Rugsėjis Spausdinti
2008
Parašė Romualdas Ozolas   
Antradienis, 30 Rugsėjis 2008 23:05

2008 09 01

9.45. Jau seniai neduoda ramybės mintis, kurią dar kartą priminė neseniai pasibaigusi olimpiada: ką mes darom – finansuojam masinį sportą ar fizinę kultūrą? Tai du skirtingi dalykai, ir jokios „specialistų“ peršamos „dialektinės sąsajos“ neįtikins kitaip. Pagal tai, kaip ruošiamasi olimpiadoms, atrodo, kad mes į visas olimpines rungtis turim, tiesiog privalom pasiųsti medalius skinti turinčius žmones. Net jeigu jie rengiami ir pagal finansinio bado dietą, tokiam užmojui reikalingi fantastiški pinigai. Valstybės biudžete jų nėra. Sportininkai verčiasi kaip įmanydami. Vien ko vertos Trakų irkluotojų bazės arba alkoholio reklamos televizijos sporto laidose istorijos. Pirmoji rodo, kad aukščiausio lygio įranga negali būti naudojama aukščiausio lygio irkluotojams rengti ir tarptautinėms varžyboms vien dėl to, kad nerandama tų varganų tūkstančių, dėl kurių bazę dabar leidžiama nešvariai eksploatuoti policininkams. Antroji – kad vardan pinigų sportui sutinkama leisti agituoti už girtuokliavimą ten, kur nusigėrimas, net ir išgėrimas niekaip nedera!

Ar neatėjo laikas pasakyti, ką darom: užsiimam žmonių sveikatinimu su fizinės kultūros nacionaline programa – ar ir toliau varom sporto saviveiklą, gaminančią parodomąsias vidutinybes?

2008 09 02

14. 03. Vartydamas savo senus dienoraščius, radau tokį 1988 m. birželio 11 d. įrašą: „Prancūzai sako, kad Karabachas gali būti paskelbtas sąjungine respublika, po to Karabachas ir Armėnija jau galės susijungti.“

Dabar turim atidžiai žiūrėti, ko griebsis Kosovo vadai, kad susijungimą su Albanija galėtų rodyti esant neišvengiamą. Tačiau pati „nepriklausomybės“ kaip pereinamoji į naują priklausomybę idėja sena kaip ir demokratija, o šiandieninis „demokratijos lygis“ tą idėją eksploatuoti leidžia praktiškai jau be problemų.

Rusija, ko gero, nė nelauks – paskelbs patenkinanti Pietų Osetijos norą susijungti su Šiaurės Osetija ir taip išspręs jos inkorporavimo į Rusijos Federaciją problemą. Su Abchazija teks gal kiek lukterti, pabrandinant ten kokių „vidinių problemų“.

Visa Europos Sąjungos regionų politika skirta būsimoms panašaus pobūdžio operacijoms jau kaip „vidaus patvarkymams“ parengti.

2008 09 03

10. 27. Kol Rusija „skaldo ir valdo“ Europos Sąjungos vadus, „Izvestijos“ paskelbė savo skaitytojų nustatytus pikčiausius Rusijos priešus ir geriausius draugus.

Pikčiausieji: Lietuva, Latvija, Estija, iš dalies Britanija ir Švedija.

Nuosaikūs kritikai: Čekija, Rumunija, Danija.

Neutralai: Slovakija, Slovėnija, Bulgarija, Ispanija, Suomija, Olandija, Austrija, Portugalija, Airija, Malta.

Draugai: Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Liuksemburgas, Graikija, Kipras.

Prisiminkim: tai ne politologų, o eilinių rusų nustatytos kategorijos.

2008 09 04

9. 39. Žinoma, ką globalizacija reiškia iš tiesų, visų pirma gali pajusti pats jos iniciatorius. JAV jau daugiau kaip pusė visuomenės laisvosios rinkos naudą ekonomikai vertina kritiškai.

Kinijos traukiniai, Indijos bevielių telefonų tinklai, mobiliųjų telefonų paslaugos Kambodžoje, Pietų Korėjos ir ne tik jos radijo signalų sistema bei daugybė kitų civilizacijos elementų yra pranašesnės negu JAV. Tuo pat metu ketvirčio visų JAV kelių būklė vargana, pasaulio akcijų sandorių vertė nuo pusės 2000-aisiais nukrito iki trečdalio dabar, visi didieji alaus konglomeratai tuoj priklausys užsieniečiams, automobilių gamintojai reikalauja paskolų federalinių garantijų, JAV bankininkai skolinasi iš Azijos ir Persijos įlankos šalių. Ir t. t.

Nieko stebėtina. Kinijos ir buvusios TSRS sistemos įjungimas į laisvosios prekybos erdvę sumažino JAV infliaciją, atvėrė doleriui naujas rinkas, praturtino darbo jėga. Tačiau „atvertosiose“ šalyse prasidėjo augimas. Tai pakėlė energijos ir vartojimo prekių kainas, užsienio darbininkai sustabdė atlyginimų kilimą, o silpnas doleris JAV kompanijas padarė neatsparias kitų šalių konkurentams. Dešimtą dešimtmetį globalizacija šypsojosi JAV, dabar ji atsuko nugarą.

Įvykiai Kaukaze parodė: JAV nebegali reguliuoti pasaulio politikos. Iš tiesų, ar gali JAV administracija grasinti sankcijomis šaliai, kuriai pati yra skolinga milijardus dolerių, klausia „The Newsweek“.

2008 09 05

Tik dabar aptikau užpernai išleistą Laimanto Jonušio verstą Džefrio Bleinėjaus (Geoffrey Blainey) „Labai trumpą pasaulio istoriją“. Tiesa, tik 2004 metais ji paskelbta ir originalo kalba.

Kiek daugiau nei 300 puslapių knyga aprėpia žmogaus istoriją nuo žmogiškojo padaro atsiradimo iki mūsų dienų, XXI amžiaus.

Autorius – įsitikinęs globalistas. Dar daugiau: jis – pasaulinės valstybės šalininkas. „Šiandien, kaip niekada anksčiau, yra įmanoma, kad viena stipri valstybė užvaldytų visą pasaulį. Per artimiausius du šimtmečius, pasauliui mažėjant ir atstumams trumpėjant, visai galimas daiktas, kad sutarimu ar jėga bus siekiama sudaryti pasaulio vyriausybę. Nežinia, ar ji ilgai išsilaikytų. Žmonijos istorijoje beveik nieko negalima numatyti“, savo drąsą švelniai nutupdo autorius. Tačiau šis šleptelėjimas esmės nekeičia: autorius nuo pirmų puslapių į viską žvelgia iš aukštybių ir gilinasi tik į globalinės integracijos jėgas ir faktus.

Na, užtat jis daug ko ir neslepia. Man itin vertingos atrodo jo formuluotės apie Europos Sąjungą. Po karo „Europą nuo nuosmukio išgelbėjo didėjanti vienybė“. Ji „užsimezgė kaip paprastas sumanymas įkurti mažą laisvosios prekybos zoną, apimančią tradicinių priešų – Vakarų Vokietijos ir Prancūzijos – anglių, geležies ir plieno pramonę. Įkūrus šią zoną 1952 m. joje buvo šešios valstybės narės. Aštuntajame dešimtmetyje tai jau buvo didžiausia istorijoje bendroji rinka, aprėpianti daugiau žmonių ir verslo negu senesnė bendroji rinka – Jungtinės Valstijos. 1993 m. tapusi ne tik ekonomine, bet ir politine sąjunga (kursyvas mano – R. O.), ji jungė 15 valstybių, nusidriekusių – tik su dviem spragom – nuo Portugalijos ir Airijos vakaruose iki Graikijos ir Suomijos rytuose. Pavadinta Europos Sąjunga, ji virto beveik nauja valstybe“ (kursyvas mano – R. O.). „Beveik“ čia galėtų ir nebūti. Bet būdamas australas, anglosaksas ir čia atsargauja. Ir vis dėlto kalba pakankamai aiškiai: nuo 1993-ųjų Europos bendrija jau nebe tik ekonominė, bet ir politinė sąjunga, nuo Nicos sutarties ji jau ir valstybė – dar neužbaigta, bet turinti daugelį tikrai unitarinei valstybei būtinų atributų. Ir mūsų buvimas tokioje – „aukštesnis mūsų nepriklausomybės lygmuo“?

2008 09 06

Kas gi darosi toje Europos Sąjungoje už oficialiosios mūsų propagandos uždangos?

Ne mažiau drąsių prisipažinimų galima rasti ne tik „Labai trumpoje pasaulio istorijoje“, bet ir, tarkim, Larso O. Lagerkvisto „Švedijos istorijoje“, kurią, nenurodydamas leidimo metų (tačiau ne per seniausiai – gal prieš penketą metų), išleido Švedijos institutas.

192 puslapyje skaitom: „Švedijos nesijungimo į karines sąjungas laisvė išliko nepakitusi, tačiau, kaip jau minėta, gynybinės pajėgos panaudojamos humanitariniams ir taikos misijų veiksmams. Suirus Sovietų Sąjungai padidėjo švedų susidomėjimas Baltijos regionu – šalis vykdo taikią XVII a. politikos versiją“ (kursyvas mano – R. O.).

Kokia buvo ta „netaikioji XVII a. versija“, galima akivaizdžiai įsitikinti iš lentelės knygos gale „Švedijos karai ir taikos sutartys“...

1570–83: Karas su Rusija dėl viešpatavimo Estijoje. 1590–95: Karas su Rusija. Tiavzino taika: Narva ir Estija atiteko švedams. 1617: Stolbovo taika: Rusija atsisako Kekskolmo apskrities ir Ingrijos. 1621–29: Karas su Lenkija: 1621–26 m. dėl Livonijos ir 1626–29 dėl Prūsijos uostų; 1629 m. Altmarko paliaubos: švedai šešeriems metams gauna Livoniją ir keletą prūsų uostų. 1655– 60: Karas su Lenkija:1655 m. Karolis X Gustavas užima Krokuvą. 1656–61: Karas su Rusija, Kardiso taika: jokių teritorinių nuostolių. 1660: Olyvos taika su Lenkija: Livonija atitenka švedams. Ir t. t. – tai tik XVII amžius ir tik karai Baltijos regione, Danijos frontas čia neminimas. O kur dar XVIII, XIX amžiai?

Tikra tiesa, taiki XVII amžiaus versija kur kas ir protingesnė, ir paveikesnė. Tikrai geras išradimas yra Europos Sąjunga!

2008 09 07

11. 54. Anos Politkovskajos knygos „Rusijos dienoraštis“ (šiemet išleistas „Kitų knygų“ leidyklos) įžangoje, kurią angliškam knygos variantui parašė Džonas Snou (John Snow), smarkiai stebimasi: „Kaip atsitiko, kad mūsų vadovai taip atkakliai nepaiso visų Putino darbelių? Nejau dėl taip trokštamų dujų? Nejau siekiant pokomunistinių privatizuotų Rusijos turtų bei pramonės išteklių, dėl kurių mūsų finansinės institucijos padėjo iškilti šalį smarkiai apiplėšusiems oligarchams? O gal tai tiesiog noras palikti Rusiją „savo pusėje“, nepaisant, kiek už tai turės sumokėti jos pačios nuskurdinti piliečiai?“

Tą sakinio klausiamąją intonaciją galima būtų ir nutrinti – autorius nėra toks naivus, kad nesuprastų, jog būtent taip ir yra: Rusija tikrai turi likti „sava“, todėl gali daryti, ką daranti. Vienas kitas žurnalistas ar parlamentaras pyptels, bet viskas greitai nugrims į juodas „pasaulinių procesų“ gelmes. Tai pripažįsta ir pats įžangos autorius, vėlgi diplomatiškai sulygindamas Dž. Bušą ir V. Putiną: „2002 metais Maskvos veiksmams Čečėnijoje pateisinti Putinas prisidengė Bušo ir Bleiro „karo su terorizmu“ politika“. Prisidengė! JAV karas Afganistane ir Irake buvo tikros dovanėlės Rusijai. Negailėta jų ir vėliau. Huseino pakorimas, Miloševičiaus teismas yra precedentai Rusijai, kuriais dar nepasinaudota, bet jau šūkaujama apie būtinumą juos pritaikyti pas save. O ar ne dovana buvo Kosovas?

Tai kodėl pačiose savo ištakose sava, brangi ir naudinga Rusija dabar taip puolama Europos Sąjungos? Na, tiesiog todėl, kad Rusija nepanoro visko atiduoti pernelyg dykai – per chodorkovskius, abramovičius ir kitus oligarchus viską perpumpuodama į užsienio bankus. Geopolitiniu požiūriu ji nėra visiškai egoistiška – Rusija ne viena nepasitiki JAV ekonomikos perspektyvomis, jomis nepasitiki ir ES. Būsimąjį šiauriečių gynimąsi nuo pietiečių suprasdama visų pirma kaip savo rūpestį, Rusija nori Euraziją padaryti ne vien griuvenom, kurias be vargo galėtų perropoti naujosios ordos. Priėjęs Rusijos bedugnės kraštą, Putinas ir siautėja, nepaisydamas nei savo žmonių, nei užsienio „stebėtojų“. O Bušas vapa, Rusijai kariaujant mažą pergalingą karą Kaukaze, kaip rusai vapėjo jo tėtušiui kariaujant Kuveite. O Sarkozy spirga, čia pat nutildamas ir estafetę perduodamas Stalino suprotintų vokiečių žiniai. Nes greta ideologinio bendrumo ir vokiečiams, ir prancūzams vis dėlto reikia rusiškų dujų ir naftos, kad tu ką bekalbėtum...

Didelis didelis aukštųjų politinės atmosferos sluoksnių svoris slegia kasdieninę matomąją politiką. Šiaurės pusrutulį užklojusi, iki šiol sėkmingai į Pietų pusrutulį difuziškai plitusi, vakarietiškoji krikščioniškoji civilizacija ėmė konvulsiškai trūkčioti nuo 2001-ųjų, po islamo civilizacijos kovotojų mesto mums iššūkio, su kuriuo nežinia kada ir nežinia kaip pavyks susidoroti. Tame pasaulyje nebelieka vietos ne tik tokiems, kaip Ana Politkovskaja, bet ir tokiems, kaip mes su jumis čia. Ir nėra ko diplomatiškai stebėtis: kaip gi čia dabar taip?! Viskas savo vietose šitame štai taip susiklosčiusiame pasaulyje, kuriame turi gyventi vėl arba sutikdamas tylėti, arba rinkdamasis galimybę dar kurį laiką kalbėti. Kol tau kas nors, kaip ir Anai Politkovskajai, pasakys: gana!

2008 09 08

9. 29. Viena itin svarbi aplinkybė lieka už mūsų dėmesio lauko, vis dar bandant „sureguliuoti“ Rusijos–Gruzijos konfliktą. Tai tautų laisvo apsisprendimo teisės principinis paneigimas.

Man tuoj galima šokti į akis: koks ten apsisprendimas, jeigu už osetinus ir abchazus seniai sprendžia rusų statytiniai, jei osetinų ir abchazų seniai ten nebėra, yra atsikėlėliai iš Rusijos, o žemes superka rusų milijonieriai!? Ir pan. Taip, visa tai yra tiesa – tokių problemų esama.

Tačiau faktas yra ir tai, kad, nepripažindamos Pietų Osetijos ir Abchazijos respublikų suvereniteto deklaracijų šiuo konkrečiu atveju, pasaulio valstybės atmetė ir patį tautų laisvo apsisprendimo principą. Bent jau padarė precedentą jo nepaisyti.

2008 09 09

Pasaulis, kurį valdo vartojimas, o dvasinė pajėga yra įgijimo galia, negali paneigti ir netgi neigti fakto, kad jo fizinis pamatas yra korporacija, o dvasinė esmė – valiuta, pinigas. Akcijų paketas šiame pasaulyje yra individuali asmens gyvybinė galia, visi kiti jo parametrai – antraeiliai ir trečiaeiliai.

Ar skiriasi valstybinis ir privatinis kapitalizmas? Skiriasi, bet tik valdymo pobūdžiu, o ne būdu. Ir valstybinis, ir privatinis kapitalizmas pelną spaudžia iš vadinamosios darbo jėgos, t. y. iš gamyboje dalyvaujančio ir šiuo procesu valdomo žmogaus (tai priklausomybei pajungti visi – nuo juodadarbio iki „baltosios apykaklės“). Tik jeigu valstybinio kapitalizmo sistemoje valdymas gali pasiremti atvira represija, tai privatinio – užmaskuota, aksomine.

Deja, iškrisdamas iš valdomųjų tarpo, t. y. nesutikdamas su tuo manipuliavimu savimi ir tapdamas nepaklusniu ar nepatikimu, žmogus yra žiauriai baudžiamas abiem atvejais. Ir – tiesą sakant – dar labai didelis klausimas, kuri atskirtis – lageris ar bedarbystė – yra radikalesnė. Kas baisiau – lagerinė bendrija ar bedarbystės vienatvė?

Lagerių teroras yra aprašytas begalėje knygų. „Paraščių žmonių“, marginalų ir kitų „nesisteminių asmenų“ pasmerktumas, išskyrus Knuto Hamsuno „Badą“, adekvataus paliudijimo neturi. Ypač paliudijimo tos aplinkybės, kokiomis priemonėmis atskirtis vykdoma šiandien, kai sukurta ir lagerių, ir absoliutaus izoliavimo šiapus prievartos įstaigų tvarkos papildymo šiuolaikinėmis žmogaus slopinimo ir žlugdymo priemonių sistema.

2008 09 10

Kiekviena Europos valstybė kaip išmanydama ima tramdyti iki šiol praktiškai nekontroliuotus imigrantų srautus.

Rugsėjo 1 d. Vokietijoje įsigaliojo įstatymas, kuris reikalauja, kad Vokietijos pilietybę norintis gauti imigrantas pragyventų čia 8 metus, turėtų išsilaikyti įgalinantį darbą ir išlaikyti sudėtingą egzaminą pagal specialius testus iš istorijos ir galiojančių įstatymų. Prigalvota tokių klastingų klausimų, kad egzaminuojamasis nori nenori susikirstų. Dėl to piktinasi net kai kurios Vokietijos partijos. Tačiau įstatymas priimtas, įsigaliojo, ir imigrantas, kad ir kaip piktindamasis, turi su juo sutikti – vykdyti: laikyti egzaminus arba važiuoti ten, kur tokių apsunkinimų nėra, pavyzdžiui, Lietuvon.

2008 09 11

2008 metais ministerijoms (o iš esmės – ministrams) reklamuotis laikraščiuose ir žurnaluose išleista apie 20 mln. litų. Manoma, kad tokiai savireklamai iš tiesų išleidžiama 30 mln., o gal ir daugiau – tikslios apskaitos nėra, nes „pristatymai“ paslepiami po įvairiomis rubrikomis. Pagal reklamos plotus spaudoje Žemės ūkio ministerija pernai pralenkė net Maksimą!

Kai klausiama, iš kur imti lėšų motinoms su vaikais remti, nedvejojant galima pasakyti: nurėžk šitas beprasmes išlaidas – ir pervesk į kitą biudžeto eilutę: pradžiai būtų visai nebloga suma.

2008 09 12

100 000 eurų kainavę žydų rabinų tyrimai Šnipiškėse, turėję nustatyti žydų kapinių ribas, nuėjo perniek: grunto radarais užfiksuota pernelyg mažai anomalijų (17), kurios leistų jas sieti su kapvietėmis. Geofiziniai Lietuvos specialistų tyrimai patvirtino abejones dėl žydų rabinų metodo patikimumo. Reikia archeologinių kasinėjimų. Tačiau Europos rabinų komitetas ir Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetas juos kategoriškai atmeta. Kodėl? Kad nebūtų nustatyta tiesa? Kad trejetą metų besitęsiąs tąsymasis būtų dar pratęstas?

Tą patį mintį oficialiai pasakė Lietuvos premjero patarėjas: „Kyla įtarimų, kad mūsų geologų sprendimas, nors ir koks jis būtų, vis vien bus blogas.“

2008 09 13

Kaip žmonių godulys gali žlugdyti nacionalinius projektus, netgi su nacionaliniu saugumu susijusius darbus, rodo vėjo jėgainių statymo Lietuvoje praktika.

Už parašą, kad sutiktų su jėgainės statymu netoli jo sklypo, pavyzdžiui, pareikalaujama 250 tūkst. litų – penkiskart daugiau, negu kainuoja pats sklypas. Sklypo savininkas gyventi ten nesirengia – tiesiog pinigaujasi.

Kiti sugalvoja kitokias priešinimosi dingstis: vibracija, elektromagnetinės bangos, šešėlis, sparnų mirgėjimas, pasikeitęs kraštovaizdis ir pan.

Tiesos tuose argumentuose esama. Tačiau yra ir normų, kurios minimus faktorius pripažįsta reikšmingais sveikatos būklei. O „nepatogumai“ turėtų būti vertinami kaip gyvenimo civilizacijoje sąlyga. Dabar gi – ir branduolinė energetika pavojinga, ir vėjo energetika nepriimtina. Nors elektros reikia!

Jeigu veiktų valstybė, tokia pasipelnymo savivalė būtų bemat sutramdyta. Deja, net ir valstybės žmonės anksčiau jėgainėms numatytose vietose ima ir užplanuoja gyvenamąsias teritorijas, ir vėjo jėgainės Lietuvos padangėje skraido, taip ir nenutūpdamas ant žemės.

O visa Lietuva verkia ir dreba, kas bus, kai gaus sąskaitas už šildymą rusiškomis dujomis.

2008 09 14

Po Antrojo pasaulinio karo, rašo Zygfridas Kolhameris (Siegfried Kohlhammer) „Europos kultūros profiliuose“ (2007 m., „Kultūros barai“), kultūros ir ekonomikos santykių aiškinimą bandė reguliuoti kultūrinis reliatyvizmas ir universalistiniai ekonomikos mokslai. Anot kultūrinio reliatyvizmo, visos kultūros yra lygiavertės. Universalistai teigė, kad esama visoms kultūroms bendrų vertybių, todėl prieštarauti Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai nedera. Reliatyvistai, t. y. kultūros antropologai , arba etnologai, nepasidavė: netgi visuotinių žmogaus teisių požiūriu įvairios kultūros funkcionuoja labai skirtingai. Etnologija labai padėjo tiems, kurie siekė išsaugoti kultūrų savitumus. Tačiau šita aplinkybe naudojosi universalistai, kritikuodami kultūrų savitumą kaip ekonomikos ir apskritai pažangos stabdį. Ir tik pereito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje pradėjo rodytis mokslo darbai, kuriuos, pavadindamas kultūralistiniais, Z. Kolhameris laiko jau labiau patenkinamu, negu reliatyvistų ir universaliutų ginčas, problemos sprendimu: būtent kultūra gali skatinti ekonomikos kilimą ar jį stabdyti net tais atvejais, kai skirtingos kultūros disponuoja tais pačiais ekonominiais instrumentais. Tai – labai sveikas požiūris. Iš tiesų, jeigu visos kultūros lygiai vertingos, skirtingo ekonomikos lygio jose ir šalinti taisant kultūrą negalima; kita vertus, jeigu ekonominiai instrumentai pakankami, bet ekonominio efekto nesama, tai kultūra „tobulintina“ iki jos sunaikinimo? Požiūrių konflikto sprendimas derinimo būdu buvo padiktuotas pačios tikrovės.

Kodėl metinės vieno gyventojo pajamos Singapūre – 24 000, Japonijoj – 37 000, Islandijoj – 39 000 dolerių, o Burundyje – vos 90, Liberijoje – 110, Konge – 120 dolerių? XX amžiaus pradžioj Vokietijos žydo pajamos buvo 3 kartus didesnės už krikščionio, XX a. vidury – 80 proc. didesnės už kitų amerikiečių, o sudarydami tik 1 proc. pasaulio gyventojų, žydai sudaro 16 proc. Nobelio premijos laureatų. Tokių pavyzdžių – begalė.

Laikas ir mums iš universalistų ir reliatyvistų ginčo plotmės persikelti į kultūralistų pozicijas ir pasižiūrėti, kas mūsų kultūroje trukdo kurti gerovę ir kaip sutramdyti „laisvosios rinkos“ nusikaltėlius, o ne klykauti apie lietuvių kultūros netinkamumą europinei civilizacijai. Lietuvių kultūroj esama kur kas daugiau autentikos, negu universalizmo paveiktoje Vakarų kultūroje, ir ko mes neturėtume daryti, galime pasimokyti jau iš jų pavyzdžių.

2008 09 15

Nenoriu naršytis po kaimynų kultūrinių skirtybių panoramas. Mieliau pasižvalgysiu po pačiam Vakarų vidury – Belgijoj – prinokusią chrestomatinę teisybę: nuo kultūrų labai priklauso gerovė, – netgi tiek, kad graso valstybės sugriuvimu. Flamandams nusibodo, kaip sako išsiskyrimo ideologai ir politikai, maitinti tinginius valonus ir parazitinį Briuselį – jie, flamai, norį gyventi atskirai. Jie dirbą dieną naktį, metai po metų, karta po kartos, jiems patinka gyventi toj savo žemėj ir toj erdvėj, tai kodėl jie negalį gyventi neišnaudojami?

Klausimas visai teisėtas.

Net „iš akies“ (ir plika akimi???) matosi flamandų, tų olandiškos kalbėsenos belgų, kultūrinis fundamentalizmas. Išnaudotas kiekvienas žemės lopelis. Arčiau miestų – ūkiai mažesni, toliau – didesni. Kiekviename – pieva, o joje – 3–4–6–8–12 karvių, pieninių arba mėsinių. Kai kur arkliai, avys, asilai. Didesniuose ūkiuose – ir pusšimtis ar visas šimtas galvijų. Kiekviename – tankūs ir vešlūs kukurūzų laukai ar laukeliai. Javų ar cukrinių runkelių rėžiai. Didžiuma laukų atskirti vienas nuo kito medžiais – tvarkingos jų sienos tarsi didelės puošnios tvoros. Aplink namus – karpyti krūmai. Fermos didelės ir mažos, visos kaip mūrinės pilys ar pilaitės. Upės suvarytos į kanalus, keliai apželdinti sodria lapija. Viešpatauja toks matematinis pradas, kad lapai, atrodo, virpa irgi pagal apskaičiavimą.

Valonų žemėje irgi daug kas panašu. Tačiau matematinės disciplinos kur kas mažiau. Ir sklypelių galai kažkokie ne taip ryškūs, ir pati žemių civilizacinė konfigūracija laisvesnė. Čia erdviau. Tačiau ir neturtingiau. Prancūzijoje tie bruožai itin išryškėja. Nepasakysi, kad jų fermos mažiau įspūdingos. Ar kad kaimeliai ne tokie atvirukiniai. Ne. Bet nepaneigsi ir to, kad čia daug kas tarsi ir neišbaigta. Gal kad žemės daugiau?

Kai galvoji apie Lietuvą, aiškiai jauti, kad ji šiandien, jeigu nebūtų 50 metų okupacijos su savo kolektyvizacija ir industrializacija, būtų viena iš itin matematiškai tiksliai išnaudotų Vakarų Europos gyvenamųjų vietų. Tačiau mūsų aukštas pragyvenimo lygis, ko gero, derintų prancūzams būdingą polinkį į laisvūniškumą savo fiziškume, tik be tos žaismės dvasiškume, kurį prancūzai įgijo irgi per amžius, atitinkamai kultūrindami savo asmeninį individualizmą ir visuomeninį imperializmą, neleidžiančius visiškai atsiduoti šiandienybės kūniškumui. Šis atsparumas įgyjamas sunkiau.

Tai kuo pranašūs Vakarai? Tuo, kad pusę tūkstantmečio gyveno beveik nenutrūkstamą naujųjų laikų gyvensenos plėtotę, tuo tarpu kai mes griuvom iš okupacijos į okupaciją.

2008 09 16

Jaučiau, kad su Pekino olimpiada Kinija išeis į viešo gyvenimo XXI amžiuje startą. Išėjo su triumfu. Ne tik nustebino olimpiados įrenginiais, organizuotumu, atidarymo ir uždarymo ceremonijų originalumu, bet ir, nuskindama neįtikimą medalių derlių, savo sporto kokybe. Tai buvo tarsi aksominis nokautas ir JAV, ir Rusijos didybėms. Arabai 2001-ųjų rugsėjo 11 smogė simbolizuotai, bet grubiai ir beveik taip pat ciniškai, kaip kankinti buvo jie patys. Kinai smogė švelniai ir pamokomai klastingai, kaip ir dera pagal jų tūkstantmetes tradicijas. Pekino olimpiada krikščioniškajai civilizacijai yra smūgis, baisesnis už PPC taranavimą: Šiaurės pusrutulis buvo pastūmėtas ašigalio link pačių Vakarų pasisūlytomis priemonėmis.

2008 09 17

Sakoma: skyla Ukrainos „oranžinė koalicija“. Iš tiesų gi skyla Ukraina.

Ar Julija Timošenko supranta, kad, kovodama dėl valdžios su Viktoru Juščenka, ji kovoja prieš Ukrainą? Negali nesuprasti. Ir negali nesuprasti jau vien dėl to, kad, kovodama su Juščenka, ji „oranžinę“ pusę dalina per pusę, o ne pritraukia „mėlynąją“, ištisai prorusišką, kuri neskyla ir tampa trijų ketvirčių realia valdytoja. Taip paprastai tampama išdavikais, kad net kraupu.

O gal tik naivuoliai gali dėl to šiurpti? Gal poniai Julijai žinoma kai kas daugiau, kas leidžia be moralinių skrupulų taip elgtis? Gal, pavyzdžiui, jai kur kas geriau negu mums žinomi JAV teritorinio Europos perdalijimo planai, pagal kuriuos antros didvalstybės Vidurio Europoje nė nereikia? Iš tiesų: jei šalia Lenkijos atsiranda Ukraina, nepakankamai atspari Rusijai, tai Lenkijos ir Ukrainos trintis dėl Vakarų Ukrainos kenktų Lenkijos proamerikietiškajam radikalumui ir nuoseklumui bei kurtų naujas problemas, kurių visiškai galima išvengti, atskėlus rusakalbę Ukrainą ir palikus kur kas patikimiau valdomą ukrainakalbę kaip vieną iš pietinių Vidurio Europos valstybėlių? Juk kad ir kaip atsargiai žiūrėtum į tokio tipo samprotavimus, padalintos Ukrainos projektiniai žemėlapiai egzistuoja. Kaip ir Didžiosios Lenkijos. Ir suvienytos Vokietijos.

Ar kartais ne iš čia Viktoro Juščenkos desperacija?

2008 09 18

Apie žinių ekonomiką ne teoriškai ar politiškai, o praktiškai: biotechnologijų įmonės „Sicor Biotech“/TEVA darbuotojai po 10 metų įtempto darbo sukūrė naują onkologinį medikamentą, pavadintą „TevaGrastim“, kuris, ištyrus Europos vaistų agentūros ekspertams, Europos Komisijos registruotas kaip platintinas visoje ES. Vaistas vėžiu sergantiems žmonėms padeda atkurti kraujo kokybę po chemoterapijos ir yra žymiai pigesnis už kitus tam reikalui dabar naudojamus vaistus.

Šis faktas kiek mažina „pakvaišusių lietuvių“ krašto šlovę ir bando gretinti prie kitų – civilizuotų ir nuobodžių – Europos šalių gyventojų, tačiau neabejotinai rodo, kad Lietuva savo intelektualiniu potencialu nenusileidžia kitoms Europos šalims.

Tačiau iki to potencialo panaudojimo valstybės ekonomikai pastebimu lygiu trūksta pačios valstybės paramos. Dabar naują vaistą sukūrusi firma kasmet investuoja į tyrimus 20 mln. litų. Reikia keturiskart daugiau.

O iki konkurencingų lietuviškųjų biotechnologijų reikia dar daugiau. Lietuvoje yra 6 biotechnologijų naudotojos. Suomijoje veikia 120 biotechnologinių įmonių su 4200 darbo vietų (Lietuvoj – 400), Izraelyje biotechnologinių kompanijų – apie 300.

Taigi, dar kartą: ekonomika be valstybės dalyvavimo neįmanoma.

2008 09 19

Nedidelė, tačiau esminė pastaba: Europos Sąjunga (tada – dar Europos Bendrija, o pačioj pradžioj – netgi tik Vokietijos ir Prancūzijos anglies, geležies ir plieno laisvosios rinkos zona) buvo įkurta ir plėtojama kaip ekonominė sąjunga, t. y. organizacija, kurios pamatuose buvo ekonominiai, o ne kokie nors kiti interesai. Ir nors nuo 1993 metų ji jau politinė, politiniai sprendimai tik apibendrina, įteisina ekonominių dominavimą (tai rodo ir mūsų stojimo sąlygos – nacionalinio ūkio išformavimo reikalavimai).

Todėl Europos Sąjunga yra iš principo antikultūrinė, o kultūros „programos“, kurias „remia“ ES, tik dar aiškiau tai patvirtina – visos jos yra integracinio pobūdžio.

2008 09 20

Nuosaikiai Dž. Bušo finansinę politiką kritikuojantis bei B. Obamai reformos programą siūlantis buvęs Pasaulio banko ideologas Džozefas Štiglicas (Joseph E. Stigliz) svarbiausia JAV finansinės krizės priežastimi laiko jo patarėjus – fanatiškus laisvosios rinkos gerbėjus. Jie JAV prezidentui net tik nepadėjo – dar ir stūmė į bėdą. Net matydami masinį piktnaudžiavimą nereguliuojamumu, jie ragino problemas spręsti mažinant reguliavimą. Jau buvo sprogęs „technologijų burbulas“, tačiau iš jo nepadaryta išvadų, pridengiant jį „būsto burbulu“, atsiradusiu dėl masinio pinigų skolinimo būstui su itin mažomis palūkanomis. Prie krizės prisidėjo mokesčių mažinimas, pasitarnavęs iš esmės turtingiausiesiems, ir Irako karas, išauginęs naftos (kuro) kainas.

Dž. Štiglicas siūlo stabdyti trumpo laikotarpio pelną, premijas aukščiausio rango finansininkams išmokant ne kasmet, o kas penkeri metai; turėtų būti sukurta finansinių operacijų saugumo komisija, o dar viena komisija neleistų be galo didinti skolų; siūloma sutvarkyti teisės aktus, ginančius vartotojus nuo niekam neatskaitingų finansinių institucijų. Kai kurios jų yra pernelyg didelės ir turi būti suskaidytos.

Viską siūlydamas spręsti pozityviai, Dž. Štiglicas lieka pakankamai skeptiškas: stambieji finansų rinkos rykliai anksčiau ar vėliau randa būdų, kaip apeiti reguliavimą. Tačiau reguliavimas būtinas, kitų išeičių nėra. Ir tuo turi remtis naujasis JAV prezidentas – vyriausiasis politikas.

Tai, ką kalba Dž. Štirlicas, yra laisvosios rinkos ribų metmenys.

Ar ne laikas pritildyti ir mūsų „laisvosios rinkos“ solistus, pone Lietuvos Prezidente?

2008 09 21

Laikraščiai praneša beveik fantastinę naujieną: Gediminas Kirkilas, šiandieninės Vyriausybės vadovas, nutarė parduoti visus Vyriausybei ir ministerijoms priklausančius pastatus ir nuomotis privačias darbui reikalingas patalpas. Tai, girdi, pažangu ir vadybiniu, ir finansiniu požiūriu.

Nelabai aiškios tos kalkuliacijos, turinčios įrodyti ekonominę šios akcijos naudą. Dar mažiau įtikinantis vadybinis aspektas.

Pagaliau svarbiausia ne tai.

Svarbiausia: ponas Gediminas Kirkilas, kuris šiandien vadina save Vyriausybės vadovu ir tėra mūsų įgaliotinis valstybei tvarkyti, tyliai ramiai, nei su kalbėjęs, nei diskutavęs viešumoje, nutaria išparceliuoti porą trejetą dešimčių geriausių sostinės pastatų, mesdamas juos, galima sakyti, į visiškai neaiškios jų priklausomybės bedugnę. Ne vienas jų – istorinis, vertas priežiūros ir apsaugos. Žinom, ką daro privatininkai net su Senamiesčiu. Parduoti tuos namus kaip savo, tyliai ramiai su savim pasitarus ir nutarus – tai jau kažkas iš siurrealistinio spektaklio. Tiesa, ne vienu atveju taip jau buvo pasielgta. „Profsąjungoms“ buvo atiduoti Taurakalnio pastatai, Pacų rūmai – Lenkijos ambasadai, nors ir vienų, ir kitų prašė įvairios Lietuvos kultūros institucijos. Ir galimai naikintinų ministerijų pastatus būtų kam atiduoti – laukia teatrai, muzikos kolektyvai, benamės visuomeninės organizscijos. Ne, urmu parduoti visus Vyriausybės – ir baigta! Nes jie niekieno. O pinigai gali būti mūsų!

Štai ką reiškia tikra komunistinė sąmonė!

2008 09 22

10. 21. Atominės energetikos plėtrą Europoje stabdžiusios eurobiurokratų nuostatos dėl šios energijos rūšies nepriimtinumo po gero dešimtmečio staigiai pasikeitė Rusijai davus „energetinę pamoką“. Suomija pirmoji pareiškė vykdysianti didelę atominių jėgainių statybos programą. Jau vykdo – baigia padvigubinti vienos iš jų pajėgumus, planuoja dar vieną – šeštąją.

Įdomiausia yra tai, kad lėšas statyboms sudeda energija besinaudosiančios Suomijos įmonės. Tai absoliučiai teisinga: pats pasistatai – pats ir naudoji.

Mūsų gudručiai su socialdemokratų vadu priešaky užuot kreipęsi į gamybininkus pasikvietė prekybininkus, kurie tik po geros pirties pasižadėjo savo akcijų neparduoti jiems patogiausiu metu, o taikytis prie sąlygų, kurios susidarys elektrinės statybos metu. Tačiau tai – rašmenys ant smėlio: kas gali garantuoti, kad neatsiras naujų „esminių“ aplinkybių, reikalaujančių nuostatas keisti?

Mūsų elektrinės pastatymas negarantuotas jau pamatuose – jos statybos finansiniame projekte, toną kuriam užduoda privatininkai prekybininkai.

2008 09 23

11. .26. JAV ekonomistai finansų krizę svarsto ne tik finansų, bet ir geopolitiniu aspektu, atvirai klausdami, kokia yra reali kapitalizmo perspektyva.

Žymus JAV teisininkas Ričardas Pozneris (Richard Pozner) mano, kad kapitalizmas ištvers, nes neturi realios alternatyvos. Kol kas neturi. Nes nei bolševikinė, nei maoistinė, nei fašistinė, kubietiškoji ar venesuelietiškoji yra nepatrauklios. Deja, kapitalizmas apskritai galės išlikti tik „kompromisų pažeistu pavidalu“. Valstybės vaidmuo ekonomikoje didės, stiprės kolektyvinės tendencijos. „Užtenka prisiminti, kokį postūmį Didžioji depresija davė kolektyvizmui praėjusiame amžiuje“, rašo jis.

Rinkoje, kurios rišamoji medžiaga yra pasitikėjimas, nerimas ir panika yra žudantys. Deja, nerimas, kuriuo remiasi sveikas protas, yra bejėgis prieš milžiniškas premijas, kurias gauna aukščiausio rango finansų vadovai, o kai kainų burbulas pasiekia ribą ir prasideda panika, būna vėlu. Manipuliavimas milžiniškomis pinigų sumomis, garantuojančiomis korporacijų superpelnus, nuo kurių ir priklauso direktorato asmeninės premijos, atsisuka prieš sistemą dėl asmeninio godumo, kuriam užkardyti priemonių kol kas nėra. Dž. Štiglicas siūlo tas premijas riboti. Ar ta – ribojimų – linija turėtų būti plėtojama į visas puses? Kaip? Iki kokio laipsnio? Kodėl iki tokio? Ir t. t. Klausimai be atsakymų, nes virš jų – tik nereguliuojamos rinkos dangus, o po jais – pasaulinės finansų krizės bedugnė.

Amerikiečiai ieško atsakymų, nebijodami mąstyti apie kapitalizmo likimą.

Kaip pasaulinio kapitalizmo variacijose turėtų atrodyti nedidelės valstybės nacionalinis kapitalizmas, pas mus nė neviauktelėjama. Tai turėtų būti laikoma tylia oficialia pozicija, kad tokio kapitalizmo nė nėra?

Kas yra tada tas finansinis ūkinis substratas, kuriame mes gyvename?

2008 09 24

9. 58. Iki karo su Gruzija didžiausiomis grėsmėmis laikytos Kinija, Šiaurės Korėja, Iranas. Dabar naujausių apklausų duomenimis kaip grėsmė pasaulio taikai Rusija atsilieka tik nuo Kinijos.

Pagal NATO programą už Baltijos šalių gynybą atsakingos Britanija, Vokietija, Prancūzija, Italija ir Ispanija. Kaip rodo apklausos duomenys, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos gyventojų dauguma griežtai nepritartų, kad jų nacionalinės armijos gintų Rytų Europos šalis nuo Rusijos puolimo.

Ar ne pagal to paties NATO reikalavimą vykdoma tai, ką Lietuvos krašto apsaugos ministerija vadina kariuomenės reforma – naikina šauktinių kariuomenę ir pereina prie samdinių? Tai kas pagaliau iš tiesų yra šita „reforma“ – karinių pajėgų modernizavimas ar Lietuvos nuginklavimas?

Ir visa tai – štai tokios tikrovės akivaizdoj!

2008 09 25

10. 48.

Rinkimų kampanijos teledebatuose Lenkų rinkimų akcijos (regioninė partija) vadas Valdemaras Tomaševskis didžiuojasi, kokie jie demokratiški: turėdami daugumą savivaldybėje, jie skiria tiek vietų administracijoje, kokį procentą rajone turi lietuvių mažuma. Taip, anot jo, reikėtų elgtis ir Lietuvos valdžiai visoje Lietuvoje: visoje administracijoje lenkams skirti 7 proc.

O lietuvių oponentai nė nemirkteli. Nors lenkai šneka neįtikimus dalykus: pagal tai, ką jie sako, jie savo rajone gyvena ne pagal Lietuvos, o pagal Lenkijos tvarką! Jau šiandien!

Pagal Lietuvos valstybės tvarką jie yra tautinė mažuma Lietuvoje, taigi, ir Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose. Lietuviai, o ne lenkai, įsteigė 1990 metų Lietuvos Respubliką, lenkai sutiko joje gyventi pagal Laikinąją, paskui ir 1992 metų Konstituciją, kuri nelaiko jų niekuo kitu, kaip tautine mažuma, dėl ko net savivaldybėse jie negali keisti savo statuso ir įvedinėti nerašytą savo „daugumos teisę“.

Kokių idiotizmų prisiveisė mūsų valstybės gyvenime, kurie ne tik nenaikinami, bet ir tyliai toleruojami visų lygių valdžių! Kartais imi ir suabejoji: ar tai ne sąmoningi valstybės išdavysčių atvejai?

Ieškodamas pateisinimų, negali rasti nieko labiau įtikinamo, kaip prielaidą apie valdančiųjų bukaprotiškumą. Bet jeigu neturim valstybiškai mąstančių, gal nenusipelnėm ir valstybės?

2008 09 26

9. 30. Rinkimų agitacijos psichologijoje, kuri taip ir lieka nefiksuota jokių sociologinių tyrimų nei politologų analizių, todėl atrodo, kad tokios problemos nė nėra, labai tvirtai, tarsi koks ledkalnis, plūduriuoja požiūris, kad jei partija neturtinga („neturi pinigų“), tai už ją nė neverta balsuoti – ji nieko vis tiek nenuveiksianti.

Tarsi tik pinigais ir galima ką nuveikti!

O kad ton partijon susibūrė žmonės, kurie turi tai, ko nenupirksi už jokius pinigus – garbę, teisybės jausmą, sąžinę, norą veikti ir pakeisti ką nors į gera, valią ir netgi sugebėjimą mąstyti – tai, vadinas, nesvarbu?!

Ko tada norėti, kad Lietuvoj taip? Ką kaltinti – ar ne tuos, „rinkėjus“, kuriems pinigas yra visų vertybių matas? Kodėl tąsyk pykstam, kad Seiman atėjo egoistai, apgavikai ir „mūsų pinigų“ grobikai? Kas juos ten pasiuntė? Ne rinkėjai?

Atėjo metas didelę dalį kaltės už padėtį Lietuvoje prisiimti tautai: vagys ir klounai ne patys ateina Seiman, jie ten pasiunčiami.

2008 09 27

56 procentai Lietuvos namų valdų savininkų negali tinkamai apšildyti savo būstų. Bulgarijoje tokių – 55 proc., Graikijoje – 45 proc., Estijoje – 32 proc., Latvijoje – 25 proc. Energetinis skurdas gresia apie 80 proc. Lietuvos gyventojų. Pagal dabar jau nusistovintį apibrėžimą, skurdžiu vadinamas ūkis, kuris šildymui išleidžia 10 proc. pajamų. Esama ir energetiškai pažeidžiamo vartotojo termino. Šalys tokio vartotojo apibrėžtis nustato skirtingai, imasi ir skirtingų saugos priemonių. Svarbu, kad apie žmonių energetinį saugumą galvojama kaip apie žmogaus galimybes nesušalti savo paties namuose, o ne vien kaip apie jo valstybinę nepriklausomybę nuo rusiškų dujų.

Lietuvos valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pasiūlė naują elektros kainų nustatymo metodiką, kuri sumažintų elektros energijos kainas ir palengvintų gyventojų energetines išlaidas. Deja, komisijos nariai, atstovaujantys elektros energijos rinkos monopolininkams, į posėdį neatvyko, tokiu būdu boikotuodami tarifų peržiūrą, ir nutarimas liko nepriimtas. Valdžia tyli. O žmonės ir toliau sau šąla po rudens drangomis, deja, dar beviltiškiau suvokdami, kad Lietuvoje kol kas svarbiausia – oligarchų pelnai.

2008 09 28

Ar tai, kas šiandien dedasi JAV finansų rinkoje, iš tiesų galima laikyti, Dž. Sorošo žodžiais, globalinio kapitalizmo krize? Garis Bekeris (Becke) mano, kad apie krizę būdavo kalbama nuo pat Karlo Markso laikų, bet kapitalizmas ne tik nežlugo, o reiškiasi naujais pavidalais. Ir nežlugs, nes, jo žodžiais, „pasaulinis ekonomikos augimas įmanomas tik esant kapitalistinei pasaulio sistemai“.

Tai labai svarbus pastebėjimas. Kaip kriterijų jis nurodo „pasaulinį ekonomikos augimą“, nors pats savaime jis nėra neproblemiškas, nes numato tolesnį vartotojiškųjų idealų ir vertybių dominavimą, tuo tarpu kai jas pripažįsta ne visos civilizacijos, o globalinės grėsmės jas jau seniai siūlo suspenduoti ar bent riboti.

Antras svarbus analitikų pastebėjimas, kad dėl pasikartojančių kapitalizmo krizių, kurios globalizacijos eroje tik stiprėja, laisvosios rinkos ir valdžios reguliavimo santykis krypsta reguliavimo palankesnio vertinimo link, yra, atrodo, principinis visame tame nuomonių apie JAV krizę chaose.

Lietuva iš pastarųjų įvykių gali padaryti vieną fundamentalią išvadą: kuo greičiau atsisakyti totalaus ekonomikos išvalstybinimo nuostatos ir, išsaugant dar esamas valstybės ūkio struktūras, atkurti tokį nacionalinį ūkį, kuris garantuotų minimalų pragyvenimo lygį lietuvių populiacijai, t. y. fiziniam lietuvių tautos augimui. Visa kita – antraeiliai dalykai.

Nėra geresnio kapitalizmo stabilizavimo būdo, kaip laukinio pelno beieškančių verslininkų ekonominiam avantiūrizmui alternatyvi protingai subalansuota valstybinė ūkinė veikla. Jos kokybės problema – protingos valdžios problema, o šios sprendimas, kad ir koks sunkus iš pirmo žvilgsnio, yra vis dėlto mūsų rankose.

Taigi, išeitys iš globalųjį pasaulį krečiančių destrukcijų egzistuoja.

2008 09 29

11.19. Europos šalys „iš apačios“ ima spausti Europos Sąjungos „konstitucines normas“.

Vienas svarbiausių – imigracijos stabdymas. Jei imigrantų srautai nemažės, per 50 metų Britanija gyventojų skaičiumi aplenks Vokietiją – vietoj dabartinių 71 mln. joje gyvens 77 milijonai.

Antra demografinė visų Europos šalių problema – šeimų nestabilumas ir gimstamumo mažėjimas. Dėl to Vokietijoje nuo 82 mln. gyventojų sumažės iki 70 mln., nes mirčių skaičius gimimų skaičių viršija jau nuo 1972 metų. Bulgarijos gyventojų sumažės 28 proc., Latvijos – 26 proc., Lietuvos – 24 proc., Rumunijos – 21 proc., Lenkijos – 18 proc.

Kol kas šnekama tik apie tai, kas išlaikys pensininkus. Optimistai atsako: imigrantai.

Kodėl gi ne! Jeigu nesvarbu, kad būsimoji Europa bus geltona ar šokoladinė?

2008 09 30

13. 13. Kai JAV finansų krizė parodė „laisvosios rinkos“ laisvės ribas, kitaip skamba ir pasaulio šalių, visų pirma Europos valstybių, pastangos reguliuoti iki šiol beveik nekontroliuotus demografinius procesus. Kaip ir spekuliacinė finansų rinka, taip ir darbo jėgos deficito dengimas imigrantais parodė savo antrąją pusę, nusisukdamas nuo netikros „Europos sėkmės“. Imigracijos sustabdymas ir emigravusiųjų grąžinimas darosi daugelio Europos valstybių uždaviniu Nr. 1. Atrodo, imama suprasti, bent jau apčiuopti, kad tik tauta yra tikrasis valstybės steigėjas ir tas istorijos subjektas, kuris genetiškai personaliai suinteresuotas valstybe, nes tik ji ir daro tautą juridiškai legitimia bei pilnaverte pasaulio legaliai veikiančiųjų subjektų dalyve. Visa kita – ir ikivalstybiniai tautiniai junginiai, ir tautų mišrainės pagrindu susidariusios valstybės – yra susitarimų rezultatai. Jie visada trumpalaikiai. Šiandieniniais pasaulio procesų posūkiais, bent jau jų tendencijomis, galima tik džiaugtis. Ir, žinoma, toliau spausti netikros, t. y. neatsakingos, laisvės šauklius, kurie dabar sklaidysis dar įžūliau.