Spalis Spausdinti
2008
Parašė Romualdas Ozolas   
Penktadienis, 31 Spalis 2008 23:04

2008 10 01

11. 20. Kad visuomenės sąmyšių metais suaktyvėja ir didesnę paklausą įgyja astrologija, parapsichologija, mistika ir kiti panašūs dalykai – ne naujiena. Dabar savo kailiu galim patirti, kodėl visa tai atsiranda: kai realybė išsprūsta iš sveikam protui pavaldžių pavidalų ir tampa panaši į sapną, ir paaiškinti jos racionaliai tiesiog nebeįmanoma, žmonės norom nenorom puola į proto užribius.

Nuostabiausia, kad įprastinius požiūrius į pasaulį ir tikrovę „peržiūrinėja“ ir mokslininkai.

Informuojama, kad neseniai baigėsi NASA ir Prancūzijos mokslo atstovų penketą metų trukęs tyrimų ciklas, kurio išvadose yra ir prielaida, jog prieš 25 000 metų Žemėje galėjęs įvykti galingas branduolinis civilizacijų susidūrimas.

Apie jį ne pirmą kartą cituojamos vietos iš Mahabharatos ir Ramajanos epų – jų aprašymai yra tiesiog tipiški branduolinių sprogimų aprašymai. Mohendžo Daro ir Harapos griuvėsiuose – daug daiktinių tokio ginklo naudojimo pėdsakų. Gręžiniu po vadinamuoju Babelio bokštu nustatyta esant išlydyto stiklo sluoksnį, kuris slypi po urvinio žmogaus, gyvenusio prieš 18 000 metų, pėdsakų sluoksniu.

Įdomiausia, kad požemyje apgyvendinti ir laiko matavimo prietaisų neturintys žmonės per keletą savaičių iš 24 valandų paros pereina prie 36 valandų paros – tai užkoduota genų atmintyje. Kad kažkada Žemės para buvo 36 valandos, rodo majų kalendoriai.

Ir anksčiau būta prielaidų, kad kažkoks galingas sprogimas pakeitęs Žemės sukimosi aplink savo ašį greitį. Tačiau Pietų Afrikoje rasta apie 120 km skersmens kaldera (stačiašlaitė įduba) leidžia daryti prielaidą, kad ten įvykęs 500 000 tonų trotilo ekvivalento sprogimas galėjęs turėti tokias pasekmes Žemei ir jos žmonėms, jog jie krito į pirmykštį būvį ir per 6000 metų vėl pakilo iki šiandieninės branduolinės civilizacijos, tačiau ir šiandien vis dar – nors ir lėtai – mutuoja.

Kas yra tokios teorijos – optimistiniai pranašavimai, kad net po naujo civilizacijų karo neišnyktume, tik mutuotume nauju ciklu? Ar dar kas nors?

Kad tai bandymas į praeitį pažvelgti nauju aspektu – neabejotina.

2008 10 02

10. 56. „Darbų ir dienų“ 49 nr., recenzuodamas Lietuvos istorijos 12 tomo 1 dalį (apie Sąjūdį), K. A. tarp kitų padaro ir tokią pastabą: „ Pernai „Lietuvos žiniose“ išspausdinta R. Ozolo nuomonė apie Jono Pauliaus išrinkimo aplinkybes vargu ar yra istoriko dėmesio vertas tekstas“. Išnašoje dar priduriama: „Pasak R. Ozolo, popiežius buvo išrinktas „...sakoma, ne be JAV įtakos...“.“

Vertas ar nevertas tas tekstas istoriko dėmesio, ne man spręsti: istorikas pasinaudojo, recenzentui nepatiko, čia jų problema.

Mane liečia recenzento tezė, kad JAV suinteresuotųjų sluoksnių dalyvavimas išrenkant Joną Paulių esanti „mano nuomonė“. Tai ne mano nuomonė, o JAV sukurto biografinio filmo apie Joną Paulių II konstatuojamas faktas. Užtektų pasižiūrėti tą vienoje iš mūsų televizijų demonstruotą filmą – ir būtų aišku, ar tai filmo kūrėjų, ar mano nuomonė.

Galiu priminti: po antrojo balsavimo pas Karolį Voitylą ateina vienas iš procedūrų organizatorių ir paprašo, kad jaunasis Lenkijos kardinolas neatsisakytų... Ir pasako, kas bus padaryta jo naudai Amerikoje.

Ar didelė naujiena, kad buvo ieškoma įvairiausių kelių įveikti komunistinį režimą? Ar byla dėl „Boleko“ yra iš piršto laužtas prasimanymas, nors ir nesama pakankamai juridiniam konstatavimui reikalingų įkalčių?

Taigi, nebūkim šventesni už patį popiežių! Pasirinkimas buvo geras.

2008 10 03

10. 48. Pažymint „Atgimimo“ savaitraščio dvidešimtąsias metines įvyko keli nedideli pokalbiai, tokios minikonferencijos, kur svarstyta šiuolaikinė žurnalistikos padėtis. R. Sakadolskis akcentavo mintį, kad viena iš aktualiausių problemų – vartojimo ir įtakos tekstų atskyrimas: kai informacija ir reklama hibridizuojasi, visa žiniasklaida tampa verslo zona. S. Kairys žurnalistikos ateitį susiejo su nedidelėmis didelių žurnalistų grupėmis: kurdami visapusiškai sugestyvius tekstus, jie gali ir įtakos žurnalistiką daryti patrauklia ir niekuo nepakeičiama.

Visa tai tiesa. Tačiau skaitytojo ir raštingumas, ir skaitymo poreikis, ir intelektinis lygis tolydžio menksta. Kas privers jį pirkti pluoštą popieriaus, kurio 98 procentus neskaičius reikia atiduoti makulatūron? Todėl, ko gera, mutuos ir leidiniai, iš šimtapuslapinių traukdamiesi į gerokai kuklesnius ir pigesnius.

Faktas, kurio niekas nenuginčys: visada buvo ir bus žmonių, kurie norės ne užsiimti žurnalistika, ne verstis žiniasklaida (ir ne vien „popierine“), o rašyti apie skaudžiausius ir aktualiausius dalykus, taip reiškiant ir ginant savo sąžinę ir garbę vis labiau brutalėjančio ir ciniškėjančio pasaulio nežmoniškumo tyrlaukiuose. Neabejotina, kad jie ras, kaip pasaulin paleisti kad ir skrajutę su žinia apie kitokias vertybes ir galybes, negu garbina aukso veršio apaštalai. Ar neatsiras, kas jas graibstys, kaip kažkada graibstė iš nežinia kur ir nežinia kaip atsiradusias „Sąjūdžio žinias“?

2008 10 04

11. 05. JAV Atstovų rūmai 414 balsų už ir 1 prieš pritarė rezoliucijos projektui, kuria smerkiamos Lietuvos vyriausybės nesėkmingos pastangos apsaugoti buvusių žydų kapinių Šnipiškėse teritoriją.

Nors seniai nustatyta, kad apartamentai, kurių statybą norėtų sustabdyti JAV parlamentarai, statomi ne buvusių kapinių teritorijoje, ši informacija žydų ir jų rėmėjų Amerikoje ausų nepasiekia.

Lietuvos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininko J. Karoso nuomone, politinių sprendimų būdu Lietuva šio klausimo spręsti negali ir neturi, kelia nuostabą, kad tokį – neteisinį – kelią siūlo demokratinės valstybės parlamentas. Lietuvos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad rezoliucija neatspindi realios padėties, o diplomatai yra įskaudinti.

Tačiau šie balsai – balsai tyruose. Jokio didesnį rezonansą sukeliančio veiksmo Lietuvoje po tų „nuoskaudų“ apraudojimo nebūta, nors tas vienintelis prieš rezoliuciją balsavęs kongresmenas dokumentą laiko bandymu kištis į Lietuvos vidaus ir tarptautinius reikalus.

Na, kad JAV kišasi į įvairių šalių vidaus ir užsienio reikalus – ne naujiena niekam, ir kišasi net ne taip „kukliai“, kaip šiuo atveju – pakanka prisiminti Jugoslaviją, Afganistaną, Iraką, Iraną, Kiniją, nekalbant apie kokią nors Afriką ar Kubą su visa Pietų Amerika.

Ir vis dėlto!

Taip grubiai falsifikuoti problemą dėl Šnipiškėse buvusių žydų kapinių yra įžūlumas, kuriam turi būti nurodytos ribos.

Šia proga dera viešai paklausti, ką gi veikia Lietuvos ambasada JAV, jeigu leidžia sau, kad JAV parlamentarai skendėtų tokiame pasipūtėliškame tikrosios padėties nežinojime? Tai ambasadai nerūpi? Net tuo atveju, jeigu rezoliucijos autorius siuntinėja tūkstančius laiškų, tariasi su JAV valstybės sekretore K. Rais, posėdžiauja su JAV žydų komitetais?!

Ką – pagaliau – JAV veikia Lietuvos Prezidentas, tolydžio viešintis ten kaip geriausias Dž. Bušo draugas? Gina Gruzijos ir Ukrainos reikalus ar Lenkijos interesus? Apie ką kalbasi Lietuvos premjeras G. Kirkilas?

Verta paklausti, ką po pasaulį zujantis ir į JAV nuolat nutupiantis Seimo narys E. Zingeris už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus nuveikė Lietuvos, o ne tarptautinės žydų bendrijos, labui?

„Šnipiškių istorija“ jau taip įsiėdė Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą kaip kokios bjaurios ligos opa, kad vieną gražią dieną mes galim sulaukti labai aiškaus pasakymo: žydai, apsiraminkit! Nurimkit pagaliau su tomis savo Šnipiškėmis kaip „laisvosios rinkos“ ir holokausto industrijos hibridu! Gerbiam jus kaip tautą tarp tautų, bet jūsų fašistų, kaip ir bet kurių kitų imperialistų, gerbti ne tik negalim – nenorim ir neturim. O jeigu jūs patys nesugebėsit uždėti jiems apynasrių ir jie čia nuolat sės neapykantos ir pykčio sėklas, mes nebegalėsim neleisti joms sudygti, nes dirvą būsit išpurenę jūs patys.

2008 10 05

Dar vienas pamestinukas prie turtingų namų durų. Tarsi ir socialinio protesto gestas? Jeigu bus išaiškinta vaiką palikusi motina, jai gresia iki 3 metų laisvės atėmimo.

Tai – mūsų kasdienos realybė.

Kas už jos?

Už jos – absoliutus žmonių amoralumas. Vienų – valia vogti ir plėšti visiškai nematant kitų – tų, iš kurių plėšiama. Kitų – darkytis pyktyje, žudant, žalojant, išduodant, parduodant, pametant net savo vaikus. Vaikus! Ne daiktus, o gyvastis, kurias patys tvėrė tegul ir neplanuodami, tegul ir žaisdami ar smagindamiesi. Tačiau – gyvybės! – tai, kas paslaptingiausia, gražiausia, unikaliausia šitoj žemėj. Kokia juoda, grubi, nuengta ir kitaip suniokota arba išvis neišsivysčiusi turi būti motinos (tėvo) siela, kad galėtų šitaip atsisakyti savo vaiko, savo kūdikio. Gyvūnai savo palikuonis gina savo pačių gyvybės kaina. O mes žmogiškėjam netekdami net gyvūnams būdingų sielos savybių? Ar daug pasauly šalių, kultūrų, kurios leistų tokias bakchanalijas? Musulmonuose nesama nieko panašaus. Armėnai neturi net vaikų namų. Mes trečdalį savo vaikų pardavėm į kitas šalis, sugrūdom į prieglaudas, įstūmėm į degradų skurdą. Ir tai – drąsi šalis Lietuva?

Atsipeikėkim! Pasižiūrėkim į save be rinkiminių stūgsmų – ar nesam šlykštūs patys sau?

2008 10 06

Kaip taip išeina, kad visa žydų religija nuostabiai tobulai tarnauja politikai?

Kad ir ta nuostata apie palaikų ekshumavimą. Vos tik reikalas atveda prie duobės ir klausimo niekaip kitaip, kaip palaikus ištiriant, išspręsti nebeįmanoma, įsijungia draudimas palaikus atidengti.

Tačiau kalbos apie tuos palaikus ir toliau liepsnoja, dažnai – su dar didesniu karščiu, ir degindamos būtent žydų oponentus.

2008 10 07

Kaip atsitiko, kad valstybininkas Lietuvoj tapo blogio ženklu?

Sekant dabartine valstybininko prasmės siūloma logika, gėrio įsikūnijimas yra antivalstybininkas?

O kas yra antivalstybininkas? Antivalstybininkas sveikų žmonių kalba yra išdavikas.

Logiškai: valstybės išdavikas Lietuvoje ir yra Lietuvos gėris.

Beje, ar ne taip iš tiesų ir yra šiandien? – gera tai, kas prieš Lietuvos valstybę.

2008 10 08

Kai kalbama apie kokių nors projektų finansinius pamatus, visiškai neskiriamos verslininko ir investuotojo sąvokos.

Verslininko investicija čia, Lietuvoj, paprastai yra sunkiai pinigus uždirbusio žmogaus finansinis indėlis į čia, Lietuvoj, pradedamą verslą.

Investicija gali būti vadinama ir to mūsų verslininko piniginis indėlis į Lietuvos ūkį ir ekonomiką. Bet kai kalbama apie investuotoją, kartais ir patikslinant, kad tai užsienio investuotojas, kalbam apie pinigus be jų kilmės nurodymo: investicija gali būti ir kokios nors tarptautinės biznio įmonės, ir kitos šalies valstybinio kapitalo, ir labdaros fondo, ir net priedangos institucijos piniginis įnašas į kokį nors projektą. Mūsų galvoms jokio skirtumo: svarbu, kad yra pinigai, kuriais galima kaip nors pasinaudoti, ne be vilties gauti ir sau pačiam.

O kad skirtumas tarp Lietuvos verslininko ir anoniminio „investuotojo“ yra esminis ir kapitalinis, rodo jų apmokestinimas: verslininkas moka visus įmanomus mokesčius, „investuotojas“ iš Lietuvoje realizuoto „projekto“ į savo šalį pumpuoja beveik arba ir visai neapmokestintus pelnus. Kas turėtų atidengti šį „verslo paslapties“ šydą?

Gi kol jis užtrauktas, apie 6 milijardų litų beveik neapmokestinti sukasi Lietuvos energetikoje. Sakoma, kad Leo LT jau šiandien gavo 3 mlrd. pelno. Lošimų namų erdvėj neapmokestinta apie 1 mlrd. litų. Kiek kitose „investicijų“ erdvėse?

Kalbama, kad tai neturėtų stebinti – taip ir dar blogiau esama daugelyje pasaulio šalių.

O kad tai neturėtų būti priimtina niekur?

Kad finansai turėtų tekėti ne kanalizacijos vamzdžiais, o bent jau melioracijos grioviais – kapitalizmui nepriimtina iš principo?

Tada apie moralumą pasaulyje tikrai nebeverta kalbėti.

2008 10 09

Verslo nešvarą ir jos saugojimo etiką perkėlus į politiką, turime visišką finansinę tamsą.

Iš kur ir kaip ateina pinigai į biudžetą, kiek ir kam išdalinama, kas už tai sukuriama – nėra aišku ne tik paprastam pelnus kuriančiam piliečiui, – nėra aišku vyriausybėms, parlamentams, prezidentams.

Kas laukia Lietuvos, klausiu dar kartą, kai po 2013 metų bus „uždarytos“ didžiosios ES dotacijos? Kai patys turėsim pradėti mokėti į ES kasą? Kai prie tų išmokų prisidės išmokos už valstybės skolą? Kai bus uždaryta Ignalinos AE, viskas pabrangs, o Lietuvą tada jau visu svoriu bus užgriuvus globalizacinio kapitalizmo sukelta ekonomikos recesija?

Jau šiandien galim ir turim sakyti, kad gyvenam ant valstybės bankroto bedugnės krašto. Kaip atrodys kritimas? Dar milijonas sprunkančiųjų iš Lietuvos? Kas vietoj jų? – lenkai iš vakarinių šiandien dar Lenkijos žemių, baltarusiai iš „sudemokratėjusios“ Gudijos, rusai iš Sibiro, pridurmais su tenykščiais kinais?

Esame valstybės „aksominio bankroto“ stadijoje. Ir nieko nedarome jam sustabdyti.

2008 10 10

Hagoje veikiantis Tarptautinis teisingumo teismas (TTT), sprendžiantis suverenių valstybių ginčus, turės nagrinėti Serbijos prašymą pasakyti nuomonę, „ar Kosovo savivaldos laikinųjų institucijų vienašališkas nepriklausomybės paskelbimas atitinka tarptautinę teisę“. Kad neatitinka, iš 192 Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos šalių atstovų balsavo 77, 74 susilaikė ir 6 balsavo už tai, kad atitinka. Tarp pastarųjų buvo JAV ir Albanija. Tai – raktas į „Kosovo nepriklausomybės“ supratimą mums, jeigu apskritai norime ką suprasti.

Gi Serbijai šis JT balsavimas buvo nors ir nedidelė, bet svarbi pergalė. Ji reikšminga ir mums – nepamirškim!

2008 10 11

Ką pasakysit, ponai mano mokytojai, užsipuolantieji mane, tarsi tebesitęstų tarybmetis, kai dar vasarą pakviečiau atidžiau pasižiūrėti ir suprasti, kas dedasi Baltarusijoje ir kas ji yra kaip šalis ir valstybė?

597 prieš 31 Europos Parlamento nariai pritarė rezoliucijai dėl padėties Baltarusijoje, kuria, nors rinkimus Baltarusijoje pagal „demokratinį teisėtumą“ vadina abejotinais, sutinka atkūrinėti ryšius su šiuo metu Baltarusiją kontroliuojančiu ir daugumos piliečių palaikomu režimu. Nepaisant daugybės išlygų ir reikalavimų, EP vis dėlto mano, kad negalima „palikti Baltarusijos vienos prieš Rusiją“, todėl demokratinius pokyčius, anot jo, galima skatinti tik bendraujant. Įdomiausia, kad suartėjimui pritaria ir nuosaikioji Baltarusijos opozicija: „Nėra kitos alternatyvos, kaip dialogas“.

Tačiau už viso to – svarbiausioji tiesa: Baltarusija kaip suvereni nacionalinė valstybė atsilaikė ir prieš Rusijos, ir prieš Europos Sąjungos spaudimą. Tai itin reikšminga globalizacinio kapitalizmo krizės fone.

2008 10 12

Jeigu būties supratimą laikysim žmogaus problema, kurią spręsdamas jis turi atsakinėti į klausimus, kartu spręsdamas už visą gyvastį, kaip į šią problematiką jį, žmogų, kėlusią galią, tai problemos sprendimo pobūdis didžia dalimi priklausys nuo to, kaip mes traktuosime gyvastį – kaip regimybės, vadinamos materialybe, pabaigos pradžią ar kaip džiugų žaismą, pasilinksminant tai vienoje, tai kitoje regimosios esamybės vietoje, vadinamoje galaktikomis ir planetomis. Jei pagal pirmąjį požiūrį, tai mes iš tiesų neturim pagrindo džiūgauti: esam pabaigos pabaigoje. Jei pagal antrąjį – neturim labai liūdėti, priešingai – kad ir kaip rūstaujant po žmogumi atsidūrusiai gyvasčiai, o iš dalies ir dėl to, kad ji parodė žmogaus laisvės ribas, galim labai rimtai pažiūrėti į visa, kas vyksta aplink, ir pasitvarkyti dar labai labai ilgam ir džiaugsmingam buvimui, jausdami tikrą gyvenimo skonį – kaip ant aukščiausių pasaulio kalnų, o ne iš skraidymo aparatų. Kodėl? Ogi todėl, kad pasaulis pagimdė daiktą, kuris organiškai susieja gyvastiškumą ir žmogiškumą ir leidžia išspręsti problemas, kurias mums primetė būties antropomorfizavimas ir antropologizavimas. Tas daiktas – tai tauta, arba tokia žmonių bendrija, kurioje jungiasi gamtiškumas ir jo žmogiškasis specifiškumas – laisva valia su sugebėjimo spręsti ir apsispręsti galia, specifiškumas, kurio neturi kita gyvastis.

Taip žiūrėdami į žmogų, tautą ir būtį, galime be jokių skrupulų sakyti, kad būčiai veriantis gyvąja gamta, arba gyvastimi, kuri iškelia žmogų, ji, žaisdama gyvasties pavidalais, eina į tautą kaip grynąjį būties džiaugsmą, kurį suvokęs žmogus ir kaip toks, ir kaip atskiras individas pasaulyje apsigyvena TIKRAI – be iliuzijų, saviapgaulės ir nusivylimų dėl kokių nors savo paklydimų, kurių neįmanoma išvengti netgi turint tokį valios ir sprendimo galios pamatą, kaip begalinis dramatiškas viso buvimo, buvimo apskritai džiaugsmas.

2008 10 13

Visi labai pergyvena dėl vadinamosios Arūno Valinsko partijos (jos tikrai nenorėčiau šaukti Tautos prisikėlimo partija – tai šventvagiška, bet A. V. šventvagystė nieko nereiškia – jis pats yra įsikūnijęs cinizmas). Neprieštaraučiau tiems, kurie sako, kad vienus juokdarius pakeis kiti. Tiesos yra ir pastebėjime, kad popso verslas nedaug skiriasi nuo kitokio verslo – tad kodėl tie, kuriuos matome TV ekrane kas vakarą, yra blogesni už tuos, kuriuos matom tik tada, kai šie žydrąjį ekranėlį nusiperka?

A. Valinsko partija yra viena iš eilutės „protesto partijų“. Savotiško protesto, superlietuviško ir dargi jaunatviško: kodėl Seime turi juokinti saviveiklininkai juokdariai, kai gali juokinti juokdariai profesionalai?

Žiūrint rimtai ir vertinant tautos politinės brandos požiūriu bei atsimenant, kad tauta kitaip nieko neišmoksta, tik per klaidas, galima tik pasidžiaugti, kad Seimo tribūnoj pamatysim tuos, kurie iki šiol tik ir tyčiojosi iš tų, kurie buvo Seimo tribūnoje. Ką darys jie, kai patys bus kviečiami atsiimti „auksinių svogūnų“ ar dar ko nors geriau?

Amžinybės požiūriu šitokios pamokos yra tokios niekingos, kad šias mintis per pilkuosius pusrutulius varai tik su botagu. Tačiau ar sraigė turi mažiau problemų nei tigras?

2008 10 14

Kad ir kaip išsišakojusi yra lietuvių veikla į kryptis, šakas, temas, projektus ir kitą šiandieninę kultūrinę nacijos veiklos sklaidą, lietuviai visur, tik su nedidelėm išimtim, eina įbedę nosis į žemę, ir tik tada, kai pagaliau įsiremia į kokią rimtesnę kliūtį, kurios nepajėgia paspirti koja ar pastumti petimi, pakelia akis aukštyn.

Ar pamato jie tada ką? Ir ką pamato, jei pamato?

Dažniausiai pamato chaosą. Ir didelę bėdą, po kurią jie klampoja.

Tačiau tik labai nedaugelis, nedaugelis iš to nedaugelio ne nosim žemę ariančiųjų, suvokia ir supranta, kad klampoja ne po šiaip sau bėdą, o po ilgų istorijos, savo istorijos šimtmečių palikimą, kurį kūrė tokie pat nosimi žemę arusieji.

Kas tada daroma?

Tada ima rodytis tikėjimai apie išsigelbėjimą.

Po to pasirodo gelbėtojai. Tarp jų – ir Išgelbėtojai.

2008 10 15

Jau esu rašęs apie Muhamadą Junusą (Muhammad Yunus), gavusį Nobelio premiją už mikrokreditų išradimą. Mintis apie galimybę nepriteklių kamuojamiems, bet sėdėti rankas sudėjus nenorintiems žmonėms teikti nedideles paskolas savo verslui pradėti gimė 1974 metais, kai Bangladešą alino badas. Dabar 113 mln. žmonių visame pasaulyje naudojasi mikrokreditų sistema. Slovakija, apie kurią mes visi buvom susidarę nuomonę kaip apie atsilikusią šalį, dabar dalina mikrokreditus per 15 institucijų ir jau planuoja kitąmet įsivesti eurą. Izraelis mikrokreditais amortizavo imigrantų iš TSRS antplūdį po 1991 metų: buvo išduodamos net beprocentės paskolos, dalis paskolintų pinigų negrįžo, tačiau akcija atsipirko su kaupu per mokesčius iš tos kategorijos žmonių, kurie sugebėjo sukurti savo verslą.

Apie Lietuvos smulkųjį ir vidutinį verslą kalbėti praktiškai dar neįmanoma – viskas sugrobta stambiųjų įmonių. Tačiau ant ES griūvanti ekonomikos recesija verčia ieškoti išeičių, kaip sukurti palankesnes verslininkystės sąlygas netgi tokiose superliberalizuotos ekonomikos šalyse, kaip Lietuva. Nuo kitų metų žadama 275 mln. litų paramos smulkioms ir vidutinėms įmonėms Lietuvoje remti. Neįsivaizduoju, kaip tie pinigai bus naudojami konkrečiai, kaip jie prasimuš iki savo reprodukcingumo pro lietuviškąjį nesąžiningumą ir biurokratiją. Tačiau bandyti pasinaudoti proga ir išnaudoti tas nedideles ES teikiamas galimybes – būtina. Būtina tiesiog iš nevilties.

2008 10 16

Lietuvos centro partija iš šešiolikos rinkimuose dalyvavusių Lietuvos politinių partijų užėmė paskutinę vietą: už ją balsavo tik 0,7 proc. rinkėjų. Tai – visiškas pralaimėjimas.

Galima, žinoma, rasti ir „nevisiškumo“: palyginus su ankstesniais rinkimais, šie dviem dešimtadaliais geresni; iš beveik keturiasdešimties partijų daugiau kaip pusė visai nepasirodė rinkimų arenoje; partija iš tų, kurios negavo jokio valstybės palaikymo, išskyrus eterį rinkimų agitacijos metu; ir t. t. Bet tai – „pasiteisinimas sau“. Kaip sako aktoriai, tas, kuris eina į sceną, eina atlikti vaidmenį, o ne teisintis, kad negaluoja.

Ar taip stipriai negalavo Lietuvos centro partija? Kaip pripažino kai kurie priešrinkiminės situacijos vertintojai, ir programiniuose įsipareigojimuose būta svarbių nuostatų (dėl motinų su vaikais padėties, dėl kultūrininkų atlyginimų, dėl emigracijos ir imigracijos, dėl dvigubos pilietybės ir kt.), ir sąrašas su asmenybėmis, kurios nepasitikėjimo tikrai nekelia, ir protingai ramus rinkimų kampanijos stilius... Tik... be pinigų, su skolomis net už teisę registruotis...

Tai kas gi kišo koją taip esmingai?

Kalbant patiems apie save reikia sakyti, kas esmingiausia ir skaudžiausia. O skaudžiausia yra tai, kad rinkėjas neišgirdo, kas esmingiausia: Lietuvos centro partija siūlo ne tęstinumą, o esminį pokytį Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje. Jo turinys toks: baikim gėrio ir gerovės ieškoti kažkur pasaulio užkampiuose, kurkim jį savo žemėj, patys, ir nedelsiant. Apie tai kalbėta daug kartų. Bet tai taip „ne pagal šių dienų dvasią“, kad niekas nenori nė klausytis. Arba jei ir išklauso, palinksi galva, net pritaria, bet balsą atiduoda už kitus – mesiją, dalintoją ar paprasčiausiai – didesnį. Nes Lietuva kol kas gyvena vienintele nuostata: tiesa yra jėga.

2008 10 17

Nobelio ekonomikos premija suteikta Polui Krugmanui (Paul Krugman) „už prekybos modelių analizę ir ekonominės veiklos zonų nustatymą“. Nagrinėdamas klausimą, kodėl pasaulinėje prekyboje dominuoja ne tos šalys, kurios gamina skirtingas labiausiai perkamas prekes, o tas pačias, P. Brugmanas nustatė, kad vartotojams patinka įvairovė, todėl savo šaly gaminamus daiktus jie linkę pirkti iš skirtingų šalių. Antai amerikiečiai perka vokiškus „Volkswagen“ automobilius, o vokiečiai mėgsta amerikietiškus „Ford“. Remdamasis panašia analogija, P. Krugmanas paaiškino, kodėl žmonės ir kompanijos kraustosi iš vieno regiono į kitą.

Už panašaus pobūdžio tyrimus ir pernai Nobelio premija pažymėti trys amerikiečių mokslininkai. Pasaulis bando suvokti rinkos fundamentalizmo galias ir ribas, ir P. Krugmanas su savąja laisvosios rinkos ir globalizacijos santykių teorija yra vienas iš tas sąveikas realiai apčiuopiančiųjų protų. Kad po JAV „finansų krizės“ daugelis pasaulio protų dar atkakliau ir intensyviau ieškos mūsų laikų ekonominio substrato prigimties ir pavidalų – abejoti netenka.

Įdomus dar vienas P. Krugmano laimėjimo aspektas: mokslininkas dėsto Naujojo Džersio universitete, kartu bendradarbiaudamas „The New York Times“ laikraštyje kaip ekonomikos apžvalgininkas. Jo skiltys turi nepaprastą pasisekimą, nes apie sudėtingus dalykus profesorius rašo paprastai ir žaismingai. Žaismė, humoras apskritai tampa šiuolaikinio stiliaus atributais. Ar tai dėl to, kad rimtai žiūrint į šiuolaikines pasaulio problemas jos atrodytų nebeišsprendžiamos?

Atsimenu, kaip 1976 metais vienas TSRS akademikas, skaitydamas paskaitą Lietuvos TSR „aktyvui“, pasakė, jog evoliuciniu būdu problemų išspręsti nebegalima. Kaip spręsti, „aktyvas“ nežinojo. Užtat už „aktyvo“ sienų liaudis juokavo ir apskritai vertino žaismingą stilių. 1985 metais Maskva buvo priversta skelbti „perestroiką“, tačiau kolosas vis tiek žlugo: lengvas stilius – ne vaistas, paaiškinimas, nors ir Nobelio premijos vertas, – dar ne sprendimas.

2008 10 18

Lietuvos darbdaviai sakosi norį prisiimti atsakomybę už samdinių iš užsienio išsiuntimą namo po to, kai baigiasi jų darbo Lietuvoje sutartis. Tai geras ženklas. Valstybė turėtų suteikti darbdaviams galimybę lengvinti įsivežimą, jeigu darbdaviai prisiima visišką atsakomybę už samdinių išvežimą. Savo ruožtu valstybė turėtų griežtinti bausmes tiems darbdaviams, kurie naudojasi nelegalų darbo jėga. Pastarųjų daugėja. 2006 m. per pirmą pusmetį nustatyti 6 nelegalai, 2007 m. per tą pat laiką – 8, o 2008 m. – net 152.

Įsivežamos darbo jėgos Lietuvoje daugėja. 2004 m. išduoti 877 leidimai, 2005 m. – 1565, 2006 m. – 2982, 2007 m. – 5686, per 2008 m. 9 mėn. – 6335. Valdžios atsakingi asmenys sako, kad šis augimas beribis nebus, nes Lietuvon pamažu grįžta emigrantai lietuviai, be to, mažėja gamybos apimtys dėl ekonomikos smukimo.

Lietuvoje dirba samdiniai iš 30 šalių, daugiausia Ukrainos, Baltarusijos, Kinijos, Turkijos, Gruzijos, Moldovos, Rusijos. Pastaruoju metu daugėja turkų ir rusų, mažėja ukrainiečių ir baltarusių. 81 proc. visų samdinių telkiasi Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

O kokie procesai vyksta po visomis šiomis apskaitomis?

2008 10 19

Lisabonos sutartis, kurią ratifikavo 22 Europos Sąjungos šalys, tačiau atmetė Airija, siūlė nuolatinį Vadovų tarybos pirmininką. Dabar pirmininkas keičiasi kas pusmetis. Prancūzijos prezidentas laiko tai nepriimtina padėtimi ir ragina ją „taisyti“. Ypatingai šiltai bendraudamas su Britanijos premjeru, N. Sarkozy jau ir Europos Komisijos pirmininką Ch. M. Barosą (J. M. Barroso) vadina vardu, už ką šis atsilygina galantiškai pareikšdamas: „Aš nežinau, ar galime siūlyti prezidentui N. Sarkozy būti Europos Tarybos pirmininku. Aš manau, kad po pastarųjų mėnesių patirties jis to nenori“. Tai sakoma turint galvoj finansų krizę, Rusijos ir Gruzijos karą, su kuriais kaip nenuolatinis pirmininkas susidūrė N. Sarkozy. „Bet kuriuo atveju aš, žinoma, balsuočiau už N. Sarkozy“, šypsosi Ch. M. Barosas. Vengrijos prancūzas (buvo ir Korsikos prancūzas, ir dar vienas kitas toks panašus) atsako: „Tai, kad tam tikras žmogus nėra Tarybos pirmininkas, nereiškia, kad jis nieko negali pasakyti Europai. Prancūzija ir toliau kalbės. Juk turime tą teisę?“ „Taip“, vos neapsikabina Europos Komisijos primininkas.

Taip per „draugystes“ ir „bičiulystes“ Europos demokratija slysta iš Europos tautų rankų ir stringa Europos „vadovų“ glėbiuose. Taip Europa iš „tautų Europos“ lydosi į „Europos tautą“.

Ne, iš tiesų mes, tie „iš anos pusės“, kurie taip negražiai matom Europos „galvas“, turėjom, privalėjom būti ne tik nustumti į politikos paraštes – mes apskritai per ilgai užsibuvom šiame pasaulyje. Tie, kurie ir anais laikais tikėjom Lietuvą atkursiant nepriklausomybę, ir kurie šiandien matom, kaip ji pribaiginėjama nebe Rytuose, o Vakaruose.

Kaip viskas įžūliai primityvu! – susitaikyk su tuo, ką anie daro, ir viskas bus gerai!

2008 10 20

Europos Sąjungos vadovai tvirtino, kad juos aptarnauja 32 000 darbuotojų. Naujas tyrimas parodė, kad ES institucijose šiuo metu dirba 170 000 žmonių – ištisas nedidelis miestas arba visa Didžiosios Britanijos kariuomenė! Iš tų 170 000 apie 45 000 priklauso visokioms ekspertų grupėms – Liftų direktyvos grupei, Mineralinio vandens ekspertų grupei, Skoninių medžiagų ekspertų grupei ir pan. Tokių grupių yra per 1000. Beveik 8000 žmonių dirba 247 komitetuose, 10 000 darbuotojų – ES užsienio atstovybėse. Tie žmonės nėra renkami, jie neatskaitingi ES šalių piliečiams, bet turi lemiamos reikšmės europiečių gyvenimui: nuo jų praktiškai priklauso kaina už elektrą, maistą, sveikatos apsaugą. Tyrimas parodė, kad įstatymų projektams sukurti ir jų įgyvendinimui prižiūrėti reikia 62 000 biurokratinio aparato.

Nežinau, kiek biurokratinio aparato turėjo Rytų imperija. Tačiau manau, kad Vakarų šiuo požiūriu anai tikrai nenusileidžia.

2008 10 21

Finansų krizė pamažu perkvalifikuojama į kapitalizmo krizę. JAV ir ES lyderiai tikina, kad griauti laisvosios rinkos pamatų neketina (pabandytų!), tačiau kontrolės mechanizmai yra privalomi. Tai – pasauliui siūlomo naujojo kapitalizmo skiriamasis bruožas. Europiečiai siūlo radikalesnius kapitalizmo tramdymo variantus, JAV prezidentui svarbu išsaugoti dar 1944 metais pasauliui primestus tris „demokratinio kapitalizmo“ stulpus: laisvąją rinką, laisvąjį verslą ir laisvąją prekybą. Tai – iš esmės tas pats laisvosios rinkos fundamentalizmas, pagimdęs šiandieninį Vakarų civilizacijos ekonomikos sukrėtimą ir ilgalaikę recesiją, per kurią į priekį galutinai išsiverš Kinija.

Gordonas Braunas (Brown), D. Britanijos premjeras, siūlo sukurti 30 didžiausių pasaulio finansinių institucijų kontrolės mechanizmą. Tai – kaip kažkada pokariu Europos susitarimas dėl anglies ir plieno gamybos pradėjo Europos Sąjungą – reikštų pasaulinės valstybės finansų kontrolės institucijos sukūrimą. Džordžas Bušas (George W. Bush), JAV nueinantis prezidentas, to nenori – kam jam pasaulinės valstybės dubliavimas, jeigu jis pats su savo JAV yra (kaip jam atrodo) pasaulinės valstybės pradžia – pakaktų tik jam paklusti!

2008 10 22

Latviai okupacijos tautai padarytą žalą paskaičiavo originaliai – kiek žmogaus gyvenimo prarasta. Skaičius pritrenkiantis – 10 milijonų žmogaus gyvenimo metų! Juos sudaro 15 424 gyventojai, ištremti 1941 m. birželio 14 d., 44 271 gyventojas, ištremtas 1949 metais, 3640 žmonių, išsiųstų į Afganistaną, 6000 žmonių, likvidavusių Černobylio katastrofą. Kad ir griebdamiesi tokių žalos suakivaizdinimo formų, latviai siūlo Baltijos šalims okupacijos žalą skaičiuoti pagal suderintą metodiką atsižvelgiant į įvairiais laikotarpiais naudotas valiutas ir unifikuojant jų vertę.

2008 10 23

Vokietijoje (oficialiais duomenimis) gyvena 3,2 mln. musulmonų, daugiausia iš Turkijos.

Veikia 2500 mečečių su 2250 imamų. Neseniai pastatyta dar viena. Išskirtinis bruožas: jį įkurta buvusiame Rytų Berlyne, Vokietijos sostinėje. Mečetė aptarnaus apie 220 000 Berlyno musulmonų. Oficialieji sluoksniai jos pasirodymą vertina teigiamai: šią bus galima geriau kontroliuoti nei tas, kurios įsikūrusios garažuose, sandėliuose ir kituose užkaboriuose. Tačiau visuomenė tokias statybas vertina neigiamai. Atidarant Berlyno Pankovo rajono mečetę 200 žmonių laikė plakatus, raginančius stabdyti piktnaudžiavimą religijos laisve (Turkijoje krikščionių bažnyčių statyti niekas neleidžia), priešintis Europos islamizavimui.

Vokietija yra viena iš labiausiai įklimpusių į „žmogaus laisvių“ paralyžių. Visi dar atsimena Hitlerio laikus ir bijo krustelti prieš kitataučius ar kitatikius. Ir nors A. Merkel viešai paragino dėl dvylikos metų neatsisakyti visos garbingos Vokietijos istorijos, vokiečiams dar sunku pakilti.

Ne tik Vokietijai. Juk kas yra Europos konstitucija be krikščioniškojo paveldo? Tai – konstitucija, projektuojanti musulmonišką perspektyvą. Jai priešinasi nedidelės žmonių grupelės. Europos vadai jau pasidavę.

2008 10 24

Batalijose (tiesa, ne pernelyg įnirtingose, – daugelis yra linkę susitaikyti) dėl Gugenheimo–Ermitažo muziejaus (Hermitage/Guggenheim Vilnius) statybos Vilniuje projekto priešininkai akcentuoja sumanymo finansinį nepagrįstumą tiek investicijų, tiek fondogrąžos požiūriais, tvirtindami, jog projektas – tai tik dar vienas „pinigų plovimo įtaisas“. Kiti peikia muziejui netinkančią vietą. Dar kiti – muziejaus architektūrą. Visi jie yra teisūs. Recesijos sąlygomis skirti šitai statybai trečdalį milijardo litų, kai reikia baigti ir Valdovų rūmus, ir pertvarkyti Litekspo, ir Sporto rūmus – tai išlaidavimas, kuris Lietuvai tikrai ne pagal kišenę. Vieta muziejui, jeigu apie jį galvojama perspektyviai, tikrai ne Vilniaus senamiesčio prieigos, o dipolio pusiaukelė, gal ir Elektrėnai: dipolio komplekse toks menų centras gal ir „suskambėtų“. Pagaliau ir savo architektūra muziejus nėra naujas modernizmo žodis, greičiau – atlieka. Jau tai turėtų mus versti atsikvošėti, jei neveikia 12 mln. litų, jau išmestų už Jurgio Mačiūno inovacijų liekanas, kurios netgi ugningiausių fliuksistų žodžiais yra tik buvusio meninio akto pėdsakas, dulkės.

Už viso to lieka svarbiausia: pagrindinė „Flukus“ idėja – puolimas prieš nacionalinį meną, kuriame fliuksistai įžvelgia dogmatizmo ir stagnacijos ištakas. J. Mačiūnas neslėpė, kad fliuksistai yra socialiai orientuoti menininkai, „gal netgi labiausiai socialistiniai“. Ta prasme jie savo laike tęsė rusų revoliucinio meno liniją, laužydami visa, kas XX amžiaus pabaigoje buvo įsitvirtinę ir kaip tautinės meno tradicijos, ir kaip modernistinė rutina. Dabar J. Mačiūno avangardizmas bandomas pateikti kaip pasipriešinimo socialistiniam realizmui atmaina, tačiau visiškai nutylima, kad jis neigė ir neigia taip pat tai, kas vertinga buvo sugeneruota kaip nacionalinė pasipriešinimo socialistiniam realizmui patirtis.

Taigi, broliai lietuviai, ponai globalistai vėl vedžioja mus už nosies, primesdami muziejaus finansavimo, architektūrinio savitumo, teritorinio pagrįstumo ir kitus panašius klausimus, o svarbiausia – kad muziejus būtų kultūrinės makdonaldizacijos centras, puolimo prieš kultūros nacionalines tradicijas židinys – nutylima.

Ir dar kažkas bando teigti, kad Vakarų socialistai nepasimokė iš Rytų komunistų?

Pasimokė. Ir dar kaip!

2008 10 25

Padarius apklausą Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vienijamose 24-iose turtingiausiose pasaulio šalyse, išryškėjo, kad 10 procentų turtingiausių žmonių pajamos 9 kartus viršija 10 procentų vargingiausiųjų pajamas. Per pastaruosius 20 metų nelygybė padidėjo 7 proc. Taigi, globalistinis ekonomikos kursas daugiau naudos davė turtingiesiems, o ne vargingiesiems.

2008 10 26

Al Kaida džiaugiasi, kad JAV siaubia finansų krizė: tai esąs atpildas už karą Irake. Todėl teroristų vadai ragina balsuoti už Makeiną (McCain): jo vadovaujamos JAV tęs karą su islamo šalimis, kuris ir pribaigs Ameriką.

Galima būtų ir praleisti pro ausis tokį pranešimą, jeigu ne viena aplinkybė: karas pasaulyje tapo polimorfiniu – kovojama teroro išpuoliais, finansų rinkos drebinimu, dviguba pilietybe, šantažu, melu, tyla, net astrologija ir magija. Didžiųjų virsmų metais visada būna taip.

O tas didysis virsmas prasidėjo atmintiną 2001-ųjų metų rugsėjo 11 dieną.

Jaunimas, deja, tos datos nė nežino.

2008 10 27

Mes pliekiamės dėl „Gugenheimo klumpės“, baigiam nepabaigiam Nacionalinės dailės galerijos rekonstrukciją, o estai tyliai ramiai pasistatė nacionalinio meno muziejų „Kumu“ ( „Kunstimuuseum“), kuris šiemet pripažintas geriausiu Europos muziejum.

Vos atkūrę nepriklausomybę estai nusprendė pastatyti muziejų, kuriame būtų sukaupta visa daugiaamžė estų dailė. Iki tolei ji buvo išmėtyta po daugelį muziejų. 1994 m. įvyko tarptautinis projekto konkursas, kuriame dalyvavo apie 200 architektų iš viso pasaulio. Laimėjo suomis P. Vapavuoris (Vapaavuori), muziejui parinkęs Kadriorgo parką, įrengtą dar Petro I įsakymu, o pastatui panaudojęs vietos medžiagas (dolomitą ir kt.).

Pastatas septynių aukštų, jį jungia 122 žmones talpinantis liftas. Bendras muziejaus plotas 23 000 kv. m, ekspozicijų plotas – 5 000 kv. m. Mūsų nacionalinės meno galerijos plotas bus 10 000 kv. m, parodų plotas – 3 000 kv. m. Estų muziejuje eksponuojama jų dailė nuo XVIII a. iki šių dienų. Dviejuose aukštuose (požeminiuose) – saugyklos. Trečiame – klasikinė dailė, ketvirtame – tarybinė, penktame – šiuolaikinė. Yra laikinųjų ekspozicijų salės. Muziejuje – didelė meno leidinių ir suvenyrų parduotuvė, erdvi kavinė ir restoranas, į kuriuos gali įeiti ir ne lankytojai. Veikia 256 vietų auditorija konferencijoms, koncertams, spektakliams. Esama bibliotekos profesinėms meno studijoms, moksleivių edukacinio centro. Muziejuje visada gyva.

Estai akivaizdžiai didžiuojasi šiuo savo kūriniu.

2008 10 28

N. Sarkozy pristatytas kapitalizmo gelbėjimo planas yra tas pats, gal tik kiek liberalesnis, nacionalinio ūkio kūrimo projektas, apie kurį rašiau dar 2001-aisiais metais (knygoje „2001-ieji. Lietuva“), kalbėdamas apie Lietuvą. N. Sarkozy kalba apie visą Europą kaip nacionalinį subjektą. Tai man, visų pirma Lietuvos interesų gynėjui, nepriimtina, nes mes pagal šią N. Sarkozy koncepciją nurašomi – veikiančiaisiais asmenimis gali būti tik didžiosios valstybės, o jos jau visada susitars, kaip ką pasidalinti „Europos nacionaliniame ūkyje“.

Ir vis dėlto N. Sarkozy idėjas reikia išgirsti. Jos labai praverstų mūsų liberalų galvoms prablaivinti. Jeigu tai dar įmanoma iš principo, jeigu jos prablaivėti apskritai gali.

Tarkim, tai kalbame sau.

Europa (ir mes taip pat – sau) privalo iš naujo apibrėžti kapitalizmo vertybes. Krizė kilo dėl finansinių spekuliantų, o jos pasekmės gerinamos dirbančiųjų žmonių sąskaita. Krizė yra istorinis momentas, kuriuo Europa privalo pasinaudoti. XXI amžiuje nebeveikia XX amžiaus sistemos ir institucijos, todėl reikia kalbėti apie naują pasaulio finansų tvarką, naują pasaulinę finansų sistemą, kaip tai buvo padaryta po Antrojo pasaulinio karo.

ES šalių vadovai įsipareigojo koordinuoti nacionalinius veiksmus bankų saugumui paremti. Vyriausybės turėtų būti pasirengusios įsigyti bankų akcijų ir laikinai refinansuoti bankus.

Stambiausių Europos įmonių akcijos yra labai nuvertėjusios, todėl jas gali pradėti supirkinėti ne ES valstybės – amerikiečiai, arabai ir kiti, formuodami visai kitokį požiūrį į ES deklaruojamas vertybes. Todėl reikėtų kurti valstybinius investicinius fondus, kurie prireikus galėtų užkirsti kelią kitoms šalims ir patys supirkinėtų probleminių įmonių akcijas.

Ar ne tą patį visada kalbėjau, prieštaraudamas totaliniam išsipardavimui?

Ar ne „kitokias vertybes“ mums nuolat kiša lenkai, reikalaudami lenkiško pavardžių rašymo, reikšdami pretenzijas dėl valstybinės kalbos statuso Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, dėl Vilniaus „atlenkinimo“, pagaliau blokuodami elektros tiltą, automagistralių per Lenkiją gerinimą ir pan? Ir gali tai daryti, jau šiandien valdydami praktiškai visą Lietuvos naftos ūkį!

Kas dar turi atsitikti, kad išgirstumėt, kas yra sakoma, Lietuvos politikos kurčiai?

2008 10 29

„The Guardian“ paskelbtas naujas Džozefo Štiglico (Joseph Stiglitz) straipsnis sistemiškai išdėsto požiūrį, kodėl kilo JAV bankų krizė. Paprastais žodžiais tariant, tai įvyko dėl to, kad bankų vadovai grobuoniškai spekuliavo paskolomis, visai nekreipdami dėmesio į grėsmes – jų nebuvo.

Rinka niekada negali būti tikslas. Jos pagrindinės užduotys – kaupti santaupas, paskirstyti kapitalą ir mažinti riziką. JAV ir kitų šalių finansų sistemos, pačios tapusios finansų rinka, sumažino santaupas, deformavo kapitalo paskirstymą ir riziką permetė tiems, kurie nuo rizikos turėjo būti apginti – eiliniams piliečiams.

Būta trijų problemų: prastos paskatų sistemos, nepakankamos konkurencijos ir finansinio skaidrumo stokos.

Apie paskatų sistemos ydingumą, leidusį vadovams imti milžiniškus atlygius už trumpalaikius pelnus, jau daug kalbėta – vadovai praktiškai „legaliai vogė“.

Konkurencijos stygių autorius įžvelgia „pernelyg didelių, kad sužlugtų“, institucijų fenomene: susikuria tokie bankai, kuriuos visuomenė prieš savo valią yra priversta gelbėti. Jie leidžia vadovams jaustis nebaudžiamiems – sėkmės atveju didesnė pelno dalis atiteks jiems, o nesėkmės – pridengs valstybė.

Tai kuria ir neskaidrių spekuliacijų galimybes – su šešėliniu verslu, spekuliuojant netgi su teroristais.

Dž. Štiglicas išeitį mato būtinybėje „iš visų pusių aptverti finansų sistemos branduolį“ – stiprinti visapusišką kontrolę. Tai ilgas ir nepaprastai daug pastangų reikalaujantis darbas, nes jo tikslas – atkurti pasitikėjimą. Ką reiškia atkurti pasitikėjimą, žinom kiekvienas. Dažnai tai neįmanoma. O be pasitikėjimo neįmanoma jokia rinka, ne tik laisvoji (kurios irgi nėra).

Europiečių siūlomas kelias radikalesnis – siūloma ne įsikišti valstybei, o valstybei dalyvauti finansų rinkoje.

Tačiau Dž. Štiglicas yra grynas amerikietis.

2008 10 30

Kaip aiškėja iš žiniasklaidos pranešimų, „Maksimos“ savininkai Leo LT išsireikalavo, kad į nacionalinio investuotojo sutartį būtų įrašyta nuostata, jog ginčo su valstybe atveju privatininkų ieškinys dengiamas visu Lietuvos valstybės turtu, išskyrus ambasadas.

Jeigu tai tiesa, tai yra toks nusikaltimas, kokio Lietuvos istorijoje dar nebūta.

Kad ir koks įžūlus buvo „Mažeikių naftos“ pardavinėjimo maratonas, šis G. Kirkilo Vyriausybės įžūlumu pranoksta ir anąjį. O tai, kad ši nuostata ir dabar slepiama, leidžia kalbėti apie G. Kirkilo klano sąmokslą prieš valstybę. Tokie dalykai nenubausti likti tikrai negali.

2008 10 31

Moters išprievartavimas yra pats siaubingiausias nusikaltimas.

Neseniai Vokietijos ekranuose pasirodė filmas „Be vardo. Moteris Berlyne“, sukurtas pagal dokumentinę knygą, pasirodžiusią dar 1954 metais. Joje pasakojama apie Raudonosios armijos seksualines orgijas, apie kurias liudija išprievartautos vokietės.

Manoma, kad išprievartauta kas 20-ta moteris. Esama nuomonių, kad išniekintos 9 iš 10 Berlyno moterų, t. y. 125 000.

2008 metais prievartavimus per masinį karinį konfliktą JTO priskyrė kariniams nusikaltimams. Ką iš Raudonosios armijos „išvaduotojų“ dabar nubausti? Ir kaip?

Vis dažniau imu abejoti, ar mirties bausmės atšaukimas nėra dar vienas išsigimstančios ir mirštančios Europos bruožas.