Gruodis Spausdinti
2008
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 31 Gruodis 2008 23:00

2008 12 01

9. 00. Įvyko Kalėdų ar apskritai žiemos švenčių sezono atidarymas. Vilniuje tratėjo fejerverkas, pasirodė prancūzų oro akrobatai. Žmonės virtinėm traukė pažiūrėti tokio reginio. Kaune irgi panašiai. Sakoma, kad vien Kalėdų šventėms Vilnius išleis per pusantro milijono litų – ir iš savivaldybės biudžeto, ir surinktų iš privačių aukotojų.

Visa tai – žiauraus taupymo fone, kurį intensyviai kuria naujoji – penkioliktoji – vyriausybė, vadovaujama A. Kubiliaus. Latviai seniai neberengia jokių fejerverkų, net naujametinių atvirukų atsisako. Taip, jie priversti prašyti paskolos iš Tarptautinio valiutos fondo. Bet ar prašo tik dėl savo kaltės? Ir ar atvirukų atsisako tik bėgdami nuo galimo bankroto?

Svarbiausia ir mums būtų veikti krizės įveikai, o ne atvirkščiai.

2008 12 02

8. 29. Sėdi būsimasis kultūros ministras televizijos laidoje ir bijo prasižioti. Kuklumas ir atsargumas nesmerktini, jeigu jie nekvepia bailumu ir nežinojimu.

Į klausimą, kokia būsianti ministro kultūros politikos vedamoji linija, kandidatas atsako iki šiol manęs, kad ties kultūra politika baigiasi. Politika – tai kažkas nešvaraus, kultūra – kas kilnu, dora.

Galima būtų griebtis už galvos išgirdus šitokį samprotavimą, jeigu nežinotum, kad tokia mąstysena yra beveik visų mūsų kultūrininkų proto realybė. Kad kurdami bet ką, netgi „nekalčiausią“tekstą ar kitokį kultūros objektą, jie atlieka tam tikrą politinį ir ideologinį veiksmą, jiems yra nesuvokiama – jiems atrodo, kad yra nepriklausomi ir atlieka laisvą kūrybinį veiksmą. Nors yra kažkieno apmokami. Nenuostabu, kodėl mūsų menas yra taip lengvai kontroliuojamas „laisvosios rinkos“ ir kodėl taip begėdiškai juo manipuliuoja visų lygmenų politikai.

Tačiau kultūros ministrui, kuris pats yra politikas, tokia mąstymo duobė neleistina.

2008 12 03

7. 09. Aš nebežinau, kur mes einam ir kur nueisim. Ar Andrius Kubilius, dar, tiesa, tik Prezidento aprobuotas premjeras, yra konservatorius, ar liberalas? Jei tikrai konservatorius, tai kodėl leidžia liberalams daryti, ką nori? – tarsi Vyriausybė būtų ne Valstybę tvarkanti komanda, turinti vieningą tikslą ir priemones, o partijų atstovų susirinkimas, aprobuojantis partinių programų vykdymą per dalyvavimą Vyriausybėje. Taip, beje, ir traktuoja žiniasklaida, laikydama tai norma. Užtat niekam nekelia abejonių, kad susisiekimo ministras liberalas žada privatizuoti valstybės lėšomis sutvarkytą geležinkelį vien dėl to, kad pagal liberalų ideologiją privatus verslas yra rentabilesnis. Kitas ministras liberalas pasiryžęs privatizuoti aukštojo mokslo sistemą. Ir t. t. Tik paskui, kai jau praktiškai įsitikinsim šių sprendimų klaidingumu, panašiai kaip 1,5 milijardo Sodros skylė rodo klaida buvus iš Sodros pervesti tuos pinigus į privačius draudimo fondus, ką kaltinsim? Nieko? Kur dabar išgaravo privačiųjų fondų garantijos? Kas dėl to kaltas – finansų krizė? O ji kas – kokia nelaimė, panaši į tornadą ar cunamį? Jeigu socialinė nelaimė nėra gamtinės kilmės, tai priežasčių ieškokim savo proto klystkeliuose. Puiku, kad pagaliau bent Vakaruose prabilta apie „laisvosios rinkos ekonomikos“ nesąmones. Bet kol tas požiūris ateis iki Lietuvos, Laisvosios rinkos instituto ideologai dar pabus ir vykdomojoje valdžioje ir padarys dar vieną kitą Lietuvos nudrengimo aktą.

Sako: taip per rinkimus nusprendė rinkėjai. Melas. Ne rinkėjai nusprendė. Sprendė partinių „komandų“ konstruotojai ir finansuotojai. Jiems dabar atidirbs valdžia. Tai jeigu matom rinkėjų paralyžiavimo mechanizmą, kodėl tylim apie rinkimų sistemos ydingumą?

Kubilius seniai ne konservatorius.

Kubilius joks realus Vyriausybės vadovas.

Lietuva aiškiai pamatys, ką padarė jos valdžios, kai viskas bus galutinai išparduota.

Nes pardavinėjant Valstybės turtą ne apie Valstybę mąstoma.

2008 12 04

9. 33. Ne naujiena: lietuviai individualistai. Todėl jei jie turi priešą ar okupantą, yra vieningi, jei yra laisvi – neturi savo valstybės, tik pasaulį, į kurį gali traukti paskui savo polinkius ir poreikius.

Tarybiniais laikais individualizmas maitino, teikė gyvasties daugeliui lietuvių ano meto meno šakų, buvo ir mūsų pačių dvasinio nesusitaikymo paskata. Nes laisvės dvasia atsitrenkdavo į okupantą.

Šiais laikais individualizmas išsikerojo ir išsiplėtojo į visas puses. Ego raiška dabar, šiuo metu, šiuo momentu tapo viso mūsų meno patosu, savo pavidalais teatre stebindama visą pasaulį, dar nemačiusį tradicijos naikinimo su tokia aistra ir besąlygiškumu; italai, ispanai neatsidžiaugia lietuviškosios dokumentikos jautria žmogaus vidujybės kontempliacija ir pan.

Vakar LTV-2 įvykusi Rimo Bružo dokumentinio filmo „Keltininkas“ premjera atliepia šioms tendencijoms. Tačiau, pasakodamas apie devintus metus prie Veliuonos keltu per Nemuną žmones keliantį kaimietį pensininką, kuriam laisvė yra didžiausia gyvenimo vertybė, autorius leidžia sau netapti šios tezės apologetu: kartu su herojum pripažindamas tą vertybę esant esmingą, jis vis dėlto parodo, kaip tvirtai net šitas vienišius yra susijęs su civilizacija, ir tik geriausiu atveju saulėlydžių metą, kai darbas jau baigtas, gali atsiduoti apmąstymams ir „romantikai“ – laisvei. Parodomas tas susietumas irgi subtiliai: per keltininko ir kelto gyvenimą žiemą, Kaune, upių uosto teritorijoje – kelto saugojimą, priežiūrą, remontą ir t. t. Kaunas kaip pūgoj skendintis pilkas neapibrėžtumas lieka už filmo visumos, užtat kartu su herojum galim ilgai pabuvoti apsnigtame ir nejudriame, bet savo pirmykščių pavidalų ir po tuo „keistu sniegu“ nepraradusiam kelte. Sugebėti tokiu būdu „laisvę“ sudurti su „nelaisve“– labai stiprus šio filmo bruožas, sveikintina tendencija, kuri filmą daro ne tik „tradiciškai lietuvišku“, bet ir šiuolaikiškai nauju: nesam mes laisvi nuo civilizacijos, nesam ir nebūsim, ir kuo giliau tai suprasim, tuo geriau bus mums patiems. O kad tai suprastume, visiškai nebūtina atsisakyti pačių savęs.

2008 12 05

9. 49. Užvakar LTV pateikė dar vieną pamąstyti vertą faktą: „Noriu žinoti“ laidoje buvo svarstoma, ar politologo Kęstučio Girniaus straipsnis spaudoje, keliantis klausimą apie Valstybės saugumo departamento vadovo jam, Kęstučiui Girniui, padarytą įspėjimą dėl galimo jo verbavimo nedraugiškos mums valstybės agentu yra teisėtas, ar ne. Po šio minėto straipsnio apsirodymo naujasis Seimo nacionalinio saugumo komitetas pasikvietė VSD vadovą pasiaiškinti. Komiteto posėdis paskatino šią TV laidą. Baiminantis, kad nekiltų koks naujas VSD skandalas, visi diskusijos dalyviai sutiko su Seimo komiteto išvada, kad VSD vadovas nepažeidė įstatymų, elgėsi veikdamas jų rėmuose.

Tačiau kodėl VSD vadovui prireikė įspėti Kęstutį Girnių?

Šio klausimo diskutuotojai nenagrinėjo. Dar daugiau: visi be išimties (tegul ir švelniai) kaltino Girnių: pernelyg jautrus, pasidavė fantazijoms; kodėl jis prabilo apie tą „pasikalbėjimą“ vos ne po pusmečio, buvo išsakyta ir prielaida, kad – galbūt – kažkam čia, Lietuvoje, nepatinka VSD vadovo darbas, ir Kęstutis Girnius pakliuvo į įtaką žmonių, norinčių pradėti judinti VSD vadovo kėdę, kitaip sakant, tapo savųjų politinių jėgų agentu.

Jeigu vadovautumėmės ta VSD vadovo gynimo prielaida, turėtume visų pirma pripažinti, kad vadovas padarė visiškai neleistiną veiksmą – surengė prevencinį pokalbį, prisidengdamas galima nedraugiškos valstybės veikla, tačiau iš tiesų gynė savo interesą likti valdžioje. Tai būtų aiškus privačių ir visuomeninių interesų sumaišymas. Tačiau tokia mintijimo kryptis absurdiška. Nebent šiuo pagrindu būtų kas nors „išrutuliota“ ateityje.

Reikalas kur kas paprastesnis. K. Girnius nebe pirmą kartą kritiškai atsiliepia apie mūsų užsienio politikos Rusijos atžvilgiu koregavimo būtinybę. Kaip ilgą laiką dirbęs Vakaruose ir įpratęs žodžių nevynioti į vatą, K. Girnius pabrėžia, kad Lietuva izoliuojasi Europos Sąjungoje, tampa pajuokos objektu ir pan. Tie politologo kalbėjimai pakankamai dinozauriški mūsų politinių mintijimų pusdykumėje.

Kokiu atveju VSD vadovo pokalbis tokios tikrovės fone nekeltų jokių abejonių, taip pat ir tų, kurias savo straipsny išdėstė Kęstutis Girnius? Aš būčiau tarpe tų, kurie sakytų, kad VSD vadovas būtų elgęsis nepriekaištingai, jeigu jis būtų susitikęs su politologu ir pasakęs, kad VSD turi dokumentuotų duomenų, jog tokios ir tokios Rusijos (arba „nedraugiškos mums valstybės“) institucijos ar pareigūnai bandys užmegzti su K. Girniumi suinteresuotus kontaktus, todėl jų, o ir apskritai visos „anos pusės“ dėmesio, geriau pasisaugoti. Kitaip sakant, jei pokalbio su K. Girnium pretekstas būtų buvęs VSD turimas tikras faktas, jog ana pusė darys tokius ir tokius žingsnius, „prevencija“ būtų absoliučiai pagrįsta. Tačiau jei tokio fakto kaip juridiško fakto nėra, jeigu remiamasi tik pačių VSD tarnybų padaryta prielaida, jog, skaitydami tokius ir tokius K. Girniaus straipsnius, kažkas „ten“ gali pabandyti užverbuoti jį Rusijos agentu, tada mes turime reikalą su visišku neteisėtumu ir savivale, kurią gimdo juridinis neraštingumas ir voliuntarizmas. Blogiausiu atveju – ir bandymas gniaužti mąstymo laisvę, apie ką ir įspėja K. Girnius.

2008 12 06

10. 23. Pristatydamas vakarykščiame Seimo posėdyje Permainų koalicijos Vyriausybės programą, A. Kubilius pasakė, kad „netiesos, demagogijos ir cinizmo laikas politikoje baigėsi“. Jau tai yra ciniška demagogija. O jeigu koalicija mano, kad, mažindama paramą šeimoms, ji skatins gimstamumą, tai tokią kalbą aš būčiau linkęs vadinti jau nebe netiesa, o įžūliu melu. Ir visas kalbos tonas – optimizmas vietoj juodo pesimizmo, nuo kurio buvo pradėtas žygis į XV Vyriausybės premjero postą, – yra parodomasis, manipuliacinis: mes galim! Premjeras teisus tik tuo, kad stengiasi sudaryti kuo geresnį pradinį įspūdį – jis ir išlieka visuomenės atminty. Pažadų žlugimą jau bus galima skandinti pasiteisinimuose dėl nepalankių aplinkybių ir nepatikimų partnerių. Bet dabar nesutarimų braškinamą koaliciją jis vadina stipria todėl, kad ji, nors ir trapi, yra „vieninga pasiryžimu permainoms“. Visiškai aišku, kad sunkmetis yra palankiausias metas permainoms, tačiau jei jos bus panašios į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervadinimą į Šeimos ministeriją, tąsyk aš patylėsiu.

2008 12 07

8. 18. Kas yra ekonomikos rodiklis – finansai (nacionalinė valiuta) ar dirbantys (gaminantys) žmonės? Iki šiol galvojau, kad žmonės – tai jie yra ta ištaka, iš kurios teka energija, išsireiškianti daiktais, kurie per mainų santykius nustatinėja žmonių santykius, pažymimus sutartiniais ženklais, vadinamus pinigais (valiutomis; santykių intensyvumą išreiškia valiutos vertė, rodanti ekonomikos gyvybingumą).

Kai dabar mano Vyriausybė man sako, kad aš turėsiu savo darbą riboti, daryti ne tokį intensyvų, nes iš man už tą veiklą tekusių pinigų dalį reikia atiduoti Vyriausybei, kad ji galėtų užkišti kažkokią „biudžeto skylę“, aš suprantu aiškiai: ne ekonomika Vyriausybei rūpi, o „skylė“.

Kas ji ir kas ją padarė? Kaip suprantu, „biudžeto skylė“ yra stygius ženklų (pinigų), kurie buvo numatomi įplauksiant į valstybės kasą pagal iki šiol buvusį ekonomikos intensyvumą. Jie neįplaukė. Tai kur jie – nuplaukė kažkur ne ten (biudžetas skirstytas prastai?) ar tiesiog plūduriuoja nepanaudoti, nes kažkas kažko negamina ir nėra už ką mokėti?

Yra už ką mokėti. Prekių pilna. Neparduotų butų – kiek nori. Nauji namai statomi. Keliai tiesiami. Knygos leidžiamos. Tai kas gi yra?

Sakoma: Sodroje pusantro milijardo „skylė“. Kur dingo tie pinigai? Niekur nedingo – jie pervesti į privačius draudimo fondus. Kalbama: iš LEO LT projekto „Vilniaus prekyba“ jau dabar užsidirbo mažiausiai tris milijardus, paprasčiausiai pakeisdama Vakarų skirstomųjų tinklų vertę. Tai neveikia valstybės finansų sistemos? Tai neatsispindi iždo buhalterijoje? Tai neatsiliepia biudžetui? Tai kodėl nepaklausiama tų, kurie darė „skyles“, kodėl jie jas darė ir ar supranta, kad tai – nusikalstama veikla? Nesupranta? Tai gal galima išaiškinti?

Kodėl už tai turiu mokėti aš, pagal kažkokį „krizės įveikimo planą“ mokėdamas papildomus mokesčius, šitaip dangstydamas nusikaltusiuosius ir žlugdydamas savo gamybinius pajėgumus, t. y. pats tapdamas nusikaltusiu bendram labui?

„Krizės įveikimo planas“ yra ne mūsų ekonomikos gelbėjimo planas, o sistemos gelbėjimo planas – nusikaltimus mums savo neatsakingais veiksmais skatinusios ir dabar juos dangstančios sistemos gelbėjimo planas.

Teisūs yra mokytojai, reikalaudami atlyginimų kėlimo nepaisant jokių „krizių“– ne jie ją kūrė, ne jie ją turi naikinti. Teisūs yra verslininkai, priešindamiesi tokiam „solidarumui“ – iš tiesų dirbančių ir vertę daiktams bei tikriems jų santykiams teikiančių žmonių solidarumui, kuris dabar bandomas panaudoti spekuliantų eibėms pridengti.

Žinoma, su tokia biudžeto „skyle“, kuri jau nebegalės būti padengta vertę turinčia gamyba, nes nacionalinėje apyvartoje dalis finansų „iškrito“ iš tos apyvartos, mūsų nacionalinė ekonomika yra nuvertėjusi tarptautinėje rinkoje, ir jos kontrolieriai reikalauja, kad mūsų valstybės administratoriai sutvarkytų ją bent jau buhalteriškai. Iš čia tas mūsų valdžios reikalavimas, kad mes mokėtume papildomus mokesčius, nes iš kur kitur greitai paimsi pinigų „skylei“ užkišti, jei ne iš eilinių mokėtojų? Nes su neeiliniais reiktų teistis, o tai reikštų teistis su pačiais savimi.

Aišku, žmonės ir vėl atlaikys. Bus bankrotų, kai kas žlugs, bet kai kas atlaikys. Bet apie ekonomikos gaivinimą tąsyk kalbėsime dešimtmetį.

2008 12 08

8. 55. Tikrai įdomu: kol nereikia kalbėti konkrečiai, tol mes visi gyvenam globaliame pasauly. Bet kai tik reikia mūsų biudžeto skylę susieti su tuo globalumu, viskas baigiasi. Nors kitąmet JAV biudžeto deficitas bus 1 trilijonas dolerių. Nors nuo JAV finansinių įstaigų vairininkų machinacijų prasidėjo visokie burbulų sproginėjimai, bankų bankrotai ir ekonomikos gelbėjimo akcijos.

Sakoma, kad mūsų ekonomikos smukimas bus sustabdytas apie 2012–2013 metus maždaug 1996 metų lygyje, šitai teks pripažinti tai kaip „naują tikrovę“ ir vėl ropštis aukštyn. Tai kiek šis procesas bus priklausęs nuo mūsų kvailų galvų, o kiek nuo protingosios laisvosios rinkos kapitalizmo sistemos?

Svarbiausia: kokias išvadas ateičiai pasidarysime iš to sukrėtimo ir nuosmukio? Ir ateity – jokio valstybinio amortizacinio fondo, jokio valstybinio turto rezervo, jokio nacionalinio ūkio reguliavimo, viskas – tik iš „investuotojų“ ir tokių pat skylėtų užsienio kapitalų įmonių mums sumetamų varganų mokesčių?

2008 12 09

7.21. Šiemetinei Mokslo premijai gauti pristatytas profesorius S. Vaitiekūnas, neperseniausiai išleidęs fundamentalų veikalą apie Lietuvos gyventojų dinamiką ir jos poveikį tautos geopolitinei bei socialinei raidai, pateikia svarbių duomenų mūsų nūdienei padėčiai suprasti. 1939–1959 m. Lietuva neteko 1,2 mln. žmonių ir tik po 24 metų po karo, paskutinė iš Europos šalių, pasiekė prieškarinį lygį. Iki 1959 m. į Lietuvą buvo atkelta 217 tūkst. nelietuvių. Jei nebūtų prarasta to milijono, 2000 metais Lietuvoje būtų gyvenę 4–4,5 mln. žmonių. 2060 metais Lietuvoje gyvens tik 2,5 mln. žmonių. 1990–2008 metais iš Lietuvos išvyko iki 800 000 žmonių. Išvyksta visų pirma jaunos vaisingos moterys ir darbingi vyrai. Jie kuria šeimas ir vaikus gimdo jau ne Lietuvoj. Sensta visa Europa, bet Lietuva – paspartintai. Kad išvykusieji sugrįš – tuščios viltys ir kalbos, įsitikinęs profesorius: ir pokario emigrantai tikėjosi sugrįžti, o grįžo vienas kitas pensininkas. Lietuviams trūksta patriotizmo, tačiau kol nebus sukurtos normalios gyvenimo ir verslo sąlygos, jokie gelbėjimosi scenarijai neveiks, ir lopšių reikės tikrai mažiau nei karstų.

2008 12 10

10. 36. Nuostabu! Esu pašauktas policijon ir turiu aiškintis, ką veikėme šių metų rugpjūčio 23 dieną prie Mickevičiaus paminklo!

Ką veikėm? Lietuvių tautinis centras, kurio vienas iš steigėjų esu, buvo susirinkęs paminėti Gedulo ir vilties dienos bei aptarti iššūkių lietuvių tautai naujomis gyvenimo aplinkybėmis, aptarti sprendimo būdų. Ar negirdėjau pasisakymų prieš žydus? Kitų kokių nors ekstremistinių pareiškimų?

Esu apklausiamas, nes rengiama byla. Policijos tyrėja aiškina: dabar į tokius pareiškimus žiūrima labai griežtai.

Prieš dvidešimtį metų, 1988 metų rudenį, čia jau esu buvęs. Tada ne apklausė, o „vedė pokalbį“ prokuroras. Buvau įspėtas apie ekstremistines Sąjūdžio tendencijas, rekomenduota vengti bet kokių nacionalizmo ir separatizmo tendencijų.

Tada viskas buvo aišku: esam „jaunesni broliai“.

Šitas pokalbis policijoj turi reikšti, kad ratas apsisuko ir mes vėl turim būti jaunesni broliai savo, kaip kai kas sako, Nepriklausomoj Lietuvoj?

2008 12 11

9. 55. Šiemet Kalbos premijos įteikimas sutapatintas su Vinco Kudirkos 150-mečio minėjimu. Todėl Albino Kentros, šiemetinio premijos laureato, pagerbimas nukentėjo: apdovanotas statulėle ir gėlėmis, jis buvo beveik išprašytas iš Operos ir baleto teatro scenos – jos reikėjo Vinco Kudirkos pagerbimo spektakliui. Ką gi, laureatas galėjo bent pasiguosti, kad atgavo galimybę stoti prie savo videokameros ir nekliudomas toliau dirbti savo darbą – fiksuoti renginį kaip lituanistikos paveldą. Esu tikras, Albinui Kentrai tai geriausia pozicija.

Na, o Kudirkos paminėjimo spektaklis-koncertas? Neturiu noro komentuoti tos gana eklektiškokos dainų–vaizdų–komentarų kompozicijos – man svarbiau, kas naujo pasakyta apie Vincą Kudirką. Pakankamai aiškūs akcentai tokie: Basanavičius, be abejo, pirmoji Atgimimo figūra, bet kompromisinė, o Kudirka – radikalus kovotojas, revoliucionierius, nubrėžęs Lietuvos plėtros programą, kurią galima vadinti nacionaline lietuvių europeizacijos programa. Ji ne tik ideologinė, bet ir aiškių politinių nuostatų: kovoti su savo pačių juoduliais, siekti šviesos ir neprarasti bendruomeniškumo – neskųsti vieniems kitų, nepavydėti, nesinaikinti, savo asmeniniu pavyzdžiu rodyti, kaip reikia gyventi. Tai, žinoma, amžini dalykai. Tačiau kodėl Kudirkos politinių postulatų aktualizavimas šįsyk pakimba ore, taip ir neiškritęs gaivinančiu politiniu lietum?

2008 12 12

9. 55. Laikraščiai ir televizijos kaip išmanydami kala Valinską. Yra už ką. jo garbėtroška pernelyg bado akis. Ko vertas vien tas jo titulavimasis vienu iš trijų svarbiausių valstybės pareigūnų!

Ir vis dėlto Arūnas Valinskas ne iš kelmo spirtas, jis žino, kad populiarumo balus duoda tauta, o ne žiniasklaida, kad ir ką ši apie save galvotų, o apie jį kalbėtų. Turėdamas galimybę veiksmais demonstruoti savo netapatumą ne tik valdžios senbuviams, bet netgi ir žiniasklaidos verslininkams, jis žengia tegul ir nedidelius žingsnelius, tačiau tokius, kurie randa žmonių pritarimą.

Daugiausia A. Valinskas laimėjo, uždrausdamas prekiauti alkoholiu Seimo restorane. Ir veltui tą žingsnį ironizuoja oponentai! – tautai tai patinka! Visiems yra įgrisęs agresyvus žurnalistų elgesys. Seimo pirmininkas uždraudžia fotografuoti ir filmuoti tualetuose, rūkyklose – ir vėl sulaukia pritarimo. Lietuvos prezidentas kasmet tikrinasi sveikatą ir apie jos būklę praneša visuomenei. Seimo pirmininkas A. Valinskas pareiškia nuo šiol ir jis taip darysiąs – tauta turi žinoti apie savo aukščiausiųjų pareigūnų sveikatą. Negerai? Gerai! Ir net labai teisingai!

Kas tokia proga prisimins, kad A. Valinsko šou nudrengė ištisos lietuvių jaunosios kartos dvasinę sveikatą! Tuo labiau, kad taip darė ir daro visas Vakarų pasaulis, o Arūnas Valinskas taip nebedaro!

2008 12 13

10. 56. Vakar mirė Sigitas Geda. Ačiū Dievui – spėjo susitaikyti su savo dukra, ir viešai. Mums visiems, ne tik jam ten, anapus, bus lengviau – didelė nelaimė buvo užgulusi. Nelaimė ir jam pačiam. Manau, tai stipriai jį pribaigė – reportaže iš teismo jis atrodė labai prastai. Bet kad mirtis šalia – nepagalvojau.

Tikrai, jis padarė titaniškai daug, bet galėjo ir turėjo Lietuvos kultūrai padaryti dar daugiau. Baigė versti Dantę. Tai tikra Dievo malonė, atsiųsta mums per Sigitą Gedą. Kaip ir Korano vertimas, tikiuosi. Nežinau, kas šiandien būtų daugiau nuveikęs versdamas pasaulio klasiką lietuvių kalbon. Ir vargu bau būta geriau supratusio vertimo reikšmę ir prasmę tautos kultūrai. Garbė ir pagarba jam už tuos darbus.

Apie S. G. poeziją nekalbu. Esu pakankamai prikalbėjęs, rašydamas dar „anais laikais“ į stalčių. Du žmonės man buvo kriterijai: Justinas Marcinkevičius su savuoju lietuvių lyrikos tradicionalizmu ir Sigitas Geda su lietuviškojo modernizmo inovatyvumu. Tarp jų buvo būrys vieno ar kito pusėn traukiančių spalvingiausių mūsų poezijos asmenybių. Tiedu žymėjo ribas.

Sunkus buvo Sigito Gedos gyvenimas. Dėl daug ko jame pats kaltas. Bet ar be to mes būtume sulaukę tokių jo kūrinių? Už visa, kas tikra, reikia mokėti brangiausia valiuta – kančia. O atpildas, deja, tik atgaila už mūsų indėlius į tą kančią.

2008 12 14

9. 22. Jeigu ištirps Grenlandijos ledynai, vandens lygis pakils 7 metrais. Antarktidoje ledo 11 kartų daugiau. Visas jis pasaulinio vandenyno lygį pakeltų 46 metrais. Ledynai tirpsta taip sparčiai, kad glumina net mokslininkus. Jei procesas vyks nekisdamas, 2100 metais Žemė bus neatpažįstama.

Ką daro už pasaulio tautų likimą atsakingi žmonės? Diskutuoja konferencijose ir nieko nesutaria, nes nutarti – tai įsipareigoti radikaliai sumažinti oro taršą anglies dvideginiu, o sumažinti taršą – tai pertvarkyti gamybą ir vartojimą, kitaip sakant, gyvenimo būdą. Kada tai buvo padaryta be revoliucijų? O ir revoliucijos ar atnešdavo geresnes tvarkas?

Lietuva ES sprendimu uždaro Ignalinos atominę. Ir prašo padidinti oro taršos kvotas. Visi jau supranta, kad IAE uždarymas pablogina regiono energetiką nekalbant apie oro taršą – pilnu pajėgumu paleidus Elektrėnų šiluminę, labai pastebimai prisidėtume prie Europos užterštumo didinimo. Tačiau Europos Komisija nenori nė girdėti: IAE uždarymas nediskutuotinas.

Taip ir einam. Skęsta Europoj kol kas tik Venecija.

2008 12 15

9. 32. Tomas Bitinas šios dienos „Lietuvos žiniose“ atkreipia dėmesį į vieną pas mus visiškai nereflektuojamą temą – tinginystės ideologiją, kuri visu grožiu atsiskleidė savaitę trunkančiuose Graikijos jaunuomenės susidūrimuose su policija, kai nuo policininko kulkos žuvo jaunuolis. Siautėjimas vien Atėnams atnešė apie 200 mln. eurų žalos. Įvykiai Graikijoje gelmenys – graikams įgrisusių politinių ir mafijinių klanų viešpatavimas.

Iš tiesų gi maišto šaknys dar gilesnės. Jau nuo garsiosios 1968 metų studentų revoliucijos laikų Pietų Europoje – Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Graikijoje – susiformavo ir tradiciškai egzistuoja „revoliucionierių klasė“, kurios tvirtovės – nuo policijos įsikišimo apsaugoti universitetai. Juose tiek savivaldos, kad naktimis gali būti gaminami sprogmenys, su kuriais dieną atakuojami policininkai. Minta ši aplinka savotiška išlaikytinių ideologija, kurios esmė – reikalauti iš valdžios, imti ir naudotis tuo, o patiems drybsoti ant sofos gerti portveiną bei mąstyti apie neteisingą pasaulį. Straipsnio autorius šią poziciją sutapatina su socializmu ir komunizmu. Būtų gerai, jei būtų tik taip.

Šie „tinginiai ir dykaduoniai“, kaip siautėjantį jaunimą vadina autorius, nėra tiesioginis TSRS socializmo palikimas – jis, šis jaunimas, yra modernizuoto – europinio, ant „žmogaus teisių“ išaugusio – socializmo produktėlis.

Nenoriu čia ilgai kalbėti apie „žmogaus teisių“ produktyvumą taip pat ir šia prasme. Manau, yra nuostabu, kad jaunieji Graikijos dykaduoniai galvas pakėlė būtent dabar – tai dar vienas „laisvosios rinkos“ kuriamo socializmo ribų štrichas!

2008 12 16

10.41. Kad ir kaip abejojau valstybės biudžeto deficito panaikinimu subalansuojant biudžetą buhalteriškai, t. y. ieškant pinigų nesvarbu kokiomis priemonėmis, tylėjau nekomentuodamas mūsų naujosios Vyriausybės biudžeto tvarkymo plano: nesu ekonomistas, o „ne specialistų kišimasis“ dabar vėl vertinamas labai neigiamai.

Nesu ekonomistas, tačiau ta aplinkybė neatima iš manęs galimybės samprotauti vadovaujantis sveika nuovoka. Jos peršamas mintis sustiprino neseniai „The New York Times“ paskelbtas šių metų ekonomikos Nobelio premijos laureato Polo Brugmano požiūris į biudžeto lopymą griežtomis taupymo priemonėmis: jo manymu, užuot mažinusi išlaidas, valstybė turi išlaidauti, nes tik tokiu būdu įmanoma ekonomikos nesugriauti galutinai. Išlaidavimas nereiškia švaistymosi, jis reiškia tik skolinimąsi remti tokias ūkio šakas, kurios gerina ilgalaikę ekonomikos plėtrą – energetiką, komunikacijas, žinių ekonomiką ir pan. – čia būtų kuriamos naujos darbo vietos „padengiant“ bankrotus kitose šakose ir taip sustabdant ūkio bendrojo potencialo smukimą.

Kad ūkiui patekus į depresiją fiskalinės priemonės nieko gero neduoda, jau ne kartą įsitikinta praktiškai. 1937 m. F. Ruzvelto Naujasis kursas, paremtas Vyriausybės išlaidų mažinimu ir mokesčių didinimu, įstūmė JAV į didžiulę ūkio recesiją. Tas pats atsitiko 1996–1997 metais Japonijoje, kai šalies vyriausybė sumažino išlaidas ir padidino mokesčius.

Išlaidų mažinimui galimybių visada esama: tai neprotingų išlaidų atsisakymas. Tačiau mokesčių didinimas visada yra natūralios apyvartos deformavimas, rinkos sąlygomis reiškiantis viena – ekonomikos galių silpninimą. Jeigu nebus kas per mokesčius įneša ekonomikos kraujo į tegul ir „subalansuotą biudžetą“, tai kitąmet tas biudžetas vėl bus „nesubalansuotas“ pagal mokesčių didinimo dėka sulėtėjusį ekonomikos produktyvumą. Rinka nežino kito kelio – tik ekonomikos augimą, kuris gali būti balansuojamas vienai besiplėtojančiai šakai dengiant kitos nuostolingumą, bet šitokiu būdu gaunant bendrą teigiamą ekonomikos balansą. Tai – valstybės politikos prerogatyva.

Savo plane mes kalbam tik apie pinigus, t. y. tik apie buhalterijos formalų sutvarkymą, o ne iždo papildymo politiką, kuo ir turėtų užsiimti Vyriausybė.

Ką reiškia ta lygiava, kurią kaip kirvį ant ekonomikos galvos nuleidžia mūsų Vyriausybė praktiškai, rodo spaudos padėtis: daugelis leidinių ir leidyklų bankrutuos. Gal to ir siekiama. Ir ne tik čia.

Ką ta lygiava reiškia ideologiniu požiūriu – irgi nesunku atsakyti: socialistinė lygiava.

Ką visa tai reiškia intelektualiniu požiūriu – irgi nelabai problemiškai nustatoma: tos pačios vienmatės mąstysenos produkcija.

2008 12 17

9. 36. A. Kubiliaus, kaip naujojo Lietuvos premjero, ir G. Kirkilo, kaip vienvaldžio opozicijos lyderio, pokalbis LTV „Versijų“ laidoje rodo labai svarbią tendenciją: bandoma pasiekti nacionalinį susitarimą ir pozicijai, ir opozicijai veikiant ranka rankon sunkiaisiais nacijai laikotarpiais. Susitarimo dar nėra, bet premjeras labai aiškiai kalba apie ne mažesnį už Vyriausybės vaidmenį ir atsakomybę, kurie tenka opozicijai, gi opozicijos vadas (tokiu jo niekas nerinko, parlamentinė dauguma jį tokiu tiesiog paskelbė, ir „opozicionieriai“ tyliai sutiko) delikačiai primena, kad naujoji Vyriausybė gavo nenugyventą ekonomiką ir tuo linki deramai pasinaudoti. Bendradarbiavimo dvasia viešpatauja beveik spindulingai. Matyt, iš tiesų, kaip leidžia sau prognozuoti kai kurie apžvalgininkai, taip pat tyliai, ramiai ir ryžtingai bus naikinamos kitos partijos, kad Lietuvoj galų gale įsigalėtų dvipartystė.

Kodėl socdemų vadas toks romus?

Į tai iš dalies atsako vakarykštis premjero susitikimas su TVF atstovų grupe, tyrusia Lietuvos ekonomikos būklę: Vyriausybės planas krizei įveikti esąs geras, skolintis nereikią, lito devalvavimo būtinybės nesą. Premjeras švyti. Gaila, kad nematyti opozicijos vado džiaugsmo – į laidą jis ateina susitvardęs. O džiaugtis jis turi pagrindo labiau, nei Vyriausybės vadovas: jis tai puikiai supranta, kad TVF negali naikinti savo egzistavimo bazės, ir, išvytas iš Pietų Amerikos, kuria tą bazę Vidurio Europoje, jau dabar Latvijai panašėjant į Argentiną, Ukrainai – į Indoneziją. Lietuvos smukimo į TVF priklausomybę galima ir palaukti, pagiriant patikimesnėn recesijon vedantį „gelbėjimo planą“. Taigi, G. Kirkilas ramus: tegul padirbėja A. Kubilius, tegul nusminga žemyn kartu su visa savo dauguma ir gelbėjimo planais, tada ateis jo eilė ir ilgalaikis buvimas valdžioj „keliant Lietuvą iš duobės, į kurią įstūmė Kubilius“. Šita situacija bus jau rimtai patenkintas ir TVF. Ir skolins, kiek reikia.

2008 12 18

11. 04. Chaosas, į kurį Lietuvos ūkį stumia A. Kubiliaus Antikrizinis planas, kaip teigia daugelis ūkio subjektų ir kai kurie politologai, nėra joks chaosas – tai yra naujosios tvarkos darymo būdas ir elementas: per tą laiką, kol bus aiškinamasi, kaip čia ko nenuskriaudus pernelyg smarkiai, A. Kubilius galės spręsti savo tolesnio egzistavimo klausimus.

Pirmas ir svarbiausias: ar LEO LT projekte atsiras pakankamai vietos konservatoriams-krikščionims demokratams dalyvauti finansiškai ir politiškai? Klausimas sprendžiamas, atrodo, sėkmingai, nes A. Kubilius, iki valdžios vairo apie LEO kalbėjęs vienareikšmiškai kritiškai, dabar tyli arba murma kažką neaiškaus.

Antras – gynybinis – klausimas irgi sprendžiasi: žadėdamas sumažinti ministerijų, A. Kubilius kuria naujas, o kiek naujų departamentų atsiras, nežino, ko gero, nė jis pats – atsiras „pagal reikalą“. O reikalas toks: kad valstybės valdymo struktūroj prie vairų ir vairelių atsirastų savų ne mažiau, negu spėjo sustatyti socialdemokratai.

Ne ūkio sutvarkymo, ekonomikos gaivinimo ir žmonių problemas sprendžia Antikrizinis planas, o valdžios pasidalijimo ruošiantis ilgalaikiam dvipartiniam valstybės valdymui klausimus pridengia šitas lygiavinis tautos dar vieno nuskurdinimo planas.

Ir – svarbiausia – nėra ko jo teisinti pasauline finansų krize – Lietuvos ekonomika lėtėjo dėl bendro pasaulinės ekonomikos lėtėjimo, bet krizės požymiai ėmė rastis su pasitikėjimą pakertančio Antikrizinio plano pasirodymu: bankai nebeskolina net vienas kitam, stoja normali lėšų apyvarta, nebesudaromos sutartys ir t. t.

Komunistai buvo tikri kvailiai. Jų anūkai – tikri šaunuoliai: kam represuoti, jeigu galima manipuliuoti! Kvailiais tegul lieka tie, kurie patiki.

2008 12 19

10. 26. Vakar atsiskleidė ir LEO LT pozicija: vos tik Vyriausybė užsiminė apie galimą jos projekte valdomo kapitalo vertės reguliavimą, „Vilniaus dešimtuko“ atstovai nedviprasmiškai pareiškė: ne, jie su tuo nesutinka, nes tai liečia ir juos! Išvada: ką daro jie –būtinybė ir komercinė paslaptis, ką daro ne jie – jų reikalas, ir bus tai aprobuota ar ne, priklauso nuo to, leis ar neleis tai daryti jie, privatininkai. Tai – generalinė ir viso būsimojo jų elgesio linija. O kadangi Ignalinos atominės naujojo modelio statyba ir įmonės funkcionavimas – pats didžiausias ir strategiškiausias nacionalinio kapitalo gamybos ir jo paskirstymo bei naudojimo mazgas, nuo valios, kuriai paklūsta šis kapitalas, priklauso ir priklausys visas ne tik ūkinis, bet ir politinis Lietuvos gyvenimas. Būtent dabar ir vyksta jėgų išbandymas, kieno valiai – „dešimtuko“ ar Vyriausybės – paklus mūsų elektrinės gaminamo kapitalo naudojimas.

Galima neabejoti, kad procentiškai pranašumą akcijų pakete išlaikys Vyriausybė, t. y. su Vyriausybe susijusios politinės jėgos. Tačiau naudos dalybos „vyriausybiniame pakete“ šią grupę darys visada silpnesnę už privatininkų grupuotę, kuriai netrūks nei noro, nei lėšų „vyriausybinio paketo“ partnerius manipuliuoti taip, kad sprendimai būtų parankūs ir naudingi tik „dešimtukui“. Viešpataus jų interesas, kuris tautai bus pateikiamas kaip nacionalinis interesas.

Kadangi rinkimai jau ir dabar Lietuvoje yra visų pirma pinigai arba labai dideli pinigai, kitame Seime mes matysime dvi partijas, atvestas ten už „dešimtuko“ pinigus, o jos vykdys tobulai valdomą demokratiją.

2008 12 20

10. 40. Net ir komerciniai leidiniai pripažįsta, kad nacionalinis transliuotojas atėjus Audriui Siaurusevičiui pasikeitė ir dar keičiasi. Tiesa, tai konstatuojama labai diplomatiškai: „Triumfo arka“ atsverianti komercinių televizijų „dangus“ ir kitas panašias „žvaigždžių gamyklas“, įdomus Deivio vedamas estrados dainų vakaras ir pan. Pasakykim tiesiai ir šviesiai: klasikos vakaras „Triumfo arka“, estrados vakaras „Mūsų dienos – kaip šventė“, liaudiškos muzikos vakaras „Gero ūpo“ yra trys pramoginiai renginiai, kurių sumąstyti ir surengti nepajėgė nė viena komercinė televizija, nes tai „ne jų duona“ – nepelninga. O nacionalinis transliuotojas „gali sau leisti“, sukurdamas ir savo išskirtinumą, ir sulaukdamas išskirtinio žiūrovų dėmesio.

Trys savaitinės LTV diskusijų laidos – „Redakcija“, „Versijos“ ir „Noriu žinoti“ – bei analitinė „Savaitė“, LTV-2 „Tapatybės labirintai“, „Pasaulio dokumentika“, „Naujoji lietuvių dokumentika“, „Tarp žemės ir dangaus“, įvairios kultūrinės laidos – irgi tik nacionaliniam transliuotojui būdingi darbai. Nebe tokios išskirtinės šiame kontekste darosi A. Bumblausko, L. Donskio, E. Mildažytės, V. Gerulaičio ir kitų LTV senbuvių laidos, bet ir tai gal į gera tautai?

Jei dar prieš metus apie LTV beveik nebuvo ką pasakyti, tai dabar jau ir galima, ir reikia kalbėti kritiškai – pripažįstant esamus pozityvius pradus ir ieškant naujų, dar aukštesnio lygmens sumanymų. Nors aiškiai matosi, kad visos redakcijos vidujai gyvybingos ir randa kaip ar bent bando tą savo gyvastingumą demonstruoti žiūrovui, kas, aišku, yra ir priimtina, ir pagirtina, pamatai kinta sunkiai: politinės laidos vis dar ringo, politinių grumtynių stiliaus transliacijos, o ne analizės ir apmąstymų valandėlės; kultūrinėse dar tebedominuoja šou metodika, dokumentikoje – arba gryna etnografija, arba intelektinio individualizmo propaganda ir pan. Tai priklauso ne vien nuo televizijos – tai ir viso mūsų nacionalinio kūrėjų korpuso problemos, tačiau kelias į išsivadavimą iš empirizmo diktatūros yra – tai kultūros visuomeninių, patriotinių pradų paieška ir įtvirtinimas taip pat ir televizijos kūryboje.

Tačiau reikia pasakyti aiškiai: nacionalinis transliuotojas kinta, ir kinta į gera.

2008 12 21

10. 18. LNK „Muzikos akademijos“ ir vedimas, ir vertinimas, nekalbant apie dalyvių darkymąsi, kuris nėra vien jų asmeninio beskoniškumo ar prodiuserių reikalavimo laikytis jų „stiliaus“ pasekmė, – ištisas jaunų žmonių dvasinio paniekinimo, psichologinio pažeminimo ir profesinio prievartavimo spektaklis. Ateina ten jaunimo ir su aiškiais talento probrėkšmiais, o išeina visi prispardyti ir apspjaudyti, ilgam iškreivinę savo muzikinę brandą. Kaip ir visi tie, kurie vienaip ar kitaip pereina per viešnamį. Nesvarbu, kad muzikinį.

2008 12 22

10. 40. Lietuvos politinis elitas pagaliau rado progą, kaip Lenkijai perduoti visą „Mažeikių naftą“– argumentuodami sunkmečiu ir tuo, kad už 10 proc. dabar valstybei priklausančių akcijų tikimasi gauti 200 mln. litų, Vyriausybės žmonės nė nebesvarsto klausimo, kalba tik apie apiforminimą ir laukia tų pinigėlių.

Bet svarstybas bando primesti lenkai. Mat, pirkdami tą „Mažeikių naftos“ likutį, jie nori išsiderėti ir „Klaipėdos naftą“– terminalą, kurį jie kol kas tik nuomoja, per jį transportuodami didžiąją dalį „Mažeikių naftos“ produkcijos. Nuomoja pakankamai palankiomis sąlygomis, tačiau jiems to maža: jie nori būti nekontroliuojami, nori Lietuvoj elgtis visiškai savo nuožiūra. Kadangi Lietuvos geležinkelius liberalai irgi numato privatizuoti, Lenkija išsipirks ir pervežimo licenciją, ir visas naftos įvežimo, perdirbimo ir pardavimo ciklas Lietuvoje bus gretimos valstybės rankose ir nuožiūroje. Jau dabar degalai Lietuvoje kainuoja brangiau, negu tokių gamyklų neturinčiose šalyse. Alternatyvios degalinės neatsvertų Lenkijos monopolio diktato.

Prieš monopolio sukūrimą viešai pasisako tik akademikas Vilemas. Premjeras A. Kubilius „dar galvoja“. Seimo pirmininkas A. Valinskas „Klaipėdos naftą“ lenkams (ne lenkams, o Lenkijai, nes „PKN Orlen“ yra valstybinė Lenkijos įmonė) jau pažadėjo. Kaip savo.

Ką visa tai reiškia?

Politiškai reiškia tokią ekonominę Lietuvos priklausomybę nuo Lenkijos, kuri gali būti vadinama ekonomine okupacija. Jeigu kam tas žodis per baisus, priminsiu, kad Lenkija G. Kirkilo tiesiog prašyte įprašyta į IAE bloko statybą. Kadangi LEO LT akcininkai privatininkai savo akcijas galės parduoti, o Vyriausybė pagal sutartį galės tik pritarti ar nepritarti Lenkijos pasirenkamam pirkėjui, kas iš mūsų elito, jau ir iki šiolei pildžiusio visas lenkų užgaidas, pasipriešins IAE pardavimui Lenkijai? Tuo labiau, kad, kaip ir „Mažeikių naftos“ atveju, Lenkija iš valstybės iždo šiam „bizniui“ lėšų negailės. Kuo turėtume vadinti ir benzino, ir elektros gamybos Lietuvoje perdavimą kitos valstybės nuosavybėn?

Jeigu tai būtų rusai ir Rusija, būtų visiškai aišku: reokupacija!

Jeigu tai yra lenkai ir Lenkija, tai yra tik eurosąjunginė integracija!

Kad tai dvigubų standartų demagogija – nė nekalbėkim, aišku ir taip.

Iki šiol tvirtai dar negalima atsakyti į vieną klausimą: ar tai, kas daroma, yra absoliutaus politinio bukumo ir neraštingumo „dovanėlės“, ar sąmoninga ekonominė, o per ją – ir politinė valstybės išdavystė?

2008 12 23

9. 17. Tarptautinė migracijos organizacija, kaip praneša Lietuvos spauda, paskelbė ataskaitą apie pastarojo meto migracijos padėtį ir tendencijas.

Daugiau kaip 200 mln. žmonių pasaulyje šiandien gyvena už savo gimtosios šalies ribų. Tai 2,5 karto daugiau nei 1965 metais. Migrantai namo parsiuntė 337 mlrd. dolerių.

Imigracijos lydere išlieka Europa – turtinga, sparčiai senstanti ir jaučianti darbo jėgos stygių. 2005 m. Europoje buvo 64,1 mln. atvykėlių, 44,1 mln. iš jų gyveno Vakarų ir Vidurio Europos valstybėse, kur jie sudarė nuo 5 iki 17 proc. gyventojų. Pagal imigrantų skaičių lyderiauja Vokietija – 2005 m. čia gyveno 10,1 mln. imigrantų. Prancūzijoje gyvena 6,5 mln., D. Britanijoje – 5,4 mln., Ispanijoje – 4,8 mln., Italijoje – 2,5 mln. Rusijoje 2005 m. gyveno 12 mln. atvykėlių, daugiausia iš NVS šalių.

Europos vidinėje migracijoje reikšmingas pasidarė imigrantų į Vakarų šalis srautas iš naujųjų ES šalių.

Prie bendrųjų tendencijų priskiriamas imigracijos į Europos pietines valstybes, ypač Ispaniją, spartus augimas, ypač iš Afrikos.

2008 12 24

12. 02. Daugely Europos šalių įsigali naujos alkoholio vartojimo tradicijos. Iki šiolei Europa garsėjo vynais. Prancūzijoje šiemet pagaminta 44 mln. hektolitrų vyno, Italijoj – 47 mln. Panašiai gamina Ispanija.

Tačiau dabar visose šiose „vyno šalyse “ vis dažniau plempiamas alus, ir ne šiaip sau, o „iki visiško nusitašymo“. Ypač – Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Olandijoje. Rusijoje, tradiciškai daugiausia degtinę gerdavusioje šalyje, 35 proc. gėrėjų perėjo prie alaus.

Kodėl taip kinta tradicijos, tyrimą atlikusi bendrovė neaiškina. Tik pabrėžiama, kad daugiausia abstinentų yra Turkijoje (apie 70 proc.), mažiausia – Švedijoje (16 proc.).

2008 12 25

10. 25. Kai dar prieš pusmetį klausiau, tai kur gi mes vis dėlto einam, turim mes savo valstybę ar ne, visa tai skambėjo gana retoriškai. Šiandien į tuos klausimus jau atsakyta aiškiai ir akivaizdžiai.

JAV finansų sistemą nudrengus ir išniekinus finansininkams grobuonims, ir JAV, ir Europos valstybės puolė siuvinėti ir dangstyti trūkinėjančius finansų srautus, tuo pat metu mesdamos didžiulius rezervus ekonomikos palaikymui, stimuliavimui ir gyvinimui. Kas neturėjo rezervų (Vengrija), puolė skolintis iš TVF. Net Rusija, pasirodo, turėjo milžinišką valstybės rezervą. Tiesa, nemaža jo dalis buvo prarasta Vakarų bankuose.

Rezervą buvo sukaupusi ir Estija. Šiandien ji skolina pinigus Latvijai. Latvija rezervų neturėjo, tačiau ji, kaip tvirtina šaltiniai, puikiai pasinaudojo krize: nacionalizavo neaiškaus kapitalo „Pareks“ banką, pardavė savo oligarchui Andriui Škėlei, pasiėmė TVF paskolą ir dabar finansuoja pagal nacionalinius poreikius palaikymo labiausiai reikalaujančias ūkio šakas. O lietuviai šneka: štai kaip bloga latviams!

Patys lietuviai neturi nei rezervo, nei nacionalinio banko – visi bankai parduoti, visi priklauso kitoms šalims. Lietuvos bankas? – Lietuvos bankas finansinėmis operacijomis neužsiima, jis prižiūri „lito krepšelio“ buhalteriją. Tai ką gi su mūsų ūkiu daro brangioji lietuvių naujoji Vyriausybė?

Ogi Vyriausybė paskelbia, kad Lietuvoj ekonominė krizė ir kad Vyriausybė imasi gelbėti Lietuvą. Gelbės ją taip: pirma surinks 5 milijardus biudžeto skylei užkimšti, paskui jau imsis gaivinti ekonomiką. Tuos milijardus surinks nukarpiusi kai kurių šakų finansavimą ir pakėlusi mokesčius. Tauta apstulbsta, bet kai susigaudo, pradeda klykti: visiems blogai, bet patentininkams PVM padidinimas – tai jų galutinis sunaikinimas, kultūrininkams beveik visiems – badas, o knygininkams – blogiau nei lietuviškos spaudos draudimas XIX amžiuje. Kad ir ką kas šaukia, kalba ar aiškina, šita Vyriausybės politika reiškia kursą į ilgalaikį ūkio nusmukdymą.

Tai ne tik supranta, bet ir nedelsiant reaguoja Lietuvoje veikiantys užsienio bankai – uždaro turimus rezervus, nutraukia skolinimą ir užsisklendžia. Švedijos bankas į savo iždą perveda 2 mlrd. litų. Privatiems indėlininkams priverstas išmokėti apie 3 mlrd. litų. Finansų cirkuliacija Lietuvoje stoja. Įmonės nebetenka finansinių tarpininkų, išmokos stringa, įmonės užsidaro. Vyriausybė blaškosi: skolinasi iš užsienio bankų, tariasi su „vietiniais“. Ką ir kokiom sąlygom sutaria – ne mums, mirtingiesiems, žinoti. Mums žinotina viena: turit sumokėti mokesčius, ir kuo greičiau!

Kai kas sako: būtų nors vienas nacionalinis bankas – užsienio bankų blokada būtų ne tokia pragaištinga. Latviai tokį banką krizės dėka sugebėjo pasidaryti. Mes – ir vėl viską sukrovėm ant žmonių galvų.

Tai turim mes savo valstybę? Jeigu valstybė yra tik savo piliečių mokesčių surinkėjas, tai mes ją turim – iš piliečių mokesčiai išieškomi kietai. Pagal reikalą – vis didinant. Tačiau jeigu valstybė yra piliečių deleguotų protingiausių ir sąžiningiausių atstovų korpusas, vadovaujantis piliečių gerove besirūpinančioms institucijoms, kurios privalo sukurti piliečiams palankią tvarką, gaminančią bendrą gėrį, – tada mes valstybės tikrai neturim.

Ko tąsyk priekaištaujam, kad tauta išsibėgioja, išsižudo ir išmiršta?

Nuo pat pradžių atkurtoji Lietuva neturėjo nacionalinės idėjos – gyvenimo nacijai kaip bendruomenei imantis kolektyvinės atsakomybės už bendrą likimą. Buvom palikti katras sau.

Ar yra įmanoma išgelbėti tautą, kuri nesupranta, kad ji visų pirma yra bendruomenė?

Įmanoma. Jeigu tai supranta bent Vyriausybė.

2008 12 26

10. 11. Atrodo, Džordžas Sorošas esmingiausiai paaiškino šiandieninės pasaulinės krizės kilmę ir mechanizmus. Jo sukurta refleksyvumo teorija nesiblaško pasekmių (= finansų) maišaty ar mechanizmų (= bankinio finansavimo) tobulinimo iliuzijose – ji paaiškina pačių aiškinimų klaidų priežastis, todėl yra labiausiai panaši į tiesą.

Socialiniai reiškiniai yra netapatūs fizikiniams: fizikinius galima patikrinti kitais fizikiniais, eliminuojant tikrintojo subjektyvumą; socialiniuose reiškiniuose tikrintojas pats yra reiškinio dalis, veikianti išvadas. Vertybinis aspektas socialinių reiškinių apibūdinimuose visada esmingesnis, todėl socialinės teorijos visada toliau nuo to, ką vadinam tikrove.

Tai, kad socialinių reiškinių tyrėjai nenori pripažinti savo dalyvavimo tyrime fakto, Dž. Sorošas ir vadina refleksyvumu. Galima būtų pasakyti ir paprasčiau: savirefleksija tokiu atveju pateikiama kaip grynoji refleksija.

Kaip šis neatitikimas taikytinas aiškinti rinką?

Labai paprastai: rinkos niekada rinkos dalyvių santykių neatspindi tiksliai – rinkos vaizde tikrieji santykiai yra iškraipyti. Rinkos kainomis realizuoti rinkos dalyvių vertinimai ir lūkesčiai ima lemti rinkos pusiausvyrą, nors pagal rinkos fundamentalistus ši rinka turėtų likti nepajudinama, bent jau sugebėti persibalansuoti. Didėjantys lūkesčiai didina kainas, o didėjančios kainos dar labiau didina lūkesčius ir iškreipia vertinimus. Nekilnojamojo turto sektoriuje iliuzija buvo tai, kad bankai manė esą nepriklausomi nuo nekilnojamojo turto vertės augimo ir galėsią skolinti „kiek reikia“. Įsukta į šią spiralę ekonomika vieną gražią dieną patiria nekilnojamojo turto burbulo sprogimą, pradedantį staigų kritimą „į realybę“, o vienos rinkos kritimas neišvengiamai atsiliepia kitoms rinkoms.

Nekilnojamojo turto burbulas yra burbulas kitame – kredito ekspansijos – burbule, kuris pradėtas pūsti nuo 1980 metų, kai M. Tečer ir R. Reiganas rinkos fundamentalizmą padarė viešosios politikos ideologine baze – nuo tada kredito augimo tempai viršija BVP augimo tempus – išleidžiama daugiau nei uždirbama.

Problema nėra vien „finansų burbulų“ prigimties pažinimas. Tikroji problema yra ta, kad finansų rinkos, paremtos vartojimo begalinumo vaizdiniu, yra ir bus linkusios pūsti tuos burbulus. Todėl finansų rinkos turi būti reguliuojamos. Bankai turi nerašytas valstybines garantijas, kurios neleidžia bankų sistemai sugriūti. Tad bankai turi būti reguliuojami visų pirma. Tačiau vien bankų „paleidžiamo“ pinigų kiekio reguliavimo negana – Dž. Sorošo nuomone, turi atsirasti kredito reguliavimas tiek skolinimo, tiek skolinimosi prasme. Labai svarbi refleksyvumo teorijos kūrėjo mintis yra ta, kad negana reguliuoti vieną pusę – finansuotojus: finansuojamasis yra įtraukiamas į jų žaidimus, todėl paprasto žmogaus „išpūsti“ įsipareigojimai turėtų būti perderėti iš naujo, pagal naująsias aplinkybes. To lietuviškasis politinis protingumas kaip problemos net neužčiuopia.

Dž. Sorošo nuomone, vartojimas kaip pasaulinės ekonomikos variklis stoja. Ne tik dėl šios krizės: senka vartojimo ekonomiką variusi energetika, o tai jau kur kas rimtesnė, negu finansų, problema. Filosofas siūlo galvoti apie atsinaujinančios energetikos ekonomiką, atnešančią ir visai kitą žmonijos gyvenimo būdą. Jis dabar baugina, bet yra neišvengiamas.

2008 12 27

LTV-2 parodė puikų prancūzų filmą „Pasaulis be naftos“. Perpasakoti jo neįmanoma, jį reikia pamatyti. Nacionalinis transliuotojas turėtų jį parodyti keletą kartų – kad pamatytų visi, o pamačiusieji – ir įsidėtų į galvą.

Sakoma štai kas. Naftos era baigiasi. Po penkiasdešimties metų pasaulis bus visai kitoks. (Aš sau priduriu: jei išvis bus.) Jis turės remtis visai kita energetika.

Nafta naudota beprotiškai, jos ir dabar dar išgaunama per daug, ir tai ugdo resursais nebeparemiamus poreikius; lengvai išgaunamos naftos ribos jau prieitos, o sunkiai išgaunama nafta negalės patenkinti net esamų poreikių, ir šokas neišvengiamas; be viso to, nafta susitelkusi kai kuriuose regionuose – Persijos įlankoj, Meksikoj, Rusijoj, Kaspijoj, ir dėl tų telkinių kontrolės vyksta nuolatiniai karai. Naftos stygius įtampą pasaulyje dar didins.

Jau dabar nafta pabrangus dvigubai. Kai kurios transporto priemonės, varomos naftos produktais, nebeišsilaiko. Pavyzdžiui, žvejų laivai. Artėja ir individualaus transporto eros pabaiga. Valstybės, apie savo tautų ateitį galvojančios rimtai, turi užsiimti visuomeninio transporto sistemų kūrimu.

Siūloma įvairiausių energetinių alternatyvų: saulės energija, vėjo energija, potvynių ir atoslūgių energija, branduolinė ir pan. Nė viena atskirai paimta neprilygsta naftos energetikai. Reikalingi kompleksiniai sprendimai. Deja, ekonomistai to nesuvokia, vyriausybes taip pat valdo pinigai. Dabar siaučia tik bankų darbo broko sąlygota finansų krizė. Naftos energetika pagrįstos ekonomikos smukimas sugriaus biržas, kurios iš tų griuvėsių nebepakils. Ar galvojama, koks chaosas mūsų gali laukti?

Problemų sprendimas per rinką – ne tas kelias. Rinkos ekonomika – tai kelias į ekonomikos sugriuvimą.

Ką siūlo „Pasaulio be naftos“ kūrėjai? Siūlo visų pirma galvoti apie tai, kokia yra mūsų tikrovė – ne reklaminė ir ne politinė, o tokia, kokia ji yra iš tiesų. Tai jau daug. Nes ta tikrovė sako: visur priėjome ribas. Gamta sufleruoja, kuo savo sprendimuose pasiremti žmogui. Vandenynų pakrantės moliuskai gyvena jau 50 mln. metų. Tie, kurie įsikūrė uolose, išnyko kartu su uolomis. Žmogus buvo įėjęs į naftos gyvenimo būdą. Kas sugebės iš jo išeiti – išliks. Jau šiandien turime orientuotis į paprastesnį gyvenimą.

2008 12 28

10. 05. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas vakar per LTV paaiškino, kodėl rinkimams į Europos Parlamentą nėra jokių rinkėjų skaičiaus reikalavimų: kad euroskeptikai negalėtų sužlugdyti rinkimų.

Ką tai reiškia konkrečiai? Tai reiškia, kad ir kiek rinkėjų ateitų, jie vis tiek išrinks nacijos atstovus, ir Europarlamentas bus ir veiks, ir niekas negalės sukliudyti Europai žengti į savo šviesią ateitį, vedamai savo komisarų, kurių veiksmus bet kuriuo atveju aprobuos jokių teisių neturintys parlamentarai.

2008 12 29

9. 11. Galima pakankamai tiksliai ir moksliškai argumentuotai nustatyti, kiek kalorijų ir iš kokių maisto produktų kasdien turi gauti žmogus, kiek kvadratinių metrų turi turėti būsto su stogu virš galvos ir kiek dujų ar elektros tas būstas sunaudos šildymui.

O kodėl negalima paskaičiuoti, kiek visa ta išgyvenimo prekių ir paslaugų visuma kainuoja vienam žmogui – vidutiniškai, pagal valstybėj susiklosčiusią vidutinę tokių prekių ir paslaugų kainą?

Ne tik galima – reikia. Būtina. Tik tokiu atveju mes pradėtume kalbėti apie rūpinimąsi konkrečiu žmogumi, daryti realias sąskaitas ir prognozes, konstruoti biudžetus, o ne buhalterijas.

Kalbant apie socialiai remtinų žmonių pajamas iš valstybės iždo – pensininkus, studentus, moksleivius ir kt. – tai vienintelis tikras kriterijus, tikrai garantuojantis žmogaus išgyvenimą ir gyvenimą jaučiant bendruomenės „peties jausmą“ ir paramą.

Kai dabar pensininkui skiriama liekana nuo kitų biudžeto asignavimų, argumentuojant tuo, kad daugiau lėšų nėra, ir pridedama kasmet po 5–10 litų, kalbėti apie rūpinimąsi žmogumi yra nusikalstama: tai cinikų ir egoistų, savo nežmoniškumą pavertusių valstybės politika, propaganda, kuri, jeigu nenutraukiama, paprastai tampa kokia nors diktatūra, tautai pamažu degraduojant ir išmirštant.

Kaip mes nematom, kad pensininkas Lietuvoj – viso labo biudžeto liekana, kažkokia mūsų visuomenės PVM neigiamybė?

2008 12 30

10. 43. Pagaliau Lietuvos vyriausybės vadovas Andrius Kubilius atsiskleidė: jo Vyriausybės tikslas yra moderni, globalinės konkurencijos nebijanti Lietuva, o visų permainų pagrindas – M. Tečer ir R. Reigano pagrįsta pertvarkos filosofija, kurios centre – pilietis. Svarbiausia šiame „vizijos“ apibūdinime – piliečio samprata. A. Kubilius sąmoningai nepasako, koks pilietis yra jo numatytos Lietuvos pertvarkos centre. Už jį į šį klausimą atsako A. Kubiliaus autoritetai M. Tečer ir R. Reiganas, globalizacijos eros pradininkai. Taigi: Lietuvos pertvarkų, kurias planuoja A. Kubilius, centre bus Europos Sąjungos pilietis, kuriam A. Kubiliaus kalbos apie lietuvių tapatybę bus kaip pernykštis sniegas. Lietuvai numatoma absoliuti eurosąjunginė integracija su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis.

Daroma tai, galima sakyti, fundamentaliai jau dabar – visa mokesčių „reforma“ yra tik įvadas į tą integraciją. Mokesčių reformos dėka gaunami „greiti pinigai“ reikalingi įsitvirtinti valdžioje rodantis ryžtingu Briuseliui ir grasinant koalicijos subyrėjimu, jeigu kas bandytų priešintis Vyriausybės veiksmams Lietuvoje, tuo pat metu pradedant giluminius pokyčius: „skylių kamšymo“ akcija pagerins kai kurių žemesniųjų sluoksnių padėtį, selektyviai pablogins stambųjį verslą, bet visiškai pakirs vidutinį. Ar ne to ir reikia integratoriams: vidutinis verslas yra nacionalinės valstybės pamatas, o nacionalinė valstybė yra didžiausias integracijos kliuvinys. A. Kubilius jau savo parengiamaisiais veiksmais kerta per juos, o pačius stambiausius, politiškai spausdamas, pasidalina su opozicija. Idealus integruotos Lietuvos modelis.

Tuo metu, kai visas mąstantis pasaulis jau suvokė M. Tečer ir R. Reigano rinkos fundamentalizmo pragaištingumą, A. Kubilius su liberalų palyda ryžtingai užsimoja prieš paskutines nacionalinio valstybinio ūkio liekanas ir be valdžios pagalbos žmonių valia bei pastangomis sukurtą vidutinį verslą.

O lietuviai tyliai sau slenka į pražūtį.

Kaip man tai primena sušaudyti vedamus žydus!

2008 12 31

11. 35. Naujų metų išvakarėse ne nuodėmė pagalvot apie nueitą kelią. Nuodėmė būtų nepagalvot ir eiti banda paskui kokį nors vedlį, kuris pats žino, kad veda ne ten.

Man jau tiek to. Su daug kuo aš jau turiu atsisveikinti. O apie likusį gyvenimą galvoti kaip buvusiojo užbaiginėjimą.

Ilgas jis man teko, negaliu skųstis. Ir dar koks: okupacijos, Nepriklausomybės ir vėl okupacijos. Teatleidžia man mano oponentai, kad nedarau didelių skirtumų tarp raudonosios ir mėlynosios okupacijų: abi jos turi savitumų, bet panašios savo esme. Nebenoriu apie tai šiandien kalbėti – pakankamai esu pasakęs anksčiau, ir kurių neįtikinau – nebeįtikinsiu, juos įtikinės gyvenimas.

Aš galiu tik džiūgauti, kad sulaukiau meto, kai protai, suvokę esminę naujausių laikų problemą, rado galimybę ir politiškai pareikšti nebetaikstymo su ekonominėmis okupacijomis būtinybę. Ir kad aš galiu būti kartu su jais savo krašte, savo Lietuvoj. Ir skirti visas likusias jėgas mūsų visų spartesniam praregėjimui ir pasipriešinimui prieš tautos žudymą.

Šitokiame kontekste ir aš sutinku žiūrėti tik į ateitį!