Sausis Spausdinti
2009
Parašė Romualdas Ozolas   
Šeštadienis, 31 Sausis 2009 23:54

2009 01 01

11.39. Praėjusieji metai reikšmingi pasauliui ne mažiau, negu 2001-ieji. Gal net reikšmingesni.

Tada, tūkstantmečio pirmaisiais, pasaulis pamatė, kad civilizacijų konfliktas yra neišvengiamas. Gal dar konkrečiau: jeigu neišvengsim naujo pasaulinio karo, jis bus civilizacijų karas. Tada aš rašiau: civilizacijų karas jau prasidėjo – 2001-ųjų rugsėjo 11. Tos pačios nuomonės esu ir dabar, džiaugdamasis bent tuo, kad jis įsibėgėja taip lėtai.

Tūkstantmečio aštuntieji su savo „finansų krize“ pademonstravo, kad Vakarų civilizacija su savo technologinėmis inovacijomis, paremtomis naftos ir dujų energetika, priėjo plėtros ribas net ir tokioje, rodėsi, beribės sklaidos erdvėje, kaip finansai. Tai reiškė, kad civilizacijų karo aptarnavimo resursai nuo šiol ima sekti, ir net lokaliniai naftos kontrolės karai nebeišgelbės, nes, netgi ir kontroliuodama naftingus rajonus kitos civilizacijos erdvėje, Vakarų civilizacija nebebus absoliutus galios centras vien dėl tos priežasties, kad senka patys kontroliuojamieji ar kontroliuoti siekiamieji resursai. Nafta maitinamos jėgos iltys ėmė gelti.

Teks ieškoti ir rasti visai kitus problemų sprendimo būdus, kurie, ko gero, reikš visiškai naują krikščioniškosios Vakarų civilizacijos gyvenimo būdą. Jei sugebėtume tai padaryti, stotų dar vienas mūsų atgimimas, ir šis uždavinys yra toks didelis ir toks patrauklus, kad gali tikru laimės kūdikiu laikyti save tas, kuriam tenka spręsti tokio masto ir tokios reikšmės klausimus. Ir nė necypsėti dėl sunkumų, kuriuos tenka įveikti.

2009 01 02

10.12. Šie metai – ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metai. Ar tokios šventės yra priimtinos iš principo – klausimas, žinoma, labai diskusinis, bet kad jis būtų išvis nutylėtas – ne, tai nediskutuotina: švęsti reikia. Tačiau švenčiant reikėtų labai aiškiai suprasti, kad taip mes sutrumpinam Lietuvos istoriją iki kažkieno apie ją ištarto žodžio, nors iki jo jau turėjo būti tai, apie ką šitas žodis tartas. Lietuvių (na, baltų) gentys, o ir pati Lietuva iki tol, kol kažkas apie ją kažką pasakė, egzistavo jau ne vieną tūkstantį metų. Kodėl rašto, o ne archeologijos artefaktai yra mūsų istorijos žymenys? Pagaliau – raštas yra kitų liudijimas apie mus. Tai negi pats apie save negali pasakyti buvęs taip, kad tuo patikėtų kiti? O į raštą kas ir šiandien pakliūva? – skandalistai. Nuo tarptautinio skandalo – Brunono nugalabinimo – savo istoriją tegali pradėt ir Lietuva? Beveik absurdas.

Bet čia ne apie tai. Čia – apie to absurdo paminėjimą, kuris sutapatintas su Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės garsinimu.

Besiintegruojanti Europa yra prigalvojusi visokių kultūrinių renginių, turinčių akivaizdžią Europos tautų niveliavimo paskirtį: Eurovizija, Vaikų eurovizija, Šokių eurovizija, įvairūs europiniai sporto renginiai, knygų mugės ir pan. Miestas – Europos kultūros sostinė puikiai įsijungia į šią plejadą: kasmet du miestai gauna teisę taip vadintis ir lenktyniauja vienas su kitu, neužmiršdami ir buvusiųjų „sostinių“ patirties.

Šiemet „sostinės“ yra Vilnius ir Lincas. Lincas akcentuoja kosmopolitinius motyvus, Vilnius – nacionalinius.

Na, kiek ko būta Gerto Hofo surengtuose šviesų spektakliuose – vargu kas pasakytų. Nors turbūt visi sutiks, kad fejerverkai sproginėjo garsiau nei ankstesnieji. Kokią žalą padarė jie Arkikatedrai, vargu bus atsakyta aiškiai, nors poveikis buvo matuojamas. Man asmeniškai atrodo, kad su šiuo spektakliu visi fejerverkai šioje aikštėje turėtų būt užbaigti, vietos jiems paieškant visai kitur – gal prie Baltojo tilto, gal Vingio ir Kalnų parkuose. Tai ne tik dėl fizinio poveikio pastatui, tai ir dėl to, kad į šitokias fejerijas susirenkančios minios elgesys visiškai nesiderina su šia istorine ir dvasine šventviete. Nes tai – gerokai pagėrusios minios džiugesys.

Į Sporto rūmus patekusieji (Nepriklausomybės Akto signatarai į kviestųjų sąrašus nebuvo įtraukti) pasakojo, kad koncertas ten buvęs tikrai neeilinis, už tokius rengėjams verta mokėti deramus pinigus. Bet už ką sumokėta 3,5 mln. per visas tris – Sporto rūmų, Arkikatedros ir Rotušės aikštės – atrakcijas, – pasakyti sunkoka. Tiek to, tai bus valstybės buhalterių problema. Esminis kitas klausimas: ar verta apskritai leisti milžiniškus pinigus oro garsams ir ugnims?

Taip, kol kas net pasaulio finansų krizės ir ekonomikų recesijos sąlygomis miestai lenktyniauja, kuris surengs įspūdingesnį fejerverką. Sidnėjus, Honkongas, Londonas, Paryžius, Niujorkas... Tačiau ar neatrodo, kad tos ugnys ledynų tirpsmo, pasaulio vandenyno kilimo, atmosferos anomalijų, reljefo destrukcijų fone labiau panėši į beviltišką bandymą prisidengti savo nuogybę, negu į džiaugsmingą naujų madų demonstravimą? Ar čia nesama daugiau inercijos, kuri rodo užsispyrusį neprotingumą, negu inovacijos, kuri turėtų pademonstruoti optimizmo herojiškumą? Anksčiau ar vėliau pasaulis atsakys ir į tą klausimą.

Tačiau kodėl mes būtinai turim mėgdžioti, o ne sugalvoti ką nors išties protinga, visais požiūriais sau labiau tinkama? Tuo labiau, kad visi tie mūsų žaismai nuo kosmoso prisidengia natūralia lietuviška viduržiemio migla, o mastai Sidnėjaus ar Londono akivaizdoj susitraukia iki provincijos miestelio užmojo?

Žinau, kad daugumos nebūsiu ne tik palaikytas, žinau aiškiai – mane smarkiai kritikuos, argumentuodami tokių renginių jungiamąja galia (aš atsakyčiau: manipuliuojamąja galia), tačiau manau, kad Europos kultūros sostinei labiau tiktų susitvarkyti savo gatves, šaligatvius, kiemus, gatvių namų numeraciją, iškabas – bent jau tą sostinei būtiną buities išorybę, kuri nėra vien tik fasadinės kultūros ženklas, ir kuo mažiau lėšų, energijos ir dvasios skirti madoms, ateinančioms kartu su pasaulio kvailybe, tuo labiau, kad šiandien jau ima visuotinai aiškėti, jog toks kvailiojimas nėra koks išdykėliškas paklydimas, o labai rimtos pasaulio dvasinės ir fizinės negalios simptomas.

2009 01 03

11.01. Seniai tarp nuolat naudojamų knygų turiu Juozo Jasaičio sudarytą ir 1993 m. išleistą knygelę „Žalia bruknelė Daukantui“. Neseniai aptikau taip pat J. Jasaičio parengtą ir 2001 m. išleistą antologiją „Motiejus Valančius iš arti ir iš tolo“. Čia – visų pirma mano padėkos žodis šių antologijų autoriui už kruopštų darbą surenkant ir parengiant žinomiausių Lietuvos mokslo ir meno žmonių tekstus apie tuos du Didžiuosius Lietuvius. Tas knygas papildant naujais tekstais reikėtų perleidinėti kas dešimtmetį, kad jas galėtų nusipirkti naujos jaunų skaitytojų kartos, kad tas knygas rastų moksleiviai visose mokyklų bibliotekose. Panašios knygos yra apie V. Kudirką, J. Basanavičių, kitus Didžiuosius. Neseniai „Žaltvykslės“ leidykla išleido Eugenijaus Manelio ir Romaldo Samavičiaus sudarytas antologijas „Vasario 16-oji – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena“ (2007) ir „Kovo 11-oji – Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo diena“ (2008). Leidykla numačiusi kurti seriją „Atmintinos lietuvių tautos šventės ir dienos“.

Tikrai didžioms lietuvių tautos asmenybėms suskaičiuoti pakaktų abiejų rankų pirštų. Ar tūkstantmečio proga pasirodęs kelių ar keliolikos knygų ciklas „Lietuvos Didieji“, parengtas pagal vieningą planą ir išleistas kaip rašytinis mūsų genijų Panteonas, nebūtų vertas mūsų nacionalinės Vyriausybės finansinės paramos net recesijos metais? Niekas niekada iš Nepriklausomos Lietuvos, o tuo labiau eurosąjunginės Lietuvos vyriausybių tokių darbų nesiėmė. Gal metas?

2009 01 04

9.40. „Triumfo arka“ yra, ko gero, reikšmingiausias pereitų metų televizijų darbas. Sėkmingų ir prasmingų yra ir daugiau, ypač – Lietuvos televizijoje (LTV), kuri atsinaujino iš esmės ir, galima sakyti, atitinka šiandieninius mūsų ir pajėgumus, ir poreikius, tačiau reikšmingiausiu laikau būtent šį darbą, nes jis į vietas pastatė visą tą saviveiklyną, kuris tryško per ekranus kaip iki gyvo kaulo įgrisęs tų pačių „žvaigždžių“ darkymasis. Pasirodė: turim mes ir aukščiausio lygio jaunų dainininkų, ir pripažinimą jie gali gauti ne tik užsieny, bet ir pas mus pačius – ir ne tik honorarą, bet ir pagarbą ir net meilę.

Atėjo visai naujas televizinio dainininko tipas – išėjęs mokslus arba dar tebesimokąs dainuoti, turįs balsą ir jo kultūrą, vidinę erudiciją ir išorinį taktą. Kur staiga nusileido visi tiek LNK tipo žvaigždūnai – visokios geltonos ir mėlynos, pusiau kordebaletai, pusiau nepridengti užkulisiai , visi tie popsinės saviveiklos karaliai ir pelenės? Jie ir toliau vaidina savo likimus ir biografijas, bet nebeviešpatauja nuo žemės iki dangaus, priešingai – spurda kažkur ten, žemumose, kur buvo ir iki šiolei, kol nebuvo šio LTV parodyto atskaitos taško, mato vieneto.

Popso kultūros įvietinimas nacionalinės kultūros visumoje yra tokio masto darbas, kuris gali būti laikomas vienu svarbiausių atsitiesti bandančios tautos savivokos judesių. Po mūsų „dainuojančios revoliucijos“ mus visus užliejęs laisvės siautulys ir jo iš mūsų dvasios dugno išneštos šiukšlės pasiekė krantą. Ribą.

Oi nebus atleista už tai Audriui Siaurusevičiui, suteikusiam galimybę prasiveržti naujoms pajėgoms ir parodyti naują stilių. Sykį jis pats suteikė galimybę jį užpulti, ir tai buvo padaryta su sadistišku malonumu. Dabar, matyt, bus ieškoma rafinuotesnio būdo.

2009 01 05

13.13. Lenkija neseniai išleido (tiesą sakant, leidinyje to nenurodyta, tačiau pagal tai, kad 3,5 puslapio lietuviškame tekste yra 13 klaidų, sprendžiu, kad Lietuvos leidėjai, kad ir kažikokie, tiek klaidų padaryti nesugebėtų) „Abiejų Tautų tarpusavio įžadą“ – 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos Respublikos Konstitucijos papildą, priimtą Varšuvoje tų pačių 1791 metų spalio 20 d., kai lietuviai bajorai susitelkė ir išsireikalavo iš lenkų, kad vietoj Lietuvos ir Lenkijos valstybių lygiateisiškumo juridiškai būtų užtikrintas bent Lietuvai ir Lenkijai atstovaujančių asmenų lygus skaičius.

Šiuo leidiniu toliau eskaluojamas „Gegužės 3 d. Konstitucijos (= Lenkijos Respublikos Konstitucijos, – kaip rašoma ir tekste) įveiksminimas šiandieninėje eurosąjunginėje situacijoje. 2001 metais Vilniaus dailės akademija buvo išleidusi „Gegužės 3 konstituciją“, užpernai Lenkijos Seimas – tą pačią Konstituciją trimis kalbomis (beje, „Įžadas“ irgi trimis – lietuviškai, lenkiškai ir angliškai), bet viskas praėjo nepastebimai, kol Lietuvos Seimas gegužės 3 nepripažino atmintina diena. Po to buvo surengtas oficialus minėjimas, teletiltas tarp Lietuvos ir Lenkijos seimų, akcentuojant „Gegužės 3 konstitucijos“ kaip ES konstitucijos provaizdžio aspektą, tačiau nutylint, kad tai buvo ir juridinės Lietuvos valstybės laidotuvės: Lietuva tos Konstitucijos traktuojama kaip viena iš trijų Lenkijos provincijų.

Galima būtų gal ir neminėti šito leidinio pasirodymo fakto, jeigu ne viena nauja detalė: jį puošia juosta, sudaryta iš sujungtų Lenkijos ir Lietuvos vėliavų: balta–raudona–geltona–žalia–raudona.

Kas tai – atkuriamosios dvivalstybės vėliavos provaizdis?

2009 01 06

11.04. Kai dabar mūsų istorikų jaunoji karta svarsto, kiek ir kaip lietuvių istoriografija nutolo nuo A. Šapokos „Lietuvos istorijos“ nacionalizmo, atidesnis klausytojas netrunka pastebėti, kad visų tų kalbų ir svarstybų atskaitos tašku lieka vis dėlto A. Šapoka. Buvo didelė laimė, kad ta autorių kolektyvo rašyta ir A. Šapokos iki galo parengta lietuvių tautos kelio į galingą Europos valstybę ir iš jos pasirodė dar 1936 metais, spėdama įsitvirtinti ir Pirmosios Respublikos žmonių sąmonėje, ir emigracijoje, gi okupuotajai Lietuvai, kaip visai pelnytai pastebi A. Bumblauskas, tapdama savotiška legenda. Pasakyčiau: ištisa legenda. Štai kodėl taip greitai turėjo būti pagal okupacinę koncepciją parašyta J. Žiugždos redaguota „Lietuvos TSR istorija“ – vienatomis pasirodė jau 1958 metais! Va ši tai jau tikrai tapo savotiška legenda – servilizmo istorijoje aukščiausio lygio dokumentu.

Su jaunosios kartos istorikų nuomone reikia sutikti, kad Antrosios Respublikos istorinę sąmonę esmingiausiai reprezentuoja E. Gudavičiaus „Lietuvos istorija“, kurios pasirodė tik pirmas tomas (1999 m.). Būtų labai svarbu, kad profesorius susikauptų ir, nebesiblaškydamas po publicistiką, užbaigtų šį savo daugiatomį veikalą, padarydamas gal ir vienatomę santrauką. Tai labai svarbu: vienatomis aiškiausiai parodo autoriaus koncepciją. Gi E. Gudavičiaus istorijos materialistinis traktavimas yra tikrai laisvas autoriaus apsisprendimas, ir jo mokslinės konsekvencijos įdomios pačios savaime. Tuo labiau, kad jos yra tam tikra alternatyva A. Šapokos idealizmui. A. Šapokos nacionalizmas ir E. Gudavičiaus kosmopolitizmas jau šiandien yra susilaukę pasekėjų ir interpretatorių ir gali būti laikomi dviejų šių dienų istorijos supratimo mokyklų konceptualiniais pamatais.

Žvelgiant nuo A. Šapokos pamatų, Lietuvos istorija matoma kaip lietuvių tautos kelias į savo valstybę ir gyvenimas joje su visomis netektimis ir laimėjimais, atsiliepiančiais pačiai tautos egzistencijai. Žvelgiant nuo E. Gudavičiaus pamatų, Lietuvos istorija matoma kaip Lietuvos europeizacijos, t. y. tos teritorijos, kuri istoriškai siejama su Lietuvos vardu, įjungimo į europinius procesus istorija. Kas ten žemai, po istoriko kojomis – svarbu, tačiau dar svarbiau, kaip tos žemumos priima tai, kas į jas plūsta iš Europos, iš krikščionybės kaip europinės jungties. Nenuostabu, kad iki christianizacijos Lietuva šios mokyklos žmonėms – ne Europa, nors ir yra pačiame Europos centre.

E. Gudavičiaus pasekėjų sąmonėje lietuvių tauta apskritai išnyksta, tampa viena iš Lietuvoje gyvenančių grupių, o Lietuva yra daugiaetninė ir daugiakonfesinė sąveika, kurioje nėra vieno galios centro, kurioje pati sąveika yra istorijos generatorius. Tai galėtų būti labai produktyvus požiūrio kampas, tačiau kai ta sąveika pradedama estetizuoti, o ne analizuoti, prasideda nebe istorijos tyrimas, o naujos tikrovės darymas pagal šiandieninę jos sampratą. Tai labai probleminė pozicija, jon stoję istorikai tampa nebe mokslininkais, o politikais, publicistais ir net poetais. Ir nieko čia nepadarysi – tokia yra pasekėjų lemtis.

Nieko nebepakeisi ir Antrosios Respublikos istoriografijoje: beveik visa ji augo ant E. Gudavičiaus kosmopolitizmo pamatų, visiškai atitikdama liberalistinį Lietuvos gyvenimo būdą, be didesnių problemų nuvedusį mus į Europos Sąjungą.

Kaip tautos gyvenimas nesibaigia, kol pasaulyje yra bent vienas tautos kalba kalbantis žmogus, taip ir tautos istorija bei jos supratimas neužsibaigia jokia, kad ir pačia fundamentaliausia teorija. Tuo labiau, kad teorija tėra istorijos aiškinimo pagrindimas, o pati istorija yra gyvenimo perpasakojimas pagal tą teoriją. Matau visiškai aiškius ir gyvenimo pozicijų kitimo pradmenis, ir Lietuvos istorijos supratimo naujus atsparos taškus. Visas pasaulis juda panašiai. Tautos atgauna bendruomeniškumo poreikį, taigi, ir savo subjektiškumo jausmą. Iš to jausmo neišvengiamai gims naujas savo subjektiškumo supratimas.

Istoriografijoje šis procesas reikšis tautos kaip istorinių procesų integravimo centro, to centro galių prigimties ir raiškos būdų tyrinėjimu. Šia linkme buvo pasukęs G. Beresnevičius, puikiai supratęs, kokį vaidmenį Lietuvos istorijoje suvaidino lietuvių pagonybė, savigynai sukūrusi galingą militarinę imperiją, bet atkirtusią nuo europinės rašto kultūros autentiškomis lietuviams lytimis. Einant toliau šiuo keliu, būtų buvusi įmanoma dviejų anksčiau minėtų mokyklų sintezė su visiškai aiškiu supratimu, kad Lietuvos istoriją kuria vis dėlto lietuvių tauta, pagal savo valią ir sugebėjimus priiminėjanti ir atmetinėjanti pasaulio invazijas ir savo pačios prigimtį.

Aš galiu suprasti jaunųjų norą „pastumti“ A. Šapoką ir pasidaryti vietos sau. Tačiau gal būtų geriau visiems būti greta, matant, ką vertingo į istoriografiją įnešė kiekvienas? Tuo labiau, kad kelias į naują konceptualumą visai atviras.

2009 01 07

9.50. P. Krugmanas savo eilinėj apžvalgoj ragina B. Obamą imtis itin ryžtingų valstybinių veiksmų depresijai sustabdyti. Nepakanka valstybės monetarinės reakcijos – „įpilti“ į lėšas „burbuluose“ sudeginusius bankus iš valstybės rezervų, tikintis, kad bankai vėl ims skolinti pinigus tarsi nieko nebuvę. Bankai ir toliau neskuba skolinti, o laisvoji rinka be skolinimosi – tai dūžtančios įmonės, bankrotai ir bedarbystė, tai galų gale juodoji ekonomikos skylė.

Kas galėtų būti alternatyva neskolinimui?

Tik fiskaliniai valstybės veiksmai – valstybės finansinių resursų metimas į tas ekonomikos sritis, kurios sparčiausiai parūpina darbo tiems, kurie jo neteko ar gali netekti, tuo būdu išjudindami pinigus, priešingu atveju galinčius be naudos gulėti bankuose.

JAV respublikonai visada priešingai žiūrėjo į valstybės dalyvavimą ekonomikoje, tardami, kad valstybė yra analogas verslo įmonei, kuri investuoja tik tam, kad gautų pelno. Valstybė investuoja ne tam, o visų pirma tam, kad pinigai apskritai cirkuliuotų, tuo būdu garantuodami gyvybę taip pat ir vien pelno siekiantiems subjektams. Vien ekonomikos požiūriu vertinant valstybės dalyvavimą ekonomikoje, jos svarbiausias rūpestis yra kova su nedarbu, tuo tarpu įmonei bedarbiai nerūpi, bedarbiai joms yra tik būdas spręsti savo problemas.

Šių dienų akivaizdoje paklauskim, ką darom mes?

Kada ir dėl kokių priežasčių Lietuvoje reziduojantys užsienio bankai nustojo skolinti ir taip ėmė dusinti mūsų įmones? Ką padarėm mes, norėdami pramušti tą blokadą? Surinkom 5 milijardus iš savo žmonių – juridinių ir fizinių asmenų, juos dar labiau nudrengdami. Galima pasakyti išsyk: valstybė krizę pagilino dar kartą. Įmonės Lietuvoje stoja, bedarbių gausėja dvigubai ir daugiau. Latviai paėmė TVF paskolą, nacionalizavo banką ir įgijo instrumentą, leidžiantį daryti valstybinę finansų politiką, nebe besąlygiškai priklausančią nuo užsienio bankų, kurie ir toliau žiūrės tik savo interesų. Kodėl mes aklai priešinamės aiškiai ir ne tokiai jau lupikiškai vienai paskolai, o renkam po milijoną kitą iš tų pačių užsienio bankų? Kas slypi už šių skolinimųsi, kokiomis sąlygomis tai daroma? Vyriausybė tyli.

Ir Lietuvos liberalams dar kartą įrodyta, kad valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra būtinas. Tačiau to dalyvavimo tikslas turi būti bedarbystės naikinimas. Ką šiuo klausimu daro mūsų Vyriausybė? Tyla. Kokia išvada peršasi? Kad valstybė tam ir naudojama, kaip ją supranta liberalai – pelnui? Tik kokiam? – grupuotės, partijos, klikos?

2009 01 08

Mėgiamiausias posakis dabar toks: kai įveiksim ekonominę krizę...

Man atrodo, teisingiau būtų sakyti: kai įveiksim proto krizę...

Juk, atrodo, turėtų pakakti proto suprasti, kad visuomenėje, kuri valdoma ne direktyviniais metodais, norint surinkti lėšas į valstybės iždą, reikia stengtis, kad žmonės, pirma, norėtų sumokėti jiems priderančius mokesčius, antra, kad jie tai padaryti galėtų – turėtų iš ko mokėti.

Mokesčių pusreformė, kurią „sumąstė“ naujoji Vyriausybė, yra tokia, kad savo lygiaviniu principu kerta per visus nepaisydama jokių specifikų ir realybių, dėl ko daugelis įmonių savo veiklą stabdo ar išvis bankrutuoja, dalis persiregistruoja į Latviją, Estiją, o bedarbiai sėda ant bedarbio pašalpos arba emigruoja. Bendros mokesčių tvarkos išimtys yra selektyvinės, t. y. politinės. Neapmokestinimų sistema, susiklosčiusi iki šiolei, visai nejudinama. Tai kodėl galimybė mokėti mokesčius nukertama pačiose ištakose – smulkiojo verslo pažemėse?

Padėtį galėtų gelbėti skolinimasis. Daugelis pasaulio vyriausybių taip ir daro: meta apyvarton valstybinius rezervus, skolinasi iš savo bankų, fondų, tarptautinių finansų institucijų. Sakoma, kad ankstesnės mūsų vyriausybės valstybinių finansų rezervų nesukūrė, nors nei pozicija, nei opozicija apie tai nekalbėjo. Sakoma, TVF paskola būtų per brangi. Tai kodėl nekonsoliduojamos valstybės žinioje esančios lėšos ir nepaleidžiamos į apyvartą, taip priverčiant pradėti veikti ir Lietuvos užsienio bankus? Kodėl neorganizuojama vidinė paskola su deramu kreipimusi į piliečius? Tai būtų pats tikriausias tautos pasitikėjimo Vyriausybe pareiškimo būdas ir šiuolaikiškai suprantamo patriotizmo pademonstravimas.

Kodėl nereikia ir to?

2009 01 09

12.40. Ieškodamas Vyriausybės finansinės elgsenos iracionalumo paaiškinimo, randu tik vieną sveiko proto reikalavimus patenkinantį atsakymą: Vyriausybė mūsų padėtį mato esant tokią blogą, kad valstybės bankrotą laiko neišvengiamu. Tada jos „ryžtingi veiksmai“ teikia vilties, kad žmonių atminty ji liks su neblėstančia tautos gelbėtojos šlove, kuri leis viltis kada nors vėl sugrįžti valdžion. O kodėl nepavyko įgyvendinti savo siekių, galima bus aiškinti tokiomis aplinkybėmis, kaip naujo prezidento išrinkimas ir po to susiklosčiusi visai nepalanki situacija, kaip politinių oponentų destruktyvūs veiksmai ir pan. Tuo labiau, kad visa, ypač internetinė, informacinė erdvė prifarširuota profesionaliai dirbančių „propagandistų“ užuominų ir atvirų išpuolių prieš visus tuos, kurie tarsteli nors vieną Vyriausybei nepalankų žodelį. Šios tendencijos dar sustiprės dabar, kai A. Brazauskas, atrodo, pasakė kandidatuosiąs į Prezidento postą dar kartą – atgis senasis komunistų ir patriotų „dialogas“. Tai nestebina, nes visos partijos taip ir neišsivadavo iš bolševizmo elgsenos, kuri praktikoje reiškėsi taip: aš viršininkas – tu kvailys, tu viršininkas – aš kvailys.

2009 01 10

17.04. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubo susitikimas Mokslų akademijoje su Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku Andrium Kubilium davė daug atsakymų į labai svarbius klausimus. Nežinau, kaip juos visuomenei pateiks ten buvę žiniasklaidos žmonės. Mano akimis visa tai atrodo taip.

Pro visą premjero kalbėjimo optimizmą ir atsakymų vienašališkumą kaip šešėlis gelmėj dūlo didelis nerimas, kad nepavykus suvaldyti procesų tomis priemonėmis, kurias planuoja Vyriausybė, valstybei perspektyvoje (kaip išsitarta – po keleto metų) gali grėsti bankrotas. Ar ta kol kas dar po viešumo paviršiumi dūlanti pabaisa nėra viena A. Kubiliaus kategoriško elgesio ir net, pasakyčiau, vienvaldiškumo priežasčių? Kad vidujai jis sunkiai pajudinamas, nors stengiasi sudaryti vaizdą, kad tariasi, konsultuojasi ir mąsto kartu su visuomene, yra neabejotina: tai matosi ir televizinėje erdvėje, tai dar kartą patvirtino ir susitikimas.

A. Kubilius yra visiškai įsitikinęs, kad buhalterinis 5 milijardų biudžeto „skylės“ sutvarkymas yra teisingas problemos sprendimo būdas. Jis visiškai „negirdi“, kad šis būdas reiškia didelės dalies smulkaus ir vidutinio verslo įmonių bankrotą. Kadangi premjeras kalba, jog „užkišus skylę“ imsis prikėlinėti verslą, tam reikalui artimiausiu metu mesdamas 600 mln. litų, jis supranta, kad iki pagalbos teikimo Lietuva bus nusėta verslo lavonų, bet jeigu daro tai ir suprasdamas, reiškia, kad kai kuriuos verslo subjektus žudo sąmoningai, o nežuvusiems bus padedama pasirinktinai. Kitaip šioj situacijoj būti ir negali. Taigi, kuriamas lojalus smulkus ir vidutinis verslas, ir prielaida, kad vyksta žūtbūtinė kairės ir dešinės politinė kova dėl įtakos ekonomikoje, yra teisinga, bent jau neatmestina. Išsprendžiamas dar vienas klausimas: taip „natūraliai“ sugriaunamos vienos struktūros ir sukuriamos naujos. Antai, perpus sumažinus MA biudžetą, ši institucija nustoja egzistavusi – nebetenka struktūros ir suyra. Sumažinus finansavimą universitetams, o „gerai besimokantiems studentams“ skyrus „studentų krepšelius“, patys studentai išsiskirstys į geriausius (taip pat ir užsienio) universitetus ir sugriaus dabar Vyriausybės neįveikiamą rektorių gynybą.

Susitikime išsiryškintas premjero požiūris į nacionalinį banką, vidinę paskolą (lakštus) ir dokumentais nepagrįsto turto legalizavimo už tam tikrą (15–30 proc. turto vertės) mokestį parodė, kad kalbos apie kovą su korupcija, apie patriotinę visuomenės reakciją į sunkumus, pagaliau – pačios valstybės vadovaujamą vaidmenį krizės įveikoje yra „abejotinos vertės“ iniciatyvos. Nors be griežčiausios ir švariausios turto apskaitos neįmanomas joks nei mokesčių sutvarkymas, nei kova su korupcija. Be nacionalinio realias finansines operacijas pagal Vyriausybės sumanymus vykdančio banko neįmanoma ne tik užsienio bankų blokados įveika, bet ir neiškraipyta Vyriausybės fiskalinė politika. Tautos paskola Vyriausybei už kokius 5–6 proc. premjerą tedomina vienu aspektu – nedaug tesurinktume, neverta pastangų... Kitaip tariant, nors deklaruojama, kad krizė yra galimybių metas, ir Airija, Suomija tapo šiuolaikinėmis valstybėmis būtent reaguodamos į krizes, pertvarkyti anksčiau suklostytų mafijiškai oligarchiškų struktūrų, viską tebeskandinančių neįveikiamame korupcijos purve ir liūne, premjeras neketina. Viskas vėl – tik viršūnėlių apkarpymas, ir tai – ne tų. Kad Lietuva ne tik išeis iš krizės nebankrutavus, bet ir atsistos ant modernios konkurentiškos valstybės bėgių, po šio susitikimo vilties galima atsisakyti. Geriausia, ką ji galės nuveikti iki bankroto – tai paimti žiaurią paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo. Ir išsiparduoti iki paskutinio geležinkelio pabėgio, pašto skyriaus ar greitosios pagalbos automobilio.

Sakoma, kad po tokių krizių valstybės lieka kapitališkai liberalizuotos. Kitaip ir negali būti, jeigu pasirenkamas M. Tečer rinkos gaivinimo modelis – rinkos ekonomikos radikalizavimas. A. Kubilius tai ir deklaravo. Galima buvo pagalvoti, kad tai yra konservatoriaus „bėdos filosofija“ ir „laikina priemonė“ krizei įveikti. Tačiau tą patį vakarą televizijos pranešė, kad A. Kubiliaus iniciatyva įvyko susitikimas su Lietuvos lenkų organizacijų atstovais, kuriame be kitų „dovanų“ premjeras pasakė leisiąs lenkams rašyti pavardes lenkiškai, t. y. su diakritiniais ženklais ir papildomomis, lietuvių raidyne nesančiomis raidėmis. Ką tai reiškia? Jeigu žiūrėti lingvistiniu aspektu, tai reiškia lietuvių raidyno reformą, kurios jis neturėtų teisės daryti be referendumo. Jeigu į tą „leidimą“ žiūrėsim ir politiškai, tai dalyje Lietuvos vartojant kitos šalies raidyną pripažįstama ten veikiant kitos šalies nevalstybinės kalbos įstatymą, o mūsų įstatymą neveikiant. Taip per kalbos įstatymą čia jau imtų veikti kitos šalies jurisdikcija. Ką tai reiškia Konstitucijos požiūriu ir priesaikos dėl Lietuvos žemių vientisumo saugojimo požiūriu?

Taigi, visa, ką daro A. Kubilius, nėra jokia sisteminė valstybės atnaujinimo programa ir veikimas, o liberalo blaškymasis, bandant perimti savo įtakon valstybės ūkio, socialines ir visuomenės struktūras, visiškai nepaisant to fakto, kad ši „veikla“ griauna valstybę iki išdavystei galinčio prilygti lygio.

2009 01 11

9.26. Vakar vakare per Lietuvos televiziją parodytas „Dainų dainos“ pirmas turas atskleidė gana įdomias naujas tendencijas.

Pirmiausia – kad Lietuvos televizija ieško, bando kurti kažką nauja. Pats dainos, o ne atlikėjo, akcentavimas yra iššūkis kompozitoriams: galim mes turėti rimtą lengvąją muziką ar tik anglišką mėgdžionę? Ir nors vedėjai gėrėjosi tik atlikėjais, net nepaminėdami kompozitorių ir dainos žodžių autorių („žvaigždžių“ liga yra tokia stipri, kad „žvaigždžiausiems“ sakyti komplimentai nespėjus nulipti nuo scenos), galima buvo pastebėti, kad šiuolaikinės lietuvių estrados panorama labai netolygi, vos vos suvokianti save kaip reiškinį. Gerai, kad tai parodyta, bet būtina reaguoti padėtį keičiant. Iš LTV pusės bandymas keisti padėtį buvo ir vertinimai pagal apskritis, demonstruoti iš keturių Lietuvos etninių žemių. Nors skoniai skyrėsi dažnai radikaliai, ir čia matėsi bendros tendencijos: darkalo nereikia, reikia paprasto, nuoširdaus ir meistriško pasirodymo. Gera ir tai, kad, skirtingai nuo klasikinio „Triumfo arkos“ stiliaus rinktasi linksmas vedimas, kuris su didesniu ar mažesniu nuoseklumu bandytas išlaikyti per visą laidą, kartais ir visiškai sėkmingai šią programą atskiriant nuo kitų, ankstesniųjų.

Antra svarbi tendencija: lengvosios muzikos kūrėjai ir atlikėjai bando kelti į dienos šviesą mūsų etnines šaknis naujais šiuolaikiniais ūgliais. Tai labai gražiai pademonstravo Veronikos Povilionienės lydėtas duetas. Gaila, kad jis nepateko į pusfinalį – buvo pernelyg intelektualus visais požiūriais. Bandoma grįžti ir prie senos lengvosios muzikos tradicijos – nuoširdaus paprasto paprastų dalykų dainavimo. Visiškai nežinomą duetą klausytojai už tai mestelėjo į apklausos viršūnę, skirdami antrą vietą. Kas mane itin nudžiugino – tai beveik vieningas visų apklausoj dalyvavusiųjų pasisakymas prieš angliškas daineles, net jei jos papuoštos suveltom šukuosenom ir plikom šlaunim: bendroje koncerto tonacijoje atlikėjai su savo ekstravagancija atrodo kaip anachronizmai. Būtų nuostabu, jeigu jie persikeltų tik į komercines televizijas. Tačiau kadangi naujas stilius formuosis nacionaliniame transliuotojuje, ilgainiui jie pasijustų atgyvenomis ir ten.

Apibendrinant: LTV po pereitų metų lengvosios muzikos retrospektyvos šio žanro suvokimo ir plėtotės problemas išvedė į šiandienybę. Dabar jau tik kompozitoriai ir atlikėjai gali atsakyti, pajėgūs jie intelektualiai duoti naują estrados kokybę ar liks tik bejėgiški mėgdžiotojai.

2009 01 12

10.31. „Lietuvos žinių“ šių metų aštuntajame numeryje – savo keistumu įdomus R. Grinevičiūtės straipsnis „Operacija Vanagai: kova dėl A. Kubiliaus“.

Keistas dėl to, kad kažkas kovoja dėl Kubiliaus... sielos.

O įdomus tuo, kad kovon yra metęsis netgi Valstybės saugumo departamentas. Jis persekiojąs Kęstutį Girnių, išdrįsusį kritikuoti konservatorių Rusijos politiką, sekąs V. Liaučių, A. Bačiulį, D. Kuolį, V. Valentinavičių ir dar keletą dešinės orientacijos žurnalistų, su kuriais dar iki paskyrimo premjeru buvo susitikęs A. Kubilius, bandydamas aptarti „naujosios koalicijos planus kelti mokesčius“. Straipsnis bando parodyti, kaip Lietuvos saugumas kiršina žurnalistus, kompromituoja Prezidento akyse, žodžiu, veikia prieš dešiniuosius, ardydamas jų vienybę. Kalčiausias dėl to P. Malakauskas, apsiskelbęs „mąstančiu dešiniuoju pusrutuliu“, bet dabar sparčiai turtėjantis ir dešiniųjų politikos rėmėjų komandą vadinantis vanagais.

Dar įdomiau, kad per šituos demaskavimus atvirai pripažįstama grupuočių esant ne tik versle, bet ir žiniasklaidoje, o jau superįdomu, kad su viena jų, pakrikštyta vanagais, kontaktą alaus bare bandęs nustatyti premjeras su krašto apsaugos ministre.

2009 01 13

8.47. Nepaisant idėjinių ir politinių skirtybių, konkurencijos, kovų dėl pirmavimo ir viso kito žurnalistų ir apskritai žiniasklaidos žmonių netapatumų, jie moka ginti savo interesus: vos tik Seimas įvedė (tiesa, labai jau neprotingus) apribojimus (nors tokių esama visuos pasaulio parlamentuose), žiniasklaidos erdvė apsiniaukė rūpesčio audra ir sublyksėjo žaibais. Ir politikuotojai iš pradžių sukluso, paskui pasimuistė, o dar palūkėję ėmė trauktis.

Tiesa, žiniasklaidos rankose ginklas, kurio neturi jokia kita socialinė grupė: žodžio skleidimo priemonės. Norėdami kovoti už savo teises, tas priemones turi įsigyti ir žemdirbiai, ir verslininkai, ir mokytojai, ir kas tik nori. Ir yra priversti kreiptis į žiniasklaidininkus, suteikdami jiems tam tikrą atstovavimo galią, t. y. labai svarbią politinę valią. Žiniasklaida neveltui laikoma valdžia, nors ir neoficialia. Neveltui žiniasklaidos palaikymo siekia politikai, neveltui patys žiniasklaidininkai jų profesinės veiklos sėkmės atveju lengvai prasiveržia į atvirą politiką. Kitiems visuomenės sluoksniams sunkiau. Neveltui net visuomeninės organizacijos virkauja neturinčios tribūnos. O dar jeigu ta ar kita paskelbiama esanti įtartina.

Tokios V. Landsbergio nemalonės vakar per sausio 13-osios minėjimą prie laužų priešais Seimą susilaukė Lietuvos profsąjungos. Tai ženklas, kad provyriausybinė žiniasklaida gali, o gal ir turi, ieškoti prasižengėlių būtent toje kryptyje – profesinių sąjungų, o ypač – jų vadų ir aktyvistų veikloje. Esama ten daug seno raugo ir netikrų šviežių miltų, to niekas nepaneigs. Tačiau traktuoti jas kaip iš principo neigiamą jėgą, kaip valstybei teisingo judėjimo priešininkus vargu derėtų. Ypač – atsižvelgiant į tai, kaip sunkiai tikrosios žmonių teisių gynėjos kyla ir bręsta, o dar labiau – atsimenant, kad jos yra žmonių, o ne kokių nors akmenų ar ufonautų, teisių gynėjai.

Politikai turi labai atsargiai ir atsakingai kalbėti apie visuomenės atstovavimo reiškinius. Kai galimi politikų ir žurnalistų susitarimai, tokia koncentruota ugnis gali nušluoti net ištisą reiškinį, kaip kažkada nušlavė žemdirbius.

2009 01 14

11.59. Sausio 13-osios minėjimas iš esmės nepasikeitė – tebėra išlikusiųjų savigyros, o ne žuvusiųjų pagerbimo, susiėjimas. Šiemet ta tendencija išsprogo klasikiniu žiedeliu: Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas taip įsijautė į savo skaitomą kalbą, kad pamiršo žuvusiųjų atminimą pagerbti tylos minute. Neatsiliko ir Aukščiausiosios Tarybos, vėliau pervardintos į Atkuriamąjį Seimą, pirmininkas, dabartinis Europos Sąjungos parlamento narys Vytautas Landsbergis: įsižeidęs dėl netinkamo jam pakvietimo į iškilmingą posėdį Seime, jis minėjimą stebėjo per televizorių konservatorių frakcijos narės kabinete. Kodėl europarlamentarui, per sekretoriatą perdavusiam, jog posėdyje dalyvaus, prireikė aiškinimo, tarsi pakvietimo negavęs, tarsi gavęs „ne tokį“? Atsakymas duotas laikraščiuose: Seimo pirmininko pavaduotojas paaiškino, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininko negalima lyginti su eiliniu signataru. Žodžiu, mažytis eilinis susireikšminimo spektaklėlis niekada nepakenks.

Labai neadekvačiai šiandieninio Seimo pirmininko biografijai skambėjo jo iš tribūnos sakomi šventi žodžiai. Man – ypač, žinančiam, jog jis ką tik pritarė klasikinio lietuviškojo raidyno sunaikinimui. Kas dar nuostabiau: dvyliktokė savo kalbą jaunimo vardu sakė tokiu tonu ir tokiom formuluotėm, kad atminty lyg pamėklės kilo pokario komjaunuolių pavidalai.

Buvo, tiesa, ir naujų probrėkšmių.

Adekvatus buvo sprendimas ir laužus, ir pagerbimo ceremonijos podiumą statyti priešais seimo rūmus ir atverti Seimo istorinius rūmus visiems vakaro dalyviams: juk ir aną istorinę naktį minia ne mitingavo Nepriklausomybės aikštėje, o buvo savo kūnais pridengusi visų pirma parlamento fasadą.

Antri metai rengiama žvakių uždegimo mokyklų languose ceremonija įgijo jau ir mastą, ir įspūdingą vaizdą. Tai tikrai paliks pėdsaką moksleivių atminty, gal net gilesnį, negu daugybė aukštų dažnai tokių netikrų žodžių!

Tačiau nuostabiausias faktas – skustagalvių eitynės į Antakalnio kapines. Tylūs ir susikaupę, su deglais rankose, jie susirinko prie Laisvės kovotojų memorialo, sugiedojo Lietuvos himną, užgesino deglus ir tokie pat tylūs išsiskirstė. Ar bent kiek susigėdo žygį sekusi policija?

Taip, oficialusis minėjimų traukinys ir toliau važiuos per Lietuvą, stabtelėdamas nurodytu laiku nurodytose vietose. Bet bendrauti visuomenė ieškos savo kelių ir ne vienu atveju ras juos kur kas patrauklesnius.

2009 01 15

11.39. Kuo toliau, tuo atkakliau į smegenis beldžiasi mintis, kad valdančiosios daugumos, o visų pirma Vyriausybės ir jos premjero taip pabrėžtinai aštriai eskaluojama krizė yra viešųjų ryšių projektas, kuriuo dengiamas ne nacionalinius interesus atitinkantis ekonominio nuosmukio stabdymas, o pakankamai gerai reguliuojamas politinės grupuotės ekonominio, o per jį – ir politinio įsitvirtinimo planas.

Pirmasis ir svarbiausias plano požymis – neprotingai lygiavinis PVM mokestis: jis pjauna visų pirma smulkiuosius ir vidutinius verslininkus bei kaimo verslus ir kultūrą. Antras – valstybės griežtai kontroliuojama „verslo gaivinimo“ kreditavimo sistema, leidžianti rinktis, ką „gaivinti“ ir ką ne. Trečias itin iškalbingas požymis – premjero kietumas, jau virstąs atviru voliuntarizmu. Visuomenės nuomonės netgi arogantiškas nepaisymas, „bendražygių“ vadinamas dialogo su visuomene stoka, netgi partijos ir frakcijos kolegoms ima rodytis buku užsispyrimu, Seimo vicepirmininkės Irenos Degutienės vadinamu „gal ne visai tinkama valdžios atstovų retorika“.

Atotrūkis tarp valdžios ir tautos akivaizdus. Niekam nekelia abejonių, kad Vyriausybei iš esmės nesvarbu, ką apie jos „gelbėjimo planus“ galvoja tauta – Vyriausybė žino, kad ji žino, ką daro, o neišmanėliai arba tegul eina savo keliais, arba rūpinasi bankrotais, arba laikosi ir laukia parėmimo malonės. Malonėlės jau dalijamos: įmonės, įrodžiusios savo nuoširdų nesugebėjimą laiku sumokėti mokesčius, gaus leidimą pavėluoti; automobilių apmokestinimas gali būti užvilkintas; spauda dar nebaigė derybų dėl šiuolaikinio spaudos draudimo sąlygų. Tačiau nuo svarbiausio principo – mokesčiai visiems lygūs, o parėmimas – per kompensacijas (kam jos bus numatytos) – nebus traukiamasi nė žingsnio.

Įtūžę dėl panašaus valdžios santykio su tauta latviai užvakar nusiaubė Rygos senamiestį, šturmavo parlamentą. Vyriausybė padarė diskretišką užuominą apie galimą užsienio valstybės („Rusijos“) įtakojamą įvykių eigą. Žinoma, toks įtakojimas šiais laikais labai ir labai ir tikėtinas, ir įmanomas, tuo labiau, kad Latvijoje beveik pusė gyventojų – bolševikinės imperijos kolonizatoriai ir jų palikuonys. Tačiau versti bėdą ant „užsienio“ – tai tik vienas iš būdų nepaisyti arba tiesiog nesidomėti tikrąja tautos padėtimi ir nuotaikomis. Kaip ir Lietuvoje.

2009 01 16

9.44. Pamažu, pamažu, tačiau ir į mūsų žalio kiemo kaip geopolitinės įlankos raštiją, o per ją – ir žmonių sąmonę, smelkiasi supratimas, kad visas tas kapitalizmo konstruktyvumo vaizdinys – gražus mitas, po kuriuo verda bjauriausios turto godulio aistros, sukuriančios sunkiausias globalias situacijas, vadinamas pasaulinėmis problemomis, iššūkiais, krizėmis, laužančiomis žmonių ir netgi ištisų tautų likimus.

Vienas iš odioziškiausių JAV finansų pasaulio machinatorių Bernardas Meidofas (Bernard Madoff), keletą dešimtmečių tituluotas finansų genijum, pasinaudojo paprasta mintele: viską lemia resursai. Klausimas vienas: kaip juos užvaldyti. Tai viso kapitalizmo esmė: plėšk resursus – karaliausi. Tuo rėmėsi TSRS valstybinis kapitalizmas. Tuo tebesiremia JAV finansinis kapitalizmas. B. Meidofas buvo tik vienas iš jo veikėjų, tiesa, ko gero, pats begėdiškiausias.

Savo kelią B. Meidofas pradėjo prieš 50 metų, turėdamas 5000 dolerių, uždirbtų Long Ailendo vieno baseino prižiūrėtoju. Iš darbininkų kvartalo kilęs jaunas žydas, matydamas klientų pinigus valdančių firmų pelnus, pats įkūrė tokią firmą, tačiau veikė taip, kad didesnės už kitų firmų palūkanas indėlininkams būtų užtikrintos bet kokiomis bendros finansinės būklės sąlygomis. Kaip gi jis galėjo garantuoti stabilumą, kurio negalėjo garantuoti kitos kompanijos? Tai ne vienam finansus išmanančiam kėlė įtarimą, buvo ir tokių, kurie bandė „genijų“ demaskuoti, vadindami jį mistifikatorium, „sniego kamuolio“ sistemos kūrėju, tačiau ir jie buvo B. Meidofo „paimti“, paprasčiausiai išmokant jiems reikalaujamus pinigus. Nes tokių netikšų buvo nedaug, o naivuolių, trokštančių didelių pastovių palūkanų – kiek nori. Ir netgi labai didelius turtus jau valdančių.

O su milijonieriais B. Meidofas ir nebendravo, bendravo tik su milijardieriais. Ir gyveno Meidofai Palm Byče, kur važinėjama „Ferariais“ ir „Poaršė“, kur iškylaujama jachtomis, vilos kainuoja ne mažiau kaip 20 mln. dolerių, o stojamasis mokestis į klubą – 250 tūkst. dolerių. Būtent šiame finansų substrate, kurį sukūrė turtingi žydai, nepageidaujami privačiuose baltųjų krikščionių elito klubuose, B. Meidofas ir ieškojo savo klientų. Ir priimdavo ne visus, o tik pačius didžiausius. Tai veikė kaip magnetas: priimtieji jausdavosi susiję kaip šeima, o per pasaulį sklido girdas, kad B. Meidofo „žydiškos obligacijos saugios kaip valstybės paskolos“.

Ne teisiniai įtarinėjimai pargriovė machinatorių, o krizė. Biržų priežiūros institucija SEC dar 2000 metais turėjo rimtos medžiagos apie galimas stambias apgavystes, tačiau vienu atveju B. Meidofas už tyrėjo ištekino dukterėčią, kitu atveju gavo užtarimą, trečiu ir kitais niekas ir nenorėjo patikėti, kad tie įtarimai patys nėra mistifikacijos.

Kaip gi krizė pakišo koją genijui? Irgi labai paprastai. Kadangi sutrikus bankų apyvartai (irgi dėl nesąžiningų jų administratorių, kurie, žinoma, tebuvo viso finansinio kapitalizmo nesąžiningumo šašai) ir ėmus strigti ekonomikai nebeatsirado naujų indėlininkų, o B. Meidofas palūkanas seniesiems mokėjo tik iš naujųjų investicijų, vieną gražią dieną genijus turėjo pasakyti pas jį dirbusiems savo sūnums, kad yra nemokus. Vienas iš sūnų pranešė apie tai FTB. Dabar B. Meidofas vaikšto po savo apartamentus su „apyranke“ ant kojos – pagal tai policija kontroliuoja jo judėjimą. Kai kurie milijardieriai po tokio kracho nusižudė. B. Meidofas nė nemano. 50 milijardų dolerių dingo kaip į vandenį, ir tik vienas sukčius težino, kur jie. Gal krinta raketomis ant Haifos, gal spjaudo tankų pabūklais, gal buvo sudeginti pakeliui į šias dienas, o gal lieka šeimos ateities garantais.

Ir visiškai jam nesvarbu, kad sužlugdyta daugybė vakar klestėjusių šeimų, kad žlugo labdaros fondai, kad nuostolius pradeda skaičiuoti Saudo Arabijos šeichai ir Europos bankai. Septyniasdešimtmečiui gresia 20 metų kalėjimo ir 5 mln. dolerių bauda. Na, žinoma, ir amžiaus finansų sukčiaus šlovė.

JAV teisingumo ministerija įsteigė 40 ypatingųjų skyrių, stebėsiančių ir tirsiančių pačių didžiausių finansininkų veiklą, nes teko pripažinti, kad Volstrito elito machinacijos gali būti pavojingesnės valstybei, negu narkobiznio baronų ir net generolų ar islamo teroristų veikla.

Kapitalizmas čiupinėja pulsą, graibstydamasis širdies.

2009 01 17

10.02. Profsąjungų organizuotas mitingas prieš skurdą ir skurdinimą Vilniuje virto riaušėmis: išdaužyti Seimo langai, nuluptos fontano granitinės plokštės, padegtos dekoratyvinės pušelės. Iki automobilių niokojimo neprieita, tačiau vaizdas kraupus, nuostoliai didžiuliai. Suimta apie 150 riaušininkų, 50 iš jų buvo išgėrę. Aštuoni žmonės sužeisti: policija naudojo gumines kulkas ir ašarines dujas, demonstrantai mėtė į policininkus sniego gniūžtes, akmenis, suskaldytą apdailą. Sakoma, kad riaušės buvę galingesnės nei Rygoje, kur niokoti net automobiliai. Rengiamasi teisminiam riaušių procesui. Opozicija žada permanentinį nesmurtinį pasipriešinimą, jeigu nebus sudaryta tarptautinė komisija policijos smurtui ištirti.

Visa tai mes dar apmąstysim ne kartą. Tuo labiau, kad demonstrantai nežada nurimti, o valdžia nemano trauktis. Žmonės sakosi priėję ribą, nuo kurios prasideda ne gyvenimo, o mirties problemos. Demonstracijos laikomos tik įspėjimu. Į apyvartą paleistas žodis revoliucija.

Ką valdantieji jau pripažįsta, tai kad savo žiaurias reformas pradėjo, žmonėms taip ir nepaaiškinę, ko jomis siekiama. Tai – tušti žodžiai: paaiškinti valdžios tikslų neįmanoma iš principo, nes jie turi būt slepiami. Apeliuoti į dialogą – tai tartis, kaip gražiau praleisti laiką. Nes jei kas nors iš valdžios būtų norėjęs laiką valdžioje praleisti produktyviai, visų pirma būtų pasiklausęs žmonių, kokie „diržo susiveržimai“ kraujotakos dar nesustabdo.

2009 01 18

9.54. Vakar Klaipėdoje vykusi profsąjungų organizuota demonstracija prieš skurdą ir skurdinimą atkūrė tikrąją šių Lietuvoje vykusių akcijų prasmę, kurią suniekino Vilniaus riaušininkai: tai ne proto netekusių žmonių sambūris, tai vilties netekusių ir trauktis nebeturinčių kur žmonių susirinkimas, kuris pajėgus tarti aiškius ir visiems suprantamus žodžius. Klaipėdiečiai perėjo miestą oriai ir ramiai, policija suėmė keletą pagėrusiųjų, kurių šlaistosi ne tik tokiomis progomis, kurių nestokoja kiekvieną mielą dieną, o plakatus nešantys, į videokameras kalbantys žmonės sakė artikuliuotus ir protingus žodžius: nepardavinėkit strateginių objektų, kurie valstybei galėtų duoti didžiulius pelnus ir padėti išlaikyti socialiai remtinuosius; sunormalinkit atlyginimus; įveskit teisingus mokesčius; nežudykit smulkaus verslo! Žmonės neprašė, žmonės kalbėjo apie valstybei tinkamą tvarką, kuri leistų kitaip gyventi ir jiems, žmonės buvo tikri padėties šeimininkai.

O Ministras Pirmininkas tarsi plaktukas kalė: koalicija nesitrauks, koalicija pozicijų nekeis, Vyriausybė dirbo ir dirbs, numatytu kursu vesdama valstybę iš krizės. Konservatorių garbės pirmininkas dudeno pro seną dūdelę apie sausį, darydamas daugiau negu aiškias aliuzijas į 1991-uosius metus, kaip ir anuo metu bandydamas perlaužti visuomenę į dvi – patriotų ir priešų – dalis, netgi vardu ir pavarde vadindamas priešų frontą (tiesa, ne savo, o premjero lūpomis ir jo atsakomybe; sau jis visada buvo linkęs leisti tik „pamąstymus“, dažnai primenančius negero kvapo gandelius).

Demonstruoja tie, kurie nori gyvent savo žemėje kaip savo namuose, o Vyriausybė, savo pačių, ne kokia kita vyriausybė, sako, kad čia turi gyventi kažkas kitas, paklusnesnis, sutinkąs su jos, vyresnybės, nustatytomis buvimo šioj žemėj sąlygomis. Tiesa ir teisingumas šįsyk yra tautos, o ne kieno nors statytinių, rankose, ir labai smarkiai suskaldyti skurdo suvienytą tautą vargu bau pavyks. Pagaliau Klaipėda pakankamai aiškiai paskelbė: jeigu Vyriausybė ir toliau atstovaus kažkieno kito, o ne tautos interesams, jeigu ir toliau elgsis neadekvačiai esamai situacijai, demonstracijos tęsis, bus nacionalinis streikas, kuris jau šiandien bręsta su perspektyva, užrašyta viename Klaipėdos plakatų: REVOLIUCIJA.

Kas tokiu atveju būtų Lietuvos išdavikai? – Tauta ar Vyriausybė?

2009 01 19

10.18. Savaitės apžvalgose demonstracijos vieningo vertinimo dar nesulaukė.

V. Landsbergis atkakliai bruka, kad tai paralelė 1991 metams: Persijos karui tolygus Ukrainos–Rusijos „dujų karas“, Prunskienės išvykimas Maskvon – Kubiliaus išvykimui Lenkijon, „Jedinstvos“ darkymasis – Paleckio „Fronto“ agitacijai ir pan. Savo politizuotais samprotavimais jis susitelkia tik ties kova dėl valdžius, tiesiai klausdamas: už ką demonstrantai – už Kirkilą? Kad jie gali būti už save – jam nė motais.

Antra linija galim laikyti K. Girniaus liniją. Politologas mano, kad užsienis gali būti prikišęs pirštus, tačiau pagrindine problema laiko premjero užsispyrimą (vienas psichologas pavadino tą elgesį stichine nelaime) ir visišką nenorą kalbėtis su žmonėmis. Vyriausybės priemonės net savo pasirinkto ūkio gaivinimo modelio požiūriu yra neracionalios ir netgi ciniškos – siūlydama gerti karčius vaistus, dozuoja ji juos tikrai nevienodai, pati gerti išvis nenori.

Atrodo, kad tos dvi vertinimo linijos ir toliau kibirkščiuos, ir pagal tai, kuri nugalės, bus galima neklystamai spręsti, koks viso to chaoso, vadinamo krize, tikslas, kai krizės dar nėra.

2009 01 20

9.44. Dažnai girdžiu: gerai, sutinku, dvasinis gyvenimas yra svarbesnis nei materialinis, jame, o ne daiktiškajame, turime ieškoti savo gyvenimo kriterijaus. Kas jis yra?

Gimtoji žemė, atsakau.

O ką, ji nemateriali, nedaiktiška?

Būtent taip ir yra. Čia ir jos galia: gimtoji vieta egzistuoja tau ne kaip materialybė, kaip vieta jos daiktiškąja prasme, o kaip meilė aplinkumai, kurią išvydo tavo sąmonėjančios akys. Ji yra tarsi Kūrėjo žodis, per kurį tau atsiveria pasaulis ir nuo tolei lydi kaip nekintantis pastovumas, laikui bėgant galintis įgyti tik dar daugiau prasmių ir verčių.

Kaip jos ateina? Ateina labai paprastai – keliaujant ir pamatant savo gimtinės išskirtinumą, skaitant ir sužinant savo giminės, savo genties, savo tautos istorijas, kurios kaip buvusi gyvastis pulsuoja aplink tave su tavo gimtine, mąstant ir aprėpiant pasaulį, nuolat gimdžiusį galias, panašiai kaip tavasis, tavo genties pasaulis, plūdęs į horizontus ir kūręs pasaulio istorijos jėgas.

Kai pamatai, kaip kyla tavo gentis, bandydama išsikovoti vietą po saule, kaip ji kuria savo pasaulį, o ant jo griūva didesnė galybė, panašių pastangų jau anksčiau suformuota, baltų civilizacijos ir krikščioniškosios civilizacijos sandūros gali paaiškinti tau ar bent padėti išsiaiškinti, kodėl mes čia gyvenam taip, o ne kitaip, kodėl aš pats esu toks, o ne kitoks.

Bet juk tai – jokio pastovumo neteikianti pozicija!?

Tai patį pastoviausią pastovumą teikianti pozicija. Visas gyvenimas yra atsakinėjimas į tavo buvimo keliamus klausimus nuo elementariausios buities iki gyvenimo prasmės. Ir jeigu tu matai, kaip viena civilizacija lūžta čia per kitą, kas čia ateina iš vienos ir kas iš kitos, tapdamas atsakymu, kaip gyventi, tarkim, komunizmo, arba, tarkim, rinkos fundamentalizmo sąlygomis, arba ką tu turi daryti, norėdamas gauti duonos numalšinti ryto alkį, tai – gerai pagalvojęs – turėsi pripažinti, kad tavo dvasią tenkinantys atsakymai ateina tik tuo atveju, kai tu juos darai, neišduodamas savo gimtosios žemės, tebemylėdamas ją.

Betgi juk tai baisus intelektinis darbas kiekvieną mielą gyvenimo minutę! Tai baisiai sunkus gyvenimas.

Taip. Bet toks ir yra vienintelis tikras žmogaus gyvenimas.

2009 01 21

Paryčiais mūsų laiku baigėsi naujojo JAV prezidento Barako Obamos inauguracijos iškilmės, sutraukusios prie Kapitolijaus apie 2 milijonus amerikiečių ir patraukusios praktiškai viso pasaulio dėmesį. Tokio dėmesio nebuvo susilaukęs nė vienas JAV prezidentas. Nenuostabu: Obama yra pirmasis juodaodis JAV prezidentas. Ko gero, mažiau stebintų juodaodis Prancūzijos prezidentas: tada, kai prancūzai darė revoliuciją dėl pilietinių teisių, amerikiečiai kovėsi tarpusavy dėl vergijos panaikinimo. O šiandien juodaodis – jau jų prezidentas. Greitai kinta pasaulis. Obamos išrinkimas kismą dar paspartins, nes naujasis prezidentas – ne tik šaunus jaunas vyras, puikus oratorius, bet ir ženklas: JAV pradeda juodosios rasės dominuojamą savo istoriją. Nežinau, ar jau dabar Jungtinėse Valstijose juodųjų yra daugiau negu baltųjų, bet Obamos atėjimas reikš jų galios ir įtakos JAV istorijai pradžią. Rasinio motyvo savo rinkiminėse kalbose neslėpė ir pats Obama, o pasaulis taip gyvai domėjosi juo būtent dėl to, kad Obama tapo viso rasiškai besimaišančio pasaulio savijautos ir vilčių simboliu.

Aišku, labai svarbus yra ir naujojo JAV prezidento valingumo motyvas. Ir ne bet kokio valingumo: jis atsisako būti gelbėtoju, nesako: aš galiu! aš žinau! Jis sako: mes galim! – viską keičia tauta. Šeima, tauta ir valstybė yra Obamos ideologijos nekintamieji dėmenys. Toks aiškumas suprantamas ir priimtinas visiems ir kiekvienam, netgi tam, kuris kaip nors tiems „banginiams“ prasikalsta. Tuo pagrindu Obama gali deklaruoti neišsenkamą jėgų šaltinį esant čia pat, visuose ir kiekviename, ir raginti susitelkus pradėti dar vieną Amerikos atsinaujinimą. Tai – tikrai amerikietiška filosofija. Iki šiol ji neapvylė. Ar pasiteisins dabar?

Kaip ten bebuvę, kelias ateitin atviras, reikia tik ryžtingai pakilti ir eiti.

2009 01 22

9.05. Lietuvoje vyksta tai, ko itin baiminausi ir nenorėjau: įsitvirtina priešų paieškos ir triuškinimo pozicija. V. Landsbergis „Lietuvos žiniose“ paskelbė, kad žmonių reikalavimai – tai rinkimus pralaimėjusių kairiųjų dorojimasis su Vyriausybe profsąjungų rankomis, jos per savo vadovus susijusios su visu tuo, kas buvo bloga praeity ir aplink, todėl kelias ateitin vienas – įveikti revanšo siekiančią kairę.

Kada gi mes baigsim tą politinį fluxus?

2009 01 23

9.34. Kovų, pasirodo, trokšta ne tik senukai, bet ir konservatorių jaunimas. Kalbėdami, kad per sausio 16-osios įvykius prie Seimo labiausiai stokojo vienos iš svarbiausių politinių dorybių – vyriškumo, herojum jie kelia kiaušiniais apmėtytą Artūrą Zuoką, „užmiršdami“ jo Amoralumo deklaraciją ir visą praktinę veiklą. Jeigu atsižvelgsim į tą aplinkybę, kad konservatorių proto vadu siūlomas Nikolas Makiavelis, mokęs valdžią išlaikyti bet kokiomis priemonėmis, stebėtis dėl lietuviškojo vyriškumo herojų nereikėtų, tačiau ar tai turėtų būti ir teoriniai, ir praktiniai konservatorių idealai? Mūsų intelektinėj pusdykumėj gali patraukti žvilgsnio naujumas, bet kad jis – atsitiktinė refleksija, pačiam autoriui tapsianti epizodu, bet dabar galinti tapti sugestija partijai – apie tai gal vis dėlto vertėtų pagalvoti? O gal šiais „teoriniais teiginiais“ rengiamas konservatorių ir liberalų vienijimasis?

Tai būtų gal ir pusė bėdos. Tačiau kai „jaunieji protai“ politikoje reikalauja daryti aiškią draugo/priešo skirtį, kokia etikoje daroma gėrio/blogio, estetikoje grožio/bjaurasties suvokiniuose, tada jau iš tiesų verta paklausti, ar tokia „proto drąsa“ yra jo vyriškumo ženklas?

Drįsčiau teigti: gilios nebrandos ženklas.

Per kurią taip ir sudegė Lietuva.

JAV kandidatai į prezidentus kaunasi, negailėdami vienas kito nei intelektualiai, nei fiziškai. Tačiau vos baigėsi rinkimai, visi partiniai argumentai padedami į šalį ir virš Amerikos iškeliamos nacionalinių interesų vėliavos, nacijos vienijimo šūkiai, kuriais Amerika ir laikosi.

Lietuvoje po rinkimų pralaimėjusi pusė pradeda kurmių, pelėnų ir šeškų veiklą, ieškodama, kaip pasikasti po laimėjusiu priešu arba bent jau išpjauti jo vištas. To padaryti nepavykus – palikti bent blogą kvapą. Maža jums tokio vyriškumo, teriojusio mus visą Nepriklausomybės metą ir realių problemų sprendimą pavertusio politinėmis rietenomis?

Kodėl taip pas mus?

Todėl, kad normaliai mąstantiems politikoj priešų nėra, yra tik priešininkai. Priešai yra tik kare – kai priešininkai nebepajėgia problemų išspręsti proto argumentais ir imasi jėgos, fiziškai naikindami buvusį priešininką. Mes tai darėm visą laiką. Ir baigiam Lietuvą paversti milžinišku nekropoliu.

Pagalvokit, ką sakot, jaunieji makiaveliai.

2009 01 24

Sumuojant tai, kas viešojoje erdvėje pasirodė kaip sausio 16-osios įvykių apibendrinimai, galima be abejonių tarti, kad viską nustelbė Seimo langų išdaužymas. Ne demonstracijos Šiauliuose, Alytuje, Kelmėje, Klaipėdoje, pagaliau Kaune, kur žmonių priėmimui buvo deramai pasirengta aptveriant rūmus, o meras pats išėjo bendrauti su minia, ne demonstrantų valdžiai atnešta žinia, kad žmonės nebeturi kur trauktis, o chuliganų paleisti akmenys tapo „apmąstymų objektu“, profsąjungas apšaukiant svarbiausiais Lietuvos priešais.

Ar yra būtent taip? Juk ne „Jedinstvo“ ar kokie nors Latvijos ar Karaliaučiaus rusakalbiai, nors ir sakoma tokių buvus, atvedė minias prie parlamento, vyriausybės ir savivaldybių – jie tik pasinaudojo miniomis, kaip visada būna masinių neramumų metu. Bet tai jau valstybės institucijų – saugumo, policijos, vidaus kariuomenės – reikalas, nes, leisdama demonstraciją, valstybė prisiima atsakomybę už viešąją tvarką, kitaip sakant, demonstracijoje dalyvauja pati. Susitelkimas prie chuliganų ir demonstrantų nutylėjimas – toks yra savitas valstybės atsakingų asmenų savigynos būdas, savo nesugebėjimo dorotis su problemomis dangstymas? Niekaip negalima atsikratyti šios minties.

Trumpai tariant, sausio demonstracijų viešasis vertinimas šiandien toks: Lietuvos priešai išprovokavo šias demonstracijas, juos reikia išaiškinti ir nubausti, o kol to nepadaryta, vėl virkime draugų ir priešų paieškų virale.

Vyriausybė šiek tiek atsitraukė iš neklystančiųjų pozicijos ir pripažino „buvus klaidų“, bet jos tokios mikroskopinės, kad kelia šypseną. Įdomesnė kita Vyriausybės žinia: „žiaurios priemonės“ padėjo surinkti biudžetui reikalingų pinigų ir dabar Vyriausybė užsiims verslo gaivinimu. Kitaip sakant, viskas vyksta pagal planą, viskas gerai.

Kas tikrai gerai, tai kad žmonės visoj Lietuvoj, o ne vien Vilniuj, į gatves išėjo taip masiškai. Tuo buvo pasakyta akivaizdžiau nei bet kokiais žodžiais: mes norim gyventi.

Ne be naudos liko ir riaušės. Profsąjungos pamatė, kad reikia atsakingiau rengtis pačioms, valstybė suprato, kad ir Lietuvoje, kaip ir Prancūzijoj, Islandijoj, Graikijoj ar visam kitam pasauly, galima laukti visko, t. y. kad taikus pokalbis su valdžia gali būti atmestas, riba peržengta. Iškyla jėgos naudojimo iš abiejų – visuomenės ir valdžios – pusių problema, kuri iki šiol buvo visai nejudinta.

Peržengusieji ribą taip pat pamatė, pamatė konkrečiai: žaidimėliai gali baigtis ne tik liūdnai, bet ir labai liūdnai.

Tai gal galim sakyti, kad pasimokėm visi?

2009 01 25

10.02. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo surengtas visuomenės susitikimas su švietimo ir mokslo ministru G. Steponavičium parodė, kad svarbiausia ministro inovacija yra studento krepšelis, kuris, esą, padės racionaliau panaudoti valstybės šiam reikalui skiriamus pinigus. Kad „krepšelis“ yra ir aukštojo mokslo sistemos komercializavimas su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis (visų pirma masės jaunų žmonių pajungimo užsienio bankų priklausomybei priemonė), ministras nekalba, nes kalbant apie tai tektų pripažinti, jog krepšelis praktiškai ir šią mūsų valstybei dar priklausiusią nacionalinio gyvenimo sritį išveda į laisvosios rinkos fundamentalizmo vėjų pagairę, nors visas pasaulis jau pripažino jų pragaištingumą. Žmonės šiuo požiūriu yra niekas. Na, ne visi: kai kurie bus finansuojami iš valstybės lėšų, šitaip užraugiant korupcijos liūną visame švietime, pradedant vidurinėmis, pagal kurių balus bus vertinami valstybės globojamieji. Tiesa, krepšelis padės sužlugdyti kai kuriuos Lietuvos universitetus, kurių yra aiškiai per daug. Bet ar liks nors vienas, nes su „savo krepšeliu“ studentas galės rinktis bet kurį pasaulio universitetą?

Štai taip Lietuvoje sprendžiami reikalai, vėliau vadinami klaidomis ir taisomi visos tautos praradimų sąskaita.

Nors aiškiai matoma, kad sprendimai neteisingi, pasipriešinti jiems praktiškai nėra kaip: koalicija tokia trapi, kad premjeras turi sutikti su partnerių įnoriais, o partneriai tampa savo srities diktatoriais, praktiškai nepavaldžiais jokiai viešajai minčiai.

Nebent tik jėgai.

2009 01 26

10.30. Mes neturim patikimos informacijos ne tik apie tai, kas iš tiesų dedasi pasauly – neturim bent kiek tikresnės informacijos ir apie tai, kaip gyvena ir ką veikia artimiausi kaimynai. Kaip pradėjom varyt apie Estijos pirmavimą nuo 1988 metų, taip ir tebevarom. Kaip įsileidom į savo viešąją erdvę žinią apie Latvijos 7 milijardų eurų paskolą, taip ja ir tebemojuojam. O kad nacionalizavę Pareks banką latviai susikūrė nacionalinį banką, galintį priešintis Švedijos bankų monopoliui – nė šnipšt. Kad Latvijos prezidentas iškėlė ultimatumą Saeimai ir Vyriausybei ir, grasindamas parlamento paleidimu, pareikalavo performuoti Vyriausybę – pasakyta, bet kaip apie skandalą. Kad taip kuriama nacionalinės vienybės Vyriausybė – vėlgi nė mur-mur. Kodėl?

Vakarykštėje LTV „Savaitėje“ Lietuvos finansų ministras apie būtinybę sukurti nacionalinį finansines operacijas atlikti galintį banką pasisakė taip, jog tapo aišku, kad jei tai ir galima, tai reikėtų daryti taip, kad lietuviškas bankas nepakenktų esamai „bankų sistemai“. Kodėl apie Latvijos prezidento intencijas šnekama sukandus dantis – irgi aišku: kai mes einam į visuomenės suskaldymą (tai pakankamai aiškiai paliudija ir dar vienas faktas – konservatoriaus A. Masiulio parengta slapta pažyma apie „nepasitenkinimo grupių“ tramdymo būtinybę ir būdus), kam čia kalbėti apie kaimynų bandymus vienyti naciją?

Tai – politinio valdžios portreto bruožai.

Tačiau kuo pavadinti tyloj aplink sparčiai priekin stumiamą Baltarusijos atominę elektrinę? Nekalbant apie tai, kad ji vos per 50 kilometrų nuo Vilniaus, kad ji užbaigia atominių elektrinių aplink Lietuvą žiedą, ir tas faktas, kad elektrinės aušinimui bus naudojami Neries vandenys, mūsų upę paversiantys upeliu, kuriuo teka karštas vanduo, keičiantis visą ekosistemą, kitaip sakant, kad gudų AE yra Lietuvos ekologinė katastrofa – nė žodžio. Nors Drūkšių ežero režimas, IAE naujo bloko parametrai derinami su baltarusiais tiesiog skrupulingai.

Kas dedasi? Ką mes darom? Kodėl?

Negi tik Rusija mūsų kieme gali mus suvienyti? O kol dar ne kieme – pjaukimės?

2009 01 27

Vienas Anglijos dienraštis sudarė „pasaulinio bankroto baronų“ sąrašą.

Pirmas jame – buvęs JAV federalinių rezervų pirmininkas Alanas Grynspeinas (Greenspan) . Jis „padarė viską“, kad rinka būtų kuo mažiau reguliuojama. Vadintas orakulu ir maestro, jis leido pūstis būsto burbului, nors suvokė, kad žmonės gali tapti nemokūs. Tačiau įsitikinimas, kad rinka pati susitvarko su visomis rizikomis, leido jam tikėti, jog bankų prioritetas – visų pirma akcininkai ir pats Volstritas.

Antras – Bilas Klintonas (Clinton), kuris priėmė įstatymus, leidžiančius imti būsto paskolas socialiai nesaugiems žmonėms. Komercinius bankus atskyręs nuo investicinių, jis pradėjo „didžiųjų bankų“ erą, užsibaigusią bankrotais ir atvedusią JAV bankininkystę iki katastrofos slenksčio.

Trečias – Dž. Bušas, ne tik nestabdęs Klintono iniciatyvų, bet procesus net pagilinęs, likęs lojalus Volstritui netgi po „Enron“ skandalo.

Senatorius Filas Gramas (Gramm), kuris Volstritą vadino šventa vieta, kovėsi už reguliavimo panaikinimą, o paskui atsisakė mandato ir įsidarbino viename iš bankų.

Laikraštis mini ir daugiau, bet jau smulkesnių, kaltininkų, be kita ko nurodydamas, kad besaikiu turto vaikymusi sirgo visi Volstrito bankininkai, o milijonai amerikiečių mielai kibo ant meškerės, negalvodami apie realias savo galimybes.

Ar nebuvo matančių grėsmę?

Buvo. Tačiau jų niekas neklausė.

Nuolat kalbėjo Dž. Sorošas. Milijardierius Morenas Bufetas (Buffet) supirkinėdamas akcijas juodai juokavo dabar galįs pusvelčiui atsirėžti riekę Amerikos ateities. O N. Robini (Roubini) dar 2006 metais sakė krizę ateinant su šimtmečio būsto burbulu, naftos kainų šoku ir gilia recesija. Jo manymu, kol krizė baigsis, JAV neteks 3,6 trilijono dolerių, kas iš esmės reiškia dolerio eros pabaigą. Dž Bušą ir iždo sekretorių H. Paulsoną bei federalinių rezervų pirmininką B. Bernankę jis pavadino „bolševikų troika, kuri JAV pavertė Jungtinių Socialistinių Respublikų Sąjunga“.

2009 01 28

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubo ir Mokslų akademijos surengtoje konferencijoje „Ekstremali Lietuvos energetikos būklė“, kurioje dvi dešimtys įvairių energetikos sričių specialistų aštuonetą valandų svarstė Ignalinos atominės elektrinės uždarymo sukursimą krizinę Lietuvos energetikos situaciją, nešališkam stebėtojui galėjo teikti tik vieną mintį: Lietuvos karas dėl nacijos energetinio saugumo pralaimėtas.

Nekalbant apie tai, jog IAE turėsim uždaryti gerokai anksčiau, negu pagal LEO LT projektą pastatysim VAE, pastaroji negarantuos saugumo, nes privataus kapitalo akcijos bet kuriuo momentu galės atsidurti visiškai mums nepageidaujamose rankose, o ta aplinkybė, kad naujoji atominė yra elektros energijos verslo įrankis, nacionalinio saugumo aspektą iš principo nukelia į antraeilę paskirtį.

Kol mes dar ginčijamės dėl LEO LT teisėtumo (nekalbant apie tikslingumą), aplink mus jau randasi elektrinės Baltarusijoje, Karaliaučiaus regione, Lenkija taip pat planuoja savo jėgaines – Lietuva juosiama atominės energetikos žiedu, kuris mūsų vėluojantį objektą kaip verslo objektą daro beprasmišką: kai pasistatysim, pasirodys, kad pirkti elektrą iš užsienio pigiau, nei gamintis „patiems“, t. y. naudotis mūsų monopolininkų produkcija.

Tai ar ne laikas sustoti ir paklausti savęs, ką darom: plaukiam iš inercijos – ar vis dėlto kai ką iš esmės keičiam?

Ką reikėtų keisti?

Pirma, apsispręsti dėl VAE paskirties: jei ji yra „šaukštai po pietų“ verslo požiūriu, tai gal ją traktuoti tik nacionalinio saugumo požiūriu?

Antra, jeigu ji – nacionalinio energetikos saugumo užtikrinimo įrankis, tai gal ir statykime ją nedidelę ir nekomercinę, tik Lietuvos poreikiams skirtą atominę jėgainę? Tokion sampraton mus lenkia ne tik kaimynų kuriama mūsų energetinė apsiaustis, bet ir ekologinės sąlygos – lenkų mums peršamo pajėgumo paprasčiausiai neatlaikytų Drūkšių ežeras, o panaudoto kuro saugyklos šimtmečiams taptų uždelsto veikimo bomba.

Dabar paskutinis momentas apsispręsti. Ir jeigu Lietuvos Konstitucinis Teismas rastų LEO LT projektą esant nelegitimų, tai būtų proveržis į sveiko proto erdvę.

2009 01 29

10.15. Vakar Europos Komisija nusprendė skirti finansavimą dviems Baltijos šalių elektros tiltų jungtims. 345 milijonų litų skirta Estijos jungčiai su Suomija (projektas Estlink) ir 604 milijonų litų – Latvijos ir Lietuvos jungčiai su Švedija (Svedlink). Lietuvos ar Latvijos teritorijoje turėtų būti jungties taškas, EK palieka spręsti mūsų vyriausybėms. Turėkim vilties, kad abi pusės sugebės įsisąmoninti, jog Lietuva geopolitiškai patikimesnė šalis, be to, visų trijų šalių ir Karaliaučiaus regiono pajūrinės jungties statybos atveju (ką padaryti yra būtina) Lietuvos pajūris vėlgi tampa palankesne jungties „įžeminimo“ vieta, tad susitarti bus galima.

Kas labiausiai džiugina, kad jungties su Švedija statyba „atideda“ jungties su Lenkija spekuliacijas. Lenkija „nesugeba“ patvarkyti su Lietuva jungiančios automagistralės, tai kada ji sugebės nutiesti jungtį? Net jeigu šis stebuklas atsitiktų, jungtis baigtųsi Šiaurės Lenkijoje, taip ir neišvesdama Lietuvos Vakarų Europon.

2009 01 30

9.43. Žlugus komunizmui ir prasidėjus Vidurio Europos valstybinio turto privatizavimui, Vakarų bankai puolė perimti Vidurio Europos valstybinių bankų. Jų dėka vakariečiai tikėjosi prilygti Amerikos titanams.

Kai dėl finansinio kapitalizmo krizės ir JAV titanai tapo titanikais, Europos bankams iškilo dilema: ar likti kitose šalyse, kuriose irgi ima siausti finansinė sausra, ar telktis veiklai savo šalyse – Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje? Mat, bankų ir finansų apskritai krizę beveik visuotiniu susitarimu buvo numatyta tramdyti su valstybių pagalba, tad kiekvienos šalies bankas galėjo tikėtis paramos tik iš savo vyriausybės.

Taip iškilo problemos ir „privatizuotiems“ (iš esmės – kitų valstybių perimtiems) Vidurio Europos šalių bankams: jeigu švedai ar vokiečiai pasitraukia, tarkim, iš Lietuvos, tai kas lieka Lietuvoj, nebeturinčioj nė vieno nacionalinio banko – tik monetarinę politiką vykdantis Lietuvos bankas?

Štai kodėl Lietuvos finansų ministras apie kokio nors nacionalinio banko atkūrimą kalba kaip apie labai sudėtingą operaciją, ir net paskolų lakštus sutinka leisti tik taip, kad nepakenktų „Lietuvos bankų sistemai“, t. y. užsienio bankams. Štai kodėl visiškai tylima apie Švedijos bankų pervedimus į Švediją, Lietuvoje kuriant „finansų skyles“, kurias turi padengti Lietuvos mokesčių mokėtojai!

Vakarų Europos bankai nori nenori turės „grįžti į savo tėvonijas“, nes tik tų šalių vyriausybės tam tikromis veiklos savo šalyse sąlygomis suteiks paramą iš valstybės rezervų. Vidurio Europos, taigi ir Lietuvos, finansinės erdvės bus degraduotos ir demontuotos, o žmonės patirs didžiulius nuostolius. Kad litas ar latas liks nedevalvuoti vilčių labai maža: negali netrupėti nacionalinės valiutos, kai smunka internacionalinės – euras ir doleris.

Krizė atskleidžia ne tik fizines problemas. Ji parodo ir politikos bei ideologijos ydingumus, apie kuriuos elitai, išmokę naudotis jų ydomis, paprastai tyli.

2009 01 31

10.43. Delfi portalas paskelbė žurnalo „Foreign Policy“ prognozę, kurias pasaulio šalis gali ištikti Islandijos likimas: tai Nikaragva, Ukraina, Graikija, Latvija ir (!!!) Didžioji Britanija. Ta pastaroji žinia yra pritrenkianti ir galbūt kaip tik dėl to gali labiausiai pasitarnauti proto praskaidrinimui. Viena svarbiausių Londono, tos „Reikjaviko prie Temzės“, krizės priežasčių yra Britanijos ekonomikos priklausomybė nuo finansų sektoriaus, t. y. ta aplinkybė, kad Britanija yra koncentruoto finansinio kapitalizmo ekonomika. Kaip ir JAV. Tik ši savo problemas sprendžia karais, o Britanija to daryti negali.

Kokia pamokomoji, blaivinančioji šio fakto prasmė? Ogi tokia: jokios valstybės ekonomika negali būti pereinamasis pasaulio finansų kiemas. Yra dalykų, kurie daro finansus, o ne finansai juos daro, ir būtent šiuos dalykus gimdo ir ugdo valstybė. Net Rusijos, nekalbant apie JAV, milijardieriai prašo valstybės pagalbos, tuo pripažindami ir manifestuodami ilgai neigtą faktą, kad valstybė kaip tokia pasauly yra ir turi egzistuoti net laisviausioj rinkoj, o turi ji būti jau vien dėl to, kad ji kaupia finansų rezervus, kuriais gali paremti net privačias finansų sistemas tada, kai jos ima svirduliuoti.