Rugpjūtis Spausdinti
2008
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 31 Rugpjūtis 2008 23:07

2008 08 01

10. 45. Dž. Sorošas kritikuoja JAV politiką, žvelgdamas į reikalų padėtį ir perspektyvas iš ekonominių ir finansinių pozicijų.

Z. Bžezinskis į perspektyvą žiūri iš militarinių ir taip pat neranda jokios optimistinės prošvaistės.

Kalbėdamas apie B. Obamos prezidentavimo galimybes, jis nurodė, kad šiam prezidentui bus kur kas sunkiau, nei buvo Dž. Kenedžiui (šie su asmenys Z. Bžezinskiui daro didžiausią įspūdį kaip geriausiai laiko dvasią jaučiantys politikai).

B. Obamos problemos užprogramuotos JAV strategijoje: „Mūsų strategija lemia, kad mes klimpstame vis labiau ir labiau“. Kalbėdamas apie Dž. Bušo spaudimą Iranui ir B. Obamos pažadą įvesti papildomą kontingentą į Afganistaną, Z. Bžezinskis sakė: „Jei vienu metu kariausime Irake, Afganistane, Pakistane ir Irane – ar begalima įsivaizduoti pražūtingesnę perspektyvą Amerikos vaidmeniui pasaulyje?“ „Į karą keturiais frontais mes įklimpsime daugeliui metų. Tai bus Amerikos dominuojančio vaidmens pabaiga.“

Pačios JAV strategijos priežastis Z. Bžezinskis nurodo, ragindamas neleisti, kad JAV politika „pasiduotų Izraelio interesams“. Ir reziumuoja, turėdamas galvoj JAV, Izraelį ir Iraną: „Mes matome, kaip trys šalys šoka mirties šokį, o už jo slypi pasimetimas, uždarumas ir baimė.“

2008 08 02

Negaliu tiksliai pasakyti, kada tai atsitiko, tačiau televizijos visame pasaulyje, pas mus – taip pat, tik atitinkamu lygiu, – peržengė kažkokią normaliai mąstysenai būtiną tikrovės pateikimo ribą, nuo kurios humoras TV ekrane tapo cinišku darkymusi (pavyzdžiai? – kad ir Byvis ir Tešlagalvis arba tas dilba „kazachų žurnalistas“; ponas Bynas jų fone atrodo nekalta mergelė), veiksmo filmai – idiotišku daužymusi, spardymusi ir lakstymu, iš kurio jau nebegali išgriebti ir filmų pavadinimų ar „aktorių“ vardų, Švarcnegeris kurių fone atrodo dinozaurų laikų iškasena (palyginkit jį su „jamakasiais, mūsų laikų samurajais“ ar kitais panašaus tipo „herojais“), na, o vadinamieji siaubo ar fantastiniai filmai – beveik nebepažiūrimais paranoidiniais kliedesiais. Viskas atvesta iki tokio absurdo, tokio beveik mistinio realybės paniekinimo, kad klausimas apie televizijos ateitį tik toks: arba ji grįžta į tikrovę ir nors šonu prisiglaudžia prie žemės, arba žmonės pradės išjunginėti televizorius, net ir antenas nuimdami nuo stogų.

2008 08 03

Kažkur ten, Lietuvos glūdumoj, kaimo felčeris, pats vizituojantis nebepaeinančias bobules, duoda joms pigių skausmą malšinančių vaistų. Kažkas kažkaip sužino apie tą jo „nelegalią veiklą“, ir virš Lietuvos – dar vienas skandalas: pigių rusiškų vaistų byla. Niekam nerūpi, kad tos bobulės neįperka vienas už kitą brangesnių farmacijos bonzų gaminių iš Vakarų, – ne, blogi yra rusiški vaistai, Lietuva yra ES narė, jai privalu naudotis tik šios organizacijos aprobuotų vaistų kontingentu, o jei neįperki – tai ir nepirk. Mirk! Taip daug kas ir sako, visai nejuokaudamas. O kad kitas koks provincijos samarietis, vykdydamas Hipokrato priesaiką, nesusigundytų gauti iš kažkur ir pardavinėti gal ir ne tokių gerų, bet efektyviai veikiančių ir pigių rusiškų vaistų, šitam sudaryta byla, ir žmogus jau beveik susitaikęs sėdėti maksimumą – 15 metų. Taip, bus daug laiko apmąstymams apie abstraktųjį ir realųjį humanizmą XXI amžiaus Lietuvoje ir Europoje – mafija, ar ji būtų Rytų, ar Vakarų, veikia nesigailėdama.

2008 08 04

Nežinia kodėl, tačiau pastaruoju metu itin pagausėjo motociklais važinėjančiųjų. Gal benzino kainos, gal automobilių kamščiai, o gal tiesiog mada, kurioms (kuriai) taip neatsparūs lietuviai, kad kelius vis dažniau matuoja motociklais? O Lietuvos keliai visiškai nepritaikyti šiai transporto priemonei, automobilių vairuotojai į motociklininkus beveik nekreipia dėmesio kaip ir į dviratininkus. Pėsčiuosius mato kur kas geriau. Tačiau tikroji problema yra, deja, patys motociklų važnyčiotojai: laksto jie vis dėlto kaip laukiniai, tarsi bendroji (tegul ir labai lietuviškai „interpretuota“) judėjimo automagistrale ar gatve tvarka būtų nustatyta ne jiems. Rezultatas? Rezultatas iškalbingas: pastaruoju metu Lietuvoje motociklininkai žuvo jau kas trečią dieną.

Mes taip skubam išnykti nuo Žemės veido.

Tiesiog visais įmanomais būdais.

2008 08 05

Mirė Aleksandras Solženicynas.

Kaip Vakaruos Ernestas Hemingvėjus, taip Rytuos Aleksandras Solženicynas mano jaunystės metais buvo mums tų pasaulio dalių simboliai – žmonės, ryškiausiai parodę nelaisvės ir laisvės tikroves. Abu paliko ryškius pėdsakus mūsų kartos gyvenime, formavo jausmus ir idėjas. Bet čia ne apie tai.

Viena rusų televizija, pasakodama apie Aleksandro Solženicyno gyvenimą, jo kūrybos ir asmens įtaką Rusijai, mestelėjo tokią frazę: iš tremties grįžęs Solženicynas buvo sutiktas kaip didvyris, tačiau įtakingu visuomenės veikėju netapo, nes apie šiuolaikinį rusų gyvenimo būdą kalbėjo pernelyg atvirai. Esminga pastaba: niekam, net laisviausia save laikančiai šaliai, nereikia visos tiesos, kiekviena šalis, laikas, epocha susikuria savo tiesos nesakymo stilių ir būdus, vadindami tai labai gražiais vardais, po kuriais slypi pagal atitinkamas estetines normas apdailintas melas. Rusijai tas stilius tiesiog kraujyje.

Aleksandras Solženicynas visada buvo didesnis už savo metą savo sakoma tiesa. Užtat nepritapo niekur – nei bolševikinėj Rusijoj, nei – pagaliau – savo šiuolaikinėj tėvynėj. Net ir rašytoju literatūrinio meistriškumo prasme būti jam kliudė jo sakoma tiesa – ji buvo svarbesnė jam už visas amato technologijas. Užtat kuo jis tapo ir buvo gyvenimo saulėlydy – niekas nepaneigs: buvo tikru rusu. Kartais ir didžiu.

2008 08 06

10. 39. Latvijoje reikia mokėti latviškai, praneša lietuvių spauda. Praneša beveik kaip kuriozą. Mat, Latvijos vyriausybė pritarė valstybinės kalbos vartojimo taisyklių papildymams, kurie nustato, kaip turi mokėti valstybinę kalbą įvairių profesijų atstovai. Gerai kalbėti latviškai privalės įmonių vyriausieji finansininkai, vyriausieji buhalteriai, paštininkai, elektrikai, mechanikai. Lietuviai pašiepia, kad latviškai turės mokėti kambarinės ir floristai. Latvijoje tokių komentarų nebūta. Kai Latvijos darbdavių sąjunga paprieštaravo papildymams, Latvijos teisingumo ministras atrėžė, kad, jo manymu, papildymai nepakankami, ir visų pirma paslaugų sferos profesijoms.

Ar teko girdėti panašių dalykų Lietuvoj?

2008 08 07

10. 36. Lietuvių žurnalistikoje – nauji reiškiniai! Bet nebe nuosmukio į šou liūną, o pakilimo į profesiškai atsakingą informaciją linkui. Tokią viltingą mintį leidžia formuoti dar prieš „naujojo sezono“ atidarymą LNK televizijoje pasirodęs Audrio Antanaičio „Pikas“.

„Pikas“– trumpas interviu aktualia dienos tema, stengiantis ne tik išryškinti klausimo esmę, bet ir duoti atsakymą, dar labiau aktualizuojantį nagrinėtiną problemą. Bent aš taip supratau „Piko“ paskirtį, pažiūrėjęs keletą jos laidų. Pagaliau ne tai ir svarbu, kaip aš suprasiu paskirtį – svarbu, kad gaunu tikrai meistriškai pateikiamą informaciją: tiksliai ir žaibiškai formuluojami klausimai neleidžia pašnekovui išsiplėtoti į lankas, papildomais klausimais tarsi nepastebimai tikslinami atsakymai, o pokalbio rezultatas būtinai eksponuojamas aiškia išvada.

„Pikas“ šiandien – geriausia informacinė laida. Gaila, kad ji – ne nacionaliniame transliuotojuje, o komercinėje TV.

2008 08 08

10. 48. Lenkai bando sutvarkyti net ir žurnalistinį darbą dirbančių žmonių statusus. Šventa teisybė: ne kiekvienas piemuo vertas žurnalisto vardo, nes dažniausiai būtent perėjūnai ir avantiūristai žurnalistiką iš kasdienybės fiksavimo ir apmąstymo darbo paverčia tikrovės falsifikavimo ir žmonių terorizavimo verslu. Lenkai siūlo žurnalistus skirstyti į tris kategorijas: profesionalus, samdomus darbuotojus ir žiniasklaidos darbininkus (technologus). Galimi ir kiti skirstymai. Kas svarbu šiuo atveju – tai kad šis skirstymas kaip rimtą kriterijų įveda specialųjį išsilavinimą ir darbo stažą (mažiausiai ketveri darbo redakcijoje metai). Tai pakankamai rimti profesinio patikimumo patikrinimo reikalavimai. Dar svarbesnis – jau profesinio darbo kokybės – reikalavimas yra siūlymas vietoj moralinės žalos atlyginimo nuostatos įvesti bausmes žurnalistams už asmens privatumo teisės pažeidimą netgi tuo atveju, jei informacija rinkta rūpestingai ir sąžiningai. Tokias naujoves įvedus ir pas mus, tikrai sumažėtų to košmaro, po kurį visi turim klampoti kasdieninėje mūsų spaudoje.

2008 08 09

9. 30. Skaitau naują serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knygą – Janinos Degutytės poezijos rinktinę „Purpuro valanda“. Sunkiai, pamažu skleidžia sparnus, kildama į meistrystės aukštumas ir išgyvenimų perteikimo subtilybes ši poete tapusi skaudžioji siela. Bet pakyla. Pakyla užsigydžius žaizdas ir išmokus kalbėti, daug ko nepasakydama.

Apie poetines jos kūrybos vertybes tegul kalba kiti. Aš su jos rinktine į rankas gaunu dar vieną daiktinį mūsų šiandieninio apolitiškumo genezės dokumentą. Išprievartauta pirmiausia „pasikalbėti su Leninu“, su Kauno komjaunuoliais, ar galėjo ji apie politiką galvoti pozityviai? Visa, kas yra politika ir valdžia, jai tapo prakeiksmu. O juk panašiai buvo degraduojamas kiekvienas, ir taip nulūždavo dauguma ir tapdavo arba kokiu nors mieželaičiu, arba nutildavo išvis. Retas pakildavo taip, kaip, tegul ir sužalota, sugebėjo pakilt Degutytė.

Taip auklėta buvo ištisa karta. Dvi kartos. Jaunesniajai jau nebebuvo būtina šlovinti Leniną, bet būtina buvo nekritikuoti tarybų valdžios ir komunistų partijos, rasti ką nors gera tarybiniame gyvenimo būde arba dainuoti kokias nors metafizikas.

Ko norim šiandien? – visi išaugę ten. Pabandyk tu pasakyti, kad kultūra gimsta iš politikos ir politinėj erdvėj, kad ji yra sutramdyta ir nuraminta politika – būsi pavadintas nežinia kuo – pagal oponento skonį, supratimą ir poreikius. Tačiau tai tėra anų laikų bolševikų auklėjimo rezultatai šiandien. Štai kodėl šiandien jie, persivertę ir persidažę liberalais, susėdę prie finansų srautų kranelių, lašina kultūrininkams ir apskritai visai intelektualinei bendrijai troškulio nuraminimo lašus ir valdo taip, kaip jiems patinka, kaip jie išmokę dar anais laikais: kad nė žodžio jog gyvenimas blogas, jog gyvename iš esmės neteisingai.

2008 08 10

10. 01. Antra diena – nepaskelbtas Rusijos ir Gruzijos karas. Rusai bombarduoja gruzinų miestus, manoma – bus puolamas ir Tbilisis, žūva žmonės, sugriauti ištisi kvartalai. Gruzinai priešinasi, sakosi numušę keletą rusų lėktuvų, tačiau jau siūlo derybas, o Rusija vadina tai gruzinų išprovokuotu konfliktu, kurio rezultatas – ši humanitarinė katastrofa.

Pirmiausia prezidentu laikomas D. Medvedevas, o pridurmais – ir premjeras V. Putinas, priguldamas prie stalo taip, kad akys iššoka ant kaktos, sako: Rusija visada vaidino svarbų vaidmenį Kaukaze, vaidins jį ir ateityje. Tai – tiesus sakymas Dž. Bušui: nelįsk į Gruziją! – gausi per nagus. Ir prezidentas Bušas ilgai tyli, kol prabyla, o kai prabyla, kalba itin neaiškiai.

Ar buvo kada nors kitaip?

Bet aš ne apie tai čia. Visiškai aišku, kad Rusijos karas su Gruzija – tai Rusijos karas su JAV, bandančia įsitvirtinti Kaukaze, kurį ir šiandieninė Rusija tebelaiko savo įtakos zona. Man bjaurūs visi imperialistai, nesvarbu, jie raudoni ar mėlyni. Laikas leisti tautoms gyventi pagal jų vidines galias ir valias. Tik kunkuliuodama iš vidaus, pati savyje, tauta išverda kažką, kas yra tikra ir tinkama. Visos vadinamos pagalbos iš šalies, visos tos taikdarystės yra įtakų reiškimo formos.

Kodėl jos galimos? Galimos todėl, kad atsiranda savų egoistų ir niekšų, kurie visada savo negalias bando pridengti ar sustiprinti kitų tautų ar valstybių galiomis. Vidinis gaivalas, kuriam nesvarbu savoji visuma, kuriam savasis dalinimas svarbus tiek, kad dėl jo gali išduoti visumą – štai šitas gaivalas yra visų tautų nelaimė. Kaip jos išvengti? Kaip į protą atvesti beprotį?

Kas atsitinka, kai pasirodo kokie nors ardzimbos, bahapšos ar kokoitai, matome šiandieniame Gruzijos paveiksle.

2008 08 11

Osetijos, Abchazijos, Kosovo ir kiti panašūs „atvejai“ – didžiai pamokomi ir Lietuvai. Visi jie skirtingi, specifiniai, bet visi panašūs natūraliu žmonių veržimusi į laisvę, kuri apiforminama valstybine nepriklausomybe.

Aš – už visų, kad ir mažiausių, tautų nepriklausomybę. Tačiau Kosovo albanai – ne tauta. Kosovas anksčiau ar vėliau prisijungs prie Albanijos. Abchazija nė nemano būti nepriklausoma – atvirai kalba apie satelitinę priklausomybę nuo Rusijos kokiu nors ateity nustatysimu juridiniu pagrindu. Osetija dar atviriau eina į Rusijos federacijos struktūrą. Ir Abchazija, ir Osetija yra konstitucinės Gruzijos teritorijos. Taigi, juridinė yra Gruzijos viršenybė. Tai galėtų būti ir juridiškai, ir net morališkai kvestionuota, kaip Lietuvos atveju 1990-aisiais, jei Abchaziją ir Osetiją atskirti norėtų pačios tos nedidelės tautos. Deja, visi jų vadovai yra buvę rusai ir net Rusijos saugumo agentai, patekę į tų tautų teritorijas pagal ilgalaikius planus ir dabar vykdantys tų teritorijų perėmimą Rusijos žinion, vaizduodami visa tai kaip abchazų ir osetinų tautų valią. Kokių tautų, jeigu jų jau šiandien didžioji dauguma – Rusijos piliečiai!?

Tuo galima būtų baigti, jeigu nenorėtume nueiti iki galo ir pabandyti pasidaryti išvadas sau. Lietuvos lenkakalbius Lenkijos piliečiais Lenkija daro per „lenko kortą“– pažymėjimą, beveik prilygstantį Lenkijos pilietybei, o privilegijomis ir pranokstantį. Lenkijos bažnyčiose kunigai grėsmingai ragina rinkti lėšas paramai lietuvių jungą kenčiantiems Vilnijos lenkams – net ne Lietuvos, o Vilnijos. Beveik valstybinio edukacijos plano tvarka moksleiviai vežami į Vilnių kaip vieną iš „kresų“. Tai tik keli akivaizdžiausi štrichai ilgalaikio plano, kurį vykdo atvykėlis iš Lenkijos su gerai Lietuvoje žinoma pavarde? Kur bus mūsų kariuomenė lemiamą Lietuvai valandą? Koks prezidentas duos nurodymą priešintis? Kas mums padės iš pasaulio?

O gal aš, šitaip mąstydamas, skiepiju nesantaiką tarp tautų?

2008 08 12

10. 25. Šiandien sunku galvoti apie ką nors kita kaip apie Gruziją. Kaip ilgai ir kaip fundamentaliai buvo rengiamasi šiam žingsniui Rusijoje! Kaip desperatiškai, savo bėdas dangstydama, ir šio, ir to graibstėsi Gruzija! Aišku, kad beviltiškas buvo gruzinų „žaibo karas“– Putino Rusija jau nebe Jelcino Rusija. Šiandien viso pasaulio akivaizdoje Rusija okupuoja nepriklausomą Kaukazo valstybę, o šis sako, kad dėl Gruzijos naujo pasaulinio karo pradėti, deja, negalima. Tikrai: negalima. Taip paprastai ir dega pasaulio tiesa.

2008 08 13

Kaip žurnale „Istorijos“ apie šimtametį mirusį vokiečių rašytoją Ernstą Jungerį rašo L. Paškevičienė, tėvas vaikystėje jam padovanojo įrankius vabalams gaudyti. Padovanojo ne dėl to, kad vaikas taptų entomologu, o kad sekiodamas paskui vabzdžius išmoktų pastebėti smulkmenas.

Ernstas Jungeris dalyvavo dviejuose karuose, išmaišė pusę pasaulio, domėjosi ne tik vabzdžiais, bet ir astronomija, ir nuolat rašė dienoraščius – rinko gyvenimo „vabzdžius“. Išleista 15 jo dienoraščių knygų, daugybė kitokių tekstų, ir negarsėja Europoje jis tik dėl to, kad yra nuoseklus nacionalistas, kuriam tauta yra vienintelis patikimas būsimosios pasaulinės valstybės elementas, dabar griaunamas liberalizmo ir kosmopolitizmo.

Labai pamokoma yra Ernsto Jungerio gyvenimo istorija, nekalbant apie kūrybą. Dar labiau įsidėmėtina jo tėvo pedagogika: sekiojant vabalus mokytis pamatyti smulkmenas. Nes smulkmenos yra stambmenų susikirtimo linijos, globalumų įsikūnijimas daiktais, ir pagal juos patikimiausiai gali spręsti apie visumas, kurioms jie atstovauja. Žinoma, jeigu tu nori matyti tas visumas aiškiai tarsi konkrečius daiktus.

Iš tokio štai supratimo kyla vokiškojo pasaulio tvarka, kuri ilgai buvo ir to pasaulio galios šaltinis. Mes į „smulkmenas“ kol kas – nė kreiva akim. O jei ir pastebim – paspiriam.

2008 08 14

Apie stichijas. Joms veikiant daugelis žmogiškųjų vertybių nebetenka prasmės. Drąsa ar bailumas prasmingi ant bangos čiuožiančiam banglentininkui, nes situacija yra jo valdoma. Cunamio bangos malamas žmogus praranda visas pasipriešinimo stichijai galias, ir jeigu kas dar turi kokios nors reikšmės, tai jo sugebėjimas gelbėtis ir gelbėti. Tas pats ir sniego lavinos, nuošliaužos ar miško gaisro atveju.

Ar diktatūros negalima sulyginti su stichija – ar tai nėra socialinė stichija? Juk nei Stalinas, nei Hitleris, nei Putinas savo diktatūrų nesukūrė be masių pritarimo, be jų sutikimo užkerėtiems žiūrėti į diktatorių burnas! Ir džiūgaujant jausti, kad ir jie galvoja taip pat, tik negali taip aiškiai ir gražiai pasakyti!

Taip, socialines stichijas bando stabdyti. Taip randasi Solženicynai, Sacharovai, Politkovskajos ir kiti panašūs. Tai – sąžinės proveržių faktai, rodantys, kad diktatūra yra tokia gili, tokia galinga, jog kelia ne tik fizinės, bet ir dvasinės mirties klausimą. Gindamasis nuo tokios mirties, saugodamas savo sąžinę, tu, kuris nesutinki, taip ryžtingai reaguoji į diktatūros smurtą, kad masei sutinkančiųjų tai atrodo drąsa.

Sąžinė lieka paskutinė kovos su socialine stichija galia.

2008 08 15

Jau niekam, kas turi bent kiek proto galvoj ir sąžinės širdy, ne paslaptis, kad mūsų gyvenimo būdas – vartotojų gyvenimo būdas – veda kolektyvinėn savižudybėn. Tik šitai nedaug kam svarbu, nors visi turėtume sakyti: stop! toliau nebegalima! reikia rasti kitą kelią!

Taip elgtis turėtume tuo labiau, kad tas kitas kelias yra. Tai – etninės populiacijos, teikiančios biologinį pamatą nacionalinėms valstybėms, kurios gali ir – pagal pasaulinį susitarimą – privalėtų prisiimti visišką atsakomybę už savo teritorijoje esančios gamtinės aplinkos reproduktyvumo išsaugojimą. Jeigu norime kalbėti apie demokratiją apskritai, tai apie tokį – demokratinį tautų sambūvį – turėtume kalbėti visų pirma.

Kodėl nekalbam, kodėl nutylim ar kalbam apie kažkokių naujų tautinių konglomeratų, kaip Europos Sąjunga, kūrimą arba senų, kaip Tarybų Sąjunga, bent liekanų atkūrimą?

Todėl, kad – kaip pradžioj pradėta – tebeinam jėgos kaip tiesos argumentavimo keliais. Visi – JAV, Rusija, Europa, Kinija – visi glemžia savin mažąsias tautas, virškina jas ir stengiasi padaryti tai kuo greičiau, tardamiesi šitaip sparčiau įgysią papildomų galių.

Vargšai! Po maždaug trijų dešimtmečių šiandienių JAV nebebus Žemėje vien dėl to, kad baltųjų ten bus jau mažiau nei pusė. Kokį Sibiro plotą jau bus apgyvendinę kinai – viešai nesakoma, tačiau neabejotina, kad jie jau tuntais žvalgysis į Europą per Uralo kalnus. Kokia bus pati Europa, jeigu Lietuvon patys lietuvių verslažmogiai veža kinus ir neišveža, jiems darbus atlikus, o niekas dėl to aferistų nebaudžia.

Galios didume tebeieškančiųjų ideologijos ir politikos dėka vykdomas mažesniųjų tautų naikinimo kelias veda į politinį paralyžių, kokį matome Artimuosiuose Rytuose, Balkanuose, Kaukaze, nes šis kelias atskiria bei supriešina ir didžiąsias valstybes, kaip tai vyksta JAV sutikus modernizuoti Lenkijos kariuomenę ir pastatyti ten priešraketinius įrenginius – vartojimo principai persmelkia ir saugumo bei gynybos santykius, didžiosios galybės taipogi priverstos rūpintis savo išlikimu bei egzistavimu vienos pačios, taip didindamos įtampą ir savyje, ir pasaulyje.

Tik Kinija gali ramiai sau stebėti šitą žaidimą ir smaginasi olimpiadoje: savo etnines galias beveik baigusi vienyti geltonojoje rasėje, ji jau šiandien kito pasaulio tik militariškai spręsti tepajėgiamas problemas gali įveikti kitomis – biologinėmis – priemonėmis.

Ką gi, baltieji vis mažėjantys ir menkėjantys galiūnai, lenktyniaukit, konkuruokit, daužykitės ir pjaukitės – visa tai jau nebe pagalbos ranka Kinijai, o tiesioginis jos politikos vykdymas euroatlantiniu variantu.

Ar vadinamoji postpostmodernizmo kultūra nėra tiesioginė intelektualų reakcija į savo bejėgiškumą šitoje jėgos principų siautėjimo stichijoje?

2008 08 16

13. 21. Kodėl taip vangiai ir palyginus skirtingai į Gruzijos–Rusijos karą reaguoja JAV ir ES?

Atrodo, galima tokia prielaida: ir JAV, ir ES su Rusija susijusios skirtingai. Tačiau susijusios ir pakankamai esmingai – ir JAV, ir ES nuo Rusijos tiesiogiai priklausomos.

JAV priklauso nuo Rusijos per Kiniją: Vašingtonui ne tik nenaudinga, bet ir pragaištinga turėti silpną Rusiją Sibire – eventualiojoje Kinijos erdvėje. Tačiau naftos poreikis aktualesnis tiek, kad savo galimybių Kaukaze atsisakyti JAV tiesiog negali.

ES nuo Rusijos priklauso per naftą ir dujas bei Antrojo pasaulinio ir Šaltojo karų pamokas: naudingai nuolanki baimė vėsina Vakarų Europos širdį.

Tik baltiečiai šakojasi kaip paklaikę. Lietuva iš tiesų visame tame išdavysčių ir pardavysčių fone pasirodė altruistiškiausia ir garbingiausia. Mūsų užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno skubus vizitas į Tbilisį, besąlygiško palaikymo pareiškimas, o po to ramus veikimas Briuselyje atrodo kaip šviesos spindulys melo miglose ir chaose. Net Lenkija pasirodė prekeive kito nelaime – išlaužė susitarimą, kad JAV modernizuotų lenkų kariuomenę, beje, galimą panaudoti – reikalui esant – ir prieš Lietuvą. Ir ką mes priešpriešintume mūsų „strateginio partnerio“ karinėms pajėgoms, jeigu ji nutartų mus „gelbėti“?

Diplomatiniu požiūriu pasirodėm gerai.

Tačiau ar mes esam Mes kariškai? Neįmanoma? Neplepėkit!

2008 08 17

9. 36. Pasaulį tąso Gruzijos miestus griaunantys Rusijos tankai, o po Europos Sąjungą važinėjasi kažkokios eurosąjunginės homoseksualų organizacijos autofurgonas ir, reikalaudamas vietos sustoti miestų centruose, pačiose matomiausiose vietose, ramiai sau dirba savo darbą. Gruzijos ambasadorius Lietuvoje iš nevilties siūlo net sustabdyti olimpines žaidynes, o šitie kaip niekur nieko toliau sau propaguoja savo nuokrypio pasaulinę vertę.

Gerai bent, kad ir Vilniaus, ir Kauno savivaldybės neleido tam „pažangos nešėjui“ įsikurti ten, kur jis nori. Vargu ar reikėjo leisti sustoti išvis – tegul važiuoja į Rusiją ar Baltarusiją, pažiūrėtume, kas kam paaiškintų, iš kur kojos dygo. O kam dar neaišku, ką kalbu, pasiskaitykit, ką jie sako savo „Gėjų manifeste“– ką jie rengiasi daryti ir daro su jūsų vaikais!

Tegul visas pasaulis šneka, kad mes laukiniai – būkim tokie „laukiniai“, kurie nori gimdyti vaikus, juos auginti ir auklėti kaip žmones, sugebančius pratęsti mūsų giminę į Dievo duotą begalybę. O jeigu kam atsitiko nelaimė – genai pakrypo taip, kad žmogus nebegali vykdyti gamtos ir genties misijų, tegul jis tyliai sau kenčia savo nelaimę, kartu su kitu tokiu – per amžius Lietuvoj į šitokias „šeimas“ buvo žiūrima pakančiai, su supratimu.

Ne! Duokit jiems erdvę! Duokit jiems tribūnas, stadionus, laikraščius, biudžetus!

Neduosim. Būsim laukiniai, bet neduosim. Nelaimės propaguoti ir dauginti neleisim. Nes mes dar norim gyventi ir ateity.

2008 08 18

Kartais jau norisi atsisakyti dar kartą komentuoti Sąjūdžio įsikūrimo, veiklos ar pasiekimų faktus – tarsi kartotum „senų revoliucionierių“ tragediją – liežuviu gausinti savo žygius.

Tačiau kai protingas klausėjas prie tų pačių dalykų prieina savaip, iš netikėtos pusės, atsiveria ir pačiam netikėtos įžvalgos, kurių niekas, išskyrus tave kaip liudininką, ir negalėtų pagauti.

Neseniai manęs paklausė: na, ir Algirdas Brazauskas, ir jūs buvot toj pačioj kompartijoj, tai kodėl jūs manot, kad esat kitoks?

Iš tiesų, kodėl?

Gal todėl, kad iki brandaus amžiaus nebuvau jokios komunistinės organizacijos narys. Kad nestojau į komjaunimą, gavau visokeriopų pergyvenimų vidurinėj mokykloj. Kad pasirodžiau esąs „neorganizuotas“, baigęs universitetą buvau išsiųstas į provinciją, nors jau diplomantas turėjau ir gerą darbą, ir įstaigos prašymą mane palikti būtent kultūrininku. Galėčiau iš to priskaldyti įvairiausių grožybių ir apie sistemos regresyvumą, ir savo vidinį atsparumą. Nebesinori: visi režimai vienaip ar kitaip represyvūs.

Algirdas Brazauskas anuos laikus priėmė pakankamai neproblemiškai, kaip ir didžiuma šiandieninio jaunimo priima jau kitos sąjungos tikrovę: tokia tvarka. Ir jungėsi į ją, naudodamasis visomis jos teikiamomis galimybėmis, ir „statė Lietuvą“. Jis iš tiesų padarydavo viską, ko imdavosi, nes nesiimdavo to, kas neįmanoma. Jam ir dabar okupuotoji Lietuva – tai visų pirma jo „pastatytoji Lietuva“, tarsi okupacijos faktas toks nereikšmingas palyginus su tuo, kaip okupaciją pavyko išnaudoti, kad tarybmečio Lietuvos industrializacija okupaciją tarsi anihiliuoja.

Man tas klausimas egzistavo ir stojant į TSKP: ką tu darai, kur tu eini? Būta tame apsisprendime ir tam tikros prievartos, tačiau savo sąžinėj aiškiai sakiau: išduodu save. Šiandien klausiu: gal tai dar didesnis nusikaltimas, negu A. Brazausko „neprobleminis“ sutikimas? Ko gero – taip. Ir niekas – nei dar okupacijoj išleistos filosofinės knygos, nei nacionalinės leidybos projektas, nei Sąjūdžio kūrimas visiškai nesiskaitant su savo fiziniais poreikiais ir net šeima – niekas neatpirko šios išdavystės sau pačiam kartėlio. Netgi Nepriklausomybė? pasiteiravo anas protingas jaunas žmogus. Netgi Nepriklausomybė, atsakiau, ir tai buvo tiesa.

Daugiau jis neklausė, bet aš pridursiu savarankiškai. Net ir tautos Nepriklausomybės – svajonės – įgyvendinimas, prie kurio visomis galiomis prisidėjai, nėra išdavystės pateisinimas, tuo labiau – pasiteisinimas: niekas negali būti gaunama moralės sąskaita.

Tačiau Nepriklausomybė – įkūnytoji Nepriklausomybė – tapo atskaitos taku ir galimybe gyventi taip, kad nebereikėtų galvoti apie jokią – netgi moralinę – išdavystę.

Kai šiandien man sako, kad esu eurofobas, aš tik šypsausi. Sau. Nes tupiu „politikos paraštėse“ ir galiu šypsotis pats sau. Ekranuose šypsosi eurofilai. Tie, kurie, kaip ir A. Brazauskas „anais laikais“, „šiuos laikus“ priėmė kaip „tokią tvarką“ ir nieko daugiau (nors ES kaip ekonominė sutartis seniai mutavo į politinę, kuri iš esmės pakeitė Lietuvos valstybės juridinį statusą pakeitusią sutartį). Nežinau, ką jie išgyvena vidujai. Bet gyvena neblogai. Man nei pavydu, nei apmaudu, nei netgi skaudu, nors visa tai liečia ne tik mane – visą tautą, jos likimą.

Kodėl šitaip, klausiu savęs. Ir – ko gero – apčiuopiu atsakymą: todėl, kad drįstu pasakyti bent sau, kad tąsyk išdaviau save. Bet svarbiausia – kad nebenoriu kartoti to visą gyvenimą laužančio žingsnio. Nebenoriu ir nebekartosiu, nors to reikalautų visas pasaulis, o tuo labiau tie, kurie išdavinėjo dar baisiau, bet šiandien, šypsodamiesi patriotiškų šventeivų akelėmis, sako: nepriklausomų valstybių nėra, Lietuva ES yra aukštesnėje nepriklausomybės pakopoje.

Nepriklausomybė alternatyvų neturi. Tai tiesa, kurią aš radau per savo moralinę išdavystę. Tiesa protui, kurią dabar ne tik galiu, bet ir privalau teigti netgi prieš visą pasaulį, jeigu nenoriu suklupti dar sykį.

2008 08 19

Lietuvoj jau girdisi balsų, kad konflikto su Rusija gilinimas – tai ne tik perspektyvaus prekybos partnerio praradimas, bet ir visai reali visokių ekonominių sankcijų galimybė. Galima net neabejoti, kad Rusija dabar baigia rengti tokią savo elgsenos strategiją ir taktiką. Tai ką – tylėti?

Girdisi ir priešingas šiai tendencijai šnekėjimas – Rusija, Rusija, Rusija, – kur reikia ir kur nereikia. Toks primygtinis, beveik patologiškas mygimas.

O šitų dviejų kalbėjimų fone – mūsų užsienių reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, tuoj po rusų atakos nusileidžiantis Tbilisyje, ramiai paliudijantis savo Gruzijos kolegei, kad Lietuva Gruzijos nepaliks vienos, ir taip pat ramiai išskrendantis į Briuselį informuoti apie padėtį bei formuluoti bendro elgesio tezių. Tai – tikrasis mums tinkantis santykis su problema – dirbti realius darbus, o ne pliaukšti iš ekranų.

Tuo labiau, kad tuo pat metu Dž. Bušas šneka kažką visai neaiškaus, fotografuojasi su smėlio, atsiprašau, paplūdimio, tinklininkėmis, o V. Adamkus stebi savo vardo teniso taurės turnyrą Sereikiškių parke. Gruzijos ambasadorius Lietuvoj tuo metu iš nevilties ragina net uždaryti olimpiadą.

Visiems aišku, kad Rusija mūsų taip nepaliks. Visiems aišku, kad turėtume kreiptis į tautą dėl visų ir kiekvieno asmeninės atsakomybės didinimo, dėl nacionalinių gynybinių pajėgumų telkimo. Ką girdim? Kariuomenės reforma vyks toliau, t. y. pereidinėsim prie samdinių formuočių, savigynos struktūrų nereikia ir pan.

Net JAV krūptelėjo ir skubiai nusileido Lenkijai dėl jos reikalavimų padėti modernizuoti lenkų kariuomenę – tai aiškus sutikimas dalį NATO atsakomybės permesti ant Aljanso vieno iš nacionalinių padalinių pečių. Mūsų strategai dar tik rinksis, tarsis ir nuspręs tai, kas jau nuspręsta.

Skubėti, žinoma, nereikia. Tačiau nereikia ir skubėti plepėt. Reikia dirbti. Ramiai ir pasitikint visų pirma savimi.

2008 08 20

Labai pavojinga nauja tendencija – kalbos NATO šalių karinėse vadovybėse apie tai, kas būtų buvę, jeigu Gruzija būtų buvusi NATO narė: NATO jau kariautų su Rusija?

Na, visų pirma Gruzija nebūtų pradėjusi savo žygio į Pietų Osetiją. Vakarai patys pripažįsta, kad JAV nemaža dalimi atsakingos už Saakašvilio žingsnį. Antra, NATO ir Rusijos karinių dalinių susirėmimas Gruzijos pasienyje nereikštų naujo pasaulinio karo pradžios. Jis reikštų tik atvirą sukibirkščiavimą savo karinėmis mašinomis, ir tai būtų pasibaigę ne taip gėdingai, kaip dabar: Gruzija nebeteko nei Osetijos, nei Abchazijos, JAV turi atsitraukti iš dabartinių pozicijų, o pasaulis jau gavo naują Šaltąjį karą ir juridiškai – Rusija įšaldė savo santykių su NATO plėtojimą. Dabar jos rankos laisvos ir Ukrainos fronte. O jeigu egzistuoja koks nors Maltos susitarimas, pagal kurį ir Baltijos šalys yra Rusijos įtakos zona – tai laisvos jos ir Baltijos fronte. Nes vargu ar pajudins nors mažąjį pirštelį su Rusija besibučiuojanti kokia nors Vokietija ar Prancūzija?

Savo santykiuose su Rusija apsiskaičiavo ir Gruzija, JAV, ir NATO.

Tai – labai prasta perspektyva mums visiems.

2008 08 21

Mąstant apie okupacinio gyvenimo laikotarpį – apie 1940–1990 metus: mano karta – 1940-ųjų karta (su metais ar dviem į priekį ar atgal) buvo jau sunkesnėse aplinkybėse, negu 1930-ųjų karta: šioji buvo indoktrinuota ano meto mokyklos ir apskritai viso visuomeninio gyvenimo atmosferos, o manosios sąmonė budo jau gerdama okupacinę tikrovę. Ji, aišku, buvo nevienalytė, per buitį dar stipriai reiškėsi „ana pusė“, bet per viešąjį gyvenimą buvo diegiami jau tik „naujo gyvenimo“ standartai ir orientyrai. Tiesą reikėjo susirasti pačiam. Todėl labai svarbu atsiminti, kad ankstesniųjų kartų apsisprendimas, su kuo jie, buvo susijęs su pasirinkimu, mūsų ir vėlesniųjų – jau be pasirinkimo, tik su apsisprendimu nebūti tuo, kuo tau liepiama.

2008 08 22

Galvojant apie šiandieninio kapitalizmo, vadinamo globalizmu, ištakas, reikia visų pirma turėt galvoj jo, to kapitalizmo, akultūriškumą. Iki tam tikro meto netgi būsimosiose Jungtinėse Valstijose ateivių kapitalas buvo kultūriškas, nors ir laukinis. Tačiau būtent laukiniška drąsa neribotoje laisvės erdvėj kūrė naujo tipo santykių matą – antikultūra paremtą žmogiškojo buvimo matmenų vertę: ar mormonas, ar evangelikas, airis ar indėnas – visi buvo matuojami kulka. Tas matavimo įnagis ir šiandien yra kiekvieno JAV piliečio rankose.

Prancūzų revoliucija anam gyvenimui suteikė ideologinius pamatus: laisvė, lygybė, brolybė – ir niekas daugiau. Žinoma, visiems tiems, kurie liko šiapus kulkų.

Šitokiu būdu į erdvę, ilgainiui tapusią JAV, susirinkę pasaulio perėjūnai ir banditėliai sukūrė tokias nukultūrinto kapitalo imperijas, kurių neleido sukurti jokia kultūra, tuo labiau – tautinių kultūrų Europa.

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs Šaltasis karas, o ypač – laikotarpis po jo pralaimėjimo, tą JAV išpuoselėtą ir juridiškai įteisintą nukultūrinto kapitalo viešpatavimo tvarką primetė visam pasauliui.

O pasaulis dabar į tai vienaip ar kitaip reaguoja.

2008 08 23

Ten, kur prieš 21 metus, 1987-aisiais, įvyko pirmasis okupuotoje Lietuvoje nekonformistinis mitingas, susirinko neseniai įsisteigusio Lietuvių tautinio centro sukviesti žmonės. Susirinko nedaug, tačiau kur kas daugiau, negu 2004 metų gegužės 1 dieną, kai buvo protestuojama prieš Lietuvos įjungimą į Europos Sąjungą. Net jeigu būtų susirinkę visi, pasklidę po trejetą kitų renginių Lietuvoje, policijos „tvarkai palaikyti“ buvo akivaizdžiai per daug: pora prie vieno tilto per Vilnią, pora prie kito, dar pora prie bažnyčios varpinės, keliolika – kitoj gatvės pusėj, o prie vartų į Sereikiškių parką – keletas mikroautobusų su automatiniais ginklais.

Nuo ko taip saugoti Lietuvą susirengė Vilniaus policija, kurių beveik pusė – vietiniai lenkai? Nuo žmonių, kurie po 21 metų nuo pakilimo į Išsivadavimą pareiškė maną, jog Suslovo planas „Lietuva be lietuvių“ tebevykdomas. Bent dešimt kalbėjusiųjų palietė įvairiausius lietuvybės išsaugojimo Lietuvoje aspektus, kalbėjo protingai ir argumentuotai. Tik vienas pakartojo į antirasistinę panašią formuluotę, nuo kurios mitingo vedėjas mitingo dalyvius atribojo. Galima drąsiai pasakyti, kad Lietuvių tautinio centro, susibūrusio, kaip buvo pareikšta, ne rinkimams, nors ir prieš pat rinkimus, o ilgam ir atkakliam darbui oponuojant kiekvienai tautos likimui svarbių klausimų nesprendžiančiai valdžiai, praėjo sėkmingai.

Tačiau kai vienas iš mitingo organizatorių ir kalbėtojų vežė namo garbų 22 metus okupaciniuose kalėjimuose praleidusį disidentą, jį tuoj už bažnyčios sustabdė policininkai ir pasakė įtarią jį esant girtą. Ir laikė tol, kol buvo atvežtas alkoholio matuoklis, tačiau šiam nuo nulinės padalos nekrustelėjus, „įtariamąjį“ paleido. Vakare buvo pranešta, kad vienas mitingo dalyvis buvo sulaikytas. To ir reikėjo pagal užduotį?

Televizijų nebuvo – tik vienas komercinis kanalas, tačiau ir šis mitingą pristatė kaip skinų sambūrį.

Ką viešojoje erdvėje nutyli, nuo ko sustiprintomis policijos pajėgomis gina valdžia? Lietuvą nuo lietuvių. Toks dvejeto Išsivadavimo metų, keturiolikos Nepriklausomybės metų ir ketverto eurosąjunginio gyvenimo metų rezultatas.

Ir vis dėlto!

Ir vis dėlto tos neproporcingai didelės policijos pajėgos, tas kraupus viešosios erdvės blokavimas rodo: valdžia bijo!

O bijo kas? Bijo tik tie, kurie daro ką nors bloga ir patys supranta, kad daro būtent taip.

Šiandien Lietuvą valdantieji vėl pilni baimės. Kitaip jie nebijotų kalbėtis su jokia tautos dalimi, net ir labiausiai įtūžusia. Prie paminklo šįsyk buvo labai nuosaikūs, geravaliai ir protingi žmonės.

Vakare mūsų valdžios antitautiškumą tiesiog chrestomatiškai paliudijo per LTV parodytas latvių filmas apie nacionalsocializmo ir bolševizmo tas pačias ištakas marksizme, jų tapatų požiūrį į „nepilnaverčių“ žmonių, klasių ir tautų naikinimą, įteisinusį genocidą ir kruviniausią imperializmą, taip pat tą visiems svarbią aplinkybę, kad niekas dar nebaigta, kad genocidas vykdomas kitais būdais bei pavidalais ir kad miegoti šios grėsmės akivaizdoje – nusikalstama. Latviai jau sugebėjo sukurti aukščiausios klasės dokumentinį filmą. Mums iki tokių – dar daug metų.

Kodėl latviai, estai brandesni?

Šitai paaiškinti nesunku: latviai, estai visada gyveno šalia savo okupantų – vokiečių, paskui rusų. Todėl jie anksčiau suvokė tautinio gyvenimo apibrėžtumo būtinybę. Mes patys buvome okupantai. O kai sukritom kaip sukirmijęs baravykas – ir blaškomės savo pusiau okupantų, pusiau okupuotųjų gyvenime. Taip ir neišsivadavę tikram tautiniam valstybiniam gyvenimui. Ir netgi niokodami tuos, kurie tam ragina.

Kas dar turėtų atsitikti, kad išsikapstytume iš savo bajoriškųjų laisvių nelaisvės?

2008 08 24

Po Gruzijos rusai labai suaktyvėjo visur, ypač Latvijoje, Estijoje.

Pora tokių paprašė, kad Rusija jiems suteiktų antrąją – Rusijos – pilietybę. Maskva, žinoma, suteikė.

Reakcija buvo žaibiška: latviai jiems atėmė Latvijos pilietybę ir deportavo.

Štai jums, brangūs lietuviai, atsakymas, kodėl, be visa kita, dviguba pilietybė negalima niekur.

Ypač – Lietuvoje, turinčioje tokią savo Rytų ir Vakarų Lietuvą.

2008 08 25

Neatsistebiu Margionių tyla. Ji tokia, kad Marcinkonyse ūktelintis traukinys girdisi tarsi dusli dejonė kažkur visai netoliese – o juk už 12 kilometrų. Ta erdvė ne išnyksta, o sumažėja, priartėja. Kaip kad žiūronas pritraukia daiktus – pakeisdamas, bet nepanaikindamas jų daiktiškumo.

Čia kaip niekur aišku: oras – tikrai ne tuštuma. Kaip ir nyka.

2008 08 26

14. 25. Dar vienas nenuolaidžiavimo politikos teisingumo ir sėkmingumo patvirtinimas. Estijos valdžioms griežtai reglamentuojant, o visuomenei ryžtingai protestuojant prieš homoseksualų paradus, jų organizatoriai šiemet nusprendė neberengti „parado“, o suorganizuoti „vaikštynes“ Talino ir Tartu miestų gatvėmis. Į tokią jų „saviraišką“ ir visuomenė reagavo žymiai palankiau.

2008 08 27

9. 50. Lenkai patys patvirtina mano teiginius, kad „Mažeikių nafta“ pirkta ne dėl pelno, o dėl Lietuvos ūkio ekonominės, per ją – ir politinės kontrolės.

Rengdamiesi 2012 metų Europos futbolo čempionatui, lenkai Varšuvoje stato metro. Europos kompanijos susitarusios pareikalavo 6 mlrd. zlotų, nors pati Lenkija tam reikalui planavo skirti 2,8 mlrd. Pekine sporto ministras sužinojo, kad kinų statybininkai prašytų pusės to, ko reikalauja europiečiai. Atrodytų – viskas gerai: kinai – pirmyn!

Ne, Lenkijos ekspertai susirūpino: jei kinai laimės konkursą, jie gali užvaldyti rinką. „Dar niekas Europoje neprileido kinų prie tokios didelės investicijos“. Atkreipkit dėmesį: neprileido! Ir toliau: „Per olimpiadą įsibėgėjusi kinų statybos mašina bet kokia kaina stengsis įsitvirtinti Europoje, net jeigu kontraktas ir nebus itin pelningas“.

Ar ne tokia logika buvo vadovaujamasi perkant netgi gaisro nuniokotą „Mažeikių naftą“? Dabar lenkai jau siekia „Klaipėdos naftos“ – išėjimo į uostą, šitaip užbaigdami Lietuvos ekonomikos perėmimo mirties kilpą.

2008 08 28

11. 39. Latviai ir estai, atsakydami į rusų aktyvėjimą jų kraštuose, griežtina santykių su užsieniečiais juridines normas bei elgesį. Lietuvoje – priešingai: rugpjūčio 20 d. Vyriausybė tylutėliai pritarė Seimo narės Irinos Rozovos teikimui leisti Lietuvoje gyventi užsieniečiams praktiškai be jokių integravimosi į Lietuvos sociumą reikalavimų. Nereikėtų mokėti nei lietuvių kalbos, nei išmanyti Konstitucijos ar būti bent susipažinus su Lietuvos istorija. Jei šis pasiūlymas bus aprobuotas ir Seime, pakaks, kad visai kitos kultūros žmogus Lietuvoje bus pragyvenęs penketą metų.

Tai, kas pasiūlyta, yra dar viena diversija prieš Lietuvą ir Lietuvos valstybę: atveriami vartai Lietuvoje apsigyventi dešimtims tūkstančių Lietuvą kaip pereinamąjį kiemą traktuojančių žmonių. Kas darosi su mūsų valdančiaisiais? – juk tai visiškai nuprotėjimas! Latviai ir estai sugebėjo išlaikyti neįpilietinę beveik po pusę savo valstybių gyventojų, atsilaikė prieš Europos Sąjungos spaudimą, atlaiko Rusijos atakas, o mes?!

Galima būtų sakyti, kad socialistinė Gedimino Kirkilo vyriausybė, buka bet kokioms nacionalinėms lietuvių aspiracijoms, dar kartą šovė sau į koją, tačiau ar toks vištakumas pateisinamas tuo atveju, kai net aklas gali matyti, kas kiša kiaulę?

Ponia Irina Rozova jau pagarsėjo, dalyvavusi „artimojo užsienio“ rusų sueigoje Sankt Peterburge ir kalbėjusi prieš Lietuvą. Visi – ir Seimas, ir specialiosios tarnybos į parlamentarės antivalstybinę veiklą tada pažiūrėjo pro pirštus, o į visuomenės signalus atsakė pašaipėlėmis. Dabar ta pati herojė vėl pasirodo scenoje ir veikia brutaliau, negu aniedu Latvijos rusai, turėję Latvijos pilietybę ir paprašė dvigubos – taip pat ir Rusijos pilietybės, dėl ko buvo nedelsiant išsiųsti į Rusiją.

I. Rozovos teikimas, kurį jau aprobavo Lietuvos vyriausybė, yra vienas iš Lietuvos civilizuoto reokupavimo būdų. Ir mes jam turėtume pritarti kartu su G. Kirkilu?

2008 08 29

Krepšininkui per olimpiečių sutikimą smogus ir sužeidus žurnalistę, fiksavusią kažkokią dviprasmišką ar pusiau intymią krepšininko atžvilgiu scenelę, kilo didis triukšmas ir pasipiktinimas: kaip šitaip galima savivaldžiauti!?

Žinoma, krepšininko arogancija komentarų nereikalauja. Bet ką darė ir padarė žurnalistė, sukėlusi tokią krepšininko reakciją? Tik vienu atveju viename iš TV siužetų buvo kažkas užsiminta, bet greitai paskendo bendrame pasipiktinimo gaudesy.

Niekas nebesistebi, kad mūsų metas yra dvigubų standartų metas. Ne tik Lietuvoj – visam pasauly. Bet žurnalistams ta problema turėtų būti itin įdomi!

Tai ką vis dėlto padarė žurnalistė, sukėlusi tokią – atrodytų – neadekvačią krepšininko reakciją? Kol neatsakyta į šį klausimą, rimtai kalbėti apie problemą sunkoka. O remiantis incidentu pasipylus reikalavimams garantuoti žurnalistams galimybes atlikti savo darbą, istorija ima rodytis gana nešvari.

Jau kiek kartų ir pas mus, nekalbant apie „senos demokratijos“ šalis, žmonės reiškė pagrįstas pretenzijas absoliučiai amoraliai į asmens privataus gyvenimo erdvę lendančiam pelningos sensacijos besivaikančiam žurnalistikos amatininkui! Tai – viena iš didžiausių demokratinio pasaulio problemų – asmens privatumo, jo orumo apsaugos klausimas, ypač po to, kai ir moralė pradėta pardavinėti. Beje, abiejose pusėse.

Šiandien Lietuvoj apie tai dar nekalbama. Kalbama tik apie žurnalistų teises ir laisves. Jomis naudojasi ne tik tie, kuriems dar svarbus jų pačių kaip dorų žmonių įvaizdis, bet ir tie, kuriems visa kita nė motais, kuriems egzistuoja tik jie patys su jų nepasotinamu troškuliu rašyti viską, kas tik gerai apmokama. Tai būtent jų dėka žurnalistika pamažu virsta tokiu žodžių liūnu, kuriame skęsta ir profesinio sąžiningumo norintys laikytis rašantieji, o pusmoksliai berneliai ir mergelės, puikuodamiesi žurnalisto vardu ir teisėmis, siautėja spaudoje, ekranuose, radijo bangose, patys svaigdami nuo savo visagalybės.

Tikrai laikas atėjo kalbėti apie žurnalistų teises. Tačiau teises su pareigomis, o ne be jų.

2008 08 30

12. 34. Neseniai įvykusi LTV „Versijų“ programos pirmoji laida buvo skirta Lietuvos įvaizdžiui. Dėl nevykusiai sukonstruotos visumos (nepaprastai ilgi ir visai neinformatyvūs intarpai, reklaminės pertraukos ir pernelyg platus temų ratas) dalyviams taip ir neužteko laiko išsakyti savo mintis apie tai, kaip gi galėtų būti kuriamas Lietuvos įvaizdis ir kaip jis turėtų atrodyti.

Tarsi ir nekeliančia abejonių liko „Drąsios Lietuvos“ formulė su jau sukurtu logotipu, teikiančiu pamatą tikrai rimtiems pamąstymams ir apie drąsą, ir apie atsakomybę, ir apie protą bei brandą, reikalingus gyvybingai visuomenei ir perspektyviai valstybei.

Tačiau net jeigu priimtume „drąsios Lietuvos“ koncepciją, turėtume sutikti, kad įvaizdis priklauso nuo vaizdo, nes įvaizdį kas nors kuria ir bando primesti kitiems nebūtinai pagal vaizdą, o vaizdas yra toks negailestingas daiktas, kuris savąjį Lietuvos įvaizdį leidžia susidaryti kiekvienam, nepriklausomai nuo peršamojo. Tad kalbant apie tai, ką daryti, visų pirma turim sau pasakyti: reikia pradėti nuo vaizdo, o ne nuo įvaizdžio.

Kas šiandien esminga vaizdo kūrimo požiūriu?

Jei Lietuva tikrai drąsi, ji turėtų visų pirma išdrįsti sugrįžti namo.

Pakvietę turėtume pasakyti, per kur sugrįžti – per Gugenheimo klumpę šalia Europos aikštės ar Didžiuoju lietuvių karo keliu – panemuniais nuo Tilžės iki Kauno. Atsakymas į klausimą, kurį kelią renkamės, būtų atsakymas į klausimą, ar grįžtam Lietuvon su istorija, t. y. su dvasia, ar be jos – ir einam keliais, kuriuos dar 1940 metais nurodė „šlovingoji komunistų partija“.

Jeigu ateitin žingsniuojam su Gugenheimo klumpe, galim ramiai sau toliau naikinti Vilniaus senamiestį, urbanizuoti Kuršių neriją, parduoti Klaipėdos uostą, kirsti miškus, parceliuoti paskutines valstybines įmones, kurdinti naujas danų kiaulių fermas, kloti golfo laukus, importuoti kinus darbui, negrus krepšiniui, o patys pamažu gulti į savo galingus nekropolius.

Jeigu bandytume grįžti savo Didžiuoju karo keliu, turėtume iš buvusios Lietuvos istorijos susirankioti savo tikrąją istoriją, išmokti lietuvių kalbą, organizuoti pasaulio kultūros totalinį vertimą į lietuvių kultūros lytis, visų pirma – į lietuvių kalbą, sukurti intelektualų patriotizmą ugdančią mokyklą, miškais užsodinti visas dykvietes, sukurti atsinaujinančios energetikos ūkį, gaminti keletą pasauly parduodamų prekių, o svarbiausia – žmoniškai elgtis su savo žmonėmis. Sugrįžti ne tik į Lietuvą, bet ir į save.

Tremtis, išsivietinimas – didžiausia mūsų ir šių dienų, ir ateities problema. Kai 1940 metais okupantas vienus išvijo, o kitus išvežė, gi likusius po karo nuvarė nuo žemės, mes taip ir nesugrįžom namo. Taip ir likom žmonės be žemės, nors ir atkūrėm nepriklausomą valstybę, o žemę atgavom personaliai. Deja, nepriklausomybę iškeitėm į naują priklausomybę, o kada galėsim parduoti žemę užsieniečiams, laukiam nesulaukdami.

Ir tai – drąsi Lietuva?

2008 08 31

9. 30. LNK neseniai parodė siužetą iš Lietuvos lenkų šventės. Ant arklių, ginkluoti kardais, joja pilsudskinės armijos karius ir karininkus imituojantys vyrai. Aiškiai matosi, kad treniruojasi – taikliai kapoja ant kartelių pasmeigtas bulves. Žengia Armijos krajovos uniformomis pasidabinę ūsoriai, bobulės sveikina, verkia.

Klaipėdoj du jauni vyrai – su vokiečių ir rusų karnavalinėmis uniformomis – buvo suimti. Vilnijoj – ne karnavalas, čia – aiški politinė demonstracija. bet lenkams galima. Nes jie, anot mūsų valdžių, nebuvo mūsų okupantai.

Remdamiesi tokia logika, kaip paneigsim, kad okupantai – mes?