savo medinę, kitas vietoj jos tinklą nutiesia – nei šis, nei tas, nes nėra aiškių reikalavimų netgi etnografiniuos kaimuos. Tradicinis kaimų vaizdas pamažu nyksta. Ypač jis pasikeis, kai asbestinio šiferio stogai bus pakeisti neasbestiniu arba skarda, gal net čerpėm, nežinau, kas ką dar sugalvos. Tačiau ką reiškia tas „kažkas keičiasi“, ką aš noriu tuo pasakyti? Turbūt štai ką: gyvybė pamažu grįžta į kaimą. Įtariu, kad ir dėka tų, kurių nors ir nedidelė dalis grįžta Lietuvon iš užsienių.

2008 06 24

9. 08. Geležinkelio stoties kasoje su bilietu gaunu ir knygelę – Juozo Erlicko „Kelionė traukiniu. Troleibusinės novelės“. Vagone randu numestą Alvydo Šlepiko „Meškeriotojus“. Tai – iš „Skaitymo programos“ lėšų išleistos mažos knygelytės, dykai dalijamos keleiviams, kad turėtų ką skaityti kelionės metu ir kad apskritai prisimintų, ką reiškia skaityti. Kad neužmirštų skaityti. 2008-ieji net skaitymo metas paskelbti: prie televizorių su maratonus primenančiais šou ir futbolu žmonės ne tik rašyti, bet ir skaityti pamiršta.

Skaitau. Smagios novelytės. Truputį juokingos, truputį kreivos, truputį pataikaujančios – kelioniniam skaitymui jos tokios ir turi būti. Gerai parinktos. Bet štai – viena klaida. Paskui kita. Trečia ir ketvirta. O per vidurį pagrindinis veikėjas Šlepikas virsta Slepiku ir tik prieš pabaigą atsigauna, vėl tampa Šlepiku. Smulkmena? Žinoma, ne stambmena. Esama išvis nepaskaitomų tekstų – tai darosi tarsi įprasta.

Ir vis dėlto! – jeigu jau leidžiamos specialiai skaitymo kultūrai palaikyti skirtos knygelės, tai gal ne tik per daug yra 9 klaidos 20 puslapių knygelėj, gal tokioj jų išvis neturėtų būti?

2008 06 25

9. 38. Lenkijos spauda praneša, kad stos prieš teismą Janas Vidackis (Jan Widacki), buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje. Grįžęs jis užsiėmė advokatavimu, buvo išrinktas į Seimą, kol 2007 metų vasarą Balstogės prokuratūra apkaltino advokatą vertus liudytojus duoti klaidingus parodymus ir sunkinti tyrimą. J. Vidackis sėkmingai bendradarbiavo su savo ginamais „Bandzioru“, „Malizna“ ir kitais Lenkijos gangsteriais, kol vienas recidyvistas prabilo ir ėmė liudyti prieš advokatą. Šis, žinoma, viską neigia.

Pats faktas, kad J. Vidackis gynė mafijozų, o ne paprastų žmonelių, reikalus, yra esminis šioje byloje ir visiškai pritampa prie J. Vidackio paveikslo. Anksčiau – Lenkijos komunistinės žvalgybos darbuotojas, paskui ambasadorius Lietuvoje, per sieną diplomatiniu transportu vežiojęs Vilniaus antikvarines senienas, pagaliau – skandalai ir skandaliukai Lenkijoj. Ir šitas smirdžius iš Lietuvos išlydėtas su valstybiniais apdovanojimais ir politinėmis liaupsėmis. Kaip tai charakterizuoja tuos mūsų liaupsintojus?

2008 06 26

13. 13. Kam nežinoma, kad Kuršių nerija yra į UNESCO saugomų teritorijų sąrašą įtrauktas paveldo objektas? Kam neaišku, koks šiuo požiūriu yra valstybės interesas?

Kam? Taigi ministrui – aplinkos apsaugos ministrui Artūrui Paulauskui. Cituoju jo žodžius, pasakytus Prezidentūroje po pasitarimo su Prezidentu Valdu Adamkum: „Turime nuspręsti, urbanizuojame teritoriją ar išsaugome ją tokią, kokia yra“.

Ką dar turite nuspręsti, pone ministre, kai nuspręsta jau seniai, seniai įteisintas Nerijos statusas pasaulyje, ir jūsų, kaip ministro, reikalas yra kalbėti tik apie tai, kaip išsaugoti Lietuvos garbę šio unikalaus gamtos kampelio apsaugos darbais!

Ne! Ponas ministras dar turi diskutuoti ir nuspręsti – urbanizuoti Neriją ar ne! Ar ne dėl to ir atėjo jis pusmečiui į ministeriją, kad pakeistų mūsų nuostatas, ar ne dėl to ir pasistatė su savo draugeliu vagonėlį, kurio nukeldinimo komedija turi įžiebti „diskusiją“ dėl Nerijos ateities?

Labiausiai stebina Prezidentas V. Adamkus, JAV kažkada garsėjęs gamtosaugininkas: pats gerai žinodamas Nerijos statusą, ne sykį girdėjęs apie Lietuvos moterų mūšį dėl to kampelio išsaugojimo, jis, užuot trinktelėjęs kumščiu į stalą ir pasakęs: arba–arba, rengia kažkokias diskusijas, mėto „piktas“ frazes (negalėdami išsaugoti – gal visai urbanizuojam?), puikiai žinodamas, kad mūsų vienmatė žurnalistika viską perskaitys skandalingai, sukelia sumaištį ten, kur jos neturėtų ir negalėtų būti jokiu atveju. O laikraščiai tuo ir naudojasi: Prezidentas siūlo toliau diskutuoti apie Kuršių nerijos ateitį, Prezidentas mano...

Lietuva, vargše vargšele tu, tavo demokratija dar tokia veidmainiška, kad tu lieki kvailės vietoje, nors esi labai protinga, graži ir turtinga!

2008 06 27

10. 20. Kas rėkavo, kad Kosovo nepriklausomybės pripažinimas nėra precedentas?

Kas šitaip rėkavo – melavo, kaip ir apie visas Europos Sąjungos nešamas ir teikiamas gėrybes.

Pridurmais Rumunijos vengrams apie autonomiją prabilo Lenkijos Silezija. Šlionsko autonomijos judėjimas iš Lenkijos premjero pareikalavo Lenkijos Konstitucijos pataisų, kurios suteiktų galimybę kiekvieno Lenkijos regiono gyventojams įteisinti autonomiją. Jei šito nebus padaryta, autonomijos aktyvistai pagrasino sieksią nepriklausomybės, remdamiesi Kosovo albanų Serbijoje pavyzdžiu.

Dabar visi samprotauja, pagrįstos ar nepagrįstos yra Silezijos autonomistų pretenzijos, tarsi tai ką nors iš esmės pakeistų. O esmė tokia: jeigu tik atsiranda organizuota regioninė valia, nei nacionalinė valstybė, nei subnacionalinė administracija negali tos valios eliminuoti kaip ir bet kurios realybės, ir visa, ką jos gali padaryti, tai atsižvelgti į tą realybę ir ją atitinkamai respektuoti.

Lenkų ekspertai sako, kad nepaisyti Silezijos autonomistų negalima, nes tai juos tik radikalizuotų. Neabejoju, kad lenkų klastos atsargos ne tik neišnaudotos, bet ir pagausintos: jie ras, kaip „suvynioti“ separatistus. Tačiau ką apie Kosovą kaip „ne precedentą“ dabar kalba eurokomisarai?

2008 06 28

Mūsų energetikos politiką suprasti kol kas sunku. Ką jau pajėgiu pasakyti, tai konstatuoti faktą, jog ji kontroliuojama žvelgiant ne į Lietuvos žmonių poreikių protingesnį tenkinimą, o į geopolitinius integracinius interesus. Dar daugiau: ir jie matomi ne vadinamosios mūsų energetinės nepriklausomybės požiūriu, o energetinio prisirišimo prie Vakarų sistemos požiūriu. Kadangi kelią į Vakarus mums pastoja (o neretai – ir blokuoja) Lenkija, tai tas prisirišimas suprantamas kaip prisirišimas prie Lenkijos.

Kas turėtų būti mūsų energetikos projektavimo kriterijus, vertinant tautos poreikių požiūriu? Kriterijus vienas ir vienintelis – nacionaliniai nė nuo vienos kaimyninės valstybės nepriklausomi energijos šaltiniai.

Na, be naftos neišsiversi. Bent kol kas, kol naftos pakaitalų benzinui gaminti paieška juda tokiu greičiu, kokiu dabar suinteresuotos naftos gavybos kompanijos. Mažeikių įmonė mūsų saugumo nesustiprina – priešingai, silpnina; ir jeigu lenkai per „Klaipėdos naftą“ įsitvirtins dar ir Klaipėdos uoste, bus visai negerai. Valstybės politika turėtų būti biodegalų gamybos didinimas. O naftos benziną įsivežti būtų, ko gero, pigiau, nei pirkti „vietinį“.

Be dujų irgi neapsieisi. Turim urano, deimantų, geležies rūdos, bet dujų – tik kvapą. Tačiau ar negalime jų naudojimo sumažinti iki minimumo?

Ne tik galėtume, bet ir turėtume. Neatidėliotinai. Ir tai galima padaryti elektros energijos sąskaita: su valstybės pagalba dujų ūkį pakeičiant elektros energijos ūkiu. Suprantama, tai milžiniškos politinės valios aktas, tačiau – vienintelis teisingas net pačiai tolimiausiai ateičiai: dujos vis tiek kada nors išseks, o elektros energija – niekada. Ypač – atominės elektros energija. Kol neatsirado dar efektyvesnių elektros šaltinių. Lietuva turi dar ir galingą šiluminę elektrinę Elektrėnuose, Kauno HES, nė nepakenkdama gamtai gali sukurti nacionalinį mažųjų hidroelektrinių tinklą. Gali nebespjaudyti į vėjo jėgaines.

Ar reikėtų tada mums to elektros „tilto į Vakarus“, kuris amžiams įstrigs ir užsibaigs Lenkijos miškuose? Ir dar pagausins Lenkijos galimybes terorizuoti mus politiškai?

Paskelbkim elektros energiją strategine viso Lietuvos ūkio, ypač – šilumos ūkio, energijos rūšimi – daug kas labai greitai keisis ir žmonių gyvenime, ir mūsų politikoje!

2008 06 29

13. 42. Ak, ir įdomūs procesai vyksta mūsų brangiojoje Europos Sąjungoje!

Kai neseniai žaidė futbolą Vokietija su Turkija, žaidė ne tik tos valstybės, žaidė ir turkai su vokiečiais. Sakau su, nors turiu minty prieš. Niekas nenori apie tai kalbėti, nes apie tai kalbėti vis pavojingiau darosi ir Lietuvoj. Tačiau nekalbėti – tai jau ir negyventi.

Net ir išdrįsdamas galvoti aš nežinau, kas prieš ką – Turkija prieš Vokietiją ar Vokietija prieš Turkiją. Greičiau Turkija prieš Vokietiją, nes Vokietija yra svarbiausias Turkijos įstojimo į ES stabdys, nors dedasi tokia nesanti. O kad vokiečiai prieš turkus – tai abejonių jokių: turkai Vokietijoje yra puolantieji ir turintieji iniciatyvą, vokiečiai yra besiginantieji, nors ir ne itin noriai, ir vokiečių futbolininkai rodė pavyzdį, kaip reikėtų laikytis. Deja, politikų sėkmė jau smarkiai priklauso nuo turkų bendruomenės balsų, ir čia taip vienareikšmiškai elgtis neišeina... Nors politikai ganėtinai gerai supranta, kad tai – nacijos kelias į pražūtį: nes kultūra ir netgi civilizacija, kuri praranda norą sunkiai dirbti, viską padaryti savo rankomis, o imasi vergų ar samdinių darbo, tokia civilizacija yra pasmerkta.

Taip buvo Romos laikais, taip yra dabar. Iš karto romėnai tik žudė į nelaisvę paimtus barbarus arba vertė vergais, paskui – pavedė kai kuriuos laisvuosius darbus, pagaliau – ėmė samdiniais kariuomenėn, kol tie barbarai išsitarnaudavo iki karvedžių. Šie sienų apsaugos kariuomenes pavertė disciplinuotų barbarų pulkais, su kuriais vieną gražią dieną patraukė prieš Romą. Europa dar tik samdo „barbarus“ kaip pigią darbo jėgą juodiesiems darbams dirbti. Tačiau procesas jau nesustabdomas, nes „vietinės tautos“, arba „romėnai“, kaip ir senųjų laikų romėnai, nebevaisingi – anie dėl vienų, šie – dėl kitų priežasčių. Vaisingi yra samdiniai.

Kuo čia dėti mes?

Įdomią statistiką pateikė estai. Jeigu senosios kartos Estijos rusakalbių tik kas trečias yra Estijos pilietis (o Estijos pilietybei gauti būtina mokėti estų kalbą), tai net 82 procentai dvidešimtmečių–trisdešimtmečių rusų yra piliečiai, o 88 procentai rusakalbių estų kalbą moka gerai. Tuo tarpu tokio pat amžiaus estai rusų kalbos nebemoka, ir tai mažina jų konkurencingumą darbo rinkoje. Kitaip sakant, padėtį ir čia pamažu ima kontroliuoti „vergai“.

Rinkiminis mūšis tarp Džono Makeino ir Barako Obamos – tai ne tik baltaodžio ir juodaodžio konkurencija, tai ir vienas iš šiuolaikinio civilizacijų konflikto epizodų: JAV viršų ima juodaodžių dauguma, ir Amerikos, o per ją – ir pasaulio demokratijos modelio pokyčiai: jis taps spalvingesnis. Neveltui B. Obama turi rėmėjų ir simpatikų ne tik Japonijoje, Indijoje, Kinijoje, tose nuolatinėse JAV konkurentėse, nekalbant apie arabų pasaulį, – jis nesvetimas visur, kas geriau jaučia krikščioniškosios civilizacijos sutemų tirštėjimą.

Niekas dar nėra įgiję apibrėžtesnių pavidalų, viskas tik formuojasi. Bet kad procesas vyksta, ir labai intensyviai – akivaizdu. Mes turim per maža informacijos tais klausimais, ypač – pirminiais šaltiniais paremtos.

Tai irgi reikia minėti kaip nerimą.

2008 06 30

9. 52. Kovos su rasizmo, nacizmo ir kitokiomis demokratinio gyvenimo negerovėmis vėliavos kyla Lietuvoje. Valio!

Šiaulių rajone viena moteriškė paskambino policijon mačiusi kaimynės lange plakatą su Hitlerio atvaizdu, jame buvusi ir svastika.

Namas, kuriame buvęs pastebėtas šis plakatas, priklauso labai inteligentiškai šeimai – vyrui, žmonai ir dviem suaugusioms dukterims, vyresnioji iš kurių gyvena atskirose to namo patalpose, yra pedagogė ir turi penkiametę dukrą, o jaunesnioji studijuoja dviejuose universitetuose.

Praėjus savaitei po pranešimo atvyko policija – išmatuoti lango ir atlikti kratą ieškant ko nors, kas paliudytų kaimynės pranešimo teisingumą. Orderio kratai jie neturėjo, bet namą apieškojo. Nieko neradę, po savaitės atvyko jau su orderiu. Tada namą arė jau nuodugniai, konfiskavo fotoaparatus, telefonus. Negana to, krata daryta ir pedagogės muzikos mokykloje – visur, kur galėjusi lankytis apkaltintoji.

Kovos su naująja Lietuvą užgriuvusia bėda – rasine ir tautine neapykanta – policininkai ėmėsi rimtai.

Rezultatai? Namo šeimininkė prarado sąmonę, ligoninėje konstatuota ūmi reakcija į stresą – vienos kūno pusės paralyžius. Jaunesnioji dukra praleido egzaminą, turėjo perrašyti policijos konfiskuotus kursinius darbus. Vyresnioji dukra buvo atleista iš darbo – po kratos direktorė nebepratęsė darbo sutarties. Apie penkiamečio vaiko patirto streso pasekmes kalbėti ankstoka. „Namų šeimininkas uoliai studijuoja ne tik Baudžiamąjį kodeksą, bet ir žmogaus teises“, sako istoriją pristačiusios „Lietuvos žinios“. Šeima pasiryžusi netylėti. Policija pasiryžusi gintis. Linkėtume, kad į bylos eigą įsikištų visuomeninis stebėtojas.

Patys policininkai pripažįsta, kad yra patekę tarp kūjo ir priekalo dėl kaimynų nesantaikos. Tačiau nereaguoti negalį – kaltinimas labai rimtas. Bet kad kaltinimas yra tik žodinis gandas, kuris gali būti keršto įrankis naudojantis populiarėjančia „aktualija“– nė žodžio. Vadinasi, baimė pražiopsoti „vakarietiškosios demokratijos“ normų diegimo savalaikiškumą ir principingumą ir policijoje tokia didelė, kad žmoniškumas nebetenka prasmės, o tokioje situacijoje jau be jokių kliūčių gali viešpatauti bloga valia ir teisinis formalizmas. Ką ir matome šiuo atveju.

Nemoralizuokim tų, kurie inicijavo visą šitą antirasistinę, antinacistinę ir antihomofobišką kampaniją – jie irgi priskirtini prie blogos valios cinikų, kuriems svarbu tik jų politiniai dividendai – kad ir dėl iš piršto išlaužtos problemos. Nebuvo rasizmo Lietuvoje, kol jo nepradėjo diegti antirasistai.

Dabar rasizmas ir nacizmas bus platinamas daugiausia štai taip – pranešant apie nebūtą Hitlerio atvaizdą, rasistais pavadinant chuliganus, savaip atsiskaitančius su priekabiavusiu juodaodžiu homoseksualu ir pan.

Ką gi, kraukim visa tai ant Lietuvos. Juk ji tokia ne valstybė, tokia pamotė, tokia netinkama, kad jeigu ji dar ir rasistų kraštu išgarsės – tuo bus geriau. Kam ji apskritai reikalinga?