Liepa Spausdinti
2008
Parašė Romualdas Ozolas   
Ketvirtadienis, 31 Liepa 2008 23:08

2008 07 01

10. 20. Kažkada, dar Nepriklausomybės pradžioj, buvau pritrenktas, kai išgirdau mitinguojančius žemdirbius vadinamus raudonosiomis atrūgomis, kirmėlynu ir pan. Paskui įsitvirtino runkeliai. Tai buvo politikų kuluarų leksikono žodžiai. Iš tribūnų kalbėta, kad tauta ne visada daro geriausius sprendimus, ir elito sprendimai už tautą esą teisingiausi. Viešai, žinoma, ir toliau kalbėta apie demokratiją, rinkėjų valią, suverenitetą ir t. t.

Maniau – tai vienas iš Lietuvos politinio gyvenimo ypatumų. Klydau. Kai airiai savo referendumu pasakė NE Lisabonos sutartimi pavadintai Europos Sąjungos Konstitucijai, kaip buvo reaguota? Visuotinis sumišimas, kaip kažkas kažkur išdrįso priešintis tokiems protingiems Europos politinio elito sprendimams ir planams. Po to pulta aiškinti, kodėl taip atsitiko. Ir nustatyta, kad airiai bijojo netekti neutraliteto, kad tektų priimti katalikiškajai dorovei prieštaraujančias nuostatas, kad pablogėtų socialinė airių padėtis. Tačiau svarbiausia buvo „giluminė“ išvada: dėl tų baimių prieš Lisabonos sutartį balsavo nežinantieji, mažiausiai išsilavinę žmonės, trumpai tariant – tamsuoliai. Tai buvo Airijos kalimas prie gėdos stulpo. Ne pasidžiaugta, kad airiai aktyviai dalyvavo savo šalies likimo lėmime, o iškoneveikta tautos kaip suvereno valia. Tai apie Europos elitą sako labai daug, galima sakyti – esmę: žodžiais – už demokratiją, už žmonių teises, darbais – prieš. Iš pasąmonės prasiveržęs pyktis dėl Airijos referendumo rezultatų kaip niekas kita vaizdžiai apibūdino Europos elito dvasią.

2008 07 02

11. 01. Ir vėl man tenka girti politinį priešininką – Lenkiją. Tiksliau – Lenkijos prezidentą Lechą Kačynskį, kuris, nepaisydamas Lenkijos Seimo teikimo ratifikuoti Lisabonos sutartį, arba perdirbtą ES Konstituciją, tai padaryti atsisakė, nors Seimas ją buvo ratifikavęs su fundamentaliomis juridinėmis išlygomis, saugančiomis Lenkijos suvereniteto nedalomumą.

Motyvuodamas savo atsisakymą, Lenkijos prezidentas pasakė, kad Airijai referendumo būdu sutartį atmetus, tęsti jos ratifikavimą yra beprasmiška. Mat, jeigu procesas būtų tęsiamas, ratifikavusieji po Airijos sprendimo parodytų, kad į tautos valią jie iš principo žiūri kaip į trukdį, kaip į dėmesio nevertą dalyką. Lenkijos prezidentui, skirtingai negu daugeliui kitų prezidentų, o ypač – parlamentarų, airių tautos valia nepasirodė beprasmė, nes neatsižvelgus į Airijos NE, būtų paniekinta, iškreipta ES teisė: „Jei kas nors kartą pažeis vienbalsiškumo taisyklę, jos niekada daugiau nebebus“, – mat, kol kas sprendimai ES priimami tik vienbalsiškai.

Kokie juridiniai laukiniai esame tokios lenkų juridinės sąmonės akivaizdoje!

Kaip galim tikėtis teisėtumo Lietuvoje, jei su savo pamatiniais geopolitiniais sprendiniais elgiamės kaip juodžiausiais tarybiniais laikais: krepštelėjo kažkas „aukštybėse“, ir mes tampame varganais peliūkščiais. Kaip gi Lenkija mūsų negirs!

2008 07 03

10. 03. Pamažu artėjame?

Prie ko? – paklausit.

Visi žino, – reikėtų atsakyti. – Bet niekas nesako.

Sako. Tik nelabai kas girdi.

Štai ir S. Stomos „Klanas, kurio nėra, balnoja Tėvynės sąjungą“, paskelbtas DELFI, yra visiškai priartėjęs prie esmės, nors ir kalba apie labai konkrečius dalykus (tiesą pasakius, esmė kitaip, kaip per konkrečias realijas, ir neatskleidžiama) – dviejų konservatoriams dirbusių ir kaip „kurmiai“ iš VSD pašalintų saugumiečių išbraukimą iš rinkimų sąrašo, tautininkų vado, partiją atidavusio „skaniai suvalgyti“ konservatoriams, pašalinimas iš sąrašo ir pan.

Kodėl išduoti tie žmonės, nors su jais buvo sutarta visai aiškiai ir konkrečiai: vietos sąraše už tas paslaugas partijai bus! Todėl, kad saugumiečiai neapsigynė viešojoje erdvėje ir ten liko „kurmiais“, todėl, kad tautininkų vadas pasirodė turįs kitą nuomonę apie Lisabonos sutartį. „Gudrus sprendimas. Kam tas vargas su žmonėmis, kurie turi idėjų ir nėra lengvai stumdomi?“

Bet ar tai pirmas kartas Lietuvoj, kur „politika yra tik nuolatinė kova dėl galios ir materialinių resursų“? Ką – S. Stoma nori į politiką vėl sugrąžinti moralę ir to reikalauja iš konservatorių? Tikras naivuolis! Juk apie moralę kalbant ir buvo padaryti šitie sprendimai: girdi, pasirodymas konservatorių–krikdemų sąraše „būtų negeras jiems patiems“, t. y. nukentėjusiems Lietuvos saugumiečiams – jie ir toliau būtų pravardžiuojami „kurmiais“!

Taigi, politika Lietuvoje nėra vien „kova dėl galios ir materialinių resursų“, ji yra ir moralinė kova – beprincipė kova už principus ir vertybes.

Kokie principai yra tąsyk „tie principai“, tie besąlygiškieji reikalavimai, vardan kurių galima išduoti žmones?

Nežinote? Žinote, ir seniai: „Kas ne su mumis – tas prieš Lietuvą!“

Visa Lietuvos nuosmukio Nepriklausomybės metais istorija yra to principo įgyvendinimo istorija. Ji dar nebaigta. O kol ji vyksta, kiekvienas atskirai bijo prarasti tai, ką ne tik įgijo, bet ir ko neteko, o visi kartu – už vartų stovinčio mistinio Hanibalo. Naujoji baimė vienija mus. Baimė su visomis jos atmainomis yra mūsų dvasios esmė, o politika – tik jos sklaidos pavidalai. Gana kalbėti apie kažkokį šėtonišką valstybininkų klaną – Lietuvą valdo viena partija, kurios skirtingai besivadinančios grupės (tarp jų – ir „valstybininkai“) netgi ne kovoja, o grumiasi „dėl galios ir materialinių resursų“.

Tiek tos paslapties, prie kurios įminimo nedrąsiai artėjame.

Bet artėjam.

Svarbiausia – viešai.

2008 07 04

9. 14. Pranešta, kad buvusi Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga Vokietijoje dovanų gauto brangaus (apie 5000 Lt vertės) laikrodžio neatidavė valstybei, o pasiteisinusi, kad laikrodis sugedo, nešiojo jį jau ir po prezidentinės kadencijos pabaigos. Dabar antikorupcinės komisijos sprendimas lems, ar nebus buvusi prezidentė apkaltinta sukčiavimu.

Ar nevertėtų mums padaryti savo valstybės vadovų ir kitų aukščiausiųjų pareigūnų dovanų, gautų iš kitų šalių vadovų ir – ypač – mūsų pačių turčių, auditą?

O tai dabar tenka stebėtis, kaip uoliai tą klausimą stebi latviai, netyli apie Putino gautas dovanas net rusai, tik apie lietuvių vadų dovanėles niekada niekas nė žodžio.

Kai prisimenu, kaip mudu su Estijos premjeru Edgaru Savisaru ieškojom Estijos prezidento ir radom jį pajūry mažame, kioską primenančiame mediniame namely, aš stengiuos negalvoti apie mūsų pajūrio Kosygino ar Brežnevo vilą, apie Turniškes, apie paežeres. Stengiuos, bet negaliu. Nes tai vienas, tai kitas faktas vėl primena.

Antai, visi Rusijos kanalai rado reikalą stebėtis, kad į ugrofinų tautų susirinkimą Chantymansijske Estijos prezidentas atskrido reisiniu lėktuvu. Kiek problemų Lietuvai kelia mūsų „vyriausybinis“ ar „prezidentinis“ lėktuvas“!

Kas po viso to drįstų tvirtinti, kad problemų šaknys – ne mąstyme?

Kas labai argumentuotai galėtų atremti prielaidą, kad tas mąstymas nėra susijęs su katalikybės poveikiu: juk ir reformacija atsirado būtent kaip pasipriešinimas krikščionybės ceremonializmui bei turtinei pompastikai. Tektų tąsyk konstatuoti, kad esam nuoseklūs tradicionalistai. Tai, beje, rodo ir mūsų politikos posūkis nuo Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo į pietus – Lenkiją ir Ukrainą.

2008 07 05

10. 18. Konstitucinis teismas išaiškino, kad asmenys, norėję natūra atsiimti žemę valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, į nuosavybės atgavimą tose teritorijose pretenduoti negali, jeigu jie nėra gyvenę tose vietose, kur pretenduoja žemę turėti. Taip padėtas taškas žemės kaip nekilnojamo turto virsmo kilnojamu turtu epopėjoje, nustebinusioje pasaulį ir praturtinusioje lietuviškuosius šios atrakcijos organizatorius.

Tiesą sakant, šio pastarojo išaiškinimo ir nebūtų reikėję, jeigu Seimas nebūtų priėmęs įstatymo, kuris be žemės dėl įvairių priežasčių (svarbiausia – kad jų žemė buvo „perimta“ pasinaudojusiųjų žemės nuosavybės perkėlimu) likusiesiems nebūtų leidęs pasiimti savo nuosavybę natūra valstybiniuose parkuose ar valstybiniuose draustiniuose. Tai buvo gražus svetimos žemės užgrobėjų kyšelis žemės netekusiesiems. Nors buvo visiškai aišku, kad tai dar viena nuosavybės perkėlinėjimo akcija, kurią jau buvo uždraudęs Konstitucinis teismas. Dabar Teismas tik paakcentavo savo ankstesnį sprendimą, bet su nuolaida tiems savininkams, kurių žemė buvo parkuose ar draustiniuose tapusiose teritorijose. Tačiau išlaikė svarbiausią konstitucinį principą: visuomeninis interesas yra aukščiau už asmeninį.

Tai ką jūs manot? Kaip reagavo Lietuvos spauda?

Neigiamai. Akcentuota ne tai, kad Konstitucinis teismas apgynė Konstituciją, kad užbaigė absurdišką žemės nuosavybės kilnojimo spektaklį, kad neišdavė visuomenės intereso, o tai, kad šventa nuosavybės teisė ir dar kartą padaryta nešventa, kad asmens interesas pripažintas menkesniu už visuomenės, kad teisėti savininkų lūkesčiai ir vėl apvilti ir t. t. Konstitucinio teismo teisėjai laikomi formalistais voliuntaristais, neaišku kieno interesų sergėtojais.

Jeigu žiniasklaida mąsto, kad kas ne mano – tai to ir nėra, to ir nereikia, ko norim iš piliečių?

2008 07 06

16. 29. Vytautas Landsbergis paskelbė straipsnį „Istoriniai prioritetai šiandien“ („Lietuvos žinios“, liepos 4 d., Nr. 148), teoriškai apibendrinantį istorinę terorizmo patirtį.

„Terorizmas, kaip viešas politinių oponentų arba priešininkų žudymas, o dar ir sudarkytų jų palaikų demonstravimas, kad tokie vaizdai sukeltų visuomenę kaustantį siaubą, atsirado Rusijoje. Tai XIX amžiaus antrąją pusę praktikuoti aukštų valstybės asmenų sprogdinimai, kai kada atliekami net savižudžių, save laikančių arba teroristinės aplinkos laikomų didvyriais.“ Tikrai nežinojau – maniau, kad terorizmas atsirado daug anksčiau. Visiška naujiena man teiginys, kad „antisemitinis fašizmas kilo taip pat Rusijoje“. Buvau įsitikinęs, kad bent jau čia pirmavo vokiečiai arba kitų etninių priklausomybių europidai, gal net romėnai ar egiptiečiai.

Šiuo metu, anot autoriaus, esama ir specialių terorizmo formų – imituojamojo ir manipuliuojamojo. Imitacinis – kai priešas apsimeta kitos pusės kovotojais ir vykdo žiaurumus, kad sukeltų pasipiktinimą kovotojais. Manipuliacinis – tai visuomenės sąmonės manipuliavimas kokia nors pačios valdžios įvykdyta pseudoteroristine akcija. „Tarkim, sprogsta namas, traukinys ar laivas, ir liaudis pakraupusi laukia, kas dabar pasireikš kaip jos ryžtingas gynėjas, kuriam tąsyk negaila duoti nė diktatūrinės valdžios galių.“ Šis terorizmas „gali būti kontroliuojamas ir dozuojamas pagal politinę sėkmę, sakytume, efektyvumą.“ Naudojamas jis tada, kai smunka socialinė ekonominė padėtis, ir nuo to nukreipti dėmesį valdžiai labai padėtų galingas mostas.

Visos sąlygos tokia dvasia veikti Lietuvoje yra. Belieka „surengti kokį nors imitacinį terorizmą, o jeigu žmonių žūtų, būtų dar efektyviau“. „Stebėtis reikėtų, jei praleistų taip gerai susiklosčiusias aplinkybes /.../“.

Žiauru, bet teisybė: ne kartą matyta.

Labiausiai vykęs apibendrinimas – galingas mostas.

Tiesiog išjaustas.

2008 07 07

15. 46. Žurnalas „Ateitis“ (3 nr.) paskelbė Alvydo Jokubaičio pranešimą „Tauta ir valstybė“ yra vienas labiausiai ginčytinų Antano Maceinos straipsnių“. Nors pavadiniman iškeltas A. Maceinos straipsnio ginčytinumas, pačiame A. Jokubaičio straipsnyje akcentuotas A. Maceinos straipsnio neginčytinumas, – bent jau ta prasme, kad šiandieninėse savo pozicijose turėtume daug ką peržiūrėti ir perakcentuoti, remdamiesi būtent A. Maceinos teiginiais kaip ne tik nepraradusiais vertės, bet ir galinčiais suteikti prasmės mūsų mąstymams, jeigu tik būtinume geranoriški ir ieškotume tiesos. Labai taikliai autorius tokio geranoriškumo stokojant nurodo L. Donskį, kuris nė neskaitęs to A. Maceinos straipsnio vadina žymųjį lietuvių mąstytoją fašistiniams režimams simpatizuojančiu žmogumi.

Į ką atkreipia mūsų dėmesį A. Jokubaičio straipsnis?

Visų pirma jame labai aiškiai konstatuojama, kad „tautinė valstybė nuo XVIII a. pabaigos jau buvo ir iki šiol yra pagrindinė politinio gyvenimo forma“.

Antra, čia labai skaidriai demokratija susiejama su tautiškumu. Jeigu anksčiau valstybė buvo karalių ir Dievo valia duodama, sako autorius, tai dabar suverenu tapo tauta, jai atiteko teisė įsteigti politinę tvarką ir tapti valdžios turėtoja. Kai dabar mums siūloma grįžti prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimo ir politinės tradicijos, primena A. Jokubaitis, tai iš esmės reiškia siūlymą atsisakyti mūsų per XIX amžių išgyventos demokratinės revoliucijos ir jos atneštų laimėjimų – demokratijos, laisvės, nepriklausomybės. Jau XIX amžiuje LDK politinė santvarka lietuviams pradėjo atrodyti kaip „nedemokratiška, svetimtaučių ir ponų imperija“. Nacionalizmo kritikai nenori matyti, kad būtent tauta kaip politinio gyvenimo forma į politinį gyvenimą leido įsitraukti milijonams žmonių.

Trečia, kas beveik neakcentuojama šiandieniniame liberalų dominuojamame požiūryje į valstybę, ir ką, sekdamas A. Maceina, pabrėžia A. Jokubaitis, „be tautinės individualybės demokratija praranda savo ribas“, nes tik tautinis apibrėžtumas suteikia tuos skirtumus, pasidalijimus ir ribas, kurie leidžia artikuliuoti visas demokratijai reikalingas politines ir juridines apibrėžtis. Kitaip sakant, tik tautinis mąstymas, arba nacionalizmas, duoda tą proto ir santykių aiškumą, kuris būtinas demokratijai. „Šiuolaikinei demokratinei valstybei reikia piliečių tautinių sentimentų, o kartu piliečių tautiniai sentimentai šaukiasi demokratijos.“ Ir toliau: „Nesugebanti išlaikyti savo kultūrinio tapatumo tauta negali pretenduoti į politinį savarankiškumą.“ „Kai nelieka tautos, nelieka ir senosios suvereniteto idėjos.“

A. Jokubaičio nuomone, pradingus tautai, mūsų politinė mintis iškart atsidurtų aklavietėje. „Europos Sąjunga nėra tauta, todėl ji nėra valstybė. Europos Sąjunga nėra tautinė valstybė, todėl ji neišvengiamai turi problemų su demokratija.“ Ir tai, pridurkime mes, akivaizdžiausiai liudija ES organizatorių požiūris į Airijos referendumo NE Lisabonos sutarčiai.

Dar viena labai svarbi A. Maceinos mintis akcentuojama straipsnyje: „Tauta turi prasmę, bet ne tikslą.“ Iš tiesų, tikslus tautai kelia valstybė, dėl jų galima ginčytis – iš tų diskusijų ir susideda tautos politinis gyvenimas, nuo to priklauso, kokia ideologija pasirenkama – nacionalizmas ar kosmopolitizmas. Arba apskritai drumzlina bala, kurioje mūsų karosus žvejoja kiti. A. Jokubaitis atkreipia dėmesį į besikeičiantį teisių ir pareigų santykį: „Kuo labiau pradedame matyti tik teises, tuo mažiau mums rūpi tautiniai įsipareigojimai.“ Ir ne tik tautiniai – bet kokie įsipareigojimai. Taip nyksta tauta kaip, A. Maceinos žodžiais tariant, „organiška išvidinė bendruomenė“. Todėl tautos turi būti šališkos savosios kultūros atžvilgiu. A. Jokubaitis neaptaria tautos kaip žmogaus gyvenimo prasmės problemos (prasmės problema apskritai išguita iš mūsų mąstymo, pakeičiant ją reikšmės klausimu), leisdamas suprasti, kad tai iš esmės yra kultūros erdvė: „Mūsų tautiniai įsipareigojimai yra svarbi mūsų minčių vaizdinių ir veiksmų priežastis.“ Tauta, šis „už mus daug didesnis dalykas, yra svarbi mūsų asmeninio tapatumo dalis, kurį pašalinus taptume visai kitais – tėvynės ir kilmės neturinčiais – žmonėmis.“ „Jeigu būtų sunaikintos visos mūsų tautinį tapatumą kuriančios prasmės, tai neišvengiamai paliestų ir valstybę, kuri griūtų, neišlaikiusi piliečių moralinio abejingumo naštos.“

Ar tai nevyksta?

A. Jokubaitis baigia taip: „Mes ieškome netautinės demokratijos. Tačiau ar tokia kada nors egzistavo? Ar įmanoma vis mažiau jaustis tauta ir tuo pat metu norėti kažkokios aktyvios politinės visuomenės?“

Šis A. Jokubaičio straipsnis – puikus pavyzdys, kaip reikia skaityti mūsų filosofinį palikimą.

2008 07 08

83. 48. Vienas paskui žymius pasauly menininkus slankiojęs ir apie Nobelio premiją svajojęs mūsų veikėjas norom nenorom priminė: jau seniai ši premija skiriama ne už literatūrinę įtaigą, o už literatūros politinį aktualumą.

2008 07 09

11. 19. Minim kokį Sąjūdžio istorijos faktą, ir šokinėja visokie gudručiai: o, Sąjūdis bendradarbiavo su LKP, Sąjūdis buvo nenuoseklus, Sąjūdis kolaboravo. Kad tokie kaltinimai būtų „nuimti“, V. Landsbergis Lietuvos persitvarkymo sąjūdį atribojo nuo Lietuvos sąjūdžio, įsteigto po Nepriklausomybės atkūrimo. Tai būtų labai teisinga, jeigu Lietuvos sąjūdis nesisavintų 1988 metų birželio 3-iosios kaip savo įsikūrimo dienos, o savo įsikūrimą sietų su kokia nors kita data, net ir Steigiamojo suvažiavimo neįtrauktų į savo suvažiavimų skaičių. Tada būtų labai aišku: Lietuvos persitvarkymo sąjūdis yra „kitas“ – kolaboruojantis, nenuoseklus ir t. t., o Lietuvos sąjūdis – antibolševikinis, antikomunistinis, patriotinis ir pan. Dabar gi kai reikia – ir LPS yra LS, kai reikia – ne. Prieita iki to, LS XI suvažiavime buvo priimta rezoliucija, jog Iniciatyvinė grupė nieko gero nenuveikė, jos nariai neverti apdovanojimų, Prezidentui parašytas skundas, nors Iniciatyvinės grupės įsikūrimas paminėtas, o ta proga išsireikalauta lėšų XI suvažiavimui, pasinaudota Birželio 3-iosios popiete, birželio 6 dienos koncertu.

Prisiminiau tai, klausydamasis 1988 m. liepos 9 d. įvykusio pirmojo milžiniško mitingo Vingio parke paminėjimo komentarėlių. Girdi, Nepriklausomybę atkūrė ne LPS, ne LKP, o tauta, o tas mitingas buvęs vienas iš virtinės mitingų, ir kur kas reikšmingesnių. Kad buvo daugiau mitingų, ne tik tas, yra gryna tiesa. Bet jeigu tu nori būti bent kiek istoriškas, turėtum šnekėti apie kiekvieno iš tų mitingų naujumą, savitumą. Taip, kiekvienas jų buvo visuomenę kausčiusios režimo baimės įveikinėjimas, savo bendrumo pajautimas, naujų vertybių ir orientacijų viešinimas, iki tolei LKP valdytos viešosios erdvės atsiiminėjimo aktas. Nedaug kas iš Iniciatyvinės drebėjo dėl savo kailio – žinojo, kam ryžosi, kai net ir tą pačią LKP kontroliavo KGB. Jei ir bijojo kas – bijojo, kad sugadins tą laisvėjimo procesą, tą galios ir valdžios perėmimo vyksmą, kuris vėliau buvo pavadintas parlamentiniu Nepriklausomybės atkūrimo būdu. Ką be to „bendradarbiavimo“, tų „nenuoseklumų“ būtų nuveikęs Sąjūdis? Atsakyti galima aiškiai: nebūtų tos šiandien „nenuoseklumais“ kartais bandomos parodyti diplomatijos. Iniciatyvinė būtų pasėdėjusi Lukiškėse arba paviešėjusi Sibire, kol TSRS kartu su Lietuva būtų perorganizuota į konfederaciją – tiek ir naudos. Reikia galvoti, kas kalbama, mielieji. Kai bekompromisiškai kalbėta tada – buvo drąsu, didvyriška. Kai nediferencijuotai apie anas dienas kalbama dabar – kvaila. Švelniau tariant, toks kalbėjimas rodo, kad klausimu nepasidomėta, nes jis gal ir neįdomus, bet jei pabyloti reikia, galima kad ir štampais.

2008 07 10

13. 18. Užvakar europarlamentarai Strasbūre diskutavo apie Baltijos jūros dugnu tiesti planuojamą dujotiekį „Nord Stream“ ir ragino vieni kitus, o labiausiai – Vokietiją ir Rusiją – atsisakyti šios minties, nes Baltijos dugne tiek nuodingų medžiagų, kad jas pajudinus Baltija būtų galutinai nužudyta. Argumentuota ir tuo, kad dujotiekio tiesimas sausuma būtų pigesnis: jūra kainuotų 10 mlrd. eurų, sausuma – apie 3 mlrd. Agituota už poveikio aplinkai nepriklausomą tyrimą. Paklausys kas „tautų atstovų“ balso ar ne – beveik nesinori spėlioti.

Kur kas įdomiau, kaip buvo argumentuojamas Baltijos tautų susirūpinimas.

Lietuvos atstovas V. Landsbergis štai ką sakė: „Dabar mes susiduriame su šiuo iššūkiu: ar mažesnių pakrančių valstybių teisėti ir egzistenciniai interesai yra gerbiami, ar ignoruojami. Jeigu šių genčių interesai negerbiami, jeigu jų likimas – nereikšmingas dalykas, tada mes esame įtraukti į neokolonializmo liūną naujoje Europoje.“

Jau neokolonializmas?

O dar 2003-iaisiais kaip sakė? – „Aukštesnio lygio nepriklausomybė“,– gerai atsimenu.

Ką gi, lieka džiaugtis, kad žmonės keičiasi į gera.

2008 07 11

9. 52. Pirmininkavimą Europos Sąjungai perėmęs Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy turi aiškią nuomonę dėl Lisabonos sutarties: jeigu su airiais nepavyks susitarti dėl jų nuomonės pakeitimo, teks grįžti prie Nicos sutarties. Jokios naujos sutarties nebus. Arba Lisabonos sutartis – arba Nicos sutartis. Pastaroji buvo sudaryta kaip laikinoji sutartis, kad ES plėtra galėtų tęstis. Tegul tęsiasi.

Štai toks ir turi būti politinis mąstymas: arba–arba. Kitaip – liūnas. Ir – anksčiau ar vėliau – katastrofa.

2008 07 12

Galia ir valdžia – anaiptol ne tas pat.

Tai kas geriau – galia be valdžios ar valdžia be galios?

Lygiai tas pats klausimas ir dvasios sferai: kas geriau – prasmė be reikšmės ar reikšmė be prasmės?

Tarp jų ir blaškosi dabar visas mūsų gyvenimas.

Daug kas nė nebepastebi šių polių. Didžiumai klausimai nė nesuvokiami. Tiesiog neegzistuoja.

Taip ir gimsta mūsų visuomeninio, arba viešojo, gyvenimo maišatis ir sumišimas. Galia gali veikti be valdžios, valdžia be galios – niekaip. Galia galioja prasme, valdžia – tik reikšme.

Reikšmė yra tikslai, prasmė – pati būtis, buvimas. Ar gali būti tikslai nesant būties?

Tikslai visada turi saugoti būtį.

Kur šiandieniniuose Lietuvos tiksluose lietuvių būtis? Kas apie ją kalba, ja rūpinasi? Net ištarti nedrįstama, kad būtent lietuviai yra Lietuvos (valstybės) steigėjai.

Tai iš kur gi semsis mūsų valdžia galios?

2008 07 13

Tu individualistas, sako man.

Ne, aš kolektyvistas. Ir radikalus.

Tačiau ne kosmopolitas, o nacionalistas.

Tai reiškia, kad man nepriimtinas statistinis žmogus – žmogus be jo realių bruožų ir savybių, tiek dvasinių, tiek fizinių; tai reiškia, kad man priimtinas substanciškas žmogus – asmuo su visu jo realumu, dėl ko aš visiškai neabejingas jo kilmei, jo tautiškumui, jo pažiūroms, jo apsisprendimams, jo tikslams, jo veiksmams, ir jei man jis kaip toks nepriimtinas, aš tiesiai sakau, kad jis nepriimtinas ir kodėl nepriimtinas. Aš neabejingas konkrečiam žmogui. Kosmopolitas – tai visiškas abejingumas realiam žmogui, kosmopolitizmas – šalto abejingumo pasaulio žmogiškajai tikrovei ideologija.

Man sako: bet šitaip tu atmeti didelę dalį žmonių!

O kodėl aš turėčiau gyventi su visais? Galiu sugyventi, ieškoti sugyvenimo nepaisant skirtybių, bet gyventi!? – gyventi galiu tik su dalimi iš tos jų gausybės, su tais, kurie ir su manim gali gyventi kartu: išpažinti tas pačias vertybes, turėti panašius būtiškuosius tikslus, kalbėti ta pačia kalba, dirbti bendrus darbus. Juk, rodos, tik taip ir gali kurtis šeima, tauta, valstybė, nekariaujantis ir nesinaikinantis pasaulis.

Man sako: bet juk pasaulis taip negyvena! Netgi tavo tauta gyvena kitaip!

Žinau. O kodėl aš turiu gyventi, abejingai žiūrėdamas į tą „kitaip“, jei dar tikiu žmonėmis, dar myliu juos nepaisant nieko? Kodėl aš turiu kartu su nuprotėjusiais kautis dėl turtų, gerti, žudytis? Kodėl turiu būti abejingas lietuvių istorinėms pastangoms būti lietuviais, kalbėti savo kalba, tęsti savo tautą į nežinomą, bet vis dėlto viliojančią ateitį? Tegul ne tik mano tautos paklydėliai melagingose „žmogaus teisėse“ kyla prieš mane, tegul visas pasaulis su kokiais tik nori „autoritetais“ bando įtikinti, kad lietuviams tik geriau, jei jie greičiau ištirps naujojo tautų kraustymosi ir maišymosi katile – aš būsiu prieš juos visus. Net ir vienas.

Tačiau aš žinau: esu ne vienas.

O ne vienas esu dėl to, kad esu su savo galia būti sau žmogumi, nors ir be valdžios.

Galia visada gimsta viename. Nes galia yra būties tiesa.

Valdžia, deja, tik buvimo. O šis visada yra didesnis ar mažesnis nuklydimas. Atsitraukimas nuo būties, nes to reikalauja buvimo daiktiškumas. Kodėl aš turiu klajoti kartu su valdžioje ir dėl valdžios ar su valdžia paklydusiais, jei turiu galios mylėti ir tokius, kalbėdamas jiems tegul ir skaudžiausią tiesą. Jiems netgi nesuprantamą.

Nacionalizmas yra šiuolaikinis humanizmas. Jis mato asmenį.

Kosmopolitizmas – šiuolaikinis komunizmas. Jis mato tik statistinį vienetą.

2008 07 14

Kaskart, pareidamas po pasivaikščiojimo miške, parsinešu irzulį: kiek gi mano brangūs dzūkai gali teršti savo miškus, ne tik ištuštintus butelius mėtydami, bet ir televizorius, supuvusias bulves, senus batus ir kitokį atlikusį gėrį miške versdami?! Rodos, ir konteineriai jau pastatyti, ir televizorius bei kitokią elektroniką surenkanti mašina tolydžio pasirodo, o miške vis naujos dovanos. Kreiptis žodžiu? Kokį nors atsišaukimą parašyti?

Vieną gražią pavakarę, grįždamas be jokio grybelio (sausra pernelyg giliai išdegino samanas), sustoju vidury keliuko priešais seną aulinį batą: kiek gi tu man čia gulėsi? Manai, kad priprasiu? Ir pasilenkęs įgrūdu į savo celofaninį maišelį. Paskui, už kelių žingsnių, plastmasinį alaus butelį. Du senus kaliošus. Beveik surūdijusią konservų dėžutę. Visai pamiškėj – porą ką tik ištuštintų degtinės butelių.

Pareinu ratuotas. Sumetu į konteinerį už tvoros. Nusiplaunu rankas ir net nusiprausiu. Ir pasijuntu švaresnis švaresniam pasauly.

Ir tik vėliau, kai dar ir dar kartą perėjau jau apvalytais takais, supratau, ne ką padariau, o kas atsitiko: taigi aš ne tiek mišką apvaliau, kiek savo puikybę!

2008 07 15

Lietuviai vis dar tvarko pasaulį. Kai pardėjo prieš pusę tūkstantmečio, taip ir nebaigia.

Jau, rodos, lenkai juos 1791 metais sutvarkė – Lietuvos juridiškai nebeliko, liko provincija. Na ir kas, pasakė lietuviai, bet tai provincija tik lenkams, o mums ji – Lietuva: atskirą kasą tai turim!

Jau, rodos, per XIX amžių ir su visa kalba prarijo – bajorai ir kunigai tik lenkiškai! Na ir kas, pasakė bajorai ir kunigai, kad mes tik lenkiškai bemokam – mūsų gyslose mėlynas lietuviškas kraują, tai mes ir lietuviai!

Dabar lietuviai savo nepriklausomą valstybę dalimis atidavė Briuseliui, jau pereina į anglų kalbą, planuoja mokytis kiniškai.

Bet kariauja Irake, Afganistane, veda į tiesos kelią Gruziją, Ukrainą, net Gudiją.

O kada imsis tvarkyt Lietuvą?

2008 07 16

Mąstant ta pačia tema – apie Lietuvos poveikį išoriniam pasauliui. Jo tikrai būta. Ir būta fundamentalaus. Drįstu teigti, kad būtent LDK suformavo keturias valstybes: Lenkiją, Gudiją, Ukrainą ir Rusiją. Lenkijai Lietuva davė militarinę apsaugą nuo Rytų, todėl su Vakarais ši galėjo kariauti tik dėl savo teritorijų ir tuo pat metu ugdyti katalikybe paremtą kultūrą. Gudija yra vidinė kultūrinė LDK problema ir jos suformuotas subproduktas. Ukrainos atskyrimas nuo Rusios buvo ukrainiečių nacijos savivokos ir savitaigos formavimosi aukso amžius. Rusų kunigaikštystės tik Lietuvai smunkant į Lenkijos kultūrinę ir socialinę nelaisvę ir blėstant militariškai tepakelia galvas, ir tik su Ivanu Rūsčiuoju įvyksta lūžis Rusijos link. Apie lietuvių kilmės asmenis, kurie tiesiog vaisino Lenkijos ir Rusijos galias, nė nekalbu – peržvalga šiuo požiūriu galėtų tapti nuostabiausiu istoriniu veikalu!

2008 07 17

Istorinę temą pratęsiant dar vienu aspektu: lietuvių poveikio Vidurio Europai pasekmės patiems lietuviams ir Lietuvai – ką, reiktų pripažinti, kad lietuvių imperija buvo nelaimė tautai?

Kad per imperijos kūrimą ji išsisėmė fiziškai, ištekėjo į pašalius dvasiškai ir galų gale sutekėjo į istorijos podirvį 1791 metais – faktas.

Tačiau kas būtų atsitikę, jeigu Brunono žygis būtų tapęs taikaus baltų genčių apsikrikštijimo pradžia? Viena aišku – būtume tapę vieno vokiečių ordino valdiniais, mūsų likimas būtų ėjęs panašia su latviais ir estais kryptimi.

O po šiuo geopolitiniu lukštu? Latgaliai – ne dzūkai, net ne žemaičiai. Kaip būtų sąveikavę etnosai, kurių savumus ir jų poveikį istorijai taip stengiasi nutylėti mūsų šiandieniniai istorikai liberalai? Kokios baltų gentys po tuo lukštu būtų susilaukusios jotvingių likimo? Arba prūsų?

Kodėl nedrįstama akademinėse sferose pamodeliuoti šitokio pobūdžio galimybių – juk tai istorinis mąstymas. Vien faktografija – marksistinio pozityvizmo reliktas. O be mąstymo nėra ir žinojimo. Žinoti, ar imperija buvo vienintelė išlikimo alternatyva, yra būtina, kad galėtume išsivaduoti iš įkyrių prielaidų, jog mūsų imperija buvo mūsų tautos nelaimė.

2008 07 18

10. 10. Labai produktyvus gali būti Vilniaus kaip sostinės, kaip lietuvių „pasaulio centro“ ir kaip „provincijos miesto“ apmąstymas.

Lietuva Vilniun kaip sostinėn eina iš šiaurės: ankstyvosios sostinės yra kažkur šiauriau. Imperijai plečiantis sostinė bent jau valdovų mintyse linguoja į pietus: Naugardukas, Luckas, Vitebskas... Ir vis dėlto iki Vytauto imtinai Vilnius – tvirta lietuvių sostinė.

Vilnių kaip lietuvių sostapilę suformuoja trys – Gediminas, Algirdas ir Vytautas. Tada jis – nepajudinama ir galios, ir valdžios sostinė.

Po Vytauto mirties Vilniuje reziduojantieji valdovai dvasiškai jau nebe su juo, o su Krokuva ar net – kaip Steponas Batoras – dar su kažkuo. Po Žygimanto Augusto nė to ryšio nebelieka, Vilnius ir dvariškiai ir fiziškai tampa provincijos, regiono miestu. Čia atvažiuojama pailsėti, papuotauti.

Rusai negali pakęsti net provincinės Vilniaus šlovės: siaubia ir griauna, ką gali. Žemutinė pilis itin tinka pagiežai išlieti. Lenkai tyliai pritaria: juk rūmai statyti litvinkai, paleistuvei.

Tikra Lietuvos sostinė Vilnius vėl tapo Lietuvos Atgimimo metais – 1988–1992. Iki tol jis buvo kažkoks mediumas tarp Maskvos ir nemaskvos, po to – tarp Briuselio ir nebriuselio. O tuo trumpu istoriniu tarpsniu jis, Vilnius, buvo tikra ir vienintelė ir Lietuvos, ir lietuvių sostinė.

2008 07 19

11. 33. Greta visų kitų Jono Basanavičiaus ir visos Valstybės Tarybos nuodėmių minima ir prarastoji galimybė Lietuvą 1918 metais atkurti LDK Lietuvos ribose – taip, girdi, gal tik mūsų inteligentija būtų buvusi ne taip radikaliai vakarietiška, labiau prolenkiška, užtat ir karo nebūtų buvę, ir Vilniaus problemos... Ir svarstoma tai kaip rimta alternatyva.

Nors tokios alternatyvos nebuvo. Jai nebuvo jokių galimybių. Jeigu būtų buvę, nebūtų Pilsudskio ir Želigovskio.

Nebuvo visų pirma dėl to, kad patys lenkai apie Lietuvą kalbėjo kultūrine LDK Lietuvos prasme – kaip lenkakalbę, kaip Lenkijos provinciją. Gi visa lietuvių atgimimo istorija rėmėsi lietuvių kalba kaip lietuvių baltiškosios (o ne valstietiškosios, kaip mano požiūrį bando falsifikuoti A. Bumblauskas) kultūros aukščiausiąja lytimi ir tautos pasaulyje skiriamuoju ženklu. Problemą tą anų laikų mūsų veikėjai suprato kur kas geriau, nei šių laikų „šviesuoliai“. O svarbiausia – nei Jonas Basanavičius, nei Valstybės Taryba negalėjo pakeisti Vilniaus konferencijos jiems nurodyto kelio: jeigu Taryba būtų pasukusi į šoną (vien jos taktiniai žaidimai su kaizerine okupantų valdžia karaliaus Uracho fronte pelnė jai kolaboravimo šešėlį), nepriklausomybė revoliuciškai būtų paskelbta kitų, nes lietuviai nė girdėt nenorėjo apie kokią nors priklausomybę kitai valstybei (išskyrus nebent lietuvių bolševikus, per savo proletarinį internacionalizmą prisvilusius prie Maskvos, ir sulenkėjusius stambiuosius žemvaldžius, bijančius prarasti savo įtakas). Tauta ir be Valstybės Tarybos, jeigu ji būtų bandžiusi gretintis prie Lenkijos, būtų sukūrusi nepriklausomą Lietuvos valstybę, „nesusietą jokiais ryšiais“.

Nežinau, negi istorikai tingi pasiskaityti tokius šaltinius, kaip Petro Klimo „Iš mano atsiminimų“ arba „Dienoraštis“, „Savanorių žygiai“ ir kt. Tikiuosi, yra skaitę ir šiuos, ir kitus leidinius.

Tai kodėl tauškia niekus?

Atsakymą randu tokį. Pirma: kad ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai – išlįsi į ekraną. Antra: tokie mąstymai labai padeda populiarinti „regioną, kuris atitiktų buvusias LDK ribas“, t. y. toliau populiarina uniją su Lenkija – konjunktūrinį politinį užsakymą.

2008 07 20

9. 20. Dar kartą apie šunis. Ir apskritai gyvūnus žmonių draugijoje. Šeimoje. Dar kartą – tik čia, šiose pastabose. Gyvenime tema tęsiama ir tęsis, vis sodrėdama ir intensyvėdama. Nes propaguojama visais įmanomais būdais: storuose žurnaluose ir geltonuose laikraščiuose, komercinėse ir nacionalinėse televizijose, begalėj radijo laidų. Neturėti šuns, katės, na, bent kokios nors žiurkės – tai tarsi ir nebūti apskritai.

Visokios pramoginės arklių, ožkų, stručių, audinių fermos, sodai ar dar kokios „atrakcijos“ tegul lieka kaip verslo būdas ar bent jo fonas, nors irgi priklauso „gyvūnomanijos“ peizažui. Ir palaiko tariamo priartėjimo prie gamtos atmosferą. Čia pilna saviapgaulės ir apgaulės.

Ryškiausiai tai koncentruojasi vadinamųjų žvaigždžių – estrados manipuliatorių – sferoje. Ta žvaigždė turi šeškų, ana – tris šunis ir jūros kiaulytę, ši – dvi papūgas ir iguaną, gi ta – netgi jauną pumą! Kaip gražu! – košmaras! Ką gi čia pusžvaigždei ar žvaigždutei priglobus?

Ir tai dar ne viskas. Štai šios žvaigždės dogas labiausiai mėgsta prancūzišką sūrį, anos pudelis geria tik iš stiklinės, o šitos katinas ištikimesnis nei šuo. Ką čia kalbėti – protingi, mieli, nepamainomi žmogaus draugai yra gyvūnai. „Gyvūnai liūdi, pyksta, džiaugiasi ir tai parodo. Ar matėte, kad jums grįžus namo taip emocijas reikštų šeimos nariai?“ pritaria viena psichologė. Ir beveik atsako į klausimą, kodėl visi tie „pamišę dėl gyvūnų“ nėra pamišę dėl vaikų.

Gyvūnomanija – itin subtilus šiuolaikinio vakarietiškojo genocido atvejis, kurio palaikymui ir taikymui veikia didžiuliai mechanizmai, varomi milžiniškų pinigų. Ne tokių didelių, kaip narkobiznyje, kaip alkoholio mutacijų, kaip farmacijos verslo sferose, tačiau pakankamai reikšmingi, nes demografinę sąmonę migdyti leidžia itin švelniai.

2008 07 21

9. 59. Tęsiant tos pačios temos apmąstymą – apie subtilumų slepiamas gelmes.

„Pamišimas dėl gyvūnų“ yra normalios šeimos kompensacija. „Pamišusieji“ beveik be išimčių leidžia sau turėti vieną vaiką – jis moteriai, ko gero, beveik instinktyviai būtinas, bet kad daugiau?! – kam tų kančių, tų vargų?!! O gyvūnėlis – ir statistinis vienetas, ir rūpestėliai dėl jo kitoki, o svarbiausia – atsidavimas ir meilė tokie, kokių net iš savo vaikų nesulauksi! Taip simuliuodami šeimą, mes pralaimim tą gyventojų prieaugį, kuriuo pasaulį šiandien dengia islamo civilizacija, Rytų religijų apvaisintos kultūros, į vaikus žiūrinčios ne prancūzų švietėjų, sukūrusių šiuolaikinę bedvasę pilietiją, o sielos gyvybinės erdvės gausintojų akimis. Taip ir vyksta tas Europos gesimas, apie kurį dar 1918 metais rašė Osvaldas Špengleris savo „Europos saulėlydy“.

Vaikų gimstamumo reguliavimas gyvūnomanijos pagalba – pakankamai estetizuota šiuolaikinio genocido forma. Kur kas atviresniais pavidalais jis įsitvirtina medicinoje. Netgi ne nacionalinių grupuočių valia, o Europos Sąjungos komisarų sprendimu nustatyta, kad virš 75 metų žmonės nuo vėžio susirgimo nemokamai nebetiriami. Klausais, ką su beveik roboto rimtimi vograuja ministerijos vienas iš vadų – ir nebesupranti: čia šiapusinis pasaulis ar anapusinis – romano tekstas, siaubo filmo fragmentas? Ne, tai mūsų realybė: nori gyventi po 75-rių – mokėk pats, neturi – mirk.

Lieka dairytis kapinių.

2008 07 22

Jeigu sutiksi, kad vilties ištaka yra tikėjimas, tai negalėsi paneigti, kad laisvė yra nevilties erdvė.

2008 07 23

Nors etniškai netapačios prigimties, latviai ir estai turi daugiau bendrumo savo gyvenimo būdu, negu lietuviai – šie nuo anųdviejų skiriasi pastebimai. Šaknys – kultūroje, tiksliau – mąstysenoje. Konkrečiau – anųdviejų politinėje mąstysenoje, kurios vienas fundamentaliausių postulatų yra tautos kaip kolektyvinio subjekto suvokimas ir net supratimas, išreikštas netgi įstatymais. Prisiminkim pilietybės problemą. Ir liberalieji estai, ir konservatyvieji latviai priėmė sunkius kolonizatoriams rusakalbiams įstatymus, atlaikė tarptautinių organizacijų ir net ES institucijų spaudimą, ir kitašalių natūralizacijos procesas vyksta taip sėkmingai, kad senieji rusakalbiai arba tapo labai mandagūs, arba užsidarė savo neapykantoje ir kelia dabar visokius nacionalbolševikinio tipo debošus, į kuriuos niekas iš esmės nebekreipia dėmesio net Maskvoje, nebent prisimena tai, kada reikia ką nors bloga pasakyti apie nepriklausomybę atkūrusias „sąjungines respublikas“. O jaunieji rusakalbiai ir estiškai, ir latviškai pramoko taip, kad verslo erdvėje įgyja pranašumų prieš tik angliškai temokančius jaunuosius estus ir latvius.

Arba estų Ivano istorija. Nukėlė ir pastatė ten, kur reikia – Antrojo pasaulinio karo atminimui skirtoje vietoje. Ir atlaikė ne tik nacionalbolševikų grumtynes, bet ir elektronines atakas. Tai dar ryškiau sutelkė estų tautą. Ir dar ryškiau artikuliavo jų kultūrinę sąmonę: galėjo sunaikinti tą paminklą, bet to nepadarė – jį tik istoriškai diferencijavo. O mes ką? – tyčiodamiesi iš savo anuometinės istorijos siurrealistiniame Grūto parke ir taip darydami biznį, okupacijos laikų kultūrą aktualizuojame kaip sudėtinę šių dienų kultūros dalį. Todėl ir tarybmečio reliktai tebestovi ant tiltų, ant pastatų, kur tik nori, – tarsi niekas nebūtų pasikeitę. Gyvenam praeities mišrainėje, kurią laikom dabartimi.

Viena iš tokios savivokos ir savitaigos priežasčių – istorija. Latviai ir estai istorijoje buvo tik valdomi. Užtat kai valdėsi patys – žinojo, ką daryti. Mes istorijoje valdėm, bet buvom ir valdomi. Dabar esam valdomi, bet manom valdą. Ar bent jau vaizduojam, kad valdom – kaip ir anų laikų plikbajoriai. Užtat visiškai nevaldom procesų netgi ten, kur tikrai galėtume valdyti.

Estai ir latviai išmoko valdyti bent tai, kas ir nelaisvėje priklauso jiems. Užtat, pavyzdžiui, latviai gali dainuoti savo šventėj iki keturių ryto, jausdami tikrą bendrumo džiaugsmą. Nors Jūrmaloje kasmet vyksta visokie Rusijos infekuoti koncertai, transliuojami per visas televizijos stotis, taip bandant pridengti tikrąjį Latvijos gyvenimą.

2008 07 24

Miškininkai sako: ąžuolai iš Lietuvos išeina. Išeina dėl to, kad keičiasi klimatas: ąžuolams darosi per karšta, ir jie džiūva ir miršta. Užtat vis geriau jaučiais bukas. Galvojau, kad tik pramonininkams tarnaujantys miškų grobikai ir vagys skina ąžuolynus. Na, dar vadinamieji liaudies menininkai, ąžuolus guldantys po kaltais ir kalantys savo stabmeldžiaujantį kičą.

Ne, pasirodo, klimatas keičiasi kur kas sparčiau, negu galima buvo prisifantazuoti, ir ąžuolai tikrai išeina iš Lietuvos, traukiasi, kur vėsiau.

O miškai? Girios?

Jie važiuoja ketvirčiuoti milžiniškų vilkikų priekabose, traukia iš miškų keliukų į asfaltus, rango juos savo svoriu taip, kad lengvieji automobiliai išmetami į kelkraščius, kai patenka ant tų asfalto raukšlių. O vilkikai skuba vienas po kito į medžio apdorojimo įmones, bet dar daugiau – į laivus plaukti į tas šalis, kurios saugo savo miškus ir moka už medieną vienu kitu centu daugiau.

Ąžuolai išeina. Miškai išvažiuoja.

2008 07 25

Viešpatie, kodėl tu mums gaili didvyrių?

Kad ir kas ką pasauly kalbėtų apie Sadamą Huseiną, daugeliui musulmonų jis bus didvyris ir kankinys. Ypač – po to klaikaus, visą Vakarų civilizaciją kompromitavusio teismo bei pakardinimo spektaklio. Viena težemino Sadamą – tūnojimas kažkokiame urve.

Radovanas Karadžičius gyveno viešai, pačioje Serbijos sostinėje, tiesa, gerokai pakeitęs išvaizdą, tačiau ne taip, kad nebūtų įmanoma identifikuoti. Toks jo gyvenimas buvo tarsi tylus tautos sutarimas situacijoje, kai „visas pasaulis“ Karadžičiaus „intensyviai ieškojo“.

Dabar bandoma stebėtis, bandoma jo sulaikymą aiškinti draugų išdavyste, britų žvalgyba ir pan., tačiau ir virš viso to tvylo pasigėrėjimas, kad ši istorija verta detektyvinio trilerio. Apie ką? Apie nacionalinį didvyrį.

Žinoma, pasaulio „teisuoliai“ tai žiauriai neigs: koks jis didvyris, jei Serbija sunaikino per 200 000 musulmonų? Ką darė musulmonai Jugoslavijos byrėjimo metais – niekas nekalba, nors duomenų apie iki pamatų nušluotus serbų kaimus daugiau negu reikia.

Gerai sako tie, kurie teigia, kad visas tas su kariniais nusikaltimais susijęs teisėtumas tėra nugalėtojo galios demonstravimas juridiniais pavidalais, tuo pačiu tik kompromituojant visą teisę ir netgi čia įtvirtinant principinį stipresniojo arba nugalėtojo teisingumą.

Tiesą sakant, kodėl aš čia priekaištauju likimui? Davė jis ir mums didvyrių. Turime ir Joną Žemaitį, ir Romą Kalantą, ir Nijolę Sadūnaitę – visus savo meto Didžiuosius. O jei jie mūsų sąmonėj tokiais nelaikomi, tai ar jie dėl to kalti?

2008 07 26

Profesinis idiotas yra tas, kuris į visą pasaulį ir net patį save žiūri pro savo profesijos akinius. Jeigu jis matematikas, tai visa, kas lieka už suskaičiavimo ir išskaičiavimo ribų, tiesiog neegzistuoja. Jeigu jis biologas, tai visa, kas nepaaiškinama mityba ir instinktais, yra kitų kvailybės žemė. Jeigu jis kariškis, tai tikrovės pasaulyje yra tiek, kiek numato statutas.

Ar gali būti profesinis idiotas humanitaras, kurio išsilavinimas, rodos, iš principo to neleidžia – daro negalimu kokį nors susitapatinimą su daliniu pasaulio įžvalgų aspektu ir reikalauja sugebėjimo disponuoti dvasios laisve taip, kad, pakilęs į bet kurią dvasios vietą, galėtum pereiti į kitą, neprarasdamas pasaulio visumos ir pajautos, ir supratimo?

Gali. Ir net labai sėkmingai. Jeigu humanitaras atsisako į pasaulį ir save jame žvelgti iš Absoliuto pozicijos, taip ieškodamas atsakymo į būties klausimus, jis atsisako vienintelio nuo profesinio idiotizmo humanitarą galinčio išgelbėti kelio. Iš jo išsukę humanitarai tampa profesiniu idiotizmu sergančiais filosofais, istorikais, kalbininkais, literatais, nekalbant apie architektus, dailininkus ar kokius nors teisininkus.

Bet veikti jie gali ne mažiau sėkmingai, negu profesiniu idiotizmu nesergantieji. Ypač – jeigu tokių visuomenėje dauguma. Kuo tada tampa pati visuomenė, galima nesunkiai įsitikinti, pažiūrėjus į visuomenes, kuriose dominuoja ne Dievo, o Žmogaus teisės.

2008 07 27

Stalino ir stalinizmo fenomenų nuodugniau taip ir neapmąstom. Kai 1988 metų birželio 2 d. Verkių rūmuose pasakiau, jog kiekviename iš mūsų tupi po mažą stalinuką, nieko esmingesnio tuo klausimu pasakyta ir nebuvo. Visa mūsų išmintis tokia: Stalinas – tironas, stalinizmas – masinės represijos. O kaip galimas tironas XX amžiuje, ar negalimas jis – ir netgi dar didesnis –XXI amžiuje, kaip nuo to saugotis – kapų tyla. Gi problema aktualėja. Ir ne tik dėl to, kad kuriasi TSRS patirtį kartojanti ir geresniu variantu ją „išskleisti“ ketinanti ES, bet ir dėl to, kad net tokie konservatoriai, kaip britai, ar tokie liberalai, kaip amerikiečiai, nebešoka į akis dėl pasaulinės valstybės būtinumo, kol kas vadindami tą poreikį pasaulio tolydžios ir subalansuotos plėtros stygiumi ar kitais „nekaltais vardeliais“. Diktatorius „pasaulinėj valstybėj“ yra tegul ir teorinis kol kas, tačiau realus klausimas. O jo jau realų provaizdį matom šiuolaikiniuose JAV ir Rusijos prezidentuose.

Stalinizmo teorijos ir praktikos ištakos – vadinamojo gyvenimo prioritetizme. Sykį leidai sau pasakyti, kad „gyvenimas reikalauja“ (kaip antai, ES kūrimas „reikalauja“ nekreipti dėmesio į Airijos referendumo dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo rezultatus), to „reikalavimo“ dingstimi iškraipyti teisines normas netgi iki principų išdavimo (iš karto labai džiaugiaus L. Kačynskio atsisakymu pasirašyti Lenkijos jau ratifikuotą Lisabonos sutartį, nors ir ratifikuota ji buvo su išlygomis dėl Lenkijos suvereniteto nedalumo; tačiau gavęs kažkokių naudingų pažadų L. Kačynskis savo pozicijos atsisakė) – ir gyvenimas jau rieda autoritarizmo, autokratijos ir diktatūros link.

Kiekvienas nugriuvęs, principo atsisakęs, tampa pažeidžiamu. Juo galima naudotis ir kaip sąjungininku kituose išdavysčių projektuose, spausti šantažuojant. Tokia asmenų pavergtis yra povandeninė tarybinės teisės realybė: teisė taikoma prie partijos, o iš tiesų – jos vadų nurodymų, manipuliuojant „įklimpusiųjų“ valia ir protu, poreikių, kurie kuo toliau, tuo mažiau sąryšio turi su gyvenimu, nors yra kvalifikuojami kaip „gyvenimo reikalavimai“.

Į tokį „bendradarbiavimą“ suėję žmonės be savo nelaisvės gauna kai kurias laisves jų valdžios kompetencijų erdvėje. Štai ten jie gali būti visagaliai. Ir kuo uolesni jie yra, tuo patikimesni tampa. Uolumas reikalauja visiškai nekreipti dėmesio į tai, kas yra apačioje, kas yra administruojama ar tvarkoma. Jeigu bet koks uolumo gimdomas žiaurumas įsitenka šiuo metu „gyvenimo reikalavimus“ atitinkančių juridinių normų rėmuose – tu gali išlikti teisus, kad ir koks žiaurus būtum. Štai kodėl eiliniai vykdytojai nėra tik „eiliniai kareiviai“ – jie yra vadų rankos, vadovų tvarkomos sistemos fiziškumas. Neveltui sakoma, kad vykdytojai dažnai pralenkia įkvėpėjus, tapdami žiaurumo įsikūnijimu, koks, pavyzdžiui, yra Petras Raslanas, savo rankomis pjaustęs žvaigždes ant žemaičių nugarų.

Josifas Stalinas yra viso to proceso simbolis, abstrakcija, kuriai pakako tik formuoti ir prižiūrėti tironijos dvasią – idėjiškai ir politiškai eksploatuoti žiaurumą.

2008 07 28

16. 50. Kaip didžiausią nesąmonę mūsų laikraščiai pateikinėja faktą, kad „drabužiai sutrukdė 8 metus Prancūzijoje gyvenančiai marokietei gauti pilietybę“. Iš pirmo žvilgsnio tikrai galima būtų reikalą pateikti kaip kuriozą: kokie ten dabar tie drabužiai, dėl kurių tokios sankcijos!? Bet kai sužinai, ką reiškia burka, stebėtis Prancūzijos Valstybės tarybos sprendimu nebetenka, burka yra juodas viso kūno apdangalas su plyšiu tik akims, o dėvi jį radikalūs musulmonai. Logika aiški: jei ir Maroke ši burką dėvinti moteris būtų ne iš daugumos, praktikuojančios tokį socialinį elgesį, tai Prancūzijoje, pabrėžtinai pasaulietinėje valstybėje, tokia apranga yra ne tik ne norma, bet ir iššūkis, religinis iššūkis aplinkai. Ar gali šalis taikstytis su religiniu ekstremizmu, atsakymas nereikalauja diskusijų. Jų jau būta dėl hidžabų – musulmoniškų skarų, dengiančių moterų galvas ir kaklus, tačiau prieš ketvertą metų ir šiuo klausimu įstatymiškai apsispręsta musulmonų nenaudai. Matydami, kaip prancūzai gina savo nacionalines vertybes, turėtume ne stebėtis, o mokytis. Imigrantų kultūros spaudimui jau priešinasi ne tik Vokietija, Italija, Britanija, bet ir Olandija, kurios didžiųjų miestų gyventojų daugumą jau šiandien sudaro imigrantai.

2008 07 29

9. 25. Imigracija į Europą intensyvėja. Italija jau antrąsyk bando įvesti nepaprastąją padėtį: vien per pirmąjį šių metų pusmetį Italijon prasiskverbė 10 000 nelegalių imigrantų. Nepaprastoji padėtis – tai tik imigracijos užkardymo būdas. Dorotis su prasiskverbusiaisiais bandoma įstatymiškai įteisintu išsiuntimu, įvairiomis bausmėmis imtinai iki laisvės atėmimo nuo šešeto mėnesių iki ketverių metų, planuojama steigti nelegalių identifikacijos ir išsiuntimo centrų tinklą.

Tai ką jūs manot? Kairuojantys politikieriai užsipuolė vyriausybę, kad dirbtinai brukamas rimtos grėsmės vaizdinys, galintis sustiprinti italų priešiškumą kitataučiams. Premjeras Silvijas Berluskonis šia proga mielai lyginamas su buvusiu Italijos fašistų vadu Benitu Musoliniu, primenant, kad S. Berluskonis jau pagarsėjo sumanymu privaloma tvarka paimti visų Italijos čigonų pirštų atspaudus.

Lietuva apie tai kalba ne kaip apie faktą, o kaip apie aistras aplink tą faktą. O Klaipėdoje registruota Izraelio firma ir toliau veža į Lietuvą kinus ir pardavinėja mūsų verslininkams.

2008 07 30

10. 01. Valstybės tarnautojas nuo politiko skiriasi visų pirma tuo, kad politikui net ir didžiausias nesąmones pliauškiant tarnautojas turi mokėti tylėti, o priverstas kalbėti – sugebėti sakyti tik neinformatyvius žodžius.

2008 07 31

Laisvas yra tas, kuris turi arba neįtikinėtinai daug, arba nieko neturi.

Džordžas Sorošas (G. Soros) gali leisti sau kalbėti apie kapitalizmą viską, ką žino ir supranta. Praturtėjęs iš spekuliacijų, jis suinteresuotas, kad kapitalizmas nežlugtų, tačiau mato tiek, kad jo kalbėjimas apie padėtį tampa sistemos kritika.

Ameriką Dž. Sorošas tebelaiko pasaulio ekonomikos varikliu, nes doleris buvo pasaulio bazinė valiuta, kuria iki šiol skaičiuoti visi rezervai. Amerika grobė (Sorošas: „siurbė“) pasaulio pinigus, pajungdama šalių ekonomikas sutartimis arba paskolomis. Dabar doleris žlunga: JAV jėgai priešinasi kitos jėgos, stiprėja nuo JAV nepriklausomi ar menkiau priklausomi ekonominiai regionai, netgi civilizacijos, o pati JAV ir toliau vartoja daugiau, negu gamina. Kainos kyla. Didinamos palūkanos, bet tai problemos nesprendžia – JAV nuosmukis neišvengiamas, tai tik laiko klausimas, sako Dž. Sorošas. Panašiai elgiasi ir ES, tuo būdu importuodama recesiją ir Europon.

Kodėl nustojo augti JAV ekonomika? Viena svarbiausių priežasčių – neteisinga kreditavimo politika. Lenktyniaudami dėl pirmavimo, bankai ėmė vis mažesnius procentus už kreditus. Tikėtasi, kad padėčiai blogėjant gali pagelbėti valstybė. Taip ir pasielgė JAV administracija, bankrutavus JAV investicijų bankui „Bear Sterns“. Bet ir pati valstybė nebeturi iš ko imti tų milijardų, nes M. Tečer inicijuota rinkos fundamentalizmo era, kurią JAV įtvirtino R. Reiganas, šiandien jau išsėmė „rinkos magiją“, – ją sutramdė energetikos resursų paklausa ir pasiūla. Kaip kažkada Maskva, taip dabar Vašingtonas susiduria su dramatišku naftos gavybos mažėjimu dėl įrenginių nusidėvėjimo arba gavybos politinio ribojimo, kurio dėka Rusija, Iranas, Venesuela turtėja iš kainų kilimo. G. Sorošas reikalauja, kad būtų ribojama JAV fondų prekyba žaliavomis ar bent mokamas didesnis nei minimalus pelno mokestis. Tačiau ir tai vargų ką pakeis: gerovės era baigiasi – „žaisti nebėra kuo“.