Lapkritis Spausdinti
2008
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 30 Lapkritis 2008 23:02

2008 11 01

Aprimo rinkimų rezultatų svarstymai, Vyriausybės postų pasidalinimo komentarai, antrojo ir trečiojo ešelono veikėjų likimų prognozės. Nesibaigė, žinoma. Nieko tikro dar nežinoma. Nežinoma net, ar tikrai koaliciją sudarys Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai, Tautos prisikėlimo partija, Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga. Mat, postų dalybos ir ypač Seimo pirmininko vieta, į kurią pretenduoja A. Valinskas, gali vežimą apversti. Todėl preliminaraus ministrų kabineto nė nekomentuosiu net sau. Koks Seimas, toks ir Kabinetas.

O koks Seimas?

Vieni sako, kad geriau juoktis, negu pūti, kiti – kad jis katastrofiškas, treti – kad visai simpatiškas ir geresnis už nueinantįjį Seimą.

Man jis atrodo dėsningas – dėsningai išrinktas ne galva mąstančios tautos dalies. Jis, kaip ir buvo galima tikėtis, yra dešiniojo pokrypio – pakeičiantis kairįjį. Jis yra su vilties partija – ne tokia ryškia, daugiau pašiepiama, negu gerbiama, bet vis dėlto vilties, vilties ir protesto partija – Tautos prisikėlimo partija. Prieš ją tokia buvo Darbo partija, prieš šią – Naujoji sąjunga, prieš šitą – Centro sąjunga, visos to paties kirpimo, tik su kitais lyderiais ir su kitais pažadais. Jų nebeliko. Visos buvo sumaltos kairės–dešinės girnų. Nebeliko ne tik socialliberalų bei liaudininkais pasivadinusių valstiečių – netgi liberaldemokratų planuotoji dauguma dabar labiau panaši į slogaus sapno prisiminimą. Įdomu, kad per penketo procentų barjerą persirito dvi liberalų partijos, kurios, atrodo, neišvengiamai susijungs ir per kitus rinkimus pagaliau gaus sau priklausantį 3–4 procentų elektoratą. Kas tuose būsimuosiuose rinkimuose atliks protesto partijos vaidmenį? Būtent protesto, ir pakankamai atviro bei radikalaus. Nes su šoumenų išrinkimu į Seimą tauta parodė, kad vilties partijų nebebus. Tai labai gerai. Viltis – kvailių motina. Protestas yra pirmasis atsiribojimo veiksmas, o tikri pokyčiai – mintys, veiksmai, žygiai – prasideda būtent nuo atsiribojimo, nuo pasakymo, kas tu nesi ir ko tu nenori. Būtų gerai, kad nereikėtų rengti priešlaikinių rinkimų – per pilną kadenciją visiškai atsiskleistų ir naujasis konservatorių ešelonas, kuris dabar daug kam atrodo pakankamai rimtas.

2008 11 02

9.25. Labai įdomus prisipažinimas apie Lietuvos (ir apskritai Baltijos šalių) finansų būklę atėjo iš Švedijos. Dienraštyje „Dagens Nyheter“ Patricija Hedelius rašo, kad septynetą metų trukęs „paskolų festivalis“ baigėsi grėsdamas ilgalaike krize, į neįžvelgiamus tolius nukeliančia euro įsivedimą. Baltijos valiutos kainuoja 15 proc. daugiau už tikrąją jų rinkos vertę. Latvija ir Estija beveik nebeturi išeities, kaip tik devalvuoti latą ir kroną. Lito padėtis geresnė, tačiau ir jį kamuos einamosios sąskaitos deficitas, priklausomybė nuo užsienio kreditų bei sprogęs nekilnojamojo turto kainų burbulas. O didžiausia dalimi dėl padėties Baltijoje kalti Švedijos bankai „Swedbank“, SEB ir „Nordea“: jau ne pirmus metus užimdami dominuojančią padėtį, jie sugebėjo perimti dalį tų šalių centrinių bankų funcijų ir darė, ką norėjo. Jie suteikė Baltijos šalims apie 380 mln. kronų (132,75 mln. litų) paskolų, kurios turės būti grąžintos litais.

Ką pridurti? – Tokie visi mūsų „geradariai“!

2008 11 03

10.13. Kad ir kaip – simpatizuodamas ar su nepasitenkinimu – vertintum Džordžo Sorošo asmenį, negali nepripažinti, kad apie šiandieninę finansų krizę šis finansų rinkos lošėjas kalba atviriausiai. „Stovime prie bedugnės“, sako jis savo naujausioje knygoje.

Naivus tikėjimas rinkos savireguliavimosi galiomis – tai tik ilgai trukusio akcijų kurso kilimo rezultatas, sako jis, ir tai yra svarbiausia išvada, kertanti per visų laisvosios rinkos institucijų ir jų „ekspertų“ išvadas. Kaip finansų spekuliantas, jis žino, ką sako: kadangi visa JAV finansų galia pastaruoju metu laikėsi tik militarine galia koreguojant akcijų kursus, dolerio galios piramidė buvo kažkur už debesų, ir šiandien ji žlugo kaip kažkada Babelio bokštas ar Maskvos komunizmas, nors vienas buvo paremtas viena kalba, o kitas – resursų neišsemiamu.

Šiandieninę finansų krizę Dž. Sorošas vadina superburbulu ir parodo, kaip tas burbulų burbulas susidaro. Supreburbulo burbulas susidaro iš realių elementų (pavyzdžiui, poreikio būstui ir banko galimybės tą poreikį patenkinti skolinant daugiau, negu leidžia realios banko lėšos), kuriais manipuliuojama remiantis nepagrįstomis prielaidomis. Visas pastarųjų metų JAV finansų gyvenimas vyko vadovaujantis klaidingomis koncepcijomis, sako Dž. Sorošas.

Kai spekuliacinė tikrovės deformacija tampa tokia įtempta, kad iliuzija akivaizdžiai nebeatitinka tikrovės, dėl kokio nors realybės faktoriaus burbulas sprogsta (pavyzdžiui, būsto kreditavimo burbulas), ir su juo susijusi spekuliacinė finansų sistema ima trūkinėti, įvairiose vietose atskleisdama visos sistemos iliuzoriškumą. Visa tai, anot Dž. Sorošo, reiškia, kad finansų rinkos iki šiol turėjo pernelyg daug laisvės.

Su šia krize išryškėjo, kad ant 1944 metais JAV pasauliui primestos tvarkos išaugusi ekonominė tvarka pasiekė savo augimo ribas: JAV nesugebėjo nustatyti savo kreditų ribų ir išsisėmė, lygiai kaip TSRS išsėmė resursų efektyvumą, nesugebėjusi sukurti jų panaudojimo našumo. Amerika atsidūrė aklavietėje. Kaip kažkada išsivystęs socializmas, taip dabar išsivystęs kapitalizmas stovi prieš savo ateities dilemą: arba rasti savireguliacijos mechanizmą, arba mūsų kapitalizmą pareguliuos kas nors kitas.

2008 11 04

14.48. Jau nuo V. Putinio karo Čečėnijoje pradžios sakiau, kad prasidėjo rusų imperializmą kurstyti turinčių „mažų ir pergalingų“ karų serija, kurios seka bus tokia: Kaukazas, Ukraina, Baltija. Dabar padaryčiau nebent tokią pataisėlę: įterpčiau Lenkiją. Ar į ją bus kėsinamasi prieš Baltijos šalis, ar kartu su jomis, bet neabejotinai po Ukrainos.

Respublikonų partiją palaikantis leidinys „Focus on Family“ mano, kad prezidentu tapus B. Obamai, Rusija Ukrainą ir Baltijos šalis užims dar 2009 metais, Lenkiją, Vengriją, Čekiją ir Bulgariją – 2012. Karinės reakcijos į šiuos veiksmus nebus nei iš JAV, nei iš NATO, aiškinantis ta aplinkybe, kad JAV negali būti pasaulio policininke.

Panašiai kalba ir Rusijos politologai, tik tvirtina, kad Rusijos veiksmus išprovokuos pačios JAV. Rusijos spaudimo politika nesikeis net B. Obamos išrinkimo atveju, nekalbant apie Dž. Makeiną. Amerika visada laikėsi ant pasaulinių karų ir konfliktų, ekonomikos recesija vers ją eiti jau pramintais keliais, nes kitų būdų konsoliduoti savo galias paimti iš kitų šalių tai, ką jos sukūrė geriausio, JAV neturi. Neturi išeičių ir stipria valstybe išlikti norinti Rusija: jeigu ji pralaimi Ukrainą ir „kitas buvusios imperijos šalis“, aplink Rusiją ilgam susidaro stora „sanitarinė siena“.

Kad minėti veiksmai visiškai galimi, rodo galutinis Kaukazo sutramdymas. Čečėnijos apnaikinimas buvo tik Rusijos „vidinių problemų“ sprendimas. Karas su Gruzija (visiškai neturi reikšmės, kas pirmas jį pradėjo) buvo tarptautinių santykių Kaukaze status quo nustatymas ir eksperimentas veiksmams prie vakarinių sienų prognozuoti. Pasirodė, kad ir JAV, ir ES nieko rimtesnio Rusijai pasakyti nesugebėjo. Dar tebegriaudžiant sprogimams ir Vakarams tyliai trypčiojant ir žvalgantis vieniems į kitus, tame dramatiškame fone šalia Gruzijos prezidento stovi tik vienišas Lietuvos užsienio reikalų ministras, ne žodžiais, o savimi liudijantis lietuviškąjį padėties supratimą.

2008 11 05

9.33. Barako Obamos išrinkimas JAV prezidentu Vakarų civilizacijai – tai tas pat, kas Golfo srovės sunaikinimas Žemei. Nuo šiol Vakarų civilizacijoje ir politiškai viršų ima imigrantai. Nes šie rinkimai, nors vyko kapitalizmo ekonomikos žlugimo fone, buvo ir rasinės rungtynės. Štai taip, demokratine tvarka vadovaudamasis, pasaulis keičia savo veidą. Ne proto, o genetikos vedamas: juodaodžių daugiau – jų ir valdžia. O dar prieš dešimtmetį apie juodąjį prezidentą kalbėta kaip apie nenuspėjamai tolimą grėsmę. Lygiai kaip dabar dar kalbam apie ledynmetį, nors jis už durų: Grenlandijos ledynai tirpsta kur kas sparčiau, negu skaičiuota.

2008 11 06

10.20. Ne tik Afrika, bet ir Europa džiūgauja dėl Barako Obamos išrinkimo JAV prezidentu. Kas tai? Ką šiandien galime pasakyti visai apibrėžtai – tai reiškinys, kurį dar ilgai kontempliuosim, apmąstysim ir bandysim įprasminti. Dar: tai riba, kuri pažymi ištisos epochos pabaigą, prasidėjusią su Kristupo Kolumbo kolonizacine veikla, baltųjų rasę išvedusią į pasaulinį viešpatavimą, – dabar atėjo to viešpatavimo pabaiga, ir Obama yra tos pabaigos ženklas.

O Europa vos ne verkia iš džiaugsmo.

2008 11 07

9.20. Po Obamos išrinkimo euforija nepamatyti Rusijos prezidento D. Medvedevo metinio pranešimo būtų absoliučiai neleistina: perskaitytas naujojo JAV prezidento išrinkimo dieną ir tokiu tonu, kurio pakaktų pranešimo turiniui nuspėti be vertimo, D. Medvedevas iš esmės atliko tai, ką savo laiku padarė Čerčilis Fultone: paskelbė Šaltąjį karą, šįkart – Naująjį šaltąjį karą. Ta Dmitrijaus Medvedevo kalba nėra eilinė bauginamoji kalba, kaip daug kas bando pavaizduoti – ji daugiaprasmė ir daugiareikšmė. Ne veltui ji buvo atidėta ir perskaityta po JAV prezidentų rinkimų – tai laiškas tiesiogiai jam, siūlant būti sukalbamu, o nesukalbamu liekant pačiam. Tai reiškia civilizacinį iššūkį: neleisim, kad mums viešpatautų kitatikiai it kitataučiai, kaip ten, pas jus JAV, ir savo tvarkos nebandykit primetinėti mums, rusams. Europiečiams adresuotoji dalis – apie Iskanderius Karaliaučiuje, per Antrąjį pasaulinį karą užgrobtoje žemėje, tiek šiandien savoje, kad ten gyvenę prūsai, pasirodo, buvę rusai ar bent jų šakelė. Taktinio, o ne strateginio, ginklo reikia būtent europiečiams tramdyti, ir jeigu jūs tai supratot, tai kuo greičiau tieskit vamzdį Baltijos jūros dugnu ir mokėkit Rusijai už energiją, kurios kitaip neįgysit! Su D. Medvedevo kalba Rusija užima Šiaurės pusrutulio vienijimo jėga poziciją. Priešingu atveju jai tikrai lieka tik sąjunga su Kinija ir Indija, taigi – Rusija be Sibiro.

2008 11 08

8.40. Nedaug kas bežvilgteria į Europos Sąjungos ištakas. O jose – principinės reikšmės aplinkybė: ES pradėta (tuoj po karo) kaip laisvoji rinka, taigi, nevaržomo pelno siekimo erdvė. Taigi, ji yra iš principo akultūrinė erdvė, tik laikui bėgant apauginta tokiomis ar kitokiomis kultūrinėmis programomis arba projektais, iš principo vėlgi kontroliuojamais pagal ekonominius fondogrąžos kriterijus arba politinio naudingumo sumetimus. Taigi, ir čia globalizmo ir komunizmo požiūriai nesiskiria, tik komunizmas kultūrą kontroliavo „iš viršaus“, o globalizmas – „iš apačios“.

2008 11 09

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo minėjimas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ganėtinai tipiškai reprezentavo Lietuvos požiūrį į nūdieną: pirmojoje, oficialių asmenų kalbų dalyje, vyravo kone visiškas pasitenkinimas ir savigyros, antrojoje kalbėtojų iš Lietuvos rajonų ir miestų dalyje – kone beviltiškas klyksmas, kad griūvam ir žūvam. Keletas ten minėtų faktų, iliustruojančių žmonių nerimą. Lietuvos auksas iš nacionalinio Lietuvos banko išvežtas į Briuselį. Kodėl? Kam ruošiamasi? Visas dar neišparduotas valstybės turtas užstatytas privatininkams oligarchams, dalyvaujantiems energetiniame Leo LT projekte. Lenkai nupirko visą naftos perdirbimo ir pardavimo infrastruktūrą, rengiasi perimti paskutinę nepaimtą – „Klaipėdos naftą“. Rengiamasi parduoti ministerijų ir aukštųjų mokyklų pastatus. Ir t. t. Visiškas išsipardavimas, tauta lieka be jokio ją jungiančio bendro turto.

Ir ką gi?

Tai štai: Lietuvos žiniasklaida pasitenkino paminėjusi, kad Steigiamojo suvažiavimo 20-mečio minėjimą teikėsi pagerbti Lietuvos Prezidentas, ir tik vienintelė „Respublika“ išspausdino minėjimo dalyvių priimtą Sąjūdžio deklaraciją, labai švelniais žodžiais reiškiančią nerimą dėl padėties Lietuvoje. Apskritai: tyla. Kaip ir anais laikais: tikrovė – po „viešumo“ ledu.

2008 11 10

15.18. Vakar vakare per LTV demonstruotas Andžejaus Vaidos filmas „Katynė“– neeilinis meninis filmas. Jungiamas su dokumentiniais kadrais, jis įgyja tikroviškumo sugestiją, kurios neduotų jokia meninė išmonė. Kita vertus, dokumentika „pratęsiama“ tokia vaidyba, kuri pralenkia dokumentinę sugestiją, nes dokumentiniuose kadruose lenkų karininkai – tik sumaitoti lavonai, o vaidybiniuose kadruose po šūvių kraujas tykšta tiesiai žiūrovams į akis. Tuo filmas ir baigiasi. Kraujas ne tik tada – ir dabar tykšta mums į akis. Dar kol kas ne mūsų galvų kraujas, bet tai nesvarbu. Tykšta vis tiek.

Ar gali lenkai po to jausti kokius nors šiltus jausmus rusams? Kas tau paisys, kad rusai filme – ne visi, o tik jų dalis – saugumiečiai. Vienas rusas netgi parodomas gelbstįs lenko karininko žmoną ir dukrą, o lenkus žudo ir savo pačių saugumiečiai. Tačiau tai – tik epizodai, „išlygos“. Rusai siautėja per visą filmą, nuo pat pradžios, kada jie, susitarę su vokiečiais, užima Lenkijos teritorijas nuo Lvovo iki Vilniaus. A. Vaida savo filme tyliai, bet kietai sako: Stalino įsakymu užimtų teritorijų pripažinimas Ukrainai, Baltarusijai ir Lietuvai, įteisintas Antrojo pasaulinio karo baigties susitarimais, kaip sako ir šiandieninis Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis, yra „nesąžiningas istorinis sprendimas“. Kai šitaip kalba tokie Lenkijos grandai, kaip mums turėtų atrodyti Lenkija kaip strateginė mūsų partnerė?

A. Vaidos „Katynė“ yra puikus pavyzdys, kaip lenkai moka viską pajungti politikai.

2008 11 11

9.53. Šimto metų sulaukęs Bostone leidžiamas „Christian Science Monitor“ nuo kitų metų nebeišeis savo popieriniu pavidalu – bus tik internetinis laikraštis. 1970 m. laikraštis ėjo 220 000 tiražu, dabar – 52 000, nors jo leidimą visiškai finansavo bažnyčia imtinai iki pristatymo paštu. Laikraštis yra gavęs 7 Pulitcerio premijas, visoje JAV vertintas už analitinius straipsnius ir tarptautines apžvalgas. Deja, tik „popierinio varianto“ atsisakymas padės išlaikyti laikraščio biurus užsienyje ir nesumenkinti jo informacinio lygio. Be to, šitaip tikimasi pritraukti daugiau skaitytojų, ypač – jaunimo. Laikraštis ne pirmasis JAV atsisako popierinio varianto.

Kas ne kas, o šis faktas – nepaprastos svarbos. Jis rodo, kaip fundamentaliai kinta pasaulis. Ne tik jaunimas, bet ir pagyvenę žmonės beveik be liekanų sueina į virtualų pasaulį ir ten iš tiesų gyvena. Realios tikrovės pasaulis darosi mažiau tikras, negu virtualus. Jaunoji karta praktiškai visiškai atskirta nuo tėvų kartos, ji kuria net tėvams nesuprantamą kalbą, tinkančią kitoms realijoms apibūdinti. Raštui popierių naudojantieji atrodo kaip mamutai su žole dantyse, kai meteoras yra jau rėžęsis į Žemę.

2008 11 12

Kad visi tie taukais tepti žurnalai yra kažkas „ne tai“, buvo aišku ir anksčiau: tie patys ponai ir ponios, panelės ir gyvenimo draugai bei draugės, vieno ar kito baliuko ar susibėgimo garderobus demonstruojantys turčiai – iš numerio į numerį, ir ne viename, o dešimtyse tų pačių storų blizgančių sąsiuvinių, kurių leidėjams neberūpi, kad tie ponai būtų pateikti bent kaip žmonės! – ne, svarbu, kad ponia ir ponas būtų „įdėti“, „pademonstruoti“, norom nenorom tapdami naujų savo drabužių manekenais.

Įdomu, ar tai juos tenkino? Turbūt – juk paradai per tuos puslapius tęsėsi jau daugybę metų. Visa Nepriklausomybė šitaip pražingsniuota, įžengta ir sėkmingai eita ir per naująją sąjungą.

Ar bent dabar kas nors iš tų blizgančiųjų žurnalų leidėjų, tame leidybos spektaklyje dalyvaujančiųjų pagalvojo, ką visa tai reiškia? Nežinau. Galiu kalbėti tik apie save ir kai kurių mano aplinkos žmonių požiūrį į šį reiškinį: išsigimimas. Mūsų gyvenimo būdo išsigimimo vienas iš paviršiškiausių bruožų yra eksponuojama tuose blizgaluose.

2008 11 13

Kaip pasaulis tik su 1905 metų revoliucija pasijuto įžengęs į XX amžių, taip su šia 2008 metų finansų krize ir ekonomikos nuosmukiu XX amžiaus pasaulis suvokė įžengęs į XXI amžių. 2001 metų rugsėjo 11 dienos smūgių į PPC nepakako – Civilizacijų karo pradžia nepalietė visų, tad labai greitai ji buvo uždangstyta mistinės „kovos su terorizmu“ skarmaliukais. Finansų krizė kirto per kiekvieno kišenę, o kadangi XX amžius spėjo suformuoti pakankamai aiškų supratimą, jog pinigai yra viskas, tik su šios nuostatos sudrebinimu prasidėjo bandymas visuotiniau suvokti, kokiame gi pasaulyje mes gyvenam?

Atsakinėsim į šį klausimą ilgai ir įtemptai. Jeigu išvis dar duota laiko mums į ką nors atsakinėti. Jeigu už mus dar neatsakinėja Gamta, kurios nei matėm, nei regėjom, nei norėjom matyti ar girdėti – mūsų rūpestis buvo Gerovė – Žmogaus Gerovė. Gerovė ne pagal kažkokį vieną principą, kaip dar bandyta gyventi iki XX amžiaus, o pagal kiekvieno netgi patį išsigimėliškiausią tos gerovės supratimą.

Tuoj pamatysim.

2008 11 14

Šveicarijos vyriausybė pasaulio finansų krizę pasitinka su 1,5 milijardo Šveicarijos frankų injekcija savo šalies ekonomikos palaikymui. Kaip ji juos naudoja?

Pasirodo, jau seniai veikė paskolų įšaldymo režimas – federalinės ministerijos negalėjo skolintis. Dabar beveik ketvirtį milijardo bus galima įleisti į teisingumo, vidaus reikalų, gynybos, ekonomikos ministerijas. Papildomos programos numatomos energiją taupančioms renovacijoms, federalinėms statyboms, apsaugai nuo potvynių ir kitų gamtos nelaimių. Kitaip sakant – į valstybinės administracijos kontroliuojamas finansų panaudojimo sferas skubiai metami valstybės žinioje esantys rezervai.

Paleidžiami ir „krizės rezervai“– 650 kompanijų savanoriškai sukurtas fondas (įmokos turėjo mokesčių lengvatas), kaip numato įstatymas, yra „paleidžiamas“, t. y. kompanijos susigrąžina savo pinigus ir naudojasi krizei įveikti savo nuožiūra.

Kodėl niekas iš mūsų nepasidomėjo šia praktika? Kitur gal esama dar vertingesnių idėjų? Mes mokėjom tik pardavinėti valstybės turtą.

2008 11 15

Teisingumo ministro dėka Lietuvoje pakeisti asmenvardžius ir tautybę tampa itin paprasta ir pigu. Kaina už šią operaciją – 42 litai, o tvarka – pareiškimas bei „reikalavimas“, kad tai „neprieštarautų moralei ir viešajai tvarkai“. Žinoma, nurodomi kai kurie keitimo kriterijai: jei pavardė žemina žmogaus orumą, nepatogi vartoti, norisi susigrąžinti anksčiau turėtą pavardę, prisiimti tėvų, senelių, protėvių, pamotės, patėvio, globėjo, dvigubą pavardę. Atstatomos užsienyje pakeistos pavardės, taisomos keičiant tautybę.

Dažniausiai pavardes nori keisti išsiskyrusios moterys, bet dar dažniau – norinčios pavardę sutrumpinti taip, kad nebūtų galima atskirti – ištekėjusi moteris ar ne.

Ypatinga keitimo „grafa“ – jei pavardė neatitinka lyties. Rodos, nė vienas Lietuvoj iš vyro dar netapo moterim ar iš moters – vyru. Vadinas, tuo aktu mes juos skatinam, laukiam jų? Skubam, kaip ir su viskuo, kas „europietiška“?

Tiesą sakant, ar labai nuo pastarųjų skiriasi moterų noras slėpti savo šeimyninę padėtį?

Apie lingvistinius ir prasminius pavardžių „trumpinimo“ aspektus nekalbu: daugeliui jie išvis nesuvokiami. Nors turėtų būti apmąstyti ir išjausti: kokio grožio esama ir netekėjusių, ir ištekėjusių moterų pavardžių galūnėse! Deja, ir viešojoje erdvėje apie tai – puse lūpų. O vienas gudruolis per visą ekraną užtat taip įkvėptai skelbia, kad -aitė, -ytė yra diskriminacijos ženklas, paniekinantis požiūris į netekėjusiąsias. Išties subtilūs buvo priešistoriniai žmogaus teisių pažeidėjai!

2008 11 16

Europos Sąjungai pirmininkaujantis N. Sarkozy „neužtrenkė durų Rusijai“, rašoma Lietuvoj. Ar suprantama, kas sakoma, vartojant žodžių samplaiką „užtrenkti duris“? Net ir asmeniniuose santykiuose tai reiškia santykių nutraukimą. Ar Lietuva nori, kad ES su Rusija nutrauktų diplomatinius santykius?

Yra du labai svarbūs Lietuvai ir visai Europos Sąjungai santykių su Rusija aspektai: raketų dislokavimas Karaliaučiaus anklave ir Rusijos kariuomenės išvedimas iš Pietų Osetijos. Jie sprendžiami derybų dėl Rusijos ir ES partnerystės sutarties fone. Po konflikto Kaukaze derybos buvo sustabdytos. Kad būtų atnaujintos, ES reikalauja išvesti rusų kariuomenę iš Pietų Osetijos, o Maskva – nedislokuoti priešraketinės gynybos skydo Čekijoje ir Lenkijoje. Derybų su Rusija atnaujinimui priešinosi Lenkija ir Lietuva. Maskvai spustelėjus, deryboms priešintis liko viena Lietuva. Toks fonas.

Kai dabar N. Sarkozy ir D. Medvedevas susitiko Nicoje, abi pusės išreiškė susirūpinimą viena kitos žingsniais. N. Sarkozy padėkojo D. Medvedevui, „didžiąja dalimi“ tesėjus rugpjūty prisiimtus įsipareigojimus dėl Pietų Osetijos, tačiau pareiškė, kad „laukia didesnių poslinkių išvedant karius“. D. Medvedevas pažadėjo iki 2009 metų gegužę numatomų derybų raketų Karaliaučiuje nedislokuoti, tačiau paprašė susilaikyti nuo „vienašališkų veiksmų“.

Mūsų politinės sąmonės, Lietuvą laikančios vienintele ištikima Gruzijos interesų gynėja Europos Sąjungoje, tokia reikalų padėtis, aišku, netenkina. Bloga yra ne tai. Bloga, kad per tai nebeįžvelgiama, apie ką apskritai kalba Prancūzijos ir Rusijos prezidentai, dėl ko jie Nicoje apskritai susitiko.

O susitiko jie prieš Didžiojo dvidešimtuko (G-20) vadovų pasitarimą Vašingtone, kur turėtų būti svarstomos esminės pasaulio finansų sistemos problemos ir projektuojamos reformos. Abu prezidentai kaltina JAV dėl kreditų kracho, kuris sukėlė neregėtus sunkumus visame pasaulyje. Prancūzijos prezidentas paragino pasaulio lyderius „iš naujo“ sukurti pasaulio finansų sistemą. 1944 m. JAV Breton Vudso mieste įvykusioje JTO konferencijoje nustatytos pasaulio finansų sistemos gairės, sukurtas Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, kurie taip aktyviai po 1990 metų kurį laiką veikė ir pas mus. Ta sistema paseno. N. Sarkozy siūlo sukurti Breton Vudsą-2. Maskva – į pasaulio finansų tvarkymą įtraukti sparčiai augančias gigantiškas ekonomikas: Braziliją, Indiją, Kiniją ir Rusiją. N. Sarkozy tam visiškai pritaria. Abu projektuoja „naują pasaulį“.

Kas ten kažkur bando trankytis durimis?!

2008 11 17

Lapkričio 14–15 dienomis posėdžiavę dvidešimties galingiausių pasaulio ekonomikų valdytojai pradėjo naujos eros – XXI amžiaus pasaulinės ekonomikos modelio konstravimą. Kaip tai bandoma daryti?

Veiksmų planą vainikavęs sprendimas sustiprinti valstybinius reguliavimo mechanizmus reiškė visų pirma atmetimą to, kuo vadovautasi visą XX a. antrąją pusę ir beveik dešimtmetį XXI amžiaus: nereguliuojama laisvoji rinka, kuri, esą, pati išsprendžia ekonomikos augimo problemas, yra mitas, su ja baigiama kaip su klaida, atgyvena, kaip nelaime, kurios konkreti išraiška – dabartinė pasaulinė finansų krizė.

„Į šią krizę pasaulis pateko ne per vieną naktį, todėl per naktį iš jos neišbris“, pasakė pasaulio šeimininką dar bandęs vaidinti Dž. Bušas. Kas sutarta?

Sutarta reformuoti dvi svarbiausias pasaulio finansines struktūras – Pasaulio banką ir Tarptautinį valiutos fondą. Iki metų pabaigos susitarti dėl naujų laisvosios prekybos pagrindų. Didinant tarptautinės finansų rinkos skaidrumą priversti tarptautines kompanijas pateikti išsamesnę informaciją apie savo padėtį. Bankus priversti atsisakyti pernelyg rizikingų operacijų. Kitaip sakant, pirmą kartą sutarta, kad laisvoji rinka pernelyg laisva, ir ją būtina reguliuoti.

Kaip ir kas tai padarys?

Viena visiškai aišku: seniai baigėsi laikai, kai pasaulį valdė dvi šalys – TSRS ir JAV/ Kartkartėm apie save primindavo Japonija. Dabar formuojasi keletas stiprių ekonomikų. Tai atmeta kliedesius apie vienapolį pasaulį, bent jau kol kas, jeigu sugebėsim pasinaudoti proga ir sukurti pliuralistinę pasaulio ekonomikos sistemą. Tačiau labai abejotina, ar didžiosios valstybės leisis kontroliuojamos neaiškių aukštesnio rango žinybų. Kas atstovaus pasaulinei ekonominei valiai? Kinija?

Ji jau dabar, Vašingtone, pasiūlė atsisakyti dolerio kaip tarptautinės atsiskaitymų valiutos. Pasielgė dar labai kultūringai, neatsisakydama jos vienašališkai, nes ir pati su savo 2 trilijonų dolerių atsarga yra stipriai įsipainiojusi į „globalią ekonomiką“.

Vašingtono G-20 naujosios ekonomikos ideologiniai metmenys pakankamai aiškūs. Mechanizmų kūrimas užtruks ilgiau. O politika susiformuos dar lėčiau. Kas pasaulio laukia iki mechanizmų ir politikos sukūrimo, gali būti vadinama tik pitbulių grumtynėmis po kilimu.

Lietuva tik kvėpuos kilimo dulkes ar išnaudos laiką atkurti valstybės kontroliuojamą Lietuvos ūkį?

2008 11 18

Lietuvoje paskelbta visa Prancūzijos prezidento N. Sarkozy kalba, pasakyta Tulone rugsėjo 25 dieną. Ne tik tokia – Europai programinė – kalba turėtų pasiekti mūsų skaitytojus – visos svarbesnės pasaulio lyderių kalbos turėtų būti prieinamos Lietuvos visuomenei, jei iš tiesų laikom save globalaus pasaulio tauta, o ne ne vien amorfine vis dar etnine bendruomenėle. Be nacionalinio dienraščio tokia „prabanga“ neįmanoma. Bet čia ne apie tai.

Kad ir ką kas sakytų apie N. Sarkozy – mišrūnas, garbėtroška, napoleoniška atrūga ar pan. – šiandien jis, o ne kas kitas, yra Europos lyderis. Nepritariu jo bandymams kuo greičiau įsteigti Europos Sąjungos prezidento postą, panaikinti rotacinį pirmininkavimą, nes tai panašu į A. Lukašenkos ar V. Putino pretenzijas, kurios Europai gresia paspartinta unifikacija. Tačiau negaliu nesutikti, kad tokios kalbos negalėjo pasakyti nė vienas kitas šiandieninis ES valstybių vadovas.

Taip, esama ir kalboje to, ką galima buvo naudoti santūriau arba išvis vengti. Tai visų pirma tie pakartojimų pasažai, pereinantys praktiškai per visą kalbą ir darantys ją daugiau oratorystės, o ne idėjų išsakymo vieta: baimė – tai kančia...; baimė – tai trukdys...; baimė – tai grėsmė...; kapitalizmas – tai... – ir t. t. Kai šitai kartojasi pervien – kliudo. Lygiai kaip ir nuolatinis „aš“ eksponavimas: mes, žinoma, neįpratę klausytis tokio besąlygiško atsakomybės prisiėmimo, tačiau esama vietų, kai tas „aš“ aiškiai dvelkia puikybe.

Ir vis dėlto!

Ir vis dėlto šioje kalboje N. Sarkozy pirmas ne tik Europoj, bet ir pasauly aiškiai ir kategoriškai pasakė, kad senasis – 1944 metais JAV sukonstruotas – kapitalizmas žlugo: „Karta, kuri nugalėjo komunizmą, svajojo apie pasaulį, kuriame demokratija ir rinka išspręs visas žmonijos problemas. Ji svajojo apie laimingą globalizaciją, kuri nugalės skurdą ir karą.“ Bet „svajonė sudužo“. „Globalizacijos idėja išblėso drauge su finansinio kapitalizmo, kuris primetė savo logiką visai ekonomikai ir galiausiai ją iškreipė, pabaiga. Rinkos, kuriai negalėjo prieštarauti jokia taisyklė, joks politinis įsikišimas, visagalybės idėja buvo beprotiška idėja. Idėja, kad rinka visada teisi – beprotiška idėja.“

(Čia aš tyliai žvalgausi į savo lietuviškuosius liberalus ir laukiu, ką jie pasakys. Jie tyli.)

„Finansinė krizė – ne kapitalizmo krizė. Tai krizė sistemos, kuri nutolo nuo pačių pagrindinių kapitalizmo vertybių, kuri išdavė kapitalizmo dvasią.“ „/.../ta sistema pagilino nelygybę, sugniuždė viduriniąsias klases ir skatino spekuliaciją nekilnojamojo turto, žaliavų ir žemės ūkio produktų rinkose.“

„Baigta su autoreguliavimu, išsprendžiančiu visas problemas. Baigta su nevaržoma veikla. Baigta su rinka, kuri visada teisi.“

Ir taip toliau. Kad ir septynmyliais oratoriaus žingsniais žingsniuodamas per šiuolaikinio kapitalizmo griuvenas, N. Sarkozy išnagrinėja, na, bent jau apžvelgia visus svarbiausius krizės sektorius, pažymi pasipriešinimo žlugčiai kryptis bei būdus ir prisiima įsipareigojimus.

Visa tai reikia skaityti studijuojant.

Išskirtinę kalbos vertę sudaro tikrai europietiškas pasitikėjimas savo jėgomis ir tikėjimas perspektyva: „Dabartinė krizė yra struktūrinė krizė. Ji pranašauja didžiulius pasikeitimus. Šiai struktūrinei krizei turi atsakyti struktūrinė politika. Pasaulis keičiasi. Mes turime keistis kartu su juo. Mes privalome, kiek tai įmanoma, užbėgti šiems pokyčiams už akių. Krizė kviečia ne sulėtinti reformų ritmą, o jį paspartinti.“

Kitoje vietoje: „Iš šios krizės mes galime išeiti gerokai stipresni. /.../ Jei mes veiksime, o ne stengsimės iškęsti.“

Šie žodžiai – tiesiogiai mums.

Mes vis dar stengiamės iškęsti – prisitaikyti, pasinaudoti, nepasiduoti... Vis dar ginamės, o ne puolam. Nors jau aiškiai matyti, ko reikia atsisakyti, ką reikia keisti iš esmės, o ką galima palikti ir bandyti įveiksminti naujojoje kapitalizmo struktūroje – socialiai atsakingo kapitalizmo kasdienybėje.

2008 11 19

Stipraus Europos lyderio, t. y. Europos Sąjungos prezidento, pageidavimai pamažu virsta reikalavimais. Vokiečių „Süddeutsche Zeitung“ mano, kad tokiu vadovu galėtų tapti Angela Merkel – didelės šalies stiprus lyderis. Kad tokia yra A. Merkel, vokiečiai nelinkę abejoti: jos dėka pasiektas kompromisas dėl Lisabonos sutarties, kuri šiandien be didesnių problemų leidžia kalbėti apie ES kaip vienovę. Dabar lyderio vaidmenį atlieka N. Sarkozy, „išsprendęs Rusijos ir Gruzijos konfliktą“, laiku „iškėlęs ir pasiūlęs sprendimus finansų sistemai ir apskritai kapitalizmui atnaujinti“. Nuo sausio 1 d. pirmininkavimą perims Čekija, po jos – Švedija. Nė viena iš jų tų problemų spręsti nesugebėtų ne dėl to, kad jų vadovams trūktų gabumų, o dėl to, kad jos – mažos šalys ir neturi reikiamos svorio globalaus pasaulio tarptautinėje politikoje.

Pažymėdamas šį faktą, tik dar kartą primenu, kaip yra kuriamos imperijos: „susiglaudinant“ per sunkmečius ir atiduodant valdymą vienam. Lygiai taip pat kurta ir totalitarinė Tarybų Sąjunga – pamažu, žingsnis po žingsnio.

2008 11 20

Mes vis dar kalbam apie formaliąją demokratijos pusę: kiek vyrų ir kiek moterų yra valdžioje, kaip valdžioje atstovaujamos mažumos, ir visų pirma tautinės mažumos.

B. Obamai laimėjus JAV prezidento rinkimus, Afrika tą pergalę traktavo visų pirma kaip rasinį laimėjimą.

Ir ne tik Afrika – sukruto mažumos ir Europoje, tiesa, „europietiškai“: skaičiuojama, ar proporcingai atstovaujami spalvotieji ir kolonijų imigrantai Prancūzijoje, Vokietijoje, Britanijoje, Austrijoje.

Vokietijos imigrantų iš Turkijos sūnui C. Ozdemirui laimėjus rinkimus į Žaliųjų partijos vadovus, Turkija priėmė tai kaip „turkų Obamos“ pergalę, su juo susiedama galimą turkų įtakos Vokietijos politikoje stiprėjimą. Kuo tai pasireikš – kas dabar pasakytų! Tačiau aišku, kad lygiai kaip Obama negalės negalvoti apie negrų problemas, lygiai taip šis Ozdemiras nepamirš, kad jis turkas, nei sėdėdamas Bundestage, nei Europarlamente.

Europiečių sugalvotos „žmogaus teisės“ jau ant jų paradinių mundurų atsiverčia savo antrąja puse.

2008 11 21

Ir istorija pas mus ateina dar kaip sensacija. Dabar užplūdo įvairių pabėgimų „iš sovietinio rojaus“ atpasakojimai ne tik spaudoj, bet ir televizijose. Apie Simo Kudirkos pabėgimą iš tarybinio laivo ir JAV sprendimą grąžinti jį Maskvai rašoma jau seniai. Labai intensyviai eksploatuojamas Jono Pleškio pabėgimas nuvarant atominius povandeninius laivus aptarnaujantį vilkiką į Gotlando salą. Prisimenamas tėvo ir sūnaus Prano ir Algirdo Brazinskų lėktuvo, skridusio iš Batumio į Suchumį, nuvarymas į Turkijos Trabzono miesto aerouostą. Eilės laukia smulkesni arba ne tokį didelį atgarsį sukėlę pabėgimai – sienos perėjimai, prašymai politinio prieglobsčio atvykus gastrolėms arba į turistinę išvyką ir pan. Gerai, žinoma, kad apie tai kalbama laikraščiuose ir žurnaluose. Dar geriau, kai parašomos tokios knygos, kaip Gražinos Sviderskytės „Uragano kapitonas“ – apie karo lakūną Romualdą Marcinkų, irgi bėglį – ir iš Lietuvos, ir iš vokiečių nelaisvės. Reikia žinoti savo vyrus, mūsų barbariškos praeities recidyvus šiandien, šioje baigiančioje nugeibti civilizacijoje. Ypač pamokantis šia prasme yra Brazinskų likimas.

Bet kiek laiko dar turės praeiti, kol viešoji mintis nusileis iki tarybinėj kasdienybėj gyvenusiųjų ir savo pilko buvimo juodu darbu sukūrusių tikrą stebuklą – Baltijos kelią ir Lietuvos Nepriklausomybę?! Juk niekas jų neatnešė ir nepadovanojo – jie iškilo būtent iš to pilkosios kasdienybės gyvenimo!

Okupacijos neigimas šiandien dar toks vienareikšmis, kad – rodos – nieko daugiau nebuvo, buvo tik kovotojai ir vienokie ar kitokie neigėjai. Kovotojai guli Partizanų karo kapuose, neigėjai kas kur išblaškyti po užsienius ar po savos Lietuvos užkaborius nugrūsti, o Nepriklausomybę manifestuoja ir jos grožybes demonstruoja kas? Kurie valdžioje?

Laikas pažvelgti giliau, kaip mėgstama tvirtinti įvairių laidų ar leidinių rubrikose. Tauta gyveno, nors ir okupuota. Nepriklausomybę matytume kaip savo ausis, jeigu tauta nebūtų išsaugojusi ir naujais pavidalais išugdžiusi laisvės troškulį. Parodykim, kaip tai egzistavo anuomet. Metas.

2008 11 22

Vadinamosios „laisvosios rinkos“ idiotizmas pamažu lenda paviršiun kaip absurdiškos grimasos, nuo kurių kraupta patys globalizatoriai.

Kalbama apie žemių supirkinėjimą.

Pietų Korėjos kompanija „Daewoo Logistics“ susitarė su Madagaskaro pareigūnais dėl 1,3 mln. ha dirbamos žemės nuomos. Čia bus auginami kukurūzai, kurie bus pardavinėjami Pietų Korėjoje, dabar užimančioje ketvirtą vietą pasauly pagal kukurūzų importą. Kodėl gi nuo pinigų išpampusiai bendrovei neužsiimti ir „patriotiniu darbu“! O kad tas 1,3 mln. yra pusė Madagaskaro dirbamos žemės ploto, kad dirbti tose žemėse bus samdomi žmonės iš Pietų Afrikos Respublikos, gi vietiniai paliekami verstis kaip išmano – kas čia tokio: gali sau triukšmauti! Arba mirti tylom.

Kad tai būtų tik vienas atvejis! Jungtinių Arabų Emyratų bendrovė 400 000 ha žemės perka Azijoje ir Afrikoje. Etiopijos ministras pirmininkas šimtus tūkstančių ha parduoda kažkam Artimuosiuose Rytuose.

O danų kiaulidės Lietuvoj ką – ne pagal tą pačią logiką ir programą?

Pasaulio maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) pareigūnai jau yra įspėję, kad turtingų valstybių siekis supirkti besivystančių šalių žemes gali padidinti nelygybę viso pasaulio mastu ir sukurti „naują kolonijinę sistemą“.

Tokia sistema ne „gali“ būti sukurta, o kuriama. Ir Lietuva tai junta ant savo sprando.

Lietuvos politikai kyla neatidėliotinas uždavinys griežčiausiai apriboti žemės išpardavimą. Laikas Europos Parlamente pradėti diskusijas apie EK reikalavimą nacionalinėse konstitucijose įteisinti žemės pardavimo užsieniečiams besąlygiškumą – ši norma turi būti panaikinta kaip „naujojo kolonializmo“ juridinė bazė Europos Sąjungoje.

2008 11 23

Kosovas buvo riba. Ji peržengta. Dabar etninio unikalumo nepriklausomybės siekiančiai teritorijai kriterijus nebebus būtinas.

Aš nežinau, kas yra grynakraujai eskimai, kas iš eskimų – negrynakraujai, kokiuose plotuose eskimai išsisklaidę ir ar įmanoma sukurti Eskimiją. Tačiau Grenlandijos nepriklausomybės siekis tikrai nesietinas su ta aplinkybe, kad čia gyvena grynakraujų eskimų palikuonys. 57 tūkstančiams Grenlandijos gyventojų nepriklausomybė reikalinga todėl, kad čia gausu naftos, deimantų, cinko ir kitokių gamtos resursų, ir, būdami nepriklausomi nuo Danijos, jie galės gyventi ne tik nebeprašydami iš Kopenhagos kasmetinių 550 mln. dolerių, bet ir skolindami Danijai – vien dviejuose salos vakariniuose gręžiniuose yra apie 2 mlrd. tonų naftos – tiek, kiek Šiaurės jūroje išgauta per 40 metų. Iš viso Grenlandijoje gali būti apie 110 mlrd. tonų naftos.

2008 11 24

Lietuva dar nespėjo įsteigti nė vieno raudonųjų žibintų kvartalo, o Olandija juos ėmė naikinti. Pernai dalį kvartalo uždarė Amsterdamas, šiemet ištisą prostitučių perauklėjimo programą pradėjo Eindhovenas. Spauda išjuokė tas užmačias – girdi, jei ir pavyks kurias „atvesti į doros kelią“, ilgainiui jos vis tiek ims ilgėtis savo rizikingojo amato.

Olandijoje yra apie 25 000 prostitučių, nemaža dalis kurių – iš Jaunosios Europos, taigi, ir iš Lietuvos. Amsterdame 140 viešnamių ir 150 vitrinų su merginomis. Jos miestui atneša apie 100 mln. eurų per metus. Mokesčiais! O kiek jų dar dirba nelegaliai? Tos rizikuoja dar labiau, bet užtat ir greičiau sugrįžta su prabangiais automobiliais.

2008 11 25

Metams baigiantis savivaldybės suka galvas, kam panaudoti pinigus, skirtus mokėti socialinėms pašalpoms. Jų – šimtai tūkstančių kiekvienoje.

Panevėžio miestas skurdo mažinimo reikmėms iš valstybės biudžeto gavo 6,4 mln. Lt, rajonas – 2,4 mln. miestas „sutaupė“ 135 000 tūkst. Lt, rajonas – 200 000. Miestas pinigus planuoja panaudoti senelių namams, socialinių paslaugų centrui, Maisto bankui. Rajonas – apmokėti už gydomuosius psichoneurologiniuose pensionuose.

Kodėl atsiranda tokios „santaupos“? Todėl, kad asmenys privalo įrodyti (!), kad mažai uždirba arba kodėl išvis nedirba. Užuot gyvenę kartu su globos žmonėmis – lankę, taręsi, stebėję, kontroliavę – valdininkai sėdi kabinetuose ir laukia, kol kas ko paprašys, o paskui įrodys turį teisę tą paramą gauti!

2008 11 26

Esu rašęs apie KUMU – estų nacionalinį meno muziejų. Neseniai jame atidaryta Prancūzijos fotografų siurrealistų paroda. Tikimasi sulaukti Salvadoro Dali, Pablo Pikaso parodų. Šiuo metu, kai estai visur ir visaip taupo, lankytojų nemąžta, nors bilietas kainuoja 80 kronų (apie 16 litų). KUMU, kaip moderni ir patogi ekspozicijų vieta, sparčiai populiarėja Vakaruose.

Lietuva, kur tu?

2008 11 27

VSD ar minčių policija? klausia Kęstutis Girnius.

Kas privertė garsų Lietuvos politologą ir žurnalistą griebtis tokios dramatiškos retorikos?

Prieš keletą mėnesių jam paskambino žmogus, prisistatęs VSD darbuotoju, ir paprašė susitikimo. Per jį paaiškėjo, kad VSD žino, jog K. Girniumi domisi svetimos šalies saugumas, bus pabadyta užmegzti ryšį, politologas turįs būti atsargus.

K. Girnius ilgai aiškinosi skambučio aplinkybes ir prasmes.

Tačiau po to, kai K. Girnius susitiko su konservatorių frakcija ir A. Kubiliumi, pastarajam vizitą padarė pats VSD šefas ir patarė su „kai kuriais iš susitikime dalyvavusių žurnalistų“ geriau nebendrauti.

Teisingai sako K. Girnius: VSD ne pirmą kartą bando veikti Lietuvos politinį gyvenimą. Beje, ir paveikė, sakau aš. Ir esmingai. Su VSD susiję skandalai ir bylos buvo ir bus specialių tyrimų objektas.

Dabar, su šiuo K. Girniaus signalu, išryškėja naujas aktualus klausimas: „kokiu mastu VSD stebi Lietuvos gyventojus, kokiu pagrindu ir kam rodoma „operatyvinė“ medžiaga ir kokiais tikslais, kokiomis aplinkybėmis teismai pritaria tokiam stebėjimui?“

Gal šio tyrimo imsis naujasis Seimas?

2008 11 28

Sankt Peterburgo komunistai kreipėsi į Rusijos patriarchą, prašydami kanonizuoti Josifą Staliną.

Nors maskviškės caro ir kankinio Nikolajaus cerkvės popas vadina siaubu, kai mato Stalino portretus ir pravoslavų ikonas procesijose ir demonstracijose, kitas popas aiškina, kad jo niekada neapleidžia jausmas, jog Stalinas – tautų tėvas, ir nėra čia ko demokratijos pudeliams puldinėti mirusį liūtą.

Apie komunistų ištikimybę Josifui nėra ko ir kalbėti. Netgi pagrindinis Rusijos mokyklų istorijos vadovėlis teigia, kad teroras tarnavo šalies industrializavimui – planingai areštuojami inžinieriai ir specialistai buvo siunčiami į Sibirą bei Tolimuosius Rytus padirbėti gynybai ir ūkiui, teroras buvo pragmatiškas įrankis sprendžiant liaudies ūkio uždavinius. Mokiniams aiškinama, kad Stalinas buvo didvyris ir geriausias TSRS vadovas.

Ir jaunimas sako: nesvarbu Stalino klaidos, svarbu, kad jis laimėjo Didįjį Tėvynės karą (36 proc.); tik griežtas vadovas galėjo palaikyti tvarką tokioje šalyje ir tokiomis sąlygomis (20 proc.). 16 proc. jaunimo mano: „Mūsų tauta niekada negalės išsiversti be tokio vadovo, kaip Stalinas – anksčiau ar vėliau jis ateis ir įves tvarką“.

2008 11 29

Europos Komisija (EK) paskelbė 200 mlrd. eurų (690 mlrd. litų) ES ekonomikos gelbėjimo planą. 170 mlrd. jam turės surasti pačios ES narės, o 70 bus ES pinigai. Plano paskirtis – išlaikyti milijonus darbo vietų. Svarbiausia plano priemonė – pridėtinės vertės, darbo jėgos ir „žaliųjų technologijų“ mokesčių mažinimas.

Vieno modelio nuosmukiui stabdyti EK nereikalauja. Tačiau siūloma itin glaudžiai bendradarbiauti, nes ir EK bei ES atsižvelgs į regionines problemas, tose vietose esančių valstybių specifiką. Kaip ypatingai naudingą Lietuvai faktą visi pabrėžia 5 mlrd. eurų skyrimą Baltijos regiono energetikos tinklų pajungimui į Vakarus.

Eurokomisarė D. Grybauskaitė kaip išskirtinę Lietuvos specifiką nurodė tą aplinkybę, kad, turėdama 10 proc. infliaciją, 5–6 proc. fiskalinį deficitą, duodančius 5 mlrd. litų biudžeto deficitą 2009 metais, Lietuva neturi finansinio veikimo laisvės, kurią leidžia ES, todėl Lietuvai visų pirma reikia sutvarkyti savo nacionalinius finansus.

Įdomu: tuo metu, kai didžiosios ES valstybės išlaidaus, gelbėdamos darbo vietas, Lietuva, norėdama „sutvarkyti savo finansus“, priešingai ES, mažinančiai PVM, savo PVM didins, šitaip žlugdydama daugybę firmų ir ūkių, taigi, mažindama savo darbo vietas ir dar labiau smukdydama ekonomiką?

2008 11 30

Lapkričio 27 d. Seimas balsavo už Andriaus Kubiliaus kandidatūrą į penkioliktosios Lietuvos Respublikos vyriausybės vadovus. Rezultatai tokie: už – 89, prieš – 27, susilaikė 16.

Posėdyje buvo pristatytas tik antikrizinis planas. Vyriausybės programa bus pristatyta vėliau.

Dabar ir televizijų laidose, ir spaudos interviu, pagaliau ir Seimo posėdžio metu A. Kubiliui teko atsakinėti į vieną klausimą: kodėl PVM, užuot jį sumažinus ir taip stimuliavus ekonomiką, yra didinamas, galutinai pakertant smulkų ir vidutinį verslą bei ūkininkus. Premjeras sutiko, kad tai sunkus apsisprendimas, bet be jo biudžeto skylės užlopyti neįmanoma. Jis sutiktų su PVM nedidinimu, jeigu būtų nurodyta, iš kur paimti biudžeto lopus.

Į socialdemokratų nuolatinį priminimą, kad Lietuvos ūkis šiuo metu dar neperėjo į nuosmukį, o buvo vienintelis ES, dar rodantis kilimą, ką, beje, konstatuoja ir tarptautinės institucijos, niekas nekreipė dėmesio. G. Kirkilo žodžius, kad keturioliktoji vyriausybė penkioliktajai perduoda augantį ūkį, Seimas palydėjo juoku. Kiek jame partinio nepasitikėjimo ir kiek zoologinės baimės dėl galimo būsimo bankroto – jau nebe politologinis, o greičiau filosofinis klausimas.

Lietuvos ūkis tikrai stoja, nors ir lėčiau, nei Latvijos, Estijos, Vengrijos. Dėl ko jis stoja – tik dėl Lietuvos ar ir dėl ES kaltės? Štai čia ir problema. Tačiau atsakymas beveik aiškus: visos kartu valstybės negali būti taip sėkmingai prasikaltusios pavieniui, kalta ir sistema, apie ką šnekėjo Sarkozy. Lietuvos kaltė yra ta, kad ji išsipardavė viską, nesukaupdama jokių krizėms amortizuoti būtinų fondų. Viskas pravalgyta. Blogiausia, kad, užuot „atidavę duoklę“ ir sistemai, mes kaltinam vėl tik save, taip iškraipydami tikrovę ir darydami klaidingus sprendimus. Islandijos premjeras, pavyzdžiui, neprisiėmė atsakomybės už valstybės bankrotą, išdrįso pasakyti žodį prieš deformuoto kapitalizmo cunamį. Mes – ne.